Pagalbinis apvaisinimas: vis dar stigma ar jau laikas įrodymais pagrįstiems sprendimams

Estijoje ir Skandinavijoje daugiau kaip 3 procentai populiacijos yra gimę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Keli šimtai tūkstančių žmonių, kurie nebūtų galėję gimti, jei ne mokslo pritaikymas praktikoje. Dabar valstybių pagalba nevaisingoms poroms jau yra net ne kažkas modernaus, o tiesiog kasdienė gera praktika. Nuo tada, kai 1978 metais gimė Louise Brown, taip vadinamas pirmasis vaikas iš mėgintuvėlio, iki dabar įvyko labai daug tiek mokslinių (pagalbinio apvaisinimo metodai ir technikos), tiek kultūrinių pokyčių. Dar mažiau kaip prieš dvidešimt buvo svarstymų, ar nevaisingumas apskritai liga, o gal tik „gyvenimas be dievo“.

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Apie Lietuvos situaciją žinome kiek mažiau. Lietuvoje taip nutiko, kad kalbėdami apie antraeilius dalykus nevaisingumo tema vis dar stigmatizuojama, paliekant šią svarbią visuomenės sveikatai sritį pačių žmonių reikalui. Tai reiškia, kad valstybė visiškai nesikiša į nevaisingumo tiek diagnostiką, tiek gydymą (t.y. nekompensuoja absoliučiai nieko) ir dar daugiau, nesikiša reguliuodama. Pagalvokite,kai yra daugybė įstatymų, kurie iki smulkmenų nustato kokių nors interesų grupių veiklą, vis dar nėra įstatymo, kuris reglamentuotų ketvirčiui populiacijos reikšmingos problemos sprendimus!

Užuomazgų buvo. Dar 1990 metais pradėta apie tai kalbėti, 1993 metais pradėtas rengti projektas. 1999 metais Sveikatos apsaugos ministras bebaigdamas savo kadenciją pasirašė SAM ministro įsakymą, kuris yra vienintelis dokumentas reglamentuojantis nevaisingumo gydymą. Nuo 2002 metų rengiamas įstatymas, ir vis tobulinamas, ir vis redaguojamas ir vis vyksta diskusijos tarp sveiko proto ir senovinių prietarų, klaidingų įsivaizdavimo, neinformuotumo ir religinių interesų, kurios veda į niekur. O tuo tarpu vaikų susilaukti negaglinčios poros toliau diskriminuojamos, nevaisingumo gydymu užsiimančios įstaigos toliai veikia paslapčia ir niekam už nieką neatsiskaitydamos.

Šiuo metu mano žiniomis Lietuvoje yra 5 klinikos užsiimančios nevaisingumo gydymu taikant in vitro fertilizaciją (IVF). IVF paprastai kalbat yra spermatozoido įvedimas į kiaušialąstę Petri lėkštelėje, o vėliau apvaisinto embriono perkėlimas į gimdą. Ne visos apvaisintos kiaušialąstės tampa embrionais, dalis žūva. Ne visi įvesti į gimdą embrionai išgyvena. Apskritai, net natūraliu būdu apvaisintos kiaušialąstės realiame gyvenime tik trečdaliu atvejų baigiasi gimusiu gyvu vaiku, be visiškai jokio medicinos įsikišimo. Sveikų dalis dar mažesnė. Taigi, gamtos sėkmės atvejis nedidelis, medicinos irgi. Duomenis iš tų penkių įstaigų tarptautinei statistikai pateikia tik viena. Ir tos vienos sėkmės rodiklis, t.y. IVF pasibaigę nėštumais yra 23,4%. Europoje tie skaičiai įvairūs, bet neviršija  34% (Ispanija 33,8%).

ivf_icsi

IVF ir yra tas pagalbinis apvaisinimas. Nevaisingumo gydymo būdų ir yra daugiau. IVF yra pats paskutinis žingsnis, kai nepadeda visi kiti gydymo metodai, jei tokius įmanoma taikyti. 20% atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški: net pasitelkus visas šiuo metu esančias mokslo žinias ir tyrimų metodus, atrodo, kad kliūčių pastoti neturėtų būti, bet dėl neišaiškinamų priežasčių nėštumo nebūna. Dažniausiai (40%) tai yra poros problema – kai susideda tiek vieno, tiek kito partnerio netobulumai, kurie kitu atveju galbūt nebūtų kliūtis pastojimui. Tarp gydymo būdų yra pavyzdžiui hormoninių vaistų vartojimas, kurie kitu atveju būtų naudojami kontracepcijai. Čia mažiau privilegijuotiems asmenims, kurie šūkauja, kad kontraceptiniai vaistai ir sukelia nevaisingumą turėtų stogas nusprogti. Veikimas paprasta, kartais moterų hormoninis fonas labai išbalansuotas ir trukdantis pastojimui, o vaistais sukuriamas dirbtinis ciklas, vos nutraukus vaistų vartojimą galima pastoti.

Nesibaigiančios diskusijos fundamentalistinėmis temomis, nesuvokimas apie vaisingumo biologiją tai pagrindinės kliūtys, kodėl pacientų interesus ginančio įstatymo vis dar nėra. IVF yra keliasdešimt metų atliekama, stebima ir moksliškai tyrinėjama procedūra. Per tą laiką susiformavo geros klinikinės praktikos principai nusakantys tokius dalykus, kaip turi būti atliekamas ištyrimas dėl nevaisingumo, kada turi būti taikoma IVF, kaip ji turi būti atliekema. Pavyzdžiui nustatoma kiek reikia sukurti embrionų, kaip juos saugoti, kaip atrinkti ir panašūs klausimai. Ir čia vėl išlenda bažnyčia su savo niekuo nepagrįsta nuomone ir pareiškia, kad embrionų skaičių riboti, nešaldyti, sudėti visus sukurtus į gimdą, netirti prieš implantuojant. Ir visai nesvarbu, kad moteris, apie kurios kūną eina kalba yra kitos religijos ar visai neišpažįstanti jokio tikėjimo.

Sukuriamų embrionų ribojimas ir skatinimas visus perkelti į gimdą iš mokslo pusės žiūrint yra didelė žala ir protu nesukiama kvailystė. Pirmiausia tai kainuoja daug biologinių resursų sukurti embrioną. Nes kiekviena apvaisinta kiaušialąstė taps embrionu. Implantuoti visus į gimdą yra dar blogiau. Gera klinikinė praktika siekia vienvaisio nėštumo. Du ir daugiau vaisių yra susiję su didesne nėštumo komplikacijų rizika, su priešlaikiniu gimdymu, vaisių patologija. Jau nekalbat stresą, kai tą, kad nepavyksta susilaukti vaikų pakeičia tas, kai vaikų staiga atsiranda daug. O jei kuris nors serga, atsiranda kitų stresų. Yra ir dar vienas kabliukas, tarkime, kad finanduojami trys atsitiktiniai embrionai įkelti į gimdą, kas neva tai biudžetinis variantas, bet tolesnis gydymas dėl komplikacijų atsirandančių tris vaisiams ir nėščiajai suryta kur kas daugiau pinigų nei kad būna sutaupant. Apie tai, kad kelių ląstelių rinkinys yra ne žmogus net nematau prasmės kažką sakyti.

Preimplantacinė diagnostika kai kam irgi atrodo didelis siaubas, vos ne nacių išmislas. Iš tikrųjų tai yra metodas, kuris leidžia iš anksto nustatyti ar sukurti embrionai turi tam tikrų ligų riziką,ar neturi. Ir tada tėvai gali pasirinkti, ką su tuo žinojimu daryti. Taip pat tėvai gali patys atsisakyti tos diagnostikos. Bet jei gali rinktis, ar perduoti savo vaikui, pavyzdžiui, Hantingtono ligą, ar susilaukti sveiko vaiko, kodėl tą pasirinkimą riboti.

Nevaisingumas yra liga. Kartais tai būna liga pati savaime, be kitų ankstesnių ligų, kartais tai kaip komplikacija. Praeityje užsitrigusieji sako, kad nevaisingumo gydyti nereikia, kad reikia gydyti pagrindinę priežastį sukėlusią nevaisingumą. Prašau, pasakykite tai vaikinui, kuris kovojo su vėžiu, gavo tokią chemoterapijos dozę, kad jo liga mirė, bet kartu mirė ir spermatozoidai. Arba pasakykite tai moteriai gimusiai be gimdos. Sakote, amoralus gyvenimo būdas? Gyvenimas be dievo? Rengiamas įstatymo projektas numato, kad lytinių ląstelių donorystė turėtų būti uždrausta, o savo lytinių ląstelių šaldymas galėtų būti prieinamas tik pilnamečiams asmenims. Taip pat projektas numato, kad ląsteles užšaldytas galima saugoti tik 5 metus. Tai irgi niekuo nepagrįsta ir tai ypatingai diskriminuoja onkologinius pacientus. Juk kai kurių gydymas ilgiau užtrunka. Lytinių ląstelių donorystė tiems, kaip pavyzdžiui minėtos mergina be gimdos irgi užkerta kelią šeimoms susilaukti vaikų. Arba tos pačios lyties šeimoms.

Viskas atsiremia į pinigus. Ar finansuoti tokią procedūrą, jei taip, kokią dalį. Ar apskritai finansuoti. Kai kas sako, kam to reikia, juk tai labai brangu ir vaikų neturėjimas nekelia grėsmės gyvybei, apskritai vaikai yra prabangos prekė. Labai įdomus požiūrio taškas –  galvoti apie medicinos paslaugų kompensavimą kaip išlaidas, ne kaip investiciją. Kodėl tada nevaisingumo gydymas atrodo labiau išlaidos, nei paliatyvus senų žmonių gydymas, arba mirtinomis genetinėmis ligomis sergančių vaikų gydymas. Juk naujos laukiamos ir mylimos gyvybės sukūrimas kur kas geresnė investicija, nei beviltiškų ligonių gyvenimo pratęsimas, ar ne. Požiūris, kad vieni pacientai lygesni nei kiti labai ciniškas, trumparegiškas ir neprofesionalus.

Sveikatos apsaugos biudžetas ribotas, žinoma, kad naujų paslaugų finansavimas būtų dar viena našta. Iš kitos pusės, šio svarbaus ir gerą praktiką užtikrinančios įstatymo priėmimas  visų pirma svarbus apginant paciento interesus. Kad pacientai būtų saugūs ir žinotų ko tikėtis. Įstatymas reikalingas, kad būtų reguliuojamą nevaisingumo gydymu užsiimančių įstaigų veiklą ir atsirastų daugiau skaidrumo. Galiausiai, tokio įstatymo priėmimu pagaliau parodytume pagarbą savo šalies piliečiams.

Sekso vis dar nėra, todėl ir lytinio švietimo nereikia

Pats populiariausias mano įrašas yra apie abortus. Toks nekaltas įrašas apie tai, kodėl moterys ryžtasi nutraukti nėštumą ir šiek tiek kaip tai vyksta. Kasdien dešimtys skaitytojų atsitiktinai užklysta su labai liūdnais paieškos terminais. Tai kur kas aktualiau žmonėms, nei vaikų sveikatos klausimai, nei kaip padėti sau, kai suserga, juo labiau nei pasakos, apie tai, kaip nėra iš tiesų Hipokrato priesaikos, ar apie kokius sveikatos biudžeto klausimus. Žmonės nori žinoti kiek kainuoja pasidaryti abortuką, kiek tai užtrunka, ar tai apsaugo nuo kito nėštumo, ar užsienyje kiti matys, kad buvo atlikta tokia procedūra ir panašiai.

Ir štai antakiai kurių neturėtų būti nusprendžia, kad nereikia lytinio švietimo. Kad pasakysi biologinei būtybei, kuri turi tris veikimo režimus – valgyti, saugotis, daugintis – susilaikyk iki vestuvių, ir problema išsispręs savaime. Bet jei esi homoseksualus, tau vestuvių negalima turėti, iki mirties susilaikyk. Ir jokiu būdu garsiai nekalbėk, nes žinai, mes prie homoseksaualius žmones nieko neturime, bet tegu nesidemonstruoja. Dar išmokys, kad abortas žmogžudystė, juk žinote, gemalo teisės svarbiau nei tą gemalą nešiojančios moters (apskritai moteris tik indas vyrams gimdyti).  Keista, kad niekam nekeista, jog vienos lobistinės organizacijos nuomonė svarbesnė už augančios kartos interesus.

sex_ed-620x412

 

Kai vaikai būna maži ne taip lengva iš pirmo žvilgsnio atskirti kur berniukas, o kur mergaitė. Tiksliau, lengva, nes berniukai vaikšto trumpais plaukais, marškinėliai su kokiu šauniu dinozauru, o mergaitės ilgom kasom, su rožine suknyte. Viskas gerai, kol mergaitei nenukerpami plaukai ir ji neaprengiama nieko nesakančiais drabužiais. Tada ne kartą gali išgirsti į save besikreipiant berniuku. Arba jei berniukas išgyvendamas tą fazę, kai vagia mamos aukštakulnius ir kosmetiką, gauna savo dydžio suknelę, su kuria gali eiti į lauką. Rengimasis drabužiais, kurie pagal tuometines socialines normas neatininka lyties steroetipų visiškai nebūtinai susijęs su nepasitenkinimu lytimu (gender dysphoria), ar juo labiau lytine orientacija. Panašumai vaikams būdingi ne vien išoriniai, bet ir vidiniai. Jei vaikas nevaržomas pritarais apie berniukiškus ir mergaitiškus žaislus, tai mergaitės sėkmingai rytą gali pradėti girdydamos lėlę, per pietus žaisdamos karą valyti tranšėjas liepsnosvaidžiais ir granatomis, o vakare taikiai žaisti traukinukais. Lygiai taip pat berniukai. Nes vaikų žaidimai yra mėgdžiojimas. Kai vaikai žaidžia namus, tai lėlėmis, ar kitokiomis figūrėlėmis imituoja šeimos modelį, kaip jį mato. Berniukams nuperka superherojų figūrėles, bet jos išgyvens tas pačias dramas ir patiria tokius pats siužetus kaip mergaičių barbės. Žmonių fizinį vaizdą, o iš dalies ir kai kuriuos elgesio elementus lemia lytiniai hormonai. Vaikų iki brendimo lytiniai hormonai gaminami tik antinksčiuose, lytinės liaukos dar snaudžia. O antinksčiai tiek vyriškų, tiek moteriškų hormonų pagamina kiek pagamina, dažniausiai vienodai.

Saugę žmonės užsiima įvairiomis lytinėmis praktikomis. Visiems viskas kaip ir aišku. Kūdikiai yra mielos nekaltos būtybės. Tada BAM, įvyksta pilnametystė ir iš nekaltos būtybės tampama lytiškai subrendusiu, paskui BAM vestuvės ir tada galima tapti lytiškai aktyviu. Maždaug tokį suvokimą apie lytiškumą turi viena įkyrį religinė organizacija, kuri pažeisdama Konstituciją kone visais socialiniais klausimais bruka savo nuomonę.

Suaugusiu seksualiu asmeniu netampama per vieną dieną, iš esmės žmogus nuo gimimo yra seksualinė būtybė. Tik vaiko seksualumas nuo suaugusiojo labai smarkiai skiriasi, ir būtent tam ir reikalingas lytinis švietimas, kad vaikui paaiškintume, kas yra kas, ir kodėl darome ką darome. Mažų vaikų seksualumas yra pirmiausia susipažinimas su savo kūnu. Maži vaikai liečia save, liečia bendraamžius, rodo save ir tai jiems žaidimas. Tame nėra nieko goslaus, tik vaikiškas smalsumas. Vaikai dar gerokai iki lytinio brendimo užsiima masturbacija. Kai kurie tėvai tokį vaikų elgesį baudžia, tuo paskatindami slėptis. Baudžia! Angliškai yra labai gera frazė private parts should remain private, bet lietuvių kalboje neturime tos gražios frazės, privačios dalys deja neskamba. Bet apie privatumą ir skirtingus prisilietimus paaiškinti galima. Pasakyti, kad berniukai ir mergaitės skiriasi, ir įvardinti kuo. pasakyti, kad be kito žmogaus sutikimo nereikia liesti, ir nesileisti liečiamam, jei pačiam nesinori. Jei tėvai pamato tokį vaikų elgesį užtenka paprašyti nustoti, paklausti ką čia žaidžia, kaip sugalvojo tokį žaidimą, iš kur išmoko, ir kaip jaučiasi. Savo kūno ir savo seksualumo pažinimas su amžiumi tampa subtilesnis ir vis mažiau pastebimas aplinkiniams. Pradėję lankyti kolektyvus vaikai išmoksta apie socialines normas ir išmoksta slapstytis. Pastebėjau, kad vaikų darželio nelankę žmonės būna kur kas ramiau nusiteikę savo seksualumo atžvilgiu. Turi mažiau prietarų, mažiau neurotiškai elgiasi ir mažiau linkę sureikšminti seksualumą. Ir tai nieko bendro neturi su jų lytiniu aktyvumu. Galbūt tai irgi susiję su tuo, kad vaikai ilgiau išlieka savimi ir išvengia savo kūno demonizavimo.

antimasturbatorycross

Lytinio švietimo, lytiškumo ugdymo, ir taip toliau, nebuvimas neapsaugo žmonių, nuo lytiškai plintančių infekcijų (LPI), nuo neplanuotų pastojimų, nuo realybės neatitinkančių įsivaizdavimų kas yra seksualumas. ULAC duomenimis, nuo 2014 auga užsikrtėsių chlamidijoze, sifilio vis dar daugiau nei gonorėjos, kuri neva tai populiariausia lytiniu keliu plintanti liga. Ir dažniausiai šiomis ligomis serga jaunimas iki 29 metų, ir paaugliai taip pat sėkmingai serga. Keturiolikmečių užsikrėtusių sifiliu yra. Serga dažniausiai ne kokiose pakampėse, o didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje. Paauglės taip pat sėkmingai pastoja. Paskui darosi abortus, jei suspėja. Bet kartais sužino tik tada, kai pilvas ima spausti.

Lytiškumas tai ne vien kontracepcija ar LPI, tai ir supratimas apie žmogaus kūną. Yra iš pažiūros protingų žmonių, suaugusių, trisdešimtmečių, kurie visiškai nesusivokia kas yra lytiniai ciklai, iš kur atsiranda vaikai. Dar gerai, kad apie prezervatyvus girdėjo. Todėl neverta nustebti, kad ir vaikai savo kūno nesupranta ir nepažįsta. Medikai kartais lyg juokais pasakoja apie išsigandusius, kad serga berniukus, kai jie patiria pirmąją erekciją. Arba kai merginos sužino kad nėščios, tik tada kai ateina laikas gimdyti. Ir ne, čia ne ne legendos. Ir taip, pati mačiau išsigandusią septyniolikmetę, tiesa, kad nėščia ji sužinojo dar likus porai mėnesių iki gimdymo.

Dar geriau kai pabandai googlinti apie lytinį švietimą, tarp pirmų paiškos terminų rezultatų atsiranda rašiniai apie grėsmes. Grėsmė ir siaubas, paaugliai supras, kad yra seksualios būtybės. Lyg iki šiol nežinojo. Apie seksą sužinojau dar ikimokykliniame amžiuje. O jūs? Spėju, kad panašiai. Koncepcija iš pradžių atrodė labai keista, įtartina ir neaiški, bet jau pradinėje mokykloje tapo aišku kas, kaip kaip ir kodėl. Iš dalies dėl filmų, knygų, reklamų ir panašaus fono. Ir tai buvo 90’aisiais – laikais kai vaikai nesinaudojo internetu. Yra senas juokelis: Tėvas pasisodina paauglį sūnų ir nedrąsiai bando užvesti kalbą apie seksą. Vaikas jo ir klausia: o ką nori sužinoti?

Kol apsimestiniai doruoliai bando „apsaugoti vaikus“ nuo žalingos informacijos, vaikai sėkmingai kalbasi, naršo ir raško vaisius nuo uždrausto pažinimo medžio, nes nu uždrausta, kaip čia nepamėginsi. Labai lengva susirasti pornografiją, labai lengva patikėti kolegų nepilnamečių išgalvotomis istorijomis, kad pasirodytų šaunesni. Vaikui sunku atsirinkti kur tiesa, o kur realybės iškraipymas. Visame civilizuotame pasaulyje vaikai ir paaugliai informaciją daugiausiai gauna iš bendraamžių, iš žiniasklaidos ir kitų medijų, iš kino, kompiuterinių žaidimų, video klipų. Vengdami suteikti vaikams mokslu pagrįsta informaciją arba kalbėdami sudulkėjusiais močiutės nėriniais dvelkiančias dogmas apie nuodėmes ir pragaro ratus, tėvai ir mokytojai ir toliau palieka vaikus atsitiktinės informacijos tamsoje, kuri tikrai neturės ryšio su nei su šeimos vertybėmis, nei su sveikata augančiam žmogui.

audronei

Laisvalaikio skaitiniai

Baigiasi kasmetinė blogerių savaitė. Šiais metais skaitomų blogų apmažėjo. Bet pateiksiu tuos, kuriuos labai smagu atsiversti, su nuorodomis į man patikusius straipsnius. Labai mėgstu kai žmonės rašo apie savo darbą arba tai, kas susiję su jų profesija. Dar labai mėgstu sužinoti ką nors naujo ir netikėto.

gp

Gyvoji psichologija. Rašo prischologė Lina Vieželienė. Daug verstų tekstų iš rusų kalbos, kažkokios vedų psichologijos citatos, ir kitoks kostmosas, bet jei kitas žmogus su tokiais deriniais padarytų lėkštą kičą, tai ji perleidžia per sveiko proto (common sense) filtrą ir gaunasi gero įžvalgos. Nebūtina sutikti su dalykais. Verta paskaityti:

Tikslai vedantys į niekur arba kada savipagalba tampa saviapgaule

Draugas – tai ne bičiulis ar sėbras

mob

Mind of your body. Šeimos gydytoja iš gydytojų šeimos, atradusi osteopatiją, t,y, gydymą tam tikrais judesiais ir manevrais. Pagal rusišką mokyklą tai vadinama manualine terapija, pagal anglišką osteopatija, pagal vokišką dar kitaip. Technikos visų mokyklų vienodos, bet skiriasi šiek tiek filosofija. Vokiška ir angliška mokykla daugiau dalinasi atsakomybe su pacientu, kai rusiška labiau užsiima paternalizmu. Julija rašo daugiausiai apie sveiką gyvenseną, apie savo darbe naudojamas praktikas ir paaiškina kas iš kur atsiranda. Rašymo stilius ir raidžių šriftas nėra patys paskaitomiausi, tačiau turinys kokybiškas. Verta paskaityti:

Balansuotas protas

Peršalimas, imunitetas ir „kodėl aš“

pb

Pardavimų blogas. Ne kiekvienas esame pardavėjas, bet kiekvienas esame vartotojas ir pirkėjas. Labai įdomu paskaityti kokias technikas naudoja pardavėjai, kokiso technikos padeda pasiekti tikslų, kažką įsiūlyti. Galima išmokti kai kurių frazių kurias paskui panaudosi derybose, arba galima išmokti frazių, kurias galima atpažinti ir vėliau nepasimauti. Verta paskaityti:

Savaime suprantamų dalykų nėra arba penki klausimai apie pardavimus

Kaip jausmai valdo mūsų sprendimus pirkti

pk

Dar vieno analitiko svetainė. Petrą Kudarą pradėjau sketi Twitteryje, nes dalindavosi labai įdomiais duomenimis arba straipsniais. paskui atradau, kad jis turi ir tinklaraštį. Rašo mažai, rašo giliai, ir nėra lengvas pasiskaitymas prie kavos čiukčios stiliumi ką matau, tą dainuoju. Paskaičius atsiveria nauji mąstymo klodai. Verta paskaityti:

Negalima pasitikėti viskuo, ką skaitai apie maisto naudą ar žalą

Marketingistai yra iš Marso, o vartotojai – iš Grigiškių

mirror

Blogeriai

 

 

 

Viskas praeina – susitaikymas ir ramybė (dirbant)

Mokykloje per matematikos pamokas sėdėdavau su labai šaunia mergina (kuri dabar irgi yra šeimos medicinos rezidentė), ir vieną kartą ji pasakė elementariai paprastą, ir turbūt tuo paprastumu stipriai paveikusią frazę, kad budistai sako, jog „viskas praeina“. labai mėgstu kolekcionuoti iš kitų išgirstas frazes. Tai šita buvo tarp labiausiai life changing, vedusių į susitaikymą su tuo, ko nepakeisi, o jei dalykus galima keisti, vadinasi tą praeina, galima paspartinti savo veiksmais. What we are today comes from our thoughts of yesterday, and our present thoughts build our life of tomorrow: our life is the creation of our mind. (1)

Šiuo metu skaitau labai kontempliatyviai nuteikiančia knygą, The Dhammapada. tai viena iš knygų sudarančių budizmo mokymą. Budistai tiki, kad teksto eilutes padiktavo Buda. Koks netikėtumas. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, dhamma, reiškiančių amžinąsias tiesas, doktriną, išmintį arba tobulybė; ir pada, reiškiančio eiles arba kelią. Dėl daugialypiškumo vadinamas paliekamas tiesiog koks yra, o kartais prirašomas  vertimas kaip komentaras, pavyzdžiui „tobulybės kelias“, „išminties kelias“, nors galėtų būtų verčiamas ir kaip Budos eilės, kodėl ne. Pati knygelė nėra didelė, tik 423 eilutės. Kurių kelios ir priminė anksčiau minėtą kolegę:All is Transient.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. ‘All is sorrow.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. (277-278)

IMG_20160411_163759

Nesu iš tų, kurie paskaitę knygutes ima ir atsiverčia į kokį tikėjimą. Labiau iš tų, kurie mėgsta per įvairius požiūrio taškus prieiti prie problemos. Arba labai apsidžiaugiu, kai į gražius sakinius sudėta tai, kuo iki šiol tikėjau. Viena dabartinių mano problemų, kuri, didžiausiam džiaugsmui, yra tik laikina, tai ligoninė, kuri, mano kukliu suvokimu, yra sisteminių ydų sveikatos apsaugoje iliustratyvus pavyzdys. Pacientai to beveik nemato, pacientai, deja, bet yra viena iš didelių tos problemos dalių, pacientai beveik dėl to nenukenčia (arba nežino, kad nukenčia). Didžiausias skausmas ir liūdesys čia dirbantiems gydytojams ir čia laikinai dirbantiems rezidentams (tik tas laikinai kai kam šešeri metai). Liūdesio turinys yra buitinės nesąmonės, kasdieniniai absurdai, žmonių santykiai ir kitokios dramos, kurias kartais rodo serialai apie mediciną. Bet didžiosios dalies nerodo, nes ji labai nuobodi. Ir aprašyti nemokėčiau, o jūs skaityti nenorėtumėte. Jei norėtumėte, patarčiau geriau skaityti Kafką arba Čechovą, jiems geriau sekasi perteikti gličią niūrastį. Overcome anger by peacefulness: overcome evil by good. Overcome mean by generosity; and the man who lies by truth. (223)

Ligoninės turi dar vieną ypatybę, kurios neturi poliklinikos. Tai daug progų gydytojams tarpusavyje interactinti. Jei poliklinikoje su kuo nors labiau „susipažįsti“ per įrašus paciento kortelėje, ligoninėje personalas diena iš dienos kartu geria kavą, šneka, prasilenkia koridoriuose, sprendžia klinikines problemas konsiliumuose, ar matydamiesi skyriuje. Universitetinės ligoninės turi išvis fenomenalią ypatybę – čia gydytojų kai kuriuose skyriuose būna daugiau nei pacientų (nes yra rezidentų). Ir tada gydytojai kalbasi apie tai, kas jiems bendra. O bendra dažniausiai kančia. Apskritai žmonės kažkodėl labai mielai kalba apie kolektyvinę kančią. Kartais tai atneša nusiraminimą. Kartais tai įžiebia ryžtą darbams (taip ir JGA atsirado, iš įsisenėjusio, ore tvyrančio diskomforto). Labai įdomu, pakvieti besiskundžiančius imtis veiksmų ima muistytis. Pakviesti bent jau į pokalbį ar diskusiją neatvyksta. Paprašyti raštu išdėstyti mintis staiga minčių nebeturi. Nejau tai tokia didelė baimė. Dažniausiai pašnekesiai būna tiesiog virimas. Have not for friend those whose soul is ugly; go not with men who have an evil soul. Have for friends those whose soul is beautiful; go with men whose soul is good. (78)

Apie virimą profesorius Virginijus Šapoka papasakojo trumpą istoriją, vadinasi „Verdamos varlės sindromas“. Jei paimsi varlę, ir bandysi mesti į indą su verdančiu vandeniu, varlė supras, kad čia negerai, ir atsispyrusi kojomis nuo sienelės iš indo iššoks. Jei į tuščią indą pridėsi ledukų, o tada varlę, ir pradėsi kaitinti, varlė nešoks. Lauks kol vanduo šiltėja, vis šiltėja, ir nesuprasdama, kad jau reikia iššokti, taip ir išvirs. Profesorius šią alegoriją minėjo lėtinio pervargimo kontekste. Pervargimas būna ne vien dėl didelio tiesioginio darbo krūvio, bet ir subtilesnių dalykų, tokių kaip įtempti santykiai su kolegomis, su vadovais, nuolatinės sisteminės nesąmonės. (Pavyzdys: vieno tokio didelio miesto, kuris nėra sostinė, klinikose viename skyriuje reikia pasirašinėti kai imi baltus popieriaus lapus. Ne šiaip pasirašyti, o dar nurodyti kam naudosi – tai tokio lygio nesąmonės. Arba kitas pavyzdys: Didesnio už anksčiau minėtą miestą, vienose tokiose universitetinėse klinikose rezidentui paprašius savo dydžio pirštinių būna paaiškinta, kad rezidentams pirštinės nepriklauso. Ir apskritai jie ne rezidentūros bazė.) Only a man himself can be a master of himself: who else from the outside could be his master? When the Master and the servant are one, then there is true help and self-possession. (160)

Labiausiai varginanti dalis, yra natūralioji priežastis – pacientai. Pardavėjai ar aptarnavimo sferoje dirbantys, gali pasiskųsti, kad jų klientai šiaip durni. Gydytojai supranta, kad pacientų elgesys dažnai kyla nei iš jų piktos valios, o iš išgąsčio, nerimo, skausmo ir kitokio pažeidžiamumo. Tik kai tos į gydytoją nukreiptos negatyvios emocijos pasiekią tam tikrą ribą, net stipriausia ir nuoširdžiausia atjauta su empatija ima nebepadėti ir tampa slegiančiu akmeniu. Gerai, kad konfliktiškų ar nerealius reikalavimus, ar tiesiog labai daug ir įkyriai klausinėjančių nėra tiek daug. Bet beveik visi tikrai turi problemų, skaudžių, sunkių, ir jaudinančių. Tačiau per daug metų net mažas jų kiekis palaužia dvasią. Kai kurie gydytojai net pamiršta, kad būna sveikų žmonių, ne vien pacientai. Hold not a sin of little worth, thinking ‘this is little to me’. The falling drops of water will in time fill a water-jar. Even so the foolish man becomes full of evil, although he gathers little by little. (121)

Paveikslėlis iš čia

Paveikslėlis iš čia

Labai daug gydytojų skaudžiai išgyvena neigiamus atsiliepimus apie medikus, diskredituotą vardą, nepagarbą specialybei. Nors fiziškai su tuo susiduria ne taip dažnai kaip komentaruose. rezidentai labai nuliūdo kai paskaitė komentarus po Andriaus Černausko pasidalintu algalapiu, kur maždaug €10 už naktinį budėjimą (mano dabartinė darbovietė €6 moka už parą – maistui daugiau išleidžiu). Galbūt tai subjektyvus dėmesio paskirstymas, bet man asmeniškai, kaip gydytojai, dažnai žmonės dėkoja, šypsosi ir kol kas ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kurie kėsinosi į kantrybę. Ir tuos pačius galiu suprasti ir pateisinti. Komentarų apie save neskaitau, apie gydytojus irgi. Kovai su neadekvačiais komentarais socialiniuose tinkluose išrasti banai. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, visada bus nepatenkintų. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, nebus ir visuotino pripažinimo. Tokia gamta. Dar gamta davė selektyvų dėmesio fokusavimą, ir yra pasirinkimas kur jį kreiptį: į tai, kas malonu, ir kas padeda tobulėti, siekti tikslų, ar bent jau geriau jaustis, ar fokusuotis į negandas. They blame the man who is silent, they blame the man who speaks too much, and they blame the man who speaks too little. No man can escape blame in this world. There never was, there never will be, nor there is now a man whom they always blame, or a man whom they always praise. (227-228)

Kas man padeda išlaikyti ramybę. Turbūt pirmiausia tai, kad dar neseniai dirbu. Antras dalykas – visada galvoti apie tikslą. Kodėl reikia daryti vienus ar kitus veiksmus, ko noriu darydama tai, ką darau. Kai būna labai sunku, prisimenu, kad viskas praeina. Žinau, kad kiti turi savo būdų nukreipti mintis. Daug kas bėgioja. Kiti medituoja ar užsiima mindfulness (kai kas verčia pilnaprotyste, kai kas vadina dėmesingumu). Galima dar susirasti kokių nors išorinių kliūčių, pavyzdžiui nustoti valgyti mėsą, tada pirmas kelias savaites labiau domins asmeninis alkis, o vėliau kur rasti maisto be mėsos ir fantazuoti ką naujo ir maistingo pasigaminti vakarienei. Dar sako padeda labai didelė meilė. Ta tokia žmogiška, krikščionys sako, kad krikščioniška, bet jei pasižiūri į kitas religijas, tai jos irgi turi kosminės meilės idėją. Bet čia jau patyrusių arba labai dvasingų lygis. Dauguma pasiduoda impulsui pykti, o supykę išsakyti viską ką galvoja pykčio objektui, tada ir pykčio objektas ima patirti pyktį, atiduoda pyktį atgal adresantui, ir destruktyvus pykčio ratas užsiveda. Su pacientų pykčiu dorotis kiek lengviau, nei su asmeninių pažįstamų. pacientai mato baltą chalatą, o ne asmenį (nebent labai seniai bendrauja ir vienas kitą spėję pažinti, bet tai kas kita). Reakcijas, kurias jie adresuoja baltam chalatui gali būti patyrę anksčiau, emociškai panašiose situacijose (egzistuoja tokia jausmų atmintis). Dar stipriau išreiškiamos emocijos, kai originalioje situacijoje reikštis kažkas sutrukdė. Visa tai vadinama perkėlimu. Jei nesąmoningai sureaguoji pagal paciento „pageidavimą“, įvyksta konrtaperkėlimas, ir šnipštas gaunasi. Bet jei žinai, ko laukti ir sureaguoji profesionaliai, pacientas gali pereiti į naują bendravimo modelį. Tik vėl, čia reikia tos vidinės ramybės, kurią iš kažkur reikia semti, kai rodos, visas pasaulis susimokęs ją drumsti ir jaukti. Those who in their youth did not live in self-harmony, and who did not gain the true treassures of life, are later like broken bows, ever deploring old things past and gone. (156)

Paternalizmas: kai už jus žino geriau, ko jums norėti

Gyvenu sovietinės statybos bute. Tarp vonios ir virtuvės yra ventiliatorius, kuriam neturiu galios. Nesu inžinierė ir nežinau, ar jo veikimo valandas už mane nustato kaimynai (turbūt logiška, bet ventiliatorius ir antrą, ir penktą nakties įsijungia), ar seniai pasenusių šio namo projektuotuotojų nustatytos programos (nors būtų per daug protinga tam laikui ir tiems žmonėms).

Jei tartume, kad ventiliatorius veikia dėl išankstinių nustatymų, nes valstybiniai planuotojai sugalvojo už gyventojus kada vėdinti patalpas, tai būtų paternalizmo pavyzdys.

Paternalizmas turi labai daug apraiškų ir formų. Pats žodis reiškia (tėvišką) globą. Kartais tai net visai patogu, ar net malonu. Tai gali būti maskuojama kaip meilė ir rūpestis. Ypač tai pasakytina apie individų lygio paternalizmą. Tėvai nusprendžia už vaikus, sutuoktiniai vieni už kitus, gydytojai už pacientus.

Valstybių-piliečių lygmenyje, reikšis kaip mano totalitazmo metu statytas daugiabutis be virtuvės, nu nes proletarai dirba ir valgys fabrikų valgyklose. Arba banaliau, kaip kelių eismo taisyklės (gatvę kirsk per perėją, neviršyk greičio, prisisek diržą). Tokie pavyzdžiai gana nekalti, ir siekiant bendro gėrio visiems. Bet kartais gėrio suvokimas būna labai įvairus. Pavyzdžiui, religijos susiejimas su valstybės politika – labai geras noras, kad sielos būtų išganytos. Arba „apsaugoti šeimos vertybes“. Bet tada atsiranda, kad vienos šeimos yra mažiau šeimos už kitas, vadinasi, jų interesai mažiau verti visuotinio gėrio.

7ec1ba78d627924a68a80c56ed660832

Institucijų – atstovaujamųjų ar institucionalizuotųjų lygmenyje (visokios organizacijos, kur nariai be balso, ugdymo, globos, gydymo įstaigos), pavyzdžiui vaikų darželio šventės, kuri turi dalyvauti visi vaikučiai ir tėveliai, kurie tai dar ir savanoriškai ir entuziastingai finansuoja. Juk irgi viskas siekiant tik gero.

Dar labai įsišaknijęs paternalizmas gydytojo-paciento ryšyje. Juk gydytojas žino daugiau ir geriau, o ką tas pacientas supranta. Apskritai gydytojo nuomonė įdomiausia pasaulyje. Bet informuotas paciento sutikimas įnešė truputį daugiau įvairovės į šiuos santykius. Tiesa, išlieka situacijų, kai nėra kada palikti pacientui apsispręsti. Perėjimas nuo perdėtos visažiniškos rūpybos prie paciento autonomijos ir atsakomybės yra labai naudingas visiems. Ir pačiam gydytojui tai naudingiau, nes atsakomybe dalijasi nebe vienas, bet kartu su pacientu.

Paternalism-cartoon1

Problema su paternalizmu būna tada, kai globojamasis turi jaustis skolingas, o jei atsisako dėkoti už jam primestą valią, yra kaltinamas nedėkingumu ir lieka kaltas. „Juk aš čia viską dėl tavęs darau!“, – dažnai, pavyzdžiui motinos skėsčioja rankomis (bet ar aš prašiau, ar apskritai gimdyti kas vertė). Dar būna apeliuojama į globojamojo jausmus, kad šis savo nesutikimu su primesta valia rodąs nepagarbą. Psichoterapeutas Eric Berne ta tema yra parašęs labai puikią knygą – „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Kaip savo sąmoningu ar nesąmoningu elgesiu ir kalbomis manipuliuoja kitais.

Dar didesnė problema yra iškreiptas atsakomybės ir laisvės santykis. Globojamsis padaromas moraliai riboto įgalumo. Jeigu paternalizmas iš valstybių ar institucijų yra dar dar toleruojamas, iš kitų asmenų tai yra grubi intervencija į kito žmogaus autonomiją.

Kaip jaučiasi gydytojai

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

perspektyvos

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

north-sea

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

Patarimai kaip efektyviai bendrauti su gydytoju

Kas bent kartą buvo valstybinėje poliklinikoje žino tą vaizdą, kur ant nepatogių krėslų sėdi eilė žmonių, dar dalis stovi, kur tvyro įtampos atmosfera, o foną sudaro nervingi kosčiojimai. Ir visi žino tuos lyg iš niekur išnyrančius „aš tik paklausti“ žmones, kurie įlenda „minutėlei“, bet neišlenda, atrodo visą amžinybę (nebent gydytojas moka stebuklingą frazę „kelintai valandai jūsų vizitas? Kai ateis laikas, jus pakvies“). O jūsų vizitui skirtas laikas vis trumpėja. Dar labiau sutrumpėja, jei įėję į gydytojo kabinetą imate piktintis ką tik įvykusiu epizodu, arba kad reikėjo ilgai laukti. Arba kai kalbate kitokią su jūsų sveikatos problema nesusijusią tiradą. Gal tam kartui palengvėja, bet problemų nesprendžia.

thermometer-temperature-fever-flu-influenza

Pirmas kelias į efektyvumą konsultacijos tikslo žinojimas

Visame pasaulyje gydytojai gali skirti tik labai ribotą laiko kiekį pacientui. Ar žinote, kad konsultacijai valstybinėje poliklinikoje konsultacija turi trukti iki 15 minučių (sėkmės atveju), o realybėje tik apie 7 minutes? Kaip panaudoti šį laiką kuo efektyviau ir gauti maksimalią naudą sau.

Kai suseregate ir einate ieškoti gydymo, jums atrodo savaime aišku, kad atėjote dėl gydymo, ir ko čia tas kvailas gydytojas klausinėja, negi nežino kaip dirbti savo darbą. Bet ne taip ir savaime aišku, nes pacientai turi ir daugiau poreikių. Kai kurie ateina profilaktiškai, arba jiems reikalingi kokie nors išrašai. Dar vieni ateina kontrolei ir būklės vertinimui po gydymo, ar jei yra stebimi dėl kažko, ko jų kūne būti neturėtų, bet yra, pavyzdžiui mazgų įvairiose kūno dalyse.

Net jei serga žmogus, ne visada pas gydytoją eis tam, kad paskirtų gydymą. Kokie kiti sergančių tikslai, nei pasveikti? Dažniausiai ateina dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai savaime suprantama ir išeina nepaprašę, o po kurio laiko brukasi atgal ir pyksta, kai jiems neišdavei. Bet ne visiems susirgusiems toks dalykas reikalingas: kai kas yra laisvai samdomi darbuotojai, kai kas turi motinystės ar tėvystes atostogas, kitiems tiesiog nereikia. Kiti yra tiesiog labai ligoti, o pagalbos jiems galimybės labai ribotos, tai ateina formaliai, kad vėliau galėtų būti vertinamas jų darbingumo lygis ir neįgalumas. Dar kiti serga, bet jų ligos lėtinės ir stabilios, taigi ateina vaistų. Ir galiausiai yra tie, kuriems susirgusiems reikalingas gydymas.

Nors gydytojai žino labai daug, nors turi daug įvairių puikių įgūdžių, vieno, deja, ar valio, neturi – tai minčių skaitymo. Jei norite gauti gydymą, reikia gerai diagnozuoti ligą. Seniau esu rašiusi, kaip gydytojai nustato ligas. Taigi, pagrindinis dalykas yra gydytojo ir paciento pokalbis. Gydytojai su pacientais moka kalbėti, bet net geriausius bendravimo įgūdžius atmuša užsispyrę pacientai, kurie mano, kad žino geriau ir piktybiškai neatsakinėja į klausimus, o kalba visai į šoną. Jei tai būtų buitinis santykis dialogai atrodytų maždaug taip:

– Gal matei kur padėti makaronai?
– Žinok labai stipriai lyja lauke.
– Tai ar žinai, ar ne?
–  Man Stasys sakė, kad makaronai labai nesveika, nes jų sudėtyje yra divandenilio monoksido.
– Tai vadinasi nežinai.

Dažniausiai toks nesusikalbėjimas būna su siuntimų prašinėtojais. Ir ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad žmonės į siuntimą žiūri ne kaip į formalų dokumentą, o kaip į popierėlį jų kitų gydytojų gyvenimui apsunkinti. Priminsiu, kad siuntimas yra vieno gydytojo meilės ir pagalbos prašymo laiškas kitam. Taip pat į šią kategoriją papuola tie, kurie mėgsta vaizdingai pasakoti kaip viskas jiems nutiko, ir savo pasakojimą pradeda nuo kokių 1976 metų. Priešingai nei legendos byloja, tai ne babytės, o vidutinio amžiaus vyriškiai, ypač jei turi malonų kontrabandinių cigarečių kvapą ir jų paiktus spalvos pėdsakus ant ūsų (dar gerai, kad nebando gintis, jog nerūko, kaip kokie paaugliai).

Kaip kalbėti apie simptomus

Dažniausiai dalykai, kurie vargina žmones taip, kad jie ryžtasi eiti pas gydytojus, yra skausmas, kosulys, sloga, silpnumas, kraujavimai, įvairaus pobūdžio nerimai dėl sveikatos ir kt. Apie kai kuriuos detaliau, ką reikia papasakoti gydytojui, kad gautumėte kuo greičiau ir kuo tikslesnę pagalbą. Pateikite gydytojui kuo daugiau informacijos apie jus varginantį simptomą ir ką darėte.

Skausmas: Koks skausmo pobūdis? Yra daugybė žodžių apibūdinti skausmui: bukas, aštrus, veriantis, pulsuoja, banguoja, raižo, degina, dilgčioja, bėgioja skruzdėlės ir taip toliau. Kai jaučiate skausmą, pabandykite sau atsakyti, kaip jį jaučiate. Stiprumui vertinti gydytojai naudoja įvairias skales, patys įsivertinti galite pabandydami duoti nuo 1 iki 10 balų skausmui, arba pasižiūrėję į savo skausmo iškreiptą veidą veidrodyje. Kurioje vietoje skauda? Ar galite nurodyti tiksliai vienu pirštu, kad skauda būtent čia, ar tas skausmas labai platus, ar galbūt išvis nesuprantate kur konkrečiai jums skauda, nes jis labai giliai. Jau nekalbant apie tokius jums akivaizdžius dalykus, skauda koja ar galva (nors šis klausimas kaip ir esminis). Ar skausmas vienoje vietoje, ar kur nors plinta? Kol nepatiri, gana sunku suprasti, ką reiškia plintantis skausmas. Pavyzdžiui daug kad žino, kad krūtinės anginai ir miokardo infarktui būdinga skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką, žandikaulį, kiek rečiau į pilvą. Apendicitui gali būti plintantis skausmas į dešinę koją. Na ir daugybė kur kas paprastesnių atvejų, kai ligos mažiau pavojingos gyvybei. Svarbu paminėti, ar skausmą kas nors sustiprina (pavyzdžiui tam tikra poza), arba susilpnina (kitokia kūno poza, arba vaistai).

Kiek sunkiau įvertinti ką jaučia vaikas. Gydytojai naudojasi įvairiomis lentelėmis, vieną jų įdedu. Tėvams paprastas patarimas kaip apskritai vertinti vaiko būklę: ar valgo, ar geria, ar žaidžia, kaip miega, kaip reaguoja į aplinką ir poveikį. Kuo daugiau naujų neįprastumų, tuo labiau galima įtarti prastą vaiko būklę.

Kosulys: kokio pobūdžio kosulys? Tam iš esmės yra du apibūdinimai: sausas (dirginantis, lojantis, krenkščiantis) ir drėgnas (su atsikosėjimu). Jei ką nors atkosite, pasakykite kaip tai atrodo. Nors jei būna kraujo, bent lašelis, pasisako visi. Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo paros metu kosulys stipriausias. Kai kurioms ligoms būdingas kosulys tik, pavyzdžiui, naktį, arba tik ryte. Kaip ilgai vargina: ar kelias dienas, ar kelis mėnesius. Kokie simptomai susiję su kosuliu? (Dusulys, gerklės skausmas, prakaitavimas, kita.)

(Galvos) svaigimas: kaip svaigstate? ar juda viskas aplinkui, jei sukasi, į kurią pusę, į kairę, dešinę, įstrižai. O galbūt tai nestabilumas, kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų, sunku išsilaikyti? Kiti svaigimu vadina ūžimą ausyse, pritemimą akyse ir silpnumą, kai atrodo, jog tuoj alps. Svaigimas yra ir vidinis nestabilumas, kai atrodo, jog juda viskas viduje, kad pats kūnas nestabilus, plaukioja, plūduriuoja, o vaizdas pats šokinėja. Man, pavyzdžiui, kai skauda galvą, atrodo, kad žemė yra minkšta ir kojos sminga, o objektai yra didesni arba mažesni, arčiau, arba toliau, nei yra iš tiesų, ir vaizdas taip plaukioja. Kiek laiko trunka svaigimo epizodas. Ar svaigimas atsirado staiga, ar neprisimenate kada. Ar yra kitų simptomų, pavyzdžiui skausmas, prikurtinimas, pykinimas, vėmimas. Ar buvote nukritę, netekę sąmonės? Kas provokuoja svaigimą? Nuo ko svaigimas praeina? Ar vartojote kokius nors vaistus, narkotikus, ar sergate kokiomis nors dar ligomis?

Kraujavimas: Iš kurios vietos kraujuoja. Kaip gausiai: ar teka srovė, ar sunkiasi kraujas, ar tik pateplioja. Kaip prasidėjo? Ar yra kitų simptomų? Ar turite kokių nors kitokių būklių, pvz., esate ar galite būti nėščia, arba esate menopauzėje, arba turite krešėjimo sutrikimų? Ar vartojate kokius nors vaistus ar kitokias medžiagas? Ar tai kartojasi?

Karščiavimas: Kokiu būdu matavote temperatūra? Kokia aukščiausia temperatūra šio epizodo metu? Kiek dienų karščiuojate? Kaip kinta jūsų temperatūra. Jei labai norite, galite pieštis grafiką, kur x ašyje dienos ir valandos (pvz 0309 rytas 0309 vakaras, 0310 rytas ir t.t.), o y ašyje laipsniai.

type5

Temperatūros kreivė

Nuovargis: kaip jūs suvokiate nuovargį? Ar tai jėgų neturėjimas, ar greitas pavargimas? Kada nuovargis stipresnis: ryte, o paskui „išsivaikšto“, ar atvirkščiai, antroje dienos pusėje. Kada atsirado. Kokios aplinkybės išprovokavo? Kokie kiti negalavimai ir simptomai? Ar kas nors keitėsi jūsų gyvenime pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais?

Kaip kalbėti apie gydymą(si)

Universitete mums sakydavo, kad gydytojas yra aštuntas žmogus, su kuriuo kalbasi susirgęs pacientas. Iki tol tai būna tėvai, draugai, kolegos, kaimynai, giminės ir kiti. Ir iki ateidami pacientai beveik visada būna patys pradėję gydytis. Labai svarbu atsiminti kokius vaistus, kokiomis dozėmis ir kokiu režimu vartojote. Jei manote, kad neatsiminsite, eidami pas gydytoją galite pasiimti pačius vaistus, jų dėžutes ar bent jau nufotografuoti ar užsirašyti pavadinimus. Vaistai turi du pavadinimus: firminį, tai toks gražiomis didelėmis raidėmis parašytas sąlyginai ištariamas žodis, ir cheminį, tai tas mažomis juodomis raidelėmis parašytas ilgas, sunkiai perskaitomas žodis. Gydytojams jis yra svarbiausias, nes nurodo veikliąją medžiagą. Be to, ne viskas, ką vadiname vaistu, yra vaistas. Kartais ta nesąmonė homeopatija, kartais maisto papildai, nors pastarieji daugiau naudos turi.

Jei susirgote nauja liga, bet nuolatos vartojate vaistus nuo senų ligų, taip pat būtina gydytojui pasakyti. Dažnai tai būna kompensuojamieji vaistai, todėl pravartu visada su savimi turėti kompensuojamųjų vaistų knygelę, tada gydytojas galės tiksliai sužinoti, kas jums paskirta. Jei nevartojate vaistų, kuriuos turėtumėte vartoti, arba vartojate kitaip, nei paskirta, irgi pasakykite. Gydytojo darbas jums padėti, o ne teisti, kad kažką blogai darote, todėl pasakydami kaip yra, laimite patys. Ir net jei kas duos pastabą, tai tik dėl jūsų pačių, o ne kad pademonstruotų autoritetą.

Ko klausti gydytojo

Šeimos gydytojui paprastai lengva sugalvoti klausimus, nes gydytojas sprendžia sąlyginai paprastas problemas, o sudėtingesniais atvejais nukreipia pas tos pačios srities specialistą. Kai kurie pacientai pas šeimos gydytoją ateina užsirašę vieną-tris svarbiausius klausimus ant lapelio. Vienas svarbiausių dalykų, tai paciento noras būti sveikam ir dėti pastangas pasveikti, o gydytojas čia tik padeda. Labai gaila, bet poliklinikoje gydytojams nesudarytos sąlygos atsakyti į šiuos klausimus. Bet ligoninėje ar privačiose klinikose atsakymams į klausimus laiko yra daugiau. Ypač jei laukia operacija ar kitoks gydymas.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti, priklausys nuo situacijos. Bendrai klausimai yra apie tai kas tai ir kaip tai veikia ir kam to reikia. Tai ir apie tyrimus, ir apie gydymą. Esminis dalykas, kurį turite sužinoti, ką jūs pats galite padaryti dėl savęs, o kiek priklauso nuo gydytojo.

Kai paskiria vaistą ar gydymo metodą, klausite, koks tai vaistas, kaip tai veikia, ko iš to vaisto tikėtis. Jei paskiria tyrimą, klausite, kaip tyrimui pasiruošti, ką tas tyrimas parodys ir kaip. Paklauskite, o kas bus, jei nuspręsite nesigydyti, ar nesitirti, ar kas nors pasikeis. Beje, šito klausimo galite klausti ir patys savęs, kai užsimanote užsiimti savigyda ar savityra.

medic-hospital-laboratory-medical-health-doctor

Jei tai rimtesnė sveiktos problema, klausite, kokia diagnozė. Bet galite ir neklausti. Pacientas turi teisę nieko nežinoti apie savo ligą ir gydymą, jei tik išreiškia tokią valią ir pasirašo. Jei patys prisiskaitėte internete, prisipažinkite ir išsakykite savo nuogąstavimus gydytojui. Internete informacija paprastai būna labai apibendrinto pobūdžio ir tik labai retais atvejais tinka konkrečiu ir individualiu atveju kaip jūsų, todėl verta kalbėtis ir klausinėti.

Jei tai operacija, galite paklausti, kiek patirties gydytojas turi. Kas bus jei nuspręstumėte atsisakyti operacijos? Kokios operacijos komplikacijos ir kaip dažnai pasitaiko (šio gydytojo darbe). Tiesa, čia nėra blogų ar gerų atsakymų. Vadinasi, jei gydytojas labai jaunas ir neturi daug patirties, tai dažniausiai gali reikšti, arba kad jūsų atvejis labai paprastas; arba šalia jauno gydytojo bus supervizorius, kuris seks jaunojo gydytojo darbą, ir esant reikalui perims operaciją.  Net labiausiai patyrusiems chirurgams gali pasitaikyti komplikacija. Klaidų nepadaro tik tie, kas nedaro. Daug komplikacijų po operacijų gali reikšti ir tai, kad gydytojas imasi sudėtingų, sunkių atvejų, kad turi labai daug patirties ir drąsiai operuoja. Visada reikia kalbėtis ir nebijoti klausti, kodėl taip ir ko jums tikėtis.

Apie kompleksus

Yra žmonių, kurie bijo gydytojų, ypač kai kurių specialybių. Visiškai suprantamas dalykas. Itin nuvertinant šitą jausmą ir suprastinat tai galima įvardinti kaip kompleksus. Nenoras nusirengti prieš kitą žmogų, nenoras, kad liestų, nenoras atskleisti kai kurių asmeninių detalių apie save. Visi šitie nenorai neatsiranda iš niekur, kartais tą norą slėptis būtent ir provokuoja ankstesnės patirtys su gydytojais. Labai svarbu, kas išsakytumėte, kad jaučiate nerimą ar jums nemalonūs tam tikri dalykai. Gali būti, kad jie neišvengiami, bet su gydytoju rasite sprendimą. Dažniausiai gydytojams visiškai neįdomu jūsų fiziologinės kūno ypatybės, tokios kaip neskustos pažastys, arba socialinės ypatybės, kaip tatuiruotės ar skylė kojinėje. Jei prisipažinsite, apie žalingus įpročius, tai suteiksite daugiau aiškumo renkantis dėl jūsų gydymo. Jeigu turite specifinių etinių ar religinių įsitikinimų, gydytojas irgi pasistengs prie jų pritaikyti tyrimo ir gydymo metodus.

Iš kitos pusės, pasikalbėję temomis, kurios jus neramina, atskirtie, ar galite šiuo gydytoju pasitikėti, ar geriau pasiieškoti kito, su kuriuo kontaktas geresnis, arba kuris turi daugiau patirties sprendžiant į jūsų panašias problemas.

Augalai maistui, kuriuos galima rasti miške

Disclaimer: tai daugiau pramoginio tipo straipsnis iš serijos „skaičiau internete“, o ne medicininiai įrodymais pagrįsti duomenys, kuriais reikėtų vadovautis.

Augalus tokius, kaip valgome dabar, tie, kuriuos perkame parduotuvėje ar turguose, žmonės vartoja sąlyginai neseniai, apie kelis šimtus metų. Beveik visi vaisiai iš daržovės Lietuvoje irgi naujiena, geriausia atveju nuo viduramžių, o kai kurie „tradiciniai“ patiekalai išvis atsirado tik 20 amžiuje, pavyzdžiui cepelinai. Tuo tarpu virš 11 tūkst. metų žmonės vartoja pieno produktus, kas lėmė civilizacijos šuolį į viršų. Dar daugiau tūkstančių metų maistą kepė laužuose ir krosnyse. O kaip žinia ugnies naudojimas maistui gaminti buvo vienas svarbiausių evoliucinių spyrių, nuo ko ir žarnynas keitėsi, dantys keitėsi ir smegenys išdidėjo. Ką valgydavo iki tol, galima tik spėlioti. Ne visada pavykdavo sumedžioti, ne visada pavykdavo užsiauginti savo produktų, taigi, galima būdavo rinti tokį maistą, kuris auga gamtoje: žoles, šaknis, grybus, ūglius, šakas, pumpurus ir taip toliau.

Augalai ir grybai gali būti pavojingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar daug kas pamiršę apie tuos ūglius, gumbus, lapus, ir kitokius laukinius augalus, ir priežastis, kodėl taip ilgai vaisiai ir daržovės nebuvo kasdieniai maisto produktai. Apskritai, net ir kasdien vartojami produktai geriau virškinami ir nustoja būti potencialiai nuodingi, kai yra šiek tiek termiškai apdoroti. Pavyzdžiui bulvės, arba pomidorai. Daug kas žino, kad greipfrutų negalima vartoti, kai vartoja vaistus, nes greipfrutai sąveikauja su vaistus skaidančiais fermentais, todėl dalis vaistų bus nepakankamai efektyvūs, nuo dalies išauga nepageidaujamų reakcijų arba apsinuodijimo tikimybė. Tai čia vienas vaisius. Augalai pilni biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja tarpusavyje. Ir kartais valgant vienus su kitais, vienuose esančios medžiagos panaikina kitų gerąsias savybes. Pavyzdžiui atsitiktinai sumetant produktus į žaliuosius kokteilius, kūnas iš jų padarys patys žinote ką, ir nieko daugiau.

Yra žmonių, kurie gydosi augalais ir grybais. Sako, kad padeda. Liaudies medicina paremta augalais ir visiškai ne be pagrindo. Dabar dažnai sutinku žmones, kurie vartoja tokius pavojingus augalų derinius, arba duoda juos vaikams ir numoja ranka, kad ai, čia juk vis tiek tik žolelės. Tokiems sakau, kad „žolė“ ir aguonų produktai, pvz. heroinas irgi tik iš žolelių. Visgi, „cheminiais“ vaistais pasitikiu labiau: visada žinai kokia jų sudėtis, visada žinai, kad vienoda, pašaliniai poveikiai dažniausiai žinomi ar nuspėjami. Augaluose esančių medžiagų kiekis priklauso nuo saulės, drėgmės, ir dirvos.

Seniai noriu geriau pažinti augalus. Paskutinį žiemos savaitgalį tam ir paskyriau. Mokytis iš knygų labai gerai, bet dar geriau mokytis iš tų, kurie jau tas knygas perskaitė ir taiko žinias praktikoje. Paskutinį žiemišką savaitgalį buvau ekskursijoje apie valgomus augalus žiemą. geriau į tokias ekskursijas eiti, kai jau kiek daugiau pažįsti augalus, žinai kaip jie atrodo vasarą ir kur juos rasti. Na, bet jei esi toks beveik pradinukas su gana fragmentiškomis žiniomis, kurio yra daugiau teorinės (maždaug žinai ko tikėtis viename ar kitame augale, bet neįsivaizduoju kaip jie atrodo ir kur auga).

Paskutinį žiemos savaitgalį teko sudalyvauti Ievos Šidlaitės vestoje ekskursijoje „Valgomi augalai žiemą„. Ekskursija buvo labiau skirta susipažintu su augalais, kurie tinkami kasdieniam maistui, arba kaip prieskoniai, nei tie, kurie skirti gydymui. Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Dūkštos pakrante ieškant po pernykščiais lapais besikalnačių lapelių, ar ant kamienų dygstančių grybų, viršijo lūkesčius. Pirmas nustebimas, kiek daug žalumos yra jau dabar. Pavyzdžiui pipirlapės, kartenės, laukiniai česnakai, jau kalasi raudonėliai. Apie kai kuriuos bus žemiau. Dabar jau žydi lazdynų žirginėliai. Tą turbūt jau pajuto alergiški žmonės. Tie kas ne alaergiški gali valgyti žirginėlius vienus tiesiog taip, arba padžiovintus mirkyti šokolade, tada nesujaučia tokio kartumo. Žirginėliai labai greitai džiūva ir tampa trapūs. Kai valstiečiai nebeturėdavo javų miltams, naudodavo žirginėlių miltus kaip pakaitalą. Dar miltų pakaitalą atstodavo medžių tošys, tai tokia dalis tarp išorinės žievės ir kamieno. Tinkamiausia beržo, pušies ir liepos tošis. Gavome paragauti beržo tošies – skonis ir konsistencija panaši į manų. Tokius pakaitalus naudodavo ir kaip konservantus, tada paprasti miltai ne taip gesdavo, o ir iškepti produktai ilgiau tikdavo vartojimui.

Pipirlapės (Asarum europaeum) ilgiau pakramčius turi, kaip netikėta, aštroką skonį, dar vadinamos laukiniu imbieru. Viduramžiais naudotos liaudies medicinoje, pavyzdžiui gydant gyvačių įkandimus ar alkoholikus bandant atpratinti nuo gėrimo. Taip pat plačiai šio augalo vartojimą imituoja homeopatai.

Pipirlapė

Pipirlapė (Asarum europaeum), auga šlaituose šalia žibučių (trys lapeliai). Tik žibučių lapai nuodingi, atsargiai.

Labiausiai iš visų rastų augalų patiko kartenės (Cardamine amara). Labai sodraus skonio, kažkas tarp garstyčių ir krienų. „Verslo klasėje“ Giedrius Vilpišauskas buvo parašęs labai gražų straipsnį apie žmones, kurie tokie keisti, kad valgo garstyčias, kai kiti gyvūnai jų vengia, kaip nuodo. Dėl šito augalo vartojimo maistui irgi nesutariama, vienose šalyse jis laikomas valgomu, kitose nuodingu. Ir tai tik kultūrinis skirtumas. Šiaip augalas kaip atskiras patiekalas nevartojamas, bet į salotas, sūrelius ar ant sumuštinių labai tinka. Beje, nors jo lotiniškas pavadinimas panašus į kardamono, su tuo augalu tik teik ir bendro.

Karčioji kartenė (Cardamine amara)

Karčioji kartenė (Cardamine amara) savo natūralioje aplinkoje šalia vandens.

Builiai (Anthriscus cerefolium), pasirodo, tas augalas, kurių pilni daugiabučių kiemai, ir kur vaikystėje žaisdavau, kad čia įsivaizduojamos morkos, nes lapeliai primindavo morkas. gentainiai su salierais. Kaip prieskonis gardinti paukštienai, žuviai, jūros gėrybėms. Labai populiarus Prancūzijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Nuovirai naudoti liaudies medicinoje daugybei ligų gydyti. Tikima, kad lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, gydo galvos svaigimą, karštinę, ir dar turbūt viską kas liko. :D Nuotraukos neturiu, bet jei matėte lysvėje augančią morką, tai primena jų lapus, tik kad smulkesni.

Kibieji lipikai (Galium aparine) irgi jau pradeda lįsti. Savyje turi kofeino, todėl naudojami kaip kavos pakaitalas. Iš netokių naudingų, yra medžiagų sukeliančių odos pažeidimus, pavyzdžiui bėrimus (kontaktinį dermatitą). Sako, kad yra gana saldoko skonio. Pati ragauti neišdrįsau. Šiaip tai vadinamas piktžole, auga kur papuola. Liaudies medicina irgi naudoja nuo daugybės skirtingų ligų, homeopatai irgi parašo, kad neva tai sudėtyje kažkada tai buvo užuominų apie šį augalą.

IMG_20160227_125816-01

Kibusis lipikas (Galium aparine) bunda iš po ąžuolo lapų

Miške taip pat augą visokių grybų. Labai daug apie juos nekalbėsiu, nes čia atskiras menas ir mokslas. Jie gana panašūs vieni į kitus, nuodingi panašūs į nenuodingus ir panašiai. Įdomūs buvo trys dalykai: valgomosios ugniabudės, kreivabudės ir raudonkraštės pintys, bei kitokios kempinės. Ugniabudės auga kuokšteliais ant medžių kamienų, o joms būdinga tai, kad kotelis tamsesnis už kepurėlę ir bręstant vis tamsėja. Labai skanūs grybukai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir termiškai apdorotus. Tokie minkšti, maloniai saldūs ir nevisiškai grybiško skonio. Kreivabudžių pavyko rasti tik užuominas. Bet jei nėra miške, galima nusipirkti didesnėse Rimi arba Maxima parduotuvėse. Visiškai nereiklūs grybai, kuriuos galima auginti ir pramoniniu būdu. Labai malonios konsistencijos ir gero skonio. O pinitiniai grybai neva tai turi visokių gydomūjų savybių (sakiau pirksiu knygas ir skaitysiu daugiau), bet veikia tikrąją to žodžio prasme kaip kempinė, kas yra naudinga, jei miške ar necivilizuotoje vietoje susižeidi, tai galima naudoti vietoje tvarsčių. Ir gerai dega, tinka kurui.

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

 

Dar pradžiugino vienas nevalgomas grybas. Neatsimenu jo tikro pavadinimo, bet vadintas elfų taurele. Nes primena taurę. Šiaip nenuodingas, bet beskonis ir nelabai aiškios maistinės vertės, užtai galima naudoti kaip indą.

Elfų taurelė

Elfų taurelė

Po viso pasivaikšiojimo buvo kita įdomi dalis – ragavimas. Ieva paruošė vaišes su tais žieminiais augalais. Tai buvo nuostabu. Maistas ir vizualiai gražus, ir labai skanus. Ir jo daug. Kai kas skundžiasi, kad jos ekskursijos su vaišėmis daug kainuoja, bet jau vien už maistą verta tuos pinigus mokėti. Apie kiekvieną patiekalą papasakoja, ir kaip gamino pasakoja. Davė degustuoti alų ir midaus. Beje, yra atskira ekskursija apie augalus šitiems gėrimams. Ir, žinoma, įdomiausia dalis tai knygos, kurias davė pavartyti. Kad po keleto metų daugiau apie augalus žinočiau. Ir ne vien maistui, bet ir kaip su jais gydyti ir kaip tarpusavyje derinti.

Daugiau informacijos apie Ievos ekskursijas:

Slėnyje.lt

Slėnyje paskyra Facebook

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4″; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Man tik siuntimo

– Sveiki, kas nutiko? (Tikrai būtent taip ir sveikinuosi. Laukiu, kol kas nors replikuos tą „sveiki“, kol kas niekam neužkliuvo.)
– Nieko. Man tik siuntimo.
– Dėl kokios priežasties jums reikalingas siuntimas? Kas nutiko?
– Man pas kardiologą reikia.
– O ką nemalonaus jaučiate?
– Nu man reikia pas kardiologą siuntimo.

Dažnai sako, kad reikia profilaktiškai, pasitikrinti. Prašosi ne vien pas kardiologus, dar mėgsta neurologus (bet pas juos išsitirti ar profilaktiškai nenori kažkodėl), LOR (ausų, nosies, gerklės gydytojus, kurie labai prašo, kad jų specialybę trumpintume ANG), echoskopijai (endoskopijai, arba tyrimui kai kiša žarną į kurią nors angą, siuntimų patys beveik niekada neprašo), mėgsta magnetui (MRT), arba tomografijai (kompiuterinei, nes magentinė turbūt mažiau tomografija) prašyti. Paskutiniams dviems šeimos gydytojai siuntimų nerašo, tad labai paprasta – viena magiška frazė, ir pacientas nebeprašo. O jei yra laiko dar kokioms dviems trims gudrioms frazėms, dažnai ir nebenori. Kitas reikalas, kai to tikrai reikia, bet šį kartą ne apie tai.

Yra tokia nedidelė pacientų kategorija, kurie ypatingai nori būti ištirti ir gydomi. Nepagalvokite, tai nebūtinai hipochondrikai, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą ir bijo, kad tai rimtos ligos simptomas, kurios kažkodėl niekas neranda. Randa, bet ne tą, kurios norisi ir bijoma. Viena grupė tokių norinčių išsitirti, yra tie nesupranta šeimos gydytojo koncepcijos. Galvoja, kad ligas gydo specialistai, o šeimos gydytojas tik tarp kitko. Panašūs į juos yra tie, kurie susidūrę su prastais šeimos gydytojais, ir galvoja, kad viską žino geriau už visus šeimos gydytojus, nes jie visi tik iešmininkai. Dr. Google tipo pacientai patys sau susiranda ir diagnozuojasi, bet reikia dėl formalumo nueiti pas normalų specialistą, kad patvirtintų.  Ir galiausiai, daugybe ligų sergantys pacientai, kurių ligų stažas ilgesnis, nei mano egzistavimas šioje žemėje, kurie nori profilaktiškai pasigydyti ar kad gerai ištirtų, kas man iš tikrųjų yra (du pasauliniai karai, šeši proanūkiai, ir ligos, vertos dešimties kompensuojamųjų vaistų* receptų turbūt dar per mažai).

Pirma reakcija žinote kokia? Atlaidi ir empatiška šypsena. Tada turi eiti frazė, svarbiausia nuoširdi, „aš suprantu jūsų susirūpinimą“. Po jos galima aiškintis motyvus. Labai smagu, kai tam reikalui yra bent 15 minučių. Paprastai reikia aptarnauti bent 40 pacientų per tą trumpą darbo dieną, vadinasi penkios-septynios minutės pacientui. Tarkime, kad laiko yra. Antras žingsnis, įvertinti prašymo pagrįstumą. Apie trečdaliui tokių pacientų galėdavau padėti savo kabinete: pažiūrėti ausį, išplauti sieros kamštį, parašyti kokį nors vaistą, padidinti vaisto dozę, perrišti žaizdą, išimti siūlus ir t.t. Ir tada jie labai nudžiunga, nes, pasirodo, nereikia pas specialistą. Likę kaip kada, vieniems reikėdavo siuntimo, bet visai ne ten kur prašė. Kitiems reikėdavo ir jį prašydavau.

Jeigu laiko arba noro aiškintis nėra, o pacientas prašo siuntimo, tai toks kantrus ir švelnus dialogas, kaip aprašiau pradžioje, net nevyksta. Šiek tiek lengviau, jei gydytojas pacientą pažįsta. Vertinimo dalis sutrumpėja. Jei pacientą matai pirmą kartą gyvenime, o jo kortelė stora, kaip Senasis testamentas (pažiūrėkit, viskas surašyta kortelėje, – į klausimus apie būklę kai kurie taip atsako) susiduri su iššūkiu. Gali imti ir parašyti siuntimą dėl formalumo pagal paciento diktavimą. Pacientas bus tris minutes laimingas*. Gydytojas gavęs tokį siuntimą ne. Įstaigos ir ligonių kasos piktai atsidustų ir pabambėtų, kad be reikalo eikvoji resursus. Kiti pacientai taip įgyja pretekstą piktintis ilgomis eilėmis. Jei kruopštumo daugiau, ir kantrybė tokia jau ant ribos, tada gali demonstratyviai vartyti kortelę, kol surašysi viską, kas turi būti siuntime, paprastai pacientai pasiduoda greičiau ir ima bendradarbiauti. Nors manau, kad jie sako žiūrėti į kortelę, nes patys pasimetę tarp savo ligų, tyrimų, vaistų ir kitų istorijų. Jei kantrybės visai nėra ir pacientas išsako, kad jam viskas gerai, tai gydytojas gali palinkėti, kad ir toliau viskas būtų gerai, o siuntimo jums kol kas nereikia, dėkui, viso gero, kitas, prašau, užeikite, labą dieną, sėskitės, kuo skundžiatės. Svarbu tarp žodžių nedaryti pauzių.

Bet šitie pacientai yra geri ir mandagūs, nes atėjo vizitui užsirašę iš anksto, savo laiku. Mano patys mėgstamiausi, kurie įlenda į kabinetą „man tik siuntimo“, arba kurie pasigauna tarpdury, kai po darbo dienos su glėbiu kortelių eini iš darbo. Tada dialogas būna „kuriai jūs valandai?“, „tai aš neužsirašiau, nes man tik siun…“, „tai nueikite į registratūrą, užsirašykite ir priimsiu“. Tokie paklausę protingo patarimo paskui terorizuoja vargšes registratores, nes jiems staiga jau šiandien konsultacija, operacija ar dar kas nors ir reikia siuntimo, tyrimų ir dar ko nors, daaaakareee, susimilkit, priimkit. Nu, nes tikrai, tegu tie trisdešimt karščiuojančių, vemenčių, viduriuojančių ar tvarkingai atėjusių, kad jiems išraštų vaistų, tegu palaukia prieš tą vargšą, kuris nemoka naudotis laikrodžiu, kalendoriumi ir pagarba aplinkiniams. Jei tokių žmonių pažįstate, perduokite, kad knygynuose dar gali pigiai įsigyti darbo kalendorių. Atleiskite, bet VLK tokiu atveju būna labai maloningos, ir leidžia pačiam pacientui susimokėti už konsultaciją, jei nėra siuntimo. „Leidžia“ nes jie tokie talibai diktuojantys taisykles ir mėgstantys pinigų skirtymo monopolį, dažnai nesudarantys sąlygų pacientams išleisti pinigų, kai jie norėtų ir patys tai padaryti. Taigi, mano mieli užuomaršos, jūs galite eiti ir be siuntimo visur kur jums reikia. Paprasta žodinė konsultacija kainuos gal tik kuklią dešimtinę į poliklinikos kasą, na, o jei rimtesnė operacija, pvz. šuntavimo, Santariškėse susimokėtumėte  €10500.

Šį tekstą rašiau ne tam, kad išsiliečiau apie savo patirtis su pacientais, o tam, kad suprastumėte, kad siuntimas nėra tik popieriukas ir formalizmas skirtas pagadinti gyvenimą. Mano rezidentūros kuratorius gydytojas Valerijus Morozovas siuntimą vadina taip: „Siuntimas – tai veiksmas, atsirandantis po konsultacijos, apie kurio būtinumą sprendžia gydytojas, atskingas už ji ir teisiškai, ir finansiškai. Paciento noras nėra indikacija Teritorinių Ligonių Kasų apmokamai konsultacijai.“ Normalų siuntimą parašyti nėra „tik“ paimti ir parašyti „prašau konsultacijos“, end of the story. Siuntime turi būti ne tik asmens duomenys ir kuo serga, su TLK-10 kodais (siunčiu linkėjimus vienai ligoninei, kuri ne tik tų kodų niekada neparašo, bet kartais ir išrašų po operacijų ar konsultacijų neduoda). Reikia nurodyti kaip pacientas dabar jaučiasi, kaip buvo gydyta. Kokios dar yra ligos, kaip jos gydomos. Aprašyti objektyviai būklę, pridėti atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas. Pagrįsti, kodėl specialisto kuriam siunčiama, konsultacija yra būtina ir ko tikimasi iš jo konsultacijos. Ir konsultuojamas ne pacientas, o gydytojas konsultuoja kitą gydytoją, kurio kompetencijos tam klausimui neužtenka, taigi, ne pacientas turi spręsti apie kompetencijos trūkumą, o pats gydytojas.

William Adolphe Bouguereau — "Sunki pamoka"

William Adolphe Bouguereau — „Sunki pamoka“

Suprantu, kad ne iš gero gyvenimo visiems tų siuntimų reikia. Bet kad susiklabėtumėte su gydytojais pirmiausia atsakykite ko klausia. Paaiškinkite savo ligą ir situaciją. Jeigu specialistas liepė pasirodyti, nurodykite, kur taip parašyta, duokite išrašą, arba pasakykite kada buvo pristatytas. Užsirašykite vizitui ir anksto. Jei turite gerą kontaktą su gydytoju, galite kelios dienos prieš vizitą paskambinti ir įspėti, kad reikės siuntimo, taip bus galima jį paruošti iš anksto.

_____________

* Vaistų man negaila, bet vyresnio amžiaus pacientams polifarmacija, t.y. daugiau kaip penki vaistai gali duoti daugiau žalos nei naudos: dėl vaistų sąveikų, pašalinių poveikių, užmaršumo. Tokiam pacientui labiausiai reikėtų siuntimo pas geriatrą, kad peržiūrėtų gydymą.

** Žmonės trumpai išlaiko džiaugsmo ir laimės pojūtį. Jiems atrodo, kad jei nutiks tas ar anas, tada jie bus tikrai labai laimingi. Dar daugiau, nuo tada bus visados laimingi. Mokslas sako, kad mes linkę pervertinti savo spėjimų galimybes. (Philip Tetlock, How to Win at Forecasting)