Bet aš tai moku mokesčius!!11!!1!

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos tiems, kas moka už save pakilo iki €29, tokia su ma, nes tai sudaro 9 % nuo MMA (minimalkės). Už save moka visokie laisvai samdomi darbuotojai, dirbandys pagal autorines sutartis, verslo liudijimus, individualios veiklos pažymėjimus ir panašiai, čia tie žmonės kurie patys susimoka visus mokesčius: 15% gyventojų pajamų mokestis (arba 5% jei užsiima šarlatanizmu, magine veikla, gamyba, prekyba, įvairiomis kitomis paslaugomis, t.t.), 28,5% arba 29,5% valstybinio socialinio draudimo mokestis, (nuo 50% gaunamų pajamų), privalomasis sveikatos draudimas jau minėtus €29.

Dirbantys samdomą darbą patys mokesčių nemoka, t.y. neina patys ir vieną mėnesį per metus neperveda iš savo sąskaitos mokesčių už visus metus, o kas mėnesį gauna atlyginimą su jau išskaičiuotais mokesčiais. Tie mokesčiai yra: 31% SoDra, 15% GMP, 9% PSD. Atlyginime ant popieriaus SoDros įmokos neįskaičiuotos, nes jas moka darbdavys. Pavyzdys, jaunesnysis gydytojas rezidentas ant popieriaus teoriškai* gauna apie €390, bet į biudžetą pakliūva apie €242 mokesčių pavidalu, į rankas atlyginimas yra apie €290.

Visi kiti, pavadinkime, vartojimo, mokesčiai šiuo matu manęs nedomina. Kas su mokesčiais nuveikiama, visko irgi nenagrinėsiu, nes įdomiausia kaip lėšos panaudojamos sveikatos apsaugoje. Daugiau lėšų nei sveikatos apsaugai skiriama tik pensijoms išmokėti. Šiandien kaip tik savo darbovietėje radau įvairių paslaugų kainynus. Kaip tos kainos sudaromos tiksliai nežinau, kaip ir nežinau ar apskritai kas nors žino.

Gana neretai pasitaikanti gydytojų darbe situacija, kai pacientas prašo kokio nors tyrimo, arba siuntimo kokiais nors konsultacijai, arba procedūrai, arba operacijai, bet gydantis gydytojas atsisako, motyvuodamas, kad pacientui nėra matomos medicininės būtinybės atlikti tai, ko jis prašo. Tada pacientas pasipiktina ir sušunka, kad moka mokesčius. Visai pasitaikantis atvejis kai tokie pacientai turi su savimi segtuvus, kuriuose sudėti jų medicininių nuotykių aprašai, tai jau anksčiau atliktų tyrimų ir konsultacijų aprašymai ir kopijos. Iš dalies pacientas teisus, nes taip, sumoka tikrai nemažai mokesčių: jei uždirba tik minimumą (o kuo mažesnės paciento pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jis sirgs) per metus išeina, kad į PSD fondą įmoka** €348. BEt kartu ir neteisus, nes nežino kiek kas kainuoja. Pavyzdžiui, viena brangiausių procedūrų kurias kol kas radau yra aortos ir vainikinių kraujagyslių jungties opracija, dar liaudyje vadainama šuntavimu. Tokia operacija daroma gana seniai sergantiems širdies ligomis, kuriems jau išbandyta daug kitų gydymo būdų. Atlikus tokią operaciją galima tikėtis gyvenimo trukmės prailgėjimo dar apie 10 metų. Tokia operacija kainuoja €10500. Už tiek galima nusipirkti kokią mielą sodybą Šiaulių rajone, automobilį, arba rimtai susiremontuoti butą. Kad tokią sumą sukauptum pats, turėtum mokėti įmokas į PSDF 30 metų, su sąlyga, kad daugiau jokiomis kitomis sveikatos priežiūros paslaugomis nesinaudosi. Arba pavyzdžiui ištiko infarktas, bet toks pobjauris, tad teko atsidurti kardiologinėje intensyvios terapijos palatoje. Gulėjimas vieną dieną ten kainuoja €250,89 arba beveik devynios minimalios PSD įmokos. Bet čia vaistų kainos ir gydytojų konsultacijos neįskaičiuotos.

fakaragis

Žinoma, aš išrankioju labai drastiškus atvejus, su kuriais galbūt, reikia tikėtis, skaitytojams neteks susidurti, Už tai tenka susidurti su gydytojų konsultacijomis. Įvairiose įstaigose jos įkainotos skirtingai, bet kainos svyruoja nuo 12 iki 50 eurų už konsultaciją. Aišku, jei Teritorinėms ligonių kasoms reikėtų sumokėti už kiekvieną konsultaciją, kurią atlieka gydytojas, tai eilės būtų dar didesnės, nes pasibaigtų pinigai ir gydytojai nedirbtų. Tai sugalvota nu tiesiog genialiai geniali sistema: mokama už kas trečią vizitą, t.y. už pirmą, ketvirtą, septintą ir t.t. apsilankymą pas gydytoją, už antrą, trečią, penktą, šeštą ir t.t. yra nemokama. Ir dar, paslaugos vertinamos balais. Vienas balas senovėje buvo vertas vieno lito, vėliau devym kažkiek centų, vėliau aštuom kažkiek centų, vėliau vėl devymkažkiek. Kai įvedė eurą, tai balus konvertavo ne taip kaip visi, o 1:1 santykiu, o dabar balas vertas €0.99.  Tik bėda ta, kad nuo to pinigų biudžete daugiau neatsirado. Ir apskritai, tie pinigai kažkaip labai greitai susinaudojo.

VLK įgyvendino jų svajonę.

VLK įgyvendino jų svajonę.

Šiek tiek kitaip yra su šeimos gydytojais. Jiems moka ne už atliktą darbą***, o  per capita, t.y. pagal apylinkės dydį. Dar kitaip yra mokama ligoninėse, bet tai jau išeina už mano kompetencijos rato, nes labiau domiuosi pirmine sveikatos priežiūra. Atskira tema yra tyrimų apmokėjimas priklausomai nuo to, kas juo paskiria. Pavyzdžiui šeimos gydytojai gali paskirti sąlyginai mažai tyrimų, kuriuos apmokėtų iš PSDF, o ne pats pacientas. Iš kitos pusės, gali paskirti daug vaistų, kurių dalį kainos iš to fondo apmokėtų. Apie kas ką daro ir kas ką gali dar viena atskira tema.

Medicina yra labai brangi. Labai. 2010 m. išlaidos sveikatai sudarė 7% BVP, kas prilygsta ES vidurkiui. Vienam žmogui per metus tais pačiais metais išleista 1299,5 euro (kas prilygsta tuometinėms 48 minimalioms įmokoms į PSDF, vadinasi, vienam žmogui per metus išleidžiama tiek, kiek jis uždirba per dvejus metus). Kainuoja ne tik  paslaugos, bet ir išlaikymas; medicinos personalo, aptarnaujančio personalo, administracinio personalo, pastatų, įrangos išlaikymas. Šių metų PSDF biudžetas 1.4 milijardų eurų ir tai nepakankamas.  Kad įstaiga gautų priėjimą prie šių lėšų, turi būti sudariusi sutartis su Teritorinėmis ligonių kasomis. Kompensuojamiesiems vaistams, konsultacijoms, tyrimams, siuntimams ir taip toliau sudaromos skirtingos sutartys. Pirmenybė teikiama valstybinėms įstaigoms (because reasons). Gali nutikti taip, kad privačiai įstaigai tiesiog nebelieka galimybių sudaryti sutarčių su TLK, vadinasi, tam tikros veiklos sritys nebus dengiamos iš PSDF. Tokiu atveju už viską susimoka pats pacientas, arba sumoka jo privatus sveikatos draudimas, tik ar daug kas tokį turi.

Fx0L1ckN_cC_bl-f2SuPQixMb-wp0OEJYBb2CD5buQ4

 

Kaip gydytojas, su kuriuo dabar dirbu, sako, Tėvynėje dar ne viskas tobula. Sveikatos sistemoje dar gerokai iki tobulumo. Lietuva su savo problemomis yra visiškai neunikali. Apskritai, didelė sistema pati savaime užprogramuoja nesėkmei ir nusivylimams, net tokiu atveju, kai sistemoje tų lėšų yra daug.

Dabar anonsas. Planuoju parašyti dar kelis rašinius apie tai kur konkrečiai ir  skauda šitoje sistemoje, kaip tai išsisprendė kitos šalys ir kokie dar sprendimų pasiūlymai išrasti.

__________

* Teoriškai, nes atlyginimus rezidentams moka ne įstaigos, kuriose jie dirba, o Sveikatos apsaugos ministerija iš rezidentų atlyginimo fondų, rezidentūros bazė tik perveda pinigus. Už budėjimus gali gauti keliais eurais daugiau, pvz. viena tokia didelė ligoninė labai giriasi, kad rezidentams moka už budėjimus iš savo biudžeto. Realiai tai moka tik už naktinius budėjimus, už vakarinius ir savaitgalinius nemoka, ir tai, tas mokėjimas už vieną budėjimas į rankas €6. Ir dar ta ligoninė turi nerašyta taisyklę, kad po budėjimo turi grįžti dirbti į skyrių, ir nors rezidento pagal darbo grafiką įstaigoje būti neturėtų, jo antspaudas ir parašas niekur atsidurti negali, bet juk jis dar ir studentas, tai jam ir mokytis reikia. Nu kas čia yra 70 valandų darbo savaitė. :) Ai, o šiaip man asmeniškai visose įstaigose mėnesio atlyginimas skirdavosi. Nuo ko tai neįsivaizduoju.

** Tiksliau, įmokės, nes iki šiol įmoka buvo €27, bet kadangi didina minimalkę, didėja ir įmoka.

*** Per capita yra bazinis atlyginimas, dar gydytojai gali gauti priedus už gerą tam tikromis ligomis sergančių pacientų priežiūrą, už anksti (1 stadijos) diagnozuotus vėžius, už pacientų nukreipimą dalyvauti patikros programose, už nėščiųjų priežiūrą. Skirtingų amžių pacientai taip pat įkainoti skirtingai.

Kas blogai su įrodymais pagrįsta medicina

TL;DR – čia bus ilgas straipsnis. Gale yra išvados, galite iškart skaityti jas, jei raidžių per daug.

Evangelikas Morkus 'The Tilliot Hours', Tours ca. 1500 (British Library, Yates Thompson 5, fol. 12r)

Evangelikas Morkus
‘The Tilliot Hours’, Tours apie. 1500 (British Library, Yates Thompson 5, fol. 12r)

Atostogaudama važiavau su draugais prie ežero, žinodama kad bus daug laisvo laiko nusipirkau žurnalą „Ko gydytojai tau nepasako„. Žurnalą perku nebe pirmą kartą. Jis nėra toks baisus ir blogas kaip tikėjausi, tačiau labai keistas. Keistas tuo, kad apie pusė turinio yra visai ok, t.y. normalūs patarimai, išaiškinimai, kurie ne visiems žmonėms yra savaime suprantami. Kita dalis tekstų yra abejotini, pavyzdžiui daroma sensacija iš to, kas yra natūralu, tikėtina ir kur su medicina susijusiam žmogui nekyla klausimų, bet perteikiama tokia maniera, kad atrodo, jog medikai jus mėgina apgauti. Dar vieni tekstai yra visiškai abejotini, pavyzdžiui kokių nors tyrimų interpretacijos – aprašo tyrimą, kuriame dalyvavo 16 žmonių iš kokios nors gana specifiškos populiacijos grupės, tirta kas nors ne primo reikšmingumo ir gauti rezultatai, kurie mažai ką keičia – antraštė uždėta skambi, taigi jei neskaitai teksto po jo, manai, kad kažką sužinai, o jei perskaitai, pasijauti apgautas, nes yra visiškas pffffff. Ir yra dar viena grupė tekstų, kurie man sukelia apatinių akių vokų trukčiojimą, tai pusiau teisingi tekstai. Pusiau teisingi, nes nėra paaiškinimo kaip tokia informacija gauta, arba nėra aišku ką veikti su gauta informacija, arba paimta viena tiesos versija, nežiūrint ar nuslepiant kitą, kai istorija dėstoma šališkai, arba tyrimai pristatomi be konteksto.

Detalizuosiu. Yra visai nieko straipsnis apie tai, kaip išgyventi ligoninėje. Antraštė skamba kažkaip panašiai. Man atrodė gana neutrali, bet kartu buvusiai kompanijai pasirodė labai juokinga, nes jie suprato, kad gali ligoninėje mirti, kad dėl medikų kaltės žmonės dažnai serga ir miršta (kažkas pateikė „statistiką“, kad 20% atvejų atsiranda sveikatos sutrikdymai dėl medicinos personalo kaltės) ir t.t. Bet tai jauni žmonės, kurie iš to juokėsi, bet ne tuo tiki. Yra žmonių, kuriems tokia antraštės ir straipsnio formuluotė ir patvirtina jų mintis ar dvejones, kad žmonės miršta ne nuo ligų ar savo elgesio su kūnu ir siela, bet nuo medikų. Šiaip man tas straipsnis visai patiko. Jame yra pamokymų kaip efektyviai bendrauti su medicinos personalu, kokius klausimus užduoti gydytojams ir slaugytojams, į ką atkreipti dėmesį; nurodoma kaip pačiam pacientui susirinkti informaciją, kad toliau galėtų pats sveikti, tarp klausimų gydytojui irgi yra tie klausimai, kuriuos uždavęs žmogus išmoktų pasirūpinti savimi. Skatinama domėtis savo liga. Ir čia dar vienas perliukas, rekomenduojama skaityti apie savo ligą ir gydymo galimybes moksliniuose šaltiniuose, nurodoma, kad patikimiausia ieškoti per PubMed ar GoogleSchoolar.

Atrodo viskas gerai, bet niekada nebandžiusiam naudotis tomis paieškos sistemomis naudotis žmogui iš jų jokios naudos. Ir nebūtina būti pacientu, net medicinos studentai, ar vyresnio amžiaus gydytojai nelabai mokėtų jomis susirasti reikiamą informaciją. Ir čia prasideda. Iš vienos pusės žurnaliuko rekomendacija gera, nes skatina kliautis įrodymais pagrįsta medicina, iš kitos pusės yra įrodymais pagrįsta medicina, kuri yra gana komplikuotas reikalas.

Patarimas ieškoti informacijos tikrai geras. Vieta kur ieškoti – gera. Pirma bėda yra kalba, nes didžioji straipsnių dalis bus angliškai, kurią vargu ar taip gerai mokės minėto žurnaliuko tikslinė auditorija. Net tariant, kad moka, kita labai didelė, tikrąją to žodžio prasme, problema, yra informacijos kiekis. Pavyzdžiui, viena iš dažniausių sveikatos problemų šeimos gydytojo darbe yra nugaros skausmas. Įvedus į PubMed backpain išmes 52103 rezultatus, iš tiesų tai apatinės dalies nugaros skausmas, susiaurinus iki low backpain ir rezultatų sumažėja iki 27189. Vis tiek iš tokio kiekio jokios naudos. Tam, kad rastum ko ieškai, reikia mokėti ieškoti ir formuluoti užklausas. medikams vyksta specialūs mokymai ir kursai kaip teisingai formuluoti paieškos terminus, kad gautum kuo mažesnį kiekį rezultatų, ir kad jei būtų kuo tikslesni. Toliau, net jei pavyktų rasti tą vienintelį straipsnį, kuris, atrodo, atitinka tai, ką norima sužinoti, dar nebūtinai reikš, kad juo galima pasitikėti.

Įrodymais pagrįsta medicina (ĮPM) pirmiausia moko atsirinkti kas yra įrodymai ir kaip skaityti straipsnius. Įrodymų lygiai matysis paveikslėlyje. Trumpai paaiškinsiu terminus: Metaanalizė yra straipsnis iš daug tą temą nagrinėjančių straipsnių, pateikiantis apibendrintą statistiką. SR (systematic review) arba sisteminė (struktūruota) apžvalga yravisos prienamos literatūros ar straipsnių nagrinėjamas pagal tam tikrus aspektus ir klausimus, daugybė straipsnių sudėtų į vieną apžvalgą. RCT (randomised controlled trial)  – randomizuotas kontroliuojamas tyrimas. Randomizacija yra dviejų pagal pasirinktus kriterijus vienodų grupių sudarymas, kurioms taikomis skirtingos intervencijos, pavyzdžiui vaistas ir placebo, o paskui rezultatai lyginami. Kontroliuojamos longitudinalinės studijos, arba prospektyviniai tyrimai – kai iškeliama hipotezė, atliekama intervencija, ir po to stebimi pokyčiai. Kohortiniai tyrimai yra longitudinalinių tyrimų dalis, kai pasirenkama tam tikromis savybėmis pasižyminti atitinkta grupė ir stebima pagal pasirinktus kriterijus numatytą laiko terminą. Case-control study – atvejo kontrolės tyrimas, paimamos dvi grupės (atvejo ir kontrolės) ir lyginamos tarpusavyje stebint jas; tokie tyrimai tinka epidemiologijai, sociologiniams tyrimams, visai tinkami ligų rizikos veiksniams nustatyti. Retrospektyvinės studijos – pasirenkama tam tikra grupė asmenų, iškeliami tam tikri klausimai ir renkami duomenys iš anksčiau, dažniausiai medicininių dokumentų. Toliau eina atvejo(-ų) aprašymai, in vitro trimai, tyrimai su gyvūnais, ekspertų nuomonė, bendrosios žinios ir t.t.

hierarchy-of-evidenceDidžiasio patikimumo yra metanalizės, sisteminės literatūros ir pavienių straipsnių apžvalgos, nes tai filtruota struktūrizuota informacija. Pagal jas sudaromos gairės ir rekomendacijos. Mažesnį įrodymų lygį turintys tyrimai taip pat svarbūs siekiant gauti konkrečią informaciją. Be to ne visiems klausimams atsakyti tinka aukšto įrodymų lygio straipsniai.

Kaip skaityti straipsnius yra PICO metodas: patient (pacientas), intervention (intervencija), comparrison (palyginimas), outcome (išeitys): pagal kokius požymius tirti pacientai, kokia intervencija (vaistas, procedūra, operacija, kt.) taikyta, su kuo (vaistu, placebo, kita procedūra, operacija, kt.) lyginta, ir kokios išeitys – kiek pacientų baigė tyrimą, dėl ko nebaigė, kaip skyrėsi grupių rezultatai, ar jie statistiškai patikimi, t.t.

Jei yra skaitomi vien rezultatai visos informacijos apie jų patikimumą negauni, nežinodamas kas tirta ir su kuo lyginta. Tame „Ko gydytojai tau nepasako“ kai kurie straipsniai parašyti iš nagrinėtų straipsnių su gana maža imtimi, nežinia su kuo lyginant ir kažkokiais neaiškiai rezultatais. Taigi, informacija nėra visiškai nepatikima, bet ji ir nėra labai naudinga konkretaus skaitytojo atveju.

Geriausiai bendrą vaizdą apie kokį nors gydymo būdą padeda susidaryti metaanalizė. Jose paprastai būna nagrinėjami straipsniai parašyti per daugybę matų, atlikti daugybės įvairių tyrėjų, gauta daug duomenų, o metaanalizėse tie duomenys apdorojami ir pateikiami bendri rezultatai. Blogai būna tada, kai nagrinėjami ne visi straipsniai, o tik išsirinkti.

Jau buvau ankstesniame įraše užsiminusi, kad farmacijos kompanijos nepublikuoja visų atliktų tyrimų. Neseniai The Enonomist dar kartą rašė apie tai, kaip toks duomenų nuslėpimas iškraipo medicinos mokslą. Pateikti pavyzdžiai, kad kai kurių antideprasantų tyrimų publikuota tik 51%, o Tamiflu, vaisto skirto gydyti gripui išvis 40%. Didžiąją dalimi nepublikuojami tyrimai, kurie nepalankūs vaistų gamintojams, kurie rodo nepakankamą efektyvumą, per didelį pašalinių reakcijų kiekį, arba kokias nors nepatogias reakcijas ir t.t. Ir čia tik pavieniai nepublikavimo pavyzdžiai. Bėda ta, kad gaudamas tik dalį informacijos susdarai labai iškreiptą vaizdą. Kai skaitai metaanalizes, kurios turėtų būti tikrai patikimas informacijos šaltinis, susiduri su problema, kad jos parašytos iš pusės turimų duomenų, pozityviosios pusės.

Dar vienas dalykas bloginantis ĮPM patikimumą yra pats mokslo darymo procesas.  Jau minėjau, kad informacijos kiekiai yra milžiniški. Egzistuoja toks publish or perish (rašyk arba išnyk), mokslininkai verčiami labai daug spausdintis, skelbti savo straipsnius, skaičiuojamas jų kiekis, svarbi ir kokybė, kuri matuojami kiek kartų autorius, straipsnis buvo cituotas, kokiuose žurnaluose pasiskelbė, koks tų žurnalų citavimo rodiklis (Impact factor), ir dar daugybė matavimo ir vertinimo metodikų kurių pati visų nežinau, o tuo užsiima specialistai mokslotyrininkai užsiimantys mokslometrija (scientometrics). Natūralu, kad kai reikalaujama per metus paskelbti daug publikacijų, jų daug ir prispausdinama. Tai gali būti etapiniai duomenys, mažų apimčių trumpos trukmės tyrimai. Dirbantiems farmacijoje dažnai reikalaujama kuo greičiau parengti rezultatus ir straipsnius. Nuo to irgi nukenčia darbo kokybė. Ir straipsnio. Straipsniuose daug turinio sudaro kiti, pacituoti straipsniai, dėl greičio ne visada skaitomi cituojami straipsniai, arba cituojami ne pačios didžiausios vertės straipsniai. Gal ir nekenkia, bet kai žinai, kad citavimas yra vienas iš dažniausiai naudojamų metodų objektyviai įvertinti mokslo reikšmingumą jau tampa svarbu.

Didelės apimties tyrimai iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimi, tačiau juos tampa labai sunku, ar neįmanoma, pakartoti. Mokslo vienas iš pagrindinių elementų yra ekperimentai ir pakartojamumas, t.y. jei kelis kartus kartosi tą patį eksperimentą, gausi tokį patį ar labai panašų rezultatą. pasitaiko tokių atvejų, kai visgi tyrimai pakartojami, o rezultatai gaunami visiškai nutolę nuo pradinio tyrimo. Iš kitos pusės, rezultatai, kurie yra statistškai patikimi ir reikšmingi, gali būti visiškai neryškūs klinikinėje praktikoje.

Tarkime, jei vaistas A kokiai nors grupei 68% atvejų sistolinį kraujo spaudimą sumažino 2 punktais, vaistą paskyrus pacientui gali nieko ir nesimatyti. O jei dar pridėsime, kad minėtas pacientas turi daug kitų sveikatos problemų, vartoja dar kelis kitus vaistus, išaiškės, kad įrodymų, kad vaistas A mūsų pacientui tinkamas visai nėra.

IŠVADOS
Įrodymais pagrįsta medicina (ĮPM) yra labai geras įrankis siekiant geriausiai padėti pacientui, o medicinos paslaugas teikti geriausiu kainos ir kokybės santykiu. Su pačia ĮPM idėja yra viskas gerai, truputį blogiau su įrodymais, kuriais ji disponuoja. Apskritai kalbant apie ĮPM yra principas, kad gali įrodyti tik tai, ko įrodymų ieškai. Gali būti, kad kai kurie efektyvūs būdai nėra tiriami dėl to, kad per pigūs ir neneštų pelno, arba galbūt apie tai anksčiau niekas nepagalvojo. Tais atvejais, kai įrodymai renkami, t.y. atliekamos studijos, tyrimai, kažkas tai finansuoja. Pagrindiniai šaltiniai būna iš valstybių biudžeto arba farmacijos kompanijų biudžeto.

Evidence_Based_Medicine_Graphic_web

 

Finansuojantieji turi savo interesų, kurie daro įtaką rezultatams arba jų paskelbimui. Dėl spaudimo daug publikuotis nukenčia pačių darbų kokybė ir išsamumas. Dėl siekio kuo greičiau į rinką paleisti produktą, nepalankūs duomenys išvis slepiami. Taip iškraipomas medicinos mokslas, nes sisteminėms apžvalgoms ir metaanalizėms prienami ne visi turimi duomenys, dėl ko padaromos klaidingos išvados, o galiausiai sukuriamas nepasitikėjimas medicina, įrodymais, rinkoje esančiais preparatais ir procedūromis. Dar blogiau, išaiškėjus nuslėptiems duomenims atsiranda tam tikra paranoja ir baimės, kurie pasireiškia iš rinkos pašalinamais produktais su skandalais ir sprogimais, nes staiga nustembama, kad vaistai turi baisių pašalinių poveikių. Taip, turi, bet tai stebina kur kas mažiau, kai apie tai atvirai ir iš anksto žinoma, o ne tada, kai būna nuslepiama. Iš dalies šitai lemia gresiantį skaidrėjimą farmacijos versle, kurį ima skatinti jau ir investuotojai, sakydami, kad publikuoti reikia viską, nes tada ir jie patys patiria mažiau netikėtų smūgių, mažėja ieškinių ir t.t.

Iš kitos pusės, jei finansavimo šaltinis nelabai supranta kaip daromas ir kaip vertinamas mokslas, gaunamas gana egzotiškas ir chaotiškas procesas, kuriame paskęsta darbų kokybė. Ir ne todėl, kad mokslininkai kvaili, o todėl, kad užuot darę mokslą turi užsiimti administravimu, ataskaitomis, viešųjų pirkimų paraiškų rašymu ir panašiai.

Visgi, orientavimasis į įrodymus, vaistus naujas procedūras ir operacija, nukreipia žvilgsnį į technologijas, taip mediciną darant vis mažiau orientuotą į pacientą. Be to esant galimybei įrodyti kad kažkas veikia kažką sukuriamos medicininės problemos, kai jos yra daugiau socialinės. Taip medikalizuojami kai kurie raidos, seksualinio aktyvumo sutrikimai.

Galiausiai, visko įrodinėjimas, su galutiniu tikslu sudėti į gaires, išpučia informacijos kiekį iki neįmanomų aprėpti mastų. Vien gairių po tūkstančius puslapių kiekvienai reikšmingesnei medicininei problemai.

Viską susumavus įrodymais pagrįsta medicina vis tiek yra geriau nei patirtimi paremta medicina, ką vis dar praktikuoja labai didelė dalis Lietuvos medikų, kurie, deja, dar moko studentus ir rezidentus. Kuriems argumentas „bet mano praktikoje šitai padeda“ kur kas reikšmingesnis už „bet studijos rodo, kad nelabai padeda“. Nors kartais pasitikėjimas senais medikamentais, kai yra naujų, gali būti visai suprantamas.

Pabaigiant truputis pozityvo:
Apie Lietuvos Įrodymais pagrįstos medicinos centrą
Centre for Evidence Based medicine tolesniam pasinagrinėjimui
AllTrials, puslapis kuriame tyrėjai skatinami registruoti visus atliekamus tyrimus

Paskutinės vasaros dienos

Tai buvo ilgiausia vasara per daugybę metų. Pilna daugybės visokių vasariškų dalykų ir dalies tokių šiaip keistų asmeniškumų. Todėl ir nerašiau daug. Bet dabar įsijungiau Youtube, kad paklausyčiau kokios nors muzikos (eilinį kartą tie du su puse tūkstančio perklausytų grupių atsibodo), o youtube išmetė Monty Python skečą, maždaug, per seniai žiūrėjai: Skaitykite toliau

Kūno skysčiai antakiuose ir kaip rajono vaizdo neatlaikė orchidėja

Šiandien buvo gera diena, nes pagaliau išdrįsau nusiprausti kelio endoprotezavimo operacijai. Iš šono žiūrint tai baisiai brutalus procesas, gręžimai, kapojimai, daug jėgos reikalaujantis kalima, traukimas, kojos kilnojimas, laikymas ir taip apie pusantros valandos. Tai tykiai sėdėdavau ant palangės atidžiai sekdama kiekvieną chirurgo, bet labiau asistento judesį, jei pati įsidrąsinčiau šalia atsistoti. Kelio endoprotezavimą daro dažniausia pagyvenusioms, nutukusioms, sunkius darbus gyvenime dirbusioms moteriškaitėms ir truputį rečiau pilvingiems ponams. Nes didelis svoris, traumos, monotoniški judesiai, raumenų silpnumas, galų gale dėl amžiaus vykstanti involiucija ir susidėvėjimas lemia, kad nudyla kremzlė taip, kad kaulas ima trintis į kaulą, pradeda skaudėti sąnarį ir tada lieka vienintelis gydymas protezuoti sąnarį. Tada sąnarinis paviršius nugrandomas, jam pjūklu suteikiama tokia forma, kad būtų galima pritvirtinti protezą ir tada jis įdedamas. Viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau. Po kokių  metų, kaip visi mechaniniai dalykai, jis susidėvi ir reikia keisti. Tai šiandien buvau tas trečias operacinėje, kuris iš principo nieko nedaro, bet mačiau visą ta fancy procesą iš labai arti. Taip arti, kad kauke nepridengtos veido ir kaklo dalys buvo aptaškytos krauju ir smulkiomis kaulo drožlėmis. Savotiškai žavus jausmas. Ir labai gražiai atrodžiau, kai nusiėmiau kaukę. Skaitykite toliau