Praėjusį savaitgalį buvo skeptikų (LSD*) ir jų draugų susitikimas miške. Su skeptikų draugija susipažinau per savo tekstus. (Apskritai daug kas gyvenime man nutinka per blogų rašymą :D) .
Kaip Justė rašo, skeptikas tai toks žmogus, kuris netiki. Pavyzdžiui, jei ateistas pasako, kad netiki dievu, tai klausia, o tai kuo tu tiki. Skeptikas labiau būtų toks žmogus, kuris pasitiki: eksperimentu, stebėjimu, faktais, išvadomis, tuo ką mato, girdi, ar suvokia. Ir dar kelia klausimus bei abejoja. Paprastai LSD veikla susijusi su šarlatanų, klaidinančios reklamos atskleidimu, vartotojų teisių gynimu ir visuomenės švietimu apie tokius apgavikiškus dalykus, kaip homeopatija, horoskopai, detoksikacija ir kitokie atsibodę dalykai.
Iš kitos pusės skepsis labai reikalingas ir specialistams, profesionalams. Pavyzdžiui šeštame kurse per klinikinę farmakologiją nagrinėjome mokslinius medicininius straipsnius su užduotimi surasti kas negerai. O tuose straipsniuose tikrai galima prie daug ko prisikabinti. Ar prie tiriamųjų grupės, ar prie metodologijos, ar prie autorių interesų, galbūt jie dirba kokiai nors farmacijos kompanijai ir to nedeklaravę. Blogai ne tai, kad dirba, blogai, kai nedeklaruoja interesų, nes farmacininkams tyrimai irgi labai reikalingi, o medicinoje sakoma nėra blogų rezultatų, net neigiami ar nepakankamą efektyvumą rodantys rezultatai yra vertingi. Ir ties šita vieta išlenda skepticizmo priežastis: kartais naudingiau nepatikusius rezultatus paslėpti, užmaskuoti, sugalvoti kokias gudrias formuluotes, ar apskritai nepublikuoti tokių duomenų. Jau gana daug metų kalbama, kad kai kurių vaistų, ypač psichiatrinių ir antihipertenzinių vaistų daug tyrimų, rodžiusių nepakankamą efektyvumą, t.y. vos didesnį nei placebo, buvo išvis nepublikuoti. Todėl šitame kontekste labai juokingai atrodo psichiatrų kalbos apie „psichologų mafiją“, kurie nori „monopolizuoti gydymą“ įvesdami šalia vaistų kitokius metodus, nes štai Lietuvoje juk nuo tų stebuklingų vaistų taip puikiai žmonės sveiksta. Arba labai liūdnai pacientai, kurie geriau kokius keturis penkis antihipertenzinius vaistus, o jiems vis kraujospūdis nemažėja. O dar liūdniau, kai įvertini kiek valstybei kainuoja tų pacientų gydymas. Ir išvis tragiška, kai perka etinius, o ne generinius vaistus, kurie kelis kartus brangesni, bet perka, nes gydytojams ar vaistininkams atstovas atėjo ir primelavo, o melus sustiprino lapukais, lankstinukais, saldainiukais ar kotletukais. Ir ne vien Lietuvoje, kurioje sveikatos priežiūros specialistų atlyginimas neadekvatus jų paruošimo kainai, išsilavinimui, darbo krūviui ir atsakomybei, bet ir visur kitur. Pvz. JAV vaistų firmos daugiau pinigų išleidžia rinkodarai, nei vaistų tyrimams. Ir rinkodaros tik labai mažą dalį sudaro reklama pacientams, visa kita leidiniai, mokymai ir, žinoma, „suvenyrai“ gydytojams. Taigi, problemos universalios. Beje, labai daug problemų ir žmogiškųjų savybių senos, banalios ir dramos labai nesikeičia nuo XII ar XVII amžiaus, tad skaitykit senovinę literatūrą, arba knygas apie ją.
O dabar prieisiu prie kiek smagesnių ir labiau viltį teikiančių dalykų. Atkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją (JGA). Kažkada seniai seniai, t.y. iki 2009 metų rezidentai turėjo tik studentų statusą, ardavo juodai daug, o socialinių garantijų neturėjo jokių, ir darbo užmokesčio negaudavo, tik stipendiją, nuo 400 iki 800 litų. Kaip faina, kai tau trisdešimt, turi šeimą, o mėnesio pajamos, jei abu rezidentai, iki 1600 litų. O jei susergi pats kaltas. Jei išeini motinystės atostogų, lieki be pajamų išvis. Tai 2008 atsirado idėja kurti jaunųjų gydytojų interesus ginančią organizaciją ir 2009 ji buvo sukurta. Stebėtinai greitai pasiekta rezultatų ir dabar gydytojai rezidentai gauna atlyginimą ir turi darbuotojo statusą. Studento statusas irgi išliko, stipendija irgi liko, bet buvo gerokai padidinta. Iš JGA turim dėkoti, kad dabar valstybės finansuojamoje rezidentūroje esančio rezidento mėnesio pajamos gali siekti apie €650. Nebent išeina motinystės atostogų, vis dar šikna čia, nes stipendijos (kuri sudaro daugiau nei pusę pajamų) nebelieka, o išmoka skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, bet irgi būna juokingai maža, nes rezidentai dažnai keičia darbo vietas. Taigi, jei prieš motinystės atostogas dirbta vieną mėnesį, tai gausi tik 1/12 atlyginimo. Valio, valio. Nors dabar LSMU rezidentų taryba pramušė Ligos ir Motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kad vaikus prižiūrintiems rezidentams sąlygos pagerėtų, trūksta tik Prezidentės pritarimo. Ir va tokiems ir panašiems reikalams spręsti atkurta JGA. Kitas klausimas ties kuriuo dabar dirbsime, kaip jauniesiems gydytojams turėti geresnes darbo sąlygas po naujojo socialinio modelio, t.y. Darbo kodekso pataisų. Kadangi DK bus labai liberalus su minimaliomis apsaugomis darbuotojui, tai didesnes apsaugas ir teises gali užtikrinti profesinės sąjungos ir darbuotojų asociacijos per kolektyvines sutartis. Yra šalių, kuriose išvis visi darbo santykiai per tokias kolektyvines sutartis reguliuojamos, o darbuotojai aktyviau dalyvauja profesinių sąjungų ir asociacijų veikloje.
Beje, JGA nariais gali būti ne vien tik rezidentai ir jaunieji gydytojai (yra visokių apibrėžimų, bet dažniausiai tai iki 35 metų arba pirmos nuolatinės darbo vietos), bet entuziastai, norintys gerinti jaunųjų gydytojų sąlygas, pavyzdžiui teisininkai welcome.
Norint įstoti reikia užpildyti prašymą ir atsiųsti į jgadokumentai[et]gmail.com. Prašyme nurodyti asmens duomenis, specialybę, medicinos licencijos numerį ir narystės tipą: tikrieji nariai – tie, kurie gali būti renkami į valdybą ir atstovauti Europos jaunųjų gydytojų asociacijoje, asocijuoti – kurie į valdžias nepretenduoja, bet naudojasi visomis kitomis teisėmis ir laimėjimais. Arba jei dar kils neaiškumų, tiesiog parašyti komentaruose klausimus.
_______
* Sutrumpinimas tikrai neturi nieko bendro su tam tikromis substancijomis, o su kažkokia tai raudona politine partija juo labiau.