Kodėl jūs bijote tų rezidentų

Vakar buvo pirmasis mūsų, šeimos medicinos rezidentų, seminaras. Viskas praėjo labai greitai, buvo praktiška, informatyvu ir nuobodžiai normalu. T.y. jokio išsidirbinėjimo, grasinimo sankcijomis tiems, kas negalėjo atvykti iš kitų miestų, barimo už vėlavimą ir aiškinimo, koks blogas dalykas yra dalintis seminarų medžiaga. Dėl seminaro teko pora valandų anksčiau išeiti iš darbo.

O tuo metu skyriuje praleidau performansą, Skaitykite toliau

Elenos chirurginiai pasiekimai ir mano buitis

– O dieve!, – staiga sušunka Elena stovėdama prie lango, – masinė evakuacija įvyko ką tik.
– Paukštukų? – einu prie lango
– Ne, mašinų!

Įsivaizduojat, 8/20 laisvų vietų. Kodėl mums niekas nepranešė, kodėl negirdėjom sirenų? Kas jiems nutiko. Nes kai grįžom namo, kaip visada, Elena prisiparkavo lygiai ten iš kur išvažiavo ryte. Ir vakar ryte. Ir užvakar. Ir šiaip, čia visi statosi į tas pačias, turbūt kai neranda tos, važiuoja statytis į gatvę, nes nėra vietų. Juokauju. Vietų visada yra, na, bent viena. Skaitykite toliau

Įspūdžiai apie praktiką ir transportą Klaipėdoje

Šiandien ligoninėje turėjau būti 7.30. Kad spėčiau persirengti, kad pravizituotume ligonius, sudalyvautume penkiaminutėje, o devintą jau būtų galima pradėti operaciją. Elenos skyriuje vakar nieko nebuvo, kam ją galėtų palikti, tai šiandien ėjo aštuntai.

Todėl kėliausi baisiai anksti, t.y. prieš šeštą ir paskui važiavau autobusu. Per 45 minutes nuo išlipimo iš lovos iki nuėjimo į stotelę, sugebėjau išsikepti kiaušinių, išgerti kavos ir dar kavos išvisti Elenai. Žinoma, ir visa kita rytinė buitis buvo įvykdyta. Net pati nusistebėjau savo operatyvumu. Skaitykite toliau