Sviestas prieš margariną: ką reikia žinoti apie transriebalus

Už akių užkliuvo toks SAM ministro įsakymas V-964 (turintis įsigalioti nuo rugsėjo 1) apie vaikų įvairiose įstaigoje maitinimą. Mityba yra tokia labai įdomi ir net kontroversiška sritis, kur galima apie kiekvieną produktą rasti daug teiginių apie jų sveikumą, ir lygiai tiek pats įrodymų apie jų žalą. Pavyzdžiui pieno produktus, mėsą, kiaušinius. Ar net apie konkrečias grupes, kaip riebalai ar angliavandeniai. Netgi apie kiekvieną aminorūgštį galima rasti daugybę prieštaringos informacijos. Visgi apsistosiu ties vieninteliu punktu:

10.3. Sviestas, kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų rūgščių ne daugiau kaip 33 proc. bendrojo riebalų kiekio.

 

 

Skaitydama šitą jaučiuosi kaip laiko mašina nusikėlusi į devintąjį dešimtmetį ar dar senesnius laikus, kai natūralūs riebalai vis dar buvo laikomi žalingais.

Margarinas išrastas ir užpatentuotas 1869, prancūzų chemiko Hippolyte Mège-Mouriès, laimėjęs Napoleono III paskelbtą konkursą, kuriuos buvo siekta rasti alternatyvą sviestui, ir taip pamaitinti Prancūzijos karius ir varguomenę. Tuometinio margarino receptūra buvo kiek kitokia, nei dabar naudojamo, nes sudėtyje buvo gyvulinių riebalų. Plačiau pradėtas vartoti 20 a. pradžioje, per Didžiąją Depresiją JAV, nes buvo galima panaudoti nuo gamybos atlikusį sojų aliejų, ar bet kokį kitą augalinį aliejų, bet labiausiai dėl to, kad trūko sviesto, kurį ne visi galėjo ir įpirkti. Margarinas patogus, nesunkiai pagaminamas, labai ilgai galiojantis ir pigus. Būtent kaip pigus sviesto pakaitalas jis ir buvo žinomas, kol 1980-aisias neįgavo naujos, sveiko maisto, reputacijos. Spoiler alert: visiškai be pagrindo.

Esu anksčiau rašiusi, kaip cukraus pramonė suvertė kaltę riebalams apie širdies ir kraujagyslių ligas. Žmonėms pradėjus mirti nebe nuo infekcinių, o nuo širdies-kraujagyslių sistemos ligų, buvo surastas kaltininkai – mažo tankio lipoproteinai (MTL, angl. LDL) ir sočiosios riebalų rūgštys. Jų galima rasti visuose gyvūniniuose produktuose: mėsoje, taukuose, pieno produktuose, kiaušiniuose. Mintis buvo tokia: mirštančių nuo tokių ligų kaip insultas, infarktas, koronarinė širdies liga ir panašiai, kraujagyslių sienelės būdavo susiaurėjusios nuo aterosklerotinių plokštelių, kurias sudaro pakitęs cholesterolis. Iš tiesų viskas žymiai sudėtingiau, o cholesterolių įtaka čia žymiai mažesnė nei cukraus ar transriebalų.

Didelio tankio lipoproteinai (DTL, HDL), dar vadainami geruoju cholesteroliu, yra didelės molekulės, negalinčios praeiti ląstelių sienelių.  Kraujas jį nuneša į kepenis, kuriose tampa tulžimi. MTL yra mažos molekulės, kraujyje būna ilgą laiką, kol pasiekia ląsteles ir į jas įlenda, kus panaudojamas ląstelių atsinaujinimui ir hormonų, tokių kaip vitaminas D ar testosteronas, gamybai). Kai MTL yra per daug, jis nusėda ant kraujagyslių sienelių, susiformuoja plokštelė, kuri blokuoja kraujo tekėjimą, ar gali net visiškai aklinai užkimšti. Plokštelė gali atitrūkti, aplink ją susiformuoja krešulys, dar vadinamas trombu, kuris nukeliavęs į smegenis, plaučius, žarnyną ar dar kur nors gali užkimšti ir taip nužudyti. Toks yra labai suprimityvintas modelis. Iš tiesų pats savaime MTL nėra blogas, tas kurį suvalgome su maistu nėra blogas. Blogas jis tampa tada, kai jo molekulė pakinta – oksiduojasi. Laboratoriniai tyrimai matuojantys MTL koncentraciją, visgi dar išlieka aktualūs, nes kuo daugiau MTL, tuo daugiau šansų, kad jis tikrai taps blogas.

Buvo manyta, kad sotieji riebalai yra atsakingi už MTL padidėjimą kraujyje, taigi ir mirtinas širdies-kraujagyslių sistemos ligas. Margarinas sočiųjų riebalų rūgščių, kurios suteikia formą, neturi. Tai yra hidrinti augaliniai transriebalai, arba nesočiosios riebalų rūgštys, kurios cheminiu būdu apdorotos pakeičia savo erdvinę struktūrą, dėl to skystas aliejus tampa kietas ir tepus.

Taip devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjo lieso maisto kultas: liesas pienas, sumažinto riebumo jogurtai, ir, žinoma, sviestą pakeitė margarinas. Greitojo maisto restoranai vos ne per naktį nuo taukų perėjo prie augalinių aliejų ir margarino. Ypač išpopuliarėjo palmių aliejus, kaip neva sveikesnis pasirinkimas (pasirodė, kad yra atvirkščiai). Atsirado daug cukringų užkandžių „be riebalų“. Mirtingumas nuo kraujagyslių ir onkologinių ligų augo.

Prabėga dešimt metų ir ima nesustabdomai daugėti naujų klinikinių tyrimų. Vartojant sočiąsias riebalų rūgštis, kraujyje didėja tiek MTL, tiek DTL koncentracija, riebalų vartojimas nėra vienintelis mirštamumą didinantis faktorius. Pašalinus sočiuosius riebalus iš mitybos, mirštamumas nesumažėdavo. Atkreipus daugiau dėmesio į transriebalus buvo pastebėta, kad jų vartojimas iš tiesų yra katastrofiškas. Jie organizme sukelia tyliai rusenantį uždegimą, dėl ko padidėja aterosklerozės atvejų ir  mirtingumas nuo širdies-kraujagyslių sistemos ligų, išauga onkologinių ligų rizika. Kraujyje žymiai išauga MTL, trigliceridų ir uždegimo rodiklių kiekiai, sumažėja DTL. Paprastai kalbant, žmogaus organizmui, tai yra svetimos molekulės, o viską, kas svetima, reikia pulti. Nedidelis kiekis transriebalų susidaro natūraliai, tačiau perdirbtuose gaminiuose kiekiai pavojingai didesni.

Kokie pagrindiniai transriebalų šaltiniai? Iš principo bet koks perdirbtas maistas. Klasikinis pavyzdys yra margarinas. Taip pat tai pramoniniu būdu pagaminti kepiniai, bet koks aliejuje gruzdintas maistas, bulvių traškučiai, šaldytos tešlos, glaistai, varškės sūreliai, ledai, šaldyti pusgaminiai ir t.t.

Ant etikečių nebūna parašyta kiek transriebalų yra maiste, tačiau sudėtyje turi būti nurodyta yra ar nėra iš dalies hidrintų riebalų. Radus tokį užrašą, stengtis tokių produktų nepirkti iš vis, ar vartoti juos kaip galima rečiau. Įtartinai reikėtų žiūrėti ir į užrašą augaliniai riebalai – paprastai tai reiškia palmių aliejų, nes bet kas vertingesnio įrašoma konkrečiai.

Kodėl niekas nedaroma, kad šitos mirtinos dalys būtų pašalintos iš maisto?

Daroma. Danija buvo pirmoji šalis pasaulyje, uždraudusi naudoti transriebalus pramonėje (nurodžiusi maksimalią leidžiamą koncentraciją 100 g. produkto.), jos pavyzdžiu pasekė Šveicarija, Norvegija, Vengrija, Islandija. Didžiojoje Britanijoje tokie produktai buvo išimti iš prekybos ir liepta griežtai ženklinti. Nuo 2006 juos draudžiama naudoti restoranuose JAV. Europos sąjungoje yra nustatytos rekomendacijos, kad transriebalai neturėtų sudaryti daugiau kaip 1% dienos raciono.

Danijoje per mažiau nei 15 metų nuo transriebalų draudimo ženkliai sumažėjo mirčių nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.

Grįžkime prie margarino. Jame hidrintų riebalų kai kuriais atvejais gali būti net mažiau nei svieste (Australijoje margarine būna 0,2% transriebalų, o svieste apie 4%). Atsiradus tyrimų rodančių hidrintų riebalų žalą, buvo sugalvota mažiau sveikatai žalinga margarino gamybos technologija – intersterifikacija (nors nežinau ar tai tikslus lietuviškas terminas), kurios metu aliejai sukietinami nesukuriant transriebalų. Tyrimų, rodančių ilgalaikį tokio margarino vartojimą, nėra. Dabar gaminami margarinai būna praturtinti polinesočiosiomis riebalų rūgštimis (omega-3), kurios kaip tik turi apsauginį poveikį kraujagyslėms, vitaminais, dažikliais, emulsikliais ir kitokiais priedais, bet sočiųjų riebalų juose mažai.

Ar sviestas tikrai toks žalingas? Bloga jo reputacija irgi pagrįsta daugiau mitais ir nepilnomis išvadomis. Patys iš savęs riebalai nėra nei geri, nei blogi, kol vartojami su saiku. Sotieji riebalai naujesnių prospektyvinių studijų duomenimis nedidina mirtingumo. Sviesto kokybę daugiausiai lemia pienas, iš kurio jis padarytas – ar tai buvo iš pieno, kurį davė laisvėje žolę rupšnojusios ir po medžiu begulinėjančios linksmos karvutės, ar vargšės uždarytos tvartuose ir šertos iš maišelių.

Kaip ir viskas susiję su maistu, turi būti vertinama atsargiai ir pasvertai. Margarino šalininkai įrodinės koks svietas žalingas, o sviesto šalininkai įrodys jo palankumą sveikatai ir margarino žalą.

Nesu ekspertė ir negaliu atsakyti, ar margarinas geriau už sviestą. Kaip pilietei man labai nepatinka sveikatos apsaugos ministrų produktyvumas, siekiant aprašyti kiekvieną žingsnį. Manau, kad reguliavimų yra per daug. Ministro įsakymas šiuo atveju yra perteklinis, visiškai užtektų gairių ir rekomendacijų kaip maitinti vaikus. Ypač kai tyrimai mitybos srityje yra besikeičiantys greičiau nei ministrai.

Kaip padėti sergančiam depresija

Balandžio 7 yra pasaulinė sveikatos diena, šiemet ji paskirta depresijos temai. Depresija yra viena iš dažniausiai paplitusių lėtinių neinfekcinių ligų, bet nepaisant to, dėmesio jai būtų galima skirti daugiau, o stigmatizuoti mažiau. Vienas iš pagrindinių būdų kaip stigmą mažinti, tai kalbėti ir norėti sužinoti kas tai. Nuo depresijos niekas nėra apsaugotas, nors kai kurie žmonės turi kiek didesnį polinkį. Kiekvienas kurio nors gyvenimo etapu su ja susidurs, jei ne patys, tai jų artimas žmogus.

Depresija, ypač lengvesnių formų, yra „labai mandagi liga“ – frazė su šia liga gyvenančio žmogaus. Ir tikrai, nei smirda, nei deformuoja galūnes, nei bjauriai išberia, nei sukelia nemalonų kosulį ar čiaudilį.  Tokia mandagi ir tyli, kad aplinkiniai net gali nesuprati, kad šalia esančiam kažkas ne taip. Kad tas šalia esantis jaučiasi mirštąs viduje, o tam, kad ateitų iki darbo ar mokslo turi kovoti su savimi. Ir taip kiekvieną dieną. Kiekviena minutė praleista lovoje, bandant iš jos išlipti, sukelia tik kančią ir gėdą,  nes primena žmogui koks jis niekam tikęs. Bet koks veiksmas, ar neveiksmas, primena sergančiam, koks jis nevykėlis, koks netikėlis, koks našta jis yra. Kiekvienas krustelėjimas reikalauja milžiniškų pastangų. Net paprasčiausi dalykai, kaip išsirinkti ką rengtis, ką valgyti. Jei depresija sunki, tai net atsikelti iš lovos žmogus negali. Gali nustoti valgyti, kad nereikėtų rinktis ką, o po to keltis eiti į tualetą. Tų žmonių jėgų rezervai visiškai minimalūs, labai žemi, labai depresyvūs.

Depresija tai nėra liūdesys. Tie, kad su ja nesusidūrę kartais sunkiai suvokia.  Depresija yra visko mažai. Mažai džiaugsmo, mažai valios, mažai jėgų, mažai pasitikėjimo savimi, mažai susidomėjimo, mažai noro gyventi, mažai aistros, ir taip toliau. Kiekviena depresija yra labai skirtinga, ir kiekvienas žmogus su ja gyvena savaip. Kai kuriais atvejais liga prislėgia, ir tada pasidaro labai liūdna, net iki ašarų, kadangi mažai svarbu aplinka, gali apsiverkti nors ir viduryje gatvės. Nuotaika būna ir jokia, iš šono tai gali atrodyti liūdnumas, arba dirglumas.  Kai kas apibūdina tai kaip gyvenimą duobėje, kiti kaip didelį nieko jausmą. Girdėjau ir apibūdinimą, kad jautiesi tarsi įstrigęs kisieliuje, viskas labai tąsu, labai klampu ir atrodo niekada nesibaigs. Kiekvienas bendravęs su sergančiu ar pats susirgęs surastų savo apibūdinimų kaip jaučiasi, ir visi jie būtų teisingi, ir labai sunkūs klausyti.

Depresiją labai sunku atpažinti, nes ji nuostabiai moka maskuotis. Savo vertės menkumo simptomo užkamuoti žmonės labai daug stengiasi, labai daug dirba, ir labai daug sugeba pasiekti, aplinkiniams atrodydami produktyvūs ir šaunūs. Arba jie šypsosi ir juokina kitus, tik tie juokai tokie pamąstymui kartais būna. Yra vadinamoji „besišypsanti depresija“, kuri labai pavojinga, nes susijusi su didesne savižudybės rizika. Tokie žmonės aplinkiniams atrodo lengvabūdžiai ir smagūs, ir visiškai nesukelia įtarimo. kol vieną dieną jų nebelieka, ir visi nustemba. Taip būna su garsių komikų savižudybėmis.  Bet labiausiai maskuoti ir slėpti ligą skatina stigma, galimas artimųjų ir kolegų jei ne pasmerkimas, tai nuvertinimas, bereikalingas gailestis, netaktiški komentarai, nereikalingi patarimai ir kitokios papildomos naštos.

Nepaisant to, kad depresiją galima gerai maskuoti, blogis išsisuoda, ir galima atpažinti depresiją. Noriu pabrėžti, kad diagnozuoti gali tik gydytojas, išnagrinėjęs istoriją ir atskyręs nuo kitų ligų, galinčių duoti panašius požymius. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  1. Nuotaika: didžiąją dalį dienos liūdna, prislėgta, dirgli nuotaika
  2. Interesai: didžiąją dalį dienos sumažėjęs susidomėjimas veiklomis, malonumais
  3. Svoris: apetitas gali sumažėti ir tada reikšmingai (5%) krenta svoris, apetitui padidėjus, svoris auga.
  4. Miegas: nemiga arba per ilgas miegojimas
  5. Aktyvumas: gali būti sujaudintas arba labai prislopintas
  6. Energija: jaučiasi pavargęs, neturintis jėgų. labiau iš ryto, vakarais gali pasidaryti lengviau. („Išsivaikšto“)
  7. Kaltės idėjos: neadekvačiai jaučia gėdą, kaltę, save nuvertina
  8. Koncentracija: sunkiau susikaupia, blogiau išlaiko dėmesį, gali pablogėti atimintis
  9. Suicidiškos mintys: nuolat sugrįžtančios mintys apie mirtį, gali turėti planą kaip nusižudys.

Kaip padėti

Pirmiausia ir svarbiausia įtarus, pasakyti pačiam žmogui, kad įtariate, kad jis serga. Pasakyti, čia ne tu, čia liga. Paskatinti žmogų kreiptis ieškoti pagalbos. Pirmiausia galite kreiptis į šeimos gydytoją. Jie gali diagnozuoti ir pradėti pirminį gydymą, net kelis mėnesius kompensuoti vaistus. Vaistai nėra pakankama, jei leidžia finansinės galimybės, verta susirasti psichoterapeutą. Psichoterapija yra viena iš geriausių investicijų, nes išmoko kaip gyventi su savimi, ir nauda išlieka visam gyvenimui.

Daug kas bijo, kad jei kreipsis į medikus liks ženklas visam gyvenimui. Šita legenda nėra be pagrindo, bet ji pervertinama. Kai kurioms profesijoms yra apribojimas, kad negali dirbti, jei serga kokiomis nors psichikos ligomis, kartais būna išskirta depresija atskirai. Kitais atvejais apribojimai darbui atsiranda tik jei žmogus dėl depresijos yra gydytas ligoninėje. Įvertinimą, ar žmogus darbingas, ar ne, atlieka psichiatras. Be to, čia labai svarbu, sveikatos knygelėje, kurią nešate į darbą, jokių diagnozių ir kodų negali būti rašoma, draudžiama. Taigi, jei gydotės, psichiatras įrašo, kad „šiuo metu psichikos būklė stabili:. Pati mačiau tokių įrašų įklijuotų į korteles, kai žmonės eina į medicinines komisijas. Jei depresija kontroliuojama, ir žmogus į ligoninę niekad nepakliūna, tai ir darbui apribojimų jokių nėra. Dar nerimauja dėl teisių. Lygiai tas pats kas su darbu. Diagnozės nerašomos, rašoma tik specialisto išvada.

Būkite su žmogumi. Žinote, kad ne žodžiai, o veiksmai mus apibrėžia. Pasakymai, „tu man rūpi“, ar „tu man svarbus“ yra tokie bjaurūs ir dirbtinai skambantys, kad gali net išprovokuoti juoką juos išgirdus. Todėl vietoje jų sakymo, tiesiog būkite su žmogumi. Eikite į kiną, kartingus, pasivažinėti riedučiais, pasivaikščioti palei upę, maisto gaminimo pamokas, – bet ką, kas įdomu. Būkite kuo daugiau laiko gryname ore. Žmogus gyvenantis su depresija gali sakyti, kad nenori, tada kalbėkitės, kokios yra baimės, kokie lūkesčiai. Paklauskite kada norės. Nuimkite kuo daugiau naštos. Svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Jei darysite, kad pabūtumėte didvyriu ir gelbėtoju, sergančiam tik pablogės, nes užgrius kaltė ir gėda, kad šokdina. Bet jai nuoširdžiai domėsitės artimuoju, jums bus atlyginta dideliu dėkingumu.

Išklausykite. Iš pradžių sergantis šykščiai kalbėti ir neatsiverti. Taip nutinka žmonėms, kurie girdėjo per daug nereikalingų komentarų, patarimų, palyginimų. Labai skaudina, kai žmogus nori išsipasakoti, o kitas ima sakyti, kad jam buvo dar blogiau. Taip pasakotojas turi tapti klausytoju. Nekankinkite savo artimo istorijomis, leiskite jam kalbėti. Mokėti klausytis yra didis įgūdis. Pabandykite, labai padėsite.

Palaikykite ryšį. Karts nuo karto paskambinkite, susitikite. Nepalikite žmogaus vieno. Užeikite į svečius, arba pasikvieskite pas save, pavaišinkite pietumis. Pasiūlykite savo pagalbą, bet tik tuo atveju, jei tiksliai žinote ką galite padaryti. Mažų mažiausia pagalba, pagaminti pietus, ir paskui suplauti indus. Bet galbūt tai kas nors labiau sofistikuoto. Būtinai paklauskite, kaip sekasi gydymas. Vaistai, psichoterapija, užimtumas ir artimųjų parama, tai geriausias gydymas.

Kuo daugiau domėkitės apie ligą. Skaitykite žmonių istorijas, medicininę, populiariąją literatūrą, pasistenkite suprasti kas tai per liga, ir kaip su ja gyventi artimiesiems, ir pačiam žmogui. Depresija yra lėtinė liga. Jei anksti diagnozuota, ir taikytas geriausias gydymas, ji nebegrįš. Bet didžiajai daliai žmonių, ji vis grįžta ir grįžta. Todėl ir sakoma, gyventi su depresija. Ji gali būti lengvesnė, gali būti sunkesnė, bet supratus ligą, ir išmokus su ją gyventi, tampa lengviau.

Depresija gali ištikti bet kurį. Padėdami artimajam kartu apsaugote ir save. Pagalba nėra sunki, tik reikia laiko ir kantrybės. Bet žinokite, kad depresija praeina, atsitraukia, ypač kuo anksčiau ir tiksliau pradėtas taikyti gydymas. Ir dar kartą priminsiu, kad gydymas nėra tik vaistai.

Kodėl aš pavydžiu šarlatanams

 

Ištarus žodį gydytojas, atsiranda vaizdinys solidaus vidutinio amžiaus žmogaus, baltu chalatu, rūpestinga išraiška, švelniu guodžiančiu ir raminančiu balsu, skiriančiu visą laiką, kiek jo reikia žmogui. Gydytojo pagrindinis dėmesio ir išmanymo objektas yra žmogus. Gydytoja žino atsakymus į klausimus, dar prieš tiems klausimams kylant, ji moka taip paklausti, kad net nustembi, ir sutinki, nes tai būtent tai, kas jau seniai vargina, tie taiklūs klausimai. Ir tada ranka gydymą, kuris lyg ranka nuima simptomus. Na gerai, gal ne viskas visai taip. Bet tam tikri atributai, yra siejami su gydytojo įvaizdžiu. Tai išvaizda, kuri turi simbolinę prasmę. Tai dėmesingumas, atida, profesionalumas. Taip pat gebėjimas paaiškinti pacientui kas su juo vyksta ir ką su tuo daryti. Tam tikras maginis ritualas.

Kaip gaila, kad šiuolaikinis gydytojas labiau privestas domėtis, ar yra paciento ligos istorija, nes jei nebus, negalės eiti vizituoti į palatą, ar nepriims konsultacijai. Reikia išmanyti su kuo sudariusi ar nesudariusi sutartis gydymo įstaiga, kurioje dirbi. Tam atvejui, jei pacientas užsimanyto siuntimo į konkrečią įstaigą, kad galėtum pasakyti pacientui, kad sori, nieko nebus (nes jei parašytum siuntimą, tai už konsultaciją iš atlyginimo išskaičiuotų, už padarytą finansinę žalą). Arba jei poliklinikos darbo metu atvyksta pacientas į ligoninę, kad grąžintum atgal į polikliniką, jei nėra pavojaus gyvybei. Gydytojui lengviau suprasti yra ar nėra pavojus, o žmonės todėl ir važiuoja, kad išsigąsta, o ligoninių priėmimo skyriai atviri visą laiką. Priėmimo gydytojai tada pyksta, kad važiuoja čia visokie neadekvatūs, poliklinikiniai pacientai, tik pamiršta, ar nežino, kad poliklinikose tyrimus gali pasidaryti tik nuo 7 iki 11 ryto, ir tik pralaukęs ilgai eilėje pas šeimos gydytoją, o jei reikia daugiau tyrimų, tai tik po specialisto konsultacijos, kurios lauki mėnesį, ir tai jei pasiseka. Ir po to mėnesio gauni penkias minutes laiko, ir išeini nieko nesupratęs. Ir toliau važiuos žmonės į priėmimo skyrius, ir toliau priėmimo skyriuose bus diagnozuojami išplitę vėžiai, užleistos lėtinės ligos ir visa kita. Nes gydytojai tarnauja sistemai, o ne dirba pacientui. Apskritai, pacientai trukdo dirbti.

tushinukai

Gydytojas įpareigotas atsiskaitinėti, ar jo vieši ir privatūs interesai nesupainioti, deklaruoti pajamas, deklaruoti darbovietes. Darbo vietoje turi atsimušinėti nuo pacientų brukamų dovanų ar dar blogiau, pinigų, o jei atsimušti nepavyksta, tai apie tai pranešinėti įstaigos antikorupcijos skyriui, lyg ir taip darbo būtų per mažai. Pacientai nuoširdžiai nustemba, kai pamato kiek daug mes rašome. Pavyzdžiui jei reikia siuntimo į kitą įstaiga, tai surašai viską į siuntimą, ir tada dar kartą viską į kortelę. Arba receptus, rašai rašai, rašai rašai. Tiesa, elektroninis receptas kiek greičiau veikia, bet kadangi rezidentas yra mažiau gydytojas, nei gydytojas, tai su šita sistema nedirbame.

Nežinau, ar tai labiau guodžia, ar neramina, kad visos šios administracinės ir sisteminės ydos – kai gydytojas labiau domisi taisyklėmis, įstatymais, tvarkomis, potvarkiais, dokumentais, kompiuteriais ir kuo nori, tik ne pacientais – yra ne vien Lietuvoje, bet visame išsivysčiusiame pasaulyje. Prieš kelis mėnesius skaičiau JAV chirurgo rašinį, kodėl jis metė mediciną ir išėjo į verslo konsultavimą. Lygiai tie patys dalykai, ir dar jis išskiria supersiaurą specializaciją, kai darbe bunki ir darai mechininius judesius, ir nesidomi daugiau niekuo, išskyrus vieną temą. Bet tada nukenčia bendras paciento, kaip nedalomos sistemos, kontinuumo, suvokimas.

Pavyzdžiu šatlatanams. Šarlatanai šiuo atveju tik bendras kodinis pavadinimas visiems, kurie praktikuoja ne moksilinį kišimąsį į žmogaus sveikatą. Ar tai būtų rajono masažistė, ar chiropraktikas, ar aurų koreguotojas, čakrų atverėjas, sąmoningo kvėpavimo guru, heomeopatai, reiki meistrai, akupresūristai, fototerapeutai, užkalbėtojai ir t.t. Šiaip šarlatanai savo metodais turi gana ribotą tiesioginį efektyvumą – ligų neišgydytų, suteiktų neben šiokį tokį pagerėjimą. Bet tai, ką jie padaro, yra kur kas daugiau ir svarbiau. Tą krislą tikėjimo, tikėjimo pačia bendriausia prasme, susitprina ir padeda žmogui patikėti savimi. Šarlatanai gali sakyti, kad nuima blokus. Nežinau apie kokius blokus kalba jie, bet žmonės tikrai juos užsideda, gyvendami nuostata aš negaliuman nepavyks, aš nepavesveiksiu, esu toks silpnas, niekas nepavyks, niekas nepasikeis. Visos  šios nuostatos stabdo nuo bandymo, nuo veiksmų, jos įveda žmogų į lėtinį stresą. Kitas svarbus dalykas, tai paciento išjudinimas, sugebėjimas pakeisti ne vien nuostatas, bet kartu įpročius ir rutiną, gyvenimo būdą. Pradedant mityba, dienos režimu, baigiant minčių higiena. Jei aš kaip gydytoja pasakyčiau pacientui, kaip prižiūrėti savo mintis, aiškinu apie paros režimą ir sveiką mitybą, bei judėjimą, jie paprastai numoja ranka, maždaug, viską žinau, viskas girdėta. Bet šarlatanas sugeba į tai įvesti magišką ritualinį elementą, ir tas kaip, kurio nesugeba nurodyti gydytojas, pacientui paaiškėja. Ši dalis man labiausiai patinka apie visas tas atlernatyviąsias praktikas – paciento įgalinimas keisti save.

Festivalyje galite pamatyti palapinę Auros korekcija, bet turbūt nepamatysite Priklausomybės ligų gydytojas konsultuoja. Besiverčiantis magine veikla, kali turėti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, mokėti 5% gyventojų pajamų mokestį (kai kiti, tarp jų gydytojai, moka 15%) ir būti niekam neatskaitingi. Negi dabar kas patikrins ar aura gerai sukalibruota ar ne, per čakras gerai chi plaukia, ar kur susidaro turbulentinės srovės. Norint tapti kokius nors didingu specialistu irgi nereikia nei šešerius metus trunkančių magistrantūros studijų, nei investuoti į brangią literatūrą, nei vėliau mokytis nuo trejų iki šešerių metų rezidentūroje. Užtenka kelis mėnesius pasimokyti ir jau turi prakilnią popierutę, kad esi sertifikuotas dvasinio stuburo tiesintojas. Kartą jau baigęs savo mokslus tampi amžiams tobulas, nereikia įrodinėti, kad kvalifikaciją dar turi ir prasitęsti licencijos galiojimo laiko. Pradėkim nuo to, kad jos iš viso nereikia.

161788093

Dabar būdama gydytoja, galiu dirbti tik įstaigose, ir pageidautina, kad jos būtų sudariusios sutartis su ligonių kasomis. Antraip nei siuntimukai, nei kompensuojamųjų veistų receptukai negalios, jau nekalbant, kad kiekvienas gydytojo tušinuko krustėlėjimas, slaugytojo bakstelėjimas ir panašiai kainuos bedieviškus pinigus.Bet eidamas pas gydytoją pacientas yra saugus, nes žino, kad tai nuosabios kvalifikacijos ir išmanymo specialistas. Juk licencijavimo tarnyba labai kruopščiai tikrina, ar gydytojas surinko reikiamą valandų skaičių besitobulindamas konferencijose, kurių kaina didesnė nei mėnesio atlyginimas, stažuotėse ar kitokiuose mokymuose, kuriuose dalyvauja po darbo šviežia ir nepavargusia galva, arba nemokamų atostagų metu. Negi išleisi iš darbo, kai eilės pacientų laukia, tikrai ne. O kadangi visiems trūksta pinigų, tai gydytojai patys turi susimokėti už mokslus. Kadangi neįperka mokymosi, gali kilti pagunda nesitobulinti, tai va todėl ir reikia griežtai sekti, kad valandas tikrai būtų surinkę. Vasarą būdama Danijoje pas draugę ten dirbančią radiologe, viltingai pavydėjau, klausydama, kad jie gauna porą tūkstančių eurų per metus profesiniam tobulėjimui, ir gali važiuoti į kokius nori kursus, kokias nori konferencijas. Tiesa, jei du tūkstančiai eurų atrodo daug, tai taip nėra, nes už tokią sumą galima nuvykti į dvi tris konferencijas per metus, jei neskaičiuotume pragyvenimo išlaidų. Taip pat kol gydytojas dirba, tol jo licencija galioja, ir nereikia papildomai atsiskaitinėti. Na, o darbo kokybę vertina jau pati įstaiga, nes matuoja darbo rodiklius, o ne buria iš kavos tirščių. Kaip gerai, kad mūsų šalyje yra supratingų ir paslaugių farmacijos kompanijų, kurios tuos mokymus paorganizuoja nemokai, arba paremia puikiąsias mokslines-praktines konferencijas. Tiesa, nelabai žinau kuri dalis jose būna praktinė: pademonstravimo, kad nemoki elgtis su stalo įrankiais prie staltiese padengto stalo, ar telefono smaukymo, klausant nykių pranešimų.

Galiausiai, šarlatanams nereikia nuolat jaustis kaltiems. Kaltiems, kad nugydė, kaltiems, kad grubūs. Kaltiems, kad kyšininkai. Apskritai jiems niekas nesiūlo vokelių, nes už jų darbą vartotojas susimoka tiesiogiai, o ne mokesčių pavidalu. Reguliavimo jiems yra mažiau. Ne tai, kad manau, kog gydytojų darbui reiktų reguliavimą panaikinti, ar kad atvirkščiai, šarlatanizmą, atsiprašau, atlernatyviąją mediciną pradėti regmalementuoti. Ir ne tai, kad dabar reikia uždrausti jiems versti individualia veikla (nors mokesčius galėtų kaip visi mokėti, o ne sumažintą tarifą). Čia labiau apie kultūrinius padėkos dalykus. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad turi duoti kokį nors artefaktą, ar tai būtų obuolys, ar gėlė, ar saldainis, ar banknotas, tam, kas jį gydo, nes tada gydymas veiks labiau. Argumentas, kad jau už paslaugas susimokėjai mokėdamas mokesčius pro ausis praslysta. Tokie žmonės klausia, kodėl susimokėję visus mokesčius negali patys spręsti ką jiems veikti su laisvais likusiais jų pinigais, jei jie norės, jei ir duos gydytojui tiesiogiai į kišenę. Šis ne toks retas pavyzdys yra platesnio korupcijos suvokimo dedamoji. Labai įdomu, kad kol dauguma žmonių galvoja, kad imti kyšį blogai,  tos daugumos nebelieka, kai kalbama apie davimą. Lyg tai būtų visai atskiros sistemos.

Kartais turiu tokią fantaziją, kad esu šarlatanė. Mano darbo vietoje būtų smilkalų, pritemdyta šviesa, degtų žvakės, būtų kolbų, stiklinaičių ir buteliukų, menzūrėlių, grūstūvėlių, džiūtų žolės. Dailiuose įmantrių formų butelaičiuose būtų spalvoti kvapnūs skysčiai, o šalia butelaičių pipetės. Kai eitų žmonės, jiems skirčiau laiko tiek, kiek reikia. Ir kalbėtumėmės kaip moko medicinos vadovėliai; paklausti apie žmogaus socialines sąlygas, ką dirba, kaip atrodo darbo diena, apie šeimą, ir santykius su artimaisiais. Paklausčiau kaip jaučiasi, ir nereikėtų nervingai žiūrėti į laikrodį, jei pradeda kalbėti apie daugiau nei vieną problemą. Galėčiau pamosikuoti rankomis, kad įvertinčiau energijos tėkmę, paslaptingai prisimerkusi įžvelgčiau aurą. Paskui pagal tai, ką išgirdusi ir tai ką užčiuopusi ir truputį ką išbūrusi dėstyčiau apie gyvenimą, kurį gyvena šis žmogus, ir kas per blokai jo gyvenime. Tada tartumėmės, ką šis žmogus toliau darys su savo gyvenimu. parduočiau jam tada artefaktų, kurie būtų simboliai ir priminimai naujo besiformuojančio įpročio grandinėje. Gal net sąžinės priekaištas, kad mulkinu žmones būtų mažesnis už tą beviltiškumo jausmą, kurį dabar jaučiu, kai tenka vaikyti pacientus nuo durų prie durų ir žinant, kad niekuo negaliu jiems padėti, nes sistema mus triuškina.

Nevalgyti mėsos labai lengva

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%.  Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros).  Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso.  Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

  1. Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
  2. Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
  3. Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
  4. Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
  5. Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)
Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių.  Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės).  Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra  tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą.  Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

vegan bacon

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

  • Veggo – augalinio maisto parduotuvė
  • AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
  • Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
  • Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
  • Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą