Besąlyginė meilė

Įrašas publikuotas 2018 02 14 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

– Jei tu netiki Dievu, tai kuo tada tiki?!
– Besąlygine Meile.
– Bet tokia neegzistuoja.
– Egzistuoja tiek pat kiek dievas.

Jai bandžiau pasakyti, kad tokia gali egzistuoti, sakiau, kad pavyzdžiui tėvai taip myli vaikus. Ji prunkštelėjo – turi du saugusius vaikus, o aš buvau jaunutė studentė.

Kaip žmonės tiki dievais, nereikalaudami jo įrodymų, taip aš tikiu Besąlygine Meile. Kaip nebūtina patirti dieviškojo apreiškimo, taip nebūtina išgyventi Besąlyginės Meilės. Nepaisant to, prie jos galima artėti ir jos siekti, tik ne gauti, o skleisti.

Besąlyginė ji todėl, kad nieko nereikalauja ir nesitiki iš meilės objekto. Tai meilė be lūkesčio ar troškimo, be praeities ir ateities, „čia ir dabar“. Nelaukia atsako iš mylimo, neprašo leidimo mylėti. Jei į meilę bus atsakyta, tai gerai, jei ne, meilė nuo to nei padidės, nei sumažės. Ji grįsta absoliučiu priėmimu ir susitaikymu. Tai mėgavimasis sielų bendryste pačiu gryniausiu, skaidriausiu, tyriausiu pavidalu. Džiaugimasis kito egzistavimu, tiesiog egzistavimo, be troškimo ką nors tobulinti ar savintis. Man tavęs nereikia, aš tavęs nenoriu, aš tave myliu.

Labai sudėtinga besąlygiškai mylėti romantinį partnerį, arba kitą artimąjį su kuriuo gyveni. Tiek į motiniškus, tiek į sutuoktinių santykius įsismelkia buities troškimai: tvarkos, taisyklių paisymo, rutinos palaikymo ir kitokie. Dar daugiau, artimus santykius raizgo visokiausi lūkesčiai: kad jis dovanos daiktus, kad ji sakys komplimentus, kad jis kartu svajos, kad ji palaikys tvarką, kad jis pasipirš, kad ji leis savo pinigus nereikalaudama išlaikymo, ir taip toliau.

Turbūt lengviausia besąlygiškai mylėti tėvynę. Upelius, krūmokšnius, piliečius, knygas, garsus. Tiesiog santūriai džiaugtis, nes juk tėvynė nieko negali duoti atgal, tik jos žmonės gali, ir nors žmonės yra svarbiausia tėvynės dalis, šioji yra kur kas daugiau.

Tuo tarpu Besąlyginė Meilė tiesiog egzistuoja. Ima tai, kas jai duodama, duoda tai ko prašoma, nieko nesitikėdama ir nereikalaudama atgal, nekeliaklupsčiaudama, nepataikaudama. Tai tobula meilė netemdoma buities šešėlio. Nepasiekiama kaip Nušvitimas.

Kaip ir nušvitimo nebūtina siekti, taip nežinau ar verta siekti Besąlyginės Meilės. Užtenka ja tikėti. Nors ji, kaip ir Dievas, egzistuos nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo ja.

Smurtas prieš vaikus kaip bejėgiškumas

Įrašas publikuotas 2017 01 27 socialiniuose tinkluose 

Mark Nixon – Labai mylėti pliušiniai meškiukai

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja per vieną pamoką, jau neatsimenu kokiame kontekste, paminėjo, kad jos tėvai niekada netaikė fizinių bausmių. Buvo labai sunku patikėti. Kaip tai netaikė. Sakė, net į kampą nestatė. Apie rėkimą ar balso kėlimą jau neatsimenu.

Šis epizodas mane labai sukrėtė. Ilgai galvojau, kad ji meluoja ar maivosi, kad taip negali būti. Vaikystėje būdavo visai einamos temos, apie tai, kokio skonio beržinę košę kas valgo. Pavyzdžiui, kai muša su diržu, per nuogą užpakalį, ar per drabužius. Kiek smūgių kumščiais daugiausiai yra kas gavęs. Kokiais dar daiktais, be diržo, dar yra buvę mušti. Na, įsivaizduojat.

Mano vaikiškoje galvoje net nebuvo koncepto, kad įmanoma vaikų nemušti. Tai atrodė savaime suprantama, kaip pasakos prieš miegą, ar pusryčiai. Ir štai, suaugęs žmogus sako, kad nežino, kaip galima vaikus mušti. Savo vaikus. Vaikus.

Po kurio laiko ėmiau galvoti, kad gal ji nemelavo. Gal iš tiesų įmanoma vaikystė napatyrus smurto. Ji buvo netradicinė mokytoja, su metodais, kurie kartais keldavo frustraciją ir pyktį, o kartais susižavėjimą. Ji buvo griežta ir nenuolaidžiaujanti. Ir kaip vaikai ne visada ją mėgdavome. Jos bjaurumą tada buvau linkusi suversti tam, kad jos tėvai teisingai neaklėjo, t.y. nemušė. Nu nes kaip kitaip tokiai užaugti. (Jei ką, tik pabaigusi mokyklą supratau kiek daug davė jos lietuvių kalbos pamokos, ir kokia nuostabią mokytoją turėjome.)

Bet kai praėjo dar daugiau laiko, pasijaučiau labai smarkiai išduota. Tuo metu ėmė rastis suvokimas, kad smurtas negerai. Ir kur kas negeriau yra tiems žmonėms kurie jį patiria, nei kad nepatiria. Kad smurtas tai nėra normalu ir savaime suprantama. Kad mūsų vaikiški pokalbiai apie tai, kokiais būdais mus muša tėvai iš tiesų buvo labai kraupūs.

Vėliau buvo medicinos studijos, ir sužinojau kokiais dar būdais tėvai auklėja savo vaikus. Pavyzdžiui metimu į sieną. Pavyzdžiui purtymu iki sąmonės netikimo. Ir visokiais kitokiais. Jausdavau šleikštulį. Fizinį. Esu per paskaitą apie smurtą prieš vaikus apsiverkusi.

Man labai pasisekė. Sužinojau, kad vaikų įmanoma nemušti būdama pati dar vaikas. Ir turėjau pakankamai daug laiko pergyventi ir išgyventi su tuo susijusias emocijas. Išgyvendinti įsivaizdavimą, kad tas kas muša ir rodo jėgą, tas iš tiesų yra stiprus, ir suvokti, kad jeigu reikia demonstruoti jėgą, kad esu ne stiprus, o visiškas bejėgis. Turėjau užtektinai suprasti, kad mūsų visų tėvai nėra blogi žmonės. Suprasti, kad tai, kad mušamas vaikas nėra dėl to kaltas, nusipelnęs ir prisiprašęs.

Mūsų, tų vaikų, aptarinėjančių smurtą, tėvai patys buvo tie bėjėgai, nežinoję, neįsisąmoninę, kad gali būti kitaip. Suaugę žmonės patys tampa savo tėvų kopijomis. Ir auklėdami vaikus auklėja taip pat, kaip buvo auklėti patys. Nebent imasi to sistemingai ir tikslingai mokytis dar prieš susilaukdami vaikų.

Realybėje nesuskaičiuojamus kiekius žmonių vaikai ištinka, neplanuotai atsiranda gyvenime. Ir tada svarbesni fiziniai poreikiai, tokie kaip išgyventi. Nežinia kurioje vietoje atsiduria mokymasis kas tas vaikas ir ką su juo daryti. Ir visiškai prioritetų gale vertybiniai klausimai. Nes apsisprendimas muši vaiką, ar nemuši, yra vertybinis.

Net planuoti vaikai, kai gimsta, pasirodo ne tokie mieli, kaip įsivaizduota. Toli gražu. Suaugystė dar nereiškia, kad išaugai tą vaiką iš savęs. Vis dar būni silpnas, bejėgis, kuris nori, kad jį apbglogbtų šiluma ir besąlygine meile, bet dabar pats turi būti to davėjas. Tik gamtos dėsniai tokiai, kad negali duoti to, ko neturi. Kai kas iš vaikų tikisi besąlyginės meilės. Bet vaikai yra bjaurūs spinagrizai, kurie nuolat reikalauja, reikalauja, reikalauja. Atrodo vis duodi, o jiems negana. Duodi viską, ką turi, o jiems negana. Nes svarbiausio dalyko tai taip ir negavo – meilės, tiek kad jos užtektų.

Mušti vaikai nebūtinai užauga blogi ir nepataisomai suluošinti. Tik jie labai giliai sužeisti. Ir ne vien kumščiai sužeidžia, labiau pats principas. Be to prieš diržą dar būna daug žodžių. Rėkimo, grasinimų, prasivardžiavimo. Būna ir gerų dalykų. Būtent ta meilė ir žiaurumas, kurie eina kartu, sukelia labai didelį vidinį konfliktą. Taip išmokstama išdavystės, ir kas tai, ką labiausiai myli, labiausiai ir įskaudina, todėl niekuo negali pasitikėti. Jei šis konfliktas paliekamas neišspręstas, jei neatleidi savo tėvams, vėliau gali tapti kaip jie. Bejėgiu ir greitai palūžtančiu. Konfliktai sprendžiami senais būdais, neieškant kitokių metodų, nesprendžiant jų ramiai ir netradiciškai.
Esu girdėjusi iš jaunų tėvų, savo bendraamžių, kad kai pati turėsiu vaikų, tada juos suprasiu ir ne tik pateisinsiu fizinį vaikų baudimą, bet pati taip darysiu. Tai žmonės, kurie iki apsivaikavimo patys galvojo, kad fizinės bausmės nėra labai gerai.

Smurtas yra baisiausias ne konkrečiai pasireiškiančiu aktu, o savo kontekstu ir prielaidomis jam atsirasti. Pats smurtinis veiksmas yra tik galutinė išraiška. Bet už to yra kenčiantys žmonės, bejėgiai, sutrikę, nelaimingi, sutrikę.

Kai eina kalba apie smurto uždraudimą, tie, kas jam priešinasi galvoja visai kitaip, nei tie, kas nori smurtą uždrausti. Tie žmonės patys nepergyvenę savo konfliktų, su jais neišbuvę, jie patys labai įsibaiminę.

Manau, kad vienintelis būdas išvengti smurto, tai jo nekurti. Bet koks smurtautojas, absoliučiai bet koks, pats yra pirmiausia auka. Jie buvo skriaudžiami ar asmeniškai, ar sistemiškai. Galbūt augo skurde, jei ne materialiniame, tai emociniame. Ir tokiems žmonėms reikia padėti. Yra daugybė būdų, kaip būsimiems ir esamiems tėvams padedama spręsti sunkumus auklėjant ir prižiūrint vaiką. Tėvystė yra labai sunkus įgūdis, kurio reikia mokytis. Tiems, kuriems nesugeba patys, kur kas efektyviau yra padėti, nei juos bausti.

Neužsikaskite po skundais

Yra tokia pacientų kategorija, kurie atėję pas gydytoją sako „Daktare, žinokite man viskas gerai.“ Ir taip nuoširdžiai, kad net širdį suspaudžia, su tokiu dėkingumu akyse, kad vien tos akimirkos prideda neįsivaizduojamą motyvaciją dirbti ir būti gydytoju. Paprastai tai seniai sergantys pacientai, turintys kokių įsisisenėjusių problemų arba lėtinių ligų. Tai nereiškia, kad šie pacientai sveiki, tai ir reiškia, kad tuo momentu, kai kalbasi su gydytoju, jaučiasi gerai.

Pirmą kartą su tokiais pacientais susidūriau trečiame kurse per onkologijos pratybas. Jauna moteris sako, kad jai viskas gerai. Su pažengusiu krūties vėžiu, nuplikusi nuo chemoterapijos, o ryte gerai išsivėmusi. Ir ji sako, kad jai viskas gerai, visiškai tvirtai. Ir ji teisi, nes būtent tuo momentu jai viskas gerai, ji gali kalbėtis su studentais, pasakoti savo istoriją, ir jos nebepykina. Plaukai ataugs. Ir ji pasijuokia, kad jei vemia, vadinasi gydymas veikia. Bet galėtų būti kitaip. Galėtų būti kitas žmogus toje pačioje situacijoje ir sakyti, žinote, man labai bloga, aš negaliu nieko valgyti, tik vemiu, mano plaukai nuslinko, oda papilkėjo, nagai lūžinėja, ar verta taip kankintis, kai gydymas labiau vargina už pačią ligą, kam man taip kankintis. Ir žinote ką, pirmos moters prognozė kur kas geresnė. Nors jos abi galbūt toje pačioje pradinėje situacijoje, nors faktiškai jų įrašai ligos istorijose gali būti kone vienodi.

Iš National Geographic

Iš National Geographic

Kadangi aš gydytoja, man lengviau parinkti pavyzdžius iš medicinos, bet ne apie pacientus noriu papasakoti, o apie tai, kaip skundimasis žaloja. Tiksliau, ne pats skundimasis, o lėtinis liūdesys ir jautimasis nelaimingu, bet juk per skundus šitas blogis išsiduoda.

Skundimasis yra pasirinkimas. Kai kam atrodo, kad tai tik fakto konstatavimas, bet kaip pateikiau pavyzdį su dviem pacientais, kurių situacija ta pati, o pasakojimas apie situaciją skirtingas, fakto konstatavimas yra saviapgaulė. Realybė yra labai kompleksinė, dėmesį fokusuoji ties tais dalykais, kurie arba patogūs, arba į kuriuos moki fokusuotis. Dar daugiau, žmogaus smegenys taip veikia, kad joms mažai skirtumo, ar tai tik įsivaizduojama, ar vyksta iš tikrųjų*.

Neseniai užtikau straipsnį kaip mokslas atskleidžia kokiu būdu mūsų skundai žudo, tikrąją to žodžio prasme. Nepritariu tokiam mechanistiniam neuroanatominiam-biocheminiam aiškinimui, bet tiek to. Ne todėl, kad jis klaidingas, todėl, kad parodo tik nesubtilią tiesos dalį. Vėlgi, išsirinktų faktų konstatavimas.

Kalbant apie laimę, egzistuoja toks Pasaulio laimės indeksas. Visi žinote. Šiaip metais Lietuva užėmė 56 vietą. Tai labai parankus įrankis didelių populiacijų stebėjimui, ir mokslininkai jį tikrai naudoja, nes ten yra stebėtinų dalykų. Pavyzdžiui, kad visiškai nepriklauso, ar šalis turtinga, ar ne, kad būtų tarp laimingiausių, nors atsižvelgiama į tokius rodiklius, kaip bendras vidaus produktas, vidutinė gyvenimo trukmė ar korupcijos lygis (ką kasdienį eilinį trečiadienį . Bet posakis, kad „pinigai laimės neatneša“ irgi yra neteisingas. Yra didelis skirtumas, tarp žmogaus, kurio metinės pajamos 10.000 eurų, dolerių ar whatever, ir 20.000, bet nėra didelio skirtumo tarp 100.000 ir 1.000.000. Pinigai su laime siejasi tol, kol už pinigus gali gauti maisto, drabužių, pastogę, patenkinti kitus bazinius ir rekreacinius poreikius, bet vos viską, ką gali gauti už pinigus gauni, pinigai laimės nebeneša. Užtai yra kitas dalykas, džiuginantis ilgiau ir patikimiau. Tai kiti žmonės. Ir jei kiti žmonės nedžiugina, tai labai baisu ir liūdna, nes lieka nepatenkintas socialinio gyvūno žmogaus bazinis poreikis. Ir labai paradoksalu, kad žmonės daugiau laiko skiria turtams ir daiktams, o ne santykių su kitais žmonėmis gerinimui. Nereikia su visais, reikia savo ratuose, artimųjų, draugų, šeimos, gyvenimo partnerio**.

Gyvenimo partneris, arba sutrumpintai, santuoka (šitame kontekste bus tiesiog dviejų žmonių bendras būvis, nesvarbu, ar po vestuvių fakto, ar be, nesvarbu, ar miega toje pačioje lovoje, ar gyvena skirtinguose miestuose), gali būti vienas didžiausių laimės garantų. O gali ir nebūti.

Google žino geriausiai

Ieškojau, kaip pagrįsti, kad santuoka yra laimė didžiausia. Bet žmonės ieško kitko.

Kartais sudaroma iliuzija, kad būtina turėti partnerį. Kad būtum laikomas sėkmingu, šalia tavęs turi būti žmogus. Gal net yra desperatiškas poreikis būti su kažkuo. Ir svarbiau, kad tas kažkas būtų, o ne kas tai per žmogus. Kodėl tau tas žmogus svarbiausias ir reikalingiausias. Ar esi pasiryžęs atidėti į šoną savo egoizmą dėl to žmogaus. Kurdami santykius mes labiau pasitikime atsitiktinumu, išoriniu spaudimu. Vien jausmų santykiams nepakanka, nes kasdienybės banalybė labai greitai tai išsklaido. Ir dar reikia atsiminti, kad į santuoką žmonės ateina jau gatavi, t.y. nesikeis, o net jei keisis, tai ne pagal mūsų įsivaizdavimus ir lūkesčius. Ir kitas dalykas, santuoka laimingais nepadarys, bet gali laimę sumažinti. Turi jau ateiti laimingas. Kaip labai esate laimingi, galite atsakyti į Oxford Happiness Questionnaire, tokiai bendrai orientacijai. Ir paskutinis dalykas, santykiai yra darbas. Nesvarbu, ar tas santykis profesinis, akademinis, romantinis, draugiškas, šeiminis ir taip toliau.

Grįžtu prie skundimosi. Mechanika tokia: smegenys neskiria, kada procesai įsivaizduojami, kada tikri, vadinasi, kada kančia objektyvi, o kada kančia tik pasakojimas apie kančią. Toliau, kuo dažniau kartoji veiksmą, tuo geriau, greičiau ir efektyviau smegenys išmoksta tai daryti, kol tai tampa intuityvu ir padaroma akimirksniu, kol tai tampa įpročiu. Dažnai skundžiantis smegenyse nutiesiamas greitkelis vargui ir problemoms. Taigi, bet koks, net menkiausias trigeris išprovokuos „Nu kodėl man taip amžiais nesiseka“ reakciją. Ir šita reakcija yra stresas. Toks pats stresas, kokį patiri patirdamas realią kančią, vėliau patiri gedėdamas praeities, netgi kai išsprendei kilusią problemą. Jei nuolatos permąstai (o kalbėjimas su graudesiu aplinkiniams kaip tau kažkada nepasisekė yra net daugiau negu permąstymas), vėl išgyveni situacijos metu patirtą stresą. Stresas yra gryna biochemija, o žiūrint iš kiek toliau tai bus skrandžio skausmas, įtampos tipo galvos skausmas, paūmėjanti migrena, lėčiau gyjančios žaizdos, ir taip toliau. Fizinė sveikata yra dažniausiai nurodoma, kaip būtina sąlyga laimei. Skundimasis labai sėkmingai blogina sveikatą.

Griauna ne vien sveikatą, bet ir nepadeda santuokoje. Kadangi santuoka labai svarbus procesas žmonių gyvenime, tai ir mokslo apie tai daroma daug. Pavyzdžiui, yra taisyklė, 1:5, tai reiškia, kad su vienu negatyviu pasakojimu, emocija, išgyvenimu, etc, turi būti penki pozityvūs. Dar sakoma, kad reikia džiaugtis: džiaugtis mažomis smulkmenomis, garsiai džiaugtis dideliais įvykiais. Gerus dalykus priimti ne kaip savaimę suprantamą, ne kaip duotybę, o kaip dovaną, ir kartu už tai dėkoti. Kartu reikia juoktis, juoktis kai stovi kamštyje, kai nutinka kas nors ne visai malonaus, kai nutinka kas nors juokingo. Padėti vienas kitam, o ne teršti smegenis skundais.

Skundų nereikia visiškai atsisakyti. Kaip ateini pas gydytoją, gydytojas klaus „Kuo skundžiatės“***, bet tam, kad išsiaiškintų problemos priežastis ir rastų joms sprendimą, išmokytų tai kompensuoti, ar bent jau su tuo gyventi. Tas pats ir asmeniniame gyvenime, skundas turi būti kaip trigeris teigiamam pokyčiui. Ir gyvenimas tada labai pagerės. Nes laimingiems žmonėms sekasi.

_________

* Yra atlikta daug tyrimų, kokios smegenų sritys veikia, kai apie kažkokį veiksmą įsivaizduoji, ir kai iš tiesų jį atlieki, ir kaip tai turi įtakos realiam veiksmų atlikimui. Man labai patinka pavyzdys su šachmatininku, kuris uždarytas kalėjime praktikavosi galvoje įvairias partijas, o išėjęs į laisvę labai gerai žaidė. Ir apie dvi grupes mokinių, kurių viena turėjo įsivaizduoti, kad groja pianinu, o kita iš tiesų praktikuotis, paskui juos pasodino atlikti tų kūrinių, kuriuos mokėsi, ir abi grupės panašiai gerai sugrojo iš pirmo karto, o po kelių realių pagrojimų reikšmingų skirtumų nebuvo. Daugiau pavyzdžių, su nuorodomis į pačius šaltinius Norman Doidge Save keičiančios smegenys.

monkey

* * Pastraipa pagal Daniel Gilbert Affective Forecasting … Or .. The Big Wombassa: What You Think You’re Going to Get, and What You Get , and What You Don’t Get, When You Get What You Want, skyrius knygoje Thinking. The New Science of Decision-Making, Problem-Solving, and Prediction.

*** Labai gerbiu ir mėgstu gydytojus, kurie klausia ne taip, o „Kas nutiko?“ arba „Dėl ko atvykote?“.

 

Neužsikaskite po skundais

Yra tokia pacientų kategorija, kurie atėję pas gydytoją sako „Daktare, žinokite man viskas gerai.“ Ir taip nuoširdžiai, kad net širdį suspaudžia, su tokiu dėkingumu akyse, kad vien tos akimirkos prideda neįsivaizduojamą motyvaciją dirbti ir būti gydytoju. Paprastai tai seniai sergantys pacientai, turintys kokių įsisisenėjusių problemų arba lėtinių ligų. Tai nereiškia, kad šie pacientai sveiki, tai ir reiškia, kad tuo momentu, kai kalbasi su gydytoju, jaučiasi gerai.

Pirmą kartą su tokiais pacientais susidūriau trečiame kurse per onkologijos pratybas. Jauna moteris sako, kad jai viskas gerai. Su pažengusiu krūties vėžiu, nuplikusi nuo chemoterapijos, o ryte gerai išsivėmusi. Ir ji sako, kad jai viskas gerai, visiškai tvirtai. Ir ji teisi, nes būtent tuo momentu jai viskas gerai, ji gali kalbėtis su studentais, pasakoti savo istoriją, ir jos nebepykina. Plaukai ataugs. Ir ji pasijuokia, kad jei vemia, vadinasi gydymas veikia. Bet galėtų būti kitaip. Galėtų būti kitas žmogus toje pačioje situacijoje ir sakyti, žinote, man labai bloga, aš negaliu nieko valgyti, tik vemiu, mano plaukai nuslinko, oda papilkėjo, nagai lūžinėja, ar verta taip kankintis, kai gydymas labiau vargina už pačią ligą, kam man taip kankintis. Ir žinote ką, pirmos moters prognozė kur kas geresnė. Nors jos abi galbūt toje pačioje pradinėje situacijoje, nors faktiškai jų įrašai ligos istorijose gali būti kone vienodi.

Iš National Geographic

Iš National Geographic

Kadangi aš gydytoja, man lengviau parinkti pavyzdžius iš medicinos, bet ne apie pacientus noriu papasakoti, o apie tai, kaip skundimasis žaloja. Tiksliau, ne pats skundimasis, o lėtinis liūdesys ir jautimasis nelaimingu, bet juk per skundus šitas blogis išsiduoda.

Skundimasis yra pasirinkimas. Kai kam atrodo, kad tai tik fakto konstatavimas, bet kaip pateikiau pavyzdį su dviem pacientais, kurių situacija ta pati, o pasakojimas apie situaciją skirtingas, fakto konstatavimas yra saviapgaulė. Realybė yra labai kompleksinė, dėmesį fokusuoji ties tais dalykais, kurie arba patogūs, arba į kuriuos moki fokusuotis. Dar daugiau, žmogaus smegenys taip veikia, kad joms mažai skirtumo, ar tai tik įsivaizduojama, ar vyksta iš tikrųjų*.

Neseniai užtikau straipsnį kaip mokslas atskleidžia kokiu būdu mūsų skundai žudo, tikrąją to žodžio prasme. Nepritariu tokiam mechanistiniam neuroanatominiam-biocheminiam aiškinimui, bet tiek to. Ne todėl, kad jis klaidingas, todėl, kad parodo tik nesubtilią tiesos dalį. Vėlgi, išsirinktų faktų konstatavimas.

Kalbant apie laimę, egzistuoja toks Pasaulio laimės indeksas. Visi žinote. Šiaip metais Lietuva užėmė 56 vietą. Tai labai parankus įrankis didelių populiacijų stebėjimui, ir mokslininkai jį tikrai naudoja, nes ten yra stebėtinų dalykų. Pavyzdžiui, kad visiškai nepriklauso, ar šalis turtinga, ar ne, kad būtų tarp laimingiausių, nors atsižvelgiama į tokius rodiklius, kaip bendras vidaus produktas, vidutinė gyvenimo trukmė ar korupcijos lygis (ką kasdienį eilinį trečiadienį . Bet posakis, kad „pinigai laimės neatneša“ irgi yra neteisingas. Yra didelis skirtumas, tarp žmogaus, kurio metinės pajamos 10.000 eurų, dolerių ar whatever, ir 20.000, bet nėra didelio skirtumo tarp 100.000 ir 1.000.000. Pinigai su laime siejasi tol, kol už pinigus gali gauti maisto, drabužių, pastogę, patenkinti kitus bazinius ir rekreacinius poreikius, bet vos viską, ką gali gauti už pinigus gauni, pinigai laimės nebeneša. Užtai yra kitas dalykas, džiuginantis ilgiau ir patikimiau. Tai kiti žmonės. Ir jei kiti žmonės nedžiugina, tai labai baisu ir liūdna, nes lieka nepatenkintas socialinio gyvūno žmogaus bazinis poreikis. Ir labai paradoksalu, kad žmonės daugiau laiko skiria turtams ir daiktams, o ne santykių su kitais žmonėmis gerinimui. Nereikia su visais, reikia savo ratuose, artimųjų, draugų, šeimos, gyvenimo partnerio**.

Gyvenimo partneris, arba sutrumpintai, santuoka (šitame kontekste bus tiesiog dviejų žmonių bendras būvis, nesvarbu, ar po vestuvių fakto, ar be, nesvarbu, ar miega toje pačioje lovoje, ar gyvena skirtinguose miestuose), gali būti vienas didžiausių laimės garantų. O gali ir nebūti.

Google žino geriausiai

Ieškojau, kaip pagrįsti, kad santuoka yra laimė didžiausia. Bet žmonės ieško kitko.

Kartais sudaroma iliuzija, kad būtina turėti partnerį. Kad būtum laikomas sėkmingu, šalia tavęs turi būti žmogus. Gal net yra desperatiškas poreikis būti su kažkuo. Ir svarbiau, kad tas kažkas būtų, o ne kas tai per žmogus. Kodėl tau tas žmogus svarbiausias ir reikalingiausias. Ar esi pasiryžęs atidėti į šoną savo egoizmą dėl to žmogaus. Kurdami santykius mes labiau pasitikime atsitiktinumu, išoriniu spaudimu. Vien jausmų santykiams nepakanka, nes kasdienybės banalybė labai greitai tai išsklaido. Ir dar reikia atsiminti, kad į santuoką žmonės ateina jau gatavi, t.y. nesikeis, o net jei keisis, tai ne pagal mūsų įsivaizdavimus ir lūkesčius. Ir kitas dalykas, santuoka laimingais nepadarys, bet gali laimę sumažinti. Turi jau ateiti laimingas. Kaip labai esate laimingi, galite atsakyti į Oxford Happiness Questionnaire, tokiai bendrai orientacijai. Ir paskutinis dalykas, santykiai yra darbas. Nesvarbu, ar tas santykis profesinis, akademinis, romantinis, draugiškas, šeiminis ir taip toliau.

Grįžtu prie skundimosi. Mechanika tokia: smegenys neskiria, kada procesai įsivaizduojami, kada tikri, vadinasi, kada kančia objektyvi, o kada kančia tik pasakojimas apie kančią. Toliau, kuo dažniau kartoji veiksmą, tuo geriau, greičiau ir efektyviau smegenys išmoksta tai daryti, kol tai tampa intuityvu ir padaroma akimirksniu, kol tai tampa įpročiu. Dažnai skundžiantis smegenyse nutiesiamas greitkelis vargui ir problemoms. Taigi, bet koks, net menkiausias trigeris išprovokuos „Nu kodėl man taip amžiais nesiseka“ reakciją. Ir šita reakcija yra stresas. Toks pats stresas, kokį patiri patirdamas realią kančią, vėliau patiri gedėdamas praeities, netgi kai išsprendei kilusią problemą. Jei nuolatos permąstai (o kalbėjimas su graudesiu aplinkiniams kaip tau kažkada nepasisekė yra net daugiau negu permąstymas), vėl išgyveni situacijos metu patirtą stresą. Stresas yra gryna biochemija, o žiūrint iš kiek toliau tai bus skrandžio skausmas, įtampos tipo galvos skausmas, paūmėjanti migrena, lėčiau gyjančios žaizdos, ir taip toliau. Fizinė sveikata yra dažniausiai nurodoma, kaip būtina sąlyga laimei. Skundimasis labai sėkmingai blogina sveikatą.

Griauna ne vien sveikatą, bet ir nepadeda santuokoje. Kadangi santuoka labai svarbus procesas žmonių gyvenime, tai ir mokslo apie tai daroma daug. Pavyzdžiui, yra taisyklė, 1:5, tai reiškia, kad su vienu negatyviu pasakojimu, emocija, išgyvenimu, etc, turi būti penki pozityvūs. Dar sakoma, kad reikia džiaugtis: džiaugtis mažomis smulkmenomis, garsiai džiaugtis dideliais įvykiais. Gerus dalykus priimti ne kaip savaimę suprantamą, ne kaip duotybę, o kaip dovaną, ir kartu už tai dėkoti. Kartu reikia juoktis, juoktis kai stovi kamštyje, kai nutinka kas nors ne visai malonaus, kai nutinka kas nors juokingo. Padėti vienas kitam, o ne teršti smegenis skundais.

Skundų nereikia visiškai atsisakyti. Kaip ateini pas gydytoją, gydytojas klaus „Kuo skundžiatės“***, bet tam, kad išsiaiškintų problemos priežastis ir rastų joms sprendimą, išmokytų tai kompensuoti, ar bent jau su tuo gyventi. Tas pats ir asmeniniame gyvenime, skundas turi būti kaip trigeris teigiamam pokyčiui. Ir gyvenimas tada labai pagerės. Nes laimingiems žmonėms sekasi.

_________

* Yra atlikta daug tyrimų, kokios smegenų sritys veikia, kai apie kažkokį veiksmą įsivaizduoji, ir kai iš tiesų jį atlieki, ir kaip tai turi įtakos realiam veiksmų atlikimui. Man labai patinka pavyzdys su šachmatininku, kuris uždarytas kalėjime praktikavosi galvoje įvairias partijas, o išėjęs į laisvę labai gerai žaidė. Ir apie dvi grupes mokinių, kurių viena turėjo įsivaizduoti, kad groja pianinu, o kita iš tiesų praktikuotis, paskui juos pasodino atlikti tų kūrinių, kuriuos mokėsi, ir abi grupės panašiai gerai sugrojo iš pirmo karto, o po kelių realių pagrojimų reikšmingų skirtumų nebuvo. Daugiau pavyzdžių, su nuorodomis į pačius šaltinius Norman Doidge Save keičiančios smegenys.

monkey

* * Pastraipa pagal Daniel Gilbert Affective Forecasting … Or .. The Big Wombassa: What You Think You’re Going to Get, and What You Get , and What You Don’t Get, When You Get What You Want, skyrius knygoje Thinking. The New Science of Decision-Making, Problem-Solving, and Prediction.

*** Labai gerbiu ir mėgstu gydytojus, kurie klausia ne taip, o „Kas nutiko?“ arba „Dėl ko atvykote?“.