Besąlyginė meilė

Įrašas publikuotas 2018 02 14 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

– Jei tu netiki Dievu, tai kuo tada tiki?!
– Besąlygine Meile.
– Bet tokia neegzistuoja.
– Egzistuoja tiek pat kiek dievas.

Jai bandžiau pasakyti, kad tokia gali egzistuoti, sakiau, kad pavyzdžiui tėvai taip myli vaikus. Ji prunkštelėjo – turi du saugusius vaikus, o aš buvau jaunutė studentė.

Kaip žmonės tiki dievais, nereikalaudami jo įrodymų, taip aš tikiu Besąlygine Meile. Kaip nebūtina patirti dieviškojo apreiškimo, taip nebūtina išgyventi Besąlyginės Meilės. Nepaisant to, prie jos galima artėti ir jos siekti, tik ne gauti, o skleisti.

Besąlyginė ji todėl, kad nieko nereikalauja ir nesitiki iš meilės objekto. Tai meilė be lūkesčio ar troškimo, be praeities ir ateities, „čia ir dabar“. Nelaukia atsako iš mylimo, neprašo leidimo mylėti. Jei į meilę bus atsakyta, tai gerai, jei ne, meilė nuo to nei padidės, nei sumažės. Ji grįsta absoliučiu priėmimu ir susitaikymu. Tai mėgavimasis sielų bendryste pačiu gryniausiu, skaidriausiu, tyriausiu pavidalu. Džiaugimasis kito egzistavimu, tiesiog egzistavimo, be troškimo ką nors tobulinti ar savintis. Man tavęs nereikia, aš tavęs nenoriu, aš tave myliu.

Labai sudėtinga besąlygiškai mylėti romantinį partnerį, arba kitą artimąjį su kuriuo gyveni. Tiek į motiniškus, tiek į sutuoktinių santykius įsismelkia buities troškimai: tvarkos, taisyklių paisymo, rutinos palaikymo ir kitokie. Dar daugiau, artimus santykius raizgo visokiausi lūkesčiai: kad jis dovanos daiktus, kad ji sakys komplimentus, kad jis kartu svajos, kad ji palaikys tvarką, kad jis pasipirš, kad ji leis savo pinigus nereikalaudama išlaikymo, ir taip toliau.

Turbūt lengviausia besąlygiškai mylėti tėvynę. Upelius, krūmokšnius, piliečius, knygas, garsus. Tiesiog santūriai džiaugtis, nes juk tėvynė nieko negali duoti atgal, tik jos žmonės gali, ir nors žmonės yra svarbiausia tėvynės dalis, šioji yra kur kas daugiau.

Tuo tarpu Besąlyginė Meilė tiesiog egzistuoja. Ima tai, kas jai duodama, duoda tai ko prašoma, nieko nesitikėdama ir nereikalaudama atgal, nekeliaklupsčiaudama, nepataikaudama. Tai tobula meilė netemdoma buities šešėlio. Nepasiekiama kaip Nušvitimas.

Kaip ir nušvitimo nebūtina siekti, taip nežinau ar verta siekti Besąlyginės Meilės. Užtenka ja tikėti. Nors ji, kaip ir Dievas, egzistuos nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo ja.

Tagu smurtautojai bijo savo aukų

Įrašas publikuotas 2018 02 05 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

Išaiškėjus priekabiavimo, smurto šeimoje ar kitokio skriaudėjo-aukos santykiui, matoma tik tai, kad skriaudėjas yra nenusakomai bjaurus, šlykštus monstras, nuo kurio susitepimas išlieka taip ilgai, kad prireikia poros metų, kartais net dešimtmečių, kad prabiltum. Po kontakto su tokiu auka jaučiasi kaip įkritusi į nenusiplaunančio šūdo duobę, kuris sugebėjo persismelkti per odą iki pat sielos gelmių, užvaldomos mintis, palauždamas valią. Iš skaitomų istorijų galima užuosti tik lengvą viso to tvaiką, bet neįmanoma suprasti kaip jautėsi nukentėję žmonės.

Po visokių skandalų apie skriaudėjus pasigirsta kalbos, kad jie yra atmatos, siaubūnai, vadinami visokiais vardais ir jiems priskiriami epitetai. Nukentėjusiam nuo to gal net blogiau. Visi žino koks anas siaubūnas, o tu tokia silpna, ėmei ir pasimovei, ajajajai, nu argi ne gėda. Jei patyrei jų baudimą, vadinasi pati esi to verta.

Ar kalbėtume apie smurtą šeimoje, ar prievartą iš galios pozicijoje esančio žmogaus (dėstytojo, režisieriaus, rezidentūros vadovo, kuratoriaus ir t.t.) ar toksišką draugystę, jie aptariami tik po demaskavimo.
Skriaudėjai paprastai būna labai žavūs ir galintys daug pasiūlyti. Jie patys būdami labai pažeidžiami, jausdamiesi labai nesaugūs, geba šitai pamatyti kituose ir tuo pasinaudoti. Apie juos sakoma „geras psichologas“.

Labai lengva skriaudėją matyti kaip vien blogą, kaip gašlūną ar kontrolės maniaką. Šie žmonės kur kas įvairesni, ir jie nepaprastai žavingi. Jie turi labai daug ką pasiūlyti. Jie susikūrė tokį savęs vaizdą, kad patys pajėgtų save pakęsti, kad nuslėptų tai, kuo šlykštysi apie save, kad nuslėptų savo baimes ir gėdas. Jie gali tapti profesoriais, prizų už talentą laimėtojais, garsiais chirurgais, žymiais ir matomais Žmonių žurnale ar tarptautinėse parodų salėse. Arba jie bus charizmatiški patrauklūs pašnekovai, pasakojantys smagias istorijas. Jie bus labai vaišingi, arba apipils dovanomis. Mainais paprašys paklusti jų kompleksams, nesaugumams, baimėms, neįsisąmonintiems konfliktams ir gėdai. Skriaudėjai apie save sukuria patrauklumo ir galios atmosferą. Jie įsikuria ir po truputį plečiasi ten, kur yra toleruojami. Taip daugybę metų gali klestėti „viešos paslaptys“ apie dulkinamas studentes, rezidentes ar kursą kartojančius vaikinukus. Galiai labai palanku prietarai, smurtinių aktų neatpažinimas, baimės ir gandų be atviro faktų aparimo atmosfera.

Smurtautojas visų pirma auka. Ar tai vaikas kuris tyčiojasi iš klasiokų, ar tai žmona kuri vis keiksnoja ir žemina vyrą, ar tai dėstytojas kuris grasina nepasirašyti, jei nepaklusi jo terorui. Visi jie yra nesaugūs sužeisti žmonės, kurie slėpdamiesi nuo gėdos kursto kituose baimę ir trokšta būti garbinami. Smurtautojai gali vaidinti ir auką, o savo skriaudžiamuosius verčia pasijauti kalti, vertu bausmės, apsuka situaciją taip, tarsi jų auka yra smurtautojas. Tai vargšai žmonės, kuriems trūksta socialinės kompetencijos, nes niekas jų neišmokė kaip mylėti artimą savo.

„Ir atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“
Man atrodo, kad norit atrasti sielos ramybę po patirto smurtinio akto, reikia atleisti skriaudėjui. Tegu jį teisia teismai pagal įstatymus, ar kitais susilaukia sankcijų už savo veiksmus. Kad pati nustotum jausti skausmą, pirmiausia turi suprasti kodėl jis taip elgėsi su tavimi. Kad ne tu esi bloga, kad su tavimi viskas gerai, tau tik nepasisekė. Atsidūrei ne laiku, ne vietoje, su ne tais žmonėmis. Tu turi trūkumų, bet jie nepadaro tavęs nusipelniusios kentėti, būti žeminamai ir ujamai. Visi mes turime trūkimų. Tai, kad tave skriaudė, daugiau pasako apie jį, o ne apie tave. Kiekvienas smurtas yra bejėgiškumo aktas. Tą sunku priimti, tačiau priėmus pasidaro kiek lengviau. Ir tai apsaugo patį nuo tapimo smurtautoju.

Jie nori, kad jų bijotume, nes iš tiesų jie bijo mūsų.

Apie filmą: Nemeilė

Įrašas publikuotas socialiniuose tinkluose 2018 01 14

Kadras iš filmo

Kartais žmonėms užduodu tokį klausimą:

Koks tavo bazinis laimės indeksas, skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 nuolatinė nepakeliama kančia, o 10 absoliuti įmanoma laimė ir ramybė.

Klausiu, kai man įdomu kaip po tam tikrų įvykių ar gyvenimo pokyčių šis indeksas pasikeistų, kartais šiaip, kai pagal kontekstą išpuola. Būna, kad į mane keistai pasižiūri ir neatsako. Čia šiaip lyrinis nukrypimas. Iš tiesų klausimą prisiminiau pažiūrėjusi filmą Nelyubov (nuotraukoje kadras iš jo).

Pati niekad nebūčiau sugalvojusi žiūrėti rusiško filmo, bet jį tiesiog įjungė ir nebuvo pasirinkimo. Pradžioje sabotavau, tie stambūs planai, meninės pauzės dar net neprasidėjus veiksmui, žodžiu, pažįstama maniera. Man sakė, kad čia labai geras filmas, perskaičiau, kad jį pastatė madingas rusų režisierius. Tai kaip ir laukiau, kas čia tokio gero. Dabar jau kelias valandas galvoju apie dalykus, kuriuos šitame filme rodė ir net viešai rašau, tai tikrai geras.

Komentatoriai sakė, kad juo labai taikliai atskleista šiuolaikinė Rusijos visuomenė. Siauras tai požiūris, lygiai taip pat šį filmą kokie prancūzai ar korėjiečiai būtų galėję pastatyti. Net Lietuvoje, kadrai pradžioje tikrai priminė lietuvišką kiną. Tik vaidyba čia nepalyginamai geresnė, nesu ekspertė, bet mane labai įtikino, nors kai kurie personažai pasirodė ne iki galo išvystyti.

Filmas labai liūdnas. Labai, jame viskas blogai ir niūru. Istorija apie besiskiriančią šeimą. Prasideda nuo to, kaip mama į vaiką žiūri kaip į kliūtį, vėliau sutuoktinių barnis, vaikas verkia. Per visą filmą tėvas nė karto nepasižiūri į savo sūnų ir apskritai su juo nė viename kadre nebuvo. Jie skiriasi ir nenori pasiimti vaiko su savimi. Vaikas netyčiukas. Vyrui reikėjo vaiko ir žmonos, kad gautų gerai apmokamą darbą ortodoksiškoj kontoroj, kurioje dirba tik vedę ir apsivaikavę, nei vieno išsiskyrusio nėra. Moteriai reikėjo vedybų, kad pabėgtų iš savo toksiškos motinos namų. Tiek moteris turi naują vyrą, tik vyras turi naują moterį (jau nėščią). Abu norėtų gyventi savo naujus blizgančius gyvenimus, bet tas senas vaikas viskam trukdo. Vaikas dingsta, tėvai pastebi tik po geros paros.

Dingimas ne tik nesuartina byrančios poros, bet dar labiau suintensyvina jų neapykantą vienas kitam. Vyras rodo žmonai aktyvų abejingumą. Moteris jį kaltina, kad šis sugadinęs jai gyvenimas. Fone formali policija, nevyriausybinė organizacija padedanti dingusių paieškoje, kurioms tai tik dar vienas atvejis, nuotrupos apie mokyklą ir epizodai iš besiskiriančios poros naujų gyvenimų.

Žiūrint filmą akivaizdu, kad šita pora neturėjo jokių šansų, gal tik stebina, kad taip ilgai ištempė kartu. Jie tarsi laukia, kad juos išgelbėtų: naujas vyras, naujas vaikas, taip atsakomybę nusiimdami nuo savęs ir perduodami gelbėtojui, kuris pasirodo esąs gyvenimo klaida. Jie senais žodžiais prisiekinėja naują meilę. Tai žmonės, kurie neišmoko būti laimingi būdami vieni. Ir ne vien tik būti laimingi, būti sąžiningi su savimi. Jie susitaiko su išorės spaudimu ir leidžiasi jo sugniuždomi (darbas, kuriame reikalaujama dalykų, visiškai prieštaraujančių asmeniniams įsitikinimams; artimųjų spaudimas ir vienintelis būdas išeiti iš jų per nuosavą šeimą). Aukų aukojimas, kurių niekam nereikia.

Filme labai daug visko, įlindimo į smartfonus, selfių, pozavimo, tuštumos, pasiklydimo, nykimo, intensyvių emocijų ir beviltiškumo.

Pofilminėje nuotaikoje prisiminiau savo klausimą apie laimės indeksą. Ypač įdomu kaip jis kinta, keičiantis gyvenimo situacijoms. Tik man sakė, kad tokį keistą klausimą būtų sudėtinga pamiršti, tai nežinau galėčiau pati testuoti dinamiką. Kita vertus, aš tik stebėtoja, gariausia vertinti pačiai save ir netapti tokiai kaip šio filmo personažai.

Trys būdai mąstyti apie mirtį

Įrašas publikuotas 2017 11 01 socialiniuose tinkluose

Atvirukas iš Rumunijos, vaizduojamos kapinės

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos asocijuojasi su rimtimi ir mirties prisiminimu. Apie mirusiuosius gerai arba nieko. Prisimink, kad mirsi. Ir panaši nuotaika. Vienintelis džiugumas, tai žvakutės ant kapų, net tų, kuriuos visi pamiršo.

Šiame kontekste man suprantama suagusiųjų reakcija į vieną incidentą, kai buvau pradinukė. Reikėjo nupiešti savo linksmiausią šventę. Visi likę vaikai piešė gimtadienius, naujamečius, kažkas Užgavėnes (o gal jų ir nepiešė). Žodžiu, tortai, kepurėlės, daug spalvų. O aš nupiešiau Vėlines. Kapus, žvakes, tamsias figūras aplink kapą. Kaip likau nesuprasta. Gal suaugusieji net kiek išsigando ir sunerimo, kaip čia man kapai yra linksma. Ir niekas nepaklausė, kodėl.

Visų pirma man be galo pasisekė su giminėmis. Nuo pat mažumės giminės susibūrimai reiškė smagią atmosferą ir skanų maistą. Ir būtent kapų lankymo dienos labai patogus pretekstas giminei susitikti. Suaugusieji šneka įdomybes, vaikai žaidžia ir visi džiaugiasi vieni kitus matydami. Susėdimas prie stalo reiškia prisiminimus mirusių. Tai visokios smagios istorijos apie praeitį, ypač įdomu būdavo, jei kas nors rodydavo senovines nuotraukas. Mirusių ir niekada nepažinotų giminaičių istorijos žavėdavo savo paslaptingumu ir kurstydavo fantaziją. Bėgant metams pasakojimai pasipildo pažinotų žmonių nuotykiais, ir tada supranti, kad gal ne taip gerai juos ir pažinojai.

Vakar jaunimas šventė halloweeną. Man labai patiko, nors pati ir nesu vakarėlių entuziastė, ir tik stebėjau praeivius. Tiek daug besišypsančių žmonių ir šventiška atmosfera buvo malonus kontrastas žvarbiam orui. Į vieną išsipuošusį žmogų turbūt net per ilgai užsižiopsojau, tas nejaukiai šyptelėjo, nevalingai nusišypsojau, po to ir jo šypsena tapo žvalesnė. Pasijutau tarsi su tuo nepažįstamuoju būtų įvykęs mikrosąmokslas.

Tėvai neseniai turistaudami aplankė vieno rumunų miestelio kapines. Iki šiol džiaugiasi ir juokiasi. Rumunai turi dvipusius antkapius, vienoje pusėje gražus spalvingas piešinys vaizduojantis mirusiojo gyvenimą, kitoje pusėje piešinys rodantis tikrąjį veidą. Ir fasadinėje pusėje tekstas. Dažniausiai ką artimieji galvojo apie mirusįjį. Tos kapinės toli gražu neprimena rūsčios rimties. Jos spalvingos ir kupinos šmaikščių ketureilių apie nuodėmingą paprastų kaimiečių gyveną, jų ydas ir gal net kartais lengvą atsikvėpimą, kad šie pagaliau atsikraustė amžinajam poilsiui.

Mirtis visada šalia, net jei jos labai mažai matome. Mirtis yra neišvengiama, bet mes nežinome kas laikia, kai mes išeisime.
Tai tik trys pavyzdžiai kaip galima apmąstyti ir išgyventi mirtį.

Mirusiojo įamžinimas kaip priminimas gyviesiems žvelgti į ateitį: būsi prisimintas blogiausias, koks buvai saviškiams.

Dabarties baimių vaikymas persirengiant simboliniais kostiumais ir triukšmingai švenčiant. Net jei seniai tomis baimėmis niekas netiki, o kostiumai be gilesnės prasmės, tai džiaugsmingumas ir gyvybė via tiek laimi prieš rudenišką tamsą ir šaltį.

Arba susirenkant visiems gyviesiems, pabūti kartu, pažvelgtį į pareitį, apmąstyti mirusių artimųjų gyvenimus be nuoskaudų, leidžiant pasimiršti ir išnykti tam, kam neverta išlikti, ir pamintint tai, ką verta perduoti.

Gyvenimo prasmė yra, kad jis baigiasi, – net nebeatsimenu kur tai perskaičiau, bet labai tuo tikiu. Sustojimas pamąstyti apie mirtį, labai sveikas savo gyvenimui įvertinti.

Smurtas prieš vaikus kaip bejėgiškumas

Įrašas publikuotas 2017 01 27 socialiniuose tinkluose 

Mark Nixon – Labai mylėti pliušiniai meškiukai

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja per vieną pamoką, jau neatsimenu kokiame kontekste, paminėjo, kad jos tėvai niekada netaikė fizinių bausmių. Buvo labai sunku patikėti. Kaip tai netaikė. Sakė, net į kampą nestatė. Apie rėkimą ar balso kėlimą jau neatsimenu.

Šis epizodas mane labai sukrėtė. Ilgai galvojau, kad ji meluoja ar maivosi, kad taip negali būti. Vaikystėje būdavo visai einamos temos, apie tai, kokio skonio beržinę košę kas valgo. Pavyzdžiui, kai muša su diržu, per nuogą užpakalį, ar per drabužius. Kiek smūgių kumščiais daugiausiai yra kas gavęs. Kokiais dar daiktais, be diržo, dar yra buvę mušti. Na, įsivaizduojat.

Mano vaikiškoje galvoje net nebuvo koncepto, kad įmanoma vaikų nemušti. Tai atrodė savaime suprantama, kaip pasakos prieš miegą, ar pusryčiai. Ir štai, suaugęs žmogus sako, kad nežino, kaip galima vaikus mušti. Savo vaikus. Vaikus.

Po kurio laiko ėmiau galvoti, kad gal ji nemelavo. Gal iš tiesų įmanoma vaikystė napatyrus smurto. Ji buvo netradicinė mokytoja, su metodais, kurie kartais keldavo frustraciją ir pyktį, o kartais susižavėjimą. Ji buvo griežta ir nenuolaidžiaujanti. Ir kaip vaikai ne visada ją mėgdavome. Jos bjaurumą tada buvau linkusi suversti tam, kad jos tėvai teisingai neaklėjo, t.y. nemušė. Nu nes kaip kitaip tokiai užaugti. (Jei ką, tik pabaigusi mokyklą supratau kiek daug davė jos lietuvių kalbos pamokos, ir kokia nuostabią mokytoją turėjome.)

Bet kai praėjo dar daugiau laiko, pasijaučiau labai smarkiai išduota. Tuo metu ėmė rastis suvokimas, kad smurtas negerai. Ir kur kas negeriau yra tiems žmonėms kurie jį patiria, nei kad nepatiria. Kad smurtas tai nėra normalu ir savaime suprantama. Kad mūsų vaikiški pokalbiai apie tai, kokiais būdais mus muša tėvai iš tiesų buvo labai kraupūs.

Vėliau buvo medicinos studijos, ir sužinojau kokiais dar būdais tėvai auklėja savo vaikus. Pavyzdžiui metimu į sieną. Pavyzdžiui purtymu iki sąmonės netikimo. Ir visokiais kitokiais. Jausdavau šleikštulį. Fizinį. Esu per paskaitą apie smurtą prieš vaikus apsiverkusi.

Man labai pasisekė. Sužinojau, kad vaikų įmanoma nemušti būdama pati dar vaikas. Ir turėjau pakankamai daug laiko pergyventi ir išgyventi su tuo susijusias emocijas. Išgyvendinti įsivaizdavimą, kad tas kas muša ir rodo jėgą, tas iš tiesų yra stiprus, ir suvokti, kad jeigu reikia demonstruoti jėgą, kad esu ne stiprus, o visiškas bejėgis. Turėjau užtektinai suprasti, kad mūsų visų tėvai nėra blogi žmonės. Suprasti, kad tai, kad mušamas vaikas nėra dėl to kaltas, nusipelnęs ir prisiprašęs.

Mūsų, tų vaikų, aptarinėjančių smurtą, tėvai patys buvo tie bėjėgai, nežinoję, neįsisąmoninę, kad gali būti kitaip. Suaugę žmonės patys tampa savo tėvų kopijomis. Ir auklėdami vaikus auklėja taip pat, kaip buvo auklėti patys. Nebent imasi to sistemingai ir tikslingai mokytis dar prieš susilaukdami vaikų.

Realybėje nesuskaičiuojamus kiekius žmonių vaikai ištinka, neplanuotai atsiranda gyvenime. Ir tada svarbesni fiziniai poreikiai, tokie kaip išgyventi. Nežinia kurioje vietoje atsiduria mokymasis kas tas vaikas ir ką su juo daryti. Ir visiškai prioritetų gale vertybiniai klausimai. Nes apsisprendimas muši vaiką, ar nemuši, yra vertybinis.

Net planuoti vaikai, kai gimsta, pasirodo ne tokie mieli, kaip įsivaizduota. Toli gražu. Suaugystė dar nereiškia, kad išaugai tą vaiką iš savęs. Vis dar būni silpnas, bejėgis, kuris nori, kad jį apbglogbtų šiluma ir besąlygine meile, bet dabar pats turi būti to davėjas. Tik gamtos dėsniai tokiai, kad negali duoti to, ko neturi. Kai kas iš vaikų tikisi besąlyginės meilės. Bet vaikai yra bjaurūs spinagrizai, kurie nuolat reikalauja, reikalauja, reikalauja. Atrodo vis duodi, o jiems negana. Duodi viską, ką turi, o jiems negana. Nes svarbiausio dalyko tai taip ir negavo – meilės, tiek kad jos užtektų.

Mušti vaikai nebūtinai užauga blogi ir nepataisomai suluošinti. Tik jie labai giliai sužeisti. Ir ne vien kumščiai sužeidžia, labiau pats principas. Be to prieš diržą dar būna daug žodžių. Rėkimo, grasinimų, prasivardžiavimo. Būna ir gerų dalykų. Būtent ta meilė ir žiaurumas, kurie eina kartu, sukelia labai didelį vidinį konfliktą. Taip išmokstama išdavystės, ir kas tai, ką labiausiai myli, labiausiai ir įskaudina, todėl niekuo negali pasitikėti. Jei šis konfliktas paliekamas neišspręstas, jei neatleidi savo tėvams, vėliau gali tapti kaip jie. Bejėgiu ir greitai palūžtančiu. Konfliktai sprendžiami senais būdais, neieškant kitokių metodų, nesprendžiant jų ramiai ir netradiciškai.
Esu girdėjusi iš jaunų tėvų, savo bendraamžių, kad kai pati turėsiu vaikų, tada juos suprasiu ir ne tik pateisinsiu fizinį vaikų baudimą, bet pati taip darysiu. Tai žmonės, kurie iki apsivaikavimo patys galvojo, kad fizinės bausmės nėra labai gerai.

Smurtas yra baisiausias ne konkrečiai pasireiškiančiu aktu, o savo kontekstu ir prielaidomis jam atsirasti. Pats smurtinis veiksmas yra tik galutinė išraiška. Bet už to yra kenčiantys žmonės, bejėgiai, sutrikę, nelaimingi, sutrikę.

Kai eina kalba apie smurto uždraudimą, tie, kas jam priešinasi galvoja visai kitaip, nei tie, kas nori smurtą uždrausti. Tie žmonės patys nepergyvenę savo konfliktų, su jais neišbuvę, jie patys labai įsibaiminę.

Manau, kad vienintelis būdas išvengti smurto, tai jo nekurti. Bet koks smurtautojas, absoliučiai bet koks, pats yra pirmiausia auka. Jie buvo skriaudžiami ar asmeniškai, ar sistemiškai. Galbūt augo skurde, jei ne materialiniame, tai emociniame. Ir tokiems žmonėms reikia padėti. Yra daugybė būdų, kaip būsimiems ir esamiems tėvams padedama spręsti sunkumus auklėjant ir prižiūrint vaiką. Tėvystė yra labai sunkus įgūdis, kurio reikia mokytis. Tiems, kuriems nesugeba patys, kur kas efektyviau yra padėti, nei juos bausti.

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.

Vaikystės draugą brolį nušovė alkoholis

Studijų metais per klinikinių dalykų pratybas, t.y. tas, kuriose bendraudavome su pacientais, arba nagrinėdavome ligos istorijas, o ne vien faktus, teorijas ir mechanizmus, labai trikdydavo bendraamžių ligos istorijos. Jei tai būdavo kokia liga iš serijos, kur nepasisekė su genais ar kitaip su gyvenimu, na, ką padarysi, bet jei būdavo bendraamžiai, tai žmonės, kuriems dvidešimt-nedaug metų ir jie betampą zombiais nuo alkoholio, – šitai mane trikdydavo. Galbūt, tai kraštutiniai atvejai, bet jų buvo vis tiek per daug ir tai man labai neduodavo ramybės, ir neduoda iki šiol. Kaip ir apskritai vartojimo alkoholio klausimas.

Alkoholizmas yra smegenų liga – tai išmokau universitete. Tai labai kompleksinė viso organizmo liga. Ne degradavimas, o rimta priklausomybė. Bet iki kol tai tampa priklausomybe, kurią pripažįsta pats sergantis, yra šioks toks kelias. Vieniems jis trumpesnis, kitiems ilgesnis, bet saugus nėra nei vienas, ir jei vartoji pavojingas substancijas, kurios nei trupučio nenaudingos organizmui*, reikia turėti mintyje, kad vieną kartą galima  tapti vienu iš tų, kurie dieną pradeda ir užbaigia alkoholiu, nes kitaip negali funkcionuoti. Nes persekioja košmarai, krečia drebulys, neįmanoma komunikuoti su aplinkiniais, nesiseka darbas, atsiranda konfliktai šeimoje ir visa kita. Ir nebūtina būti benamiu. Toks gali būti ir chirurgas dirbantis ligoninėje, kuri save vadina pačia geriausia. Tada, kad nedrebėtų rankos, išgeria benzodiazepinų, ir eina daryti, pavyzdžiui, plastinių operacijų, arba dar geriau, smegenų. Žinoma, tai tik teorinis modelis, jokiu būdu jokių sąsajų su realybe, tikrai ne. O šiaip alkoholizmas yra arčiau jūsų, nei jūs įsivaizduojate. Savidiagnozei siūlau pabandyti alkoholizmo testą, kurį gražiai sudėliojo Rokiškis Rabinovičius.

Nepatikimi šaltiniai skaičiuoja, kad žmonės alkoholį vartoja seniau, nei prisijaukino gyvulius, kad juos suvalgytų, t.y. apie 12 tūkst. metų. Matyt, toks ilgas populiacijos gėrimo stažas yra ta aplinkybė, kodėl net nekyla klausimų prieš pakeliant bokalą. Klausimų, ar tai tai tikrai yra tai, ką aš noriu daryti. Kam man gerti alkoholį? Ar vakarėlyje tikrai negaliu atsipalaiduoti iš savęs, ir man reikia svaigalų? Tai jei reikia svaigalų, kodėl alkoholio, o ne kokių amfetaminų, ar haliucinogenų? Nes legalus, priešingai, nei visi tie baisūs narkotikai. Ne tai, kad aš už legalizavimą visų kitų medžiagų, bet iš gydytojo pozicijos alkoholis ne ką geriau atrodo nei LSD. O pagal žalą vizuomenės sveikatai, lenkia visus kitus narkotikus sudėjus ir dar labiau. Na taip, nes legalus, o kitų prieinamumas mažesnis.

Kepenų cirozę žino visi, dar kai kas žino ūmų pankreatitą – tai ligos, kurias sukelia alkoholis, na, nelaimingi atsitikimai. Bet alkoholio padramoa žalai sveikatai gerokai didesnė. Visų pirma alkoholis yra žinomas kancerogenas. Labai juokinga, kai žmonės atsisako tarkim rūkytos mėsos gaminių ar kepti tefloninėse keptuvėse, arba iš vis suranda kokius nors nišinius kancerogenus, bet sėkingai sau plempia alų, ar būna vyno išmanovai ir gėrikai, ir taip toliau. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, kuriomis sirgti yra lygis, oru ir socialiai priimtina, irgi labai gerai kimba prie vartojančių alkoholį. PSO skaičiuoja, kad tokiose šalyse kaip Lietuva, 25% darbingo amžiaus vyrų, t.y. 15-64 metų miršta nuo su alkoholio vartojimu susijusių priežasčių. Jaučiat? Kas ketvirtą vyrą nužudo alkoholis. Kaip toje grupės Siela dainoje „Štormai“: vaikystės draugą brolį nušovė alkoholis.

Medicininiai faktai apie alkoholio žalą sveikatai daro nelabai didelę įtaką apsisprendimui vartoti ar ne. Kur kas svarbesni kultūriniai veiksniai, šeimos įtaka, galų gale, politiniai sprendimai, lemiantys alkoholio prieinamumo ribojimą. Pastebiu, kad žmonės labai jautriai reaguoja į bandymus reguliuoti alkoholio prieinamumą. Nors studijų daugybė, kurios rodo, kad barų darbo laiko sutrumpinimas sumažina nusikalstamumą reikšmingai. Kad vietų, kuriose galima įsigyti, tankis didina nusikalstatumą ir pakliuvimą į ligoninę dėl su alkoholiu susijusių sveikatos sutrikimų. 2010 m. Lietuvoje alkoholio pardavimo ribojimai buvo sumažinti, užtai yra kuo didžiuotis, nes pasaulio ekspertai dabar gali mus naudoti kaip blogą pavyzdį kaip daryti nereikia. Kai pradedama kalbėti apie mokesčių didinimą ir kainos kėlimą irgi prasideda putojimasis, kad va, kontrabanda. Nors jos mastai ir žala ekonomikai vis tiek mažesnė, nei alkoholizmo padarinių. Ypač alkoholizmo jauname amžiuje. Mažų mažiausiai uždraudus reklamą, alkoholio vartojimas tarp nepilnamečių ilgainiui sumažėtų. Nes jei reklama neveiktų, tai nereiktų sidriukų ir radleriukų reklamuoti prie mokyklų. Bet suprantat, crapšinis sužlugs, jei ne alaus reklamos, nū.

Nors geria visa Europa, Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, daug rizikingo gėrimo. Tai ne vien išgerti daugiau nei rekomenduojama** vieno prisėdimo metu, tai taip pat dažnas išgėrimas, vairavimas išgėrus, alkoholio vartojimas darbe, gėrimas iki apsinuodijimo, išgertuvių fragmentų pamiršimas, pagirių ryte turėjimas. Kai žmonėms pasakau, gal gyvenime nesu turėjusi pagirių, netiki. Mane labai liūdina ir gąsdina jų reakcija ne dėl manęs, o dėl jų, nes yra nuostata, kad normalu yra būti rimtai apsinuodijus. Kai paauglystėje atsinešdavau į vakarėlius apelsinų sulčių, būdavau suvokiama kaip maištininkė, dar geriau, tai būdavo suvokiama kaip nepagarba kitiems ten esantiems. Kokie nesaugūs turi jaustis žmonės, kad kažkas, kas nenori gerti alkoholio yra suvokiamas kaip grėsmė jiems. Jie patys viduje suvokia, kad su jais ne viskas gerai, kad jie nemoka linksmintis, nemoka užkalbinti žmonių, nemoka pamiršti juos varginančių dalykų, nemoka mėgautis laiku sau. Visi gyvūnai turi polinkį svaigintis, nuo kačių, iki delfinų, žmonės čia neišskirtiniai. Bet žmogus turi gebėjimą reflektuoti, ir gali suprasti kodėl kyla noras svaigintis ir ką su tuo daryti.

cocktail-glasses.jpg

________________

* Neva tai mokslas pagrindžia naudą sveikatai? Labą dieną, žurnalizdai perskaito pusę straipsnio, trečdalį iš jo supranta, vėliau išpučia burbulą pagal savo vertybes ir užsakovų pageidavimus, ir štai, turite viešąją opiniją. Paprastai žmonių, kurie sąmoningai būtų apsisprendę absoliučiai nevartoti alkoholio ne tiek ir daug, ir iš tų nemaža dalis, kurie nustoja tai daryti dėl prastos sveikatos. Iš čia ir mitas, kad maži kiekiai geriau, nei jokio kiekio. Supainiota koreliacija su priežastingumu. Ir naudodami šį neva tai mokslu pagrįsta pasiteisinimą, žmonės geria tai, ką įsivardina saikingu kiekiu.

** Jungtinė Karalystė suvienodino normas vyrams ir moterims, nes pasirodo, vyrai ne ką labiau atsparesni alkoholiui. Pagal jų rekomendacijas, reikėtų išgerti ne daugiau kaip 14 SAV per savaitę. Bet su sąluga, kad toks kiekis bus išdalintas per ne mažiau kaip tris dienas per savaitę. 1 butelis vyno turi apie 10 SAV, pusė litro silpno (4%) alaus 2,3 SAV, o jei 8% alus, tai 4,5 SAV. Tai per savaitę iš principo galima išgerti mažiau nei 6 bokalus silpno alaus, arba 6 standartines (175 ml) taures vidutinio stiprumo vyno. O kiek jūs išgeriate?

Kodėl aš pavydžiu šarlatanams

 

Ištarus žodį gydytojas, atsiranda vaizdinys solidaus vidutinio amžiaus žmogaus, baltu chalatu, rūpestinga išraiška, švelniu guodžiančiu ir raminančiu balsu, skiriančiu visą laiką, kiek jo reikia žmogui. Gydytojo pagrindinis dėmesio ir išmanymo objektas yra žmogus. Gydytoja žino atsakymus į klausimus, dar prieš tiems klausimams kylant, ji moka taip paklausti, kad net nustembi, ir sutinki, nes tai būtent tai, kas jau seniai vargina, tie taiklūs klausimai. Ir tada ranka gydymą, kuris lyg ranka nuima simptomus. Na gerai, gal ne viskas visai taip. Bet tam tikri atributai, yra siejami su gydytojo įvaizdžiu. Tai išvaizda, kuri turi simbolinę prasmę. Tai dėmesingumas, atida, profesionalumas. Taip pat gebėjimas paaiškinti pacientui kas su juo vyksta ir ką su tuo daryti. Tam tikras maginis ritualas.

Kaip gaila, kad šiuolaikinis gydytojas labiau privestas domėtis, ar yra paciento ligos istorija, nes jei nebus, negalės eiti vizituoti į palatą, ar nepriims konsultacijai. Reikia išmanyti su kuo sudariusi ar nesudariusi sutartis gydymo įstaiga, kurioje dirbi. Tam atvejui, jei pacientas užsimanyto siuntimo į konkrečią įstaigą, kad galėtum pasakyti pacientui, kad sori, nieko nebus (nes jei parašytum siuntimą, tai už konsultaciją iš atlyginimo išskaičiuotų, už padarytą finansinę žalą). Arba jei poliklinikos darbo metu atvyksta pacientas į ligoninę, kad grąžintum atgal į polikliniką, jei nėra pavojaus gyvybei. Gydytojui lengviau suprasti yra ar nėra pavojus, o žmonės todėl ir važiuoja, kad išsigąsta, o ligoninių priėmimo skyriai atviri visą laiką. Priėmimo gydytojai tada pyksta, kad važiuoja čia visokie neadekvatūs, poliklinikiniai pacientai, tik pamiršta, ar nežino, kad poliklinikose tyrimus gali pasidaryti tik nuo 7 iki 11 ryto, ir tik pralaukęs ilgai eilėje pas šeimos gydytoją, o jei reikia daugiau tyrimų, tai tik po specialisto konsultacijos, kurios lauki mėnesį, ir tai jei pasiseka. Ir po to mėnesio gauni penkias minutes laiko, ir išeini nieko nesupratęs. Ir toliau važiuos žmonės į priėmimo skyrius, ir toliau priėmimo skyriuose bus diagnozuojami išplitę vėžiai, užleistos lėtinės ligos ir visa kita. Nes gydytojai tarnauja sistemai, o ne dirba pacientui. Apskritai, pacientai trukdo dirbti.

tushinukai

Gydytojas įpareigotas atsiskaitinėti, ar jo vieši ir privatūs interesai nesupainioti, deklaruoti pajamas, deklaruoti darbovietes. Darbo vietoje turi atsimušinėti nuo pacientų brukamų dovanų ar dar blogiau, pinigų, o jei atsimušti nepavyksta, tai apie tai pranešinėti įstaigos antikorupcijos skyriui, lyg ir taip darbo būtų per mažai. Pacientai nuoširdžiai nustemba, kai pamato kiek daug mes rašome. Pavyzdžiui jei reikia siuntimo į kitą įstaiga, tai surašai viską į siuntimą, ir tada dar kartą viską į kortelę. Arba receptus, rašai rašai, rašai rašai. Tiesa, elektroninis receptas kiek greičiau veikia, bet kadangi rezidentas yra mažiau gydytojas, nei gydytojas, tai su šita sistema nedirbame.

Nežinau, ar tai labiau guodžia, ar neramina, kad visos šios administracinės ir sisteminės ydos – kai gydytojas labiau domisi taisyklėmis, įstatymais, tvarkomis, potvarkiais, dokumentais, kompiuteriais ir kuo nori, tik ne pacientais – yra ne vien Lietuvoje, bet visame išsivysčiusiame pasaulyje. Prieš kelis mėnesius skaičiau JAV chirurgo rašinį, kodėl jis metė mediciną ir išėjo į verslo konsultavimą. Lygiai tie patys dalykai, ir dar jis išskiria supersiaurą specializaciją, kai darbe bunki ir darai mechininius judesius, ir nesidomi daugiau niekuo, išskyrus vieną temą. Bet tada nukenčia bendras paciento, kaip nedalomos sistemos, kontinuumo, suvokimas.

Pavyzdžiu šatlatanams. Šarlatanai šiuo atveju tik bendras kodinis pavadinimas visiems, kurie praktikuoja ne moksilinį kišimąsį į žmogaus sveikatą. Ar tai būtų rajono masažistė, ar chiropraktikas, ar aurų koreguotojas, čakrų atverėjas, sąmoningo kvėpavimo guru, heomeopatai, reiki meistrai, akupresūristai, fototerapeutai, užkalbėtojai ir t.t. Šiaip šarlatanai savo metodais turi gana ribotą tiesioginį efektyvumą – ligų neišgydytų, suteiktų neben šiokį tokį pagerėjimą. Bet tai, ką jie padaro, yra kur kas daugiau ir svarbiau. Tą krislą tikėjimo, tikėjimo pačia bendriausia prasme, susitprina ir padeda žmogui patikėti savimi. Šarlatanai gali sakyti, kad nuima blokus. Nežinau apie kokius blokus kalba jie, bet žmonės tikrai juos užsideda, gyvendami nuostata aš negaliuman nepavyks, aš nepavesveiksiu, esu toks silpnas, niekas nepavyks, niekas nepasikeis. Visos  šios nuostatos stabdo nuo bandymo, nuo veiksmų, jos įveda žmogų į lėtinį stresą. Kitas svarbus dalykas, tai paciento išjudinimas, sugebėjimas pakeisti ne vien nuostatas, bet kartu įpročius ir rutiną, gyvenimo būdą. Pradedant mityba, dienos režimu, baigiant minčių higiena. Jei aš kaip gydytoja pasakyčiau pacientui, kaip prižiūrėti savo mintis, aiškinu apie paros režimą ir sveiką mitybą, bei judėjimą, jie paprastai numoja ranka, maždaug, viską žinau, viskas girdėta. Bet šarlatanas sugeba į tai įvesti magišką ritualinį elementą, ir tas kaip, kurio nesugeba nurodyti gydytojas, pacientui paaiškėja. Ši dalis man labiausiai patinka apie visas tas atlernatyviąsias praktikas – paciento įgalinimas keisti save.

Festivalyje galite pamatyti palapinę Auros korekcija, bet turbūt nepamatysite Priklausomybės ligų gydytojas konsultuoja. Besiverčiantis magine veikla, kali turėti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, mokėti 5% gyventojų pajamų mokestį (kai kiti, tarp jų gydytojai, moka 15%) ir būti niekam neatskaitingi. Negi dabar kas patikrins ar aura gerai sukalibruota ar ne, per čakras gerai chi plaukia, ar kur susidaro turbulentinės srovės. Norint tapti kokius nors didingu specialistu irgi nereikia nei šešerius metus trunkančių magistrantūros studijų, nei investuoti į brangią literatūrą, nei vėliau mokytis nuo trejų iki šešerių metų rezidentūroje. Užtenka kelis mėnesius pasimokyti ir jau turi prakilnią popierutę, kad esi sertifikuotas dvasinio stuburo tiesintojas. Kartą jau baigęs savo mokslus tampi amžiams tobulas, nereikia įrodinėti, kad kvalifikaciją dar turi ir prasitęsti licencijos galiojimo laiko. Pradėkim nuo to, kad jos iš viso nereikia.

161788093

Dabar būdama gydytoja, galiu dirbti tik įstaigose, ir pageidautina, kad jos būtų sudariusios sutartis su ligonių kasomis. Antraip nei siuntimukai, nei kompensuojamųjų veistų receptukai negalios, jau nekalbant, kad kiekvienas gydytojo tušinuko krustėlėjimas, slaugytojo bakstelėjimas ir panašiai kainuos bedieviškus pinigus.Bet eidamas pas gydytoją pacientas yra saugus, nes žino, kad tai nuosabios kvalifikacijos ir išmanymo specialistas. Juk licencijavimo tarnyba labai kruopščiai tikrina, ar gydytojas surinko reikiamą valandų skaičių besitobulindamas konferencijose, kurių kaina didesnė nei mėnesio atlyginimas, stažuotėse ar kitokiuose mokymuose, kuriuose dalyvauja po darbo šviežia ir nepavargusia galva, arba nemokamų atostagų metu. Negi išleisi iš darbo, kai eilės pacientų laukia, tikrai ne. O kadangi visiems trūksta pinigų, tai gydytojai patys turi susimokėti už mokslus. Kadangi neįperka mokymosi, gali kilti pagunda nesitobulinti, tai va todėl ir reikia griežtai sekti, kad valandas tikrai būtų surinkę. Vasarą būdama Danijoje pas draugę ten dirbančią radiologe, viltingai pavydėjau, klausydama, kad jie gauna porą tūkstančių eurų per metus profesiniam tobulėjimui, ir gali važiuoti į kokius nori kursus, kokias nori konferencijas. Tiesa, jei du tūkstančiai eurų atrodo daug, tai taip nėra, nes už tokią sumą galima nuvykti į dvi tris konferencijas per metus, jei neskaičiuotume pragyvenimo išlaidų. Taip pat kol gydytojas dirba, tol jo licencija galioja, ir nereikia papildomai atsiskaitinėti. Na, o darbo kokybę vertina jau pati įstaiga, nes matuoja darbo rodiklius, o ne buria iš kavos tirščių. Kaip gerai, kad mūsų šalyje yra supratingų ir paslaugių farmacijos kompanijų, kurios tuos mokymus paorganizuoja nemokai, arba paremia puikiąsias mokslines-praktines konferencijas. Tiesa, nelabai žinau kuri dalis jose būna praktinė: pademonstravimo, kad nemoki elgtis su stalo įrankiais prie staltiese padengto stalo, ar telefono smaukymo, klausant nykių pranešimų.

Galiausiai, šarlatanams nereikia nuolat jaustis kaltiems. Kaltiems, kad nugydė, kaltiems, kad grubūs. Kaltiems, kad kyšininkai. Apskritai jiems niekas nesiūlo vokelių, nes už jų darbą vartotojas susimoka tiesiogiai, o ne mokesčių pavidalu. Reguliavimo jiems yra mažiau. Ne tai, kad manau, kog gydytojų darbui reiktų reguliavimą panaikinti, ar kad atvirkščiai, šarlatanizmą, atsiprašau, atlernatyviąją mediciną pradėti regmalementuoti. Ir ne tai, kad dabar reikia uždrausti jiems versti individualia veikla (nors mokesčius galėtų kaip visi mokėti, o ne sumažintą tarifą). Čia labiau apie kultūrinius padėkos dalykus. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad turi duoti kokį nors artefaktą, ar tai būtų obuolys, ar gėlė, ar saldainis, ar banknotas, tam, kas jį gydo, nes tada gydymas veiks labiau. Argumentas, kad jau už paslaugas susimokėjai mokėdamas mokesčius pro ausis praslysta. Tokie žmonės klausia, kodėl susimokėję visus mokesčius negali patys spręsti ką jiems veikti su laisvais likusiais jų pinigais, jei jie norės, jei ir duos gydytojui tiesiogiai į kišenę. Šis ne toks retas pavyzdys yra platesnio korupcijos suvokimo dedamoji. Labai įdomu, kad kol dauguma žmonių galvoja, kad imti kyšį blogai,  tos daugumos nebelieka, kai kalbama apie davimą. Lyg tai būtų visai atskiros sistemos.

Kartais turiu tokią fantaziją, kad esu šarlatanė. Mano darbo vietoje būtų smilkalų, pritemdyta šviesa, degtų žvakės, būtų kolbų, stiklinaičių ir buteliukų, menzūrėlių, grūstūvėlių, džiūtų žolės. Dailiuose įmantrių formų butelaičiuose būtų spalvoti kvapnūs skysčiai, o šalia butelaičių pipetės. Kai eitų žmonės, jiems skirčiau laiko tiek, kiek reikia. Ir kalbėtumėmės kaip moko medicinos vadovėliai; paklausti apie žmogaus socialines sąlygas, ką dirba, kaip atrodo darbo diena, apie šeimą, ir santykius su artimaisiais. Paklausčiau kaip jaučiasi, ir nereikėtų nervingai žiūrėti į laikrodį, jei pradeda kalbėti apie daugiau nei vieną problemą. Galėčiau pamosikuoti rankomis, kad įvertinčiau energijos tėkmę, paslaptingai prisimerkusi įžvelgčiau aurą. Paskui pagal tai, ką išgirdusi ir tai ką užčiuopusi ir truputį ką išbūrusi dėstyčiau apie gyvenimą, kurį gyvena šis žmogus, ir kas per blokai jo gyvenime. Tada tartumėmės, ką šis žmogus toliau darys su savo gyvenimu. parduočiau jam tada artefaktų, kurie būtų simboliai ir priminimai naujo besiformuojančio įpročio grandinėje. Gal net sąžinės priekaištas, kad mulkinu žmones būtų mažesnis už tą beviltiškumo jausmą, kurį dabar jaučiu, kai tenka vaikyti pacientus nuo durų prie durų ir žinant, kad niekuo negaliu jiems padėti, nes sistema mus triuškina.

Nevalgyti mėsos labai lengva

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%.  Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros).  Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso.  Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

  1. Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
  2. Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
  3. Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
  4. Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
  5. Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)
Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių.  Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės).  Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra  tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą.  Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

vegan bacon

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

  • Veggo – augalinio maisto parduotuvė
  • AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
  • Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
  • Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
  • Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą

Pagalbinis apvaisinimas: vis dar stigma ar jau laikas įrodymais pagrįstiems sprendimams

Estijoje ir Skandinavijoje daugiau kaip 3 procentai populiacijos yra gimę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Keli šimtai tūkstančių žmonių, kurie nebūtų galėję gimti, jei ne mokslo pritaikymas praktikoje. Dabar valstybių pagalba nevaisingoms poroms jau yra net ne kažkas modernaus, o tiesiog kasdienė gera praktika. Nuo tada, kai 1978 metais gimė Louise Brown, taip vadinamas pirmasis vaikas iš mėgintuvėlio, iki dabar įvyko labai daug tiek mokslinių (pagalbinio apvaisinimo metodai ir technikos), tiek kultūrinių pokyčių. Dar mažiau kaip prieš dvidešimt buvo svarstymų, ar nevaisingumas apskritai liga, o gal tik „gyvenimas be dievo“.

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Apie Lietuvos situaciją žinome kiek mažiau. Lietuvoje taip nutiko, kad kalbėdami apie antraeilius dalykus nevaisingumo tema vis dar stigmatizuojama, paliekant šią svarbią visuomenės sveikatai sritį pačių žmonių reikalui. Tai reiškia, kad valstybė visiškai nesikiša į nevaisingumo tiek diagnostiką, tiek gydymą (t.y. nekompensuoja absoliučiai nieko) ir dar daugiau, nesikiša reguliuodama. Pagalvokite,kai yra daugybė įstatymų, kurie iki smulkmenų nustato kokių nors interesų grupių veiklą, vis dar nėra įstatymo, kuris reglamentuotų ketvirčiui populiacijos reikšmingos problemos sprendimus!

Užuomazgų buvo. Dar 1990 metais pradėta apie tai kalbėti, 1993 metais pradėtas rengti projektas. 1999 metais Sveikatos apsaugos ministras bebaigdamas savo kadenciją pasirašė SAM ministro įsakymą, kuris yra vienintelis dokumentas reglamentuojantis nevaisingumo gydymą. Nuo 2002 metų rengiamas įstatymas, ir vis tobulinamas, ir vis redaguojamas ir vis vyksta diskusijos tarp sveiko proto ir senovinių prietarų, klaidingų įsivaizdavimo, neinformuotumo ir religinių interesų, kurios veda į niekur. O tuo tarpu vaikų susilaukti negaglinčios poros toliau diskriminuojamos, nevaisingumo gydymu užsiimančios įstaigos toliai veikia paslapčia ir niekam už nieką neatsiskaitydamos.

Šiuo metu mano žiniomis Lietuvoje yra 5 klinikos užsiimančios nevaisingumo gydymu taikant in vitro fertilizaciją (IVF). IVF paprastai kalbat yra spermatozoido įvedimas į kiaušialąstę Petri lėkštelėje, o vėliau apvaisinto embriono perkėlimas į gimdą. Ne visos apvaisintos kiaušialąstės tampa embrionais, dalis žūva. Ne visi įvesti į gimdą embrionai išgyvena. Apskritai, net natūraliu būdu apvaisintos kiaušialąstės realiame gyvenime tik trečdaliu atvejų baigiasi gimusiu gyvu vaiku, be visiškai jokio medicinos įsikišimo. Sveikų dalis dar mažesnė. Taigi, gamtos sėkmės atvejis nedidelis, medicinos irgi. Duomenis iš tų penkių įstaigų tarptautinei statistikai pateikia tik viena. Ir tos vienos sėkmės rodiklis, t.y. IVF pasibaigę nėštumais yra 23,4%. Europoje tie skaičiai įvairūs, bet neviršija  34% (Ispanija 33,8%).

ivf_icsi

IVF ir yra tas pagalbinis apvaisinimas. Nevaisingumo gydymo būdų ir yra daugiau. IVF yra pats paskutinis žingsnis, kai nepadeda visi kiti gydymo metodai, jei tokius įmanoma taikyti. 20% atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški: net pasitelkus visas šiuo metu esančias mokslo žinias ir tyrimų metodus, atrodo, kad kliūčių pastoti neturėtų būti, bet dėl neišaiškinamų priežasčių nėštumo nebūna. Dažniausiai (40%) tai yra poros problema – kai susideda tiek vieno, tiek kito partnerio netobulumai, kurie kitu atveju galbūt nebūtų kliūtis pastojimui. Tarp gydymo būdų yra pavyzdžiui hormoninių vaistų vartojimas, kurie kitu atveju būtų naudojami kontracepcijai. Čia mažiau privilegijuotiems asmenims, kurie šūkauja, kad kontraceptiniai vaistai ir sukelia nevaisingumą turėtų stogas nusprogti. Veikimas paprasta, kartais moterų hormoninis fonas labai išbalansuotas ir trukdantis pastojimui, o vaistais sukuriamas dirbtinis ciklas, vos nutraukus vaistų vartojimą galima pastoti.

Nesibaigiančios diskusijos fundamentalistinėmis temomis, nesuvokimas apie vaisingumo biologiją tai pagrindinės kliūtys, kodėl pacientų interesus ginančio įstatymo vis dar nėra. IVF yra keliasdešimt metų atliekama, stebima ir moksliškai tyrinėjama procedūra. Per tą laiką susiformavo geros klinikinės praktikos principai nusakantys tokius dalykus, kaip turi būti atliekamas ištyrimas dėl nevaisingumo, kada turi būti taikoma IVF, kaip ji turi būti atliekama. Pavyzdžiui nustatoma kiek reikia sukurti embrionų, kaip juos saugoti, kaip atrinkti ir panašūs klausimai. Ir čia vėl išlenda bažnyčia su savo niekuo nepagrįsta nuomone ir pareiškia, kad embrionų skaičių riboti, nešaldyti, sudėti visus sukurtus į gimdą, netirti prieš implantuojant. Ir visai nesvarbu, kad moteris, apie kurios kūną eina kalba yra kitos religijos ar visai neišpažįstanti jokio tikėjimo.

Sukuriamų embrionų ribojimas ir skatinimas visus perkelti į gimdą iš mokslo pusės žiūrint yra didelė žala ir protu nesukiama kvailystė. Pirmiausia tai kainuoja daug biologinių resursų sukurti embrioną. Nes kiekviena apvaisinta kiaušialąstė taps embrionu. Implantuoti visus į gimdą yra dar blogiau. Gera klinikinė praktika siekia vienvaisio nėštumo. Du ir daugiau vaisių yra susiję su didesne nėštumo komplikacijų rizika, su priešlaikiniu gimdymu, vaisių patologija. Jau nekalbat stresą, kai tą, kad nepavyksta susilaukti vaikų pakeičia tas, kai vaikų staiga atsiranda daug. O jei kuris nors serga, atsiranda kitų stresų. Yra ir dar vienas kabliukas, tarkime, kad finanduojami trys atsitiktiniai embrionai įkelti į gimdą, kas neva tai biudžetinis variantas, bet tolesnis gydymas dėl komplikacijų atsirandančių tris vaisiams ir nėščiajai suryta kur kas daugiau pinigų nei kad būna sutaupant. Apie tai, kad kelių ląstelių rinkinys yra ne žmogus net nematau prasmės kažką sakyti.

Preimplantacinė diagnostika kai kam irgi atrodo didelis siaubas, vos ne nacių išmislas. Iš tikrųjų tai yra metodas, kuris leidžia iš anksto nustatyti ar sukurti embrionai turi tam tikrų ligų riziką,ar neturi. Ir tada tėvai gali pasirinkti, ką su tuo žinojimu daryti. Taip pat tėvai gali patys atsisakyti tos diagnostikos. Bet jei gali rinktis, ar perduoti savo vaikui, pavyzdžiui, Hantingtono ligą, ar susilaukti sveiko vaiko, kodėl tą pasirinkimą riboti.

Nevaisingumas yra liga. Kartais tai būna liga pati savaime, be kitų ankstesnių ligų, kartais tai kaip komplikacija. Praeityje užsitrigusieji sako, kad nevaisingumo gydyti nereikia, kad reikia gydyti pagrindinę priežastį sukėlusią nevaisingumą. Prašau, pasakykite tai vaikinui, kuris kovojo su vėžiu, gavo tokią chemoterapijos dozę, kad jo liga mirė, bet kartu mirė ir spermatozoidai. Arba pasakykite tai moteriai gimusiai be gimdos. Sakote, amoralus gyvenimo būdas? Gyvenimas be dievo? Rengiamas įstatymo projektas numato, kad lytinių ląstelių donorystė turėtų būti uždrausta, o savo lytinių ląstelių šaldymas galėtų būti prieinamas tik pilnamečiams asmenims. Taip pat projektas numato, kad ląsteles užšaldytas galima saugoti tik 5 metus. Tai irgi niekuo nepagrįsta ir tai ypatingai diskriminuoja onkologinius pacientus. Juk kai kurių gydymas ilgiau užtrunka. Lytinių ląstelių donorystė tiems, kaip pavyzdžiui minėtos mergina be gimdos irgi užkerta kelią šeimoms susilaukti vaikų. Arba tos pačios lyties šeimoms.

Viskas atsiremia į pinigus. Ar finansuoti tokią procedūrą, jei taip, kokią dalį. Ar apskritai finansuoti. Kai kas sako, kam to reikia, juk tai labai brangu ir vaikų neturėjimas nekelia grėsmės gyvybei, apskritai vaikai yra prabangos prekė. Labai įdomus požiūrio taškas –  galvoti apie medicinos paslaugų kompensavimą kaip išlaidas, ne kaip investiciją. Kodėl tada nevaisingumo gydymas atrodo labiau išlaidos, nei paliatyvus senų žmonių gydymas, arba mirtinomis genetinėmis ligomis sergančių vaikų gydymas. Juk naujos laukiamos ir mylimos gyvybės sukūrimas kur kas geresnė investicija, nei beviltiškų ligonių gyvenimo pratęsimas, ar ne. Požiūris, kad vieni pacientai lygesni nei kiti labai ciniškas, trumparegiškas ir neprofesionalus.

Sveikatos apsaugos biudžetas ribotas, žinoma, kad naujų paslaugų finansavimas būtų dar viena našta. Iš kitos pusės, šio svarbaus ir gerą praktiką užtikrinančios įstatymo priėmimas  visų pirma svarbus apginant paciento interesus. Kad pacientai būtų saugūs ir žinotų ko tikėtis. Įstatymas reikalingas, kad būtų reguliuojamą nevaisingumo gydymu užsiimančių įstaigų veiklą ir atsirastų daugiau skaidrumo. Galiausiai, tokio įstatymo priėmimu pagaliau parodytume pagarbą savo šalies piliečiams.