Kaip padėti sergančiam depresija

Balandžio 7 yra pasaulinė sveikatos diena, šiemet ji paskirta depresijos temai. Depresija yra viena iš dažniausiai paplitusių lėtinių neinfekcinių ligų, bet nepaisant to, dėmesio jai būtų galima skirti daugiau, o stigmatizuoti mažiau. Vienas iš pagrindinių būdų kaip stigmą mažinti, tai kalbėti ir norėti sužinoti kas tai. Nuo depresijos niekas nėra apsaugotas, nors kai kurie žmonės turi kiek didesnį polinkį. Kiekvienas kurio nors gyvenimo etapu su ja susidurs, jei ne patys, tai jų artimas žmogus.

Depresija, ypač lengvesnių formų, yra „labai mandagi liga“ – frazė su šia liga gyvenančio žmogaus. Ir tikrai, nei smirda, nei deformuoja galūnes, nei bjauriai išberia, nei sukelia nemalonų kosulį ar čiaudilį.  Tokia mandagi ir tyli, kad aplinkiniai net gali nesuprati, kad šalia esančiam kažkas ne taip. Kad tas šalia esantis jaučiasi mirštąs viduje, o tam, kad ateitų iki darbo ar mokslo turi kovoti su savimi. Ir taip kiekvieną dieną. Kiekviena minutė praleista lovoje, bandant iš jos išlipti, sukelia tik kančią ir gėdą,  nes primena žmogui koks jis niekam tikęs. Bet koks veiksmas, ar neveiksmas, primena sergančiam, koks jis nevykėlis, koks netikėlis, koks našta jis yra. Kiekvienas krustelėjimas reikalauja milžiniškų pastangų. Net paprasčiausi dalykai, kaip išsirinkti ką rengtis, ką valgyti. Jei depresija sunki, tai net atsikelti iš lovos žmogus negali. Gali nustoti valgyti, kad nereikėtų rinktis ką, o po to keltis eiti į tualetą. Tų žmonių jėgų rezervai visiškai minimalūs, labai žemi, labai depresyvūs.

Depresija tai nėra liūdesys. Tie, kad su ja nesusidūrę kartais sunkiai suvokia.  Depresija yra visko mažai. Mažai džiaugsmo, mažai valios, mažai jėgų, mažai pasitikėjimo savimi, mažai susidomėjimo, mažai noro gyventi, mažai aistros, ir taip toliau. Kiekviena depresija yra labai skirtinga, ir kiekvienas žmogus su ja gyvena savaip. Kai kuriais atvejais liga prislėgia, ir tada pasidaro labai liūdna, net iki ašarų, kadangi mažai svarbu aplinka, gali apsiverkti nors ir viduryje gatvės. Nuotaika būna ir jokia, iš šono tai gali atrodyti liūdnumas, arba dirglumas.  Kai kas apibūdina tai kaip gyvenimą duobėje, kiti kaip didelį nieko jausmą. Girdėjau ir apibūdinimą, kad jautiesi tarsi įstrigęs kisieliuje, viskas labai tąsu, labai klampu ir atrodo niekada nesibaigs. Kiekvienas bendravęs su sergančiu ar pats susirgęs surastų savo apibūdinimų kaip jaučiasi, ir visi jie būtų teisingi, ir labai sunkūs klausyti.

Depresiją labai sunku atpažinti, nes ji nuostabiai moka maskuotis. Savo vertės menkumo simptomo užkamuoti žmonės labai daug stengiasi, labai daug dirba, ir labai daug sugeba pasiekti, aplinkiniams atrodydami produktyvūs ir šaunūs. Arba jie šypsosi ir juokina kitus, tik tie juokai tokie pamąstymui kartais būna. Yra vadinamoji „besišypsanti depresija“, kuri labai pavojinga, nes susijusi su didesne savižudybės rizika. Tokie žmonės aplinkiniams atrodo lengvabūdžiai ir smagūs, ir visiškai nesukelia įtarimo. kol vieną dieną jų nebelieka, ir visi nustemba. Taip būna su garsių komikų savižudybėmis.  Bet labiausiai maskuoti ir slėpti ligą skatina stigma, galimas artimųjų ir kolegų jei ne pasmerkimas, tai nuvertinimas, bereikalingas gailestis, netaktiški komentarai, nereikalingi patarimai ir kitokios papildomos naštos.

Nepaisant to, kad depresiją galima gerai maskuoti, blogis išsisuoda, ir galima atpažinti depresiją. Noriu pabrėžti, kad diagnozuoti gali tik gydytojas, išnagrinėjęs istoriją ir atskyręs nuo kitų ligų, galinčių duoti panašius požymius. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  1. Nuotaika: didžiąją dalį dienos liūdna, prislėgta, dirgli nuotaika
  2. Interesai: didžiąją dalį dienos sumažėjęs susidomėjimas veiklomis, malonumais
  3. Svoris: apetitas gali sumažėti ir tada reikšmingai (5%) krenta svoris, apetitui padidėjus, svoris auga.
  4. Miegas: nemiga arba per ilgas miegojimas
  5. Aktyvumas: gali būti sujaudintas arba labai prislopintas
  6. Energija: jaučiasi pavargęs, neturintis jėgų. labiau iš ryto, vakarais gali pasidaryti lengviau. („Išsivaikšto“)
  7. Kaltės idėjos: neadekvačiai jaučia gėdą, kaltę, save nuvertina
  8. Koncentracija: sunkiau susikaupia, blogiau išlaiko dėmesį, gali pablogėti atimintis
  9. Suicidiškos mintys: nuolat sugrįžtančios mintys apie mirtį, gali turėti planą kaip nusižudys.

Kaip padėti

Pirmiausia ir svarbiausia įtarus, pasakyti pačiam žmogui, kad įtariate, kad jis serga. Pasakyti, čia ne tu, čia liga. Paskatinti žmogų kreiptis ieškoti pagalbos. Pirmiausia galite kreiptis į šeimos gydytoją. Jie gali diagnozuoti ir pradėti pirminį gydymą, net kelis mėnesius kompensuoti vaistus. Vaistai nėra pakankama, jei leidžia finansinės galimybės, verta susirasti psichoterapeutą. Psichoterapija yra viena iš geriausių investicijų, nes išmoko kaip gyventi su savimi, ir nauda išlieka visam gyvenimui.

Daug kas bijo, kad jei kreipsis į medikus liks ženklas visam gyvenimui. Šita legenda nėra be pagrindo, bet ji pervertinama. Kai kurioms profesijoms yra apribojimas, kad negali dirbti, jei serga kokiomis nors psichikos ligomis, kartais būna išskirta depresija atskirai. Kitais atvejais apribojimai darbui atsiranda tik jei žmogus dėl depresijos yra gydytas ligoninėje. Įvertinimą, ar žmogus darbingas, ar ne, atlieka psichiatras. Be to, čia labai svarbu, sveikatos knygelėje, kurią nešate į darbą, jokių diagnozių ir kodų negali būti rašoma, draudžiama. Taigi, jei gydotės, psichiatras įrašo, kad „šiuo metu psichikos būklė stabili:. Pati mačiau tokių įrašų įklijuotų į korteles, kai žmonės eina į medicinines komisijas. Jei depresija kontroliuojama, ir žmogus į ligoninę niekad nepakliūna, tai ir darbui apribojimų jokių nėra. Dar nerimauja dėl teisių. Lygiai tas pats kas su darbu. Diagnozės nerašomos, rašoma tik specialisto išvada.

Būkite su žmogumi. Žinote, kad ne žodžiai, o veiksmai mus apibrėžia. Pasakymai, „tu man rūpi“, ar „tu man svarbus“ yra tokie bjaurūs ir dirbtinai skambantys, kad gali net išprovokuoti juoką juos išgirdus. Todėl vietoje jų sakymo, tiesiog būkite su žmogumi. Eikite į kiną, kartingus, pasivažinėti riedučiais, pasivaikščioti palei upę, maisto gaminimo pamokas, – bet ką, kas įdomu. Būkite kuo daugiau laiko gryname ore. Žmogus gyvenantis su depresija gali sakyti, kad nenori, tada kalbėkitės, kokios yra baimės, kokie lūkesčiai. Paklauskite kada norės. Nuimkite kuo daugiau naštos. Svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Jei darysite, kad pabūtumėte didvyriu ir gelbėtoju, sergančiam tik pablogės, nes užgrius kaltė ir gėda, kad šokdina. Bet jai nuoširdžiai domėsitės artimuoju, jums bus atlyginta dideliu dėkingumu.

Išklausykite. Iš pradžių sergantis šykščiai kalbėti ir neatsiverti. Taip nutinka žmonėms, kurie girdėjo per daug nereikalingų komentarų, patarimų, palyginimų. Labai skaudina, kai žmogus nori išsipasakoti, o kitas ima sakyti, kad jam buvo dar blogiau. Taip pasakotojas turi tapti klausytoju. Nekankinkite savo artimo istorijomis, leiskite jam kalbėti. Mokėti klausytis yra didis įgūdis. Pabandykite, labai padėsite.

Palaikykite ryšį. Karts nuo karto paskambinkite, susitikite. Nepalikite žmogaus vieno. Užeikite į svečius, arba pasikvieskite pas save, pavaišinkite pietumis. Pasiūlykite savo pagalbą, bet tik tuo atveju, jei tiksliai žinote ką galite padaryti. Mažų mažiausia pagalba, pagaminti pietus, ir paskui suplauti indus. Bet galbūt tai kas nors labiau sofistikuoto. Būtinai paklauskite, kaip sekasi gydymas. Vaistai, psichoterapija, užimtumas ir artimųjų parama, tai geriausias gydymas.

Kuo daugiau domėkitės apie ligą. Skaitykite žmonių istorijas, medicininę, populiariąją literatūrą, pasistenkite suprasti kas tai per liga, ir kaip su ja gyventi artimiesiems, ir pačiam žmogui. Depresija yra lėtinė liga. Jei anksti diagnozuota, ir taikytas geriausias gydymas, ji nebegrįš. Bet didžiajai daliai žmonių, ji vis grįžta ir grįžta. Todėl ir sakoma, gyventi su depresija. Ji gali būti lengvesnė, gali būti sunkesnė, bet supratus ligą, ir išmokus su ją gyventi, tampa lengviau.

Depresija gali ištikti bet kurį. Padėdami artimajam kartu apsaugote ir save. Pagalba nėra sunki, tik reikia laiko ir kantrybės. Bet žinokite, kad depresija praeina, atsitraukia, ypač kuo anksčiau ir tiksliau pradėtas taikyti gydymas. Ir dar kartą priminsiu, kad gydymas nėra tik vaistai.

Nevalgyti mėsos labai lengva

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%.  Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros).  Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso.  Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

  1. Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
  2. Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
  3. Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
  4. Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
  5. Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)
Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių.  Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės).  Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra  tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą.  Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

vegan bacon

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

  • Veggo – augalinio maisto parduotuvė
  • AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
  • Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
  • Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
  • Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą

Patarimai kaip efektyviai bendrauti su gydytoju

Kas bent kartą buvo valstybinėje poliklinikoje žino tą vaizdą, kur ant nepatogių krėslų sėdi eilė žmonių, dar dalis stovi, kur tvyro įtampos atmosfera, o foną sudaro nervingi kosčiojimai. Ir visi žino tuos lyg iš niekur išnyrančius „aš tik paklausti“ žmones, kurie įlenda „minutėlei“, bet neišlenda, atrodo visą amžinybę (nebent gydytojas moka stebuklingą frazę „kelintai valandai jūsų vizitas? Kai ateis laikas, jus pakvies“). O jūsų vizitui skirtas laikas vis trumpėja. Dar labiau sutrumpėja, jei įėję į gydytojo kabinetą imate piktintis ką tik įvykusiu epizodu, arba kad reikėjo ilgai laukti. Arba kai kalbate kitokią su jūsų sveikatos problema nesusijusią tiradą. Gal tam kartui palengvėja, bet problemų nesprendžia.

thermometer-temperature-fever-flu-influenza

Pirmas kelias į efektyvumą konsultacijos tikslo žinojimas

Visame pasaulyje gydytojai gali skirti tik labai ribotą laiko kiekį pacientui. Ar žinote, kad konsultacijai valstybinėje poliklinikoje konsultacija turi trukti iki 15 minučių (sėkmės atveju), o realybėje tik apie 7 minutes? Kaip panaudoti šį laiką kuo efektyviau ir gauti maksimalią naudą sau.

Kai suseregate ir einate ieškoti gydymo, jums atrodo savaime aišku, kad atėjote dėl gydymo, ir ko čia tas kvailas gydytojas klausinėja, negi nežino kaip dirbti savo darbą. Bet ne taip ir savaime aišku, nes pacientai turi ir daugiau poreikių. Kai kurie ateina profilaktiškai, arba jiems reikalingi kokie nors išrašai. Dar vieni ateina kontrolei ir būklės vertinimui po gydymo, ar jei yra stebimi dėl kažko, ko jų kūne būti neturėtų, bet yra, pavyzdžiui mazgų įvairiose kūno dalyse.

Net jei serga žmogus, ne visada pas gydytoją eis tam, kad paskirtų gydymą. Kokie kiti sergančių tikslai, nei pasveikti? Dažniausiai ateina dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai savaime suprantama ir išeina nepaprašę, o po kurio laiko brukasi atgal ir pyksta, kai jiems neišdavei. Bet ne visiems susirgusiems toks dalykas reikalingas: kai kas yra laisvai samdomi darbuotojai, kai kas turi motinystės ar tėvystes atostogas, kitiems tiesiog nereikia. Kiti yra tiesiog labai ligoti, o pagalbos jiems galimybės labai ribotos, tai ateina formaliai, kad vėliau galėtų būti vertinamas jų darbingumo lygis ir neįgalumas. Dar kiti serga, bet jų ligos lėtinės ir stabilios, taigi ateina vaistų. Ir galiausiai yra tie, kuriems susirgusiems reikalingas gydymas.

Nors gydytojai žino labai daug, nors turi daug įvairių puikių įgūdžių, vieno, deja, ar valio, neturi – tai minčių skaitymo. Jei norite gauti gydymą, reikia gerai diagnozuoti ligą. Seniau esu rašiusi, kaip gydytojai nustato ligas. Taigi, pagrindinis dalykas yra gydytojo ir paciento pokalbis. Gydytojai su pacientais moka kalbėti, bet net geriausius bendravimo įgūdžius atmuša užsispyrę pacientai, kurie mano, kad žino geriau ir piktybiškai neatsakinėja į klausimus, o kalba visai į šoną. Jei tai būtų buitinis santykis dialogai atrodytų maždaug taip:

– Gal matei kur padėti makaronai?
– Žinok labai stipriai lyja lauke.
– Tai ar žinai, ar ne?
–  Man Stasys sakė, kad makaronai labai nesveika, nes jų sudėtyje yra divandenilio monoksido.
– Tai vadinasi nežinai.

Dažniausiai toks nesusikalbėjimas būna su siuntimų prašinėtojais. Ir ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad žmonės į siuntimą žiūri ne kaip į formalų dokumentą, o kaip į popierėlį jų kitų gydytojų gyvenimui apsunkinti. Priminsiu, kad siuntimas yra vieno gydytojo meilės ir pagalbos prašymo laiškas kitam. Taip pat į šią kategoriją papuola tie, kurie mėgsta vaizdingai pasakoti kaip viskas jiems nutiko, ir savo pasakojimą pradeda nuo kokių 1976 metų. Priešingai nei legendos byloja, tai ne babytės, o vidutinio amžiaus vyriškiai, ypač jei turi malonų kontrabandinių cigarečių kvapą ir jų paiktus spalvos pėdsakus ant ūsų (dar gerai, kad nebando gintis, jog nerūko, kaip kokie paaugliai).

Kaip kalbėti apie simptomus

Dažniausiai dalykai, kurie vargina žmones taip, kad jie ryžtasi eiti pas gydytojus, yra skausmas, kosulys, sloga, silpnumas, kraujavimai, įvairaus pobūdžio nerimai dėl sveikatos ir kt. Apie kai kuriuos detaliau, ką reikia papasakoti gydytojui, kad gautumėte kuo greičiau ir kuo tikslesnę pagalbą. Pateikite gydytojui kuo daugiau informacijos apie jus varginantį simptomą ir ką darėte.

Skausmas: Koks skausmo pobūdis? Yra daugybė žodžių apibūdinti skausmui: bukas, aštrus, veriantis, pulsuoja, banguoja, raižo, degina, dilgčioja, bėgioja skruzdėlės ir taip toliau. Kai jaučiate skausmą, pabandykite sau atsakyti, kaip jį jaučiate. Stiprumui vertinti gydytojai naudoja įvairias skales, patys įsivertinti galite pabandydami duoti nuo 1 iki 10 balų skausmui, arba pasižiūrėję į savo skausmo iškreiptą veidą veidrodyje. Kurioje vietoje skauda? Ar galite nurodyti tiksliai vienu pirštu, kad skauda būtent čia, ar tas skausmas labai platus, ar galbūt išvis nesuprantate kur konkrečiai jums skauda, nes jis labai giliai. Jau nekalbant apie tokius jums akivaizdžius dalykus, skauda koja ar galva (nors šis klausimas kaip ir esminis). Ar skausmas vienoje vietoje, ar kur nors plinta? Kol nepatiri, gana sunku suprasti, ką reiškia plintantis skausmas. Pavyzdžiui daug kad žino, kad krūtinės anginai ir miokardo infarktui būdinga skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką, žandikaulį, kiek rečiau į pilvą. Apendicitui gali būti plintantis skausmas į dešinę koją. Na ir daugybė kur kas paprastesnių atvejų, kai ligos mažiau pavojingos gyvybei. Svarbu paminėti, ar skausmą kas nors sustiprina (pavyzdžiui tam tikra poza), arba susilpnina (kitokia kūno poza, arba vaistai).

Kiek sunkiau įvertinti ką jaučia vaikas. Gydytojai naudojasi įvairiomis lentelėmis, vieną jų įdedu. Tėvams paprastas patarimas kaip apskritai vertinti vaiko būklę: ar valgo, ar geria, ar žaidžia, kaip miega, kaip reaguoja į aplinką ir poveikį. Kuo daugiau naujų neįprastumų, tuo labiau galima įtarti prastą vaiko būklę.

Kosulys: kokio pobūdžio kosulys? Tam iš esmės yra du apibūdinimai: sausas (dirginantis, lojantis, krenkščiantis) ir drėgnas (su atsikosėjimu). Jei ką nors atkosite, pasakykite kaip tai atrodo. Nors jei būna kraujo, bent lašelis, pasisako visi. Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo paros metu kosulys stipriausias. Kai kurioms ligoms būdingas kosulys tik, pavyzdžiui, naktį, arba tik ryte. Kaip ilgai vargina: ar kelias dienas, ar kelis mėnesius. Kokie simptomai susiję su kosuliu? (Dusulys, gerklės skausmas, prakaitavimas, kita.)

(Galvos) svaigimas: kaip svaigstate? ar juda viskas aplinkui, jei sukasi, į kurią pusę, į kairę, dešinę, įstrižai. O galbūt tai nestabilumas, kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų, sunku išsilaikyti? Kiti svaigimu vadina ūžimą ausyse, pritemimą akyse ir silpnumą, kai atrodo, jog tuoj alps. Svaigimas yra ir vidinis nestabilumas, kai atrodo, jog juda viskas viduje, kad pats kūnas nestabilus, plaukioja, plūduriuoja, o vaizdas pats šokinėja. Man, pavyzdžiui, kai skauda galvą, atrodo, kad žemė yra minkšta ir kojos sminga, o objektai yra didesni arba mažesni, arčiau, arba toliau, nei yra iš tiesų, ir vaizdas taip plaukioja. Kiek laiko trunka svaigimo epizodas. Ar svaigimas atsirado staiga, ar neprisimenate kada. Ar yra kitų simptomų, pavyzdžiui skausmas, prikurtinimas, pykinimas, vėmimas. Ar buvote nukritę, netekę sąmonės? Kas provokuoja svaigimą? Nuo ko svaigimas praeina? Ar vartojote kokius nors vaistus, narkotikus, ar sergate kokiomis nors dar ligomis?

Kraujavimas: Iš kurios vietos kraujuoja. Kaip gausiai: ar teka srovė, ar sunkiasi kraujas, ar tik pateplioja. Kaip prasidėjo? Ar yra kitų simptomų? Ar turite kokių nors kitokių būklių, pvz., esate ar galite būti nėščia, arba esate menopauzėje, arba turite krešėjimo sutrikimų? Ar vartojate kokius nors vaistus ar kitokias medžiagas? Ar tai kartojasi?

Karščiavimas: Kokiu būdu matavote temperatūra? Kokia aukščiausia temperatūra šio epizodo metu? Kiek dienų karščiuojate? Kaip kinta jūsų temperatūra. Jei labai norite, galite pieštis grafiką, kur x ašyje dienos ir valandos (pvz 0309 rytas 0309 vakaras, 0310 rytas ir t.t.), o y ašyje laipsniai.

type5

Temperatūros kreivė

Nuovargis: kaip jūs suvokiate nuovargį? Ar tai jėgų neturėjimas, ar greitas pavargimas? Kada nuovargis stipresnis: ryte, o paskui „išsivaikšto“, ar atvirkščiai, antroje dienos pusėje. Kada atsirado. Kokios aplinkybės išprovokavo? Kokie kiti negalavimai ir simptomai? Ar kas nors keitėsi jūsų gyvenime pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais?

Kaip kalbėti apie gydymą(si)

Universitete mums sakydavo, kad gydytojas yra aštuntas žmogus, su kuriuo kalbasi susirgęs pacientas. Iki tol tai būna tėvai, draugai, kolegos, kaimynai, giminės ir kiti. Ir iki ateidami pacientai beveik visada būna patys pradėję gydytis. Labai svarbu atsiminti kokius vaistus, kokiomis dozėmis ir kokiu režimu vartojote. Jei manote, kad neatsiminsite, eidami pas gydytoją galite pasiimti pačius vaistus, jų dėžutes ar bent jau nufotografuoti ar užsirašyti pavadinimus. Vaistai turi du pavadinimus: firminį, tai toks gražiomis didelėmis raidėmis parašytas sąlyginai ištariamas žodis, ir cheminį, tai tas mažomis juodomis raidelėmis parašytas ilgas, sunkiai perskaitomas žodis. Gydytojams jis yra svarbiausias, nes nurodo veikliąją medžiagą. Be to, ne viskas, ką vadiname vaistu, yra vaistas. Kartais ta nesąmonė homeopatija, kartais maisto papildai, nors pastarieji daugiau naudos turi.

Jei susirgote nauja liga, bet nuolatos vartojate vaistus nuo senų ligų, taip pat būtina gydytojui pasakyti. Dažnai tai būna kompensuojamieji vaistai, todėl pravartu visada su savimi turėti kompensuojamųjų vaistų knygelę, tada gydytojas galės tiksliai sužinoti, kas jums paskirta. Jei nevartojate vaistų, kuriuos turėtumėte vartoti, arba vartojate kitaip, nei paskirta, irgi pasakykite. Gydytojo darbas jums padėti, o ne teisti, kad kažką blogai darote, todėl pasakydami kaip yra, laimite patys. Ir net jei kas duos pastabą, tai tik dėl jūsų pačių, o ne kad pademonstruotų autoritetą.

Ko klausti gydytojo

Šeimos gydytojui paprastai lengva sugalvoti klausimus, nes gydytojas sprendžia sąlyginai paprastas problemas, o sudėtingesniais atvejais nukreipia pas tos pačios srities specialistą. Kai kurie pacientai pas šeimos gydytoją ateina užsirašę vieną-tris svarbiausius klausimus ant lapelio. Vienas svarbiausių dalykų, tai paciento noras būti sveikam ir dėti pastangas pasveikti, o gydytojas čia tik padeda. Labai gaila, bet poliklinikoje gydytojams nesudarytos sąlygos atsakyti į šiuos klausimus. Bet ligoninėje ar privačiose klinikose atsakymams į klausimus laiko yra daugiau. Ypač jei laukia operacija ar kitoks gydymas.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti, priklausys nuo situacijos. Bendrai klausimai yra apie tai kas tai ir kaip tai veikia ir kam to reikia. Tai ir apie tyrimus, ir apie gydymą. Esminis dalykas, kurį turite sužinoti, ką jūs pats galite padaryti dėl savęs, o kiek priklauso nuo gydytojo.

Kai paskiria vaistą ar gydymo metodą, klausite, koks tai vaistas, kaip tai veikia, ko iš to vaisto tikėtis. Jei paskiria tyrimą, klausite, kaip tyrimui pasiruošti, ką tas tyrimas parodys ir kaip. Paklauskite, o kas bus, jei nuspręsite nesigydyti, ar nesitirti, ar kas nors pasikeis. Beje, šito klausimo galite klausti ir patys savęs, kai užsimanote užsiimti savigyda ar savityra.

medic-hospital-laboratory-medical-health-doctor

Jei tai rimtesnė sveiktos problema, klausite, kokia diagnozė. Bet galite ir neklausti. Pacientas turi teisę nieko nežinoti apie savo ligą ir gydymą, jei tik išreiškia tokią valią ir pasirašo. Jei patys prisiskaitėte internete, prisipažinkite ir išsakykite savo nuogąstavimus gydytojui. Internete informacija paprastai būna labai apibendrinto pobūdžio ir tik labai retais atvejais tinka konkrečiu ir individualiu atveju kaip jūsų, todėl verta kalbėtis ir klausinėti.

Jei tai operacija, galite paklausti, kiek patirties gydytojas turi. Kas bus jei nuspręstumėte atsisakyti operacijos? Kokios operacijos komplikacijos ir kaip dažnai pasitaiko (šio gydytojo darbe). Tiesa, čia nėra blogų ar gerų atsakymų. Vadinasi, jei gydytojas labai jaunas ir neturi daug patirties, tai dažniausiai gali reikšti, arba kad jūsų atvejis labai paprastas; arba šalia jauno gydytojo bus supervizorius, kuris seks jaunojo gydytojo darbą, ir esant reikalui perims operaciją.  Net labiausiai patyrusiems chirurgams gali pasitaikyti komplikacija. Klaidų nepadaro tik tie, kas nedaro. Daug komplikacijų po operacijų gali reikšti ir tai, kad gydytojas imasi sudėtingų, sunkių atvejų, kad turi labai daug patirties ir drąsiai operuoja. Visada reikia kalbėtis ir nebijoti klausti, kodėl taip ir ko jums tikėtis.

Apie kompleksus

Yra žmonių, kurie bijo gydytojų, ypač kai kurių specialybių. Visiškai suprantamas dalykas. Itin nuvertinant šitą jausmą ir suprastinat tai galima įvardinti kaip kompleksus. Nenoras nusirengti prieš kitą žmogų, nenoras, kad liestų, nenoras atskleisti kai kurių asmeninių detalių apie save. Visi šitie nenorai neatsiranda iš niekur, kartais tą norą slėptis būtent ir provokuoja ankstesnės patirtys su gydytojais. Labai svarbu, kas išsakytumėte, kad jaučiate nerimą ar jums nemalonūs tam tikri dalykai. Gali būti, kad jie neišvengiami, bet su gydytoju rasite sprendimą. Dažniausiai gydytojams visiškai neįdomu jūsų fiziologinės kūno ypatybės, tokios kaip neskustos pažastys, arba socialinės ypatybės, kaip tatuiruotės ar skylė kojinėje. Jei prisipažinsite, apie žalingus įpročius, tai suteiksite daugiau aiškumo renkantis dėl jūsų gydymo. Jeigu turite specifinių etinių ar religinių įsitikinimų, gydytojas irgi pasistengs prie jų pritaikyti tyrimo ir gydymo metodus.

Iš kitos pusės, pasikalbėję temomis, kurios jus neramina, atskirtie, ar galite šiuo gydytoju pasitikėti, ar geriau pasiieškoti kito, su kuriuo kontaktas geresnis, arba kuris turi daugiau patirties sprendžiant į jūsų panašias problemas.

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Kaip sau padėti peršalus

Disclaimer: tai yra tik patariamojo pobūdžio straipsnis iš serijos skaičiau internete. Nes ir skaitote internete. Jis netinka savityrai ar savigydai. Jei kyla dvejonių dėl sveikatos, geriau kreiptis į gydytoją.

Lauke šalta, viduje šilta, mašinoje karšta, troleibusuose šalta, jei lauke ilgiau tenka pavaikščioti, tada sušyli, būna po visais tais sluoksniais netgi karšta, ir t.t. Puikios sąlygos peršalti. Ypač jei tenka būti ten, kur daug žmonių (viešasis transportas, prekybos centrai, atviri biurai, …) sąlygos dar geresnės. Apskritai, tai susirgimą sukelia buvimas ne lauke, o viduje – nes viduje palankesnės sąlygos su kitais žmonėmis keistis virusais (Dėl to šiltuosiuose kraštuose tie patys peršalimai būna liūčių sezono metu). Drąsiai galima leisti vaikus į lauką ir eiti patiems. Tik reikia adekvačiai apsirengti, t.y. ne per šiltai ir ne per plonai. Atėjus neskubėti visko nusirengti, o po truputį leisti atvėsti. Prieš išeinant į lauką ilgiau pabūti laiptinėje.

Yra ir daugiau teorijų, kodėl šaltis sukelia susirgimus. Viena jų apie vitamino D trūkumą – nes D vitaminas iš tikrųjų yra hormonas, reguliuojantis daugybę organizmo funkcijų, tarp jų imuninį atsaką. Vitamino D receptorių yra ir prostatoje, krūtyse, storojoje žarnoje, smegenyse, imuninės sistemos ląstelėse ir kitur (pvz. trūkumas gali būti susijęs su minėtų organų onkologinėmis ligomis). Dabar tiriama kaip D vitaminas veikia įvairias infekcines ligas, arba kaip prevencinė priemonė. Bent jau nuo A tipo gripo* tai tikrai apsaugo.

Peršalimui būdingi vienas arba keli iš šių simptomų:

  • sloga
  • čiaudulys
  • kosulys
  • akių ašarojimas
  • gerklės skausmas, niežulys, diskomfortas
  • nestiprus karščiavimas (iki 38°C)
  • bendras silpnumas
  • nestiprūs ar vidutiniai raumenų ir galvos skausmai

Tokie simptomai gali tęstis nuo kelių iki keliolikos dienų. Pasveikus (sausas) kosulys gali laikytis iki 8 savaičių, tai irgi normalu.

Kada kreiptis į gydytoją, o nežaisti namie

Suaugusiems atsiranda karščiavimas virš 39,4°C, labai susitiprėja bendras silpnumas, yra stirus gyventi trikdantis nuovargis. Jeigu atkosima nemalonaus skonio, kvapo ir stiprios spalvos (gelsvos, žalsvos, rudos, su krauju) skreplių. Kai atsiranda veido aplinkui sinusus skausmas kartu su nosies užburkimu. Kai atsiranda stiprus matomas ir skausmingas patinimas kakle.

Vaikams:  kūdikiams virš 38°, vyresniems vaikams jei labai šokinėja ir laikosi virš 40°. Jei vaikas iki 2 metų, karščiuoja ilgiau kaip 24 val, o jei vyresnis – ilgiau kaip 2 dienas (bet jei vaikas aktyvus, žaidžia, turi apetitą dar nebūtina vesti pas gydytojus). Kai atsiranda dehidratacijos požymiai: šlapinasi rečiau, nei įprasta. Kai negeria skysčių, nebevalgo. Kai vaikas nustoja žaisti, domėtis aplinka, tampa vangus. Kai kelis kartus vemia, viduriuoja. Kai skundžiasi pilvo, galvos skausmai. Kai kaklas tampa įtempta, neprilenkia smakro prie krūtinės. Kai dažnai verkia. kai skauda ausį. Kai atkakliai kosėja.

Bet jei nerimą keliančią simptomų nėra, galima įtarti virusinę infekciją, nuo kurios specifinių vaistų nėra. Taigi, ar su gydytojo, be gydytojo konsultacijos, gydymas bus namų sąlygomis, su namie ar vaistinėje prieinamomis priemonėmis.

Kaip palengvinti simptomus

Pirmiausia, išaiškinkite kuris simptomas vargina labiausiai ir kuris stipriausiai išreikštas. Pavyzdžiui kosulys paprasto peršalimo metu dažniausiai bus dėl užpakalinio nosies varvėjimo arba gerklės dirginimo, o ne „iš plaučių“. Silpnumas, galvos skausmas greičiausiai bus dėl užsikimšusios nosies ir sunkumo prakvėpuoti. Arba dėl neaukštos temperatūros.

Bet kuriuo atveju, nėra jokių stebuklingų vaistų, o visiems simptomams lengvinti yra tik vienas būdas, na, gerai, du: ramybė ir šilti skysčiai. Išgeriate vieną puodelį arbatos, einate gerti kito. Deja, tai viskas, kad ir kaip nuobodu. Arbata neturi būti karšta, tik šilta. Jei dedate citriną, nes tikite jos vitaminais, tai dėkite kai praaušta, nes verdantis vanduo nužudys viską. Tas pats su medumi.

Jei yra nosies užsikimšimas arba varvėjimas, ją būtina pūsti, tol kol nuo šnypštimo atsiras pleiskanojimas aplinkui nosį. tada patepkite kremu, bet toliau pūskite nosį. Traukimas į save gali būti ta priežastis kodėl užsilaiko kosulys, yra gerklės dirginimas, arba dėl blogiau valosi sinusai. Maži vaikai nemoka gerai pūsti nosies, todėl ją reikia atsiurbti, su daiktu panašiu į pavaizduotą nuotraukoje. Prieš tai galima praplauti jūros druskos purškalu. Apskritai plovimas iki 6 kartų per dieną druskos tirpalu geriau už visokius nosies lašus.

aspirator-nazal-electric-babydoo-mx-one_aspirator-nazal-electric-babydoo-mx-one-29682-3

Nosies aspiratorius mažiems vaikams

Yra tokie vaistai vadinami dekongestantais – tai nosies gleiviną sutraukiantys lašai. Vaikams jų skirti nereikėtų, nes poveikis mažas, o žalos pridaryti gali. Suaugusiems galima vartoti iki penkių dienų. Tai kraujagysles veikiantys vaistai, bet kraujagyslės greitai pripranta, tai vaisto koncentraciją reikia vis didinti, o paskui be vaisto išvis neįmanoma prakvėpuoti. Kitaip tariant nosis tampa narkomanė. Garų inhaliacijos irgi turi abejotiną poveikį. Kai kurie sako, kad padeda, bet pvz. Pediatrijos vadovas (tokia knyga medikams) rašo, kad šilti garai sudaro puikią terpę daugintis virusams.

Gerklės skausmą mažina šilti skysčiai. Jei skausmas nestiprus, labiau kaip niežulys, tiks ilgai čiulpiamos augalinės pastilės (kai kurios gali būti įvardintos kaip maisto papildas). Jei stipresnis pastilės su chlorheksidinu, lidokainu, benzokainu ar visokiais -profenais. Purškalus geriau vartoti švelnesnius, aliejinio pagrindo, augalinius. Su jodo ar vaistų turinčiais skubėti nereikia. Geriau pagargaliuoti šiltu vandeniu su jūros druska.

Susirgus gali kilti noras vartoti reklamuojamus sudėtinius vaistus, visokius coldaflu (išgalvotas pavadinimas). Nemačiau, kad gydytojai patys juos vartotų (nebent kas nors kitas, pvz. farmos atstovai, davė). Pirmiausia, tai labai neekonomiška, taip pat ne visko, ko ten pridėta ir reikia. Pagrindinė tų vaistų sudėtinė dalis yra paracetamolis. Jis mažina skausmą ir uždegimą. Kita dalis – kofeinas, jis mažina silpnumą, mieguistumą ir skausmą, arba pseudoefedrinas, veikiantis stimuliuojančiai. Ir dar vitaminas C, kuris nieko nedaro, nes užpilate verdančiu vandeniu. :D viskas, už tai, priklausomai nuo tablečių/paketėlių kiekio sumokėsite apie 4-9 eurus.

Mažinti temperatūrą vaistais ne visada būtina, ypač jei gerai toleruojama. Netgi nereikia, organizmas pakelia temperatūrą, kad sudarytų geras sąlygas imuniniams atsakui susidaryti, ir padėti kovoti su infekcija. Vaistais vartoti galima, nebent labai skauda galvą, raumenis ar dar kažką. Tokiu atveju suaugusiems tiks paracetamolis, diklofenakas arba ibuprofenas. Vaikams – ibuprofenas (yra ir sirupas). Aspirino vaikams duoti nereikia (nes gali išberti), paracetamolį galima, bet reikia atidžiai perskaityti informacinį lapelį ir nepadauginti (kad nepažeistų kepenų).

Sirupai nuo kosulio irgi nėra kažkas stebuklingo. Vienuose yra kvėpavimo centrą, dėl ir kosulį, slopinančių medžiagų, tai tų vaikams iki 2 metų duoti negalima, nors ten ir su vaikiškais piešinukais. Suaugusiems vartoti irgi didelės prasmės nėra. Priminsiu, kad kosulys yra apsauginis organizmo refleksas, o ne gamtos priemonė erzinti aplinkinius. Kiti sirupai yra augaliniai. Iš visokių ežiuolių, gebenių, pelargonijų ir panašiai. Efektyvumas smarkiai abejotinas. Pati neperku. rekomenduoju nebent labai labai, nu bet labai norisi kažką vartoti, nes skanu, nes kažkada padėjo ir dėl kitų nemedicininių priežasčių.

Arbatos geriau. Prisipažinsiu, kol kas dar nesu fitoterapijos ir augalų specialistė. Pati peršalusi mėgstu čiobrelių, pipirmėčių, aviečių lapų, šalavijų lapų, liepžiedžių arbatas, arba vandeniu užpiltus svarainių, šaltalankių, juodųjų serbentų nuovirus. Netinka kofeino turintys gėrimai ir alkoholis. Jie skatina dehidrataciją, ir nepadeda organizmui kovoti su uždegimu.

Aviečių ir šalavijų lapų arbata + medus. Fone matosi prabangus mano svetainės interjeras.

Aviečių ir šalavijų lapų arbata + medus. Fone matosi prabangus mano svetainės interjeras.

Kitos priemonės greitesniam sveikimui

Vėl pasikartosiu – daug šiltų skysčių: gerti arbatų pavidalu. Įdėjus druskos į vandenį – gargaliuoti ir plauti nosį. Senovės išmintis siūlo žydišką antibiotiką – vištienos sultinio sriubą. Mokslininkams buvo labai įdomu, ar čia babyčių pasakos, ar čia rimtas dalykas, ir nustatė, kad tokia sriuba laikinai veikia priešuždegimiškai, sulėtina neutrofilus (baltojo kraujo ląstelės dalyvaujančios puolime), ir pagreitina nosies gleivinių skystėjimą, apsivalymą.

Ir dar kartosiuos – sergama ne nuo lauko, o nuo buvimo viduje. Todėl reikia patalpas vėdinti, kad miazmas** išpūstų lauk. Virusai ilgiau cirkuliuoja aplinkoje, kai oras yra sausas, o drėgname ore sukimba su oro lašeliais ir greičiau nusėda, pavirsdami į dulkes. Tiesa, bevėdinant labai atšaldyti patalpų irgi nereikia. Manoma, kad dėl šaltyje susitraukiančių nosies ir kvėpavimo takų kraujagyslių, per mažai imuninių ląstelių pasiekia šituos infekcijų vartus, ir taip į organizmą prasprūsta virusai. Be to šaltyje dažniau spazmuoja kvėpavimo takai, dėl ko kosima, čiaudima ir taip toliau platinami mikrobai. Taigi, temperatūra turi būti tokia, kad nosys būtų šiltos.

_________

* Gripo (orthomyxoviridae) virusas yra trijų tipų: A, B ir C. A labiau specifiškas gyvūnams (paukščiams, kiaulėms), bet žmonėms taip pat, be to yra labiausiai užkrečiamas ir labiausiai paplitęs. A tipo virusai turi du peptidus – H (hialuronidazę) ir N (neuraminidazę), pagal kuriuos sudaromi pavadinimai. Pvz. H1N1 (Ispaniškasis gripas, kiaulių gripas), H5N1 (paukščių gripas). B tipas išimtinai specifiškas žmonėms, bet nėra toks dažnas. C yra gana retas, dažniausiai serga šunys, kiaulės ir žmonės. Vakcinos dažniausiai būna nuo A ir B tipo gripo virusų, brangesnės nuo visų trijų.

** Miazmos yra senovinis terminas, kol dar nieko nebuvo žinoma apie virusus ir bakerijas. Iš senovės graikų kalbos išvertus tai reiškia nešvarumus, blogą orą. Tikėta, kad miazmos užteršia sielą, dėl to žmonės suserga. Miazmos sietos su maro, šiltinių, choleros, chalamidijų epidemijos, neva tai sergantys ar pūnantys kūnai teršia orą, o blogas oras ir sargdina.

Ar jums tikrai reikia antibiotikų?

Tarp gydytojų sklando mitas, kad pacientai trokšta antibiotikų, kad ateis ir reketuos, šitų stebuklingų vaistų, nors visai jiems jų nereikia.  Mitas tik pusiau mitas, nes tikrai yra, nors ne tiek daug, kaip būtų galima pamanyti. Ir dar dėl to, kad pas gydytojus jau ateina nežinia iš kur antibiotikų gavusių ir neteisingai vartojusių pacientų*. Pacientų noras gauti antibiotikų irgi suprantamas – šitie vaistai gydo ligos priežastį. Ir tai bene vienintelė vaistų grupė, kurie ne malšina simptomus, slopina progresavimą, modifikuoja ligos eigą, o būtent šalina priežastį – žudo bakterijas. Bet tik bakterijas, virusų antibiotikai neveikia, ir todėl ne visiems jų taip mirtinai reikia.

batman-virus

Kas yra antibiotikai

Antibiotikai yra grupė vaistų, pasižyminčių bakterijas naikinančiu poveikiu: arba jas nužudo, arba neleidžia daugintis. Turbūt visi žino, kad pirmasis atrastas antibiotikas buvo penicilinas. 1928 m. škotų biologas Alexander’as Flemingas, dirbdamas Londone, Šv. Marijos ligoninėje, visai netikėtai  pastebėjo, kaip Petri lėkštelėse augintose Staphiloccocus aureus (auksinio stafilokoko) kultūrose įsimetė grybelis Penicillinum notatum, o aplinkui susidarė zona, kur bakterijos neaugo. Jis labai teisingai spėjo, kad grybelis išskiria medžiagas slopinančias bakterijų augimą. Vėliau pagal tą grybą vaistui ir suteiktas pavadinimas. Tiesa, pačiam Flemingui iš grybelio pagaminti gryno vaisto taip ir nepavyko. Visą sunkų darbą padarė  padarė chemikai Howard Florey, Ernst Chain ir Norman Heatley, ir nuo 1940 m. penicilinas pradėtas naudoti gydymui.

Nors penicilino atradimas yra turbūt vienas svarbiausių 20 amžiaus atradimų (o tad amžius apkritai buvo daugybės reikšmingų atradimų ir išradimų laikas), ir nors tai pirmasis masiškai pradėtas gamintis antibiotikas, bet ne pirmasis žmonijos istorijoje. Senovės Egipto, Romos imperijos ir aplinkinėse Viduržemio jūros terirorijose, mumijose, kauluose ar kituose audinių likučiuose rasta tetraciklino pėdsakų. Sintetinis tetraciklininas mūsų laiakis pradėtas naudoti tik apie 1950 m. Mokslininkai svarsto, kad senovėje tetraciklino galėjo dėti į maistą, o jo poveikis buvo pakankamai stiprus, nes aplinkinių teritorijų rašytiniuose šaltiniuose infekcinės ligos minimos neįprastai retai. Taip pat, kai kuriose vietovėse tiriant kaulus, nepastebėta jokių kaulų infekcijų požymių. Rusijoje būdavo įprasta ant žaizdų dėti įkaitintą dirvą. Yra žinoma, kad senovės graikai ant žaizdų dėdavo pelėsius, taigi, Flemingas nebuvo visiškas pirmas sugalvojęs, kad pelėsis gali žudyti bakerijas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai iškelinatys šią idėją pasirodė dar 17 amžiuje (John Parkington, Farmakologija), o aktyviau tyrinėta nuo 19 amžiaus.

Paspaudus pasididina. Iš čia.

Paspaudus pasididina. Iš Compound Interest.

Dabar** antibiotikų yra gana nemažai skirtingų rūšių. Pagrindinis antibiotikų skirstymas yra pagal veikimo būdą. Jei bakterijas žudo, tai baktericidiniai, jei slopina jų augimą – bakteriostatiniai. Abu veikimo būdai yra pakankamai geri. Dažniausiai išrašomi antibiotikai yra penicilinų šeimos (beta-laktaminiai). Netgi tas pats penicilinas vis dar vartojamas, tiesa, gerokai didesnėmis dozėmis nei prieš keliasdešimt metų, kai buvo pradėtas skirti. Kiti antibiotikai yra vadinami rezerviniais. Jie skiriami ligoninėse ir tik tada, kai niekas kitas nebepadeda. Dažniausiai tai būna hospitalinės (ligoninių) infekcijos ilgai ten gulintiems pacientams, pavyzdžiui intensyvios terapijos palatose, arba onkologiniams ligoniams gaunantiems chemoterapiją ar spindulinį gydymą, ir kurių imuninė sistema dėl to labai nuslopinta.

Virusas ar bakterija

Prieš paskiriant antibiotikus, esminis klausimas – ar jų apskritai reikia. Čia ir yra visas medicinos mokslas ir menas, net ne visada gydytojau gali užtikrintai atsakyti į šį klausimą (bijoti nereikia, gydytojai kai ko nors nežino, visada pasikonsultuoja ar vieni su kitais, ar su literatūra ir tada priima geriausią sprendimą pacientui). O kartais būna  tokių akivaizdžių atvejų, kad reikia antibiotikų, kad net tyrimų paskirti nereikia. Žinutė tokia – nebandykite nuspręsti patys sau vieni reikia jums ar nereikia antibiotikų, jei nebaigėte medicinos. :)

Kairėje bakterija, dešinėje virusas. Šaltinis akivaizdus.

Šaltinis akivaizdus.

Kodėl antibiotikai veikia tik prieš bakterijas, o ne prieš virusus? Virusas nėra ląstelė, jis yra visiškai nesavarankiška gyvybės forma. Tam, kad išliktų ir toliau galėtų daugintis, jam reikia apsigyventi ląstelėje – t.y. užgrobti šeimininko ląsteles. Bakterijos yra kur kas didesnis, savarankiški mikroorganizmai. Antibiotikų veikimo mechanizmai yra įvairūs, bet jie dažnai būna nukreipti į sienelės formavimosi sutrikdymą, bakerijos sienelės ardymą ar bakterijos DNR sintezės slopinimą ir t.t., bet bet kuriuo atveju, tai pakanmai saugūs vaistai žmogui (ar gyvūnui), vaistas puola tik bakterijas, bet neveikia žmogaus ląstelių. Tuo tarpu virusai gyvena žmogaus ląstelėse, į kurias antibiotikai net nepapuola.

Gydytojai žino tam tikrus simptomus, kaip atskirti ar čia virusas, ar bakterija. Gydytojai tikslingai kalbasi su pacientu ir vien iš pasakojimo gali susidaryti vaizdą apie ligos pobūdį. Taip pat gydytojai moka apžiūrėti pacientą, pavyzdžiui, ar yra pūlių ausyje, ar yra nenormalių garsų plaučiuose, turi galimybė paskirti laboratorinius ar kitus reikiamus tyrimus – visai tai, ko negali padaryti namuose.

Visokie dabar siaučiauntys peršalimai dažniausiai yra virusinės kilmės. Net bronchitai, ar sinusitai. Nors ir kaip baisiai užgulusi nosis, ar labai vargina kosulys, tai nėra ženklas, kad jums reikia antibiotikų. Jeigu jums labai sunku gyvenime ir tikrai blogai jaučiatės, ir įtariate, kad gal jau dabar reikėtų antibiotikų, nueikite pas savo gydytoją, o ne pas kaimynę ar į turgų.

Kaip įtarti: didelis bendras silpnumas, nieko nesinori, sunku judėti, aukšta temperatūra. Prieš daugiau nei 7-10 dienų prasirgta peršalimo ligomis, bet nei kiek nepagerėjo, o tik pablogėjo viskas, ir dar atsirado karščiavimas. Išbėrė (ypač vaiką, ir ypač jei paspaudus bėrimą su stikline, bėrimas neišblykšta). Labai dažnai ir skausmingai varo į tualetą. Yra pūlių: iš ausies, iš nosies, atkosėjami, žaizdoje, po oda, iš lytinių organų, ar dar kur nors. Tada būtinai reikia eiti pas gydytoją***.

O gal galima profilaktiškai antibiotikų?

Ne, negalima. Nebent prieš operaciją paskyrė chirurgas.

Antibiotikai nėra gudrus vaistas, kuris žinotų, ar bakterija sukelia ligą, aš čia iš tų kurios sudaro mikrobiotą. Nereikalingas antibiotikų vartojimas silpnina imunitetą, sukelia viduriavimą, gali sukelti alergines reakcijas. Tai čia mažų mažiausiai ir čia kosmoso mastu nereikšmingi dalykai. Reikšminga yra antibiotikų atsparumas. Yra rizika, kad potencialiai pavojingos bakterijos, natūraliai gyvenančios organizme ir žmogui esant sveikam su kitomis bakterijomis konkuruojančios dėl maisto ir vietos, todėl nieko nemalonaus žmogui nesukeliančios, taps atsparios antibiotikams. Vėliau susirgęs nelaimėlis bus šeriamas antibiotikais, kol pagaliau bus pataikyta kurie tas bakterijas veikia. Gal nei vieni antibiotikai netiks, tada beliks numirti. :(

Nepilnai pasveikę žmonės irgi yra atsparių bakterijų platintojai. Užkrečia kitus, paskui vaistai neveikia. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsparumas antibiotikams nėra labai didelis, kitaip nei pietinėse Europos šalyse. ECDC puslapyje yra puikių žemėlapių, kur galima palyginti šalis pagal skirtingus suktelėjus ir antibiotikus. Skirtingose šalies dalyse, ir net skirtingose ligoninėse atsparumo statistika skiriasi. Deja, viešai internete neprieinama. Prieš kelis metus kai buvau konferencijoje apie antibiotikus, pranešėje sakė, kad mažuose miesteliuose situacija blogesnė, nei didžiuosiuse miestuose. Daugiausiai tai susiję su gydytojų ir gyventojų supratimu apie racionalų antibiotikų vartojimą.

Jei jau gavote antibiotikų

Vartojant antibiotikus yra kelios svarbios taisyklės, tam, kad vaistai geriau veiktų, ir tam, kad ir ateityje prireikus antibiotikus galėtumėte vartoti.

1. Būtina išgerti visą gydytojo paskirt antibiotikų kursą, net kai pasijutote geriau.

2. Antibiotikai veiks geriau, jei bus geriami tuo pačiu metu: jei vieną kartą – kas 24 val, jei du – kas 12 val, jei tris – kas 8 val.

3. Savarankiškai nereguliuokite antibiotikų dozės. Jei ji atrodo labai didelė, ji tokia nėra, ji yra tokia, kokios reikia.

4. Niekada, niekada patys savarankiškai nesugalvokite vartoti antibiotikų, neimkite vaistų iš pažįstamų. Nepirkite vaistų ne vaistinėse.

5. Nevartokite alkoholio, jei nesate tikri.

antibai

___________________

* Savavališkai antibiotikus vartojančių pacientų mano praktikoje nebuvo labai daug, tačiau nei vienu atveju jie nevartojo vaistų teisingai. Dažniausiai tai būdavo ar per maža dozė ar per retai vartojama, pvz vietoje trijų kartų per dieną du, ar išvis vienas.

** Po labai labai ilgos, maždaug 30 metų, pertraukos, 2015 metais buvo atrastas naujas antibiotikas teiksobaktinas, tiksliau, net visas naujas būdas išgauti naują antibiotikų rūšį. Teiksobaktinas išgaunamas iš dirvos naudojant iCHIP technologiją. Tiesa, kol kas jo efektyvumas ištirtas tik pelėse, o kol bus pradėtas skirti žmonėms (jei apskritai bus pradėtas), gali praeiti daugybė laiko.

*** Dažniausiai poliklinikos dirba nuo 7, kai staigiai susirgote pasiprašykite, priims tą pačią dieną. Kuo anksčiau paskambinsite, tuo greičiau priims. Paprastai tų ūmiems pacientams skirtų talonėlių internete nerodo. Jei nėra laisvų vietų pas jūsų gydytoją, galite eiti pas kitą budintį gydytoją. Galbūt jūsų poliklinikoje dirba rezidentai, paklauskite registratorių. Pas rezidentus eilės trumpesnės, o ir laiko pacientui gali skirti šiek tiek daugiau.

Ką iš tikrųjų rodo vėžio žymenys

Kas yra vėžio žymenys

Kas yra vėžys? Jei organizmą įsivaizduotume kaip federacinę valstybę, su atskiromis teritorijomis (audiniai ir organai), sudarytomis iš ląstelių, tai vėžys būtų anarchistinė grupuotė, kuri nepaiso valstybių sienų, kuri yra primityvi (nebrandžios ląstelės, ląstelių klonai), agresyvi (nekontroliuojamai auga, gamina biologiškai aktyvias medžiagas padedančias išlikti ir apsisaugoti nuo imuninės sistemos), invazyvi (peržengia vieno organo ar audinio ribas), ekspansyvi (keliauja į limfmazgius ir tolimus organus). Vėžinės ląstelės yra tokios, kurios nusprendė nebepaisyti organizmo kontrolės mechanizmų, ar dėl to, kad įgimti kontrolės mechanizmai per silpni, ar dėl gyvenimo eigoje atsiradusių spontaninių mutacijų, ar po kai kurių virusinių ligų, ar dėl nuolatinio ilgai besitęsiančio žalojančio aplinkos poveikio ir t.t.  Vėžys daro viską, kad išliktų ir išplistų, todėl gamina įvairias biologiškai aktyvias medžiagas (fermentus, citokinus, hormonus, ląstelių paviršiaus komponentus, etc.). Organizmas visgi sureaguoja į tai, kas jam atrodo biologiškai svetima, ir gamina antigenus, uždegimo mediatorius ir kitokias biologiškai aktyvias medžiagas nukreiptas prieš vėžį.

Apoptozė - programuota ląstelių mirtis. Vėžinės ląstelės pačios laikui atėjus nemiršta, ir toliau nepaliaujamai dauginasi.

Apoptozė – genetiškai programuota ląstelių mirtis. Vėžinės ląstelės pačios laikui atėjus nemiršta, ir toliau nepaliaujamai dauginasi.

Kai kuriais atvejais arba vėžio gaminamos molekulės, arba organizmo gaminamos molekulės, skirtos kovoti su vėžiu, būna gana specifiškos, ir įmanomas ištirti paėmus sergančio žmogaus kraują – tai yra vėžio žymenys (tumoro (bio)markeriai). Navikiniai audiniai turi savitą išlikti padedantį metabolizmą, turi kitokį nei sveikų audinių fermentinį aktyvumą, taigi, atsiras ir didesni nei įprasta fermentų ar metabolitų kiekiai, kurį irgi galima aptikti. Tai reiškia, kad nors radimas pats savaime gali rodyti labai daug ką, bet reikšmingas padidėjimas leis įtarti ankstyvą nenormalaus proceso pradžią – tokių medžiagų paieška irgi gali būti panaudota 1) piktybinio proceso įtarimui; 2) identifikuoti, koks piktybinis procesas yra, kad būtų galima įvertinti ligos prognozę ir parinkti gydymą; 3) įvertinti atsaką į gydymą.

Kokie turėtų būti vėžio žymenys

Biožymenys yra arba naujai atsiradusios molekulės, arba smarkiai padidėjęs normalių molekulių kiekis, kurį galima aptikti ir išmatuoti organizmo skysčiuose ir audiniuose. Vienų radimas, ar kitų neradimas ir atvirkščiai, niekada šimtu procentų nereikš, kad vėžys yra, ar vėžio nėra. Taip pat nebus atsakyta į klausimą, ar žymenų padidėjimą lėmė gerybinis ar piktybinis auglys, ar kaip hreitai augs ar plis, jei apskritai esama vėžio.

Vėžio žymenys tik atrodo kaip patrauklus diagnostikos metodas. Vėžį diagnozuoti ankstyvose stadijose įprastiniai metodais labai sudėtinga, jei apskritai įmanoma, nes jis klastingas ir gudrus žvėris. Onkologinių ligų simptomai atsiranda tik tada, kai išaugusios masės ima kažką spausti, griūva pats navikas arba jo paveikti audiniai, navikas ima gaminti organizmo pusiausvyrą išbalansuojančias medžiagas ir pasireiškia taip vadinamieji paraneoplastiniai sindromai. Kai navikas būna 1-2 cm dydžio jis jau didelis, sudarytas iš daugiau kaip milijardo agresyviai nusiteikusių nebrandžių ląstelių. Dažniausi vėžio sukeliami simptomai kartais būna nepastebimi, pacientas į juos neatkreipia dėmesio, arba gydytojui tai suteikia nepakankamai informacijos. Pavyzdžiui: nuovargis, silpnumas, apetito pasikeitimas, svorio kritimas nesusijęs su mityba, diskomfortas kokioje nors kūno vietoje ir kt.

Navikų žymenimis vadinamų molekulių išskirta labai daug, o laboratorijos siūlo išsitirti teik daug ir įvairių, kad kai ateina į kabinetą pacientas su tyrimų lapais, gydytojas gali ir pirmą kartą sužinoti apie tokio žymens egzistavimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad gydytojas yra neišmanėlis. Taip pat patys gydytojai, ypač poliklinikose, norėdami nustatyti ar yra vėžys labai retai skiria žymenų tyrimus. Gydytojai laikosi taisyklės: neskirk tyrimo, kurio nemoki interpretuoti. Vėžių žymenų interpretavimas labai sudėtingas, nes tai toli gražu netobuli tyrimai.

Tobulas vėžio žymuo turėtų būti:

  • Labai specifiškas – vadinasi aptinkamas tik kai yra piktybinis navikas.
  • Labai jautrus – aptinkamas jau anstyvose stadijose
  • Specifiškas vienam organui ar audiniui
  • Būti susijęs su naviko išsivystimo laipsniu ir dydžiu
  • Būti susijęs su ligos prognoze
  • Būti patikimai nustatomas

Kodėl jūsų gydytojas jums šių tyrimų nesiūlo

Nėra nei vieno tobulo (visus ar bent daugumą kriterijų atitinkančio) žymens, todėl prasideda būrimas iš mėgintuvėlio nuosėdų. Teigiamas atsakymas įneš daugiau sumaišties, negu aiškumo. Ar čia dėl onkologinio proceso, ar dėl fiziologinių pokyčių organizmą. Ar tai piktybinis ar nepiktybinis procesas. Jei piktybinis, ar augs greitai ir reikia greito gydymo, ar ištyrimas ir gydymas būtų labiau žalingas. Iš kitos pusės, neigiamas atsakymas gali sukurti saugumą iliuziją.

Egzistuoja mitas, kad ankstyva vėžio diagnostika visada geras dalykas. Ne visai taip. Vieni navikai taip lėtai auga ir mirštamumas nuo jų toks mažas, kad geriau yra palaukti, ypač jei žmogus nejaučia jokių simptomų. Pavyzdžiui, skydliaukės vėžys – pradėjus skryningo programas buvo išaiškinta keliasdešimt kartų daugiau vėžio atvejų, daug žmonių gydyta ir o, ironija, mirštamumas nuo šio vėžio ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo.

Prostatos vėžio ankstyva diagnostika naudojant PSA žymenį taip pat kontraversiška: nėra pakankamų įrodymų, kad nauda visuomenės sveikatai būtų reikšminga, bet teigiamų rezultatų sukelta žala didelė. Diagnozei patvirtinti reikalinga atlikti prostatos biopsija, kuri visai rizikinga, pradedant kraujavimu, baigiant erekcijos sutrikimu dėl nervų pažeidimo. Bet iš kitos pusės, mirštamumą nuo vėžio sumažina. Europoje atliktų tyrimų metaanalizėje apskaičiuota, kad sumažėja septyniomis mirtimis 10 000 vyrų. PSA testas susijęs su dideliu klaidingai teigiamų rezultatų kiekiu, todėl kaip vėžio skryningo metodas taikomas tik tam tikrai amžiaus grupei, o po to seka detalus ištyrimas.

Kiaušidžių vėžio, kuris įprastai diagnozuojamas tada, kai jau būna peraugęs ir sumaitojęs kiaušides, diagnostikoje naudojamas Ca-125 žymuo, kuris yra geriausias iš blogų, nors dabar bandoma atrasti jautresnių ir greičiau aptinkamų žymenų, Ca-125 išlika geriausias (63% moterų, kurioms aptiktas šio žymens padidėjimas per 1 metus pasitvirtina kiaušidžių vėžio diagnozė).

2998286041_4f0114e1a5

Vėžio žymenų tyrimai nėra beverčiai, bet prieš juo skiriant reikia žinoti kodėl skiri ir ko tikiesi, t.y. kad tas, kas paskyrė šį tyrimą, žinos kaip jį perskaityti. Todėl savityra užsiimti ir nereikia. Sutaupysite pinigų ir išvengsite streso. Jei neramina sveikata ir yra vėžio baimė, geriau atvirai apie tai pasikalbėti su savo šeimos gydytoju ir tada nuspręsti ar verta atlikti vėžio žymenų tyrimus, ir jei verta, kuriuos.

Kodėl gydytojai vaikšto su akiniais

Yra mitas, kad nesutiksite (akių) gydytojo, kuriam būtų padaryta regėjimo korekcija lazeriu. Ir iš tiesų gana daug gydytojų vaikšto su akiniais. Pasakosiu apie tai, kas yra lazerinė regėjimo korekcija, ir iš kur atsiranda kai kurie mitai.

Pirmiausia, kad būtų galima suprasti apie ką eina kalba, paaiškinsiu esminius akies anatomijos momentus. Žiūrint į akį matosi baltymas, vadinamas odena, rainelė ir vyzdys. Rainelę dengia skaidrus sferinis apvalkalas vadinama ragena, o vyzdys yra lęšiukas. Šviesa patekusi į akį praeina ir lūžta per rageną, tada lęšiuką, kuriame šviesos spinduliai lūžta, tada keliauja stiklakūniu (paveikslėlyje nepažymėta, bet toks želinis skystis užpildantis akį), kol patenka į tinklainę. Ragena pati nėra tik vienasluoksnė plėvelė, jos viduje dar yra masė, vadinama stroma, o viską dengia epitelis ir membrana. Ragena kraujagyslių neturi, todėl operacijos metu nekraujuoja. Lęšiukas taip pat turi kapsulę, skaidulas ir branduolį, todėl gali keisti savo formą, o nuo to priklausys matymas į toli ar arti. Akies dugne susikerta šviesos spinduliai. Augimo metu akis gali užaugti arba labai ilga, arba trumpa.

Jei akis ilga, ašis irgi bus ilga, o spinduliai susikirs nepasiekę tinklainės, todėl žmogus gerai nematys į tolį, tokia būklė vadinama trumparegyste (arba mediciniškai – miopija). Nes mato trumpus atstumus.

myopia

 

Jei akies ašis trumpa, tai spinduliai viename taške susirenka už tinklainės, todėl žmogus nematys arti esančių objektų, tokia būklė vadinama toliaregystė (hipermetropija). Nes mato tolimus atstumus.

eyecare1

 

Dar yra astigmatizmas, kuris būna dėl ragenos kreivuma, tada per rageną praėję spinduliai išsiskaido, neteisingai lūžta praėję per lęšiuką, o tinklainėje nesusirenka viename taške, todėl vaizdas būna išsikreipęs ir neryškus. Astigmatizmas kartu gali būti su trumparegyste, toliaregyste arba abiem variantais.

Astigmatism

 

Lazerinės regėjimo korekcijos buvo pradėtos daryti prieš daugiau kaip 20 metų. Per tą laiką buvo sugalvota daug įvairių būdų ir jų patobulinimų. Kai kurie jų nebedaromi dėl įvairių nepageidaujamų reiškinių (dėl kurių iš dalies tebesitęsia mitai apie tai, kad regėjimo korekcija lazeriu yra blogai). Naudojami dviejų tipų lazeriai: eksimetriniai, arba trumpų (ultraviolieteinių) bangų ir femtosekundiniai, ypač trumpų bangų, lazeriai. Lietuvos akių klinikos beveik visos smulkiai aprašiusios visus operacijų metodus, kuriuos taiko. Apie visus būdus nerašysiu, tik apie kelis pagrindinius.

PRK (Photo Refractive Keratatectomy) – Nuo šių operacijų 1980 dešimtemčio viduryje pradėtos lazerinė korekcijos. Chirurgas gremžtuku pašalina viršutinį ragenos epitelio sluoksnį, vėliau eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis, lašinami akių lašai. Tinka nedidelio laipsnio miopijai, hipermetropijai ir astigmatizmui gydyti.

LASIK (LAser in-SItu Keratomileusis) – Išvertus iš graikų kalbos: vietinė ragenos formos korekcija lazeriu. Chirurgas ragenoje padaro pjūvį, atkelia epitelio sluoksnį. Eksimetriniu lazeriu pakeičiama ragenos stromos forma ją nugarinant. Atgal uždedamas epitelio lopas, kelias minutes stebimas jo prisitvirtinimas. Nesiuvama. Paskiriami akių lašai.

Beskalpelinė LASIK, femtoLASIK, ir kt. – pjūvį ragenoje atlieka ne chirurgas, o femtosekundinis lazeris, todėl ragenos epitelyje daromas tikslesnis pjūvis ir plonesnis lopas.

LASEK (Laser Assited SubEpithelial Keratectomy) – turi panašumų ir su PRK ir su LASIK. Atskiriamas ragenos epitelio lopas, kuris nuvyniojamas. Skirtingai nuo LASIK, tas sluoksnis gerokai plonesnis. Eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Skirtingai nuo PRK paviršinis sluoksnis ne visiškai nugramdomas, o lopas užvyniojamas atgal. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis ir paskiriami akių lašai.

lasers-495751_1280

Lazerinė regėjimo korekcija gali būti daroma tik sveikiems žmonėms, kurių regėjimas nusistovėjęs ilgiau kaip 2 metus. Tai yra komforto operacija, o ne gydymo būdas, todėl siekiant padidinti efektyvumą, reikia kaip galima labiau sumažinti riziką. Sveikumas yra sąlyginis dalykas, šiuo atveju, svarbiausia ar kandidatas neserga cukrinius diabetu, autoimuninėmis ar kitaip imunitetą pažeidžiančiomis ligomis (pvz. ŽIV), nevartoja imunitetą veikiančių vaistų, tokių kaip steroidai arba imunosupresantai, ar neserga kraujagyslinėmis ligomis ir panašiai. Nėštumą reikia planuoti arba gerokai prieš operaciją, arba gerokai po (tas gerokai apie 6 mėn.).  Jeigu yra labai didelio laipsnio trumparegystė (> -9D), toliaregystė (> +4D) arba astigmatizmas (> 3D) , efektas bus nepakankamas, todėl siūlomi kiti regėjimo korekcijos būdai. Kai trumparegystė daugiau kaip -5D galimas tolesnis regėjimo prastėjimas ir po operacijos. Žinoma, geras segėjimas kurį laiką išliks, tokio gilaus regėjimo deficito nepasieks.Taip pat lazerinės korekcijos daromas tik iki 40-45 metų. Operacijos metu koreguojama ragena, o regą lemia iš kitos struktūros. Nuo tokio amžiaus lęšiukas praranda savo elastingumą, vystosi senatvinė toliaregystė (presbiopija), taip pat lęšiukas gali pradėti drumstėti (vystosi katarakta). Tada pacientams siūloma palaukti ir pakeisti lęšiuką, kai savas susidrums. Kadangi dirbtinis lęšis neelastingas, pacientas gali pasirinkti ar geriau nori matyti į arti, ar toli. Po visų operacijų kontaktinius lęšius dėvėti galima, jei tik yra poreikis.

Komplikacijos yra gana retos, jų mechanizmas susijęs su operacijos technika. Aklumas praktiškai neįmanomas, na, bent jau Lietuvoje tokių atvejų nefiksuota. Ragenos paviršinių sluoksnių sujudinimas lems akių sausumą, diskomfortą, padidėjusį jautrumą šviesai. Visai tai praeina per skirtingą laikotarpį. Lopelio suformavimas ir jo prigijimo (ne)sėkmė lems padidėjusį jautrumą bet kokiems mechaniniams dirgikliams, gali matytis auros, atspindžiai. Instrumentų naudojimas ir gilesnis lindimas į rageną gali labiau pažeisti nervus, tuo retu atveju kai nervai atgyja netaisyklingai, gali varginti skausmas, kuris atsiras ne iškart, o pavyzdžiui po metų nuo operacijos. Jei mėgstate siaubo istorijas, čia amerikiečių blogos patirtys po LASIK.

glasses-difference

Taigi, kodėl gydytojai vaikšto su akiniais. Iš tiesų vaikšto ne visi. Yra ir akių ligų gydytojų, ypač jaunesnių, kuriems lazerinės regėjimo korekcijos atliktos. O tie kurie nepasidarę greičiausiai bus dėl kainos. Su ištyrimais abiejų akių operacijos kainos apie €800, skirtingose įstaigose ir skirtingais metodais darant kainos skirsis. Taip pat medikų darbas susijęs su didele psichologine įtampa ir įtampa regėjimui (nes nuolat žiūri į artimus atstumus), ne taip mažai kolegų skundžiasi, kad jų regėjimas prastėja. Jei gydytojas turi pinigų, tai greičiausiai neturės laiko, nes dirbs per tris darbus ir negalės sau leisti nedarbingumo kol vyks sveikimo procesas. Turintys pinigų būna ir vyresni, taigi, per tą laiką susirenka kolekciją ligų, arba akis tiesiog pasensta. Ar aš pati ryžčiausi? Taip.

 

Erkės

Prasideda grybų sezonas, tuoj kartu su grybų nuotraukomis naujienų srautuose atsiras pasibėdavojimai apie įsisiurbusias erkes ir klausimai ką dabar daryti. Erkės labai mėgsta vidutinišką šilumą, pakankamai drėgmės ir kai aplinkui vaikšto šilti žinduolių kūnai, ypač jei plaukuoti. Iš bėdos tinka ir žmonės, nors koks plaukuotas žvėris, kad ir šuo, yra labiau pageidautinas šeimininkas. Lietuva atsiduria tarp tų šalių, kuriose erkės labai paplitusios, t.y. beveik visoje teritorijoje, ir labai daug jų yra ligų sukėlėjų nešiotojos.

Lietuvoje (ir kitur Europoje) erkės platina įvairias ligas, bet dvi yra pačios dažniausios: erkinis encefalitas (arba dvibangė karštinė) ir boreliozė (Laimo liga). Nuo pirmosios yra vakcina, antrąją galima išgydyti antibiotikais, o nuo abiejų saugo atsargus elgesys miške ir tinkamas pasiruošimas ir savistaba, bet apie tai vėliau. Kitos ligos yra babeziozė, riketsiozė, grįžtamoji karštinė, virusinės hemoraginės karštinės, o kituose žemynuose dar kitokios. Beje, tai, kad erkės įsisiurbimo nepamenate, dar nereiškia, kad jo nebuvo.

Erkinio encefalito palitimas Europoje. Iš ECDC

Erkinio encefalito palitimas Europoje. Iš ECDC

Erkinis encefalitas yra virusinė liga, ja susergama praėjus 7-28 dienoms (dažniausi 3 savaitėms) po kontakto su erke. Pirmi ligos požymiai būna nespecifiniai: karščiavimas, silpnumas, galvos ir raumenų skausmas, pykinimas. Tai trunka nuo poros dienų iki šiek tiek daugiau nei savaitės. Simptomai praeina savaime ir vėliau apie savaitę būna ramybės periodas. Po jo atsiranda antra karščiavimo banga (ir karščiavimas normalus, o ne kažkokie vaikiški 37,4°, t.y. daugiau kaip 38,8°) ir pažeidžiama centrinė nervų sistema. Europoje erkinis encefalitas nėra labai sunki liga, mirtingumas tik iki 2% tiems, kam apskritai atsiranda simptomai. Didesnėje rizikoje yra asmenys virš 60 metų, mažesnėje jauni žmonės ir vaikai. Nemažai užsikrėtusių žmonių gali prasirgti lengva ligos forma taip ir nesupratę kaip serga. Paprasčiausiai jiems nepasireiškia antros bangos simptomai, o pirmoji karščiavimo banga būna lengva ir palaikoma banaliu peršalimu arba gripu. Ypač jei užsikrečiama rudenį. Lietuvoje pagal Europos ligų kontrolės ir informavimo centrą (ECDC, tą, iš kur ir žemėlapiai) sergamumas pastebimas nuo balandžio iki gruodžio, pikas liepos-spalio mėnesiais. Specifinio gydymo nėra. Yra tik simptomų slopinimas: gerti daug daug daug vandens, mažinti karščiavimą, kai aukštesnis nei 38.8°C, jei yra meningito irba encefalito reiškiniai reikalingas gydymas ligoninėje.  Juos įtarti reikai jei būna labai stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas po kurio nepalengvėja, vangumas, orintacijos sutrikimas, sutrinka judesiai, kalba, gali dingti sąmonė, kūnas tampa nepaslankus, įsitempęs, gali būti patologinių refleksų. Bet ties sąmonės trūkinėjimu jau reikia pasirodyti gydytojams, o jie paskui įvertins.

Laimo boreliozė yra Borellia burgdorferi spirochetų komplekso sukeliama liga. Spirochetos nekompleksuotos, jų gausa sudaro tą kompleksą. Kitokios spirochetos sukelia sifilį, FYI. Spirochetos tai tokios labai smarkiai susikusios pailgos bakterijos. Dėl to, priešingai nei erkinį encefalitą, boreliozę išgydyti antibiotikais galima, jei laiku pastebima liga. Nes kai audiniai miršta, jokie vaistai jų iš mirusiųjų neprikels. Labai liūdna.

Migruojanti eritema. Šaltinis akivaizdus.

Migruojanti eritema. Šaltinis akivaizdus.

Laimo ligos inkubacinsi periodas nuo dviejų dienų iki mėnesio. Beveik visais atvejais atsiranda tipiškas paraudimas su žiediniu prašviesėjimu, kuris dar turi ypatybę iš vienos vietos pereiti į kitą, dėl to vadinamas migruojančia eritema (žiūrėti nuotrauką viršuje). Kartu būdinga nemalonūs pojūčiai įsisiurbimo vietoje, aplinkinių audinių uždegimas. Ne taip dažnai, bet labai specifiška, yra vedinio nervo paralyžius: nukara lūpa, sunku užsimerkti, išsilygina veido raukšlės – svarbiausia, viskas vienoje pusėje. Paralyžiui būdinga, kad atsiranda per 48 valandas (arba daugiau) po įsisiurbimo. Labai būdingi, bet nespecifiški, taip vadinamieji sisteminiai simptomai: karščiavimas, greitas nuovargis, silpnumas, galvos skausmas. Galvos skausmas gali būti ir kitų neurologinių pažeidimų pradžia. Ne vien veidinio nervo, bet ir kitų, kas pasireikš sutrikusia rega viena akimi, vienos ausies išorinis skausmas, ir t.t. Blogu atveju atsiranda meningitas ar encefalitas. Jei atvejis ne toks blogas, bet į jį nekreipiama dėmesio labai tikėtina, kad atsiras sąnarių pažeidimas, ypač kelių.

Pajutus simptomus arba esant nerimui reikia kreiptis į gydytoją, kuris paskirs tyrimus, nustatys yra ar nėra antikūnų susidariusių prieš erkių platinamas ligas, esant reikalui paskirs gydymą.

Apsisaugoti labiausiai padeda repelentų naudojimas, tinkama apranga ir atidumas. Nieko naujo apie aprangą nepasakysiu: kūną dengiantys drabužiai: ilgos kelnės, aukštos kojinės, batai su aulais, ilgos rankovės. Atidumas – grįžus iš miško gerai apsižiūrėti ir paprašyti, kad apžiūrėtų kitas. Atidumą reikia prisiminti po bet kokios kontakto su gamta, kurioje yra aukštų žolių, ar krūmų. Vingio parkas, pavyzdžiui, irgi yra ta gamta, iš kurios galima parsinešti parazitų. Greitas erkės ištraukimas labai sumažina riziką užsikrėsti. Tik ištraukus reikia nepamiršti dezinfekuoti įsisiurbimo vietos. Kiek erkė turi būti įsisiurbusi, kad prasidėtų viena iš ligų nėra atlikta rimtų mokslinių tyrimų, nes to paprasčiausiai neįmanoma padaryti dėl etinių sumetimų. Erkės atidūrusios ant kūno ropoja greitai, švelniai ir nepastebimai iki kol suranda sau patogią vietą arba susidūria su kliūtimi. Kliūtis tai kūno linkiai ir plaukų augimo linijos, todėl labiausiai tikėtina, kad įsisiurbs pažastyse, kirkšnyse, po krūtimis, ties ten kur prasideda ar pasibaigia plaukai, pavyzdžiui vaikams erkės mėgsta įsisiurbti galvoje, todėl reikia labai švelniai kelti plaukus, norint pastebėti ir pašalinti su galvute.

Ixodes ricinus. Iš Wikipedia.

Ixodes ricinus. Iš Wikipedia.

Prieš prasidedant erkių sezonui geriausia yra pasiskeipyti vakcina nuo erkinio encefalito. Erkių sezonas iš principo yra tada, kai nėra sniego.Jos suaktyvėja maždaug balandžio mėnesį ir siautėja iki spalio, ypač suaktyvėdamos liepą-rugsėjį.  Vakcinuotis geriausia prieš mėnesį iki planuojamo išėjimo į lauką, pavyzdžiui jei laisvalaikiu daug tenka būti gamtoje, arba tiesiog gyvenama miškingoje vietovėje verta pasiskeipyti jau kovo mėnesį. Jei gyvenimas apsiriboja maršrutu namai-darbas per visą miestą automobiliu ar troleibusu, o į lauką pasižiūrėti išeinama tik kokį liepos mėnesį, galima pasiskiepyti birželį. Kadangi liga specifinio gydymo neturi, o gali baigtis luošumu, tai jei tenka turėti kontaktu su bent lopinėliu gamtos, verta pasiskiepyti.

Kaip naudotis poliklinika

Naudotis turiu galvoje ne pasinaudoti, o naudoti pagal paskirtį. Čia bus instrukcija, nes pasirodo, dalykas nėra toks akivaizdus, kaip galėtų atrodyti.

Poliklinika yra vienas iš tų daugybės netobulų būdų teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jų ypatybė ta, kad viename pastate, ar pastatų komplekse, sutelktos įvairių sričių specialistų komandos*, dėl to padidėja šių paslaugų prieinamumas vartotojui, lyginat su ligoninėmis. Palyginus su šeimos gydytojų kabinetais ar mažomis klinikomis, daugiau galimybių laiku atlikti įvairius tyrimus ir gauti konsultacijas. Bet šiaip poliklinika yra alternatyva ligoninei.

Kai kuriose pasaulio šalyse devyniasdešimt procentų darbo dirba šeimos gydytojai. Jų labai daug, jie dirba mažuose centruose ir prižiūri savo pacientus, kai tiems (gydytojams) kas nors negerai sekasi ar ima nebepatikti pacientas** nusiunčia į ligoninę. Lietuvoje gi, šeimos gydytojai turi dideles apylinkes (nes atlygis iš esmės skaičiuojamas nuo apylinkės dydžio, o ne nudirbto darbo. Tai išeina, kad kuo mažiau žmonės serga, tuo mažiau darbo gydytojas turi, tai kaip ir suinteresuotas, kad visi būtų kuo sveikesni) ir mažai laiko vienam pacientui, nelabai pritaikytas patalpas smulkioms manipuliacijoms (pvz. neturi nuosavo procedūrų kabineto, kuriame galėtų suleisti vaistus, nupunktuoti perteklinius kūno skysčius, susiūti žaizdas ar išimti siūles.). Teoriškai galėtų, nes dauguma moka, ar bent kažkada mokėjo, praktiškai neturi tam sąlygų ir laiko, tai siunčia specialistui.  Į polikliniką. Supermamų forume vienas iš šeimos gydytojo gerumo vertinimo kriterijų yra „negaili siuntimų ir tyrimų“. Man labai patinka tas forumas. Atskleidžia tiek tyro ir nesumeluoto paprasto žmogaus, kuris jaučiasi gudrus ir nepaprastas, suvokimo.

Dr. Katinas

Daktaras žino.

 

Kol dar visai nepribalamūtinau ir nesukėliau sumaišties: Poliklinikose dirba šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai. Yra laboratorijos ir diagnostikos kabinetai su tyrimams reikalinga aparatūra ir personalu. Poliklinikose darbas vyksta aiškiomis valandomis. Gydytojai žino kada ateis į darbą ir kada iš jo išeis, nes pacientai užrašomi tvarkingai kas 5-15 minučių. Pirmą kartą ateinančiam pacientui skiriama daugiausiai laiko, gydytojo paskyrimu pakartotinai – trumpiausiai. Šiaip kiekvienoje įstaigoje pacientų vizitui skiriamas laikas skirtingas. Kai kur pas šeimos gydytoją tiek pirminiai, tiek pakartotiniai, tiek būtinosios pagalbos vizitams skiriama po 15 minučių, kai kur specialistų konsultacijos po 10 minučių, o pakartotiniai vizitai po 5 minutes. Taip pat yra būtinajai pagalbai rezervuoti laikai (tarp medikų vadinami ekstriniais). Į juos įrašyti pacientą galima tik tą pačią dieną, kai žmogus suserga. Įrašo registratūra arba kiti gydytojai. Priklausomai nuo gydytojo užimtumo, tokių būtinųjų pagalbų gali būti nuo vienos iki daug. Daug pas specialistą bus trys ar keturi, pas šeimos gydytoją kad ir trečdalis priėmimo laiko. Paprastai labai greitai tie talonėliai dingsta, bet jei kas nors atsiuntė į ekstrinį vizitą be ekstrinio reikalo, tas kas siuntė atsiduria juodajame sąraše. Paprastai mandagu siųsti tokiu pacientus, kurie neseniai patyrė traumą ir yra apgydyti, kurie staiga susirgo, bet tai nėra tokia liga, dėl kurios reikėtų gultis į ligoninę, jeigu jau serga kokia nors liga, bet simptomai labai pablogėjo ir taip toliau. Norint atsidurti juodajame sąraše reikia atsiųsti ligonį, kuris tris mėnesius sėdėjo su trauma namie, bet šiandien sugalvojo, kad reikia nueiti pas gydytoją, arba, kai ligoniui skauda koją,  bet yra laisvas talonėlis pas akių ligų gydytoją, tai įrašo akių ligų gydytojui. Realybėje taip niekas nesielgia, iš tiesų kai žmogus išsinarina raktikaulį, o išraše iš įstaigos, kur diagnozavo ir sutvarkė parašyta: dieną X apsilankyti pas traumatologą kontrolei, tada atsiunčia pirmo lygio chirurgui. Chirurgas pažiūri, pakraipo galvą, patrūkčioja pečiais, nes nu aš čia prie ko, pacientas lieka nepatenkintas, gydytojas lieka nepatenkintas, registratūra lieka patenkinti, nes jė, radom laisvą talonėlį, bėda nuo mūsų nuslinko.

Žodžiu, poliklinikose visi daugiau mažiau dirba pagal savo valandas ir iš anksto žinodami ko tikėtis. Net ir kad bus ne visai į temą atsiųsti pacientų beveik tikisi. Bet kartais įvyksta nelaimės. Pavyzdžiui kokiam nelaimėliui šalia poliklinikos pervažiuoja koją. Arba varna iškerta gabalą skalpo, arba dar kokia neganda užeina. Tada neikite į polikliniką. Jūsų ten niekas nelaukia. Jei šalia dar kokia mažesnė, tai gal išvis nebus specialisto galinčio suteikti reikiamą pagalbą. Jei kas nors išnyra, lūžta, trūksta, plyšta – į ligoninę. Jie ten turi priėmimo kambarius, traumų punktus ir kitą infrastruktūrą pagalbai teikti.

Neseniai viename portale buvo pasipiktinusios pilietės neva tai atviras laiškas, bet visas anoniminis, nes poliklinika neįvardinta, kaip ją geras žmogus atvedė iki poliklinikos alpstančią mirštančią su trauma, o jai ten niekas nesuteikė pagalbos, registratorės tik apkoneveikė ir ištiko visos kitos bėdos. Šiandien irgi buvo atvejis, kai žmogui šalia poliklinikos atsitiko bėda, pakliuvo pas budintį gydytoją, nors reikėjo traumatologo. Laisvų  vietų nebuvo, tada pabandė chirurgui. Bet chirurgai niekuo pagal savo kompetencijas padėti negalėtų. Jei nutinka kas nors netikėto su sveikata ir ateinate į polikliniką, galima pakliūti pas šeimos gydytoją (budintį), jai labai pasiseka, pas chirurgą, pas dermatovenerologą, ginekologą ir psichiatrą. Viskas. Čia yra pirmo lygio specialistai, kuriems siuntimo nereikia. Jie gali būti ir antro lygios specialistai, pas kuriuos siuntimo reikia. Šie specialistai visų gyvenimo problemų nesprendžia, pavyzdžiui, negydo traumų. Ypač ne savo poliklinikos pacientams. Taigi, iš esmės galima patekti tik pas budintį šeimos gydytoją. Tada gydytojas įvertins būklę ir galės parašyti siuntimą kitam specialistui. Arba į tą pačią įstaigą, arba į ligoninę. Jei į polikliniką, reikės daug laukti, jei į ligoninę, reikės ilgai sėdėti, pasėdėjus įvertins būklės sunkumą, suteiks reikiamą pagalbą, o paskui vertins pagal tai kaip žmogus atrodo*** ir pagal tai, ar yra ligoninėje laisvų lovų, ar guldyti, ar paleisti namo.

Operacija.

Kai ne ten papuoli…

 

Dar kartą apibendrinsiu: Jei kas nors ištinka, kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jie jus geriausiai pažįsta, be to daug išmano apie visą mediciną, ne vien kokią siaurą sritį. Net tuo atveju kai santykiai su šeimos gydytoju nėra patys geriausi, mažų mažiausiai nukreips pas tinkamą specialistą.

Jei įvyksta trauma, geriau iškart važiuoti į ligoninę. Ten daugiau šansų greitai sulaukti pagalbos, nes poliklinikoje visi užsiėmę planiniais pacientais. Jei jūs būtumėte užsirašęs pas gydytoją ir du mėnesius laukęs, nesidžiaugtumėte, jei kas alpdamas įeitų prieš jus ir dar ilgiau lauktumėte.

Jei staiga pablogėja sveikata, bet nejaučiate, kad tuoj mirsite, paskambinkite į poliklinikos  registratūrą arba atvykite ir papasakokite situaciją, jei nepakliūsite pas savo gydytoją, bet pas budintį pasirodysite, o tada nuspręs kaip jums padėti.

Nesirkite.

_________

*Čia biškį meluoju iš knygų. realybėje dažniausiai dirba gydytojas su ar be slaugytojos. Kai kuriais atvejais dar reabilitacijos komanda yra, bet ir tie nežinau ar susirenka ir aptaria konkretų pacientą. Turbūt ne, bent jau ne poliklinikoje.

** Jei gydytojas sako „oi koks negražus vaikas“ tai reiškia, kad viskas gerai su vaiku, tik labai liga ant veido matosi.

*** Panašiai kaip antra išnaša. Kuo negražesnis ir kuo labiau nepatinka pacientas, tuo daugiau šansų, kad medikai imsis jį grąžinti į gyvenimą. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga mirtina liga ir jam taikomos paliatyvios slaugos priemonės, t.y. kai medicininis įsikišimas duotų daugiau žalos nei naudos, ir ne tik pacientui, bet ir bendram gėriui.