Kaip jaučiasi gydytojai

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

perspektyvos

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

north-sea

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

Kaip naudotis poliklinika

Naudotis turiu galvoje ne pasinaudoti, o naudoti pagal paskirtį. Čia bus instrukcija, nes pasirodo, dalykas nėra toks akivaizdus, kaip galėtų atrodyti.

Poliklinika yra vienas iš tų daugybės netobulų būdų teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jų ypatybė ta, kad viename pastate, ar pastatų komplekse, sutelktos įvairių sričių specialistų komandos*, dėl to padidėja šių paslaugų prieinamumas vartotojui, lyginat su ligoninėmis. Palyginus su šeimos gydytojų kabinetais ar mažomis klinikomis, daugiau galimybių laiku atlikti įvairius tyrimus ir gauti konsultacijas. Bet šiaip poliklinika yra alternatyva ligoninei.

Kai kuriose pasaulio šalyse devyniasdešimt procentų darbo dirba šeimos gydytojai. Jų labai daug, jie dirba mažuose centruose ir prižiūri savo pacientus, kai tiems (gydytojams) kas nors negerai sekasi ar ima nebepatikti pacientas** nusiunčia į ligoninę. Lietuvoje gi, šeimos gydytojai turi dideles apylinkes (nes atlygis iš esmės skaičiuojamas nuo apylinkės dydžio, o ne nudirbto darbo. Tai išeina, kad kuo mažiau žmonės serga, tuo mažiau darbo gydytojas turi, tai kaip ir suinteresuotas, kad visi būtų kuo sveikesni) ir mažai laiko vienam pacientui, nelabai pritaikytas patalpas smulkioms manipuliacijoms (pvz. neturi nuosavo procedūrų kabineto, kuriame galėtų suleisti vaistus, nupunktuoti perteklinius kūno skysčius, susiūti žaizdas ar išimti siūles.). Teoriškai galėtų, nes dauguma moka, ar bent kažkada mokėjo, praktiškai neturi tam sąlygų ir laiko, tai siunčia specialistui.  Į polikliniką. Supermamų forume vienas iš šeimos gydytojo gerumo vertinimo kriterijų yra „negaili siuntimų ir tyrimų“. Man labai patinka tas forumas. Atskleidžia tiek tyro ir nesumeluoto paprasto žmogaus, kuris jaučiasi gudrus ir nepaprastas, suvokimo.

Dr. Katinas

Daktaras žino.

 

Kol dar visai nepribalamūtinau ir nesukėliau sumaišties: Poliklinikose dirba šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai. Yra laboratorijos ir diagnostikos kabinetai su tyrimams reikalinga aparatūra ir personalu. Poliklinikose darbas vyksta aiškiomis valandomis. Gydytojai žino kada ateis į darbą ir kada iš jo išeis, nes pacientai užrašomi tvarkingai kas 5-15 minučių. Pirmą kartą ateinančiam pacientui skiriama daugiausiai laiko, gydytojo paskyrimu pakartotinai – trumpiausiai. Šiaip kiekvienoje įstaigoje pacientų vizitui skiriamas laikas skirtingas. Kai kur pas šeimos gydytoją tiek pirminiai, tiek pakartotiniai, tiek būtinosios pagalbos vizitams skiriama po 15 minučių, kai kur specialistų konsultacijos po 10 minučių, o pakartotiniai vizitai po 5 minutes. Taip pat yra būtinajai pagalbai rezervuoti laikai (tarp medikų vadinami ekstriniais). Į juos įrašyti pacientą galima tik tą pačią dieną, kai žmogus suserga. Įrašo registratūra arba kiti gydytojai. Priklausomai nuo gydytojo užimtumo, tokių būtinųjų pagalbų gali būti nuo vienos iki daug. Daug pas specialistą bus trys ar keturi, pas šeimos gydytoją kad ir trečdalis priėmimo laiko. Paprastai labai greitai tie talonėliai dingsta, bet jei kas nors atsiuntė į ekstrinį vizitą be ekstrinio reikalo, tas kas siuntė atsiduria juodajame sąraše. Paprastai mandagu siųsti tokiu pacientus, kurie neseniai patyrė traumą ir yra apgydyti, kurie staiga susirgo, bet tai nėra tokia liga, dėl kurios reikėtų gultis į ligoninę, jeigu jau serga kokia nors liga, bet simptomai labai pablogėjo ir taip toliau. Norint atsidurti juodajame sąraše reikia atsiųsti ligonį, kuris tris mėnesius sėdėjo su trauma namie, bet šiandien sugalvojo, kad reikia nueiti pas gydytoją, arba, kai ligoniui skauda koją,  bet yra laisvas talonėlis pas akių ligų gydytoją, tai įrašo akių ligų gydytojui. Realybėje taip niekas nesielgia, iš tiesų kai žmogus išsinarina raktikaulį, o išraše iš įstaigos, kur diagnozavo ir sutvarkė parašyta: dieną X apsilankyti pas traumatologą kontrolei, tada atsiunčia pirmo lygio chirurgui. Chirurgas pažiūri, pakraipo galvą, patrūkčioja pečiais, nes nu aš čia prie ko, pacientas lieka nepatenkintas, gydytojas lieka nepatenkintas, registratūra lieka patenkinti, nes jė, radom laisvą talonėlį, bėda nuo mūsų nuslinko.

Žodžiu, poliklinikose visi daugiau mažiau dirba pagal savo valandas ir iš anksto žinodami ko tikėtis. Net ir kad bus ne visai į temą atsiųsti pacientų beveik tikisi. Bet kartais įvyksta nelaimės. Pavyzdžiui kokiam nelaimėliui šalia poliklinikos pervažiuoja koją. Arba varna iškerta gabalą skalpo, arba dar kokia neganda užeina. Tada neikite į polikliniką. Jūsų ten niekas nelaukia. Jei šalia dar kokia mažesnė, tai gal išvis nebus specialisto galinčio suteikti reikiamą pagalbą. Jei kas nors išnyra, lūžta, trūksta, plyšta – į ligoninę. Jie ten turi priėmimo kambarius, traumų punktus ir kitą infrastruktūrą pagalbai teikti.

Neseniai viename portale buvo pasipiktinusios pilietės neva tai atviras laiškas, bet visas anoniminis, nes poliklinika neįvardinta, kaip ją geras žmogus atvedė iki poliklinikos alpstančią mirštančią su trauma, o jai ten niekas nesuteikė pagalbos, registratorės tik apkoneveikė ir ištiko visos kitos bėdos. Šiandien irgi buvo atvejis, kai žmogui šalia poliklinikos atsitiko bėda, pakliuvo pas budintį gydytoją, nors reikėjo traumatologo. Laisvų  vietų nebuvo, tada pabandė chirurgui. Bet chirurgai niekuo pagal savo kompetencijas padėti negalėtų. Jei nutinka kas nors netikėto su sveikata ir ateinate į polikliniką, galima pakliūti pas šeimos gydytoją (budintį), jai labai pasiseka, pas chirurgą, pas dermatovenerologą, ginekologą ir psichiatrą. Viskas. Čia yra pirmo lygio specialistai, kuriems siuntimo nereikia. Jie gali būti ir antro lygios specialistai, pas kuriuos siuntimo reikia. Šie specialistai visų gyvenimo problemų nesprendžia, pavyzdžiui, negydo traumų. Ypač ne savo poliklinikos pacientams. Taigi, iš esmės galima patekti tik pas budintį šeimos gydytoją. Tada gydytojas įvertins būklę ir galės parašyti siuntimą kitam specialistui. Arba į tą pačią įstaigą, arba į ligoninę. Jei į polikliniką, reikės daug laukti, jei į ligoninę, reikės ilgai sėdėti, pasėdėjus įvertins būklės sunkumą, suteiks reikiamą pagalbą, o paskui vertins pagal tai kaip žmogus atrodo*** ir pagal tai, ar yra ligoninėje laisvų lovų, ar guldyti, ar paleisti namo.

Operacija.

Kai ne ten papuoli…

 

Dar kartą apibendrinsiu: Jei kas nors ištinka, kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jie jus geriausiai pažįsta, be to daug išmano apie visą mediciną, ne vien kokią siaurą sritį. Net tuo atveju kai santykiai su šeimos gydytoju nėra patys geriausi, mažų mažiausiai nukreips pas tinkamą specialistą.

Jei įvyksta trauma, geriau iškart važiuoti į ligoninę. Ten daugiau šansų greitai sulaukti pagalbos, nes poliklinikoje visi užsiėmę planiniais pacientais. Jei jūs būtumėte užsirašęs pas gydytoją ir du mėnesius laukęs, nesidžiaugtumėte, jei kas alpdamas įeitų prieš jus ir dar ilgiau lauktumėte.

Jei staiga pablogėja sveikata, bet nejaučiate, kad tuoj mirsite, paskambinkite į poliklinikos  registratūrą arba atvykite ir papasakokite situaciją, jei nepakliūsite pas savo gydytoją, bet pas budintį pasirodysite, o tada nuspręs kaip jums padėti.

Nesirkite.

_________

*Čia biškį meluoju iš knygų. realybėje dažniausiai dirba gydytojas su ar be slaugytojos. Kai kuriais atvejais dar reabilitacijos komanda yra, bet ir tie nežinau ar susirenka ir aptaria konkretų pacientą. Turbūt ne, bent jau ne poliklinikoje.

** Jei gydytojas sako „oi koks negražus vaikas“ tai reiškia, kad viskas gerai su vaiku, tik labai liga ant veido matosi.

*** Panašiai kaip antra išnaša. Kuo negražesnis ir kuo labiau nepatinka pacientas, tuo daugiau šansų, kad medikai imsis jį grąžinti į gyvenimą. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga mirtina liga ir jam taikomos paliatyvios slaugos priemonės, t.y. kai medicininis įsikišimas duotų daugiau žalos nei naudos, ir ne tik pacientui, bet ir bendram gėriui.

Sutikti aušrą darbe

Pusė aštuonių vakaro. Žmonės perka maistą vakarienei, jiems savaitgalis. Autobuse krykštauja patys sau faini paaugliai, tada išlipa, eis daryti namų darbų. Santariškių stotelėje išlipu vienintelė. Autobuse lieka dar viena keleivė. Greičiausiai ir ji namo važiuoja. Kai priėjau prie pagrindinio įėjimo, akimirką sudvejojau ar bus atidaryta. Dienos metu beveik visada tos durys varstosi. Bet viskas gerai, atidaryta. Dažnai ligoninės vakarais įėjimą palieka tik per Priėmimo skyrių. Bet viskas gerai. Ligoninė tuščia. Tik šlepsi pavieniai pižamuoti pasiklydėliai, vedini maišeliais, kurie pasibaigia šlapimo pūslės kateteriu. Arba kurie įsikibę veža lašelinę. Bet šiaip tuščia. Skubu atsižymėti visuose skyriuose ir paleisti prieš mane budėjusią rezidentę. Išleidžiu, o ji man dar įduoda arbatos pakelių, nes šilti skysčiai naktį geriau. Skaitykite toliau

Per daug darbo geriau nei per mažai

Dabar esu rezidentė Santariškėse. Kardiologijos ciklas. Kardiologai užima tris su puse iš devynių vieno korpuso aukštų, o šeštame aukšte yra dar dvi palatos. Kitame korpuse yra keturi širdies chirurgijos skyriai. Ir rezidentų besimokančių kardiologijos yra daug. Mūsų skyriuje esame penkiese. Kituose skyriuose turbūt mažiau. Čia beveik atsakymas tiems, kas klausė, kodėl internatūrai važiavau į Klaipėdą. Skaitykite toliau

Ligoninė kaip iš filmų

Nuo penktadienio prasidėjo naujas ciklas. Mes pasirinkome Respublikinę* Klaipėdos ligoninę, akušerijos-ginekologijos ciklui atlikti. Visa bėda, kad jie turi tik ginekologiją. Na, ką padarysi. Tai jei esate penktakursiai ir jaunesni, nevažiuokite čia šitam ciklui. Bet kokia kita proga tai vien edukaciniais tikslais reikia atvažiuoti pažiūrėti, kaip atrodo ligoninė lyg iš filmų.

Pirmas įspūdis buvo wow, kaip gražu, net iš išorės. Skaitykite toliau

Elena atskleidžia kaip susigaudyti operacinėje

Įrašo autorė Elena. Jei iš antraštės dar nebuvo aišku.

Visko gali gyvenime nutikti, taigi gali būti ir taip, kad kada nors netikėtai pakliūsite į operacinę ne kaip pacientas, o kaip personalas ir tada nežinosite, kas yra kas. Taigi, kad tada neatrodytumėte visai iš dangaus nukritę, keletas patarimų apie tai, kas kokį vaidmenį operacinėje vaidina ir ko reikia bijoti. Skaitykite toliau

Apie ligoninės požemius ir aistrą darbui

Šiandien su Elena važiuodamos į ligoninę aptarinėjome, kokie jie nenormalūs. Penktadienis, o visi prisirašę operacijų kaip jokią kitą dieną. Tai gal tada nieko neguldys, nes neturės kada. Ir išrašyt gal reikėtų, bet irgi nebus kam. You wish. Mano skyriuje paguldė kelis naujus, psichologiškai buvau pasiruošusi visus surašyti. Bet taip nei vieno naujo ligonio ir nepamačiau (tik prieš išeidama namo peržiūrėjau rentgeno nuotraukas). Prisiklijavau prie vieno chirurgo, kur vakar vis kartojau, kad noriu pažiūrėti hallux‘us* ir Diupiterno kontraktūrą**, tai išėjome į kitą korpusą operuoti. O tarp korpusų ligoninėse būna požeminiai perėjimai. Skaitykite toliau

Medikų darbe rutinos nebūna

Greitai bus savaitė kaip mes internuojamės,  o kai kurios procedūros daromos kasdien ir kažkaip imi manyti, kad čia jau viskas aišku, nuspėjama ir lengva. Tai ne. Per tracheostomiją šiandien prakaitavau kaip reikiant, o paskui išėjus buvo sunku judinti kelius, kaip skaudėjo. Tracheostomija (lot. treachea – gerklė, graik. stoma – pažodžiui burna, o šiaip skylėyra šiaip paprasta procedūra, kuri daroma sunkai sergantiems ligoniams, kurie patys negali kvėpuoti ir jiems reikia ilgalaikės dirbtinės plaučių ventiliacijos, arba tokiems, kurių kvėpavimo takuose kaupiasi labai daug sekreto, pavyzdžiui pūlių, ir kai reikia nuolatos atsiurbinėti, arba kai kvėpavimo takuose yra dėl kokios nors ligos atsiradęs kvėpuoti trukdantis susiaurėjimas. Operacijos esmė, kad atidalinami audiniai kakle, trachėjoje padaroma skylė ir į ją įstatomas reikiamo dydžio vamzdelis, viskas trunka tiek, kiek viena gera Pink Floyd daina.

Taigi, šiandien viskas kaip įprasta, išskyrus tai, kad nusprendėm operuoti ligonį jo paties lovoje, kad nereikėtų kyloti, neatsijungtų visokie vamzdeliai ir panašiai. Operuoti ne visai patogu, nes lova plati ir dėl to apsunkėja priėjimas prie ligonio, taip pat ji šiek tiek žemiau nei operacinis stalas. Prasideda operacija, atidalina kaklo (o ligonis to kaklo beveik neturi) audinius ir tada o kas čia?! auglys? skydliaukė? čia, tokioje vietoje, nu jo, būna, bet kieta, kažkokios nedraugiškos spalvos, tai dar paėmė biopsiją. Apskritai tai ten viskas šalia, viskas prie pat, tas daiktas aplinkui skydliaukę užėmė beveik visą plotą, nieko ten nesimatė ir dar vis kraujas užlieja, na, kraujas nusiurbiamas. Didysis nepatogumas man, kad keliais buvau įsirėmusi į lovą, rankose kabliai, visa keistai persikreipusi ir bijau pajudėti. Dėl netikėtų radinių operacija ištįso. Viskas būtų nieko, tik 15 minučių tokiai gražiai gležnai būtybei kaip aš išstovėti nejudant nepatogioje padėtyje ir bijant sujudėti – truputį nepatogu. Tai paskui ir ėjau per koridorių iki stalų, prie kurių rašome operacijų protokolus, truputį kaip mumija ir toliau galvojau, kad ne, chirurgė nebūsiu. Arba operacijos daromos autopilotu, arba iššoka koks žavus netikėtumas ir būna adrenaline rush. Chirurgams gal patinka, man ne.

Bet medicina apskritai būtent dėt tų netikėtumų man ir patinka. Čia niekada nebus taip kaip vakar. Pacientai skirtingi, kiekvienas su savo įdomia patologija, unikalia gyvenimo istorija, ar anatomine variacija. Nors kai kurie gydytojai, ypač chirurgai, labai mėgsta šabloniškai vertinti viską, ką negalime išoperuoti ir taip suniveliuoja pacientus (bet nieko, atveria ertmes ir pamato netikėtumų, taip jiems ir reikia, tegu neįsijaučia, kad jie vis tiek vienodi).

Visgi šiandien operacinėje visai patiko, nes asistavau torakoskopinėje (lot. thorax  – krūtinės ląsta, graik. skopos – taikinys) operacijoje. Tai tokia operacija, kai krūtinės sienos šone padaromos kelios skylutės, įpučiama oro, per vieną skylutę įvedama kamera, per kitas įrankiai, su kuriais atliekamos įvairios manipuliacijos. Buvau camera man ir man gerai sekėsi. Tos treniruotės Santariškėse po paskaitų, niurkant simuliatorius, chirurgijos įskaitai gauti praėjo ne veltui. Bet ta dalis, kur mokėmės dirbti su įrankiais, akivaizdžiai buvo nepakankama. Elena parsinešė į namus pianą, kad išmoktų tinkamai manipuliuoti juo kaire ranka. Mano chirurgas iš manęs to nereikalauja, jis apskritai beveik nieko iš manęs nereikalauja, nes pasakiau, kad būsiu terapeutė. Kitai internei, kuri šiandien atėjo į Elenos skyrių irgi liepė išmokt pianu grot. Bet ne tik kaire ranka, o abiem.

Elena net virtuvėje darydamasi kavą mokosi naudotis instrumentu

Elena net virtuvėje darydamasi kavą mokosi naudotis instrumentu

Po savo praktikų važiavome namo, bevažiuodamos sugalvojome, kad jau pats laikas aplankyti įstabų prekybos centrą Šeškinė (jis taip nesivadina, čia mes sugalvojom, nes atrodo, kaip Šeškinė, raudonas, aptrupėjęs, išklijuotas mažytėmis raudonomis plytelėmis, apšvietimo beveik nėra, nes dauguma lempučių vietų išpuvusios, žodžiu, kaip Šeškinėje, tik kol kas nesugriuvę). Ten dar yra prekybos centras, kuris tikrai vadinasi Pas Stanislovą. Ir jame prekiauja visokiais niekučiais. Dar nusiaubėme Gausą. Elena nusipirko dar maikučių, lyg dar būtų negana (Elena „Nu tai aišku, kad negana„). Ji jų turi daugiau, nei aš išvis čia atsivežiau drabužių (Elena „Nu aš pasiemiau tik reikalingiausius rūbus ir namie palikau dar pilną spintą„). Na, o pati ieškojau striukės. Iš pradžių maiviausi, kad ai, nereik, nereik, neperku jų nuo mokyklos laikų, man gal labiau paltukai ir panašiai patinka, tai, kas nešiugžda. Tai ar radau striukę? Ne. Nusipirkau kožankę. Ir dar ilgą juodą sijoną. Tai dabar atrodysiu kaip jaunystėje. Bet žinot, tas univero baigimas.

koža

 

O paskui Elena, kaip padori namų šeimininkė, virė sriubą. Spėkit, kaip iš jos rankiojosi patinkančias daržoves. Teisingai. Su pianu.

piano

 

O rytoj vėl budžiu priėmimo skyriuje.

P.S. Mūsų kursiokė irgi pradėjo rašyti savo internatūros nuotykius. Jos internatūra Erfurte, Vokietijoje, turėtų būti labai įdomu! :)

Įspūdžiai apie praktiką ir transportą Klaipėdoje

Šiandien ligoninėje turėjau būti 7.30. Kad spėčiau persirengti, kad pravizituotume ligonius, sudalyvautume penkiaminutėje, o devintą jau būtų galima pradėti operaciją. Elenos skyriuje vakar nieko nebuvo, kam ją galėtų palikti, tai šiandien ėjo aštuntai.

Todėl kėliausi baisiai anksti, t.y. prieš šeštą ir paskui važiavau autobusu. Per 45 minutes nuo išlipimo iš lovos iki nuėjimo į stotelę, sugebėjau išsikepti kiaušinių, išgerti kavos ir dar kavos išvisti Elenai. Žinoma, ir visa kita rytinė buitis buvo įvykdyta. Net pati nusistebėjau savo operatyvumu. Skaitykite toliau

Kaip mus priėmė Klaipėdos universitetinė ligoninė

Iš pat pradžių maloniai nuteikė laikas, įrašytas tvarkos apraše, rinktis nuo 9 val. Pažadas pirmą dieną pamiegoti ilgėliau. Kol Elena turškėsi bandžiau būti geras vyras, nes gi vakar gavau tokią rolę, ir gaminau pusryčius. Kaip ir dera vyrui, pusryčiai buvo primityvūs. Bet už tai kavos išgėrėm.

tumblr_l20epdB8Nz1qb25dg Skaitykite toliau