Tagu smurtautojai bijo savo aukų

Įrašas publikuotas 2018 02 05 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

Išaiškėjus priekabiavimo, smurto šeimoje ar kitokio skriaudėjo-aukos santykiui, matoma tik tai, kad skriaudėjas yra nenusakomai bjaurus, šlykštus monstras, nuo kurio susitepimas išlieka taip ilgai, kad prireikia poros metų, kartais net dešimtmečių, kad prabiltum. Po kontakto su tokiu auka jaučiasi kaip įkritusi į nenusiplaunančio šūdo duobę, kuris sugebėjo persismelkti per odą iki pat sielos gelmių, užvaldomos mintis, palauždamas valią. Iš skaitomų istorijų galima užuosti tik lengvą viso to tvaiką, bet neįmanoma suprasti kaip jautėsi nukentėję žmonės.

Po visokių skandalų apie skriaudėjus pasigirsta kalbos, kad jie yra atmatos, siaubūnai, vadinami visokiais vardais ir jiems priskiriami epitetai. Nukentėjusiam nuo to gal net blogiau. Visi žino koks anas siaubūnas, o tu tokia silpna, ėmei ir pasimovei, ajajajai, nu argi ne gėda. Jei patyrei jų baudimą, vadinasi pati esi to verta.

Ar kalbėtume apie smurtą šeimoje, ar prievartą iš galios pozicijoje esančio žmogaus (dėstytojo, režisieriaus, rezidentūros vadovo, kuratoriaus ir t.t.) ar toksišką draugystę, jie aptariami tik po demaskavimo.
Skriaudėjai paprastai būna labai žavūs ir galintys daug pasiūlyti. Jie patys būdami labai pažeidžiami, jausdamiesi labai nesaugūs, geba šitai pamatyti kituose ir tuo pasinaudoti. Apie juos sakoma „geras psichologas“.

Labai lengva skriaudėją matyti kaip vien blogą, kaip gašlūną ar kontrolės maniaką. Šie žmonės kur kas įvairesni, ir jie nepaprastai žavingi. Jie turi labai daug ką pasiūlyti. Jie susikūrė tokį savęs vaizdą, kad patys pajėgtų save pakęsti, kad nuslėptų tai, kuo šlykštysi apie save, kad nuslėptų savo baimes ir gėdas. Jie gali tapti profesoriais, prizų už talentą laimėtojais, garsiais chirurgais, žymiais ir matomais Žmonių žurnale ar tarptautinėse parodų salėse. Arba jie bus charizmatiški patrauklūs pašnekovai, pasakojantys smagias istorijas. Jie bus labai vaišingi, arba apipils dovanomis. Mainais paprašys paklusti jų kompleksams, nesaugumams, baimėms, neįsisąmonintiems konfliktams ir gėdai. Skriaudėjai apie save sukuria patrauklumo ir galios atmosferą. Jie įsikuria ir po truputį plečiasi ten, kur yra toleruojami. Taip daugybę metų gali klestėti „viešos paslaptys“ apie dulkinamas studentes, rezidentes ar kursą kartojančius vaikinukus. Galiai labai palanku prietarai, smurtinių aktų neatpažinimas, baimės ir gandų be atviro faktų aparimo atmosfera.

Smurtautojas visų pirma auka. Ar tai vaikas kuris tyčiojasi iš klasiokų, ar tai žmona kuri vis keiksnoja ir žemina vyrą, ar tai dėstytojas kuris grasina nepasirašyti, jei nepaklusi jo terorui. Visi jie yra nesaugūs sužeisti žmonės, kurie slėpdamiesi nuo gėdos kursto kituose baimę ir trokšta būti garbinami. Smurtautojai gali vaidinti ir auką, o savo skriaudžiamuosius verčia pasijauti kalti, vertu bausmės, apsuka situaciją taip, tarsi jų auka yra smurtautojas. Tai vargšai žmonės, kuriems trūksta socialinės kompetencijos, nes niekas jų neišmokė kaip mylėti artimą savo.

„Ir atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“
Man atrodo, kad norit atrasti sielos ramybę po patirto smurtinio akto, reikia atleisti skriaudėjui. Tegu jį teisia teismai pagal įstatymus, ar kitais susilaukia sankcijų už savo veiksmus. Kad pati nustotum jausti skausmą, pirmiausia turi suprasti kodėl jis taip elgėsi su tavimi. Kad ne tu esi bloga, kad su tavimi viskas gerai, tau tik nepasisekė. Atsidūrei ne laiku, ne vietoje, su ne tais žmonėmis. Tu turi trūkumų, bet jie nepadaro tavęs nusipelniusios kentėti, būti žeminamai ir ujamai. Visi mes turime trūkimų. Tai, kad tave skriaudė, daugiau pasako apie jį, o ne apie tave. Kiekvienas smurtas yra bejėgiškumo aktas. Tą sunku priimti, tačiau priėmus pasidaro kiek lengviau. Ir tai apsaugo patį nuo tapimo smurtautoju.

Jie nori, kad jų bijotume, nes iš tiesų jie bijo mūsų.

Smurtas prieš vaikus kaip bejėgiškumas

Įrašas publikuotas 2017 01 27 socialiniuose tinkluose 

Mark Nixon – Labai mylėti pliušiniai meškiukai

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja per vieną pamoką, jau neatsimenu kokiame kontekste, paminėjo, kad jos tėvai niekada netaikė fizinių bausmių. Buvo labai sunku patikėti. Kaip tai netaikė. Sakė, net į kampą nestatė. Apie rėkimą ar balso kėlimą jau neatsimenu.

Šis epizodas mane labai sukrėtė. Ilgai galvojau, kad ji meluoja ar maivosi, kad taip negali būti. Vaikystėje būdavo visai einamos temos, apie tai, kokio skonio beržinę košę kas valgo. Pavyzdžiui, kai muša su diržu, per nuogą užpakalį, ar per drabužius. Kiek smūgių kumščiais daugiausiai yra kas gavęs. Kokiais dar daiktais, be diržo, dar yra buvę mušti. Na, įsivaizduojat.

Mano vaikiškoje galvoje net nebuvo koncepto, kad įmanoma vaikų nemušti. Tai atrodė savaime suprantama, kaip pasakos prieš miegą, ar pusryčiai. Ir štai, suaugęs žmogus sako, kad nežino, kaip galima vaikus mušti. Savo vaikus. Vaikus.

Po kurio laiko ėmiau galvoti, kad gal ji nemelavo. Gal iš tiesų įmanoma vaikystė napatyrus smurto. Ji buvo netradicinė mokytoja, su metodais, kurie kartais keldavo frustraciją ir pyktį, o kartais susižavėjimą. Ji buvo griežta ir nenuolaidžiaujanti. Ir kaip vaikai ne visada ją mėgdavome. Jos bjaurumą tada buvau linkusi suversti tam, kad jos tėvai teisingai neaklėjo, t.y. nemušė. Nu nes kaip kitaip tokiai užaugti. (Jei ką, tik pabaigusi mokyklą supratau kiek daug davė jos lietuvių kalbos pamokos, ir kokia nuostabią mokytoją turėjome.)

Bet kai praėjo dar daugiau laiko, pasijaučiau labai smarkiai išduota. Tuo metu ėmė rastis suvokimas, kad smurtas negerai. Ir kur kas negeriau yra tiems žmonėms kurie jį patiria, nei kad nepatiria. Kad smurtas tai nėra normalu ir savaime suprantama. Kad mūsų vaikiški pokalbiai apie tai, kokiais būdais mus muša tėvai iš tiesų buvo labai kraupūs.

Vėliau buvo medicinos studijos, ir sužinojau kokiais dar būdais tėvai auklėja savo vaikus. Pavyzdžiui metimu į sieną. Pavyzdžiui purtymu iki sąmonės netikimo. Ir visokiais kitokiais. Jausdavau šleikštulį. Fizinį. Esu per paskaitą apie smurtą prieš vaikus apsiverkusi.

Man labai pasisekė. Sužinojau, kad vaikų įmanoma nemušti būdama pati dar vaikas. Ir turėjau pakankamai daug laiko pergyventi ir išgyventi su tuo susijusias emocijas. Išgyvendinti įsivaizdavimą, kad tas kas muša ir rodo jėgą, tas iš tiesų yra stiprus, ir suvokti, kad jeigu reikia demonstruoti jėgą, kad esu ne stiprus, o visiškas bejėgis. Turėjau užtektinai suprasti, kad mūsų visų tėvai nėra blogi žmonės. Suprasti, kad tai, kad mušamas vaikas nėra dėl to kaltas, nusipelnęs ir prisiprašęs.

Mūsų, tų vaikų, aptarinėjančių smurtą, tėvai patys buvo tie bėjėgai, nežinoję, neįsisąmoninę, kad gali būti kitaip. Suaugę žmonės patys tampa savo tėvų kopijomis. Ir auklėdami vaikus auklėja taip pat, kaip buvo auklėti patys. Nebent imasi to sistemingai ir tikslingai mokytis dar prieš susilaukdami vaikų.

Realybėje nesuskaičiuojamus kiekius žmonių vaikai ištinka, neplanuotai atsiranda gyvenime. Ir tada svarbesni fiziniai poreikiai, tokie kaip išgyventi. Nežinia kurioje vietoje atsiduria mokymasis kas tas vaikas ir ką su juo daryti. Ir visiškai prioritetų gale vertybiniai klausimai. Nes apsisprendimas muši vaiką, ar nemuši, yra vertybinis.

Net planuoti vaikai, kai gimsta, pasirodo ne tokie mieli, kaip įsivaizduota. Toli gražu. Suaugystė dar nereiškia, kad išaugai tą vaiką iš savęs. Vis dar būni silpnas, bejėgis, kuris nori, kad jį apbglogbtų šiluma ir besąlygine meile, bet dabar pats turi būti to davėjas. Tik gamtos dėsniai tokiai, kad negali duoti to, ko neturi. Kai kas iš vaikų tikisi besąlyginės meilės. Bet vaikai yra bjaurūs spinagrizai, kurie nuolat reikalauja, reikalauja, reikalauja. Atrodo vis duodi, o jiems negana. Duodi viską, ką turi, o jiems negana. Nes svarbiausio dalyko tai taip ir negavo – meilės, tiek kad jos užtektų.

Mušti vaikai nebūtinai užauga blogi ir nepataisomai suluošinti. Tik jie labai giliai sužeisti. Ir ne vien kumščiai sužeidžia, labiau pats principas. Be to prieš diržą dar būna daug žodžių. Rėkimo, grasinimų, prasivardžiavimo. Būna ir gerų dalykų. Būtent ta meilė ir žiaurumas, kurie eina kartu, sukelia labai didelį vidinį konfliktą. Taip išmokstama išdavystės, ir kas tai, ką labiausiai myli, labiausiai ir įskaudina, todėl niekuo negali pasitikėti. Jei šis konfliktas paliekamas neišspręstas, jei neatleidi savo tėvams, vėliau gali tapti kaip jie. Bejėgiu ir greitai palūžtančiu. Konfliktai sprendžiami senais būdais, neieškant kitokių metodų, nesprendžiant jų ramiai ir netradiciškai.
Esu girdėjusi iš jaunų tėvų, savo bendraamžių, kad kai pati turėsiu vaikų, tada juos suprasiu ir ne tik pateisinsiu fizinį vaikų baudimą, bet pati taip darysiu. Tai žmonės, kurie iki apsivaikavimo patys galvojo, kad fizinės bausmės nėra labai gerai.

Smurtas yra baisiausias ne konkrečiai pasireiškiančiu aktu, o savo kontekstu ir prielaidomis jam atsirasti. Pats smurtinis veiksmas yra tik galutinė išraiška. Bet už to yra kenčiantys žmonės, bejėgiai, sutrikę, nelaimingi, sutrikę.

Kai eina kalba apie smurto uždraudimą, tie, kas jam priešinasi galvoja visai kitaip, nei tie, kas nori smurtą uždrausti. Tie žmonės patys nepergyvenę savo konfliktų, su jais neišbuvę, jie patys labai įsibaiminę.

Manau, kad vienintelis būdas išvengti smurto, tai jo nekurti. Bet koks smurtautojas, absoliučiai bet koks, pats yra pirmiausia auka. Jie buvo skriaudžiami ar asmeniškai, ar sistemiškai. Galbūt augo skurde, jei ne materialiniame, tai emociniame. Ir tokiems žmonėms reikia padėti. Yra daugybė būdų, kaip būsimiems ir esamiems tėvams padedama spręsti sunkumus auklėjant ir prižiūrint vaiką. Tėvystė yra labai sunkus įgūdis, kurio reikia mokytis. Tiems, kuriems nesugeba patys, kur kas efektyviau yra padėti, nei juos bausti.