Laisvalaikio skaitiniai

Baigiasi kasmetinė blogerių savaitė. Šiais metais skaitomų blogų apmažėjo. Bet pateiksiu tuos, kuriuos labai smagu atsiversti, su nuorodomis į man patikusius straipsnius. Labai mėgstu kai žmonės rašo apie savo darbą arba tai, kas susiję su jų profesija. Dar labai mėgstu sužinoti ką nors naujo ir netikėto.

gp

Gyvoji psichologija. Rašo prischologė Lina Vieželienė. Daug verstų tekstų iš rusų kalbos, kažkokios vedų psichologijos citatos, ir kitoks kostmosas, bet jei kitas žmogus su tokiais deriniais padarytų lėkštą kičą, tai ji perleidžia per sveiko proto (common sense) filtrą ir gaunasi gero įžvalgos. Nebūtina sutikti su dalykais. Verta paskaityti:

Tikslai vedantys į niekur arba kada savipagalba tampa saviapgaule

Draugas – tai ne bičiulis ar sėbras

mob

Mind of your body. Šeimos gydytoja iš gydytojų šeimos, atradusi osteopatiją, t,y, gydymą tam tikrais judesiais ir manevrais. Pagal rusišką mokyklą tai vadinama manualine terapija, pagal anglišką osteopatija, pagal vokišką dar kitaip. Technikos visų mokyklų vienodos, bet skiriasi šiek tiek filosofija. Vokiška ir angliška mokykla daugiau dalinasi atsakomybe su pacientu, kai rusiška labiau užsiima paternalizmu. Julija rašo daugiausiai apie sveiką gyvenseną, apie savo darbe naudojamas praktikas ir paaiškina kas iš kur atsiranda. Rašymo stilius ir raidžių šriftas nėra patys paskaitomiausi, tačiau turinys kokybiškas. Verta paskaityti:

Balansuotas protas

Peršalimas, imunitetas ir „kodėl aš“

pb

Pardavimų blogas. Ne kiekvienas esame pardavėjas, bet kiekvienas esame vartotojas ir pirkėjas. Labai įdomu paskaityti kokias technikas naudoja pardavėjai, kokiso technikos padeda pasiekti tikslų, kažką įsiūlyti. Galima išmokti kai kurių frazių kurias paskui panaudosi derybose, arba galima išmokti frazių, kurias galima atpažinti ir vėliau nepasimauti. Verta paskaityti:

Savaime suprantamų dalykų nėra arba penki klausimai apie pardavimus

Kaip jausmai valdo mūsų sprendimus pirkti

pk

Dar vieno analitiko svetainė. Petrą Kudarą pradėjau sketi Twitteryje, nes dalindavosi labai įdomiais duomenimis arba straipsniais. paskui atradau, kad jis turi ir tinklaraštį. Rašo mažai, rašo giliai, ir nėra lengvas pasiskaitymas prie kavos čiukčios stiliumi ką matau, tą dainuoju. Paskaičius atsiveria nauji mąstymo klodai. Verta paskaityti:

Negalima pasitikėti viskuo, ką skaitai apie maisto naudą ar žalą

Marketingistai yra iš Marso, o vartotojai – iš Grigiškių

mirror

Blogeriai

 

 

 

Neužsikaskite po skundais

Yra tokia pacientų kategorija, kurie atėję pas gydytoją sako „Daktare, žinokite man viskas gerai.“ Ir taip nuoširdžiai, kad net širdį suspaudžia, su tokiu dėkingumu akyse, kad vien tos akimirkos prideda neįsivaizduojamą motyvaciją dirbti ir būti gydytoju. Paprastai tai seniai sergantys pacientai, turintys kokių įsisisenėjusių problemų arba lėtinių ligų. Tai nereiškia, kad šie pacientai sveiki, tai ir reiškia, kad tuo momentu, kai kalbasi su gydytoju, jaučiasi gerai.

Pirmą kartą su tokiais pacientais susidūriau trečiame kurse per onkologijos pratybas. Jauna moteris sako, kad jai viskas gerai. Su pažengusiu krūties vėžiu, nuplikusi nuo chemoterapijos, o ryte gerai išsivėmusi. Ir ji sako, kad jai viskas gerai, visiškai tvirtai. Ir ji teisi, nes būtent tuo momentu jai viskas gerai, ji gali kalbėtis su studentais, pasakoti savo istoriją, ir jos nebepykina. Plaukai ataugs. Ir ji pasijuokia, kad jei vemia, vadinasi gydymas veikia. Bet galėtų būti kitaip. Galėtų būti kitas žmogus toje pačioje situacijoje ir sakyti, žinote, man labai bloga, aš negaliu nieko valgyti, tik vemiu, mano plaukai nuslinko, oda papilkėjo, nagai lūžinėja, ar verta taip kankintis, kai gydymas labiau vargina už pačią ligą, kam man taip kankintis. Ir žinote ką, pirmos moters prognozė kur kas geresnė. Nors jos abi galbūt toje pačioje pradinėje situacijoje, nors faktiškai jų įrašai ligos istorijose gali būti kone vienodi.

Iš National Geographic

Iš National Geographic

Kadangi aš gydytoja, man lengviau parinkti pavyzdžius iš medicinos, bet ne apie pacientus noriu papasakoti, o apie tai, kaip skundimasis žaloja. Tiksliau, ne pats skundimasis, o lėtinis liūdesys ir jautimasis nelaimingu, bet juk per skundus šitas blogis išsiduoda.

Skundimasis yra pasirinkimas. Kai kam atrodo, kad tai tik fakto konstatavimas, bet kaip pateikiau pavyzdį su dviem pacientais, kurių situacija ta pati, o pasakojimas apie situaciją skirtingas, fakto konstatavimas yra saviapgaulė. Realybė yra labai kompleksinė, dėmesį fokusuoji ties tais dalykais, kurie arba patogūs, arba į kuriuos moki fokusuotis. Dar daugiau, žmogaus smegenys taip veikia, kad joms mažai skirtumo, ar tai tik įsivaizduojama, ar vyksta iš tikrųjų*.

Neseniai užtikau straipsnį kaip mokslas atskleidžia kokiu būdu mūsų skundai žudo, tikrąją to žodžio prasme. Nepritariu tokiam mechanistiniam neuroanatominiam-biocheminiam aiškinimui, bet tiek to. Ne todėl, kad jis klaidingas, todėl, kad parodo tik nesubtilią tiesos dalį. Vėlgi, išsirinktų faktų konstatavimas.

Kalbant apie laimę, egzistuoja toks Pasaulio laimės indeksas. Visi žinote. Šiaip metais Lietuva užėmė 56 vietą. Tai labai parankus įrankis didelių populiacijų stebėjimui, ir mokslininkai jį tikrai naudoja, nes ten yra stebėtinų dalykų. Pavyzdžiui, kad visiškai nepriklauso, ar šalis turtinga, ar ne, kad būtų tarp laimingiausių, nors atsižvelgiama į tokius rodiklius, kaip bendras vidaus produktas, vidutinė gyvenimo trukmė ar korupcijos lygis (ką kasdienį eilinį trečiadienį . Bet posakis, kad „pinigai laimės neatneša“ irgi yra neteisingas. Yra didelis skirtumas, tarp žmogaus, kurio metinės pajamos 10.000 eurų, dolerių ar whatever, ir 20.000, bet nėra didelio skirtumo tarp 100.000 ir 1.000.000. Pinigai su laime siejasi tol, kol už pinigus gali gauti maisto, drabužių, pastogę, patenkinti kitus bazinius ir rekreacinius poreikius, bet vos viską, ką gali gauti už pinigus gauni, pinigai laimės nebeneša. Užtai yra kitas dalykas, džiuginantis ilgiau ir patikimiau. Tai kiti žmonės. Ir jei kiti žmonės nedžiugina, tai labai baisu ir liūdna, nes lieka nepatenkintas socialinio gyvūno žmogaus bazinis poreikis. Ir labai paradoksalu, kad žmonės daugiau laiko skiria turtams ir daiktams, o ne santykių su kitais žmonėmis gerinimui. Nereikia su visais, reikia savo ratuose, artimųjų, draugų, šeimos, gyvenimo partnerio**.

Gyvenimo partneris, arba sutrumpintai, santuoka (šitame kontekste bus tiesiog dviejų žmonių bendras būvis, nesvarbu, ar po vestuvių fakto, ar be, nesvarbu, ar miega toje pačioje lovoje, ar gyvena skirtinguose miestuose), gali būti vienas didžiausių laimės garantų. O gali ir nebūti.

Google žino geriausiai

Ieškojau, kaip pagrįsti, kad santuoka yra laimė didžiausia. Bet žmonės ieško kitko.

Kartais sudaroma iliuzija, kad būtina turėti partnerį. Kad būtum laikomas sėkmingu, šalia tavęs turi būti žmogus. Gal net yra desperatiškas poreikis būti su kažkuo. Ir svarbiau, kad tas kažkas būtų, o ne kas tai per žmogus. Kodėl tau tas žmogus svarbiausias ir reikalingiausias. Ar esi pasiryžęs atidėti į šoną savo egoizmą dėl to žmogaus. Kurdami santykius mes labiau pasitikime atsitiktinumu, išoriniu spaudimu. Vien jausmų santykiams nepakanka, nes kasdienybės banalybė labai greitai tai išsklaido. Ir dar reikia atsiminti, kad į santuoką žmonės ateina jau gatavi, t.y. nesikeis, o net jei keisis, tai ne pagal mūsų įsivaizdavimus ir lūkesčius. Ir kitas dalykas, santuoka laimingais nepadarys, bet gali laimę sumažinti. Turi jau ateiti laimingas. Kaip labai esate laimingi, galite atsakyti į Oxford Happiness Questionnaire, tokiai bendrai orientacijai. Ir paskutinis dalykas, santykiai yra darbas. Nesvarbu, ar tas santykis profesinis, akademinis, romantinis, draugiškas, šeiminis ir taip toliau.

Grįžtu prie skundimosi. Mechanika tokia: smegenys neskiria, kada procesai įsivaizduojami, kada tikri, vadinasi, kada kančia objektyvi, o kada kančia tik pasakojimas apie kančią. Toliau, kuo dažniau kartoji veiksmą, tuo geriau, greičiau ir efektyviau smegenys išmoksta tai daryti, kol tai tampa intuityvu ir padaroma akimirksniu, kol tai tampa įpročiu. Dažnai skundžiantis smegenyse nutiesiamas greitkelis vargui ir problemoms. Taigi, bet koks, net menkiausias trigeris išprovokuos „Nu kodėl man taip amžiais nesiseka“ reakciją. Ir šita reakcija yra stresas. Toks pats stresas, kokį patiri patirdamas realią kančią, vėliau patiri gedėdamas praeities, netgi kai išsprendei kilusią problemą. Jei nuolatos permąstai (o kalbėjimas su graudesiu aplinkiniams kaip tau kažkada nepasisekė yra net daugiau negu permąstymas), vėl išgyveni situacijos metu patirtą stresą. Stresas yra gryna biochemija, o žiūrint iš kiek toliau tai bus skrandžio skausmas, įtampos tipo galvos skausmas, paūmėjanti migrena, lėčiau gyjančios žaizdos, ir taip toliau. Fizinė sveikata yra dažniausiai nurodoma, kaip būtina sąlyga laimei. Skundimasis labai sėkmingai blogina sveikatą.

Griauna ne vien sveikatą, bet ir nepadeda santuokoje. Kadangi santuoka labai svarbus procesas žmonių gyvenime, tai ir mokslo apie tai daroma daug. Pavyzdžiui, yra taisyklė, 1:5, tai reiškia, kad su vienu negatyviu pasakojimu, emocija, išgyvenimu, etc, turi būti penki pozityvūs. Dar sakoma, kad reikia džiaugtis: džiaugtis mažomis smulkmenomis, garsiai džiaugtis dideliais įvykiais. Gerus dalykus priimti ne kaip savaimę suprantamą, ne kaip duotybę, o kaip dovaną, ir kartu už tai dėkoti. Kartu reikia juoktis, juoktis kai stovi kamštyje, kai nutinka kas nors ne visai malonaus, kai nutinka kas nors juokingo. Padėti vienas kitam, o ne teršti smegenis skundais.

Skundų nereikia visiškai atsisakyti. Kaip ateini pas gydytoją, gydytojas klaus „Kuo skundžiatės“***, bet tam, kad išsiaiškintų problemos priežastis ir rastų joms sprendimą, išmokytų tai kompensuoti, ar bent jau su tuo gyventi. Tas pats ir asmeniniame gyvenime, skundas turi būti kaip trigeris teigiamam pokyčiui. Ir gyvenimas tada labai pagerės. Nes laimingiems žmonėms sekasi.

_________

* Yra atlikta daug tyrimų, kokios smegenų sritys veikia, kai apie kažkokį veiksmą įsivaizduoji, ir kai iš tiesų jį atlieki, ir kaip tai turi įtakos realiam veiksmų atlikimui. Man labai patinka pavyzdys su šachmatininku, kuris uždarytas kalėjime praktikavosi galvoje įvairias partijas, o išėjęs į laisvę labai gerai žaidė. Ir apie dvi grupes mokinių, kurių viena turėjo įsivaizduoti, kad groja pianinu, o kita iš tiesų praktikuotis, paskui juos pasodino atlikti tų kūrinių, kuriuos mokėsi, ir abi grupės panašiai gerai sugrojo iš pirmo karto, o po kelių realių pagrojimų reikšmingų skirtumų nebuvo. Daugiau pavyzdžių, su nuorodomis į pačius šaltinius Norman Doidge Save keičiančios smegenys.

monkey

* * Pastraipa pagal Daniel Gilbert Affective Forecasting … Or .. The Big Wombassa: What You Think You’re Going to Get, and What You Get , and What You Don’t Get, When You Get What You Want, skyrius knygoje Thinking. The New Science of Decision-Making, Problem-Solving, and Prediction.

*** Labai gerbiu ir mėgstu gydytojus, kurie klausia ne taip, o „Kas nutiko?“ arba „Dėl ko atvykote?“.