Viskas praeina – susitaikymas ir ramybė (dirbant)

Mokykloje per matematikos pamokas sėdėdavau su labai šaunia mergina (kuri dabar irgi yra šeimos medicinos rezidentė), ir vieną kartą ji pasakė elementariai paprastą, ir turbūt tuo paprastumu stipriai paveikusią frazę, kad budistai sako, jog „viskas praeina“. labai mėgstu kolekcionuoti iš kitų išgirstas frazes. Tai šita buvo tarp labiausiai life changing, vedusių į susitaikymą su tuo, ko nepakeisi, o jei dalykus galima keisti, vadinasi tą praeina, galima paspartinti savo veiksmais. What we are today comes from our thoughts of yesterday, and our present thoughts build our life of tomorrow: our life is the creation of our mind. (1)

Šiuo metu skaitau labai kontempliatyviai nuteikiančia knygą, The Dhammapada. tai viena iš knygų sudarančių budizmo mokymą. Budistai tiki, kad teksto eilutes padiktavo Buda. Koks netikėtumas. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, dhamma, reiškiančių amžinąsias tiesas, doktriną, išmintį arba tobulybė; ir pada, reiškiančio eiles arba kelią. Dėl daugialypiškumo vadinamas paliekamas tiesiog koks yra, o kartais prirašomas  vertimas kaip komentaras, pavyzdžiui „tobulybės kelias“, „išminties kelias“, nors galėtų būtų verčiamas ir kaip Budos eilės, kodėl ne. Pati knygelė nėra didelė, tik 423 eilutės. Kurių kelios ir priminė anksčiau minėtą kolegę:All is Transient.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. ‘All is sorrow.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. (277-278)

IMG_20160411_163759

Nesu iš tų, kurie paskaitę knygutes ima ir atsiverčia į kokį tikėjimą. Labiau iš tų, kurie mėgsta per įvairius požiūrio taškus prieiti prie problemos. Arba labai apsidžiaugiu, kai į gražius sakinius sudėta tai, kuo iki šiol tikėjau. Viena dabartinių mano problemų, kuri, didžiausiam džiaugsmui, yra tik laikina, tai ligoninė, kuri, mano kukliu suvokimu, yra sisteminių ydų sveikatos apsaugoje iliustratyvus pavyzdys. Pacientai to beveik nemato, pacientai, deja, bet yra viena iš didelių tos problemos dalių, pacientai beveik dėl to nenukenčia (arba nežino, kad nukenčia). Didžiausias skausmas ir liūdesys čia dirbantiems gydytojams ir čia laikinai dirbantiems rezidentams (tik tas laikinai kai kam šešeri metai). Liūdesio turinys yra buitinės nesąmonės, kasdieniniai absurdai, žmonių santykiai ir kitokios dramos, kurias kartais rodo serialai apie mediciną. Bet didžiosios dalies nerodo, nes ji labai nuobodi. Ir aprašyti nemokėčiau, o jūs skaityti nenorėtumėte. Jei norėtumėte, patarčiau geriau skaityti Kafką arba Čechovą, jiems geriau sekasi perteikti gličią niūrastį. Overcome anger by peacefulness: overcome evil by good. Overcome mean by generosity; and the man who lies by truth. (223)

Ligoninės turi dar vieną ypatybę, kurios neturi poliklinikos. Tai daug progų gydytojams tarpusavyje interactinti. Jei poliklinikoje su kuo nors labiau „susipažįsti“ per įrašus paciento kortelėje, ligoninėje personalas diena iš dienos kartu geria kavą, šneka, prasilenkia koridoriuose, sprendžia klinikines problemas konsiliumuose, ar matydamiesi skyriuje. Universitetinės ligoninės turi išvis fenomenalią ypatybę – čia gydytojų kai kuriuose skyriuose būna daugiau nei pacientų (nes yra rezidentų). Ir tada gydytojai kalbasi apie tai, kas jiems bendra. O bendra dažniausiai kančia. Apskritai žmonės kažkodėl labai mielai kalba apie kolektyvinę kančią. Kartais tai atneša nusiraminimą. Kartais tai įžiebia ryžtą darbams (taip ir JGA atsirado, iš įsisenėjusio, ore tvyrančio diskomforto). Labai įdomu, pakvieti besiskundžiančius imtis veiksmų ima muistytis. Pakviesti bent jau į pokalbį ar diskusiją neatvyksta. Paprašyti raštu išdėstyti mintis staiga minčių nebeturi. Nejau tai tokia didelė baimė. Dažniausiai pašnekesiai būna tiesiog virimas. Have not for friend those whose soul is ugly; go not with men who have an evil soul. Have for friends those whose soul is beautiful; go with men whose soul is good. (78)

Apie virimą profesorius Virginijus Šapoka papasakojo trumpą istoriją, vadinasi „Verdamos varlės sindromas“. Jei paimsi varlę, ir bandysi mesti į indą su verdančiu vandeniu, varlė supras, kad čia negerai, ir atsispyrusi kojomis nuo sienelės iš indo iššoks. Jei į tuščią indą pridėsi ledukų, o tada varlę, ir pradėsi kaitinti, varlė nešoks. Lauks kol vanduo šiltėja, vis šiltėja, ir nesuprasdama, kad jau reikia iššokti, taip ir išvirs. Profesorius šią alegoriją minėjo lėtinio pervargimo kontekste. Pervargimas būna ne vien dėl didelio tiesioginio darbo krūvio, bet ir subtilesnių dalykų, tokių kaip įtempti santykiai su kolegomis, su vadovais, nuolatinės sisteminės nesąmonės. (Pavyzdys: vieno tokio didelio miesto, kuris nėra sostinė, klinikose viename skyriuje reikia pasirašinėti kai imi baltus popieriaus lapus. Ne šiaip pasirašyti, o dar nurodyti kam naudosi – tai tokio lygio nesąmonės. Arba kitas pavyzdys: Didesnio už anksčiau minėtą miestą, vienose tokiose universitetinėse klinikose rezidentui paprašius savo dydžio pirštinių būna paaiškinta, kad rezidentams pirštinės nepriklauso. Ir apskritai jie ne rezidentūros bazė.) Only a man himself can be a master of himself: who else from the outside could be his master? When the Master and the servant are one, then there is true help and self-possession. (160)

Labiausiai varginanti dalis, yra natūralioji priežastis – pacientai. Pardavėjai ar aptarnavimo sferoje dirbantys, gali pasiskųsti, kad jų klientai šiaip durni. Gydytojai supranta, kad pacientų elgesys dažnai kyla nei iš jų piktos valios, o iš išgąsčio, nerimo, skausmo ir kitokio pažeidžiamumo. Tik kai tos į gydytoją nukreiptos negatyvios emocijos pasiekią tam tikrą ribą, net stipriausia ir nuoširdžiausia atjauta su empatija ima nebepadėti ir tampa slegiančiu akmeniu. Gerai, kad konfliktiškų ar nerealius reikalavimus, ar tiesiog labai daug ir įkyriai klausinėjančių nėra tiek daug. Bet beveik visi tikrai turi problemų, skaudžių, sunkių, ir jaudinančių. Tačiau per daug metų net mažas jų kiekis palaužia dvasią. Kai kurie gydytojai net pamiršta, kad būna sveikų žmonių, ne vien pacientai. Hold not a sin of little worth, thinking ‘this is little to me’. The falling drops of water will in time fill a water-jar. Even so the foolish man becomes full of evil, although he gathers little by little. (121)

Paveikslėlis iš čia

Paveikslėlis iš čia

Labai daug gydytojų skaudžiai išgyvena neigiamus atsiliepimus apie medikus, diskredituotą vardą, nepagarbą specialybei. Nors fiziškai su tuo susiduria ne taip dažnai kaip komentaruose. rezidentai labai nuliūdo kai paskaitė komentarus po Andriaus Černausko pasidalintu algalapiu, kur maždaug €10 už naktinį budėjimą (mano dabartinė darbovietė €6 moka už parą – maistui daugiau išleidžiu). Galbūt tai subjektyvus dėmesio paskirstymas, bet man asmeniškai, kaip gydytojai, dažnai žmonės dėkoja, šypsosi ir kol kas ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kurie kėsinosi į kantrybę. Ir tuos pačius galiu suprasti ir pateisinti. Komentarų apie save neskaitau, apie gydytojus irgi. Kovai su neadekvačiais komentarais socialiniuose tinkluose išrasti banai. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, visada bus nepatenkintų. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, nebus ir visuotino pripažinimo. Tokia gamta. Dar gamta davė selektyvų dėmesio fokusavimą, ir yra pasirinkimas kur jį kreiptį: į tai, kas malonu, ir kas padeda tobulėti, siekti tikslų, ar bent jau geriau jaustis, ar fokusuotis į negandas. They blame the man who is silent, they blame the man who speaks too much, and they blame the man who speaks too little. No man can escape blame in this world. There never was, there never will be, nor there is now a man whom they always blame, or a man whom they always praise. (227-228)

Kas man padeda išlaikyti ramybę. Turbūt pirmiausia tai, kad dar neseniai dirbu. Antras dalykas – visada galvoti apie tikslą. Kodėl reikia daryti vienus ar kitus veiksmus, ko noriu darydama tai, ką darau. Kai būna labai sunku, prisimenu, kad viskas praeina. Žinau, kad kiti turi savo būdų nukreipti mintis. Daug kas bėgioja. Kiti medituoja ar užsiima mindfulness (kai kas verčia pilnaprotyste, kai kas vadina dėmesingumu). Galima dar susirasti kokių nors išorinių kliūčių, pavyzdžiui nustoti valgyti mėsą, tada pirmas kelias savaites labiau domins asmeninis alkis, o vėliau kur rasti maisto be mėsos ir fantazuoti ką naujo ir maistingo pasigaminti vakarienei. Dar sako padeda labai didelė meilė. Ta tokia žmogiška, krikščionys sako, kad krikščioniška, bet jei pasižiūri į kitas religijas, tai jos irgi turi kosminės meilės idėją. Bet čia jau patyrusių arba labai dvasingų lygis. Dauguma pasiduoda impulsui pykti, o supykę išsakyti viską ką galvoja pykčio objektui, tada ir pykčio objektas ima patirti pyktį, atiduoda pyktį atgal adresantui, ir destruktyvus pykčio ratas užsiveda. Su pacientų pykčiu dorotis kiek lengviau, nei su asmeninių pažįstamų. pacientai mato baltą chalatą, o ne asmenį (nebent labai seniai bendrauja ir vienas kitą spėję pažinti, bet tai kas kita). Reakcijas, kurias jie adresuoja baltam chalatui gali būti patyrę anksčiau, emociškai panašiose situacijose (egzistuoja tokia jausmų atmintis). Dar stipriau išreiškiamos emocijos, kai originalioje situacijoje reikštis kažkas sutrukdė. Visa tai vadinama perkėlimu. Jei nesąmoningai sureaguoji pagal paciento „pageidavimą“, įvyksta konrtaperkėlimas, ir šnipštas gaunasi. Bet jei žinai, ko laukti ir sureaguoji profesionaliai, pacientas gali pereiti į naują bendravimo modelį. Tik vėl, čia reikia tos vidinės ramybės, kurią iš kažkur reikia semti, kai rodos, visas pasaulis susimokęs ją drumsti ir jaukti. Those who in their youth did not live in self-harmony, and who did not gain the true treassures of life, are later like broken bows, ever deploring old things past and gone. (156)

Augalai maistui, kuriuos galima rasti miške

Disclaimer: tai daugiau pramoginio tipo straipsnis iš serijos „skaičiau internete“, o ne medicininiai įrodymais pagrįsti duomenys, kuriais reikėtų vadovautis.

Augalus tokius, kaip valgome dabar, tie, kuriuos perkame parduotuvėje ar turguose, žmonės vartoja sąlyginai neseniai, apie kelis šimtus metų. Beveik visi vaisiai iš daržovės Lietuvoje irgi naujiena, geriausia atveju nuo viduramžių, o kai kurie „tradiciniai“ patiekalai išvis atsirado tik 20 amžiuje, pavyzdžiui cepelinai. Tuo tarpu virš 11 tūkst. metų žmonės vartoja pieno produktus, kas lėmė civilizacijos šuolį į viršų. Dar daugiau tūkstančių metų maistą kepė laužuose ir krosnyse. O kaip žinia ugnies naudojimas maistui gaminti buvo vienas svarbiausių evoliucinių spyrių, nuo ko ir žarnynas keitėsi, dantys keitėsi ir smegenys išdidėjo. Ką valgydavo iki tol, galima tik spėlioti. Ne visada pavykdavo sumedžioti, ne visada pavykdavo užsiauginti savo produktų, taigi, galima būdavo rinti tokį maistą, kuris auga gamtoje: žoles, šaknis, grybus, ūglius, šakas, pumpurus ir taip toliau.

Augalai ir grybai gali būti pavojingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar daug kas pamiršę apie tuos ūglius, gumbus, lapus, ir kitokius laukinius augalus, ir priežastis, kodėl taip ilgai vaisiai ir daržovės nebuvo kasdieniai maisto produktai. Apskritai, net ir kasdien vartojami produktai geriau virškinami ir nustoja būti potencialiai nuodingi, kai yra šiek tiek termiškai apdoroti. Pavyzdžiui bulvės, arba pomidorai. Daug kas žino, kad greipfrutų negalima vartoti, kai vartoja vaistus, nes greipfrutai sąveikauja su vaistus skaidančiais fermentais, todėl dalis vaistų bus nepakankamai efektyvūs, nuo dalies išauga nepageidaujamų reakcijų arba apsinuodijimo tikimybė. Tai čia vienas vaisius. Augalai pilni biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja tarpusavyje. Ir kartais valgant vienus su kitais, vienuose esančios medžiagos panaikina kitų gerąsias savybes. Pavyzdžiui atsitiktinai sumetant produktus į žaliuosius kokteilius, kūnas iš jų padarys patys žinote ką, ir nieko daugiau.

Yra žmonių, kurie gydosi augalais ir grybais. Sako, kad padeda. Liaudies medicina paremta augalais ir visiškai ne be pagrindo. Dabar dažnai sutinku žmones, kurie vartoja tokius pavojingus augalų derinius, arba duoda juos vaikams ir numoja ranka, kad ai, čia juk vis tiek tik žolelės. Tokiems sakau, kad „žolė“ ir aguonų produktai, pvz. heroinas irgi tik iš žolelių. Visgi, „cheminiais“ vaistais pasitikiu labiau: visada žinai kokia jų sudėtis, visada žinai, kad vienoda, pašaliniai poveikiai dažniausiai žinomi ar nuspėjami. Augaluose esančių medžiagų kiekis priklauso nuo saulės, drėgmės, ir dirvos.

Seniai noriu geriau pažinti augalus. Paskutinį žiemos savaitgalį tam ir paskyriau. Mokytis iš knygų labai gerai, bet dar geriau mokytis iš tų, kurie jau tas knygas perskaitė ir taiko žinias praktikoje. Paskutinį žiemišką savaitgalį buvau ekskursijoje apie valgomus augalus žiemą. geriau į tokias ekskursijas eiti, kai jau kiek daugiau pažįsti augalus, žinai kaip jie atrodo vasarą ir kur juos rasti. Na, bet jei esi toks beveik pradinukas su gana fragmentiškomis žiniomis, kurio yra daugiau teorinės (maždaug žinai ko tikėtis viename ar kitame augale, bet neįsivaizduoju kaip jie atrodo ir kur auga).

Paskutinį žiemos savaitgalį teko sudalyvauti Ievos Šidlaitės vestoje ekskursijoje „Valgomi augalai žiemą„. Ekskursija buvo labiau skirta susipažintu su augalais, kurie tinkami kasdieniam maistui, arba kaip prieskoniai, nei tie, kurie skirti gydymui. Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Dūkštos pakrante ieškant po pernykščiais lapais besikalnačių lapelių, ar ant kamienų dygstančių grybų, viršijo lūkesčius. Pirmas nustebimas, kiek daug žalumos yra jau dabar. Pavyzdžiui pipirlapės, kartenės, laukiniai česnakai, jau kalasi raudonėliai. Apie kai kuriuos bus žemiau. Dabar jau žydi lazdynų žirginėliai. Tą turbūt jau pajuto alergiški žmonės. Tie kas ne alaergiški gali valgyti žirginėlius vienus tiesiog taip, arba padžiovintus mirkyti šokolade, tada nesujaučia tokio kartumo. Žirginėliai labai greitai džiūva ir tampa trapūs. Kai valstiečiai nebeturėdavo javų miltams, naudodavo žirginėlių miltus kaip pakaitalą. Dar miltų pakaitalą atstodavo medžių tošys, tai tokia dalis tarp išorinės žievės ir kamieno. Tinkamiausia beržo, pušies ir liepos tošis. Gavome paragauti beržo tošies – skonis ir konsistencija panaši į manų. Tokius pakaitalus naudodavo ir kaip konservantus, tada paprasti miltai ne taip gesdavo, o ir iškepti produktai ilgiau tikdavo vartojimui.

Pipirlapės (Asarum europaeum) ilgiau pakramčius turi, kaip netikėta, aštroką skonį, dar vadinamos laukiniu imbieru. Viduramžiais naudotos liaudies medicinoje, pavyzdžiui gydant gyvačių įkandimus ar alkoholikus bandant atpratinti nuo gėrimo. Taip pat plačiai šio augalo vartojimą imituoja homeopatai.

Pipirlapė

Pipirlapė (Asarum europaeum), auga šlaituose šalia žibučių (trys lapeliai). Tik žibučių lapai nuodingi, atsargiai.

Labiausiai iš visų rastų augalų patiko kartenės (Cardamine amara). Labai sodraus skonio, kažkas tarp garstyčių ir krienų. „Verslo klasėje“ Giedrius Vilpišauskas buvo parašęs labai gražų straipsnį apie žmones, kurie tokie keisti, kad valgo garstyčias, kai kiti gyvūnai jų vengia, kaip nuodo. Dėl šito augalo vartojimo maistui irgi nesutariama, vienose šalyse jis laikomas valgomu, kitose nuodingu. Ir tai tik kultūrinis skirtumas. Šiaip augalas kaip atskiras patiekalas nevartojamas, bet į salotas, sūrelius ar ant sumuštinių labai tinka. Beje, nors jo lotiniškas pavadinimas panašus į kardamono, su tuo augalu tik teik ir bendro.

Karčioji kartenė (Cardamine amara)

Karčioji kartenė (Cardamine amara) savo natūralioje aplinkoje šalia vandens.

Builiai (Anthriscus cerefolium), pasirodo, tas augalas, kurių pilni daugiabučių kiemai, ir kur vaikystėje žaisdavau, kad čia įsivaizduojamos morkos, nes lapeliai primindavo morkas. gentainiai su salierais. Kaip prieskonis gardinti paukštienai, žuviai, jūros gėrybėms. Labai populiarus Prancūzijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Nuovirai naudoti liaudies medicinoje daugybei ligų gydyti. Tikima, kad lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, gydo galvos svaigimą, karštinę, ir dar turbūt viską kas liko. :D Nuotraukos neturiu, bet jei matėte lysvėje augančią morką, tai primena jų lapus, tik kad smulkesni.

Kibieji lipikai (Galium aparine) irgi jau pradeda lįsti. Savyje turi kofeino, todėl naudojami kaip kavos pakaitalas. Iš netokių naudingų, yra medžiagų sukeliančių odos pažeidimus, pavyzdžiui bėrimus (kontaktinį dermatitą). Sako, kad yra gana saldoko skonio. Pati ragauti neišdrįsau. Šiaip tai vadinamas piktžole, auga kur papuola. Liaudies medicina irgi naudoja nuo daugybės skirtingų ligų, homeopatai irgi parašo, kad neva tai sudėtyje kažkada tai buvo užuominų apie šį augalą.

IMG_20160227_125816-01

Kibusis lipikas (Galium aparine) bunda iš po ąžuolo lapų

Miške taip pat augą visokių grybų. Labai daug apie juos nekalbėsiu, nes čia atskiras menas ir mokslas. Jie gana panašūs vieni į kitus, nuodingi panašūs į nenuodingus ir panašiai. Įdomūs buvo trys dalykai: valgomosios ugniabudės, kreivabudės ir raudonkraštės pintys, bei kitokios kempinės. Ugniabudės auga kuokšteliais ant medžių kamienų, o joms būdinga tai, kad kotelis tamsesnis už kepurėlę ir bręstant vis tamsėja. Labai skanūs grybukai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir termiškai apdorotus. Tokie minkšti, maloniai saldūs ir nevisiškai grybiško skonio. Kreivabudžių pavyko rasti tik užuominas. Bet jei nėra miške, galima nusipirkti didesnėse Rimi arba Maxima parduotuvėse. Visiškai nereiklūs grybai, kuriuos galima auginti ir pramoniniu būdu. Labai malonios konsistencijos ir gero skonio. O pinitiniai grybai neva tai turi visokių gydomūjų savybių (sakiau pirksiu knygas ir skaitysiu daugiau), bet veikia tikrąją to žodžio prasme kaip kempinė, kas yra naudinga, jei miške ar necivilizuotoje vietoje susižeidi, tai galima naudoti vietoje tvarsčių. Ir gerai dega, tinka kurui.

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

 

Dar pradžiugino vienas nevalgomas grybas. Neatsimenu jo tikro pavadinimo, bet vadintas elfų taurele. Nes primena taurę. Šiaip nenuodingas, bet beskonis ir nelabai aiškios maistinės vertės, užtai galima naudoti kaip indą.

Elfų taurelė

Elfų taurelė

Po viso pasivaikšiojimo buvo kita įdomi dalis – ragavimas. Ieva paruošė vaišes su tais žieminiais augalais. Tai buvo nuostabu. Maistas ir vizualiai gražus, ir labai skanus. Ir jo daug. Kai kas skundžiasi, kad jos ekskursijos su vaišėmis daug kainuoja, bet jau vien už maistą verta tuos pinigus mokėti. Apie kiekvieną patiekalą papasakoja, ir kaip gamino pasakoja. Davė degustuoti alų ir midaus. Beje, yra atskira ekskursija apie augalus šitiems gėrimams. Ir, žinoma, įdomiausia dalis tai knygos, kurias davė pavartyti. Kad po keleto metų daugiau apie augalus žinočiau. Ir ne vien maistui, bet ir kaip su jais gydyti ir kaip tarpusavyje derinti.

Daugiau informacijos apie Ievos ekskursijas:

Slėnyje.lt

Slėnyje paskyra Facebook

Lošėjas visai nieko

Paskaičiusi Justės atsiliepimus apie Redirected į tą filmą taip ir dingo noras eiti, tai šį kartą apie Lošėją neskaičiau nei jos, nei niekieno kito atsiliepimų, kiek tik tai buvo įmanoma.

Bet vis tiek lindo, ar kad labai blogas filmas, ar kad labai geras filmas, ar kad pauzių per daug triukšmo (WTF, ten geriausias filmo garso takelis po nebent Guy Ritchie filmų roko, bet čia visai kitokia muzika. Tokia elektronika pažengusiems, pjaunamieji garsai, žemų dažnių virpesiai, atmosferiškas minimal’as, žodžiu, paklausykite patys. Aš klausau gal jau penktą kartą, kaip jis man patinka).

Mano įspūdžiai: filmas tamsus, truputį postapokaliptinis, labai nelaimingas, vietomis juokingas, kai kurie epizodai ištęsti, bet labai įtraukiantis. Taip įtraukiantis, kad vietomis jauti kaip greičiau ima plakti širdis, o keliose vietose net nusipurtai, nes visai netikėtai kas nors nusprendžia žūti. Mirties čia daugiau, veiksmo daug, tai įdomu. Ir nėra taip, kad sėdėtum ir žinotum, kuo viskas baigsis. Na, aišku, tai, kad filmas europietiškas, o ne holivudinis, sufleruoja tam tikrą pabaigos scenarijų. Bet jei veiksmas nevyktų tokioje akivaizdžioje Klaipėdoje, ir visi, išskyrus autentišką nuomotoją nekalbėtų lietuviškai, tai galėtų būti bet kurios šalies filmas.

Beje, tai turbūt buvo antras lietuviškas vaidybinis filmas, kurį sąmoningai ėjau žiūrėti į kiną. Pirmasis buvo reto bukumo komedija „Diringas“, bet juokinga, nes būna komedijų, kur labiau norisi viaukčioti arba verkti, arba kilnoji antakius, nes, o čia reikia juoktis? Ir šiaip aš nesu labdaros organizacija, kad eičiau į filmus vien tam, kad „paremčiau lietuvišką kiną“. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu, jei nueini į filmą, o ten vien peizažinės pauzės, dvasinga meilė, gilūs žvilgsniai, etc, o tada kūrėjai galvoja, kad to ir reikia.

Ne, nereikia. Reikia, kad kai žiūri filmą, jį žiūrėtum, nenorėtum išeiti iš salės, žūti, pasitikrinti facebooką, pažiūrėti imdb, nes nesigaudai kas čia vyksta ir apie ką čia ar panašiai. Ir Lošėjas tikrai buvo geresnis nei du mano paskutiniai matyti filmai (Transformerių kažkuri dalis ir Beždžionių planetos tąsinys. Matote, šitą filmą su holivudais lyginu). Ir jau galima kalbėti apie patinka/nepatinka pagal žanrą, o ne pagal tai, kur sukurtas filmas.

Kas patiko: Labai natūralūs personažai. Beveik visi aktoriai taip maloniai žiūrėjosi. Išskyrus Oona Mekas (filme Ieva), jos balso intonacijos tokios, nu, nežinau, dramatiškos, vaidybiškos, rimties kupinos. Jei jos personažas būtų ne GMP medikė, o kokia globos namų prižiūrėtėoja, tai būtų ok. Dabar truputį trukdė. Bene labiausiai džiugino tokia stora moteris, gal buhalterė, kuri Ievai davė išeitinę. Ir rusė buto savininkė. Ta tokia autentiška, kad atrodo, jog tikrą žmogų matai. Laidotuvių kalba, skaudžiai tikroviška, paskui prasidėjo fantasmagorinis absurdas, iš kurio būtų galima padaryti Death at a Funeral Rytų Europos variantą (nors šiame filme niekas per laidotuves papildomai nemirė). Ir keiksmažodžiai čia atrodė natūraliai. nes būna, žiūri ir atrodo jie įdėti vien tam, kad veikėjas atrodytų šiukštesnis, o čia jie labai vietoje ir laiku. Ir ar minėjau, garso takelį. Taip, minėjau, tik dar pridėsiu, kad jis puikiai papildė ir pratęsė filmą, būtent dalis garso ir kūrę įtampą filme, kartais užmaskuodamas siužeto skyles. Labai patiko kelios scenos, kur Vincentą (Vytautas Kaniušonis) gauna apdovanojimą už geriausią GMP mediko darbą. Valio, štai, imkite puodelį ir hematogeno. O šone sėdi administracija, nes „mes“ tai ne „jie“. Labai graži realybės iliustracija. Apskritai, iš techninės pusės filmas atrodo puikiai.

Kas man nepatiko. Eilinė filmų problema, kad visur daugiau vyrų, nei moterų, nors gyvenime yra atvirkščiai. Ir dialogai beveik vien tarp vyrų. Yra kas juokiasi, kad Skandinavijoje yra reikalavimai filmų kūrėjams kurti normalius dialogus ir tarp moterų, bet juk filmo tikslas reflektuoti tikrovę, o ne konstruoti kažkokį maskulinistinį pasakų pasaulį. Ar kažką ne taip suprantu. Na, bet tiek to. Dar ta dirbtinė ir keista „meilės“. Tiksliau, vienos nakties nuotykis, kuris nesugebėjo pasibaigti po vienos nakties. Bet ką aš suprantu apie tokius dalykus. Dar tas čiochnutas vaikas, kuris paskui kažkuo prabangiu suserga. Visiškai neįtikinantis vaikų gydytojas. Nors kita vertus, jis galėtų būti iliustracija žmogaus, sakančio, kad antrą kartą į mediciną nestotų. Šiaip veikėjo charakteriai tokie ne iki galo atskleisti. Justė rašė, kad nesupranta kodėl jie lošia. Kodėl jie visi lošia. Ar apskritai kodėl jie priima vienokius ar kitokius sprendimus. Ir visgi, man Ievos personažas labiausiai trukdęs filme. Kaip jie bendrauja su vaiku, kaip ji bendrauja su Vincentu, kaip ji reaguoja į lošimą.

Bendrai paėmus filmas geras. Ir jį verta pažiūrėti tuo atveju, jei patinka tam tikras žiaurumo kiekis, negražios erdvės, negražūs žmonės (ne vien fizine prasme), jei ne taip svarbu absoliutus siužeto nuoseklumas. Nes būna filmų, kur viskas preciziškai sudėliota, viskas logiška ir aišku, bet nuobodu žiūrėti. Čia yra trūkumų, bet jų mažiau, nei privalumų.

O tie, kas sako, kad filmas žemina medikus, arba labai blogai galvoja apie medikus, arba atvirkščiai, galvoja per gerai. Yra scena, kur veikėjai ginčijasi, ar galima statyti už savus, o paskui pasakoma, kas bus, jei prasidės savi-nesavi, nes galiausiai juk vis tiek kas nors kažkam bus savas. Medikai savo darbe norėdami gero kartais padaro daug blogų dalykų, vien todėl, kad skirsto žmones į savu/nesavus. Ir tuo filmas nėra toks baisus, kaip gyvenimas, kai kuriais atvejais.

Screenshot_2

Kad suprastum, žodžiai nebūtini

Ar būna, kad kažkas neduoda viduje ramybės? Žinoma, kad būna. Ir tai prasimuša per nuolat kartojamas tas pačias frazes tik skirtingiems žmonėms, per straipsnius skaitomus iš serijos Psichologija tau, penktą kartą zulinant tas pačias nuskaitytas banalybėmis perpildytas self-help knygeles (nors jei žinutė nauja, niekada negirdėta, o pats taip šauniai nesugebi sugalvoti, tai gal ne tokia ir banalybė), per kompulsyviai rūkomas cigaretes ar ritualinį alkoholio vartojimą (tam tikra proga, tam tikrame inde, su tam tikrais žmonėmis ar tam tikra rūšis – bet kas, iš ko padaromas ritualas). Galbūt grauži save tiek, kad tikrąja to žodžio prasme susigrauži – atsiranda nugręžti dantys (arba bruksizmas), virškinimo sutrikimai, miego sutrikimai ir panašiai. Dar būna, kad nepripažįsti, kad kažkas tave graužia ir tada darai meną, mokslą ar pinigus. Arba pripažįsti, bet darai meną, mokslą ar pinigus, nes nenori galvoti, nes nieko nėra nuodingiau už overthinking. Skaitykite toliau