Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Kaip naudotis poliklinika

Naudotis turiu galvoje ne pasinaudoti, o naudoti pagal paskirtį. Čia bus instrukcija, nes pasirodo, dalykas nėra toks akivaizdus, kaip galėtų atrodyti.

Poliklinika yra vienas iš tų daugybės netobulų būdų teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jų ypatybė ta, kad viename pastate, ar pastatų komplekse, sutelktos įvairių sričių specialistų komandos*, dėl to padidėja šių paslaugų prieinamumas vartotojui, lyginat su ligoninėmis. Palyginus su šeimos gydytojų kabinetais ar mažomis klinikomis, daugiau galimybių laiku atlikti įvairius tyrimus ir gauti konsultacijas. Bet šiaip poliklinika yra alternatyva ligoninei.

Kai kuriose pasaulio šalyse devyniasdešimt procentų darbo dirba šeimos gydytojai. Jų labai daug, jie dirba mažuose centruose ir prižiūri savo pacientus, kai tiems (gydytojams) kas nors negerai sekasi ar ima nebepatikti pacientas** nusiunčia į ligoninę. Lietuvoje gi, šeimos gydytojai turi dideles apylinkes (nes atlygis iš esmės skaičiuojamas nuo apylinkės dydžio, o ne nudirbto darbo. Tai išeina, kad kuo mažiau žmonės serga, tuo mažiau darbo gydytojas turi, tai kaip ir suinteresuotas, kad visi būtų kuo sveikesni) ir mažai laiko vienam pacientui, nelabai pritaikytas patalpas smulkioms manipuliacijoms (pvz. neturi nuosavo procedūrų kabineto, kuriame galėtų suleisti vaistus, nupunktuoti perteklinius kūno skysčius, susiūti žaizdas ar išimti siūles.). Teoriškai galėtų, nes dauguma moka, ar bent kažkada mokėjo, praktiškai neturi tam sąlygų ir laiko, tai siunčia specialistui.  Į polikliniką. Supermamų forume vienas iš šeimos gydytojo gerumo vertinimo kriterijų yra „negaili siuntimų ir tyrimų“. Man labai patinka tas forumas. Atskleidžia tiek tyro ir nesumeluoto paprasto žmogaus, kuris jaučiasi gudrus ir nepaprastas, suvokimo.

Dr. Katinas

Daktaras žino.

 

Kol dar visai nepribalamūtinau ir nesukėliau sumaišties: Poliklinikose dirba šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai. Yra laboratorijos ir diagnostikos kabinetai su tyrimams reikalinga aparatūra ir personalu. Poliklinikose darbas vyksta aiškiomis valandomis. Gydytojai žino kada ateis į darbą ir kada iš jo išeis, nes pacientai užrašomi tvarkingai kas 5-15 minučių. Pirmą kartą ateinančiam pacientui skiriama daugiausiai laiko, gydytojo paskyrimu pakartotinai – trumpiausiai. Šiaip kiekvienoje įstaigoje pacientų vizitui skiriamas laikas skirtingas. Kai kur pas šeimos gydytoją tiek pirminiai, tiek pakartotiniai, tiek būtinosios pagalbos vizitams skiriama po 15 minučių, kai kur specialistų konsultacijos po 10 minučių, o pakartotiniai vizitai po 5 minutes. Taip pat yra būtinajai pagalbai rezervuoti laikai (tarp medikų vadinami ekstriniais). Į juos įrašyti pacientą galima tik tą pačią dieną, kai žmogus suserga. Įrašo registratūra arba kiti gydytojai. Priklausomai nuo gydytojo užimtumo, tokių būtinųjų pagalbų gali būti nuo vienos iki daug. Daug pas specialistą bus trys ar keturi, pas šeimos gydytoją kad ir trečdalis priėmimo laiko. Paprastai labai greitai tie talonėliai dingsta, bet jei kas nors atsiuntė į ekstrinį vizitą be ekstrinio reikalo, tas kas siuntė atsiduria juodajame sąraše. Paprastai mandagu siųsti tokiu pacientus, kurie neseniai patyrė traumą ir yra apgydyti, kurie staiga susirgo, bet tai nėra tokia liga, dėl kurios reikėtų gultis į ligoninę, jeigu jau serga kokia nors liga, bet simptomai labai pablogėjo ir taip toliau. Norint atsidurti juodajame sąraše reikia atsiųsti ligonį, kuris tris mėnesius sėdėjo su trauma namie, bet šiandien sugalvojo, kad reikia nueiti pas gydytoją, arba, kai ligoniui skauda koją,  bet yra laisvas talonėlis pas akių ligų gydytoją, tai įrašo akių ligų gydytojui. Realybėje taip niekas nesielgia, iš tiesų kai žmogus išsinarina raktikaulį, o išraše iš įstaigos, kur diagnozavo ir sutvarkė parašyta: dieną X apsilankyti pas traumatologą kontrolei, tada atsiunčia pirmo lygio chirurgui. Chirurgas pažiūri, pakraipo galvą, patrūkčioja pečiais, nes nu aš čia prie ko, pacientas lieka nepatenkintas, gydytojas lieka nepatenkintas, registratūra lieka patenkinti, nes jė, radom laisvą talonėlį, bėda nuo mūsų nuslinko.

Žodžiu, poliklinikose visi daugiau mažiau dirba pagal savo valandas ir iš anksto žinodami ko tikėtis. Net ir kad bus ne visai į temą atsiųsti pacientų beveik tikisi. Bet kartais įvyksta nelaimės. Pavyzdžiui kokiam nelaimėliui šalia poliklinikos pervažiuoja koją. Arba varna iškerta gabalą skalpo, arba dar kokia neganda užeina. Tada neikite į polikliniką. Jūsų ten niekas nelaukia. Jei šalia dar kokia mažesnė, tai gal išvis nebus specialisto galinčio suteikti reikiamą pagalbą. Jei kas nors išnyra, lūžta, trūksta, plyšta – į ligoninę. Jie ten turi priėmimo kambarius, traumų punktus ir kitą infrastruktūrą pagalbai teikti.

Neseniai viename portale buvo pasipiktinusios pilietės neva tai atviras laiškas, bet visas anoniminis, nes poliklinika neįvardinta, kaip ją geras žmogus atvedė iki poliklinikos alpstančią mirštančią su trauma, o jai ten niekas nesuteikė pagalbos, registratorės tik apkoneveikė ir ištiko visos kitos bėdos. Šiandien irgi buvo atvejis, kai žmogui šalia poliklinikos atsitiko bėda, pakliuvo pas budintį gydytoją, nors reikėjo traumatologo. Laisvų  vietų nebuvo, tada pabandė chirurgui. Bet chirurgai niekuo pagal savo kompetencijas padėti negalėtų. Jei nutinka kas nors netikėto su sveikata ir ateinate į polikliniką, galima pakliūti pas šeimos gydytoją (budintį), jai labai pasiseka, pas chirurgą, pas dermatovenerologą, ginekologą ir psichiatrą. Viskas. Čia yra pirmo lygio specialistai, kuriems siuntimo nereikia. Jie gali būti ir antro lygios specialistai, pas kuriuos siuntimo reikia. Šie specialistai visų gyvenimo problemų nesprendžia, pavyzdžiui, negydo traumų. Ypač ne savo poliklinikos pacientams. Taigi, iš esmės galima patekti tik pas budintį šeimos gydytoją. Tada gydytojas įvertins būklę ir galės parašyti siuntimą kitam specialistui. Arba į tą pačią įstaigą, arba į ligoninę. Jei į polikliniką, reikės daug laukti, jei į ligoninę, reikės ilgai sėdėti, pasėdėjus įvertins būklės sunkumą, suteiks reikiamą pagalbą, o paskui vertins pagal tai kaip žmogus atrodo*** ir pagal tai, ar yra ligoninėje laisvų lovų, ar guldyti, ar paleisti namo.

Operacija.

Kai ne ten papuoli…

 

Dar kartą apibendrinsiu: Jei kas nors ištinka, kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jie jus geriausiai pažįsta, be to daug išmano apie visą mediciną, ne vien kokią siaurą sritį. Net tuo atveju kai santykiai su šeimos gydytoju nėra patys geriausi, mažų mažiausiai nukreips pas tinkamą specialistą.

Jei įvyksta trauma, geriau iškart važiuoti į ligoninę. Ten daugiau šansų greitai sulaukti pagalbos, nes poliklinikoje visi užsiėmę planiniais pacientais. Jei jūs būtumėte užsirašęs pas gydytoją ir du mėnesius laukęs, nesidžiaugtumėte, jei kas alpdamas įeitų prieš jus ir dar ilgiau lauktumėte.

Jei staiga pablogėja sveikata, bet nejaučiate, kad tuoj mirsite, paskambinkite į poliklinikos  registratūrą arba atvykite ir papasakokite situaciją, jei nepakliūsite pas savo gydytoją, bet pas budintį pasirodysite, o tada nuspręs kaip jums padėti.

Nesirkite.

_________

*Čia biškį meluoju iš knygų. realybėje dažniausiai dirba gydytojas su ar be slaugytojos. Kai kuriais atvejais dar reabilitacijos komanda yra, bet ir tie nežinau ar susirenka ir aptaria konkretų pacientą. Turbūt ne, bent jau ne poliklinikoje.

** Jei gydytojas sako „oi koks negražus vaikas“ tai reiškia, kad viskas gerai su vaiku, tik labai liga ant veido matosi.

*** Panašiai kaip antra išnaša. Kuo negražesnis ir kuo labiau nepatinka pacientas, tuo daugiau šansų, kad medikai imsis jį grąžinti į gyvenimą. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga mirtina liga ir jam taikomos paliatyvios slaugos priemonės, t.y. kai medicininis įsikišimas duotų daugiau žalos nei naudos, ir ne tik pacientui, bet ir bendram gėriui.

Emocijos ir rašymas

Šiandien buvo viena iš tų dienų darbe, kai galvojau, kad jėga darbą dirbu, nes matau dalykų, kurių normaliai gyvendama nematyčiau. T.y. visokius žmones, kuriuos kai kas vadina antrąją Lietuva, arba dar Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, Lenkų ir panašiai rinkėjus. Paprastai jie labai didžiuojasi savo politinėmis pažiūromis ir būtinai turi jas išdėstyti. Dar man labai patinka mano darbas, nes galiu nutraukti pacientą vidury jo nusišnekėjimų ir paklausti ką nors apie šūdus. Literally, šūdus.  Bet tai atrodo labai mandagiai, maždaug. Atleiskite, kad jus pertraukiu, bet gal galėtumėte daugiau papsakoti apie tai, kaip vakar tuštinotės? Ar ką nors panašaus, pavyzdžiui, kokia gliukozė namie.
d37e58a06285ee141aeffe70b3083becf5d049e9_m Ir dar dažnai matau tuos žmones, apie kuriuos mokykloje dar, per psichologijos pamokas kalbėdavo, t.y. kad tie, kas nelaimingi, tiems nesiseka. (Bandžiau iškontempliuoti mechanizmą, kuriuo laimingumo jausmas atneša sėkmę ir beveik pavyko, bet gal kitą kartą). Ai, dar turiu iš empirinių stebėjimų padarytą išvadą, kad žmonės visada pateisina lūkesčius. Tai kai kokiam individui, kuris iš tavęs tikisi, kad jam pridirbsi, pridirbi (dažniausiai smulkmenos, su klaida parašytas receptas), net nenustembi, bet patyliukais pakikeni. Kartais net nepatyliukais. Nes kol rašai rašai rašai, jie transliuoja kokie kiti gydytojai blogi, arba kaip rezidentai nieko neišmano ir kaip čia dabar nugys. Ir nugydys, jei to norėsite. Ir dar, jei manysite, kad jums nepasiseks, jums nepasiseks. Jei manysite, kad esate negražus, būsite negražus. Nežinau kodėl, bet kosmosas taip veikia. Nors niekur neskaičiau apie šitų ezoterinių dėsnių veikimo mechanizmą, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų tokie ezoteriniai, ir kad yra bullshit. Bet tarkim vienas iš mechanizmų gali būti  selektyvus dėmesio koncentravimas, dėl ko labiau pastebi lūkesčius atitinkančią informaciją ir atmeti tai, kas nesutampa su požiūriu. Bet vėl nukrypstu į šoną.

Apskritai klaidų pasitaiko darbe mažai. Klaidomis laikau ir paduotus blogai išrašytus receptus, dėl kurių žmogus grįžta. Nedaug jiems to grįžimo, kai pirmame poliklinikos aukšte viena vaistinė, ir dvi vos išėjus, o dar dvi kitoje vienos gatvės pusėje ir nežinau kiek kitoje. Bet kartais vos nepaskiri vaisto kuriam žmogus alergiškas, nes kažkaip pamiršti paklausti. Tai taip negalima daryti. Bet kažkodėl pamiršti paklausti svarbių dalykų tiems, kurie yra nagli, puolantys, kaltinantys, nesusivokiantys ar kitaip neadekvatūs, kurie ateina ir ima reikšti nepasitenkinimą viskuo. Ir kaip tyčia beveik visi liapsusai padaromi būtent tiems žmonėms. Patys prisiprašė, nu.

Dar man labai patinka dienos, kai visi pacientai kaip iš nežinau kur. Gal sovietmečio, bet mano gyvenimas toje santvarkoje buvo toks trumpas, kad turbūt neturiu teisės disponuoti šituo terminu. Tai pavadinčiau juos iš mėnulio. Bet paskui pagalvoji, kad pala pala, čia juk iš pat pradžių buvo aišku su kuo aš dirbsiu. Ir kad ne pacientuose problema, kad man sunku su jais, o manyje. Juk šitie žmonės yra pinigai, kuriuos aš uždirbu. (Nu iš tiesų ne visai, didelė jų dalis jau buvo pensijoje kai dar nebuvau gimusi. Ten tokio amžiaus žmonės, kad jiems į gatvę pavojinga išeiti, nes kelyje pilna pavojų).

575451_271751466303997_859429008_n
Blogį nugali meilės jėga. Na, čia tokia tl;dr versija tiems, kad neskaitydavo (vaikystėje) pasakų ir šiaip (grožinių) knygų.  Tai man turbūt reikėtų spinduliuoti daugiau meilės. Daugiau atjautos, nes jie šiaip siaubingai nelaimingi žmonės, Tokie nelaimingi, kad jų nelaimingumas jiems sukelia dar daugiau nelaimės ir kančių. Tokie nelaimingi, kad net sugeba iš kantrybės išvesti gydytoją ir ji ima blaškytis. Bet iš tiesų, kas yra tokio tame, ką atsineša pacientai, kad aš perimu. Psichoterpijoje yra tokie terminai kaip perkėlimas ir kontrperkėlimas. Pirmasis yra kai paciento neįsisąmoninti jausmai kažkam kitam perkeliami ant gydytojo, nieko asmeniško, bet jei mama vaiko nemylėjo, tas jautė nuoskaudą su pykčiu, tai perkels ant gydytojo ir tikėsis, kad šis duos, ko nedavė mama. Čia taip labai klasiškai ir grubiai kalbant. Dabar kontrperkėlimas vyksta, kai kažkokie neišspręsti gydytojo konfliktai prasimuša ir jis ima jausti visokisu jausmiūkščius kaip atsaką į paciento jauseną. Vėl nieko asmeniško, bet įvyksta BUM ir nesusikalbėjimas, kuris baigiasi neprašytu siuntimu specialistui, nepaskirtu tyrimu ar blogai išrašytu receptu. Ir kas gali dar labiau pabloginti situaciją.

Tai atrodo taip: ateina pacientas į kabinetą. Iš karto nelaimingas, o tada kaltinančiai pradeda sakyti „O tai gydytojos nėra“? Nes sėdžiu aš, arba kažkas iš kitų esančių kolegų rezidentų vedėjos kėdėje, kai ji tuo metu ramiai gali dirbti administracinį popierinį darbą kitame kabinete, arba dirbti su pacientų kortelėmis (yra toks dalykas kaip skatinamosios paslaugos, tai profilaktiniai tyrimai, kuriuos kai atlieki reikia atsižymėti elektroninėje ligos istorijoje, kad gautum pinigų). Tada į tai atsakai „Laba diena, prašau prisėsti“. Tada ir jie pasisveikina. O paskui prasideda daugiau kaltinamųjų ir pasyviai agresyvių intonacijų. Arba reikalavimai. Ir gynybinė pozicija, kai imi klausinėti su liga susijusių klausimų. Dar labiau situacija komplikuojasi, kai pacientai kalba rusiškai. Nors iš kitos pusės lengviau, nes mano rusų kalbos mokėjimas toks paviršutiniškas, kad visko, kas virš simptomų pasakojimo nesuprantu, tai ir neišgirstu kaip dėl jų ligų kalti trečiame aukšte gyvenantys kaimynai, arba Europos sąjunga, kuri padarė, kad reikalingiausi gydytojų kabinetai būtų septiname aukšte, arba, kad kaip gali būti sveikas, kai poliklinikoje dirba tik vienas liftas ir panašiai. Žodžiu, kažkaip normaliu atveju į tai nereaguoji, nuramini, pokalbį paverti grynai medicininiu ir sugebi apsisukti per tas paskirtas 15 minučių. Arba gal net 10, būna ir taip. Bet kartais kažkas tokio įvyksta, kad imi ir sureaguoji. Kad imi kažkaip jausti, net gal erzintis, kai ant tavęs krauna. Iš tiesų pacientų įžeidinėjimai tavo asmeniui nėra įžeidinėjimai ad hominem, tai tas pats perkėlimas, o tu tik eilinė figūra jo kelyje. Sėdėtų kitas rezidentas, gautų tą patį.

Augustinas-Kluoda-1

Augustino Kluodos skulptūra

Ir kas yra tai, kas sukelia jausmus. Galbūt lūkesčių neatitikimas. Kai esi gydytojas turi tokią nematomą karūną ant galvos (seniau gydytojai turėjo matomą karūną, tokias baltas kepuraites), kad esi labai šaunus. Turi baltą chalatą, kuri yra tavo šaunumo uniforma, nes štai, aš toks gudrus, viską žinau. Šūdo. Nieko aš nežinau. Ir tie pacientai, kurie tave puola, kėsinasi į tikėjimą savimi, kad esi šaunus ir moki valdyti situaciją. O galbūt tikiesi, kad ėmęs kalbėti, pažadinsi juose adekvatumą. Ne ne. Reikia klausytis. reikia klausytis, linksėti ir kai jie kalba visiškas nesąmones (apie taip, kaip nuo EKG sklinda siaubinga radiacija ir, kad šiais laikais to tyrimo niekas nemoka atlikti), tik linksėti. O viduje sakyti tokią maldelę, kurią mus išmokė per kuratorių mokymus (universitete kuravau pirmakursius, o prieš tai mus visus apmokė kaip tai daryti): „Niekas niekada niekam nėra savaime suprantama. Jei tau kažkas atrodo savaime suprantama, kitam gali būti visiškai nauja informacija.“ Nes šiaip iš kur bobutei iš aptriušusių niūrių devynaukščių gūdumos žinoti kokiu principu veikia elektrokardiokrama. Tai tik linksi ir negaišti savi laiko, nes ji savo žinojimo nepakeis. Ji žino, kad ultaragsinis tyrimas yra radiacija, ji žino, kad vaistai yra nuodai, o jaunas gydytojas tai visiškas nemokša, nes to nežino. Paleisti srautą nesąmonių per ausis. Šypsotis ir linksėti. Jų kalbas perleisti jiems patiems, jų žodžius performuluoti ir išskirti lūkesčius, o tuos lūkesčius paversti klausimais „Jei gerai suprantu, jūs norėtumėte, kad…

Dabar visa tai ką rašiau yra labiau man pačiai ir daugiau apie mane. Bet dedu viešai, kaip blogą, nes yra toks dalykas kaip expressive writingLietuviškai būtų gal atviras rašymas. Jei skaitote angliškai, rekomenduoju atsidaryti nuorodą. Mano įrašas struktūriškai visai nepanašus į expressive witing, bet idėja maždaug ta. Pasakoti nemalonią, traumuojančią istoriją, visiškai atvirai, apie tai sukėlusius jausmus. New York Times straipsnyje apžvelgia tyrimus, kurie įrodo šito terapijos būdo efektyvumą ir prielaidas tam efektyvumui. Patį atvirą rašymą atrado James W. Pennebakeri’is devintajame dešimtetyje ir dar pastebėjo, kad rašančiųjų tekstus bendra sveikata ir savijauta pagerėja. Trumpai būtų, kad kai pasakoji istoriją apie, tai gaunasi kaip pokalbis su savimi. Užrašydamas turi galimybę į ją pažvelgti iš šono. Rašymas yra kalbėjimas, o skaitymas klausymasis savęs. Net paties rašymo metu ateina įžvalgų apie tai, kokios emocijos iš tiesų, arba kokios veiksmų darymo ar vengimo tikrosios priežastys, arba kaip galima išeiti iš esamos padėties. Būtent rašymas. Vien užrašymu viskas nesibaigia. Tada reikia istoriją redaguoti, ir padaryti ją nuoširdesnę ir atviresnę. Nes rašai, bet rašai toliau, o kol rašai atsiranda minčių, tai reikia tas mintis užrašyti. Žinot, kaip sako, visos ligos nuo nervų. Ir dar reikia melstis, kad sveikame kūne, būtų sveika siela*. Šitas blogo įrašas prasidėjo kaip aprašymas tos nuorodos į NY Times, bet paskui viską pakeičiau ir išėjo tokia tirada apie tuos atvejus, kai nekontačinu su pacientais.

Pacientų nepakeisiu, bet pati padaryti kažką, kad jie man keltų mažiau emocijų, galiu.

______

Juvenalis, X Satyra. Lotyniška citata: „orandum est ut sit mens sana in corpore sano“. Lietuviškai (ir daug kitų kalbų) klaidingai verčiama „sveikame kūne, sveika siela“, visiškai iškraipant sakinio mintį. Taip ir būna, kai paimi pusę sakinio ir jį išverti.

Iš manęs padarė slaugytoją

Naujos gydytojos slaugė išėjo atostogų, galinti(-čios) pavaduoti susirgo, o tada įvyko apsižiūrėjimas, kad pala, gi turime keturis rezidentus viename skyriuje, tai mane paėmė padėti gydytojai. Turbūt todėl, kad jauniausia. Dabar kaip pelenė sėdžiu, žiūriu pro langą ir į korteles, tvarkau popierėlius ir negirdžiu ligonių, nes šioje poliklinikoje labai gerai sutvarkytas priėmimas. Na, bent jau pas šeimos gydytojus ir bent viename aukšte.

Priėmimas atrodo maždaug taip: užkyla pacientas į septintą aukštą, prie registratorės išsiima talonėlį, beveik kaip banke ar kitoje institucijoje, tik dar įveda savo asmens duomenis. Kai gauna talonelį, gydytojo ir slaugytojo kompiuteriuose užsidega įspėjimas, kad atvyko naujas pacientas. Ten matomas paskirtas vizito laikas, vardas, pavardė ir nuoroda į elektroninę ligos istoriją (ELI). Paprastai dauguma gydytojų kviečia pacientus pagal vizito laiką, nors būna tokių, kurie pagal tai, kas pirmas atėjo, tą ir kviečiu (nors ir tie tvarkingi gydytojai kartais taip padaro, pavyzdžiui, kai asmeniškai susitaria su pacientu, kad ateitų anksčiau ar vėliau, nei yra paskirtas vizito laikas.) Paskui pacientas patenka į priimamąjį, kur sėdi dvi slaugytojos, ir yra kėdžių, o sienose slaugytojoms už nugaros, durys į gydytojų kabinetus.  Taigi, pas gydytoją pacientas būna vienas. Net negaliu apsakyti, kaip mane tai džiugina.

Apskritai šeimos gydytojo darbe vienas mane labiausiai džiuginančių dalykų yra paciento privatumo išlaikymas. Kai negirdi pašaliniai žmonės, t.y. kiti pacientai ar jų lankytojai. Rinkti anamnezė keturvietėje palatoje yra kažkokia košmariška patirtis. Kai tu kalbi, o trys išmanovai kišasi. Kai bandai aptarti gydymo alternatyvas, o sveikatos specialistais save laikantys palatos kaimynai dalina patarimus, lyg patys baigę mediciną ar farmaciją. Arba pertraukinėja, nes irgi nori konsultacijos čia ir dabar, nes ir jam taip buvo. Na, bet susitvarkyti su tokiomis situacijomis išmokstama. Kitas dalykas, kai su slaugytoja dirbi viename kabinete, nes kituose tos pačios poliklinikos aukštuose taip dirbama. Tada būna, kad jos kišasi į gydymą su savo patarimais arba į ligos istoriją su savo komentarais. Viskas būtų kaip ir gerai, bet pacientams mintys kyla įvairios. Jei jūs galvojate, kad medicinoje svarbiausia yra logika, įrodymai ir nuoseklus darbas, tai ne, kai atsiranda pacientas. Su pacientu didžiausią gydymo sėkmę lems kontaktas su gydytoju. O jei vietoje įprasto gydytojo bus slaugytoja, tada ji bus didesnis autoritetas už rezidentą. Nesvarbu, kad pasitaiko, jog pievas šneka, pacientas tai nežino. Gerai tik tai, kad dažniausiai  arba dirba savo darbą ir nesikiša, arba žinodamos gydytojo metodus pataria teisingai. Bet poros liapsusų užtenka, kad džiūgautum, jog tavo slaugė yra už durų, o pacientą jai parodai tik tada, kai reikia atlikti procedūrą, paskirti tyrimus ar paskirti pakartotinį vizitą arba rasti vizito laiką pas konsultantą.

Bet kadangi tokia gera tvarka gydytojams ir pacientams, tai šią savaitę sėdžiu ir kontaktuoju su popieriais ir nesąmonėmis. Kai kita slaugytoja, draugiškesnė nei aš, pasikviečia pacientus, tai jie sėdi ir pliurpalais dalinasi, apie koks blogas euras, kaip Amerika mūsų neapgins, kaip viskas brangsta, kokia bloga Grybauskaitė, koks blogas kapitalizmas ir t.t. Aš tai jų nekviečiu anksčiau nei reikia. Nes nenoriu plepėti. Ir šiaip, jiems ir laukiamajame gerai. Žiūri Animal Planet, sėdi ant minkštų sofų, groja jiems Kate Melua, šalia žybsi eglutė, pasaka, ne poliklinika, nu.

Katėdos. Šiaip. Nes artėja.

Katėdos. Šiaip. Nes artėja.

Ir kaip gera būti gydytoja, vis pagalvoju. Nu kaip gera. Pacientai ateina, išeina, pakalba, nespėja užknisti savo buitimi, negali ateiti kada įsigeidę, o tik tada, kai jiems paskirta, matai juos kaip ligonius pagal apibrėžimą, o ne kaip ligonius pagal prasivardžiavimą paplitusį visuomenėje. Ir gera iš profesinės pusės, nes seki jų būseną, gauni atgalinį ryšį, matai ne vien blogiausiame pavidale, užmezgi ryšį, darai įtaką sveikatai. Žodžiu, realizuoji žinias, o šalia viso to, žmogui dar ir geriau pasidaro. Kai pasidaro.

Būkite sveiki.

„O gal galima pas jus persirašyti??“

Daugiau kaip dvi savaites, o gal net visas tris su kita rezidente dirbome dviese už sergančias gydytojas. Beveik pilnu krūviu. Beveik, nes išimdavo dalį ūmių pacientų, kuriems staiga atsirado simptomai, dėl kurių jų nuomone, jie galėtų mirti, bet dar ne taip labai, kad juos priimtų ligoninė. Bet ne visada spėdavo, tai turėdavome ir tokių.

Tai ateini darbą septintą ir pasiduodi srautui – 4 žmonės per valandą (arba ateini popiet ir išeini iš poliklinikos apie aštuntą vakaro). Mes jaunos ir naivios. Mes geros. Mes norime padaryti viską kaip reikia. Bet po kokio vieno paciento, kuris užjaučia jaunystės entuziazmą prisimenu vienos gydytojos, turinčios savo asmeninį kabinetą* žodžius: Koridoriuje reikėtų pakabinti plakatą „Gerumui ne!“. Jei būni geras, t.y. rodai dėmesį, pakalbini, paglostai ranką ir panašiai, tada prasideda tyrimų reketavimas. Tada turi aiškinti o kam jums tyrimai. Arba reketuoja, kad siųstum į reabilitaciją. Arba vaistukų miegui. Arba dar ko nors susigalvoja, kad neturės prasmės. Tada šypsaisi ir aiškiniesi ar tai tikslinga, ar ne. Šiaip čia yra geras dalykas, nes tai leidžia pažvelgti kaip pacientas pats save mato, kaip suvokia savo būklę. Liūdnoji dalis yra 15 minučių žmogui. Ir tai ne visad tiek turi. Būna 10. Tokiu atveju duodi naują vizito talonėlį ir sakai spręskime vieną problemą vienu metui. Tik malonesniu, glostančiu tonu.

Anksčiau labai piktai galvodavau apie tuos žmones, kurie užsirašo pas gydytoją ir neateina. Ne tai, kad paskambintų, atšauktų vizitą, atlaisvintų talonėlį kitam žmogui, o tiesiog neapsireiškia, o tu sėdi ir lauki. Po tų savaičių vis labiau ėmiau jausti dėkingumą tokiems  žmonėms. Na taip, susidaro eilės. Bet tada spėji į laiką. Jei su kažkuo ilgiau užgaišai, likę pacientai neturi taip ilgai laukti. tada gali kai kuriuos priimti anksčiau. Jei sunkesnis atvejis pasitaiko, tada gali daugiau laiko skirti komunikacijai. Arba receptų šraibinimui, jei ateina žmogus, kuris nori aštuonių vaistų receptų pusei metų su išsipirkimu kas du mėnesius. 8*3*2 = 48. Ok, šiaip pacientai gerokai mandagesni. Jiems užtenka iki 10 receptų vienu metu. Bet tai vis tiek. Vien rašymui sugaišti po minutę maždaug. Ir dar kalbi. Ir ne vien receptus gi rašai.

Ir kalbėjimas mūsų darbe yra svarbiausia dalis. Man patinka kalbėti. Man patinka, kai žmonėms prašviesėja akyse nuo informaciją, kurią jie gauna apie savo būklę. Man patinka, kai kalbuosi su žmogumi apie dalykus, kuriuos išmanau. Ir pacientams patinka. Taip labai, kad net klausia, ar gali pas mane persirašyti, arba pas kolegę, jei ji tuo metu būna už pagrindinį kalbėtoją. Ir dar man patinka mintis, kad po 10 minučių šitas žmogus jau išeis ir ateis kitas. Ir dar man patinka, kad jie ateina patys, o ne būna atvežami**. Kai kurie pacientai nusivildavo, kai pasakydavome, kad dirbame laikinai. Klausdavo, ar neplanuojame čia vėl ateiti dirbti. Kiti susiprasdavo, kad mes rezidentės ir rotuojame, tada tiesiog linkėdavo mums gražių dalykų. Ir tai yra tai, dėl ko verta stengtis. tas jausmas, kad tavo darbas vertinamas. Keli atvejai įsiminė.

Vienas, kai davėme žmogui pasirašyti valios sutikimą. tai tokia forma apie tai, kam galima teikti informaciją, kokias intervencijas galima be išankstinio sutikimo atlikti, o kokioms reikia atskiro ir panašiai. Tai jis klausia, kas tie rezidentai, ir ar gali čia nedėti parašo, sakome, kad per vėlu. Tada, ai tai čia tokie yra rezidentai? Prieš tai jis beveik irgi norėjo klausti ar gali persirašyti pas kurią nors iš mūsų. Ir kitas atvejis, kur moteris daug metų nėjo pas gydytojus, nes bijojo ir nemėgto. Po konsultacijos ji man paglostė ranką, nes sakė dar nebuvusi taip maloniai priimta, ir dalykus apie kartų skirtumus.

Malonus bendravimas ar nevargina? Ne. Čia įprotis. Kaip valytis dantis. Nes atpildas už tai yra milžiniškas ir neįkainojamas. Pacientų pasitikėjimas ir palaikymas. Tiesiog šypsotis. Kalbėti švelniu balsu. Kai pacientas daro akivaizdžią nesąmonę, bet ne iš piktybiškumo, o iš nežinojimo, tada tik pasakai, kad gerai, jog pagaliau išsiaiškinome, dabar jau žinosite, kaip reikia daryti ir paprašai pakartoti kaip reikia daryti. Arba dar gali užklausinėti apie jo sprendimo pasirinkimus. Ir dar daug panašių frazių, kurios ne atbaidytų nuo ėjimo pas gydytoją, o padrąsintų. Kad skatintų kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti. kad būtų galima išspręsti problemas ir išmokyti žmogų patį sąmoningiau žiūrėti į save.***

Apskritai užklausinėjimas yra labai gera technika. Tada pacientas atsigręžia į save. Ko jam pačiam reikia. Ko jam iš tiesų reikia ir ko jis tikisi. Kaimynai kalba tik apie  daryti, bet išgydytojo turi išeiti suvokdamas kodėl taip reikia daryti. Bent jau man taip atrodo. Ir kiek yra laiko, stengiuosi tai perduoti pacientams. Kodėl reikia arba nereikia vaistų. Kodėl reikia ar nereikia reabilitacijos. Kodėl reikia ar nereikia tyrimų. Kodėl reikia ar nereikia siuntimo. Kodėl reiki ar nereikia tęsti nedarbingumą.  Ir ne visad tai pavyksta. Net ne visad norisi.

Gydo ne tik terapijos metodai ar medžiagos, bet ir ryšys. Paciento ir gydytojo ryšys. Ir jis turi būti abipusis. Tada jis geras. Todėl nieko tokio, jei pacientai nusprendžia pakeisti gydytoją. Todėl ir mes neįsižeidžiame, kai kartais jie pasigedę savo gydytojos nuspręsdavo ateiti tada, kai ji pasveiks. Arba kol kas tik išsirašyti vaistų, o kitką su savo gydytoja. Kartais net šiek tiek frustruodavo, kad, atrodo, pradedi rūpintis kokia įdomia žmogaus problema, o tada teks vėl grįžti (nai nai nai, vieną tokį pacientą pas save užsirašėm. Iš pradžių mūsų gydytoja nebuvo sužavėta, kad jai svetimų prirašėm, paskui jai pačiai įdomu pasidarė). Nu arba, kad ateina kažkokie pirmą kartą matomi žmonės ir jų neparina iš mūsų prašyti išspręsti visas jų gyvenimo problemas per 15 minučių. Woah, chill, leiskite bent kortelę pavartyti.

Sveiki, esu Emilija ir esu įsimylėjusi savo darbą.

givenimas

_______

* Savo kabinto, tokio, kuriuo su niekuo nereikia dalintis ir ant kurio užrašyta tik viena pavardė (su visais titulais) turėjimas yra turbomegaosom statuso indikatorius.  Čia kaip kokiame ofise iš cubickle pereiti į normalų kabinetą su nuosava erdve.

** Nors retkarčiais tenka paskui išvežti, t.y. iškviesti greitąją, nes žiūri, kad biški tokia nebepoliklinikinė būklė atsiradusi.

*** Mano svajonė turėti 30 minučių konsultacijai. Tada būtų didesnė tikimybė, kad tai įvyks, nei dabar. Nors dabar tai suskaldoma į daug vizitų ir pacientas išmokomas režimo per kelis kartus.

Žaidžiam daktarus

Yra toks dalykas kaip peer-presure, tai mano aplinkoje yra netolerancija deminutyvams. Deminutyvai yra aktyvios agresijos išraiška. Ir bendraudama su pacientais labai stengiuosi jų nevartoti. Bet būna, ateina koks nors pacientas vaistukų išsirašyti. Ausis rėžia. Na, tiek, to. Bet štai kita rezidentė, su kuria dirbu, neturi tos netolerancijos deminutyvams, tai vaistukus ir išrašinėja. Kartais girdime kaip pacientai burbuliuoja ką čia dešimt minučių vaistus išrašinėti.

Tai dabar papasakosiu kaip susidaro dešimt minučių. Ateina žmogus. Žmogus. Ne vaistų gėrimo ir pinigų leidimo automatas. Tai su tuo žmogumi reikia pasikalbėti. Bent jau apie tai, kaip sekasi vartojant vaistus pasiekti gydymo ar kontrolės tikslus. Jei blogai, tada mąstome ką daryti. Būna, dozę padidiname, būna sumažiname. Būna, pridedame naują, ar nuimame kokį vaistą. Dar kartais pacientai nusprendžia, kad jiems reikia kokio konkretaus vaisto. Tada aiškinamės kodėl taip mano. Jei norai pagrįsti, tada galima išrašyti. Jei nepagrįsti, o dažniausiai nepagrįsti, nes kaimynai yra didžiausias sveikatos autoritetai. Reikia pagrįsti, kodėl neskiri ir įrodyti, kad, visgi, tu esi autoritetas. Bet čia pokalbiai. Dar yra rašymo dalis. Jei turite kompensuojamųjų vaistų pasą, pažiūrėkite į paliktas grafas. Tai jas reikia užpildyti, labai labai tiksliai, o paskui perrašyti į ambulatorinę kortelę. Ir nurašyti kiekvieno recepto numerį. Ranka. Nes kompais būtų per lengva. Ir dar ten yra šiek tiek matematikos. suskaičiuoti iki kada galioja receptas ar kiek tablečių išrašyti, ypač jei pacientas vartoja dvi dienas vienaip, dvi dienas kitaip, o tris dienas dar kitaip. Na, bet čia taip reikia. Jei nauji vaistai, tada reikia pasižiūrėti kokį kompensacijos kodą įrašyti. Vieni varto knygas, bet man labai patinka internetas ir naudojuosi puslapiu gydytojams apie vaistus. Ten tas pats kaip knygoje, tik viskas vienoje vietoje ir gražiai ir moderniai (#kaip_reikia). Nu, ir dozę pasižiūrim. Ir pavadinimą, nes pacientai ar vyresni gydytojai firminius surašo. Viskas ranka. Nes teoriškai tai el. recepto sistema yra. Visos vaistinės kompiuterius turi, vaistininkai gydytojų keverzones permaigo klaviatūra į juos. Bet čia gydymo įstaigos apsileidusios, nes žmogų išlaikyti pigiau už kompiuterį, joms taip atrodo. Ne, nu tai jo, kai moki tik truputį daugiau nei minimumą, tai kompas belekaip brangiau. Dar, įsivaizduokite, reikės žmones jais naudotis mokyti. Ū, siaubingos išlaidos. O gal dar personalas spaudintuvų užsinorės. Išvis išlaidavimas. Ne, geriau laikykime kačiukui megztinius mezgantį personalą.

Šiaip beveik visi pacientai yra normalūs ir mandagūs, bet kai kurie labai faini. Išrašai receptus, tada persigalvoja, nusprendžia, kad reikia kitokiai trukmei, nei sakė ir pradžių. Šypt. Jei gali, patvarkai. Pvz papildomą receptą gydymui tęsti rašai. Jei ne, tada palieki ir atsiprašai, kad nepaklausei prieš išrašinėdamas (nes nors kuo daugiau dirbu su pacientais ir vis daugiau randu skirtumų tarp jų ir klientų, bet vis tiek savo darbą iš dalies vadinčiau klientų aptarnavimu), dar pasiūlai kaip galima su šituo receptu vartoti pagal tikrą poreikį. Arba išrašai, atiduodi, atsisveikini, prisimena, kad dar tų vaistukų miegui nori. Vėl iš naujo ritualas (viduje kenti, nes gamini babytę-narkomanę). Arba paklausi ar suvartojo vaistus, sako, kad taip. Išrašai, prisimena, kad dar turi dėžutę ir kad negalėjai išrašyti. Arba atvirkščiai, sako, kad geria po vieną tabletę, prašo išrašyti pusei metų. Išrašai (ir dar šešis receptus kitiems jo vartojamiems vaistams po pusę metų). Nusiperka vaistus. Grįžta prisiminęs, kad vartoja po dvi tabletes ir prašo pataisyti receptą. Vėl atsiprašai. Paaiškini, kad ateitų, kai baigsis vaistai ir tada išrašysime iš naujo, parašę, kad vaistai baigėsi, nes gydymo režimas toks ir toks, o ne toks, kaip klaidingame recepte ir taip reikia, viskas čia ok. Atsiprašome, kad sukėlėme nepatogumų.

Ai, su kolege dirbame vienos už sergančią gydytoja. Na kaip, vienos, su slauge. Sesute. Kuri sako, kad moka išrašinėti vaistus, kad šiaip daug ką moka, tokia beveik daktaras, bet aha, tikrai. Kaip ten sako, velnias slypi detalėse. Tai va tos detalės ir yra gydytojo darbas. Va dėl tų detalių ir galima atskirti kurie receptai padirbti, o kurie tikri. Va todėl sesučių darbas poliklinikoje yra pildyti papildomą dokumentaciją, užrašinėti lapukus siuntimams ir panašiai. Ten irgi reikia žinių, bet ten nėra tokios pinigus kainuojančios atsakomybės. Pasikartosiu – pinigus.

Ai, dar pacientai ateina ir sako, kad jiems reikia siuntimo. Paklausi kodėl. Supranti, kad nereikia. Bet jie jau užsirašė. Varge mano. Nu tada reikia apsimesti, kad čia yra kažkas rimto. O viduje tyliai mirštu, kaip švaistomi valstybės pinigai ir veltui formuojamos eilės, nes net rezidentai kai kurias žmonių problemas gali sutvarkyti, nereikia jums tų kardiologų, chirurgų ar nervų ligų gydytojų. Nu tiesiog nereikia. Bet vis tiek parašai kitam gydytojui, kodėl siunti pas jį konsultuoti. Kartais atsisuku į pacientą ir sakau ką man dabar apie jus rašyti?  Kartais pavyksta atkabėti. Ypač jei nėra eilės už durų. Dar labiau, kai dar nebūna pasiėmę iš anksto talonėlio. Jaučiu kai užaugsiu ir būsiu pikta, sakysiu, kad galite eiti už savo pinigus, nes siuntimo jums nereikia. Vaistus sukoreguoti ir aš moku, operacijos jūs vis tiek nenorite ir ne, jums nėra Ebolos. Vienas pacientas teiravosi, ar ja neserga. Prieš tai paklausęs ar koks nors jo simptomas nėra vėžys. Ne, ne vėžys.

feeling bad

Norite sužinoti, kas yra specialistų konsultacijos? Įsivaizduokite šeimos gydytoją Jis teoriškai moka visą mediciną. Jis prižiūri pacientą nuo iki. Ir jam kartais gali būti kažkas neaišku. Arba kaip tik aišku, bet tas aiškumas peržengia kompetencijos ribas. Pvz įtari smegenų naviką,o patvirtinimui nori smegenų MRT. Brangių tyrimų šeimistai neišrašo, be to smegenų neoperuoja, tai siunčia, kad jį, šeimos gydytoją (ar šiaip bet kurį siunčiantį), o ne pacientą, pakonsultuotų. Tai va, konsultacija yra kito gydytojo paaiškinimas šeimistui (ar kitam specialistui) apie pacientą. Siuntimas yra vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. Konsultacija yra kitas vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. (Smegenų vėžio niekam dar neįtarėme. Bet buvo šiaip daug įdomių atvejų) Kai tai supranti, kur kas atsakingiau rašai siuntimus, nes galvoji, ar pats gavęs tokį siuntimą suprastum ko iš tavęs tikisi kitas gydytojas.

Ach. Įdomūs atvejai. Šiaip jų daug. Bent po kelis kasdien. Nu rimtai. Pavyzdžiui, seilių liaukų akmenligė. Arba tikras nugaros skausmas. Tikras, tai todėl, kad nugaros, todėl, kad yra nervų pažeidimas ir tada kai tikrai reikia nervų ligų gydytojo. Ten su kojų tirpimu, juntamu temperatūrų skirtumu, o atliekant įvairius mėginius gaunami akivaizdūs skirtumai. „Netikras“, kai pageri paracetamolio, padarai mankštą ir susigyveni. Ne todėl, kad neskauda, o todėl, kad nemirštama ir todėl, kad luošumas negresia. Bet tas „netikras“ yra irgi įdomu, nes būna labai dažnai. Ir labai dažnai žmonės dėl to nori nedarbingumo. Tai įdomu dar iš socialinės ir komunikacinės pusės. Arba visokie bėrimai, mazgai keistose vietose, niekada nematyti simptomai. Tai yra rewarding. Arba kai paskiri gydymą, po savaitės grįžta kontrolei pacientai, pasitaisę, laimingi, sako ačiū, daktare. Nu arba šiaip kai nusišypso. Arba kai turi įdomų vardą ir būna malonūs. Tokių dauguma.

- Kaip jaučiatės? - Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

– Kaip jaučiatės?
– Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

Tai va, jei pradžioje pasirodžiau labai grumpy, tai šiaip esu labai patenkinta tiek savo darbu, tiek savo darboviete. O pacientai elgiasi pagal profesiją, t.y. būna ligoniai, pacientai, kenčiantys žmonės. Patikėkite, koks geras jausmas yra žinoti, kad padedi kitam žmogui, kad palengvini, nors truputį, jų gyvenimą. Ir dar labai gera yra mokytis ir sužinoti naujų dalykų, ir už ko nepatyrimą tavęs niekas netarkuoja, kai bendrauja kaip su kolega. Apskritai, personalas toks malonus ir pasiryžęs padėti. Ir pacientai supratingi. Nors biurokratinių šūdų galėtų būti ir mažiau, ar bent jau jie neturėtų būti gydytojo kompetencija.