Temos Archyvai: Būtis

Platesnis kontekstas, reiškiniai, mano nuomonė ir (svetimos) įžvalgos

Nevalgyti mėsos labai lengva

Paskelbta: |

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%.  Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros).  Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso.  Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

  1. Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
  2. Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
  3. Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
  4. Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
  5. Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)
Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių.  Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės).  Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra  tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą.  Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

vegan bacon

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

  • Veggo – augalinio maisto parduotuvė
  • AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
  • Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
  • Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
  • Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą

Pagalbinis apvaisinimas: vis dar stigma ar jau laikas įrodymais pagrįstiems sprendimams

Paskelbta: |

Estijoje ir Skandinavijoje daugiau kaip 3 procentai populiacijos yra gimę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Keli šimtai tūkstančių žmonių, kurie nebūtų galėję gimti, jei ne mokslo pritaikymas praktikoje. Dabar valstybių pagalba nevaisingoms poroms jau yra net ne kažkas modernaus, o tiesiog kasdienė gera praktika. Nuo tada, kai 1978 metais gimė Louise Brown, taip vadinamas pirmasis vaikas iš mėgintuvėlio, iki dabar įvyko labai daug tiek mokslinių (pagalbinio apvaisinimo metodai ir technikos), tiek kultūrinių pokyčių. Dar mažiau kaip prieš dvidešimt buvo svarstymų, ar nevaisingumas apskritai liga, o gal tik „gyvenimas be dievo“.

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Apie Lietuvos situaciją žinome kiek mažiau. Lietuvoje taip nutiko, kad kalbėdami apie antraeilius dalykus nevaisingumo tema vis dar stigmatizuojama, paliekant šią svarbią visuomenės sveikatai sritį pačių žmonių reikalui. Tai reiškia, kad valstybė visiškai nesikiša į nevaisingumo tiek diagnostiką, tiek gydymą (t.y. nekompensuoja absoliučiai nieko) ir dar daugiau, nesikiša reguliuodama. Pagalvokite,kai yra daugybė įstatymų, kurie iki smulkmenų nustato kokių nors interesų grupių veiklą, vis dar nėra įstatymo, kuris reglamentuotų ketvirčiui populiacijos reikšmingos problemos sprendimus!

Užuomazgų buvo. Dar 1990 metais pradėta apie tai kalbėti, 1993 metais pradėtas rengti projektas. 1999 metais Sveikatos apsaugos ministras bebaigdamas savo kadenciją pasirašė SAM ministro įsakymą, kuris yra vienintelis dokumentas reglamentuojantis nevaisingumo gydymą. Nuo 2002 metų rengiamas įstatymas, ir vis tobulinamas, ir vis redaguojamas ir vis vyksta diskusijos tarp sveiko proto ir senovinių prietarų, klaidingų įsivaizdavimo, neinformuotumo ir religinių interesų, kurios veda į niekur. O tuo tarpu vaikų susilaukti negaglinčios poros toliau diskriminuojamos, nevaisingumo gydymu užsiimančios įstaigos toliai veikia paslapčia ir niekam už nieką neatsiskaitydamos.

Šiuo metu mano žiniomis Lietuvoje yra 5 klinikos užsiimančios nevaisingumo gydymu taikant in vitro fertilizaciją (IVF). IVF paprastai kalbat yra spermatozoido įvedimas į kiaušialąstę Petri lėkštelėje, o vėliau apvaisinto embriono perkėlimas į gimdą. Ne visos apvaisintos kiaušialąstės tampa embrionais, dalis žūva. Ne visi įvesti į gimdą embrionai išgyvena. Apskritai, net natūraliu būdu apvaisintos kiaušialąstės realiame gyvenime tik trečdaliu atvejų baigiasi gimusiu gyvu vaiku, be visiškai jokio medicinos įsikišimo. Sveikų dalis dar mažesnė. Taigi, gamtos sėkmės atvejis nedidelis, medicinos irgi. Duomenis iš tų penkių įstaigų tarptautinei statistikai pateikia tik viena. Ir tos vienos sėkmės rodiklis, t.y. IVF pasibaigę nėštumais yra 23,4%. Europoje tie skaičiai įvairūs, bet neviršija  34% (Ispanija 33,8%).

ivf_icsi

IVF ir yra tas pagalbinis apvaisinimas. Nevaisingumo gydymo būdų ir yra daugiau. IVF yra pats paskutinis žingsnis, kai nepadeda visi kiti gydymo metodai, jei tokius įmanoma taikyti. 20% atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški: net pasitelkus visas šiuo metu esančias mokslo žinias ir tyrimų metodus, atrodo, kad kliūčių pastoti neturėtų būti, bet dėl neišaiškinamų priežasčių nėštumo nebūna. Dažniausiai (40%) tai yra poros problema – kai susideda tiek vieno, tiek kito partnerio netobulumai, kurie kitu atveju galbūt nebūtų kliūtis pastojimui. Tarp gydymo būdų yra pavyzdžiui hormoninių vaistų vartojimas, kurie kitu atveju būtų naudojami kontracepcijai. Čia mažiau privilegijuotiems asmenims, kurie šūkauja, kad kontraceptiniai vaistai ir sukelia nevaisingumą turėtų stogas nusprogti. Veikimas paprasta, kartais moterų hormoninis fonas labai išbalansuotas ir trukdantis pastojimui, o vaistais sukuriamas dirbtinis ciklas, vos nutraukus vaistų vartojimą galima pastoti.

Nesibaigiančios diskusijos fundamentalistinėmis temomis, nesuvokimas apie vaisingumo biologiją tai pagrindinės kliūtys, kodėl pacientų interesus ginančio įstatymo vis dar nėra. IVF yra keliasdešimt metų atliekama, stebima ir moksliškai tyrinėjama procedūra. Per tą laiką susiformavo geros klinikinės praktikos principai nusakantys tokius dalykus, kaip turi būti atliekamas ištyrimas dėl nevaisingumo, kada turi būti taikoma IVF, kaip ji turi būti atliekama. Pavyzdžiui nustatoma kiek reikia sukurti embrionų, kaip juos saugoti, kaip atrinkti ir panašūs klausimai. Ir čia vėl išlenda bažnyčia su savo niekuo nepagrįsta nuomone ir pareiškia, kad embrionų skaičių riboti, nešaldyti, sudėti visus sukurtus į gimdą, netirti prieš implantuojant. Ir visai nesvarbu, kad moteris, apie kurios kūną eina kalba yra kitos religijos ar visai neišpažįstanti jokio tikėjimo.

Sukuriamų embrionų ribojimas ir skatinimas visus perkelti į gimdą iš mokslo pusės žiūrint yra didelė žala ir protu nesukiama kvailystė. Pirmiausia tai kainuoja daug biologinių resursų sukurti embrioną. Nes kiekviena apvaisinta kiaušialąstė taps embrionu. Implantuoti visus į gimdą yra dar blogiau. Gera klinikinė praktika siekia vienvaisio nėštumo. Du ir daugiau vaisių yra susiję su didesne nėštumo komplikacijų rizika, su priešlaikiniu gimdymu, vaisių patologija. Jau nekalbat stresą, kai tą, kad nepavyksta susilaukti vaikų pakeičia tas, kai vaikų staiga atsiranda daug. O jei kuris nors serga, atsiranda kitų stresų. Yra ir dar vienas kabliukas, tarkime, kad finanduojami trys atsitiktiniai embrionai įkelti į gimdą, kas neva tai biudžetinis variantas, bet tolesnis gydymas dėl komplikacijų atsirandančių tris vaisiams ir nėščiajai suryta kur kas daugiau pinigų nei kad būna sutaupant. Apie tai, kad kelių ląstelių rinkinys yra ne žmogus net nematau prasmės kažką sakyti.

Preimplantacinė diagnostika kai kam irgi atrodo didelis siaubas, vos ne nacių išmislas. Iš tikrųjų tai yra metodas, kuris leidžia iš anksto nustatyti ar sukurti embrionai turi tam tikrų ligų riziką,ar neturi. Ir tada tėvai gali pasirinkti, ką su tuo žinojimu daryti. Taip pat tėvai gali patys atsisakyti tos diagnostikos. Bet jei gali rinktis, ar perduoti savo vaikui, pavyzdžiui, Hantingtono ligą, ar susilaukti sveiko vaiko, kodėl tą pasirinkimą riboti.

Nevaisingumas yra liga. Kartais tai būna liga pati savaime, be kitų ankstesnių ligų, kartais tai kaip komplikacija. Praeityje užsitrigusieji sako, kad nevaisingumo gydyti nereikia, kad reikia gydyti pagrindinę priežastį sukėlusią nevaisingumą. Prašau, pasakykite tai vaikinui, kuris kovojo su vėžiu, gavo tokią chemoterapijos dozę, kad jo liga mirė, bet kartu mirė ir spermatozoidai. Arba pasakykite tai moteriai gimusiai be gimdos. Sakote, amoralus gyvenimo būdas? Gyvenimas be dievo? Rengiamas įstatymo projektas numato, kad lytinių ląstelių donorystė turėtų būti uždrausta, o savo lytinių ląstelių šaldymas galėtų būti prieinamas tik pilnamečiams asmenims. Taip pat projektas numato, kad ląsteles užšaldytas galima saugoti tik 5 metus. Tai irgi niekuo nepagrįsta ir tai ypatingai diskriminuoja onkologinius pacientus. Juk kai kurių gydymas ilgiau užtrunka. Lytinių ląstelių donorystė tiems, kaip pavyzdžiui minėtos mergina be gimdos irgi užkerta kelią šeimoms susilaukti vaikų. Arba tos pačios lyties šeimoms.

Viskas atsiremia į pinigus. Ar finansuoti tokią procedūrą, jei taip, kokią dalį. Ar apskritai finansuoti. Kai kas sako, kam to reikia, juk tai labai brangu ir vaikų neturėjimas nekelia grėsmės gyvybei, apskritai vaikai yra prabangos prekė. Labai įdomus požiūrio taškas –  galvoti apie medicinos paslaugų kompensavimą kaip išlaidas, ne kaip investiciją. Kodėl tada nevaisingumo gydymas atrodo labiau išlaidos, nei paliatyvus senų žmonių gydymas, arba mirtinomis genetinėmis ligomis sergančių vaikų gydymas. Juk naujos laukiamos ir mylimos gyvybės sukūrimas kur kas geresnė investicija, nei beviltiškų ligonių gyvenimo pratęsimas, ar ne. Požiūris, kad vieni pacientai lygesni nei kiti labai ciniškas, trumparegiškas ir neprofesionalus.

Sveikatos apsaugos biudžetas ribotas, žinoma, kad naujų paslaugų finansavimas būtų dar viena našta. Iš kitos pusės, šio svarbaus ir gerą praktiką užtikrinančios įstatymo priėmimas  visų pirma svarbus apginant paciento interesus. Kad pacientai būtų saugūs ir žinotų ko tikėtis. Įstatymas reikalingas, kad būtų reguliuojamą nevaisingumo gydymu užsiimančių įstaigų veiklą ir atsirastų daugiau skaidrumo. Galiausiai, tokio įstatymo priėmimu pagaliau parodytume pagarbą savo šalies piliečiams.

Sekso vis dar nėra, todėl ir lytinio švietimo nereikia

Paskelbta: |

Pats populiariausias mano įrašas yra apie abortus. Toks nekaltas įrašas apie tai, kodėl moterys ryžtasi nutraukti nėštumą ir šiek tiek kaip tai vyksta. Kasdien dešimtys skaitytojų atsitiktinai užklysta su labai liūdnais paieškos terminais. Tai kur kas aktualiau žmonėms, nei vaikų sveikatos klausimai, nei kaip padėti sau, kai suserga, juo labiau nei pasakos, apie tai, kaip nėra iš tiesų Hipokrato priesaikos, ar apie kokius sveikatos biudžeto klausimus. Žmonės nori žinoti kiek kainuoja pasidaryti abortuką, kiek tai užtrunka, ar tai apsaugo nuo kito nėštumo, ar užsienyje kiti matys, kad buvo atlikta tokia procedūra ir panašiai.

Ir štai antakiai kurių neturėtų būti nusprendžia, kad nereikia lytinio švietimo. Kad pasakysi biologinei būtybei, kuri turi tris veikimo režimus – valgyti, saugotis, daugintis – susilaikyk iki vestuvių, ir problema išsispręs savaime. Bet jei esi homoseksualus, tau vestuvių negalima turėti, iki mirties susilaikyk. Ir jokiu būdu garsiai nekalbėk, nes žinai, mes prie homoseksaualius žmones nieko neturime, bet tegu nesidemonstruoja. Dar išmokys, kad abortas žmogžudystė, juk žinote, gemalo teisės svarbiau nei tą gemalą nešiojančios moters (apskritai moteris tik indas vyrams gimdyti).  Keista, kad niekam nekeista, jog vienos lobistinės organizacijos nuomonė svarbesnė už augančios kartos interesus.

sex_ed-620x412

 

Kai vaikai būna maži ne taip lengva iš pirmo žvilgsnio atskirti kur berniukas, o kur mergaitė. Tiksliau, lengva, nes berniukai vaikšto trumpais plaukais, marškinėliai su kokiu šauniu dinozauru, o mergaitės ilgom kasom, su rožine suknyte. Viskas gerai, kol mergaitei nenukerpami plaukai ir ji neaprengiama nieko nesakančiais drabužiais. Tada ne kartą gali išgirsti į save besikreipiant berniuku. Arba jei berniukas išgyvendamas tą fazę, kai vagia mamos aukštakulnius ir kosmetiką, gauna savo dydžio suknelę, su kuria gali eiti į lauką. Rengimasis drabužiais, kurie pagal tuometines socialines normas neatininka lyties steroetipų visiškai nebūtinai susijęs su nepasitenkinimu lytimu (gender dysphoria), ar juo labiau lytine orientacija. Panašumai vaikams būdingi ne vien išoriniai, bet ir vidiniai. Jei vaikas nevaržomas pritarais apie berniukiškus ir mergaitiškus žaislus, tai mergaitės sėkmingai rytą gali pradėti girdydamos lėlę, per pietus žaisdamos karą valyti tranšėjas liepsnosvaidžiais ir granatomis, o vakare taikiai žaisti traukinukais. Lygiai taip pat berniukai. Nes vaikų žaidimai yra mėgdžiojimas. Kai vaikai žaidžia namus, tai lėlėmis, ar kitokiomis figūrėlėmis imituoja šeimos modelį, kaip jį mato. Berniukams nuperka superherojų figūrėles, bet jos išgyvens tas pačias dramas ir patiria tokius pats siužetus kaip mergaičių barbės. Žmonių fizinį vaizdą, o iš dalies ir kai kuriuos elgesio elementus lemia lytiniai hormonai. Vaikų iki brendimo lytiniai hormonai gaminami tik antinksčiuose, lytinės liaukos dar snaudžia. O antinksčiai tiek vyriškų, tiek moteriškų hormonų pagamina kiek pagamina, dažniausiai vienodai.

Saugę žmonės užsiima įvairiomis lytinėmis praktikomis. Visiems viskas kaip ir aišku. Kūdikiai yra mielos nekaltos būtybės. Tada BAM, įvyksta pilnametystė ir iš nekaltos būtybės tampama lytiškai subrendusiu, paskui BAM vestuvės ir tada galima tapti lytiškai aktyviu. Maždaug tokį suvokimą apie lytiškumą turi viena įkyrį religinė organizacija, kuri pažeisdama Konstituciją kone visais socialiniais klausimais bruka savo nuomonę.

Suaugusiu seksualiu asmeniu netampama per vieną dieną, iš esmės žmogus nuo gimimo yra seksualinė būtybė. Tik vaiko seksualumas nuo suaugusiojo labai smarkiai skiriasi, ir būtent tam ir reikalingas lytinis švietimas, kad vaikui paaiškintume, kas yra kas, ir kodėl darome ką darome. Mažų vaikų seksualumas yra pirmiausia susipažinimas su savo kūnu. Maži vaikai liečia save, liečia bendraamžius, rodo save ir tai jiems žaidimas. Tame nėra nieko goslaus, tik vaikiškas smalsumas. Vaikai dar gerokai iki lytinio brendimo užsiima masturbacija. Kai kurie tėvai tokį vaikų elgesį baudžia, tuo paskatindami slėptis. Baudžia! Angliškai yra labai gera frazė private parts should remain private, bet lietuvių kalboje neturime tos gražios frazės, privačios dalys deja neskamba. Bet apie privatumą ir skirtingus prisilietimus paaiškinti galima. Pasakyti, kad berniukai ir mergaitės skiriasi, ir įvardinti kuo. pasakyti, kad be kito žmogaus sutikimo nereikia liesti, ir nesileisti liečiamam, jei pačiam nesinori. Jei tėvai pamato tokį vaikų elgesį užtenka paprašyti nustoti, paklausti ką čia žaidžia, kaip sugalvojo tokį žaidimą, iš kur išmoko, ir kaip jaučiasi. Savo kūno ir savo seksualumo pažinimas su amžiumi tampa subtilesnis ir vis mažiau pastebimas aplinkiniams. Pradėję lankyti kolektyvus vaikai išmoksta apie socialines normas ir išmoksta slapstytis. Pastebėjau, kad vaikų darželio nelankę žmonės būna kur kas ramiau nusiteikę savo seksualumo atžvilgiu. Turi mažiau prietarų, mažiau neurotiškai elgiasi ir mažiau linkę sureikšminti seksualumą. Ir tai nieko bendro neturi su jų lytiniu aktyvumu. Galbūt tai irgi susiję su tuo, kad vaikai ilgiau išlieka savimi ir išvengia savo kūno demonizavimo.

antimasturbatorycross

Lytinio švietimo, lytiškumo ugdymo, ir taip toliau, nebuvimas neapsaugo žmonių, nuo lytiškai plintančių infekcijų (LPI), nuo neplanuotų pastojimų, nuo realybės neatitinkančių įsivaizdavimų kas yra seksualumas. ULAC duomenimis, nuo 2014 auga užsikrtėsių chlamidijoze, sifilio vis dar daugiau nei gonorėjos, kuri neva tai populiariausia lytiniu keliu plintanti liga. Ir dažniausiai šiomis ligomis serga jaunimas iki 29 metų, ir paaugliai taip pat sėkmingai serga. Keturiolikmečių užsikrėtusių sifiliu yra. Serga dažniausiai ne kokiose pakampėse, o didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje. Paauglės taip pat sėkmingai pastoja. Paskui darosi abortus, jei suspėja. Bet kartais sužino tik tada, kai pilvas ima spausti.

Lytiškumas tai ne vien kontracepcija ar LPI, tai ir supratimas apie žmogaus kūną. Yra iš pažiūros protingų žmonių, suaugusių, trisdešimtmečių, kurie visiškai nesusivokia kas yra lytiniai ciklai, iš kur atsiranda vaikai. Dar gerai, kad apie prezervatyvus girdėjo. Todėl neverta nustebti, kad ir vaikai savo kūno nesupranta ir nepažįsta. Medikai kartais lyg juokais pasakoja apie išsigandusius, kad serga berniukus, kai jie patiria pirmąją erekciją. Arba kai merginos sužino kad nėščios, tik tada kai ateina laikas gimdyti. Ir ne, čia ne ne legendos. Ir taip, pati mačiau išsigandusią septyniolikmetę, tiesa, kad nėščia ji sužinojo dar likus porai mėnesių iki gimdymo.

Dar geriau kai pabandai googlinti apie lytinį švietimą, tarp pirmų paiškos terminų rezultatų atsiranda rašiniai apie grėsmes. Grėsmė ir siaubas, paaugliai supras, kad yra seksualios būtybės. Lyg iki šiol nežinojo. Apie seksą sužinojau dar ikimokykliniame amžiuje. O jūs? Spėju, kad panašiai. Koncepcija iš pradžių atrodė labai keista, įtartina ir neaiški, bet jau pradinėje mokykloje tapo aišku kas, kaip kaip ir kodėl. Iš dalies dėl filmų, knygų, reklamų ir panašaus fono. Ir tai buvo 90’aisiais – laikais kai vaikai nesinaudojo internetu. Yra senas juokelis: Tėvas pasisodina paauglį sūnų ir nedrąsiai bando užvesti kalbą apie seksą. Vaikas jo ir klausia: o ką nori sužinoti?

Kol apsimestiniai doruoliai bando „apsaugoti vaikus“ nuo žalingos informacijos, vaikai sėkmingai kalbasi, naršo ir raško vaisius nuo uždrausto pažinimo medžio, nes nu uždrausta, kaip čia nepamėginsi. Labai lengva susirasti pornografiją, labai lengva patikėti kolegų nepilnamečių išgalvotomis istorijomis, kad pasirodytų šaunesni. Vaikui sunku atsirinkti kur tiesa, o kur realybės iškraipymas. Visame civilizuotame pasaulyje vaikai ir paaugliai informaciją daugiausiai gauna iš bendraamžių, iš žiniasklaidos ir kitų medijų, iš kino, kompiuterinių žaidimų, video klipų. Vengdami suteikti vaikams mokslu pagrįsta informaciją arba kalbėdami sudulkėjusiais močiutės nėriniais dvelkiančias dogmas apie nuodėmes ir pragaro ratus, tėvai ir mokytojai ir toliau palieka vaikus atsitiktinės informacijos tamsoje, kuri tikrai neturės ryšio su nei su šeimos vertybėmis, nei su sveikata augančiam žmogui.

audronei

Viskas praeina – susitaikymas ir ramybė (dirbant)

Paskelbta: |

Mokykloje per matematikos pamokas sėdėdavau su labai šaunia mergina (kuri dabar irgi yra šeimos medicinos rezidentė), ir vieną kartą ji pasakė elementariai paprastą, ir turbūt tuo paprastumu stipriai paveikusią frazę, kad budistai sako, jog „viskas praeina“. labai mėgstu kolekcionuoti iš kitų išgirstas frazes. Tai šita buvo tarp labiausiai life changing, vedusių į susitaikymą su tuo, ko nepakeisi, o jei dalykus galima keisti, vadinasi tą praeina, galima paspartinti savo veiksmais. What we are today comes from our thoughts of yesterday, and our present thoughts build our life of tomorrow: our life is the creation of our mind. (1)

Šiuo metu skaitau labai kontempliatyviai nuteikiančia knygą, The Dhammapada. tai viena iš knygų sudarančių budizmo mokymą. Budistai tiki, kad teksto eilutes padiktavo Buda. Koks netikėtumas. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, dhamma, reiškiančių amžinąsias tiesas, doktriną, išmintį arba tobulybė; ir pada, reiškiančio eiles arba kelią. Dėl daugialypiškumo vadinamas paliekamas tiesiog koks yra, o kartais prirašomas  vertimas kaip komentaras, pavyzdžiui „tobulybės kelias“, „išminties kelias“, nors galėtų būtų verčiamas ir kaip Budos eilės, kodėl ne. Pati knygelė nėra didelė, tik 423 eilutės. Kurių kelios ir priminė anksčiau minėtą kolegę: ‘All is Transient.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. ‘All is sorrow.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. (277-278)

IMG_20160411_163759

Nesu iš tų, kurie paskaitę knygutes ima ir atsiverčia į kokį tikėjimą. Labiau iš tų, kurie mėgsta per įvairius požiūrio taškus prieiti prie problemos. Arba labai apsidžiaugiu, kai į gražius sakinius sudėta tai, kuo iki šiol tikėjau. Viena dabartinių mano problemų, kuri, didžiausiam džiaugsmui, yra tik laikina, tai ligoninė, kuri, mano kukliu suvokimu, yra sisteminių ydų sveikatos apsaugoje iliustratyvus pavyzdys. Pacientai to beveik nemato, pacientai, deja, bet yra viena iš didelių tos problemos dalių, pacientai beveik dėl to nenukenčia (arba nežino, kad nukenčia). Didžiausias skausmas ir liūdesys čia dirbantiems gydytojams ir čia laikinai dirbantiems rezidentams (tik tas laikinai kai kam šešeri metai). Liūdesio turinys yra buitinės nesąmonės, kasdieniniai absurdai, žmonių santykiai ir kitokios dramos, kurias kartais rodo serialai apie mediciną. Bet didžiosios dalies nerodo, nes ji labai nuobodi. Ir aprašyti nemokėčiau, o jūs skaityti nenorėtumėte. Jei norėtumėte, patarčiau geriau skaityti Kafką arba Čechovą, jiems geriau sekasi perteikti gličią niūrastį. Overcome anger by peacefulness: overcome evil by good. Overcome mean by generosity; and the man who lies by truth. (223)

Ligoninės turi dar vieną ypatybę, kurios neturi poliklinikos. Tai daug progų gydytojams tarpusavyje interactinti. Jei poliklinikoje su kuo nors labiau „susipažįsti“ per įrašus paciento kortelėje, ligoninėje personalas diena iš dienos kartu geria kavą, šneka, prasilenkia koridoriuose, sprendžia klinikines problemas konsiliumuose, ar matydamiesi skyriuje. Universitetinės ligoninės turi išvis fenomenalią ypatybę – čia gydytojų kai kuriuose skyriuose būna daugiau nei pacientų (nes yra rezidentų). Ir tada gydytojai kalbasi apie tai, kas jiems bendra. O bendra dažniausiai kančia. Apskritai žmonės kažkodėl labai mielai kalba apie kolektyvinę kančią. Kartais tai atneša nusiraminimą. Kartais tai įžiebia ryžtą darbams (taip ir JGA atsirado, iš įsisenėjusio, ore tvyrančio diskomforto). Labai įdomu, pakvieti besiskundžiančius imtis veiksmų ima muistytis. Pakviesti bent jau į pokalbį ar diskusiją neatvyksta. Paprašyti raštu išdėstyti mintis staiga minčių nebeturi. Nejau tai tokia didelė baimė. Dažniausiai pašnekesiai būna tiesiog virimas. Have not for friend those whose soul is ugly; go not with men who have an evil soul. Have for friends those whose soul is beautiful; go with men whose soul is good. (78)

Apie virimą profesorius Virginijus Šapoka papasakojo trumpą istoriją, vadinasi „Verdamos varlės sindromas“. Jei paimsi varlę, ir bandysi mesti į indą su verdančiu vandeniu, varlė supras, kad čia negerai, ir atsispyrusi kojomis nuo sienelės iš indo iššoks. Jei į tuščią indą pridėsi ledukų, o tada varlę, ir pradėsi kaitinti, varlė nešoks. Lauks kol vanduo šiltėja, vis šiltėja, ir nesuprasdama, kad jau reikia iššokti, taip ir išvirs. Profesorius šią alegoriją minėjo lėtinio pervargimo kontekste. Pervargimas būna ne vien dėl didelio tiesioginio darbo krūvio, bet ir subtilesnių dalykų, tokių kaip įtempti santykiai su kolegomis, su vadovais, nuolatinės sisteminės nesąmonės. (Pavyzdys: vieno tokio didelio miesto, kuris nėra sostinė, klinikose viename skyriuje reikia pasirašinėti kai imi baltus popieriaus lapus. Ne šiaip pasirašyti, o dar nurodyti kam naudosi – tai tokio lygio nesąmonės. Arba kitas pavyzdys: Didesnio už anksčiau minėtą miestą, vienose tokiose universitetinėse klinikose rezidentui paprašius savo dydžio pirštinių būna paaiškinta, kad rezidentams pirštinės nepriklauso. Ir apskritai jie ne rezidentūros bazė.) Only a man himself can be a master of himself: who else from the outside could be his master? When the Master and the servant are one, then there is true help and self-possession. (160)

Labiausiai varginanti dalis, yra natūralioji priežastis – pacientai. Pardavėjai ar aptarnavimo sferoje dirbantys, gali pasiskųsti, kad jų klientai šiaip durni. Gydytojai supranta, kad pacientų elgesys dažnai kyla nei iš jų piktos valios, o iš išgąsčio, nerimo, skausmo ir kitokio pažeidžiamumo. Tik kai tos į gydytoją nukreiptos negatyvios emocijos pasiekią tam tikrą ribą, net stipriausia ir nuoširdžiausia atjauta su empatija ima nebepadėti ir tampa slegiančiu akmeniu. Gerai, kad konfliktiškų ar nerealius reikalavimus, ar tiesiog labai daug ir įkyriai klausinėjančių nėra tiek daug. Bet beveik visi tikrai turi problemų, skaudžių, sunkių, ir jaudinančių. Tačiau per daug metų net mažas jų kiekis palaužia dvasią. Kai kurie gydytojai net pamiršta, kad būna sveikų žmonių, ne vien pacientai. Hold not a sin of little worth, thinking ‘this is little to me’. The falling drops of water will in time fill a water-jar. Even so the foolish man becomes full of evil, although he gathers little by little. (121)

Paveikslėlis iš čia

Paveikslėlis iš čia

Labai daug gydytojų skaudžiai išgyvena neigiamus atsiliepimus apie medikus, diskredituotą vardą, nepagarbą specialybei. Nors fiziškai su tuo susiduria ne taip dažnai kaip komentaruose. rezidentai labai nuliūdo kai paskaitė komentarus po Andriaus Černausko pasidalintu algalapiu, kur maždaug €10 už naktinį budėjimą (mano dabartinė darbovietė €6 moka už parą – maistui daugiau išleidžiu). Galbūt tai subjektyvus dėmesio paskirstymas, bet man asmeniškai, kaip gydytojai, dažnai žmonės dėkoja, šypsosi ir kol kas ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kurie kėsinosi į kantrybę. Ir tuos pačius galiu suprasti ir pateisinti. Komentarų apie save neskaitau, apie gydytojus irgi. Kovai su neadekvačiais komentarais socialiniuose tinkluose išrasti banai. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, visada bus nepatenkintų. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, nebus ir visuotino pripažinimo. Tokia gamta. Dar gamta davė selektyvų dėmesio fokusavimą, ir yra pasirinkimas kur jį kreiptį: į tai, kas malonu, ir kas padeda tobulėti, siekti tikslų, ar bent jau geriau jaustis, ar fokusuotis į negandas. They blame the man who is silent, they blame the man who speaks too much, and they blame the man who speaks too little. No man can escape blame in this world. There never was, there never will be, nor there is now a man whom they always blame, or a man whom they always praise. (227-228)

Kas man padeda išlaikyti ramybę. Turbūt pirmiausia tai, kad dar neseniai dirbu. Antras dalykas – visada galvoti apie tikslą. Kodėl reikia daryti vienus ar kitus veiksmus, ko noriu darydama tai, ką darau. Kai būna labai sunku, prisimenu, kad viskas praeina. Žinau, kad kiti turi savo būdų nukreipti mintis. Daug kas bėgioja. Kiti medituoja ar užsiima mindfulness (kai kas verčia pilnaprotyste, kai kas vadina dėmesingumu). Galima dar susirasti kokių nors išorinių kliūčių, pavyzdžiui nustoti valgyti mėsą, tada pirmas kelias savaites labiau domins asmeninis alkis, o vėliau kur rasti maisto be mėsos ir fantazuoti ką naujo ir maistingo pasigaminti vakarienei. Dar sako padeda labai didelė meilė. Ta tokia žmogiška, krikščionys sako, kad krikščioniška, bet jei pasižiūri į kitas religijas, tai jos irgi turi kosminės meilės idėją. Bet čia jau patyrusių arba labai dvasingų lygis. Dauguma pasiduoda impulsui pykti, o supykę išsakyti viską ką galvoja pykčio objektui, tada ir pykčio objektas ima patirti pyktį, atiduoda pyktį atgal adresantui, ir destruktyvus pykčio ratas užsiveda. Su pacientų pykčiu dorotis kiek lengviau, nei su asmeninių pažįstamų. pacientai mato baltą chalatą, o ne asmenį (nebent labai seniai bendrauja ir vienas kitą spėję pažinti, bet tai kas kita). Reakcijas, kurias jie adresuoja baltam chalatui gali būti patyrę anksčiau, emociškai panašiose situacijose (egzistuoja tokia jausmų atmintis). Dar stipriau išreiškiamos emocijos, kai originalioje situacijoje reikštis kažkas sutrukdė. Visa tai vadinama perkėlimu. Jei nesąmoningai sureaguoji pagal paciento „pageidavimą“, įvyksta konrtaperkėlimas, ir šnipštas gaunasi. Bet jei žinai, ko laukti ir sureaguoji profesionaliai, pacientas gali pereiti į naują bendravimo modelį. Tik vėl, čia reikia tos vidinės ramybės, kurią iš kažkur reikia semti, kai rodos, visas pasaulis susimokęs ją drumsti ir jaukti. Those who in their youth did not live in self-harmony, and who did not gain the true treassures of life, are later like broken bows, ever deploring old things past and gone. (156)

Paternalizmas: kai už jus žino geriau, ko jums norėti

Paskelbta: |

Gyvenu sovietinės statybos bute. Tarp vonios ir virtuvės yra ventiliatorius, kuriam neturiu galios. Nesu inžinierė ir nežinau, ar jo veikimo valandas už mane nustato kaimynai (turbūt logiška, bet ventiliatorius ir antrą, ir penktą nakties įsijungia), ar seniai pasenusių šio namo projektuotuotojų nustatytos programos (nors būtų per daug protinga tam laikui ir tiems žmonėms).

Jei tartume, kad ventiliatorius veikia dėl išankstinių nustatymų, nes valstybiniai planuotojai sugalvojo už gyventojus kada vėdinti patalpas, tai būtų paternalizmo pavyzdys.

Paternalizmas turi labai daug apraiškų ir formų. Pats žodis reiškia (tėvišką) globą. Kartais tai net visai patogu, ar net malonu. Tai gali būti maskuojama kaip meilė ir rūpestis. Ypač tai pasakytina apie individų lygio paternalizmą. Tėvai nusprendžia už vaikus, sutuoktiniai vieni už kitus, gydytojai už pacientus.

Valstybių-piliečių lygmenyje, reikšis kaip mano totalitazmo metu statytas daugiabutis be virtuvės, nu nes proletarai dirba ir valgys fabrikų valgyklose. Arba banaliau, kaip kelių eismo taisyklės (gatvę kirsk per perėją, neviršyk greičio, prisisek diržą). Tokie pavyzdžiai gana nekalti, ir siekiant bendro gėrio visiems. Bet kartais gėrio suvokimas būna labai įvairus. Pavyzdžiui, religijos susiejimas su valstybės politika – labai geras noras, kad sielos būtų išganytos. Arba „apsaugoti šeimos vertybes“. Bet tada atsiranda, kad vienos šeimos yra mažiau šeimos už kitas, vadinasi, jų interesai mažiau verti visuotinio gėrio.

7ec1ba78d627924a68a80c56ed660832

Institucijų – atstovaujamųjų ar institucionalizuotųjų lygmenyje (visokios organizacijos, kur nariai be balso, ugdymo, globos, gydymo įstaigos), pavyzdžiui vaikų darželio šventės, kuri turi dalyvauti visi vaikučiai ir tėveliai, kurie tai dar ir savanoriškai ir entuziastingai finansuoja. Juk irgi viskas siekiant tik gero.

Dar labai įsišaknijęs paternalizmas gydytojo-paciento ryšyje. Juk gydytojas žino daugiau ir geriau, o ką tas pacientas supranta. Apskritai gydytojo nuomonė įdomiausia pasaulyje. Bet informuotas paciento sutikimas įnešė truputį daugiau įvairovės į šiuos santykius. Tiesa, išlieka situacijų, kai nėra kada palikti pacientui apsispręsti. Perėjimas nuo perdėtos visažiniškos rūpybos prie paciento autonomijos ir atsakomybės yra labai naudingas visiems. Ir pačiam gydytojui tai naudingiau, nes atsakomybe dalijasi nebe vienas, bet kartu su pacientu.

Paternalism-cartoon1

Problema su paternalizmu būna tada, kai globojamasis turi jaustis skolingas, o jei atsisako dėkoti už jam primestą valią, yra kaltinamas nedėkingumu ir lieka kaltas. „Juk aš čia viską dėl tavęs darau!“, – dažnai, pavyzdžiui motinos skėsčioja rankomis (bet ar aš prašiau, ar apskritai gimdyti kas vertė). Dar būna apeliuojama į globojamojo jausmus, kad šis savo nesutikimu su primesta valia rodąs nepagarbą. Psichoterapeutas Eric Berne ta tema yra parašęs labai puikią knygą – „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Kaip savo sąmoningu ar nesąmoningu elgesiu ir kalbomis manipuliuoja kitais.

Dar didesnė problema yra iškreiptas atsakomybės ir laisvės santykis. Globojamsis padaromas moraliai riboto įgalumo. Jeigu paternalizmas iš valstybių ar institucijų yra dar dar toleruojamas, iš kitų asmenų tai yra grubi intervencija į kito žmogaus autonomiją.

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

Paskelbta: |

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Man tik siuntimo

Paskelbta: |

– Sveiki, kas nutiko? (Tikrai būtent taip ir sveikinuosi. Laukiu, kol kas nors replikuos tą „sveiki“, kol kas niekam neužkliuvo.)
– Nieko. Man tik siuntimo.
– Dėl kokios priežasties jums reikalingas siuntimas? Kas nutiko?
– Man pas kardiologą reikia.
– O ką nemalonaus jaučiate?
– Nu man reikia pas kardiologą siuntimo.

Dažnai sako, kad reikia profilaktiškai, pasitikrinti. Prašosi ne vien pas kardiologus, dar mėgsta neurologus (bet pas juos išsitirti ar profilaktiškai nenori kažkodėl), LOR (ausų, nosies, gerklės gydytojus, kurie labai prašo, kad jų specialybę trumpintume ANG), echoskopijai (endoskopijai, arba tyrimui kai kiša žarną į kurią nors angą, siuntimų patys beveik niekada neprašo), mėgsta magnetui (MRT), arba tomografijai (kompiuterinei, nes magentinė turbūt mažiau tomografija) prašyti. Paskutiniams dviems šeimos gydytojai siuntimų nerašo, tad labai paprasta – viena magiška frazė, ir pacientas nebeprašo. O jei yra laiko dar kokioms dviems trims gudrioms frazėms, dažnai ir nebenori. Kitas reikalas, kai to tikrai reikia, bet šį kartą ne apie tai.

Yra tokia nedidelė pacientų kategorija, kurie ypatingai nori būti ištirti ir gydomi. Nepagalvokite, tai nebūtinai hipochondrikai, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą ir bijo, kad tai rimtos ligos simptomas, kurios kažkodėl niekas neranda. Randa, bet ne tą, kurios norisi ir bijoma. Viena grupė tokių norinčių išsitirti, yra tie nesupranta šeimos gydytojo koncepcijos. Galvoja, kad ligas gydo specialistai, o šeimos gydytojas tik tarp kitko. Panašūs į juos yra tie, kurie susidūrę su prastais šeimos gydytojais, ir galvoja, kad viską žino geriau už visus šeimos gydytojus, nes jie visi tik iešmininkai. Dr. Google tipo pacientai patys sau susiranda ir diagnozuojasi, bet reikia dėl formalumo nueiti pas normalų specialistą, kad patvirtintų.  Ir galiausiai, daugybe ligų sergantys pacientai, kurių ligų stažas ilgesnis, nei mano egzistavimas šioje žemėje, kurie nori profilaktiškai pasigydyti ar kad gerai ištirtų, kas man iš tikrųjų yra (du pasauliniai karai, šeši proanūkiai, ir ligos, vertos dešimties kompensuojamųjų vaistų* receptų turbūt dar per mažai).

Pirma reakcija žinote kokia? Atlaidi ir empatiška šypsena. Tada turi eiti frazė, svarbiausia nuoširdi, „aš suprantu jūsų susirūpinimą“. Po jos galima aiškintis motyvus. Labai smagu, kai tam reikalui yra bent 15 minučių. Paprastai reikia aptarnauti bent 40 pacientų per tą trumpą darbo dieną, vadinasi penkios-septynios minutės pacientui. Tarkime, kad laiko yra. Antras žingsnis, įvertinti prašymo pagrįstumą. Apie trečdaliui tokių pacientų galėdavau padėti savo kabinete: pažiūrėti ausį, išplauti sieros kamštį, parašyti kokį nors vaistą, padidinti vaisto dozę, perrišti žaizdą, išimti siūlus ir t.t. Ir tada jie labai nudžiunga, nes, pasirodo, nereikia pas specialistą. Likę kaip kada, vieniems reikėdavo siuntimo, bet visai ne ten kur prašė. Kitiems reikėdavo ir jį prašydavau.

Jeigu laiko arba noro aiškintis nėra, o pacientas prašo siuntimo, tai toks kantrus ir švelnus dialogas, kaip aprašiau pradžioje, net nevyksta. Šiek tiek lengviau, jei gydytojas pacientą pažįsta. Vertinimo dalis sutrumpėja. Jei pacientą matai pirmą kartą gyvenime, o jo kortelė stora, kaip Senasis testamentas (pažiūrėkit, viskas surašyta kortelėje, – į klausimus apie būklę kai kurie taip atsako) susiduri su iššūkiu. Gali imti ir parašyti siuntimą dėl formalumo pagal paciento diktavimą. Pacientas bus tris minutes laimingas*. Gydytojas gavęs tokį siuntimą ne. Įstaigos ir ligonių kasos piktai atsidustų ir pabambėtų, kad be reikalo eikvoji resursus. Kiti pacientai taip įgyja pretekstą piktintis ilgomis eilėmis. Jei kruopštumo daugiau, ir kantrybė tokia jau ant ribos, tada gali demonstratyviai vartyti kortelę, kol surašysi viską, kas turi būti siuntime, paprastai pacientai pasiduoda greičiau ir ima bendradarbiauti. Nors manau, kad jie sako žiūrėti į kortelę, nes patys pasimetę tarp savo ligų, tyrimų, vaistų ir kitų istorijų. Jei kantrybės visai nėra ir pacientas išsako, kad jam viskas gerai, tai gydytojas gali palinkėti, kad ir toliau viskas būtų gerai, o siuntimo jums kol kas nereikia, dėkui, viso gero, kitas, prašau, užeikite, labą dieną, sėskitės, kuo skundžiatės. Svarbu tarp žodžių nedaryti pauzių.

Bet šitie pacientai yra geri ir mandagūs, nes atėjo vizitui užsirašę iš anksto, savo laiku. Mano patys mėgstamiausi, kurie įlenda į kabinetą „man tik siuntimo“, arba kurie pasigauna tarpdury, kai po darbo dienos su glėbiu kortelių eini iš darbo. Tada dialogas būna „kuriai jūs valandai?“, „tai aš neužsirašiau, nes man tik siun…“, „tai nueikite į registratūrą, užsirašykite ir priimsiu“. Tokie paklausę protingo patarimo paskui terorizuoja vargšes registratores, nes jiems staiga jau šiandien konsultacija, operacija ar dar kas nors ir reikia siuntimo, tyrimų ir dar ko nors, daaaakareee, susimilkit, priimkit. Nu, nes tikrai, tegu tie trisdešimt karščiuojančių, vemenčių, viduriuojančių ar tvarkingai atėjusių, kad jiems išraštų vaistų, tegu palaukia prieš tą vargšą, kuris nemoka naudotis laikrodžiu, kalendoriumi ir pagarba aplinkiniams. Jei tokių žmonių pažįstate, perduokite, kad knygynuose dar gali pigiai įsigyti darbo kalendorių. Atleiskite, bet VLK tokiu atveju būna labai maloningos, ir leidžia pačiam pacientui susimokėti už konsultaciją, jei nėra siuntimo. „Leidžia“ nes jie tokie talibai diktuojantys taisykles ir mėgstantys pinigų skirtymo monopolį, dažnai nesudarantys sąlygų pacientams išleisti pinigų, kai jie norėtų ir patys tai padaryti. Taigi, mano mieli užuomaršos, jūs galite eiti ir be siuntimo visur kur jums reikia. Paprasta žodinė konsultacija kainuos gal tik kuklią dešimtinę į poliklinikos kasą, na, o jei rimtesnė operacija, pvz. šuntavimo, Santariškėse susimokėtumėte  €10500.

Šį tekstą rašiau ne tam, kad išsiliečiau apie savo patirtis su pacientais, o tam, kad suprastumėte, kad siuntimas nėra tik popieriukas ir formalizmas skirtas pagadinti gyvenimą. Mano rezidentūros kuratorius gydytojas Valerijus Morozovas siuntimą vadina taip: „Siuntimas – tai veiksmas, atsirandantis po konsultacijos, apie kurio būtinumą sprendžia gydytojas, atskingas už ji ir teisiškai, ir finansiškai. Paciento noras nėra indikacija Teritorinių Ligonių Kasų apmokamai konsultacijai.“ Normalų siuntimą parašyti nėra „tik“ paimti ir parašyti „prašau konsultacijos“, end of the story. Siuntime turi būti ne tik asmens duomenys ir kuo serga, su TLK-10 kodais (siunčiu linkėjimus vienai ligoninei, kuri ne tik tų kodų niekada neparašo, bet kartais ir išrašų po operacijų ar konsultacijų neduoda). Reikia nurodyti kaip pacientas dabar jaučiasi, kaip buvo gydyta. Kokios dar yra ligos, kaip jos gydomos. Aprašyti objektyviai būklę, pridėti atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas. Pagrįsti, kodėl specialisto kuriam siunčiama, konsultacija yra būtina ir ko tikimasi iš jo konsultacijos. Ir konsultuojamas ne pacientas, o gydytojas konsultuoja kitą gydytoją, kurio kompetencijos tam klausimui neužtenka, taigi, ne pacientas turi spręsti apie kompetencijos trūkumą, o pats gydytojas.

William Adolphe Bouguereau — "Sunki pamoka"

William Adolphe Bouguereau — „Sunki pamoka“

Suprantu, kad ne iš gero gyvenimo visiems tų siuntimų reikia. Bet kad susiklabėtumėte su gydytojais pirmiausia atsakykite ko klausia. Paaiškinkite savo ligą ir situaciją. Jeigu specialistas liepė pasirodyti, nurodykite, kur taip parašyta, duokite išrašą, arba pasakykite kada buvo pristatytas. Užsirašykite vizitui ir anksto. Jei turite gerą kontaktą su gydytoju, galite kelios dienos prieš vizitą paskambinti ir įspėti, kad reikės siuntimo, taip bus galima jį paruošti iš anksto.

_____________

* Vaistų man negaila, bet vyresnio amžiaus pacientams polifarmacija, t.y. daugiau kaip penki vaistai gali duoti daugiau žalos nei naudos: dėl vaistų sąveikų, pašalinių poveikių, užmaršumo. Tokiam pacientui labiausiai reikėtų siuntimo pas geriatrą, kad peržiūrėtų gydymą.

** Žmonės trumpai išlaiko džiaugsmo ir laimės pojūtį. Jiems atrodo, kad jei nutiks tas ar anas, tada jie bus tikrai labai laimingi. Dar daugiau, nuo tada bus visados laimingi. Mokslas sako, kad mes linkę pervertinti savo spėjimų galimybes. (Philip Tetlock, How to Win at Forecasting)

Ką nuperka kyšis

Paskelbta: |

Buvo rugsėjis ir dar šilta. Su drauge šnekučiavomės mažutėje kavinėje Trakų gatvėje, kai kažkurioje vietoje į pokalbį įsiterpė miela senjorė. Išreiškė savo nuomonę apie tai, ką mes kalbėjom, apie tai, kad nusivylė Butkevičiumi, nes ir tas korumpuotas ir praktikuojantis nepotizmą, o galiausiai pasisuko kalba apie „atsidėkojimą“ gydytojams. Su drauge prisipažinome, kad esame gydytojos, ir bandėme savo pavyzdžiu nupasakoti, kad niekas nesikeičia, ar tu duosi, ar neduosi pinigų, bet ji netikėjo. Sakė kaip dalino litus, taip toliau dalins eurus, nes nori gyventi. O jei neims, tai ras kaip duoti, nes vis tiek taip veikia geriau.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mąsto žmonės, kurie mielai atsisveikina su pinigais. Blogiausia, kad negali sakyti, jog jie visiškai neteisūs. Dar liūdniau, kad patys gydytojai kartais vieni kitiems moka kyšius. Tiesa, mokėti kyšius nepainioti su šiaip pinigų davimu,  tai paaiškinsiu vėliau. Kita noro gyventi pusė yra, kad pacientai jaučiasi geriečiais ir teisuoliais, nes nori, kad gydytojas gyventų, todėl pašelpia savo varganais €10. Kažkaip įdomiausia, kad tai nesutrukdo tiems patiems žmonėms padejuoti, kad kompensuojamųjų priemoka didelė (nebūtų tokia didelė, jei pirktų generinius vaistus, o ne etinius*).

Daug skaičiau pacientų forumuose ar klausiau pasisakymų, kodėl jie duoda pinigus. Arba daiktus, arba maistą**. Yra ne vien pragmatinis momentas, bet daug maginio mąstymo, sakyčiau net, archetipinio įpročio. Prisiminkite, iki modernių laikų su visokiais sveikatos draudimais, fondais ir valstybinėmis medicinomis, žmonės su gydytojais atsiskaitydavo tiesiogiai pagal savi išgales, kad pinigais, kas daržo gėrybėmis, arba gaudavo už dyką paslaugas kaip labdarą. Kitiems davimas yra kaip beviltiškumo mostas link begalybės.

Linkėjimai nuo Arthur Sch.

Linkėjimai nuo Arthuro Sch.

Yra viena pagrindinė baimė – mirties baimė, visos kitos tik išvestinės. Mirtis nebūtinai fizinė, tai gali būti socialinė mirtis, baimė, kad tapsi nereikšmingas, nereikalingas, pamirštas, neįgalus, išjuoktas, sumenkintas, pažemintas. Medikų tokia jau darbo specifika: būti šalia tas baimes išgyvenančių ar jas į pasąmonę nugrūdančių žmonių. Vieni tą baimę sprendžia keldami nepagrįstai didelius lūkesčius gydytojams. Kai gydytojas atsisako, priima tai kaip žinutę susimokėti. Dažnai beviltiškumo akimirkomis žmonės pasirengę bet kokius gydytojo gestus interpretuoti kaip užuominą apie vokelius. Nesusimąsto, kad gal gydytojas nevalgė nuo pat penkių ryto, kai atsikėlė, ir pasiglosto tuščią pilvą, kad neurgztų, ar ilgesingai pažiūri pro langą, nes iki tol matė tik ligos istorijas, arba elementariai susikuteno ties ta vieta, kur kišenė, be jokių gilesnių minčių. Kitiems davimas (nebūtinai pinigų, kad ir gėlės) yra įsitraukimo į procesą simbolis. Dar yra padėka po gydymo, dėkojama nebūtinai už išskirtinai gerą servisą, ar ypatingas pastangas. Gydytojui gali atrodyti, kad jis tik dirba savo darbą, kad darė viską pagal standartines procedūras, bet jei žmogus išsivaduoja iš egizistencinio nerimo, tai vėl, tas fantas eurų, šokolado, medaus, pyrago, vilnonių kojinių, autorinių darbų ar ko tik nori, pavidalu tarsi materializuojasi ir gali būti paleistas, kartu sustiprinant gydomąjį efektą.

Kai kalbama apie tai, kaip pacientai kažką turinčio materialinę vertę duoda gydytojui, tai skamba korupcijos kontekste***. Bet korupcija juk yra siekis, kad kažkas darytų tai, ko neturėtų daryti mainais į materialią naudą, arba kad nedarytų to, ką turėtų padaryti, irgi, iš to gaudamas naudos. Vertinti davimą tik kaip korupciją apraišką irgi yra ne iki galo tikslu. Labai pakeitė požiūrį trumpas ciklas vienoje privačioje klinikoje, ir kad ten pacientai lygiai taip pat neša butelius, saldainius, ar palieka grynųjų, tik skirtumas tas, kad dar susimoka į kasą.

Kai žmonės duoda pinigų, gėlių, maisto, savo daiktų ir panašiai, jei dažniausiai tai iškeičia į tai, ką gydytojas ir taip daro ir darytų. Maždaug, Laba diena, gydytoja, čia jums rožė už tai, kad egzistuojate (paskui tą rožę palikau registratūroje, nes nesiveši gi autobusu per pusę miesto). Gydytojas kartais prašo pinigų už savo tiesioginį darbą. Pavyzdžiui, už biuletenį (nedarbingumo pažymėjimą, kaip šiais laikais vadina). Arba už gyvybiškai nebūtiną, gyvenimo kokybę gerinančią operaciją. Bet jeigu jis kažką turi daryti ir nedaro, kol nesumokėta – čia jau reketas, ir pacientas turi kreiptis į STT, o teismas bausti. Tik pacientas nesikreipia. Gal tai  nedidelis miestelis, o tas gydytojas turi monopolį, ir tada pigiau sukandus dantis nuleidus galvą susimokėti, nei važiuoti į kitą miestą ir ieškoti kito specialisto, tiesiog kainuos mažiau laiko, nervų ir pinigų. Galbūt tai nors ir didelis miestas, bet gydytojas dirba patogioje vietoje ir patogiu laiku, ir daugiau nežinia kuo pakeisti, tai kenti, nes pripratęs prie to žmogaus, ir susimokėti ne taip dažnai reikia. Dalis žmonių moka neoficialiai nes neturi galimybės susimokėti į kasą.****  Pavyzdžiui už greitesnes ar geresnes paslaugas, už daugiau dėmesio. Kiti atvejai būna, kai pacientai savo iniciatyva agresyviai bruka pinigus. Pacientui nieko nereiškia įkišti pinigus tarp saldainių (jei jūsų giminaitis medikas davė dėžę saldainių, o ten radote eurų, tai maža tikimybė, kad jie iš minėto giminaičio kišenės), nieko nereiškia ir prisliūkinus į kišti kokią vieną ar dvi žalias kupiūras  į kišenę, o paskui pabėgti, kad nesugalvotų grąžinti. Ir aš patyriau „galiu atsilyginti“, kai išeinu pro duris, nes „bėda, neapsižiūrėjau, reikia šiandien siuntimo“. Kai pagalvoji, virtuvė pati nesusiremontuos. Pasiūliau užsirašyti bendra tvarka registratūroje vizitui, nes tvarka galioja visiems vienoda ir man nereikia jūsų „atsilyginsiu“. Bet jei jie su tais pinigais nori tik atsisveikinti, ir neįdeda į tai jokio prašymo, tada koks tai kyšis? Yra tokių, kurie duoda su reikalavimu: daugiau dėmesio, arba priimti anksčiau numatyto laiko, anksčiau išoperuoti, būti priimtiems papildomai, kad ateitų į namus, kad perkeltų į geresnę palatą.

Gydytojai kitiems gydytojams paduoda vokus kartu su prašymu. Tai ypatingo liūdnumo dalykas. Toks liūdnas, kad man norisi verkti iš nusivylimo ir bejėgiškumo. Kai sužinojau, kad taip būna, negalėjau patikėti. Tai vienas iš pavyzdžių to beviltiškumo. Iš dalies būti gydytoju ir pacientu, arba būti gydytoju, ir kai tavo artimasis yra pacientas, yra ypatingai sudėtinga situacija. Tau atrodo, kad žinai geriau. Kartais taip ir būna, kartais būna visai ne taip. Nuomonės su gydančia komanda išsiskiria. Tada galiausiai nusprendi, velniop, yra įprasta duoti pinigų, todėl duodi. Pasieki rezultatą. Jautiesi kaip nekokybiška savęs iškamša. Ir graudus beviltiškumas būna, kai tikrai darai daug, stengiesi, nes esi gydytojas ir tau patinka medicina, patinka dirbti ir būti gydytoju, ir darai nes jauti, kad reikia tam žmogui, o tada įkiša pinigų. Bloga, nes jautiesi nusipelnęs ir užsidirbęs. Ką tik pardavei meilę už pinigus, sveikinu. Jau ne vien pagal ligų riziką ir profesijos senumą esi panašus su kai kuo.

Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus. Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t,y., žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam juos padaryti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną-du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. Už juos niekas nieko nemoka, į darbo valandų apskaitą neįtraukiamą, o po tokios paros budėjimo, laisvos dienos irgi gali nesulaukti. Taip, leftistinė Europos sąjungos darbo laiko direktyva tik bailiams. Tada nusispjauna ir paima, kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia atvykti į „darbą“, atsinešti valgyti, ir tai padaryti už savo lėšas). Paskui turbūt ties kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti pinigų virš biudžeto. Paskui pabundi vieną dieną, suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug €200 vertės) nusipenėjęs endoprotezistas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.

Kaip elgiasi gydytojas, kai gauna eurų ar suvenyrų, bet pats to neprašė, ar kai pacientas tiesiog duoda ir nieko papildomo neužsako. Niekas nepasikeičia. Blogas chirurgas kruopščiau rankų nesiplauna ir geriau operuoti nepradeda. Geras chirurgas negavęs irgi blogiau nepradės operuoti. Nes tai apie įgūdžius ir įpročius. Šeimos gydytojas kaip rašė paskirtus (kompensuojamuosius) vaistus, tai toliau rašys, nes yra reikalas. Arba paskirs tyrimus pagal reikalą tiek, kiek gali. Iš kitos pusės, net neprašydamas pacientas, kai ateina su suvenyrais atsineša nebylų lūkestį, o gydytojas jį gali perimti. Tai baigiasi agresyvesniu gydymu, pradedant nuo nebūtinai reikalingų antibiotikų (penktadienis, paskui nedirbs poliklinika), baigiant didesnės chirurgijos pertekliumi (gal čia dar kokius limfmazgius išlupti, gal čia dar labiau prapjauti, o maža kur tas vėžys išėjęs). Nežinau kodėl taip įprasta vertinti pastangas, o ne rezultatą.

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Kaip išnaikinti neoficialių mokėjimų kultūrą? Pirmiausia neturi likti poreikio gauti. Adekvatūs atlyginimai, protu suvokiami krūviai, darbas kuriam reikia tų žinių ir įgūdžių, kuriems mokytasi, o ne nekvalifikuoti darbai. Iš pacientų pusės – pasakyti nuoširdų ačiū. Arba nuoširdų prašau man padėti, atvirai išsakyti savo baimę ir nerimą. Absoliuti daugumą gydytojų visai nenori jokių jūsų pinigų ar saldainių. Daug gydytojų purtysis grynųjų, bet mielai įrodys savo profesionalumą ir kvalifikaciją.Galiausiai, nereikia išradinėti dviračio, kai jį jau, pavyzdžiui, Tarptautinis Skaidrumas išrado.

_______

* Farmos meluotojai atstovai pateikia neatremiamą argumentą, kad tyrimai tai su jų brand’iniu (etiniu), „originaliu“ kaip patys vadina, vaistu daryti, kad čia jie išrado tą vaistą, tai jis by default geresnis. Ne nu tai jo, jei perki mašiną, tai tik Mercedes pirkti reikia, nes Karlas Benzas su Geottliebu Daimleriu automobilį išrado. Visokie Lexus, Porche, ir kiti tai čia generinis pasirinkimas. Nieko gero. O su kokia nors Volvo ar neduokdie, Jaguar, tai išvis šakės. Čia jų „argumentacija“ tokia, true story.

** Neša pvz. saldų čilietišką vyną (ir tai geriausiu atveju), o tai kodėl ne craft alų, kokios fancy schmancy rūšies ar daryklos. Arba prideda pigios kavos, pigaus šokolado, pigių saldainių, tai kodėl ne tiesiog ne dėžutę brangesnių sausainių? Saldainiai ir šokoladai yra visai nesveika, kaip ir alkoholis, kodėl tai neša gydytojams, kodėl ne kokius nors Pringles? Arba vaisius ir daržoves. Kartais žmonės atneša savo kepinių ar rankdarbių. Tada yra miela. Kai kurie pacientai sako, kad maisto atnešimas nuvertina gydytoją, todėl ir duoda eurus. O tai jau nežemina?

***Jei The Economist straipsnis TL;DR – Dovanos ir kyšiai Europoje būdingi Rytų šalims, posovietinei erdvei kur likę mažos algos, bet blogiausia, sisteminė korupcija: klanai, susitarimai, postų dalybos, lėšų skirstymo neskaidrumas. O kalbant apie gydytojo-paciento santykį korupcijos terminas per siauras ir netikslus. Apie ką ir aš rašau.

**** Beje, kai žmogus pats moka už paslaugas, tai turi kur kas geresnį terapinį efektą. Todėl psichoterapija beveik visada mokama – kieno pinigai, to ir muzika. Iš dalies tiek daug nesusipratimų sveikatos apsaugoje, nes moka ne pacientas tiesiogiai, o sumokėtus mokesčius skirsto ligonių kasos.

Privaloma medicina niekam nepadės

Paskelbta: |

Žmogus turi teisę į sveikatos priežiūrą. Ne pareigą.

Vyksta labai keisti dalykai. Protu nesuvokiami, na, bent jau mano protui, nes visokiems entuziastams savaime suprantama, kad galima versti kitus daryti taip, kaip jiems norisi atrodo teisinga. Privalomas alkoholizmo gydymas. Privaloma vakcinacija ir baudos, jei nesutinki. Enutuzistams dar atrodo, kad jei nepritari privalomai medicinai, tai automatiškai pritari, kad alkoholizmas gerai, nesiskiepyti yra gerai ir taip toliau.

double_facepalm

dvigubas facepalm

Pirma, įsidėkite į savo galveles, kad prievarta skatina pasipriešinimą. Antra, intervencijos be paciento sutikimo ir jo sąmoningo, valingo ir savanoriško dalyvavimo yra resursų švaistymas, kalbu apie priverstinius gydymus. Trečia, mediciną, kuri turi veikti kaip pagalbos mechanizmas, paverčia disciplinavimo, kontrolės ir baudimo institutu. Galiausiai čia kova su pasekmėmis, čia yra darymas dėl darymo, o ne tikrųjų problemų sprendimas.

Grįžkime prie medicinos istorijos, apie kurią jau rašiau: Seniai seniai gydytojas buvo paciento valdovas, ką gydytojas sako, tą pacientas turi daryti. Jokių vietų diskusijai. Bet, jei pacientui nepatikdavo, jis nustodavo mokėti tam gydytojui pinigus ir susirasdavo kitą, kuris geriau ir priimtiniau aiškina kaip reikia gyventi. Dabar truputį kitaip. Už medicinos paslaugas sumokama netiesiogiai, apskritai yra terminas paslaugos, nes tai nebe vienas su vienu kontaktas, o vienas, vienas, ir dar sistema už jų abiejų, kuri užtikrina infrastruktūrą ir skirsto lėšas. Dabar pacientas ir gydytojas yra lygiaverčiai ir tarpusavyje derasi kaip ką daryti ar nedaryti. Kertinis dalykas – informuoto paciento sutikimas. Bet kai kam vis dar atrodo, kad paternalizmas yra ok.

Įvyksta keistas dalykas. Mokesčius mokantis pilietis labai primygtinai verčiamas būti pacientu. Reguliariai tikrintis sveikatą, užsiimti profilaktika, būti gydomas ir sveikti. Toks jausmas, kad jei susirgsi, tapsi mažiau vertingu piliečiu, nes iš mokėtojo, iš donoro tapsi recipientu. Įdomus paradoksas, gaudamas teisę į daugiau savarankiškumo sprendžiant savo sveikatos problemas, kartu gauni atsakomybę primygtinai ta teise pasinaudoti. O jei nesinaudoji, tave privers: privalomu gydymu arba baudomis, jei kažko nedarysi. Yra idėjų apmokestinti nutukusius žmones, pavyzdžiui, arba uždėti akcizą mėsai. Amazing.

Apie alkoholizmą (ir kitas psichikos ligas). Tai yra siaubingai didelė problema. And I mean it. Tiek iš alkoholiko pusės, tiek šalia esantiems žmonėms, ypač vaikams, net po to, kai jie suauga, darbdaviams, kolegoms, visai kitai aplinkai. Visa ta aplinka labai nori padėti alkoholikui pasveikti, ir klausia, o ką aš galiu padaryti, kad jis nebebūtų alkoholikas. (Aišku, įdomu, kam labiau jie nori padėti, patys sau, ar tam alkoholikui.) Bėda, kad kol žmogus neturi motyvacijos ir noro gydytis, efekto nebus. Kalbant apie kitas (psichikos) ligas priverstinis gydymas atbaidytų tuos, kurie patys suvokia, kad turi problemą ir ieško pagalbos.

Man labai patiko Psichologo, psichoterapeuto ir Jaunimo linijos direktoriaus Pauliaus Skruibio frazė: Didžiausia klaida, kurią daro palaikantys priverstinę hospitalizaciją dėl psichikos sutrikimų – įsitikinimas, kad hospitalizuoti bus ne jie.

Kokia apskritai visuomenės retorika psichikos (sutrikimų) klausimu. Baisi. Jei žmogus atsiduria ligoninėje, tai vadinama „suklupimu“, visiems rūpi tai pranešti, išsakyti savo nuomonę. Jei atsirastų prievartos mechanizmas, šita makabriška apsiputojusi reginių išsiilgusi minia spaudytųsi iš malonumo aptarinėdama kaip koks garsesnis žmogus buvo priverstinai gydomas nuo alkoholizmo.

Geležinės lapės kūrinys

Geležinės lapės kūrinys

Tuo tarpu vakcinų vengimas kiek kitoms, bet ne mažiau įdomus reiškinys. Reikia daug kantrybės ir sugebėjimo atsiriboti, kad galėtum skaityt visus tuos antivakcerių sapaliojimus, idėjas, teorijas ir teiginius, kodėl vakcinos yra blogai. Jų naratyve pagrindinės kelios linijos, ir viena labai stipri, kad vakcinos yra būdas kontroliuoti ir valdyti visuomenę, kaip aveles, kad vakcininomis yra sargdinama, kad vakcinos yra farmacijos sąmokslas, kad vakcinos yra vyriausybės sąmokslas ir priemonė žmonėms sekti. Jie nėra racionalūs žmonės. Dalis jų bijo dėl nepageidaujamų reakcijų, yra nepatenkinti, kad medikai tuo nesidalina ir su tuo nesupažindina. Pastaruosius bent galima perkalbėti faktų kalba.

Pirmoji kategorija žmonių įvedus baudas tik dar labiau įsitikins savo teisumu. Ir gali užkrėsti antrąją. Neleisti vesti neskiepytų vaikų į kolektyvus visai racionali „bausmė“. Bet taikyti finansines bausme yra neadekvatu. Kitas dalykas, alergijos, tam tikros kitos būklės dėl kurių negalima skiepyti – tai šitiems leisime nesiskiepyti ar irgi bausime. Jei leisime, nenustebčiau, jei staiga atsirastų labai daug sergančių keistomis ligomis ar alergiškų. Problemos tai neišspręs.

Kaip tada kovoti su neskiepijančiais? Niekaip. Imti ir nekovoti. Net atkaklus vakcinų šalininkų aiškinimas, kad tai yra labai gerai, priešininkams atrodo kaip sąmokslas ir argumentas kodėl tikrai nereikia skiepytis. Ką padaryti? Jei turite vaikų, paskiepyti juos. Pasiskiepyti patiems. Nuo 25 priklauso difterijos ir stabligės vakcina suaugusiems. Nemokama. Nueikite į savo polikliniką ar šeimos medicinos centrą ir jus paskiepys. Jei turite laiko, užklausinėti durnius, kol jiems susipainios ir pasiklys patys savo nelogiškumuose. Arba tiesiog atlaidžiai šypsotis. Jei esate medikas, atlaidžiai šypsotis ir patikinti, kad jei susirgs, gali į jus kreiptis, o jei persigalvos dėl vakcinų, kad irgi kreiptis. Būna, kad labai gudrūs ir kieti jaučiasi tie crazy tėveliai, kol vaikas nesuserga kokiu kokliušu, arba tymais, tada jaunesnes atžalėles paskiepija kaip dideli. Nuo visko, ko galima. In the end, I couldn’t continue to deny the science, – rašo viena buvusi vakcinų priešininkė, pamačiusi, kokia publika ją supa ir pasidomėjusi vakcinomis rimčiau.

10462443_860442447329048_4325729789468875732_n

Bet kuriuo atveju, palaikymas tų, kurie pasiryžta priimti sprendimą yra kur kas efektyvesnsi ir stipresnis, nei baudavimas už atsisakymą. Ne prievarta gydyti alkoholikus, o sudaryti sąlygas saugiai gydytis tiems, kurie turi motyvacijos, palaikyti jų coming-outus. Kai žmogus prisipažįsta, kad sirgo psichikos liga ir ieško pagalbos, ne rašyti menkus skandalingus straipsniūkščius, o paklausti žmogaus „kaip jums geriausiai padėti?“ „ką mes galime padaryti, kad kitiems būtų lengviau?“. Jeigu išsigandę tėvai nenori skiepyti vaiko, pasakyti, kad jei norite pamąstyti jums suteiksime tiek laiko kiek reikia, gal dar norite mokslinių straipsnių apie tai? Jeigu persigalvosite, atvykite.

liudna

Lüdni baudimo konskvencai

Medicinos skausmai (II): Laikai pasikeitė

Paskelbta: |

„Sergančių akmenlige pats neoperuosiu, – tai atlikti pavesiu prityrusiems chirurgams.“ Tai eilutė iš Hipokrato priesaikos, kuria sakoma dievams Apolonui, Asklepijui, Higėjai ir Panacėjai. Hipokrato priesaikoje yra daugiau įdomių ir keistų eilučių, kurios šiaip jau prieštarauja kasdienei medicinos praktikai: mokysiu savo mokytojų sūnus; neduosiu nieko nėštumui užbaigti, net prašomas neužbaigsiu žmogaus gyvybės, ir t.t.. Todėl jau gana seniai niekas Hipokrato priesaikos nebeprisiekia. Yra žmonių, kuriems atrodo ramiau, kai kažkas gyvena pagal išorinius imperatyvus, manydami, kad vidinės moralinės nuostatos yra nepakankamos (pavyzdžiui, tie žmonės galvoja, kad jei neišpažįsti religijos, kuris sako nežudyk, nevok ir t.t., pats niekada to nesuvoktum). Tai tuos žmones nuraminsiu, kad priesaiką medikai duoda, tik kitokią. 1948 Ženevoje pasirašius buvo sukurti gydytojo įžadai:

 Šią akimirką, kai tampu medikų profesijos nariu, aš iškilmingai pasižadu, kad visas mano gyvenimas bus paskirtas tarnauti žmonijai.
Gerbsiu savo mokytojus ir būsiu jiems visąlaik dėkingas.
Būsiu ištikimas savo specialybei, ją laikysiu sąžinės ir garbės reikalu.
Rūpestis žmogaus sveikata su svarbiausia mano pareiga.
Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
Visomis galiomis branginsiu gydytojų profesijos garbę ir taurias tradicijas.
Mano kolegos bu mano broliai.
Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento tautybės religijos, rasės, partinės ir socialinės priklausomybės.
Stengsiuosi globoti žmogaus gyvybę nuo pat jos prasidėjimo.
Net ir grasinamas nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą.
Šią priesaiką duodu iškilmingai, laisvai ir garbingai.

Net šioje priesaikoje juntama to laikmečio dvasia ir keliais žodžiais būtų galima papildyti. Pirma, kolegos kaip broliai ir seserys. Gydytojo profesija yra viena seniausių, tuo tarpu gydytojos yra nelabai seniai. Man vienas gydytojas iš užsienio bandė aiškinti, kad prieš 50 metų nebūčiau galėjusi baigti medicinos. Kitas dalykas, pacientų neišskyrimas, gana detalus sąrašas, ko gydytojai nediskriminuoja, bet seksualinė orientacija neminima. Ją galima arba įtraukti, arba sutrumpinti į fizines ir socialines ypatybes.

Tai tik detalės, skirtos iliustruoti, kaip pasikeitė medicina nuo prieškristinių laikų iki dabar. Paties Hipokrato gyvenamuoju laikotarpiu ( 4 a. pr.m.e.) tos priesaikos mažai kas laikėsi. Egzistavo praktika pasilikti tik sveikus kūdikius, o negimę išvis yra niekas (medikų žargonu, postnatalinis abortas buvo visai normali praktika). Net paties Hipokrato priesaika nenurodo, kad jie absoliučiai prieš bet kokį nėštumo nutraukimą, greičiau prieš tam tikrus būdus, susijusius su didesne infekcijos rizika motinai. Eutanazijos, kaip termino tais laikais nebuvo, atsirado keliais šimtmečiais vėliau. Chirurgai apskritai iki kokio 18-19 amžiaus buvo visiškai atskiras reikalas, ir net ne gydytojai. Iki šiol Didžiojoje Britanijoje pabaigę mediciną žmonės gauna Bachelor of Medicine, Bachelor of Surgery (trumpinama, priklausomai nuo akademijos BMBS, arba BM BCh, arba BM ChB ir panašiai).

Yra ir keli nepaminėti dalykai, kurie yra fundamentalūs šiuolaikinėje medicinoje. Vienas jų, informuoto paciento sutikimas. Čia su akcentai svarbūs, pirmas, informacijos davimas pacientui, antras, jo ar jos sutikimas. Iki 20 amžiaus egzistavo paternalistinis medicinos modelis, kai gydytojas viską sprendžia už pacientą. Gydytojas galėdavo nuspręsti, sakyti ar ne pacientui kuo jis serga ir vienašališkai priimti sprendimus dėl ištyrimo ir gydymo. Žinoma, tais laikais, kai nebuvo brangių ir invazinių procedūrų, nebuvo tiek daug būdų kaip pakenkti pacientui pasirinkimų*. Kitas, sutikimo, momentas, labai svarbus tuo, kad pacientas gali sutikti, o gali ir nesutikti, vadinasi, jis ir pats gali būti atsakingas už save. Jėgų santykis išlyginamas. Pacientas gaudamas informaciją iš gydytojo gali savarankiškiau priimti sprendimus. Pacientas gali atsisakyti konvencinės medicinos, sutikdamas už savigydą prisiimti visą atsakomybę sau. Ir dar vienas poslinkis, gydytojas iš menininko ir amatininko tampa specialistu irba mokslininku. Hipokrato priesaikoje minimas medicinos menas, bet dabar praktika remiasi geriausiais prieinamais įrodymais, kai daugiau svorio sprendimų priėmimui turi nebe mokytojo figūra, o metaanalizės, sisteminės apžvalgos, gairės ir rekomendacijos.

Herojinės medicinos laikai praėjo

Herojinės medicinos laikai praėjo

Per tuos tūkstančius metų įvyko mediko profesijos paradigminis poslinkis. Tai, kokia medicina buvo prieš 50, 100, 1000 metų ir daugiau, ir tokia, kokia yra dabar, visiškai nesulyginami dalykai. Bendraudama su žmonėmis pastebiu tam tikrą jų suvokimo apie gydytojus sumišimą. Yra dar išlikęs, daktare, padėkite man tikėjimas, kad vienas žmogus, gali viską nuo iki išspręsti. Iš kitos pusės, nesuvokiama, kad medicina tapo nebe vien kilnia tarnyste žmogui, bet šalia tai ir brangių paslaugų verslas*. Ne vien tik, bet kartu. Ir dar, kad medicina ir gydytojai nebėra tokie savarankiški. Tie išorinių imperatyvų mylėtojai turbūt galvoja, kad medikus riboja Hipokrato priesaika, nors iš tiesų riboja Sveiktos apsaugos Ministro įsakymai, Seime išleisti įstatymai, Teritorinių ligonių kasų skiriamas finansavimas ir kitokia buitis.

Praktiškai tas ribojimo ir pašaukimo konfliktas išryškėja, kai artimam žmogui ištinka sveikatos problema. Tu kaip gydytojas nori, ir turi padėti, bet kaip gydytojas esi suvaržytas teisinės atsakomybės. Kas bus, jei padarysi nedokumentuotą klaidą. Ar tikrai artimas suteiks visą būtiną informaciją apie savo sveikatos būklę. Juk iš savo kur kas sunkiau rinkti anamnezę. Be to artimasis juk yra ir kitų gydytojų pacientas. Galbūt jie nesužinos apie tavo įsikišimą, nuo to nukentės pacientas, nes jau bus iškraipyta informaciją apie jo būklę. O jeigu sužinos, kaip tada keisis situacija? Juk tas gydytojas pildo dokumentaciją. Išversiu – kieno antspaudas, to ir atsakomybė.

grantas

Labai mėgstu skaityti senas (iki II pasulinio karo) knygas. Dar labiau jos patinka, kai ten tarp veikėjų yra stiprus gydytojo personažas. Paskutinė tokia skaityta knyga buvo Stefan Zweig „Širdies nerimas“. Ten aprašomas gydytojas praleidžia gana ilgą laiką su savo pacientais, lanko ir pažįsta šeimą, ne vien jos  medicininę istoriją, bet ir platesnį kontekstą. Gauna užmokestį tiesiogiai iš šeimos. Taip pat turi savo namuose pacientų priėmimo valandas. Su pacientais užmezgamas gilus ilgalaikis ryšys, neribojamas jiems skiriamo laiko ir išorinio finansavimo, nes patys pacientai susimoka už teikiamas paslaugas pagal išgales. Kitose skaitytose panašaus laikmečio knygose, gydytojams atsilyginama už darbą maistu, paslaugomis, o jei visai negali susimokėti, tada padėka ir maldomis. Kiekvienas pacientas moka pagal išgales, vadinasi, daugiau sumokėdami turtingi pacientai, išlaiko gydytoją, ir šis pareigos ir pašaukimo vedinas, sočiu pilvu ir turėdamas ką apsirengti, gali gydyti ir vargingas šeimas. Ir dar, tas gydytojas būna vienintelis ir pagrindinis gydytojas. Žinoma, jei pacientai lieka nepatenkinti, ieško kito, bet egzistuoja tam tikra medicininė monogamija. Galiu būti ir neteisi, net tai tik įspūdis susidarytas iš senos grožinės literatūros.

Spalį buvau Stambule vykusioje pasaulinėje šeimos gydytojų konferencijoje ir dalyvavau workshope apie įvairias sveikatos paslaugų teikimo sistemas. Išėjau su dviem emocijomis, viena, toks nusiraminimas, kad Lietuviškos medicinos bėdos visai ne autentiškos ir tikrai ne pačios didžiausios, nors taip norėtų teigti nelaimingi vartotojai ir dar nelaimingesnė žiniasklaida. Ir antra, gilus liūdesys, net melancholija, kad pacientas nebėra pagrindinis rūpestis. Kad medicina tapo tokia machina, į kurią pacientas papuola, prasmenga ir lieka pats sau su savimi.

multi-single payer systems

Mėlyna – vienas finansavimo šaltinis, žalia – įvairūs finansavimo šaltiniai. Ir JAV.

Skirtingose šalyse sistemas galima vertinti iš skirtingų pozicijų, pavyzdžiui, kas moka už paslaugas. Yra tris pagrindiniai sistemų modeliai:

1. Kelių šaltinių socialinio draudimo (Multi-payer social insurance, ‘all-payer’, systems), pavyzdžiui Vokietijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje. Tokioje sistemoje egzistuoja keli fondai, iš kurių apmokama su sveikatos priežiūros paslaugas: valstybinis socialinis draudimas, privatus sveikatos draudimas, ligos fondai. Lėšų sveikatai kaupimas yra privalomas. Iš tų fondų apmokama už suteiktas paslaugas ir iš jų dauguma gydytojų gauna fiksuotą atlyginimą. Yra didelė valstybės kontrolė skirstant lėšas ir nustatant įkainius už paslaugas.

2. Nacionalinė sveikatos sistema (National health system), pavyzdžiui Didžioji Britanija, Ispanija,  Naujoji Zelandija, Kuba. Yra fienas svaiktos fondas, į kurį moka mokesčių mokėtojai. Komerciniai sveiktos draudimai yra negalimi. Beveik visos ligoninės yra valstybinės, gydytojai gali dirbti pagal sutartį arba kontraktą. Taip pat gydytojas gali rinktis dirbti privačiai (enterpreneur), bet valstybiniame sektoriuje dirbantiems yra užtikrintas pacientų ratas ir garantuotas darbo užmokestis ir garantijos.

3. Nacionalinis sveikatos draudimas, NSD (National heath insurance), pavyzdžiui Australija, Akanada, Taivanas. Valstybės finansuojamos, bet privačiai įgyvendinamos sveikatos priežiūros paslaugos. Apmokėjimas mišrus: mokestis už paslaygą (fee-for-service), mokėjimas už aptarnaujamų pacientų kiekį (per capita), mokėjimas už paslaugų paketą, mokėjimas iš bendro biudžeto ir panašiai. Komercinis draudimas negalimas. Kiekvienas moka įmokas priklausomas nuo pajamų dydžio į bendrą NSD.

Tai labai grubi klasifikacija, kuri nėra absoliuti. Visos leidžia paties paciento mokėjimus (out-of-pocket payments). Dar yra JAV, kuriose egzsituoja daugiausiai privatus sveikatos draudimas, kartu su Medicare ir Medicaid, Veteranų programomis, kas yra visiškas aprašytų sistemų mišinys. Lietuva būtų arčiausiai nacionalinio draudimo sistemos.

Kaip minėjau anksčiau, medicina yra bedieviškai brangi. Todėl tiek kiek gaus pacientas priklausys nuo to, kiek pinigų tam bus skirta, kiek bus skirta priklausys nuo to, kiek surinkta, ir kokiu būdu bus padalinta. Būtent sisteminiai skirtumai neleidžia lyginti skirtingų šalių tarpusavyje, todėl ir negali sakyti, va, Lietuvoje medicina tai kur kas geresnė nei Anglijoje, o Prancūzijoje kur kas geriau nei Lietuvoje. Dar kalbant apie sistemų skirtumus reikia atsižvelgti į tris kriterijus, svarbius pacientui, pavyzdžiui:

  • Kaina: kiek ir kaip dažnai pačiam pacientui reikia primokėti už paslaugas. Koks valstybės vaidmuo medicinos paslaugų, vaistų ir pagalbinių priemonių kainų reguliavime. Ar įmanomas medicininis bankrotas, situacija, kai pacientas nebeišgali susimokėti.
  • Kokybė: Ar laisvai pacientas gali pasirinkti norimą gydytoją ar gydymo įstaigą. Ar gydytojai ir personalas yra pakankamai kvalifikuoti. Kaip užtikrinamas paciento saugumas. Koks gydytojo ir paciento ryšys, ar gydytojas skiria daugiau realaus dėmesio pacientui, ar dokumentacijai?
  • Prieinamumas: Ar svaikata suvokiama kaip pamatinė žmogaus teisė, kuria rūpinasi valstybė?  Ar paslaugos vienodai prieinamos skirtingo amžiaus ir socialinės padėties žmonėms? Ar žmogus gali  laisvai gauti visas būtiniausias paslaugas (skubi pagalba, gydytojų konsultacijos, ligoninės, diagnostiniai tyrimai, gydymas, kompleksinė psichinės sveikatos priežiūra, ilgalaikė priežiūra ir slauga)?

Taigi, laikai pasikeitė. Mieli pacientai, jei jums kas ir paglostys galvą, paklaus kaip sekasi jūsų mopsui, ar kaip praėjo atostogos kaime, tai tik iš mandagumo. Jūs nebegausite valandinių gydytojo konsultacijų, nebent patys už jas sutiktumėte mokėti. Už tai jūs gaunate galimybę gyventi ilgiau. Galimybę pasveikti nuo mirtinų ligų arba bent jau gyventi darnoje ir santarvėje kartu su jomis. Didesnės galimybės medicinoje atnešą ir didesnę riziką, bet pacientas pats įgalinamas turėti valią savo apsisprendime, nori ar nenori gydytis, nori ar nenori tirtis. Medicina nebėra vien gydytojo pacientui nuleistos sąlygos, tai lygiavertis dialogas ir lygiavertis rizikos ir sėkmės aptarimas. Gydytojas iš mistinės figūros, kuri ištikimai lydės gyvenimo kelyje tapo brangiai apmokamu trumpalaikiu konsultantu.

_________

* Kodėl paslaugos, o ne gydymas. Nes paslaugos platesnis terminas: tai pokalbis ir problemos išsiaiškinimas, tai diagnostika, kuri remiasi ne vien anamneze ir fiziniu ištyrimu, kaip būdavo senovėje, bet ir brangiais ištyrimo metodais, tai gydymo plano sudarymas, gydymo plano paaiškinimas pacientui, tai medikamentai, procedūros, operacijos, dokumentų paruošimas darbingumo nustatymui (kas apskritai net ne medicina, o socialiniai reikalai). Tai sekimas neskiriant gydymo, arba po gydymo. Medicina tapo per daug įvairialypė, o gydytojo ir paciento santykis nebeapsiriboja vien gydymu.