Kaip jaučiasi gydytojai

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

perspektyvos

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

north-sea

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Man tik siuntimo

– Sveiki, kas nutiko? (Tikrai būtent taip ir sveikinuosi. Laukiu, kol kas nors replikuos tą „sveiki“, kol kas niekam neužkliuvo.)
– Nieko. Man tik siuntimo.
– Dėl kokios priežasties jums reikalingas siuntimas? Kas nutiko?
– Man pas kardiologą reikia.
– O ką nemalonaus jaučiate?
– Nu man reikia pas kardiologą siuntimo.

Dažnai sako, kad reikia profilaktiškai, pasitikrinti. Prašosi ne vien pas kardiologus, dar mėgsta neurologus (bet pas juos išsitirti ar profilaktiškai nenori kažkodėl), LOR (ausų, nosies, gerklės gydytojus, kurie labai prašo, kad jų specialybę trumpintume ANG), echoskopijai (endoskopijai, arba tyrimui kai kiša žarną į kurią nors angą, siuntimų patys beveik niekada neprašo), mėgsta magnetui (MRT), arba tomografijai (kompiuterinei, nes magentinė turbūt mažiau tomografija) prašyti. Paskutiniams dviems šeimos gydytojai siuntimų nerašo, tad labai paprasta – viena magiška frazė, ir pacientas nebeprašo. O jei yra laiko dar kokioms dviems trims gudrioms frazėms, dažnai ir nebenori. Kitas reikalas, kai to tikrai reikia, bet šį kartą ne apie tai.

Yra tokia nedidelė pacientų kategorija, kurie ypatingai nori būti ištirti ir gydomi. Nepagalvokite, tai nebūtinai hipochondrikai, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą ir bijo, kad tai rimtos ligos simptomas, kurios kažkodėl niekas neranda. Randa, bet ne tą, kurios norisi ir bijoma. Viena grupė tokių norinčių išsitirti, yra tie nesupranta šeimos gydytojo koncepcijos. Galvoja, kad ligas gydo specialistai, o šeimos gydytojas tik tarp kitko. Panašūs į juos yra tie, kurie susidūrę su prastais šeimos gydytojais, ir galvoja, kad viską žino geriau už visus šeimos gydytojus, nes jie visi tik iešmininkai. Dr. Google tipo pacientai patys sau susiranda ir diagnozuojasi, bet reikia dėl formalumo nueiti pas normalų specialistą, kad patvirtintų.  Ir galiausiai, daugybe ligų sergantys pacientai, kurių ligų stažas ilgesnis, nei mano egzistavimas šioje žemėje, kurie nori profilaktiškai pasigydyti ar kad gerai ištirtų, kas man iš tikrųjų yra (du pasauliniai karai, šeši proanūkiai, ir ligos, vertos dešimties kompensuojamųjų vaistų* receptų turbūt dar per mažai).

Pirma reakcija žinote kokia? Atlaidi ir empatiška šypsena. Tada turi eiti frazė, svarbiausia nuoširdi, „aš suprantu jūsų susirūpinimą“. Po jos galima aiškintis motyvus. Labai smagu, kai tam reikalui yra bent 15 minučių. Paprastai reikia aptarnauti bent 40 pacientų per tą trumpą darbo dieną, vadinasi penkios-septynios minutės pacientui. Tarkime, kad laiko yra. Antras žingsnis, įvertinti prašymo pagrįstumą. Apie trečdaliui tokių pacientų galėdavau padėti savo kabinete: pažiūrėti ausį, išplauti sieros kamštį, parašyti kokį nors vaistą, padidinti vaisto dozę, perrišti žaizdą, išimti siūlus ir t.t. Ir tada jie labai nudžiunga, nes, pasirodo, nereikia pas specialistą. Likę kaip kada, vieniems reikėdavo siuntimo, bet visai ne ten kur prašė. Kitiems reikėdavo ir jį prašydavau.

Jeigu laiko arba noro aiškintis nėra, o pacientas prašo siuntimo, tai toks kantrus ir švelnus dialogas, kaip aprašiau pradžioje, net nevyksta. Šiek tiek lengviau, jei gydytojas pacientą pažįsta. Vertinimo dalis sutrumpėja. Jei pacientą matai pirmą kartą gyvenime, o jo kortelė stora, kaip Senasis testamentas (pažiūrėkit, viskas surašyta kortelėje, – į klausimus apie būklę kai kurie taip atsako) susiduri su iššūkiu. Gali imti ir parašyti siuntimą dėl formalumo pagal paciento diktavimą. Pacientas bus tris minutes laimingas*. Gydytojas gavęs tokį siuntimą ne. Įstaigos ir ligonių kasos piktai atsidustų ir pabambėtų, kad be reikalo eikvoji resursus. Kiti pacientai taip įgyja pretekstą piktintis ilgomis eilėmis. Jei kruopštumo daugiau, ir kantrybė tokia jau ant ribos, tada gali demonstratyviai vartyti kortelę, kol surašysi viską, kas turi būti siuntime, paprastai pacientai pasiduoda greičiau ir ima bendradarbiauti. Nors manau, kad jie sako žiūrėti į kortelę, nes patys pasimetę tarp savo ligų, tyrimų, vaistų ir kitų istorijų. Jei kantrybės visai nėra ir pacientas išsako, kad jam viskas gerai, tai gydytojas gali palinkėti, kad ir toliau viskas būtų gerai, o siuntimo jums kol kas nereikia, dėkui, viso gero, kitas, prašau, užeikite, labą dieną, sėskitės, kuo skundžiatės. Svarbu tarp žodžių nedaryti pauzių.

Bet šitie pacientai yra geri ir mandagūs, nes atėjo vizitui užsirašę iš anksto, savo laiku. Mano patys mėgstamiausi, kurie įlenda į kabinetą „man tik siuntimo“, arba kurie pasigauna tarpdury, kai po darbo dienos su glėbiu kortelių eini iš darbo. Tada dialogas būna „kuriai jūs valandai?“, „tai aš neužsirašiau, nes man tik siun…“, „tai nueikite į registratūrą, užsirašykite ir priimsiu“. Tokie paklausę protingo patarimo paskui terorizuoja vargšes registratores, nes jiems staiga jau šiandien konsultacija, operacija ar dar kas nors ir reikia siuntimo, tyrimų ir dar ko nors, daaaakareee, susimilkit, priimkit. Nu, nes tikrai, tegu tie trisdešimt karščiuojančių, vemenčių, viduriuojančių ar tvarkingai atėjusių, kad jiems išraštų vaistų, tegu palaukia prieš tą vargšą, kuris nemoka naudotis laikrodžiu, kalendoriumi ir pagarba aplinkiniams. Jei tokių žmonių pažįstate, perduokite, kad knygynuose dar gali pigiai įsigyti darbo kalendorių. Atleiskite, bet VLK tokiu atveju būna labai maloningos, ir leidžia pačiam pacientui susimokėti už konsultaciją, jei nėra siuntimo. „Leidžia“ nes jie tokie talibai diktuojantys taisykles ir mėgstantys pinigų skirtymo monopolį, dažnai nesudarantys sąlygų pacientams išleisti pinigų, kai jie norėtų ir patys tai padaryti. Taigi, mano mieli užuomaršos, jūs galite eiti ir be siuntimo visur kur jums reikia. Paprasta žodinė konsultacija kainuos gal tik kuklią dešimtinę į poliklinikos kasą, na, o jei rimtesnė operacija, pvz. šuntavimo, Santariškėse susimokėtumėte  €10500.

Šį tekstą rašiau ne tam, kad išsiliečiau apie savo patirtis su pacientais, o tam, kad suprastumėte, kad siuntimas nėra tik popieriukas ir formalizmas skirtas pagadinti gyvenimą. Mano rezidentūros kuratorius gydytojas Valerijus Morozovas siuntimą vadina taip: „Siuntimas – tai veiksmas, atsirandantis po konsultacijos, apie kurio būtinumą sprendžia gydytojas, atskingas už ji ir teisiškai, ir finansiškai. Paciento noras nėra indikacija Teritorinių Ligonių Kasų apmokamai konsultacijai.“ Normalų siuntimą parašyti nėra „tik“ paimti ir parašyti „prašau konsultacijos“, end of the story. Siuntime turi būti ne tik asmens duomenys ir kuo serga, su TLK-10 kodais (siunčiu linkėjimus vienai ligoninei, kuri ne tik tų kodų niekada neparašo, bet kartais ir išrašų po operacijų ar konsultacijų neduoda). Reikia nurodyti kaip pacientas dabar jaučiasi, kaip buvo gydyta. Kokios dar yra ligos, kaip jos gydomos. Aprašyti objektyviai būklę, pridėti atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas. Pagrįsti, kodėl specialisto kuriam siunčiama, konsultacija yra būtina ir ko tikimasi iš jo konsultacijos. Ir konsultuojamas ne pacientas, o gydytojas konsultuoja kitą gydytoją, kurio kompetencijos tam klausimui neužtenka, taigi, ne pacientas turi spręsti apie kompetencijos trūkumą, o pats gydytojas.

William Adolphe Bouguereau — "Sunki pamoka"

William Adolphe Bouguereau — „Sunki pamoka“

Suprantu, kad ne iš gero gyvenimo visiems tų siuntimų reikia. Bet kad susiklabėtumėte su gydytojais pirmiausia atsakykite ko klausia. Paaiškinkite savo ligą ir situaciją. Jeigu specialistas liepė pasirodyti, nurodykite, kur taip parašyta, duokite išrašą, arba pasakykite kada buvo pristatytas. Užsirašykite vizitui ir anksto. Jei turite gerą kontaktą su gydytoju, galite kelios dienos prieš vizitą paskambinti ir įspėti, kad reikės siuntimo, taip bus galima jį paruošti iš anksto.

_____________

* Vaistų man negaila, bet vyresnio amžiaus pacientams polifarmacija, t.y. daugiau kaip penki vaistai gali duoti daugiau žalos nei naudos: dėl vaistų sąveikų, pašalinių poveikių, užmaršumo. Tokiam pacientui labiausiai reikėtų siuntimo pas geriatrą, kad peržiūrėtų gydymą.

** Žmonės trumpai išlaiko džiaugsmo ir laimės pojūtį. Jiems atrodo, kad jei nutiks tas ar anas, tada jie bus tikrai labai laimingi. Dar daugiau, nuo tada bus visados laimingi. Mokslas sako, kad mes linkę pervertinti savo spėjimų galimybes. (Philip Tetlock, How to Win at Forecasting)

Privaloma medicina niekam nepadės

Žmogus turi teisę į sveikatos priežiūrą. Ne pareigą.

Vyksta labai keisti dalykai. Protu nesuvokiami, na, bent jau mano protui, nes visokiems entuziastams savaime suprantama, kad galima versti kitus daryti taip, kaip jiems norisi atrodo teisinga. Privalomas alkoholizmo gydymas. Privaloma vakcinacija ir baudos, jei nesutinki. Enutuzistams dar atrodo, kad jei nepritari privalomai medicinai, tai automatiškai pritari, kad alkoholizmas gerai, nesiskiepyti yra gerai ir taip toliau.

double_facepalm

dvigubas facepalm

Pirma, įsidėkite į savo galveles, kad prievarta skatina pasipriešinimą. Antra, intervencijos be paciento sutikimo ir jo sąmoningo, valingo ir savanoriško dalyvavimo yra resursų švaistymas, kalbu apie priverstinius gydymus. Trečia, mediciną, kuri turi veikti kaip pagalbos mechanizmas, paverčia disciplinavimo, kontrolės ir baudimo institutu. Galiausiai čia kova su pasekmėmis, čia yra darymas dėl darymo, o ne tikrųjų problemų sprendimas.

Grįžkime prie medicinos istorijos, apie kurią jau rašiau: Seniai seniai gydytojas buvo paciento valdovas, ką gydytojas sako, tą pacientas turi daryti. Jokių vietų diskusijai. Bet, jei pacientui nepatikdavo, jis nustodavo mokėti tam gydytojui pinigus ir susirasdavo kitą, kuris geriau ir priimtiniau aiškina kaip reikia gyventi. Dabar truputį kitaip. Už medicinos paslaugas sumokama netiesiogiai, apskritai yra terminas paslaugos, nes tai nebe vienas su vienu kontaktas, o vienas, vienas, ir dar sistema už jų abiejų, kuri užtikrina infrastruktūrą ir skirsto lėšas. Dabar pacientas ir gydytojas yra lygiaverčiai ir tarpusavyje derasi kaip ką daryti ar nedaryti. Kertinis dalykas – informuoto paciento sutikimas. Bet kai kam vis dar atrodo, kad paternalizmas yra ok.

Įvyksta keistas dalykas. Mokesčius mokantis pilietis labai primygtinai verčiamas būti pacientu. Reguliariai tikrintis sveikatą, užsiimti profilaktika, būti gydomas ir sveikti. Toks jausmas, kad jei susirgsi, tapsi mažiau vertingu piliečiu, nes iš mokėtojo, iš donoro tapsi recipientu. Įdomus paradoksas, gaudamas teisę į daugiau savarankiškumo sprendžiant savo sveikatos problemas, kartu gauni atsakomybę primygtinai ta teise pasinaudoti. O jei nesinaudoji, tave privers: privalomu gydymu arba baudomis, jei kažko nedarysi. Yra idėjų apmokestinti nutukusius žmones, pavyzdžiui, arba uždėti akcizą mėsai. Amazing.

Apie alkoholizmą (ir kitas psichikos ligas). Tai yra siaubingai didelė problema. And I mean it. Tiek iš alkoholiko pusės, tiek šalia esantiems žmonėms, ypač vaikams, net po to, kai jie suauga, darbdaviams, kolegoms, visai kitai aplinkai. Visa ta aplinka labai nori padėti alkoholikui pasveikti, ir klausia, o ką aš galiu padaryti, kad jis nebebūtų alkoholikas. (Aišku, įdomu, kam labiau jie nori padėti, patys sau, ar tam alkoholikui.) Bėda, kad kol žmogus neturi motyvacijos ir noro gydytis, efekto nebus. Kalbant apie kitas (psichikos) ligas priverstinis gydymas atbaidytų tuos, kurie patys suvokia, kad turi problemą ir ieško pagalbos.

Man labai patiko Psichologo, psichoterapeuto ir Jaunimo linijos direktoriaus Pauliaus Skruibio frazė: Didžiausia klaida, kurią daro palaikantys priverstinę hospitalizaciją dėl psichikos sutrikimų – įsitikinimas, kad hospitalizuoti bus ne jie.

Kokia apskritai visuomenės retorika psichikos (sutrikimų) klausimu. Baisi. Jei žmogus atsiduria ligoninėje, tai vadinama „suklupimu“, visiems rūpi tai pranešti, išsakyti savo nuomonę. Jei atsirastų prievartos mechanizmas, šita makabriška apsiputojusi reginių išsiilgusi minia spaudytųsi iš malonumo aptarinėdama kaip koks garsesnis žmogus buvo priverstinai gydomas nuo alkoholizmo.

Geležinės lapės kūrinys

Geležinės lapės kūrinys

Tuo tarpu vakcinų vengimas kiek kitoms, bet ne mažiau įdomus reiškinys. Reikia daug kantrybės ir sugebėjimo atsiriboti, kad galėtum skaityt visus tuos antivakcerių sapaliojimus, idėjas, teorijas ir teiginius, kodėl vakcinos yra blogai. Jų naratyve pagrindinės kelios linijos, ir viena labai stipri, kad vakcinos yra būdas kontroliuoti ir valdyti visuomenę, kaip aveles, kad vakcininomis yra sargdinama, kad vakcinos yra farmacijos sąmokslas, kad vakcinos yra vyriausybės sąmokslas ir priemonė žmonėms sekti. Jie nėra racionalūs žmonės. Dalis jų bijo dėl nepageidaujamų reakcijų, yra nepatenkinti, kad medikai tuo nesidalina ir su tuo nesupažindina. Pastaruosius bent galima perkalbėti faktų kalba.

Pirmoji kategorija žmonių įvedus baudas tik dar labiau įsitikins savo teisumu. Ir gali užkrėsti antrąją. Neleisti vesti neskiepytų vaikų į kolektyvus visai racionali „bausmė“. Bet taikyti finansines bausme yra neadekvatu. Kitas dalykas, alergijos, tam tikros kitos būklės dėl kurių negalima skiepyti – tai šitiems leisime nesiskiepyti ar irgi bausime. Jei leisime, nenustebčiau, jei staiga atsirastų labai daug sergančių keistomis ligomis ar alergiškų. Problemos tai neišspręs.

Kaip tada kovoti su neskiepijančiais? Niekaip. Imti ir nekovoti. Net atkaklus vakcinų šalininkų aiškinimas, kad tai yra labai gerai, priešininkams atrodo kaip sąmokslas ir argumentas kodėl tikrai nereikia skiepytis. Ką padaryti? Jei turite vaikų, paskiepyti juos. Pasiskiepyti patiems. Nuo 25 priklauso difterijos ir stabligės vakcina suaugusiems. Nemokama. Nueikite į savo polikliniką ar šeimos medicinos centrą ir jus paskiepys. Jei turite laiko, užklausinėti durnius, kol jiems susipainios ir pasiklys patys savo nelogiškumuose. Arba tiesiog atlaidžiai šypsotis. Jei esate medikas, atlaidžiai šypsotis ir patikinti, kad jei susirgs, gali į jus kreiptis, o jei persigalvos dėl vakcinų, kad irgi kreiptis. Būna, kad labai gudrūs ir kieti jaučiasi tie crazy tėveliai, kol vaikas nesuserga kokiu kokliušu, arba tymais, tada jaunesnes atžalėles paskiepija kaip dideli. Nuo visko, ko galima. In the end, I couldn’t continue to deny the science, – rašo viena buvusi vakcinų priešininkė, pamačiusi, kokia publika ją supa ir pasidomėjusi vakcinomis rimčiau.

10462443_860442447329048_4325729789468875732_n

Bet kuriuo atveju, palaikymas tų, kurie pasiryžta priimti sprendimą yra kur kas efektyvesnsi ir stipresnis, nei baudavimas už atsisakymą. Ne prievarta gydyti alkoholikus, o sudaryti sąlygas saugiai gydytis tiems, kurie turi motyvacijos, palaikyti jų coming-outus. Kai žmogus prisipažįsta, kad sirgo psichikos liga ir ieško pagalbos, ne rašyti menkus skandalingus straipsniūkščius, o paklausti žmogaus „kaip jums geriausiai padėti?“ „ką mes galime padaryti, kad kitiems būtų lengviau?“. Jeigu išsigandę tėvai nenori skiepyti vaiko, pasakyti, kad jei norite pamąstyti jums suteiksime tiek laiko kiek reikia, gal dar norite mokslinių straipsnių apie tai? Jeigu persigalvosite, atvykite.

liudna

Lüdni baudimo konskvencai

JŲ problemos ne MŪSŲ reikalas

Seniai seniai gyveno toks mąstytojas vardu René, pavarde Descartes, kuris sugalvojo daugybę dalykų, bet geriausiai atsimenamas už tai, kad nusprendė, jog kūnas ir protas, arba siela (nors siela yra plius jausmai ir plius valia) yra du atskiri ir savarankiškai vienas nuo kito galintys egzistuoti dalykai. Maža to, siela dar yra ir nemirtinga ir gali išlikti po kūno mirties. Bet dauguma žmonių per daug į René pamąstymus nesigilino (aš irgi, prisipažinsiu), bet ėmė ir patikėjo, kad kūnas ir siela gyvena savo atskirus gyvenimus. Taip patikėjo, kad nusprendė, kad kūnas kai serga viskas ok, bet jei siela, tada ne ne ne ne ne, pastatykim didelį pastatą už miesto ir tuos durnius sugrūskim į vieną vietą. Kaip kokius džiovininkus. Kad neužkrėstų. Tada bus jie, tie su problemomis, ir mes, normalūs, teisingi, „geros šeimos“, „normalūs“, you name it.

ohno

O ne! Kitokie nei aš puola.

 

Jei rimtai, psichiatrinių įstaigų atskirumas nuo somatinių yra toks senas, šimtmečių senumo, kad net nebepastebimas to nelogiškumas ir absurdiškumas, kad vienos kūno sistemos ligos gydomos atskirai nuo kitų, kad proto dalykai atskiriami nuo kūno, lyg vienas kitam neturėtų įtakos. Lyg nepalankūs veiksniai turėtų ne bendrai visam organizmui, o arba tik kūnui, arba tik sielai. Galimas ir toks atskyrimas: bet koks kūno sveikatos sušlubavimas daugiau ar mažiau yra socialiai priimtinas, tačiau sielos sveikata ir dalykas apie kurį galima kalbėti ne visose kompanijose. Nepaisant to, kad PSO skaičiuoja, jog ketvirtis pasaulio populiacijos bent kartą per gyvenimą patiria psichikos sutrikimų. O jei TLK-10 klasifikacijoje esančiu F kodus pabandyčiau pritaikyti savo pažįstamiems, artimiems ir nelabai artimiems, gal gautųsi ir koks pusė, jei jau taip kartą per gyvenimą, pvz, F17.2, priklausomybė nuo tabako. :) Ir čia nereikia stebėtis, baugintis, ar manyti, kad tai nenormalu. Nenormalu kai pavojingomis sąlygomis gyvendamas niekaip nesureaguoji į tai.

Ir štai, esame mes, kuriems viskas gerai su protu, ir yra jie, tie, kurie serga. Nuosaikaus kitimo nėra, yra du taškai, ne tiesė, ne spektras, o juoda-balta be visų tų pilkų perinamųjų zonų. Tai vienas iš tų prietarų, mitų ir legendų, susijusių su psichika, kurie turi įtakos, kai apie tai pradedama kalbėti viešumoje, kai apie tai kuriama politika, priimami daugiau nei vienam kiemui reikšmingi sprendimai, kai žiniasklaidoje pasakojamos istorijos, ir kai prie kavutės ar kažko stipriau susėdę tarška gyventojai. Toks jausmas, kad kalbėdami apie psichikos sveikatą, ar greičiau nesveikatą, jie ieško siaubo istorijų, savotiškos pramogos, lyg tai būtų kažkas tolimo ir neprieinamo, kaip tos didelės ligoninės su mūrytomis tvoromis, geležiniais vartais ir kažkur toli už miesto. Arba dar geriau, buvusios nacių, o paskui sovietų koncentracijos stovyklos teritorijoje. Žiniasklaidoje schizofrenija dažniausiai minima, jei koks nors tą ligą turintis žmogus padaro nusikaltimą. Tai vis išnyra toks straipsniūkštis kartą per kelerius metus. Bet kai daugiau nieko nematai apie tuos žmones, iki ir susidarai nerealistinį vaizdą, kuris įauga į smegenų skiltis atsakingas už mitologinį tikėjimą paistalais. Ta pati skiltis atsakinga už horoskopų skaitymą, homeopatijos vartojimą ir poreikį žiūrėti rusijos propagandinius kanalus siekiant sužinoti aktualijas. Juokauju.

Vienas labai liūdnas tokio mitologinio tikėjimo atvejis buvo antrame kurse, Vasaros g. 5, po ten vykusio Visuomenės psichikos sveikatos seminaro. Tiksliai nebeatsimenu apie ką buvo, bet kalbėjo apie psichikos sutrikimų turinčių asmenų pažeidžiamumą, apie tai, kad jie dažniau būna nusikaltimų aukos nei vykdytojai, ne šiaip dažniau, o dešimtimis kartų, apie pagalbos jiems organizavimą, pavyzdžiui, paslaugas bendruomenėje, pirminiame lygyje, deinstitucionalizaciją ir t.t. Žodžiu, normalius dalykus, kurie mums buvo nauji ir negirdėti. Ir štai einame po seminaro su kolege, o ji baisisi, tai ką, tuos psichus reikia paleisti į laisvę!? taigi pavojingi, išžudys visus. Ką atsakyti?

facepalmTai štai, medicinos studentai ne visada turi adekvatų suvokimą apie reikiamos pagalbos poreikį žmogui, tai ko norėti iš visuomenės, kuri net suvokimo apie tokių ligų natūrą neturi, apie statistiką, kurie galvoja, kad nematę nei vieno žmogaus su psichikos sutrikimais. Ir negali jų kaltinti, kad neturi žinių. Bet gali ir turi kritikuoti nenorą priimti 21 amžiaus paradigmos.

Dar noriu grįžti prie jie ir mes požiūrio. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis kenksmingas sergantiems, bet kad ne. Jiems jau pakankamai blogai, mažai kaip dar labiau būtų galima pakenkti. Kur kas blogiau mums, nes atsiskirdami už tvoros imame jos bijoti jais tapti, patys atsidurti už tvoros, tapti savo gandų, juokelių, pasibaisėjimo objektais, arba jei ne patys, kad mūsų artimieji taps. Psichais, kaip sakote jūs, ligoniukais, kaip sako personalas. Seki sau pasaką, kad tau taip niekada neatsitiks. Blogiausia kai pradedi suprasti, kad simptomai, kuriuos jauti gali būti dėl psichikos sutrikimo, tada būna neigimas sau, neigimas aplinkai, kol pasidaro visai blogai ir nebeišlipi iš lovos. Nes negali, arba joje sugebėjai pasikarti. Taip, žmonės sugeba pasikarti lovoje, šiaip nesugebėtų, bet labai nukankintos sielos žmogui savisauga nebefunkcionuoja ir sugeba.  Nejau pripažinsi, kad iš mes tapai jie. Toks užburtas ratas išeina. Žmonės neieško pagalbos, nesidomi efektyviais būdais, nekovoja už jų atsiradimą, apskritai rodo mažai domėjimosi visuomenės psichikos sveikata, taigi, kadangi niekam neįdomu, nėra ir kuriama tvari funkcionuojanti paslaugų infrastruktūra. Na gerai, iš tiesų ne visai taip, iš tiesų čia viskas supaprastinta iki tokio primityvaus lygio, kad tilptų į kelis sakinius.

Tarkime, kad sunegalavęs žmogus ima ieškoti pagalbos. Kreipiasi į savo apylinkės psichiatrą, kuriam maždaug tenka po 20 tūkst. sielų, sulaukia savo eilės. Psichiatras, labai tikėtina, pasiūlys gydymą vaistais. Nes daugiau nelabai ką gali pasiūlyti nemokamai. Na, dar gali nukreipti pas psichologą, kurio apylinkėje maždaug 40 tūkst. sielų. Pats pacientas negali kreiptis į psichologą, arba kitas gydytojas negali nukreipti psichologui, čia psichiatras nusprendžia ar reikia žmogui psichologo, ar ne. Dar yra iš dalies kompensuojama psichoterapija. Ties tuo ir užsibaigia mano žinios apie jos prieinamumą. Jei kaulų lūžius gydytų vien nuskausminamaisiais, efekto turbūt irgi būtų mažoka, kaulų vientisumo atsatymas, stabilizavimas reikalingi, po sugijimo mankšta ir kitos reabilitacinės procedūros reikalingas, čia sistema veikia daugiau mažiau sklandžiai. Bet psichiatriniams susirgimams turi užtekti tik vaistų, o reabilitacija tik kai įsivarai negalią? Sunegalavęs žmogustaip pat gali važiuoti į ligoninę. Ten irgi gaus vaistų, bet ir visokių veiklų. Kol bus ligoninėje. Specializuotoje ligoninėje, už tvoros. Nors kai kur yra kaip normalūs skyriai, pavyzdžiui Lazdynuose, RVUL psichosomatinių ligų skyrius, VUL SK ir LSMUK psichiatrijos skyriai. Bet nu o kam finansuoti kitokius gydymus, jei vaistai puikiai veikia. Čia oficiali Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija. Turbūt niekur taip puikiai neveikia kaip Lietuvoje, tik čia šiaip išorinės mirties priežastys yra trečia pagal dažnumą mirčių priežastis ir šiaip Europoje bene daugiausiai žudomės, bet tik sutapimai, vaistų visiškai pakanka. Tiesa, jei žmogus turi pinigų, tada gali kreiptis į psichologus, psichiatrus ar psichoterapeutus privačiai, jei nori į ligoninę atsigula atostogų metu ir taip švariai nepastebimai susitvarko su savo problema. Bet vis tiek keista.

Lietuvos psichikos sveikatos politika

Lietuvos psichikos sveikatos politika

Šiaip Lietuva daug metų kaip ir kalba, kaip ir pasirašo dokumentus apie pažeidžiamų visuomenės grupių sąlygų gerinimą, bet tada kaip ir nebeužtenka valios arba „pinigų“ tai įgyvendinti, vis epizodiškai paūbauja, kaip baisu, žmonės žūva, žudosi, žudo, dingsta, tyčiojasi ir t.t., tačiau ties tuo viskas pasibaigia. Čia tų kitų žmonių problemos, čia tų neadekvačių, pavojingų, negalinčių už save galvoti problemos. Nu bet po velnių, paimkite atsitiktinį žmogų iš gatvės, žiūrėkite į jį globėjiškai ir užjaučiančiai, šerkite vaistai, už jį viską padarykite, leiskite užsiimti tik rankdarbiais, o sportuoti tik su „tokiais pačiais“, man įdomu per kiek laiko iš sveiko praeivio padarysite palatos numeris šeši pacientą. Esminė modernios psichosocialinės pagalbos mintis, kad žmogus už savo sveikimą turi pats prisiimti atsakomybę. Vaistai jam skiriami tam, kad išeitų iš krizės, bet kad grįžtų į gyvenimą jam reikalingos gyvenimiškos priemonės, galų gale susigaudyti savyje, savo motyvuose, įgauti pasitikėjimo savimi, ar greičiau, atgauti, kad tu nesi jie, tu nesi pasmerktas, tu jei nori gali eiti dirbti. Jei žmogus turi jau psichosocialinę negalią, tada pagalbos gali kreiptis į VšĮ Rastis, pavyzdžiui jie bendradarbiauja su darbo birža ir reabilitaciją praėję žmonės labai gerai įsidarbina, DB paskui stebisi, o tai kaip jums taip pavyksta. Taip ir pavyksta. Nes F kodas pats savaime nieko nereiškia. Asmens ir aplinkos požiūrį į jį reiškia. Nors kai pradedi su žmonėmis kalbėtis apie šias problemas, apie žmogaus teises, jie išpučia akytes kaip koks naujas šauktis, jei kalbi apie agrseyviai nusiteikusios ginklų paradus organizuojančis ir kaimynines šalis mėgstančios okupuoti kaimyninės valstybės veiksmus ir tai, kad gal visai verta pabūti padoria NATO valstybe ir biški pasiginkluoti just in caseo kaip aš, klausia, juk mano teises pažeidžia mano kaimynas su psichikos sutrikimu (šauktinis sakytų, man studijos, paskola, etc. – jei bus karas, tai visi mes mirsim ir bus taip iki lemputės visi mokslai ir visos paskolos). Bet kalba eina ne apie tave su tavo kaimynu, o apie tai, kaip padaryti, kad tu net nekreiptum dėmesio, kad tas kaimynas kažkoks prastesnis už tave. Na, kaip ir neįgalieji Nacionaliniame dramos teatre, kuris jiems pritaikytas, važinėja, ir žiūri spektaklius, ir tu net nekreipi dėmesio į ratukus.

Ir pabaigdama įdedu du dokumentus.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo, 2007 m.

Lietuvos psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos alternatyvus priemonių planas 2016-2018 m.

 

 

Kam naudinga homeopatija

Dar viena iš liūdesio priežasčių naujoje poliklinikoje, kad kai kuriems ten dirbantiems gydytojams, bent tiems, su kuriais susidūriau, homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Dar baisiau, kad teko susidurti su rezidentais, kuriems homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Justė aka Enorca yra parašiusi nuostabų blogo įrašą apie homeopatinių preparatų sudėtį: Keletas durnesnių homeopatinių preparatų. Dar ten po įrašu yra klasiškų homeopatijos vartotojų ir gynėjų komentarų. Pavyzdžiui jie sako giliau pasidomėti, straipsnių paskaityti*, na, tai prašau, pasidomėjau už jus, dabar lieka tik perskaityti.

nothing

Visiškas niekas už €6,76

 

Norint suprasto kodėl šitas niekas, bet toks visiškas niekas yra populiarus, reikia pasižiūrėti į aplinkybes, kuriomis homeopatija buvo sukurta.  Samuelis Hahnemannas (1775-1843), 18-19 amžių sandūros vokiečių gydytojas nebuvo labai sužavėtas to meto medicina. Visiškai pagrįstai: dėlės, kraujo nuleidimai, o ant žaizdų dedami karšti metaliniai tinkleliai, trepanacijos, sunkieji metalai, tabako dūmų klizmos, chirurgija tai išvis siaubas, didesnė tikimybė užpūliuoti ir numirti nei išgyti. Daug skausmo, kančių, kartais daugiau nuo gydymo, nei nuo ligos. Ir taip toliau. Grįžtam prie Hahnemanno, taigi, visai netyčia jis prarijo chininmedžio miltelių, po kurio laiko pastebėjo, kad ima karščiuoti. Chinimedžio milteliuose yra kvininų, nuo 17 a. naudotų maliarijai gydyti, tarp kitko, sintetinis chlorokvinas iki šiol naudojamas. Ir tada jam įvyko eureka! momentas. Maliarijos pagrindinis simptomas yra karščiavimas, davus chininmedžio sergančiam, maliarija pasitraukia. Sveikam duodant chininmedžio, jam išsivysto ligos, nuo kurios gydoma simptomai. Vadinasi, dirbtinai sukelta liga gydo tikrą ligą. Nugi genialu, ką? Ir tada jis sugalvoja vaistus, kurie nekenkia. Tai ko reikėjo žmonijai!

nu bet tai tu matai kaip

Vis bėda su tokiu požiūriu, kad Hahnemannas nežinojo, kad maliariją sukelia pirmuonys, kuriuos perneša uodai. Kad kvininai žudo pirmuonis. Ir todėl sveikstama. Ir man atrodo, nelabai žinojo, kuo skiriasi simptomai nuo ligos apskritai. Žodžiu, pasiklydo prielaidose, priežastyse ir pasėkmėse. Kažkaip jis sugalvojo, kad tą medžiagą reikia „potencijuoti“, arba „įkrauti“, o tai geriausia daryti skiedžiant ir kratant, skiedžiant ir kratant ir taip daug kartų. „Įkrauta“ medžiaga stimuliuoja dvasinį lygmenį, pačią organizmo gelmę, pažadina ten tūnantį gebėjimą save gydyti, o įkrauna geriausiai alkoholis arba pieno cukrus. Sakyčiau mistika, bet vėlgi, 18 amžius nors atseit ten apšvieta, mokslo pasiekimai ir visa kita, bet žmonės vis tiek tikėjo fėjomis, prietarais, pranašystėmis, okultizmais ir kitokiais dvasingais dalykais, keisti papročiai atrodė viskas normalu (pvz. parduoti žmoną). Oi, palaukite, bet ir dabar kol vieni ruošiasi apgyvendinti Marsą, bet kiti kritikuoja, kad gal verčiau kolonizuoti Venerą, tai didelė grupė žmonių sėdi apsivynioję galvas folija, tris kartus bilsnoja į medžio drožlių plokštes (nors reikėtų į nedažytą medį), skaito horoskopus ir rimtais veidais juos aptarinėja. Hahnemannas sugalvojo, kad kuo daugiau praskiedi ir sukratai medžiagą, tuo geresnį terapinį efektą ji turi. Skiedimai žymimi skaičiais ir raidėmis. Raidė nurodo kokiu santykiu atliekamas kiekvienas skiedimas:
D – 1/10 (arba JAV naudojamas X, nuo romėniško skaičiaus 10, Europoje, nuo lotyniško decima)
C – 1/100
M – 1/1000
LM – 1/50000
Dar gali būti H arba K raidė, nurodanti ar purtymas atliktas Hahnemanno ar Korsakovo metodu. Skaičius prieš raidę, nurodo kiek kartų skiedimas buvo kartotas. Realus pavyzdys (iš preparato, kurį leido į sąnarius poliklinikoje, kurioje dirbu): Formica rufa 6DH: rudoji miško skruzdėlė įmesta į vandenį, viskas supurtyta Hahnemanno metodu, kas reiškia, kad 1/10 to vandens bus perkelta į 90 dalių 70% elanolio tirpalą, tada supurtyta, tada 1/10 perkelti į 90 dalių vandens, ir dar septynis kartus į vandenį. Galutinė koncentracija bus 1×10−8, arba 0,000000001% skruzdės. ne taip ir mažai, bet pagal homeopatijos principus tai čia nelabai kažką. Korsakovo metodas yra paprastesnis ir naudojamas kai reikia didesnių skiedimų. Čia ne perkeliama dalis, o paliekama, t.y. išpilamas perteklinis vanduo, visą laiką purtomas tas pats indas. Dar vienas pavyzdys (iš to preparato, kurio pakuotė panaudota pašaipai pirmoje nuotraukoje): Anas Barbariae Hepatis et Cordis Extractum 200CK Anties Cairina moschata kepenų ir širdies ekstraktas, kurio galutinė koncentracija 1×10−400 g, arba [šiaip tai tingiu aš rinkti visus tuos nulius], bet esmė ta, kad vienoje to preparato tabletėje veikliosios medžiagos net nebus iš viso. Kriaušėje daugiau formaldehidų ir sunkiųjų metalų, nei homeopatijoje veikliųjų medžiagų. Apskritai homeopatijos aiškinami principai neturi nieko bendro su chemijos ar fizikos dėsniais.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda. Homeopatija yra šūdas.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda.

18 amžiuje elektros nebuvo, bet kai buityje atsidaro visokie prietaisai, homeopatai ėmė grasinti, šiukštu nelaikyk šių piliulių šalia televizoriaus arba išmaniojo telefono, nes visa potenciacija nueis šuniui ant uodegos ir nebeveiks vaistas (cha cha cha, lyg čia būtų vaistas ir lyg jis galėtų išvis kai nors veikti). Apskritai homeopatiją tirti gana sudėtinga, nes neįmanoma laboratoriškai patikrinti sudėties, taigi, negali būti tikras, kad čia būtent tai, kas yra skelbiama ant dėžutės, nes kiekiai medžiagų yra nykstamai maži, t.y. medžiagų iš viso nėra. homeopatai kliedi apie vandens atmintį, neva vandens molekulės prisigeria energijos iš medžiagų, su kuriomis liečiasi ir taip veikia organizmą stimuliuojančiai, dėl to organizmas ima pats save gydyti. Bet lygiai tas pats vanduo lietėsi su baisiaisis chemikalais, išmatomis, plastiku ir t.t. Ar šita atmintis nebesiskaito, nes ją išmuša lauk supurtymai? JAV Maisto ir vaistų kontrolės agentūra (FDA) vis bauduoja įvairias homeopatijos korporacijas už tyrimais nepagrįstus teiginius. Arba už tai, kad kad yra medžiagų, kurios nenurodytos apraše. 2014 Terra-Medica buvo nubausti už tai, kad jų vaistuose buvo penicilino ar kitų antibiotikų derivatų. 2010 ši kompanija gyrėsi tyrimais, kad jų vaistai gydo infekcines ligas patikimai geriau, nei placebo. Tai ne, kai atibiotikų sudėtyje yra nehomeopatiniais kiekiais. FDA homeopatiją traktuoja kaip vaistą, bet reguliavimai jiems nėra tokie griežti norint patekti į rinką, t.y. į juos žiūrima kaip į nereceptinius vaistus ir pagalbines gydymo priemones, labiau žiūrima ženklinimo, nei atliktų tyrimų apie veiksmingumą ir saugumą. Lietuvoje irgi buvo vienu metu iš rinkos išimtas preparatas (tas pats iš pirmos nuotraukos), už tai, kad rašė jog gydo nuo gripo. Grįžo, kai pakeitė reklamas ir informaciją ant pakuotės į „gali padėti pelengvinti peršalimo ir gripo simptomus“ ar kažkas tokio.

homeopatinis mokėjimas

Bet jei homeopatija yra brangus niekas, kodėl žmonės ją taip vartoja ir dar sako, kad padeda. Homeopatai iš dalies teisūs, sakydami, kad organizmas pats save gydo. Taip, yra imuninė sistema, yra kai kurios būklės, kurios praeina savaime, be to yra ne vien liga, ar sutrikimas, kaip faktas, bet ir požiūris į savo būklę. Tarkime, kai man buvo pratrūkęs apendiksas ir visas uždegimo turinys išsiliejo į pilvo ertmę, slaugytoja klausia kiek balų iš dešimtis duočiau savo skausmui, kai 10 yra nepakeliamas skausmas, daviau 8, nes nu o gal gali ir labiau skaudėti (vaikščioti negalėjau, priminti negalėjau, kalbėti irgi skaudėjo, čiaudėti, juoktis išvis neįmanoma), o yra pacientų, kurie duoda 10 balų sėdėdami šeimos gydytojo kabinete ir kalbėdami apie savo sąnarius, kai net nesinaudoja pagalbinėmis priemonėmis. Taigi, jei yra nusiteikimas pasveikti, jei yra teigiami lūkesčiai, kad man dabar pagerės, pagerėja, nes tiesiog stebi tai, ko lauki, pastebi greičiau, ir anksčiau imi manyti, kad pasveikai. Ir tai gali nieko bendro neturėti su objektyviais rodikliais. Taip pat homeopatinių preparatų gydančių vėžį, lūžius ir panašiai nėra. Anksčiau būdavo, bet vėliau buvo uždrausta naudoti tokius teiginius. taigi, iš esmės gali gauti „gydymą“ savaime praeinančioms būklėms, toms, kurioms įtaką turi emocinis ar psichologinis pagrindas, tokioms, kurios priklauso nuo aplinkos sąlygų, žodžiu, ar gydysi, ar negydysi, po kurio laiko pagerės savaime. Taip pat yra tokių būklių ,kurioms tiesiog labai gerai veikia placebo efektas, pavyzdžiui, alerginės ligos arba bronchinė astma, vėmimas. mane visada vaistų studijose stebina aukšti stulpeliai, rodantys placebo efektyvumą, pavyzdžiui, ūminis cistitas moterims, iki pusės atvejų praeina nuo placebo, sunkios alergijų formos iki trečdalio. Nesidomėjau, tai nežinau ar yra tyrimų, kur lygintas placebo su visai negydymu. Yra toks dėsnis Post hoc ergo propter hoc (po to, vadinasi dėl to), išgėriau tabletę, man pagerėjo, vadinasi pagerėjo nuo tabletės. Paskiepijau vaiką MMR vakcina, vaikui išryškėjo autizmas, vakcina sukėlė autizmą. Nusičiaudėjau, nugriuvo pastato Vilniaus senamiestyje siena, dėl to, kad nusičiaudėjau.

koreliaciniai apžavai

Paskirti homeopatiją pacientui yra labai nesąžininga irba neprofesionalu. Užuot sulaukęs pagalbos, gauna abejotino veiksmingumo medžiagą, kuri dar ir kainuoja daug. Juokingiausia, kai homeopatija pateikiama kaip alternatyva farmacijai, nes atseit tai dar ne dėl aklo siekio pasipinigauti. O tai dėl ko dar? Homeopatijos korporacijos ne ką mažesnis ar agresyvesnis verslas nei „tikras“ farmacijos verslas. Homeopatai taip pat išleidžia krūvas pinigų marketingui, tik plačiau gali terorizuoti pacientus, nei normalių vaistų gamintojai.

vartodami homeopatiją jūs atmetate dviejų šimtų metų mokslo progresą ir išleidžiate pinigus. O homeopatija naudinga tik jos gamintojams.

____
* Bet turbūt ne tokius: The Lancet 2005 metų studija, kurioje lyginti homeopatijos, placebo ir įprastų vaistų tyrimų rezultatai. Išvada: homeopatija veikia tiek pat, kiek placebas, o placebo poveikiui, kaip ir homeopatijos poveikiui, daug įtakos turėjo šališki veiksniai.

Per daug darbo geriau nei per mažai

Dabar esu rezidentė Santariškėse. Kardiologijos ciklas. Kardiologai užima tris su puse iš devynių vieno korpuso aukštų, o šeštame aukšte yra dar dvi palatos. Kitame korpuse yra keturi širdies chirurgijos skyriai. Ir rezidentų besimokančių kardiologijos yra daug. Mūsų skyriuje esame penkiese. Kituose skyriuose turbūt mažiau. Čia beveik atsakymas tiems, kas klausė, kodėl internatūrai važiavau į Klaipėdą. Skaitykite toliau

Kodėl neduodu labdaros

Turbūt visi žinote, kas yra placebas. Ir gal netgi žinote tokias jo savybes, kaip kad veikimo ir lūkesčių sąsajos, pavyzdžiui, jei šalutinės reakcijos turi būti dažnos, tai ir gaunančiam placebą žmogui jos pasireikš. Arba raudoni placebai efektyvesni už mėlynus, o mėlyni efektyvesni už baltus. Tačiau ne tik placebai pasižymi tokiais, atrodytų, su pačia medžiaga nieko bendro neturinčiais poveikiais. Turbūt irgi žinote, kad geriau veikia tie vaistai, kurie supakuoti į gražias dėžutes ir tie, kurie yra brangesni. Arba, kad nemokamos psichoterapijos nebūna, nes ji greičiausiai nebus veiksminga.

placebo

Oi, palaukite, ką tai bendro turi su labdara? Labai daug ką, bet apie viską iš pradžių. Skaitykite toliau