Įrašas publikuotas 2018 02 05 socialiniuose tinkluose
iš tumblr
Išaiškėjus priekabiavimo, smurto šeimoje ar kitokio skriaudėjo-aukos santykiui, matoma tik tai, kad skriaudėjas yra nenusakomai bjaurus, šlykštus monstras, nuo kurio susitepimas išlieka taip ilgai, kad prireikia poros metų, kartais net dešimtmečių, kad prabiltum. Po kontakto su tokiu auka jaučiasi kaip įkritusi į nenusiplaunančio šūdo duobę, kuris sugebėjo persismelkti per odą iki pat sielos gelmių, užvaldomos mintis, palauždamas valią. Iš skaitomų istorijų galima užuosti tik lengvą viso to tvaiką, bet neįmanoma suprasti kaip jautėsi nukentėję žmonės.
Po visokių skandalų apie skriaudėjus pasigirsta kalbos, kad jie yra atmatos, siaubūnai, vadinami visokiais vardais ir jiems priskiriami epitetai. Nukentėjusiam nuo to gal net blogiau. Visi žino koks anas siaubūnas, o tu tokia silpna, ėmei ir pasimovei, ajajajai, nu argi ne gėda. Jei patyrei jų baudimą, vadinasi pati esi to verta.
Ar kalbėtume apie smurtą šeimoje, ar prievartą iš galios pozicijoje esančio žmogaus (dėstytojo, režisieriaus, rezidentūros vadovo, kuratoriaus ir t.t.) ar toksišką draugystę, jie aptariami tik po demaskavimo.
Skriaudėjai paprastai būna labai žavūs ir galintys daug pasiūlyti. Jie patys būdami labai pažeidžiami, jausdamiesi labai nesaugūs, geba šitai pamatyti kituose ir tuo pasinaudoti. Apie juos sakoma „geras psichologas“.
Labai lengva skriaudėją matyti kaip vien blogą, kaip gašlūną ar kontrolės maniaką. Šie žmonės kur kas įvairesni, ir jie nepaprastai žavingi. Jie turi labai daug ką pasiūlyti. Jie susikūrė tokį savęs vaizdą, kad patys pajėgtų save pakęsti, kad nuslėptų tai, kuo šlykštysi apie save, kad nuslėptų savo baimes ir gėdas. Jie gali tapti profesoriais, prizų už talentą laimėtojais, garsiais chirurgais, žymiais ir matomais Žmonių žurnale ar tarptautinėse parodų salėse. Arba jie bus charizmatiški patrauklūs pašnekovai, pasakojantys smagias istorijas. Jie bus labai vaišingi, arba apipils dovanomis. Mainais paprašys paklusti jų kompleksams, nesaugumams, baimėms, neįsisąmonintiems konfliktams ir gėdai. Skriaudėjai apie save sukuria patrauklumo ir galios atmosferą. Jie įsikuria ir po truputį plečiasi ten, kur yra toleruojami. Taip daugybę metų gali klestėti „viešos paslaptys“ apie dulkinamas studentes, rezidentes ar kursą kartojančius vaikinukus. Galiai labai palanku prietarai, smurtinių aktų neatpažinimas, baimės ir gandų be atviro faktų aparimo atmosfera.
Smurtautojas visų pirma auka. Ar tai vaikas kuris tyčiojasi iš klasiokų, ar tai žmona kuri vis keiksnoja ir žemina vyrą, ar tai dėstytojas kuris grasina nepasirašyti, jei nepaklusi jo terorui. Visi jie yra nesaugūs sužeisti žmonės, kurie slėpdamiesi nuo gėdos kursto kituose baimę ir trokšta būti garbinami. Smurtautojai gali vaidinti ir auką, o savo skriaudžiamuosius verčia pasijauti kalti, vertu bausmės, apsuka situaciją taip, tarsi jų auka yra smurtautojas. Tai vargšai žmonės, kuriems trūksta socialinės kompetencijos, nes niekas jų neišmokė kaip mylėti artimą savo.
„Ir atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“
Man atrodo, kad norit atrasti sielos ramybę po patirto smurtinio akto, reikia atleisti skriaudėjui. Tegu jį teisia teismai pagal įstatymus, ar kitais susilaukia sankcijų už savo veiksmus. Kad pati nustotum jausti skausmą, pirmiausia turi suprasti kodėl jis taip elgėsi su tavimi. Kad ne tu esi bloga, kad su tavimi viskas gerai, tau tik nepasisekė. Atsidūrei ne laiku, ne vietoje, su ne tais žmonėmis. Tu turi trūkumų, bet jie nepadaro tavęs nusipelniusios kentėti, būti žeminamai ir ujamai. Visi mes turime trūkimų. Tai, kad tave skriaudė, daugiau pasako apie jį, o ne apie tave. Kiekvienas smurtas yra bejėgiškumo aktas. Tą sunku priimti, tačiau priėmus pasidaro kiek lengviau. Ir tai apsaugo patį nuo tapimo smurtautoju.
Jie nori, kad jų bijotume, nes iš tiesų jie bijo mūsų.
