Tyla ir garsas

Įsivaizduokite profesinį rojų: kur galite tobulėti, kur gali savarankiškai priimti sprendimus, darbą, kuris palieka vietos kūrybiškumui ir laiko refleksijoms, kur jauti prasmę savo veiksmuose, kur gali panaudoti savo žinias ir įgūdžius bei įgyti naujų, kur malonus ir paslaugus kolektyvas, kai gali augti kaip profesionalas ir asmenybė ir taip toliau. O kolegos – orientuoti į rezultatą, tikri gydytojai, kuriems nuoširdžiai rūpi pacientai ir kaip suteikti geriausią pagalbą. Kurie laikosi taisyklių, bet nesmerkia tų, kuriems tai ne taip gerai išeina, užtai jų paklausia, ar viskas gerai, kodėl jie taip elgiasi. Žodžiu, darbe taip gerai, kad net nėra ką rašyti, nes įdomiausiai dalykai yra apie pacientus, kas reiškia, jog tai privati informacija, kuria dalintis gali tik su kolegomis ir tik tokiu atveju, jei paciento iš pasakojimo nebus įmanoma identifikuoti. Bet rezidentūra susideda iš trumpų ciklų įvairiose įstaigose, tai pabaigusi palaimingą Šeimos medicinos ciklą vienoje poliklinikoje perėjau į kitą, o tada suvokiau, kaip ankstesnėje buvo gera, ir kaip naujoje man liūdna, dėl to iš manęs buvo tyla. Na ir dar persikrausčiau į rajoną*, tai visi remontai, daiktų krovimai, vežiojimai, šiaip einamieji buitiniai reikalai (pavyzdžiui išmokau daryti valgyti, taip rimtai) ir panašiai nenuteikė blogo rašymui. Bet dabar rajono specifika, o konkrečiai kaimynas gyvenąs virš mūsų labai įkvepia. Nes žinote, nėra geresnio įkvėpimo už kančią.

Aš labai tikiuosi, kad jei yra pragaras, tai nesupratingiems žmonėms jame yra specialiai išskirta vieta, kur jie gauna tokias kančias, kokias patyrė tie, kuriuos jie kankino. Yra toks ponas kaimynas, kuris klausosi primityvių garsų, galvoja, kad čia labai smagi muzika, pavyzdžiui SELas, bet čia geriausia iš repertuaro, ta prasme, aukščiausias meninis lygis, giliausi lyricsai, sudėtingiausios melodijos. Žodžiu, suprantate. Groja taip garsiai, kad girdisi ką dainuoja. Vieną vakarą (apie vienuoliktą valandą) nugalėjau savo socialinį nerimą ir paskambinau į duris, paprašiau išjungti muziką, nes girdisi. Pritildė. Oh wow, just wow. Labai padėjo, na, bet ačiū ir tai. Paskui pradėjo groti septintą ryto. SEPTINTĄ. Man įdomu, kada jis miega, nes muzika nutyla gerokai po dviejų (paprastai užmiegu iki to laiko), o pradeda bumsėti tikrai anksti. Ir įdomu, ar dirba, nes ištisai bumsi. Dar tris kartus ėjome. Su prašymais nejungti muzikos vėlai vakare ir iš ryto. Bet kažkam per sudėtinga suvirškinti informaciją. Aš tai priimu kaip asmeninį įžeidimo savo aiškinimo gebėjimams. Atrodo ir darbe susiduri su žmonėmis, kuriuos visai galėtum vadinti negudriai, bet kažkaip išaiškini, tada patiki, kad sugebi kalbėti paprastesnių už save žmonių kalba, bet pasirodo, kad ne. Garso dabar beveik nesigirdi, bet jaučiasi vibracija. Dabar net truputį gailiuosi, kad ėjau kalbėtis, nes per tyliai groja, kad policiją būtų galima iškviesti, decibelų neužtenka.

"Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau" - taip mes jaučiamės

„Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau“ – taip mes jaučiamės

 

Jei turite fainas kolonėles ir turite po savimi kaimynų, nestatykite jų ant grindų – net kai muzikos nesigirdi, girdisi žemi dažniai, kurie dar labiau erzina. Ypač jei trunka apie penkioliką valandų per parą.

pikts

Iš tiesų galėčiau dar ilgiau piktintis, nes dabar man atostogos, tai laiką leidžiu namuose skaitydama, tvarkydamasi buitį, ir, žinoma apsupta triukšmo fono. Nuostabaus kankinimo įrankio, kuris užveda streso mechanizmą. Tai ir vaikštome abu su draugu namie įsitempę, pakilusiais kraujospūdžiais, įsitempusiais raumenimis, paranojiškai įtempta klausa, ar čia tas nelabai teksto suvokimo įgūdžiais pasižymintis kaimynas ar garsai iš lauko, šaldytuvo ar dar kur nors, o ausyje esančios sraigės plaukeliai nuolat virpinami, virpinami, ir vargsta, kol galiausiai žūva (galiu pasiguosti tik tuo, kad kaimyno 16 tūkstančių sraigės plaukelių žus greičiau, nors ne, čia mums nelaimė, nes tada jam reikės dar garsiau klausytis muzikos). Kad plaukeliai žūtų greičiau garsas turi viršyti maždaug 85 dB (yra tokia taisyklė, kad jei norint susikalbėti per ištiestos rankos atstumą reikia šaukti, vadinasi foninis triukšmas kenksmingas sveikatai, ir ypač klausai). Sutrikus klausai kartu trinka ir pusiausvyra, gali atsirasti galvos svaigimo iliuzijų, dažniau trankomasi į daiktus, galimi parkritimai, kas labai pavojinga senyvame amžiuje dėl trapių kaulų. Taigi, triukšmas anksčiau pasendina. (O visuomeniniame transporte vis būna tokių, kurie per ausines klausosi muzikos taip, kad skamba visame troleibuse. Vargšai, nežino ką daro.)

Triukšmas yra nuostabi kankinimo priemonė, žinoma dar nuo actekų laikų mirties švilpukų, nes labai gerai palaužia psichologiškai. Pavyzdžiui jei kokiems arabams paleidi amerikietišką popsą, jie labai tvarkingai išeina iš proto. O Irake, Afganistane, Gvantaname ir panašiai, populiariausias gabalas kankinimui buvo tokio rožinio dinozauro Barnio dainuojama dainelė I Love You. Naudojant ne kankinimams, o šiaip patiriant lėtiškai, mažėja motyvacja, mažėja noras daryti gerą, atsiranda irzlumas, blogėja užduočių atlikimo rezultatai, nes sunkiau koncentruoti dėmesį. Vėliau net ir tyloje gali girdėti ūžesius (tinnitus), arba šiaip įtempęs ausis klausyti kol išgirsi garsą, net kai jo ten nėra.

Dabar karo pramonėje kankinimus kaip ir uždrausta naudoti, bet pasakykite tai įkyriems kaimynams.

______

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis ir beveik tipiškas rajono vaizdelis.

Vilniaus jausmas ir tai, kas geriausia Klaipėdoje

Savaitgalį buvau Vilniuje. Ir taip nebesinorėjo grįžti į Klaipėdą. Nes Vilniuje buvo tobula. Iš pradžių su viena Artima Siela bastėmės tais pačiais nutrintais maršrutais ir vis dar negalėjome atsistebėti nu koks žavingas yra tas mūsų gimtasis miestas. Paskui mus prie mėgstamo užkampio šalia Unitų bažnyčios pasigavo mielas senukas, nusivedė į muziejinę celę ir gerą valandą pasakojo Vilniaus įvykius.  Štai tokia intelektuali pavakarė buvo tas tikras Vilniaus jausmas. Ir dar kitas rytas, kai saulėta virš kalvų, pievų, miškų ir mažų keistų namukų su draugu vaikštant ir džiaugiantis pavasariu. Čia irgi Vilniaus jausmas, kai esi miškuose, kur vieninteliai garsai yra genių kalenimas, kitų paukščių čirpavimas ir samanomis apaugę medžiai, bet tu suvoki, kad esi miesto teritorijoje. Kai kuriais atvejais net labai miesto viduryje. Skaitykite toliau

Kūno skysčiai antakiuose ir kaip rajono vaizdo neatlaikė orchidėja

Šiandien buvo gera diena, nes pagaliau išdrįsau nusiprausti kelio endoprotezavimo operacijai. Iš šono žiūrint tai baisiai brutalus procesas, gręžimai, kapojimai, daug jėgos reikalaujantis kalima, traukimas, kojos kilnojimas, laikymas ir taip apie pusantros valandos. Tai tykiai sėdėdavau ant palangės atidžiai sekdama kiekvieną chirurgo, bet labiau asistento judesį, jei pati įsidrąsinčiau šalia atsistoti. Kelio endoprotezavimą daro dažniausia pagyvenusioms, nutukusioms, sunkius darbus gyvenime dirbusioms moteriškaitėms ir truputį rečiau pilvingiems ponams. Nes didelis svoris, traumos, monotoniški judesiai, raumenų silpnumas, galų gale dėl amžiaus vykstanti involiucija ir susidėvėjimas lemia, kad nudyla kremzlė taip, kad kaulas ima trintis į kaulą, pradeda skaudėti sąnarį ir tada lieka vienintelis gydymas protezuoti sąnarį. Tada sąnarinis paviršius nugrandomas, jam pjūklu suteikiama tokia forma, kad būtų galima pritvirtinti protezą ir tada jis įdedamas. Viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau. Po kokių  metų, kaip visi mechaniniai dalykai, jis susidėvi ir reikia keisti. Tai šiandien buvau tas trečias operacinėje, kuris iš principo nieko nedaro, bet mačiau visą ta fancy procesą iš labai arti. Taip arti, kad kauke nepridengtos veido ir kaklo dalys buvo aptaškytos krauju ir smulkiomis kaulo drožlėmis. Savotiškai žavus jausmas. Ir labai gražiai atrodžiau, kai nusiėmiau kaukę. Skaitykite toliau

Medikų darbe rutinos nebūna

Greitai bus savaitė kaip mes internuojamės,  o kai kurios procedūros daromos kasdien ir kažkaip imi manyti, kad čia jau viskas aišku, nuspėjama ir lengva. Tai ne. Per tracheostomiją šiandien prakaitavau kaip reikiant, o paskui išėjus buvo sunku judinti kelius, kaip skaudėjo. Tracheostomija (lot. treachea – gerklė, graik. stoma – pažodžiui burna, o šiaip skylėyra šiaip paprasta procedūra, kuri daroma sunkai sergantiems ligoniams, kurie patys negali kvėpuoti ir jiems reikia ilgalaikės dirbtinės plaučių ventiliacijos, arba tokiems, kurių kvėpavimo takuose kaupiasi labai daug sekreto, pavyzdžiui pūlių, ir kai reikia nuolatos atsiurbinėti, arba kai kvėpavimo takuose yra dėl kokios nors ligos atsiradęs kvėpuoti trukdantis susiaurėjimas. Operacijos esmė, kad atidalinami audiniai kakle, trachėjoje padaroma skylė ir į ją įstatomas reikiamo dydžio vamzdelis, viskas trunka tiek, kiek viena gera Pink Floyd daina.

Taigi, šiandien viskas kaip įprasta, išskyrus tai, kad nusprendėm operuoti ligonį jo paties lovoje, kad nereikėtų kyloti, neatsijungtų visokie vamzdeliai ir panašiai. Operuoti ne visai patogu, nes lova plati ir dėl to apsunkėja priėjimas prie ligonio, taip pat ji šiek tiek žemiau nei operacinis stalas. Prasideda operacija, atidalina kaklo (o ligonis to kaklo beveik neturi) audinius ir tada o kas čia?! auglys? skydliaukė? čia, tokioje vietoje, nu jo, būna, bet kieta, kažkokios nedraugiškos spalvos, tai dar paėmė biopsiją. Apskritai tai ten viskas šalia, viskas prie pat, tas daiktas aplinkui skydliaukę užėmė beveik visą plotą, nieko ten nesimatė ir dar vis kraujas užlieja, na, kraujas nusiurbiamas. Didysis nepatogumas man, kad keliais buvau įsirėmusi į lovą, rankose kabliai, visa keistai persikreipusi ir bijau pajudėti. Dėl netikėtų radinių operacija ištįso. Viskas būtų nieko, tik 15 minučių tokiai gražiai gležnai būtybei kaip aš išstovėti nejudant nepatogioje padėtyje ir bijant sujudėti – truputį nepatogu. Tai paskui ir ėjau per koridorių iki stalų, prie kurių rašome operacijų protokolus, truputį kaip mumija ir toliau galvojau, kad ne, chirurgė nebūsiu. Arba operacijos daromos autopilotu, arba iššoka koks žavus netikėtumas ir būna adrenaline rush. Chirurgams gal patinka, man ne.

Bet medicina apskritai būtent dėt tų netikėtumų man ir patinka. Čia niekada nebus taip kaip vakar. Pacientai skirtingi, kiekvienas su savo įdomia patologija, unikalia gyvenimo istorija, ar anatomine variacija. Nors kai kurie gydytojai, ypač chirurgai, labai mėgsta šabloniškai vertinti viską, ką negalime išoperuoti ir taip suniveliuoja pacientus (bet nieko, atveria ertmes ir pamato netikėtumų, taip jiems ir reikia, tegu neįsijaučia, kad jie vis tiek vienodi).

Visgi šiandien operacinėje visai patiko, nes asistavau torakoskopinėje (lot. thorax  – krūtinės ląsta, graik. skopos – taikinys) operacijoje. Tai tokia operacija, kai krūtinės sienos šone padaromos kelios skylutės, įpučiama oro, per vieną skylutę įvedama kamera, per kitas įrankiai, su kuriais atliekamos įvairios manipuliacijos. Buvau camera man ir man gerai sekėsi. Tos treniruotės Santariškėse po paskaitų, niurkant simuliatorius, chirurgijos įskaitai gauti praėjo ne veltui. Bet ta dalis, kur mokėmės dirbti su įrankiais, akivaizdžiai buvo nepakankama. Elena parsinešė į namus pianą, kad išmoktų tinkamai manipuliuoti juo kaire ranka. Mano chirurgas iš manęs to nereikalauja, jis apskritai beveik nieko iš manęs nereikalauja, nes pasakiau, kad būsiu terapeutė. Kitai internei, kuri šiandien atėjo į Elenos skyrių irgi liepė išmokt pianu grot. Bet ne tik kaire ranka, o abiem.

Elena net virtuvėje darydamasi kavą mokosi naudotis instrumentu

Elena net virtuvėje darydamasi kavą mokosi naudotis instrumentu

Po savo praktikų važiavome namo, bevažiuodamos sugalvojome, kad jau pats laikas aplankyti įstabų prekybos centrą Šeškinė (jis taip nesivadina, čia mes sugalvojom, nes atrodo, kaip Šeškinė, raudonas, aptrupėjęs, išklijuotas mažytėmis raudonomis plytelėmis, apšvietimo beveik nėra, nes dauguma lempučių vietų išpuvusios, žodžiu, kaip Šeškinėje, tik kol kas nesugriuvę). Ten dar yra prekybos centras, kuris tikrai vadinasi Pas Stanislovą. Ir jame prekiauja visokiais niekučiais. Dar nusiaubėme Gausą. Elena nusipirko dar maikučių, lyg dar būtų negana (Elena „Nu tai aišku, kad negana„). Ji jų turi daugiau, nei aš išvis čia atsivežiau drabužių (Elena „Nu aš pasiemiau tik reikalingiausius rūbus ir namie palikau dar pilną spintą„). Na, o pati ieškojau striukės. Iš pradžių maiviausi, kad ai, nereik, nereik, neperku jų nuo mokyklos laikų, man gal labiau paltukai ir panašiai patinka, tai, kas nešiugžda. Tai ar radau striukę? Ne. Nusipirkau kožankę. Ir dar ilgą juodą sijoną. Tai dabar atrodysiu kaip jaunystėje. Bet žinot, tas univero baigimas.

koža

 

O paskui Elena, kaip padori namų šeimininkė, virė sriubą. Spėkit, kaip iš jos rankiojosi patinkančias daržoves. Teisingai. Su pianu.

piano

 

O rytoj vėl budžiu priėmimo skyriuje.

P.S. Mūsų kursiokė irgi pradėjo rašyti savo internatūros nuotykius. Jos internatūra Erfurte, Vokietijoje, turėtų būti labai įdomu! :)

Elenos chirurginiai pasiekimai ir mano buitis

– O dieve!, – staiga sušunka Elena stovėdama prie lango, – masinė evakuacija įvyko ką tik.
– Paukštukų? – einu prie lango
– Ne, mašinų!

Įsivaizduojat, 8/20 laisvų vietų. Kodėl mums niekas nepranešė, kodėl negirdėjom sirenų? Kas jiems nutiko. Nes kai grįžom namo, kaip visada, Elena prisiparkavo lygiai ten iš kur išvažiavo ryte. Ir vakar ryte. Ir užvakar. Ir šiaip, čia visi statosi į tas pačias, turbūt kai neranda tos, važiuoja statytis į gatvę, nes nėra vietų. Juokauju. Vietų visada yra, na, bent viena. Skaitykite toliau