Kodėl gydytojai vaikšto su akiniais

Yra mitas, kad nesutiksite (akių) gydytojo, kuriam būtų padaryta regėjimo korekcija lazeriu. Ir iš tiesų gana daug gydytojų vaikšto su akiniais. Pasakosiu apie tai, kas yra lazerinė regėjimo korekcija, ir iš kur atsiranda kai kurie mitai.

Pirmiausia, kad būtų galima suprasti apie ką eina kalba, paaiškinsiu esminius akies anatomijos momentus. Žiūrint į akį matosi baltymas, vadinamas odena, rainelė ir vyzdys. Rainelę dengia skaidrus sferinis apvalkalas vadinama ragena, o vyzdys yra lęšiukas. Šviesa patekusi į akį praeina ir lūžta per rageną, tada lęšiuką, kuriame šviesos spinduliai lūžta, tada keliauja stiklakūniu (paveikslėlyje nepažymėta, bet toks želinis skystis užpildantis akį), kol patenka į tinklainę. Ragena pati nėra tik vienasluoksnė plėvelė, jos viduje dar yra masė, vadinama stroma, o viską dengia epitelis ir membrana. Ragena kraujagyslių neturi, todėl operacijos metu nekraujuoja. Lęšiukas taip pat turi kapsulę, skaidulas ir branduolį, todėl gali keisti savo formą, o nuo to priklausys matymas į toli ar arti. Akies dugne susikerta šviesos spinduliai. Augimo metu akis gali užaugti arba labai ilga, arba trumpa.

Jei akis ilga, ašis irgi bus ilga, o spinduliai susikirs nepasiekę tinklainės, todėl žmogus gerai nematys į tolį, tokia būklė vadinama trumparegyste (arba mediciniškai – miopija). Nes mato trumpus atstumus.

myopia

 

Jei akies ašis trumpa, tai spinduliai viename taške susirenka už tinklainės, todėl žmogus nematys arti esančių objektų, tokia būklė vadinama toliaregystė (hipermetropija). Nes mato tolimus atstumus.

eyecare1

 

Dar yra astigmatizmas, kuris būna dėl ragenos kreivuma, tada per rageną praėję spinduliai išsiskaido, neteisingai lūžta praėję per lęšiuką, o tinklainėje nesusirenka viename taške, todėl vaizdas būna išsikreipęs ir neryškus. Astigmatizmas kartu gali būti su trumparegyste, toliaregyste arba abiem variantais.

Astigmatism

 

Lazerinės regėjimo korekcijos buvo pradėtos daryti prieš daugiau kaip 20 metų. Per tą laiką buvo sugalvota daug įvairių būdų ir jų patobulinimų. Kai kurie jų nebedaromi dėl įvairių nepageidaujamų reiškinių (dėl kurių iš dalies tebesitęsia mitai apie tai, kad regėjimo korekcija lazeriu yra blogai). Naudojami dviejų tipų lazeriai: eksimetriniai, arba trumpų (ultraviolieteinių) bangų ir femtosekundiniai, ypač trumpų bangų, lazeriai. Lietuvos akių klinikos beveik visos smulkiai aprašiusios visus operacijų metodus, kuriuos taiko. Apie visus būdus nerašysiu, tik apie kelis pagrindinius.

PRK (Photo Refractive Keratatectomy) – Nuo šių operacijų 1980 dešimtemčio viduryje pradėtos lazerinė korekcijos. Chirurgas gremžtuku pašalina viršutinį ragenos epitelio sluoksnį, vėliau eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis, lašinami akių lašai. Tinka nedidelio laipsnio miopijai, hipermetropijai ir astigmatizmui gydyti.

LASIK (LAser in-SItu Keratomileusis) – Išvertus iš graikų kalbos: vietinė ragenos formos korekcija lazeriu. Chirurgas ragenoje padaro pjūvį, atkelia epitelio sluoksnį. Eksimetriniu lazeriu pakeičiama ragenos stromos forma ją nugarinant. Atgal uždedamas epitelio lopas, kelias minutes stebimas jo prisitvirtinimas. Nesiuvama. Paskiriami akių lašai.

Beskalpelinė LASIK, femtoLASIK, ir kt. – pjūvį ragenoje atlieka ne chirurgas, o femtosekundinis lazeris, todėl ragenos epitelyje daromas tikslesnis pjūvis ir plonesnis lopas.

LASEK (Laser Assited SubEpithelial Keratectomy) – turi panašumų ir su PRK ir su LASIK. Atskiriamas ragenos epitelio lopas, kuris nuvyniojamas. Skirtingai nuo LASIK, tas sluoksnis gerokai plonesnis. Eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Skirtingai nuo PRK paviršinis sluoksnis ne visiškai nugramdomas, o lopas užvyniojamas atgal. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis ir paskiriami akių lašai.

lasers-495751_1280

Lazerinė regėjimo korekcija gali būti daroma tik sveikiems žmonėms, kurių regėjimas nusistovėjęs ilgiau kaip 2 metus. Tai yra komforto operacija, o ne gydymo būdas, todėl siekiant padidinti efektyvumą, reikia kaip galima labiau sumažinti riziką. Sveikumas yra sąlyginis dalykas, šiuo atveju, svarbiausia ar kandidatas neserga cukrinius diabetu, autoimuninėmis ar kitaip imunitetą pažeidžiančiomis ligomis (pvz. ŽIV), nevartoja imunitetą veikiančių vaistų, tokių kaip steroidai arba imunosupresantai, ar neserga kraujagyslinėmis ligomis ir panašiai. Nėštumą reikia planuoti arba gerokai prieš operaciją, arba gerokai po (tas gerokai apie 6 mėn.).  Jeigu yra labai didelio laipsnio trumparegystė (> -9D), toliaregystė (> +4D) arba astigmatizmas (> 3D) , efektas bus nepakankamas, todėl siūlomi kiti regėjimo korekcijos būdai. Kai trumparegystė daugiau kaip -5D galimas tolesnis regėjimo prastėjimas ir po operacijos. Žinoma, geras segėjimas kurį laiką išliks, tokio gilaus regėjimo deficito nepasieks.Taip pat lazerinės korekcijos daromas tik iki 40-45 metų. Operacijos metu koreguojama ragena, o regą lemia iš kitos struktūros. Nuo tokio amžiaus lęšiukas praranda savo elastingumą, vystosi senatvinė toliaregystė (presbiopija), taip pat lęšiukas gali pradėti drumstėti (vystosi katarakta). Tada pacientams siūloma palaukti ir pakeisti lęšiuką, kai savas susidrums. Kadangi dirbtinis lęšis neelastingas, pacientas gali pasirinkti ar geriau nori matyti į arti, ar toli. Po visų operacijų kontaktinius lęšius dėvėti galima, jei tik yra poreikis.

Komplikacijos yra gana retos, jų mechanizmas susijęs su operacijos technika. Aklumas praktiškai neįmanomas, na, bent jau Lietuvoje tokių atvejų nefiksuota. Ragenos paviršinių sluoksnių sujudinimas lems akių sausumą, diskomfortą, padidėjusį jautrumą šviesai. Visai tai praeina per skirtingą laikotarpį. Lopelio suformavimas ir jo prigijimo (ne)sėkmė lems padidėjusį jautrumą bet kokiems mechaniniams dirgikliams, gali matytis auros, atspindžiai. Instrumentų naudojimas ir gilesnis lindimas į rageną gali labiau pažeisti nervus, tuo retu atveju kai nervai atgyja netaisyklingai, gali varginti skausmas, kuris atsiras ne iškart, o pavyzdžiui po metų nuo operacijos. Jei mėgstate siaubo istorijas, čia amerikiečių blogos patirtys po LASIK.

glasses-difference

Taigi, kodėl gydytojai vaikšto su akiniais. Iš tiesų vaikšto ne visi. Yra ir akių ligų gydytojų, ypač jaunesnių, kuriems lazerinės regėjimo korekcijos atliktos. O tie kurie nepasidarę greičiausiai bus dėl kainos. Su ištyrimais abiejų akių operacijos kainos apie €800, skirtingose įstaigose ir skirtingais metodais darant kainos skirsis. Taip pat medikų darbas susijęs su didele psichologine įtampa ir įtampa regėjimui (nes nuolat žiūri į artimus atstumus), ne taip mažai kolegų skundžiasi, kad jų regėjimas prastėja. Jei gydytojas turi pinigų, tai greičiausiai neturės laiko, nes dirbs per tris darbus ir negalės sau leisti nedarbingumo kol vyks sveikimo procesas. Turintys pinigų būna ir vyresni, taigi, per tą laiką susirenka kolekciją ligų, arba akis tiesiog pasensta. Ar aš pati ryžčiausi? Taip.

 

Vaikai yra juokingi

Pirmadienį Vaikų ligoninėje prasidėjo priešpaskutinis ciklas. Elena nuėjo į kardiologijos-endokrinologijos-reumatologijos skyrių, o aš į ausų, nosies, gerklės ligų (arba LOR, arba otorinolaringologijos).

Universitete LOR man buvo kažkoks košmaras. Nosys bjaurios, ausys bjaurios, o gerklos išvis turbūt pats negražiausias iš visų žmogaus organų. Nosies ir ausies vidinė sandara atrodo kaip iš kito pasaulio, ausies funkcijos ir veikimo mechanizmas išvis viršija mano suvokimo ribas. Ir šiaip, man ten viskas buvo labai keista, neįdomu ir taip pasiliko spragos, grynai iš atkaklaus neigimo. Tai kai pasakiau kai kuriems draugams, kad eisiu į LOR, kraipė galvas ir keistai žiūrėjo. Bet dabar labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Suaugusiųjų ir vaikų LORistų atskirai nėra, galioja ta pati licencija, bet tai, ką mačiau Santariškėse ir tai, kas yra Vaikų ligoninėje, labai skiriasi. Skaitykite toliau

Kaip tapti chirurgu

Iš karto pasakysiu, kad jei labai norite būti chirurgas ar chirurgė, amžius nesvarbus, reikia tik pabaigti medicinos studijas. Studijos sunkios, kartais nuobodžios, kartais kvepiančios beprasmybe, ypač jei turima minty aš tik operuosiu, kam man žinoti tuos antros eilės vaistus nuo maliarijos. Bet beveik visi kas įstoja anksčiau ar vėliau baigia. Net jei diplomą gauna būdami daugiau trisdešimties metų.

Bet tarkime, kad diplomas jau yra. Ir tarkim netgi pavyko įstoti į chirurgiją ir dabar jau leidžia ateiti prie operacinio stalo. Tada reikia rinktis kokio gerumo chirurgu norima tapti. Skaitykite toliau

Kūno skysčiai antakiuose ir kaip rajono vaizdo neatlaikė orchidėja

Šiandien buvo gera diena, nes pagaliau išdrįsau nusiprausti kelio endoprotezavimo operacijai. Iš šono žiūrint tai baisiai brutalus procesas, gręžimai, kapojimai, daug jėgos reikalaujantis kalima, traukimas, kojos kilnojimas, laikymas ir taip apie pusantros valandos. Tai tykiai sėdėdavau ant palangės atidžiai sekdama kiekvieną chirurgo, bet labiau asistento judesį, jei pati įsidrąsinčiau šalia atsistoti. Kelio endoprotezavimą daro dažniausia pagyvenusioms, nutukusioms, sunkius darbus gyvenime dirbusioms moteriškaitėms ir truputį rečiau pilvingiems ponams. Nes didelis svoris, traumos, monotoniški judesiai, raumenų silpnumas, galų gale dėl amžiaus vykstanti involiucija ir susidėvėjimas lemia, kad nudyla kremzlė taip, kad kaulas ima trintis į kaulą, pradeda skaudėti sąnarį ir tada lieka vienintelis gydymas protezuoti sąnarį. Tada sąnarinis paviršius nugrandomas, jam pjūklu suteikiama tokia forma, kad būtų galima pritvirtinti protezą ir tada jis įdedamas. Viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau. Po kokių  metų, kaip visi mechaniniai dalykai, jis susidėvi ir reikia keisti. Tai šiandien buvau tas trečias operacinėje, kuris iš principo nieko nedaro, bet mačiau visą ta fancy procesą iš labai arti. Taip arti, kad kauke nepridengtos veido ir kaklo dalys buvo aptaškytos krauju ir smulkiomis kaulo drožlėmis. Savotiškai žavus jausmas. Ir labai gražiai atrodžiau, kai nusiėmiau kaukę. Skaitykite toliau

Kodėl iš mūsų nebus chirurgių

Elena:

Taigi, dabar sėdim chirurgijos cikle. Ir kažkaip beveik savaime kyla mintys – galėčiau būti chirurgu, ar ne? Visų pirma, tai mane žavi chirurgijos konkretumas – aiški liga, aišku ką reikia padaryti, aiškūs rezultatai. Paprasta. Dažnai pacientams gerėti pradeda net ne PO atliktos operacijos, bet dar jos metu (pavyzdžiui, šalinant auglį. „Atjungus“ jį maitinančias kraujagysles, pasikeičia visi organizmo parametrai – kraujo spaudimas atsistoja į normos ribas, širdies ritmas susinormalizuoja ir panašiai). Taip, aišku, būna ne visada, bet tokių pavyzdžių kasdieninėje praktikoje pakankamai daug. Antra, konkretumas veikloje – žinai, kiek turi operacijų, žinai, kaip reikia elgtis, jei kraujuoja ir kaip reikia siūti kurį organą. Čia tau ne terapija, kur kartais kaip aklas medžiotojas šaudai tuščiais šoviniais į visas puses ir bandai pataikyti. Nes KAS žmogui negerai, taip iki galo ir nežinai. Nes vieni tyrimai rodo vieną, kiti – kitką, o dar į vaistus pacientas drįsta sureaguoti kitaip, nei turėtų, tai jau tada iš vis pekla. Bet terapija arčiau paciento. Arčiau, nes čia daugiau lemia pokalbis, svarbiau, kaip žmogus jaučiasi prieš ir po tabletės, kuri iš jų jam geriau, kuri pigiau, kuri skaniau, kuri padeda LABIAU. Nes chirurgo diskusija su pacientu „jaustumėtės maloniau, praradęs dešinę ar kairę storosios žarnos pusę?“ turbūt nelabai įmanoma… Be to, terapijoje daugiau mįslių – tas aklas šaudymas turi savotiško žavesio, nes su metais daraisi vis taiklesnis, nors ir aklas. Atsiranda tarsi šeštas pojūtis, KAIP reikia šį pacientą gydyti. Ir tas mane žavi labiausiai. Kai visi vadovėliai rašo vieną, o patyręs gydytojas padaro priešingai ir vienintelis jo pagrindimas būna „pamatysit, suveiks“. Ir akurat, veikia. O paaiškinti, KODĖL suveikė, negali, nes ir pats nežino – tiesiog, jautė. Skaitykite toliau

Apie ligoninės požemius ir aistrą darbui

Šiandien su Elena važiuodamos į ligoninę aptarinėjome, kokie jie nenormalūs. Penktadienis, o visi prisirašę operacijų kaip jokią kitą dieną. Tai gal tada nieko neguldys, nes neturės kada. Ir išrašyt gal reikėtų, bet irgi nebus kam. You wish. Mano skyriuje paguldė kelis naujus, psichologiškai buvau pasiruošusi visus surašyti. Bet taip nei vieno naujo ligonio ir nepamačiau (tik prieš išeidama namo peržiūrėjau rentgeno nuotraukas). Prisiklijavau prie vieno chirurgo, kur vakar vis kartojau, kad noriu pažiūrėti hallux‘us* ir Diupiterno kontraktūrą**, tai išėjome į kitą korpusą operuoti. O tarp korpusų ligoninėse būna požeminiai perėjimai. Skaitykite toliau

Liečiau skrandį, patyriau emocinę traumą, vėl budėjau, o po to pakeičiau skyrių

Vakar buvo mano paskutinė diena Krūtinės chirurgijos skyriuje. Aną savaitę buvom su Juste susitarusios susikeisti skyriais, kad gautume daugiau antspaudų į savo knygeles ir pamatytume įvairesnių dalykų. Tai kaip tyčia padavė naujų, įdomių atvejų. Bet vakar irgi buvo gerai: ryte mačiau mediastinoskopiją, kas mane labai labai pradžiugino, nes tai buvo mano mažytė medicininė svajonė. Mediastinoskopija naudojama tik vienam tikslui – tarpuplaučio limfmazgių biopsijai paimti. Iš kitur, ypač paviršių, paimti limfmazgio biopsiją yra minučių reikalas, tai paprasta procedūra, atliekama kur nors ištyrimo ar procedūrų kabinete. Tuo tarpu iš tarpuplaučio imant limfmazgius viskas užtrunka apie valandą: prapjaunamas kaklas, įvedamas endoskopas į krūtinės ląstą ir žvejojami limfmazgiai. Procedūra reikalinga siekiant nustatyti plaučių vėžio išplitimą prieš irba po gydymo. Norėjau pamatyti būtent šią procedūrą, nes limfmazgius iš ten iškrapštyti galima dar dviem būdais: ultragarso kontrolėje per stemplę arba per bronchus, o ką rinktis daugiausiai lemia chirurgo pomėgiai ir patyrimas. Kai pernai turėjome krūtinės chirurgijos ciklą, dėstytojas buvo labiau už kurį nors iš tų dviejų ultragarsinių būdų. Tai man taip ir liko tas mistiškas mediastinoskopijos įdomumas. Na, ir dar, žinoma, gražus ir skambus pavadinimas viliojo. Po šitos operacijos dar tvarkiau truputį popierius.

Katytė sėdi prie stalo viena kabinete ir surašinėja ligos istorijas. Rawr kaip smagu.

Katytė sėdi prie stalo viena kabinete ir surašinėja ligos istorijas. Rawr kaip smagu.

Vėliau ėjau asistuoti į gastrostomijos(gr. gaster – skrandis, stoma – burna/skylė) operaciją. Ligonis dėl onkologinės ligos negali nei valgyti, nei gerti pats, nes viską užspaudė vėžys. Labai varganai atrodė, neprisimenu kada mačiau tokį išsekusį ligonį. Operacijos principas toks, kas skrandyje padaroma skylė, į jį įkišamas vamzdelis, jis išvedamas į išorę, prijungiamas prie maišelio ir per šitą sistemą ligonį galima tiesiogiai maitinti į skrandį. Operacija truko ilgiau, nei tos kitos, kuriose asistuodavau, bet laikas ištirpo. Kai stovi prie atverto kūno, išorinis pasaulis nustoja egzistuoti, negirdi, kad operacinėje groja radijas, esi įsijautęs į tą procesą, ką nors palaikai, pridegini, pakerpi, pasiurbi, pašluostai, ir taip toliau. Net nejauti, kad stovi truputį palinkęs ir beveik nejudėdamas. Ir tai yra kažkoks neapsakomai malonus jausmas, būti ten. Liesti kūną iš taip arti. Ir kai žinai, kad nuo to žmogui bus geriau, bent truputį lengviau gyventi. Ir nors aš suvokiu, kad čia nėra kažkokios chirurginės aukštumos, bet man kaip dar studentai bet koks apsitaškymas krauju yra maloni ir jaudinanti patirtis. Mano chirugas, kad gailėčiausi, jog išeinu į kitą skyrių, dar pasakė, kad rytoj (tai jau šiandien) bus stemplės šalinimo operacija. Taip įdomu, bet va, nepamačiau.

Už tai šiandien mačiau kaip keičia kelio sąnarį ir perkeičia klubo sąnarį po retos komplikacijos. Ne veltui pacientai sako suremontuokit mane, nes tos ortopedinės operacijos yra visiškai kaip remonto darbai. Grąžtai, kaltai, plaktukai, daugybė metalo. Operacijos grubios, garsai grubūs, daug nuleidžiama kraujo, jis tykšta į šonus, nuo kaulų kyla dulkės. Chirurgas prieš operaciją sakė, jei alpsit, tai galit išeiti. Bet per daug įdomu, kad alptum. Ir savotiškai žavu. Nors keisčiausia man, kad pacientams nuskausmintos tik kojos, t.y. jie operacijos metu yra sąmoningi, kad sąmoningi tai čia viskas tvarkoje, bet kad jie užmiega. ten toks triukšmas operacinėje, kaip per remontą, o jie ramiausiai knarkia.

Dar vakar budėjau. Prieš prisistatydama į Priėmimo skyrių nuėjau į tą nuostabiąją valgyklą. Buvo košmariška. Sriuba buvo su kopūstais. Nu aš nemėgstu kopūstų. Nu labai nemėgstu, jie tokio įsigeriančio ir persismelkiančio kopūstiško skonio. Bet valgiau, nes paskui laukė cepelinai. Juos atnešė, man dar nebaigus sriubos. Bet kai baigiau, į juos žiūrėjau. Žiūrėjau. Kaupiausi. Ragavau kažkada seniai ir mano juslės patyrė gilų sukrėtimą. Bet pirmame kurse pradėjau valgyti kiaulieną, o šeštame pirmą kartą paragavau kiaulės ausų, tai galvojau, ryšiuosi paragauti. Be to laukia darbas iki devynių vakaro, tai reikia pavalgyti. O jie tokie glitūs, gleivėti, nenusakomos spalvos, kaip kelias savaites vandenyje išbuvęs lavonas, o smirda, taip salsvai, galai mirksta grietinėje (dar vienas dalykas kurio vengiu), vieno c. šonas liečiasi su spirgais. Gerai, kad dar neužpylė visko ant viršaus. Tada po truputį pjausčiau iš nežiūrėdama dėjausi į burną, neatsakingai kramčiau ir greitai rijau, kad kuo mažiau skonio būtų burnoje. Taip, buvo šlykštu, kaip ir atrodė. Suvalgiau gal mažiau nei pusę porcijos. Porą gabaliukų pabandžiau su grietine, tada su spirgiais, tada kartu, nes viena maistui išranki draugė sakė, kad su pagardais jie tikresnio ir geresnio skonio. Visos trys kombinacijos buvo kaip bausmė mano skonio receptoriams. Tada valgiau vienus. Tai pirmo nepabaigiau,tik išvalgiau mėsą. Su antru net neprasidėjau, atlikau inciziją, pašalinau mėsą ir ją suvalgiau. Nes buvau tikrai alkana ir laukė priimamasis. Tai kad nors gert būtų kompotas, tai ne, kefyras. Mėsa su grietine, kefyru ar panašiais pieno produktais yra dvasinis skausmas grynuoju pavidalu.

Rytojui nepasisekė - šiandien pietūs buvo labai skanūs, kaip kokia kompensacija išeina

Rytojui nepasisekė – šiandien pietūs buvo labai skanūs, kaip kokia kompensacija išeina

Tai čia nieko, priėmime supratau, kad stiprinausi cepelinai be reikalo, nes nebuvo ką veikti. Nors pradžia daug žadėjo, vos man įėjus į chirurgų kabinetą, ten buvo siaubingai sumušta ir nukankinta mergina. Kai Elenai detaliau papasakojau grįžusi namo, jos reakcija buvo, kad kaip iš filmo situacija. Po to buvo dar viena suspardyta moteris, suspardytas vyras, smaugtas ir muštas vyras, ir keli nelabai įsimintini atvejai. Tai tarp tų pusantros valandos nieko neveikimo pauzių juokavau draugams sms’ais, kad šiaip niekas neateina, o jei ateina, tai apie juos pranešama policijai. Pavyzdžiui penktadienį tai buvo nenutrūkstamas srautas. Nu o vakar tai vos atsilaikiau budėjusio chirurgo pasiūlymui eiti kartu parūkyti, kaip nebuvo ką veikti. Bet kažkaip pabaigus mediciną pradėti rūkyti visai be ryšio. Kad ir kaip ten būtų, išsiaiškinau tokio srautų netolygumų priežastį. Yra toks dalykas kaip ekstrinės dienos, tai kai GMP tam tikromis dienomis ligonius vežą į tam tikras ligonines. Tai mūsų ligoninėje ekstrinės yra nelyginės dienos. Antradienį veža į Respublikine ligoninę, ketvirtadienį ir šeštadienį į Jūrininkus. Toks pasiskirstymas likęs nuo senų senovės, bet kad jo racionalumas yra sunkiai suvokiamas, turbūt niekam neužkliūva.

Šis paveikslėlis gerai apibūdina mano jausmus medicinai

Šis paveikslėlis gerai apibūdina mano jausmus medicinai

Tokios smulkmenos labai priverčia pagalvoti, kad didžioji dalis nepasitenkinimo gydytojais ir sveikatos apsauga yra visai ne dėl gydytojų, o dėl vadybos problemų kaltės. Ir tai yra sena problema, o dėl to neefektyviai naudojami materialūs ir žmogiškieji resursai. Apskritai pačios sistemos viduje labai trūksta susikalbėjimo. pavyzdžiui, chirurgų penkiaminutėse kyla probleminis klausimas. Ar jis išsprendžiamas? Ne, nes iš pradžių visi aršiai gina savo poziciją po vieną, tada visi choru, tada kažkas nutraukia ir visi pikti išsiskirsto, o į klausimą lieka neatsakyta. Arba šiandien lydėjau ligonį į slaugos ligoninę kitame mieste. Mūsų vos neišsiuntė atgal, nes atseit nesuderinta su ligonine, vietų nėra ir panašiai. Tada paskambinau atgal į skyrių, pasirodo, derinta su viena gydytoja, bet jų priėmime niekas nieko nežino. Nepakartojama. Vakar dar geriau buvo, kai Elena lydėjo ligonį į kitą miestą, taip su tuo ligoniu ir grįžo, nes tikrai niekas nebuvo suderinta. Nereikia būti baigus vadybos, kad efektyviai komunikuotum su kolegomis. Bent tiek, kad žmonės čia dažniausiai geranoriški, šilti ir draugiški.

 

P.S. Visos mano draugės gailisi Elenos, kad ją terorizuoju už tai, kad ji turi daug drabužių. Ir Elena gailisi Elenos, kad ją terorizuoju, nors ji šiaip auksinė sugyventinė. Tai viena draugė besiruošdama savaitgalį čia atvažiuoti, apsilankė mano namuose ir surinko drabužių, kad atvežtų ir daugiau nebeūdičiau vargšės Elenos.

Normalūs žmonės penktadieniais tūsinasi baruose, o aš priomnike

Va, ką tik grįžau namo, nueinu į virtuvę, sriuba suvalgyta (šiandien valgiau tik 6 ryto ir 14 val.), palikti neplauti indai, puodeliai net į kriauklę nesudėti. Drabužiai neskalbti, spintų durys atidarytos. Elena išvažiavo į Vilnių. Rašau jai, maždaug, tai kaip čia yra. Atrašo, nemušk, nemušk. Nemušiu, viešai parašysiu, tegu visi mato su kuo gyvenu. Nu gerai, juokauju. Ta prasme, vaizdai tai tokie, bet dramos tiek nėra. Į Vilnių traukinys važiuoja 4 val. 50 minučių ir tokie važiuoja tris kartus per dieną. Mūsų namai visiškame užkampyje, o iki stoties gabalas kelio. O reik pailsėti po operacijų, daiktus susikrauti, tai mažytę betvarkėlę šį kartą atleisime. Skaitykite toliau

Elenos chirurginiai pasiekimai ir mano buitis

– O dieve!, – staiga sušunka Elena stovėdama prie lango, – masinė evakuacija įvyko ką tik.
– Paukštukų? – einu prie lango
– Ne, mašinų!

Įsivaizduojat, 8/20 laisvų vietų. Kodėl mums niekas nepranešė, kodėl negirdėjom sirenų? Kas jiems nutiko. Nes kai grįžom namo, kaip visada, Elena prisiparkavo lygiai ten iš kur išvažiavo ryte. Ir vakar ryte. Ir užvakar. Ir šiaip, čia visi statosi į tas pačias, turbūt kai neranda tos, važiuoja statytis į gatvę, nes nėra vietų. Juokauju. Vietų visada yra, na, bent viena. Skaitykite toliau