Sekso vis dar nėra, todėl ir lytinio švietimo nereikia

Pats populiariausias mano įrašas yra apie abortus. Toks nekaltas įrašas apie tai, kodėl moterys ryžtasi nutraukti nėštumą ir šiek tiek kaip tai vyksta. Kasdien dešimtys skaitytojų atsitiktinai užklysta su labai liūdnais paieškos terminais. Tai kur kas aktualiau žmonėms, nei vaikų sveikatos klausimai, nei kaip padėti sau, kai suserga, juo labiau nei pasakos, apie tai, kaip nėra iš tiesų Hipokrato priesaikos, ar apie kokius sveikatos biudžeto klausimus. Žmonės nori žinoti kiek kainuoja pasidaryti abortuką, kiek tai užtrunka, ar tai apsaugo nuo kito nėštumo, ar užsienyje kiti matys, kad buvo atlikta tokia procedūra ir panašiai.

Ir štai antakiai kurių neturėtų būti nusprendžia, kad nereikia lytinio švietimo. Kad pasakysi biologinei būtybei, kuri turi tris veikimo režimus – valgyti, saugotis, daugintis – susilaikyk iki vestuvių, ir problema išsispręs savaime. Bet jei esi homoseksualus, tau vestuvių negalima turėti, iki mirties susilaikyk. Ir jokiu būdu garsiai nekalbėk, nes žinai, mes prie homoseksaualius žmones nieko neturime, bet tegu nesidemonstruoja. Dar išmokys, kad abortas žmogžudystė, juk žinote, gemalo teisės svarbiau nei tą gemalą nešiojančios moters (apskritai moteris tik indas vyrams gimdyti).  Keista, kad niekam nekeista, jog vienos lobistinės organizacijos nuomonė svarbesnė už augančios kartos interesus.

sex_ed-620x412

 

Kai vaikai būna maži ne taip lengva iš pirmo žvilgsnio atskirti kur berniukas, o kur mergaitė. Tiksliau, lengva, nes berniukai vaikšto trumpais plaukais, marškinėliai su kokiu šauniu dinozauru, o mergaitės ilgom kasom, su rožine suknyte. Viskas gerai, kol mergaitei nenukerpami plaukai ir ji neaprengiama nieko nesakančiais drabužiais. Tada ne kartą gali išgirsti į save besikreipiant berniuku. Arba jei berniukas išgyvendamas tą fazę, kai vagia mamos aukštakulnius ir kosmetiką, gauna savo dydžio suknelę, su kuria gali eiti į lauką. Rengimasis drabužiais, kurie pagal tuometines socialines normas neatininka lyties steroetipų visiškai nebūtinai susijęs su nepasitenkinimu lytimu (gender dysphoria), ar juo labiau lytine orientacija. Panašumai vaikams būdingi ne vien išoriniai, bet ir vidiniai. Jei vaikas nevaržomas pritarais apie berniukiškus ir mergaitiškus žaislus, tai mergaitės sėkmingai rytą gali pradėti girdydamos lėlę, per pietus žaisdamos karą valyti tranšėjas liepsnosvaidžiais ir granatomis, o vakare taikiai žaisti traukinukais. Lygiai taip pat berniukai. Nes vaikų žaidimai yra mėgdžiojimas. Kai vaikai žaidžia namus, tai lėlėmis, ar kitokiomis figūrėlėmis imituoja šeimos modelį, kaip jį mato. Berniukams nuperka superherojų figūrėles, bet jos išgyvens tas pačias dramas ir patiria tokius pats siužetus kaip mergaičių barbės. Žmonių fizinį vaizdą, o iš dalies ir kai kuriuos elgesio elementus lemia lytiniai hormonai. Vaikų iki brendimo lytiniai hormonai gaminami tik antinksčiuose, lytinės liaukos dar snaudžia. O antinksčiai tiek vyriškų, tiek moteriškų hormonų pagamina kiek pagamina, dažniausiai vienodai.

Saugę žmonės užsiima įvairiomis lytinėmis praktikomis. Visiems viskas kaip ir aišku. Kūdikiai yra mielos nekaltos būtybės. Tada BAM, įvyksta pilnametystė ir iš nekaltos būtybės tampama lytiškai subrendusiu, paskui BAM vestuvės ir tada galima tapti lytiškai aktyviu. Maždaug tokį suvokimą apie lytiškumą turi viena įkyrį religinė organizacija, kuri pažeisdama Konstituciją kone visais socialiniais klausimais bruka savo nuomonę.

Suaugusiu seksualiu asmeniu netampama per vieną dieną, iš esmės žmogus nuo gimimo yra seksualinė būtybė. Tik vaiko seksualumas nuo suaugusiojo labai smarkiai skiriasi, ir būtent tam ir reikalingas lytinis švietimas, kad vaikui paaiškintume, kas yra kas, ir kodėl darome ką darome. Mažų vaikų seksualumas yra pirmiausia susipažinimas su savo kūnu. Maži vaikai liečia save, liečia bendraamžius, rodo save ir tai jiems žaidimas. Tame nėra nieko goslaus, tik vaikiškas smalsumas. Vaikai dar gerokai iki lytinio brendimo užsiima masturbacija. Kai kurie tėvai tokį vaikų elgesį baudžia, tuo paskatindami slėptis. Baudžia! Angliškai yra labai gera frazė private parts should remain private, bet lietuvių kalboje neturime tos gražios frazės, privačios dalys deja neskamba. Bet apie privatumą ir skirtingus prisilietimus paaiškinti galima. Pasakyti, kad berniukai ir mergaitės skiriasi, ir įvardinti kuo. pasakyti, kad be kito žmogaus sutikimo nereikia liesti, ir nesileisti liečiamam, jei pačiam nesinori. Jei tėvai pamato tokį vaikų elgesį užtenka paprašyti nustoti, paklausti ką čia žaidžia, kaip sugalvojo tokį žaidimą, iš kur išmoko, ir kaip jaučiasi. Savo kūno ir savo seksualumo pažinimas su amžiumi tampa subtilesnis ir vis mažiau pastebimas aplinkiniams. Pradėję lankyti kolektyvus vaikai išmoksta apie socialines normas ir išmoksta slapstytis. Pastebėjau, kad vaikų darželio nelankę žmonės būna kur kas ramiau nusiteikę savo seksualumo atžvilgiu. Turi mažiau prietarų, mažiau neurotiškai elgiasi ir mažiau linkę sureikšminti seksualumą. Ir tai nieko bendro neturi su jų lytiniu aktyvumu. Galbūt tai irgi susiję su tuo, kad vaikai ilgiau išlieka savimi ir išvengia savo kūno demonizavimo.

antimasturbatorycross

Lytinio švietimo, lytiškumo ugdymo, ir taip toliau, nebuvimas neapsaugo žmonių, nuo lytiškai plintančių infekcijų (LPI), nuo neplanuotų pastojimų, nuo realybės neatitinkančių įsivaizdavimų kas yra seksualumas. ULAC duomenimis, nuo 2014 auga užsikrtėsių chlamidijoze, sifilio vis dar daugiau nei gonorėjos, kuri neva tai populiariausia lytiniu keliu plintanti liga. Ir dažniausiai šiomis ligomis serga jaunimas iki 29 metų, ir paaugliai taip pat sėkmingai serga. Keturiolikmečių užsikrėtusių sifiliu yra. Serga dažniausiai ne kokiose pakampėse, o didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje. Paauglės taip pat sėkmingai pastoja. Paskui darosi abortus, jei suspėja. Bet kartais sužino tik tada, kai pilvas ima spausti.

Lytiškumas tai ne vien kontracepcija ar LPI, tai ir supratimas apie žmogaus kūną. Yra iš pažiūros protingų žmonių, suaugusių, trisdešimtmečių, kurie visiškai nesusivokia kas yra lytiniai ciklai, iš kur atsiranda vaikai. Dar gerai, kad apie prezervatyvus girdėjo. Todėl neverta nustebti, kad ir vaikai savo kūno nesupranta ir nepažįsta. Medikai kartais lyg juokais pasakoja apie išsigandusius, kad serga berniukus, kai jie patiria pirmąją erekciją. Arba kai merginos sužino kad nėščios, tik tada kai ateina laikas gimdyti. Ir ne, čia ne ne legendos. Ir taip, pati mačiau išsigandusią septyniolikmetę, tiesa, kad nėščia ji sužinojo dar likus porai mėnesių iki gimdymo.

Dar geriau kai pabandai googlinti apie lytinį švietimą, tarp pirmų paiškos terminų rezultatų atsiranda rašiniai apie grėsmes. Grėsmė ir siaubas, paaugliai supras, kad yra seksualios būtybės. Lyg iki šiol nežinojo. Apie seksą sužinojau dar ikimokykliniame amžiuje. O jūs? Spėju, kad panašiai. Koncepcija iš pradžių atrodė labai keista, įtartina ir neaiški, bet jau pradinėje mokykloje tapo aišku kas, kaip kaip ir kodėl. Iš dalies dėl filmų, knygų, reklamų ir panašaus fono. Ir tai buvo 90’aisiais – laikais kai vaikai nesinaudojo internetu. Yra senas juokelis: Tėvas pasisodina paauglį sūnų ir nedrąsiai bando užvesti kalbą apie seksą. Vaikas jo ir klausia: o ką nori sužinoti?

Kol apsimestiniai doruoliai bando „apsaugoti vaikus“ nuo žalingos informacijos, vaikai sėkmingai kalbasi, naršo ir raško vaisius nuo uždrausto pažinimo medžio, nes nu uždrausta, kaip čia nepamėginsi. Labai lengva susirasti pornografiją, labai lengva patikėti kolegų nepilnamečių išgalvotomis istorijomis, kad pasirodytų šaunesni. Vaikui sunku atsirinkti kur tiesa, o kur realybės iškraipymas. Visame civilizuotame pasaulyje vaikai ir paaugliai informaciją daugiausiai gauna iš bendraamžių, iš žiniasklaidos ir kitų medijų, iš kino, kompiuterinių žaidimų, video klipų. Vengdami suteikti vaikams mokslu pagrįsta informaciją arba kalbėdami sudulkėjusiais močiutės nėriniais dvelkiančias dogmas apie nuodėmes ir pragaro ratus, tėvai ir mokytojai ir toliau palieka vaikus atsitiktinės informacijos tamsoje, kuri tikrai neturės ryšio su nei su šeimos vertybėmis, nei su sveikata augančiam žmogui.

audronei

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Kodėl neduodu labdaros

Turbūt visi žinote, kas yra placebas. Ir gal netgi žinote tokias jo savybes, kaip kad veikimo ir lūkesčių sąsajos, pavyzdžiui, jei šalutinės reakcijos turi būti dažnos, tai ir gaunančiam placebą žmogui jos pasireikš. Arba raudoni placebai efektyvesni už mėlynus, o mėlyni efektyvesni už baltus. Tačiau ne tik placebai pasižymi tokiais, atrodytų, su pačia medžiaga nieko bendro neturinčiais poveikiais. Turbūt irgi žinote, kad geriau veikia tie vaistai, kurie supakuoti į gražias dėžutes ir tie, kurie yra brangesni. Arba, kad nemokamos psichoterapijos nebūna, nes ji greičiausiai nebus veiksminga.

placebo

Oi, palaukite, ką tai bendro turi su labdara? Labai daug ką, bet apie viską iš pradžių. Skaitykite toliau

Labai daug kontakto su mažamečiais

Praėjusią savaitę (tiksliau, dar labiau praėjusią, nes prieš Velykas turėjome atostogas, dėl ko ir nerašiau, nes palaimingai leidau laiką Vilniuje, savo Pasakų mieste) pradėjau savo šešėliavimą paskui terapeutus, tiksliau, pediatrus. Pradžia pasirodė ne tokia sklandi, kaip tikėjausi ir tas kelias minutes rūškanu veidu, palikta likimo valiai ant sofos galvojau, kad tikrai, chirurginiuose skyriuose internatūra įdomesnė. Bet žinot kaip ten sako, per anksti teisti negalima. Taigi, ant sofos mane pasodinusi gydytoja sugrįžo ir pasikvietė su savimi. Prieš tai vykusio dialogo santrauka: laba diena, esu nauja jūsų internė (prieš tai šiame skyriuje jau buvo bent viena kusiokė). Atsakymas: žinok, pasakysiu tau atvirai, skyriuje dabar esu viena, kolegės nebus mėnesį, tai niekuo negaliu tau padėti, čia nebus tau ką veikti. Tada hey, wait a second akimirka, ir jau pasakoju jai, kaip kitose ligoninėse gaudavau paguldyti naujus ligonius, surašyti statusus and so on ir kad kaip tik dabar jai iš manęs bus naudos. Skaitykite toliau

Vaikai yra juokingi

Pirmadienį Vaikų ligoninėje prasidėjo priešpaskutinis ciklas. Elena nuėjo į kardiologijos-endokrinologijos-reumatologijos skyrių, o aš į ausų, nosies, gerklės ligų (arba LOR, arba otorinolaringologijos).

Universitete LOR man buvo kažkoks košmaras. Nosys bjaurios, ausys bjaurios, o gerklos išvis turbūt pats negražiausias iš visų žmogaus organų. Nosies ir ausies vidinė sandara atrodo kaip iš kito pasaulio, ausies funkcijos ir veikimo mechanizmas išvis viršija mano suvokimo ribas. Ir šiaip, man ten viskas buvo labai keista, neįdomu ir taip pasiliko spragos, grynai iš atkaklaus neigimo. Tai kai pasakiau kai kuriems draugams, kad eisiu į LOR, kraipė galvas ir keistai žiūrėjo. Bet dabar labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Suaugusiųjų ir vaikų LORistų atskirai nėra, galioja ta pati licencija, bet tai, ką mačiau Santariškėse ir tai, kas yra Vaikų ligoninėje, labai skiriasi. Skaitykite toliau