Besąlyginė meilė

Įrašas publikuotas 2018 02 14 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

– Jei tu netiki Dievu, tai kuo tada tiki?!
– Besąlygine Meile.
– Bet tokia neegzistuoja.
– Egzistuoja tiek pat kiek dievas.

Jai bandžiau pasakyti, kad tokia gali egzistuoti, sakiau, kad pavyzdžiui tėvai taip myli vaikus. Ji prunkštelėjo – turi du saugusius vaikus, o aš buvau jaunutė studentė.

Kaip žmonės tiki dievais, nereikalaudami jo įrodymų, taip aš tikiu Besąlygine Meile. Kaip nebūtina patirti dieviškojo apreiškimo, taip nebūtina išgyventi Besąlyginės Meilės. Nepaisant to, prie jos galima artėti ir jos siekti, tik ne gauti, o skleisti.

Besąlyginė ji todėl, kad nieko nereikalauja ir nesitiki iš meilės objekto. Tai meilė be lūkesčio ar troškimo, be praeities ir ateities, „čia ir dabar“. Nelaukia atsako iš mylimo, neprašo leidimo mylėti. Jei į meilę bus atsakyta, tai gerai, jei ne, meilė nuo to nei padidės, nei sumažės. Ji grįsta absoliučiu priėmimu ir susitaikymu. Tai mėgavimasis sielų bendryste pačiu gryniausiu, skaidriausiu, tyriausiu pavidalu. Džiaugimasis kito egzistavimu, tiesiog egzistavimo, be troškimo ką nors tobulinti ar savintis. Man tavęs nereikia, aš tavęs nenoriu, aš tave myliu.

Labai sudėtinga besąlygiškai mylėti romantinį partnerį, arba kitą artimąjį su kuriuo gyveni. Tiek į motiniškus, tiek į sutuoktinių santykius įsismelkia buities troškimai: tvarkos, taisyklių paisymo, rutinos palaikymo ir kitokie. Dar daugiau, artimus santykius raizgo visokiausi lūkesčiai: kad jis dovanos daiktus, kad ji sakys komplimentus, kad jis kartu svajos, kad ji palaikys tvarką, kad jis pasipirš, kad ji leis savo pinigus nereikalaudama išlaikymo, ir taip toliau.

Turbūt lengviausia besąlygiškai mylėti tėvynę. Upelius, krūmokšnius, piliečius, knygas, garsus. Tiesiog santūriai džiaugtis, nes juk tėvynė nieko negali duoti atgal, tik jos žmonės gali, ir nors žmonės yra svarbiausia tėvynės dalis, šioji yra kur kas daugiau.

Tuo tarpu Besąlyginė Meilė tiesiog egzistuoja. Ima tai, kas jai duodama, duoda tai ko prašoma, nieko nesitikėdama ir nereikalaudama atgal, nekeliaklupsčiaudama, nepataikaudama. Tai tobula meilė netemdoma buities šešėlio. Nepasiekiama kaip Nušvitimas.

Kaip ir nušvitimo nebūtina siekti, taip nežinau ar verta siekti Besąlyginės Meilės. Užtenka ja tikėti. Nors ji, kaip ir Dievas, egzistuos nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo ja.

Trys būdai mąstyti apie mirtį

Įrašas publikuotas 2017 11 01 socialiniuose tinkluose

Atvirukas iš Rumunijos, vaizduojamos kapinės

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos asocijuojasi su rimtimi ir mirties prisiminimu. Apie mirusiuosius gerai arba nieko. Prisimink, kad mirsi. Ir panaši nuotaika. Vienintelis džiugumas, tai žvakutės ant kapų, net tų, kuriuos visi pamiršo.

Šiame kontekste man suprantama suagusiųjų reakcija į vieną incidentą, kai buvau pradinukė. Reikėjo nupiešti savo linksmiausią šventę. Visi likę vaikai piešė gimtadienius, naujamečius, kažkas Užgavėnes (o gal jų ir nepiešė). Žodžiu, tortai, kepurėlės, daug spalvų. O aš nupiešiau Vėlines. Kapus, žvakes, tamsias figūras aplink kapą. Kaip likau nesuprasta. Gal suaugusieji net kiek išsigando ir sunerimo, kaip čia man kapai yra linksma. Ir niekas nepaklausė, kodėl.

Visų pirma man be galo pasisekė su giminėmis. Nuo pat mažumės giminės susibūrimai reiškė smagią atmosferą ir skanų maistą. Ir būtent kapų lankymo dienos labai patogus pretekstas giminei susitikti. Suaugusieji šneka įdomybes, vaikai žaidžia ir visi džiaugiasi vieni kitus matydami. Susėdimas prie stalo reiškia prisiminimus mirusių. Tai visokios smagios istorijos apie praeitį, ypač įdomu būdavo, jei kas nors rodydavo senovines nuotraukas. Mirusių ir niekada nepažinotų giminaičių istorijos žavėdavo savo paslaptingumu ir kurstydavo fantaziją. Bėgant metams pasakojimai pasipildo pažinotų žmonių nuotykiais, ir tada supranti, kad gal ne taip gerai juos ir pažinojai.

Vakar jaunimas šventė halloweeną. Man labai patiko, nors pati ir nesu vakarėlių entuziastė, ir tik stebėjau praeivius. Tiek daug besišypsančių žmonių ir šventiška atmosfera buvo malonus kontrastas žvarbiam orui. Į vieną išsipuošusį žmogų turbūt net per ilgai užsižiopsojau, tas nejaukiai šyptelėjo, nevalingai nusišypsojau, po to ir jo šypsena tapo žvalesnė. Pasijutau tarsi su tuo nepažįstamuoju būtų įvykęs mikrosąmokslas.

Tėvai neseniai turistaudami aplankė vieno rumunų miestelio kapines. Iki šiol džiaugiasi ir juokiasi. Rumunai turi dvipusius antkapius, vienoje pusėje gražus spalvingas piešinys vaizduojantis mirusiojo gyvenimą, kitoje pusėje piešinys rodantis tikrąjį veidą. Ir fasadinėje pusėje tekstas. Dažniausiai ką artimieji galvojo apie mirusįjį. Tos kapinės toli gražu neprimena rūsčios rimties. Jos spalvingos ir kupinos šmaikščių ketureilių apie nuodėmingą paprastų kaimiečių gyveną, jų ydas ir gal net kartais lengvą atsikvėpimą, kad šie pagaliau atsikraustė amžinajam poilsiui.

Mirtis visada šalia, net jei jos labai mažai matome. Mirtis yra neišvengiama, bet mes nežinome kas laikia, kai mes išeisime.
Tai tik trys pavyzdžiai kaip galima apmąstyti ir išgyventi mirtį.

Mirusiojo įamžinimas kaip priminimas gyviesiems žvelgti į ateitį: būsi prisimintas blogiausias, koks buvai saviškiams.

Dabarties baimių vaikymas persirengiant simboliniais kostiumais ir triukšmingai švenčiant. Net jei seniai tomis baimėmis niekas netiki, o kostiumai be gilesnės prasmės, tai džiaugsmingumas ir gyvybė via tiek laimi prieš rudenišką tamsą ir šaltį.

Arba susirenkant visiems gyviesiems, pabūti kartu, pažvelgtį į pareitį, apmąstyti mirusių artimųjų gyvenimus be nuoskaudų, leidžiant pasimiršti ir išnykti tam, kam neverta išlikti, ir pamintint tai, ką verta perduoti.

Gyvenimo prasmė yra, kad jis baigiasi, – net nebeatsimenu kur tai perskaičiau, bet labai tuo tikiu. Sustojimas pamąstyti apie mirtį, labai sveikas savo gyvenimui įvertinti.

Viskas praeina – susitaikymas ir ramybė (dirbant)

Mokykloje per matematikos pamokas sėdėdavau su labai šaunia mergina (kuri dabar irgi yra šeimos medicinos rezidentė), ir vieną kartą ji pasakė elementariai paprastą, ir turbūt tuo paprastumu stipriai paveikusią frazę, kad budistai sako, jog „viskas praeina“. labai mėgstu kolekcionuoti iš kitų išgirstas frazes. Tai šita buvo tarp labiausiai life changing, vedusių į susitaikymą su tuo, ko nepakeisi, o jei dalykus galima keisti, vadinasi tą praeina, galima paspartinti savo veiksmais. What we are today comes from our thoughts of yesterday, and our present thoughts build our life of tomorrow: our life is the creation of our mind. (1)

Šiuo metu skaitau labai kontempliatyviai nuteikiančia knygą, The Dhammapada. tai viena iš knygų sudarančių budizmo mokymą. Budistai tiki, kad teksto eilutes padiktavo Buda. Koks netikėtumas. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, dhamma, reiškiančių amžinąsias tiesas, doktriną, išmintį arba tobulybė; ir pada, reiškiančio eiles arba kelią. Dėl daugialypiškumo vadinamas paliekamas tiesiog koks yra, o kartais prirašomas  vertimas kaip komentaras, pavyzdžiui „tobulybės kelias“, „išminties kelias“, nors galėtų būtų verčiamas ir kaip Budos eilės, kodėl ne. Pati knygelė nėra didelė, tik 423 eilutės. Kurių kelios ir priminė anksčiau minėtą kolegę:All is Transient.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. ‘All is sorrow.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. (277-278)

IMG_20160411_163759

Nesu iš tų, kurie paskaitę knygutes ima ir atsiverčia į kokį tikėjimą. Labiau iš tų, kurie mėgsta per įvairius požiūrio taškus prieiti prie problemos. Arba labai apsidžiaugiu, kai į gražius sakinius sudėta tai, kuo iki šiol tikėjau. Viena dabartinių mano problemų, kuri, didžiausiam džiaugsmui, yra tik laikina, tai ligoninė, kuri, mano kukliu suvokimu, yra sisteminių ydų sveikatos apsaugoje iliustratyvus pavyzdys. Pacientai to beveik nemato, pacientai, deja, bet yra viena iš didelių tos problemos dalių, pacientai beveik dėl to nenukenčia (arba nežino, kad nukenčia). Didžiausias skausmas ir liūdesys čia dirbantiems gydytojams ir čia laikinai dirbantiems rezidentams (tik tas laikinai kai kam šešeri metai). Liūdesio turinys yra buitinės nesąmonės, kasdieniniai absurdai, žmonių santykiai ir kitokios dramos, kurias kartais rodo serialai apie mediciną. Bet didžiosios dalies nerodo, nes ji labai nuobodi. Ir aprašyti nemokėčiau, o jūs skaityti nenorėtumėte. Jei norėtumėte, patarčiau geriau skaityti Kafką arba Čechovą, jiems geriau sekasi perteikti gličią niūrastį. Overcome anger by peacefulness: overcome evil by good. Overcome mean by generosity; and the man who lies by truth. (223)

Ligoninės turi dar vieną ypatybę, kurios neturi poliklinikos. Tai daug progų gydytojams tarpusavyje interactinti. Jei poliklinikoje su kuo nors labiau „susipažįsti“ per įrašus paciento kortelėje, ligoninėje personalas diena iš dienos kartu geria kavą, šneka, prasilenkia koridoriuose, sprendžia klinikines problemas konsiliumuose, ar matydamiesi skyriuje. Universitetinės ligoninės turi išvis fenomenalią ypatybę – čia gydytojų kai kuriuose skyriuose būna daugiau nei pacientų (nes yra rezidentų). Ir tada gydytojai kalbasi apie tai, kas jiems bendra. O bendra dažniausiai kančia. Apskritai žmonės kažkodėl labai mielai kalba apie kolektyvinę kančią. Kartais tai atneša nusiraminimą. Kartais tai įžiebia ryžtą darbams (taip ir JGA atsirado, iš įsisenėjusio, ore tvyrančio diskomforto). Labai įdomu, pakvieti besiskundžiančius imtis veiksmų ima muistytis. Pakviesti bent jau į pokalbį ar diskusiją neatvyksta. Paprašyti raštu išdėstyti mintis staiga minčių nebeturi. Nejau tai tokia didelė baimė. Dažniausiai pašnekesiai būna tiesiog virimas. Have not for friend those whose soul is ugly; go not with men who have an evil soul. Have for friends those whose soul is beautiful; go with men whose soul is good. (78)

Apie virimą profesorius Virginijus Šapoka papasakojo trumpą istoriją, vadinasi „Verdamos varlės sindromas“. Jei paimsi varlę, ir bandysi mesti į indą su verdančiu vandeniu, varlė supras, kad čia negerai, ir atsispyrusi kojomis nuo sienelės iš indo iššoks. Jei į tuščią indą pridėsi ledukų, o tada varlę, ir pradėsi kaitinti, varlė nešoks. Lauks kol vanduo šiltėja, vis šiltėja, ir nesuprasdama, kad jau reikia iššokti, taip ir išvirs. Profesorius šią alegoriją minėjo lėtinio pervargimo kontekste. Pervargimas būna ne vien dėl didelio tiesioginio darbo krūvio, bet ir subtilesnių dalykų, tokių kaip įtempti santykiai su kolegomis, su vadovais, nuolatinės sisteminės nesąmonės. (Pavyzdys: vieno tokio didelio miesto, kuris nėra sostinė, klinikose viename skyriuje reikia pasirašinėti kai imi baltus popieriaus lapus. Ne šiaip pasirašyti, o dar nurodyti kam naudosi – tai tokio lygio nesąmonės. Arba kitas pavyzdys: Didesnio už anksčiau minėtą miestą, vienose tokiose universitetinėse klinikose rezidentui paprašius savo dydžio pirštinių būna paaiškinta, kad rezidentams pirštinės nepriklauso. Ir apskritai jie ne rezidentūros bazė.) Only a man himself can be a master of himself: who else from the outside could be his master? When the Master and the servant are one, then there is true help and self-possession. (160)

Labiausiai varginanti dalis, yra natūralioji priežastis – pacientai. Pardavėjai ar aptarnavimo sferoje dirbantys, gali pasiskųsti, kad jų klientai šiaip durni. Gydytojai supranta, kad pacientų elgesys dažnai kyla nei iš jų piktos valios, o iš išgąsčio, nerimo, skausmo ir kitokio pažeidžiamumo. Tik kai tos į gydytoją nukreiptos negatyvios emocijos pasiekią tam tikrą ribą, net stipriausia ir nuoširdžiausia atjauta su empatija ima nebepadėti ir tampa slegiančiu akmeniu. Gerai, kad konfliktiškų ar nerealius reikalavimus, ar tiesiog labai daug ir įkyriai klausinėjančių nėra tiek daug. Bet beveik visi tikrai turi problemų, skaudžių, sunkių, ir jaudinančių. Tačiau per daug metų net mažas jų kiekis palaužia dvasią. Kai kurie gydytojai net pamiršta, kad būna sveikų žmonių, ne vien pacientai. Hold not a sin of little worth, thinking ‘this is little to me’. The falling drops of water will in time fill a water-jar. Even so the foolish man becomes full of evil, although he gathers little by little. (121)

Paveikslėlis iš čia

Paveikslėlis iš čia

Labai daug gydytojų skaudžiai išgyvena neigiamus atsiliepimus apie medikus, diskredituotą vardą, nepagarbą specialybei. Nors fiziškai su tuo susiduria ne taip dažnai kaip komentaruose. rezidentai labai nuliūdo kai paskaitė komentarus po Andriaus Černausko pasidalintu algalapiu, kur maždaug €10 už naktinį budėjimą (mano dabartinė darbovietė €6 moka už parą – maistui daugiau išleidžiu). Galbūt tai subjektyvus dėmesio paskirstymas, bet man asmeniškai, kaip gydytojai, dažnai žmonės dėkoja, šypsosi ir kol kas ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kurie kėsinosi į kantrybę. Ir tuos pačius galiu suprasti ir pateisinti. Komentarų apie save neskaitau, apie gydytojus irgi. Kovai su neadekvačiais komentarais socialiniuose tinkluose išrasti banai. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, visada bus nepatenkintų. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, nebus ir visuotino pripažinimo. Tokia gamta. Dar gamta davė selektyvų dėmesio fokusavimą, ir yra pasirinkimas kur jį kreiptį: į tai, kas malonu, ir kas padeda tobulėti, siekti tikslų, ar bent jau geriau jaustis, ar fokusuotis į negandas. They blame the man who is silent, they blame the man who speaks too much, and they blame the man who speaks too little. No man can escape blame in this world. There never was, there never will be, nor there is now a man whom they always blame, or a man whom they always praise. (227-228)

Kas man padeda išlaikyti ramybę. Turbūt pirmiausia tai, kad dar neseniai dirbu. Antras dalykas – visada galvoti apie tikslą. Kodėl reikia daryti vienus ar kitus veiksmus, ko noriu darydama tai, ką darau. Kai būna labai sunku, prisimenu, kad viskas praeina. Žinau, kad kiti turi savo būdų nukreipti mintis. Daug kas bėgioja. Kiti medituoja ar užsiima mindfulness (kai kas verčia pilnaprotyste, kai kas vadina dėmesingumu). Galima dar susirasti kokių nors išorinių kliūčių, pavyzdžiui nustoti valgyti mėsą, tada pirmas kelias savaites labiau domins asmeninis alkis, o vėliau kur rasti maisto be mėsos ir fantazuoti ką naujo ir maistingo pasigaminti vakarienei. Dar sako padeda labai didelė meilė. Ta tokia žmogiška, krikščionys sako, kad krikščioniška, bet jei pasižiūri į kitas religijas, tai jos irgi turi kosminės meilės idėją. Bet čia jau patyrusių arba labai dvasingų lygis. Dauguma pasiduoda impulsui pykti, o supykę išsakyti viską ką galvoja pykčio objektui, tada ir pykčio objektas ima patirti pyktį, atiduoda pyktį atgal adresantui, ir destruktyvus pykčio ratas užsiveda. Su pacientų pykčiu dorotis kiek lengviau, nei su asmeninių pažįstamų. pacientai mato baltą chalatą, o ne asmenį (nebent labai seniai bendrauja ir vienas kitą spėję pažinti, bet tai kas kita). Reakcijas, kurias jie adresuoja baltam chalatui gali būti patyrę anksčiau, emociškai panašiose situacijose (egzistuoja tokia jausmų atmintis). Dar stipriau išreiškiamos emocijos, kai originalioje situacijoje reikštis kažkas sutrukdė. Visa tai vadinama perkėlimu. Jei nesąmoningai sureaguoji pagal paciento „pageidavimą“, įvyksta konrtaperkėlimas, ir šnipštas gaunasi. Bet jei žinai, ko laukti ir sureaguoji profesionaliai, pacientas gali pereiti į naują bendravimo modelį. Tik vėl, čia reikia tos vidinės ramybės, kurią iš kažkur reikia semti, kai rodos, visas pasaulis susimokęs ją drumsti ir jaukti. Those who in their youth did not live in self-harmony, and who did not gain the true treassures of life, are later like broken bows, ever deploring old things past and gone. (156)