Pusė aštuonių vakaro. Žmonės perka maistą vakarienei, jiems savaitgalis. Autobuse krykštauja patys sau faini paaugliai, tada išlipa, eis daryti namų darbų. Santariškių stotelėje išlipu vienintelė. Autobuse lieka dar viena keleivė. Greičiausiai ir ji namo važiuoja. Kai priėjau prie pagrindinio įėjimo, akimirką sudvejojau ar bus atidaryta. Dienos metu beveik visada tos durys varstosi. Bet viskas gerai, atidaryta. Dažnai ligoninės vakarais įėjimą palieka tik per Priėmimo skyrių. Bet viskas gerai. Ligoninė tuščia. Tik šlepsi pavieniai pižamuoti pasiklydėliai, vedini maišeliais, kurie pasibaigia šlapimo pūslės kateteriu. Arba kurie įsikibę veža lašelinę. Bet šiaip tuščia. Skubu atsižymėti visuose skyriuose ir paleisti prieš mane budėjusią rezidentę. Išleidžiu, o ji man dar įduoda arbatos pakelių, nes šilti skysčiai naktį geriau. Skaitykite toliau
Žymų Archyvai: Santariškės
Širdis kaip nudėvėta šlepetė
Būna dienų, kad ateini septintą, viską pasidarai iki aštuonių, tada eini į Širdies tarybą, po jos iškart į Atvejo pristatymą bendroje penkiaminutėje, o tada grįžti į skyrių į žiūri kas naujo nutiko su esamais ligoniais, jei nieko naujo, tada lauki kol paguldys. Arba tiesiog sėdi ir lauki pietų. Kontempliuoji apie EKG, pacientus, visokius pašalinius dalykus, įlendi į smartfoną, lauki, lauki, lauki. Kol sulauki. Arba ne. Ir išeini namo nesusipratęs, kaip čia taip gali būti, kad lieka laisvų lovų. Taigi čia Santariškės. Visi turi norėti čia gydytis. Jūs ką, nesergate širdies ligomis?
Per daug darbo geriau nei per mažai
Dabar esu rezidentė Santariškėse. Kardiologijos ciklas. Kardiologai užima tris su puse iš devynių vieno korpuso aukštų, o šeštame aukšte yra dar dvi palatos. Kitame korpuse yra keturi širdies chirurgijos skyriai. Ir rezidentų besimokančių kardiologijos yra daug. Mūsų skyriuje esame penkiese. Kituose skyriuose turbūt mažiau. Čia beveik atsakymas tiems, kas klausė, kodėl internatūrai važiavau į Klaipėdą. Skaitykite toliau
