Bet aš tai moku mokesčius!!11!!1!

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos tiems, kas moka už save pakilo iki €29, tokia su ma, nes tai sudaro 9 % nuo MMA (minimalkės). Už save moka visokie laisvai samdomi darbuotojai, dirbandys pagal autorines sutartis, verslo liudijimus, individualios veiklos pažymėjimus ir panašiai, čia tie žmonės kurie patys susimoka visus mokesčius: 15% gyventojų pajamų mokestis (arba 5% jei užsiima šarlatanizmu, magine veikla, gamyba, prekyba, įvairiomis kitomis paslaugomis, t.t.), 28,5% arba 29,5% valstybinio socialinio draudimo mokestis, (nuo 50% gaunamų pajamų), privalomasis sveikatos draudimas jau minėtus €29.

Dirbantys samdomą darbą patys mokesčių nemoka, t.y. neina patys ir vieną mėnesį per metus neperveda iš savo sąskaitos mokesčių už visus metus, o kas mėnesį gauna atlyginimą su jau išskaičiuotais mokesčiais. Tie mokesčiai yra: 31% SoDra, 15% GMP, 9% PSD. Atlyginime ant popieriaus SoDros įmokos neįskaičiuotos, nes jas moka darbdavys. Pavyzdys, jaunesnysis gydytojas rezidentas ant popieriaus teoriškai* gauna apie €390, bet į biudžetą pakliūva apie €242 mokesčių pavidalu, į rankas atlyginimas yra apie €290.

Visi kiti, pavadinkime, vartojimo, mokesčiai šiuo matu manęs nedomina. Kas su mokesčiais nuveikiama, visko irgi nenagrinėsiu, nes įdomiausia kaip lėšos panaudojamos sveikatos apsaugoje. Daugiau lėšų nei sveikatos apsaugai skiriama tik pensijoms išmokėti. Šiandien kaip tik savo darbovietėje radau įvairių paslaugų kainynus. Kaip tos kainos sudaromos tiksliai nežinau, kaip ir nežinau ar apskritai kas nors žino.

Gana neretai pasitaikanti gydytojų darbe situacija, kai pacientas prašo kokio nors tyrimo, arba siuntimo kokiais nors konsultacijai, arba procedūrai, arba operacijai, bet gydantis gydytojas atsisako, motyvuodamas, kad pacientui nėra matomos medicininės būtinybės atlikti tai, ko jis prašo. Tada pacientas pasipiktina ir sušunka, kad moka mokesčius. Visai pasitaikantis atvejis kai tokie pacientai turi su savimi segtuvus, kuriuose sudėti jų medicininių nuotykių aprašai, tai jau anksčiau atliktų tyrimų ir konsultacijų aprašymai ir kopijos. Iš dalies pacientas teisus, nes taip, sumoka tikrai nemažai mokesčių: jei uždirba tik minimumą (o kuo mažesnės paciento pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jis sirgs) per metus išeina, kad į PSD fondą įmoka** €348. BEt kartu ir neteisus, nes nežino kiek kas kainuoja. Pavyzdžiui, viena brangiausių procedūrų kurias kol kas radau yra aortos ir vainikinių kraujagyslių jungties opracija, dar liaudyje vadainama šuntavimu. Tokia operacija daroma gana seniai sergantiems širdies ligomis, kuriems jau išbandyta daug kitų gydymo būdų. Atlikus tokią operaciją galima tikėtis gyvenimo trukmės prailgėjimo dar apie 10 metų. Tokia operacija kainuoja €10500. Už tiek galima nusipirkti kokią mielą sodybą Šiaulių rajone, automobilį, arba rimtai susiremontuoti butą. Kad tokią sumą sukauptum pats, turėtum mokėti įmokas į PSDF 30 metų, su sąlyga, kad daugiau jokiomis kitomis sveikatos priežiūros paslaugomis nesinaudosi. Arba pavyzdžiui ištiko infarktas, bet toks pobjauris, tad teko atsidurti kardiologinėje intensyvios terapijos palatoje. Gulėjimas vieną dieną ten kainuoja €250,89 arba beveik devynios minimalios PSD įmokos. Bet čia vaistų kainos ir gydytojų konsultacijos neįskaičiuotos.

fakaragis

Žinoma, aš išrankioju labai drastiškus atvejus, su kuriais galbūt, reikia tikėtis, skaitytojams neteks susidurti, Už tai tenka susidurti su gydytojų konsultacijomis. Įvairiose įstaigose jos įkainotos skirtingai, bet kainos svyruoja nuo 12 iki 50 eurų už konsultaciją. Aišku, jei Teritorinėms ligonių kasoms reikėtų sumokėti už kiekvieną konsultaciją, kurią atlieka gydytojas, tai eilės būtų dar didesnės, nes pasibaigtų pinigai ir gydytojai nedirbtų. Tai sugalvota nu tiesiog genialiai geniali sistema: mokama už kas trečią vizitą, t.y. už pirmą, ketvirtą, septintą ir t.t. apsilankymą pas gydytoją, už antrą, trečią, penktą, šeštą ir t.t. yra nemokama. Ir dar, paslaugos vertinamos balais. Vienas balas senovėje buvo vertas vieno lito, vėliau devym kažkiek centų, vėliau aštuom kažkiek centų, vėliau vėl devymkažkiek. Kai įvedė eurą, tai balus konvertavo ne taip kaip visi, o 1:1 santykiu, o dabar balas vertas €0.99.  Tik bėda ta, kad nuo to pinigų biudžete daugiau neatsirado. Ir apskritai, tie pinigai kažkaip labai greitai susinaudojo.

VLK įgyvendino jų svajonę.

VLK įgyvendino jų svajonę.

Šiek tiek kitaip yra su šeimos gydytojais. Jiems moka ne už atliktą darbą***, o  per capita, t.y. pagal apylinkės dydį. Dar kitaip yra mokama ligoninėse, bet tai jau išeina už mano kompetencijos rato, nes labiau domiuosi pirmine sveikatos priežiūra. Atskira tema yra tyrimų apmokėjimas priklausomai nuo to, kas juo paskiria. Pavyzdžiui šeimos gydytojai gali paskirti sąlyginai mažai tyrimų, kuriuos apmokėtų iš PSDF, o ne pats pacientas. Iš kitos pusės, gali paskirti daug vaistų, kurių dalį kainos iš to fondo apmokėtų. Apie kas ką daro ir kas ką gali dar viena atskira tema.

Medicina yra labai brangi. Labai. 2010 m. išlaidos sveikatai sudarė 7% BVP, kas prilygsta ES vidurkiui. Vienam žmogui per metus tais pačiais metais išleista 1299,5 euro (kas prilygsta tuometinėms 48 minimalioms įmokoms į PSDF, vadinasi, vienam žmogui per metus išleidžiama tiek, kiek jis uždirba per dvejus metus). Kainuoja ne tik  paslaugos, bet ir išlaikymas; medicinos personalo, aptarnaujančio personalo, administracinio personalo, pastatų, įrangos išlaikymas. Šių metų PSDF biudžetas 1.4 milijardų eurų ir tai nepakankamas.  Kad įstaiga gautų priėjimą prie šių lėšų, turi būti sudariusi sutartis su Teritorinėmis ligonių kasomis. Kompensuojamiesiems vaistams, konsultacijoms, tyrimams, siuntimams ir taip toliau sudaromos skirtingos sutartys. Pirmenybė teikiama valstybinėms įstaigoms (because reasons). Gali nutikti taip, kad privačiai įstaigai tiesiog nebelieka galimybių sudaryti sutarčių su TLK, vadinasi, tam tikros veiklos sritys nebus dengiamos iš PSDF. Tokiu atveju už viską susimoka pats pacientas, arba sumoka jo privatus sveikatos draudimas, tik ar daug kas tokį turi.

Fx0L1ckN_cC_bl-f2SuPQixMb-wp0OEJYBb2CD5buQ4

 

Kaip gydytojas, su kuriuo dabar dirbu, sako, Tėvynėje dar ne viskas tobula. Sveikatos sistemoje dar gerokai iki tobulumo. Lietuva su savo problemomis yra visiškai neunikali. Apskritai, didelė sistema pati savaime užprogramuoja nesėkmei ir nusivylimams, net tokiu atveju, kai sistemoje tų lėšų yra daug.

Dabar anonsas. Planuoju parašyti dar kelis rašinius apie tai kur konkrečiai ir  skauda šitoje sistemoje, kaip tai išsisprendė kitos šalys ir kokie dar sprendimų pasiūlymai išrasti.

__________

* Teoriškai, nes atlyginimus rezidentams moka ne įstaigos, kuriose jie dirba, o Sveikatos apsaugos ministerija iš rezidentų atlyginimo fondų, rezidentūros bazė tik perveda pinigus. Už budėjimus gali gauti keliais eurais daugiau, pvz. viena tokia didelė ligoninė labai giriasi, kad rezidentams moka už budėjimus iš savo biudžeto. Realiai tai moka tik už naktinius budėjimus, už vakarinius ir savaitgalinius nemoka, ir tai, tas mokėjimas už vieną budėjimas į rankas €6. Ir dar ta ligoninė turi nerašyta taisyklę, kad po budėjimo turi grįžti dirbti į skyrių, ir nors rezidento pagal darbo grafiką įstaigoje būti neturėtų, jo antspaudas ir parašas niekur atsidurti negali, bet juk jis dar ir studentas, tai jam ir mokytis reikia. Nu kas čia yra 70 valandų darbo savaitė. :) Ai, o šiaip man asmeniškai visose įstaigose mėnesio atlyginimas skirdavosi. Nuo ko tai neįsivaizduoju.

** Tiksliau, įmokės, nes iki šiol įmoka buvo €27, bet kadangi didina minimalkę, didėja ir įmoka.

*** Per capita yra bazinis atlyginimas, dar gydytojai gali gauti priedus už gerą tam tikromis ligomis sergančių pacientų priežiūrą, už anksti (1 stadijos) diagnozuotus vėžius, už pacientų nukreipimą dalyvauti patikros programose, už nėščiųjų priežiūrą. Skirtingų amžių pacientai taip pat įkainoti skirtingai.

LSD miške ir kitos organizacijos

Praėjusį savaitgalį buvo skeptikų (LSD*) ir jų draugų susitikimas miške. Su skeptikų draugija susipažinau per savo tekstus. (Apskritai daug kas gyvenime man nutinka per blogų rašymą :D) .

Kaip Justė rašo, skeptikas tai toks žmogus, kuris netiki. Pavyzdžiui, jei ateistas pasako, kad netiki dievu, tai klausia, o tai kuo tu tiki. Skeptikas labiau būtų toks žmogus, kuris pasitiki: eksperimentu, stebėjimu, faktais, išvadomis, tuo ką mato, girdi, ar suvokia. Ir dar kelia klausimus bei abejoja. Paprastai LSD veikla susijusi su šarlatanų, klaidinančios reklamos atskleidimu, vartotojų teisių gynimu ir visuomenės švietimu apie tokius apgavikiškus dalykus, kaip homeopatija, horoskopai, detoksikacija ir kitokie atsibodę dalykai.

Erorca kairėje ir aš su LSD šūkiu "Neduok durniui kelio".

Enorca kairėje ir aš su LSD šūkiu „Neduok durniui kelio“. Hertos Matulionytės-Burbienės nuotrauka.

Iš kitos pusės skepsis labai reikalingas ir specialistams, profesionalams. Pavyzdžiui šeštame kurse per klinikinę farmakologiją nagrinėjome mokslinius medicininius straipsnius su užduotimi surasti kas negerai. O tuose straipsniuose tikrai galima prie daug ko prisikabinti. Ar prie tiriamųjų grupės, ar prie metodologijos, ar prie autorių interesų, galbūt jie dirba kokiai nors farmacijos kompanijai ir to nedeklaravę. Blogai ne tai, kad dirba, blogai, kai  nedeklaruoja interesų, nes farmacininkams tyrimai irgi labai reikalingi, o medicinoje sakoma nėra blogų rezultatų, net neigiami ar nepakankamą efektyvumą rodantys rezultatai yra vertingi. Ir ties šita vieta išlenda skepticizmo priežastis: kartais naudingiau nepatikusius rezultatus paslėpti, užmaskuoti, sugalvoti kokias gudrias formuluotes, ar apskritai nepublikuoti tokių duomenų. Jau gana daug metų kalbama, kad kai kurių vaistų, ypač psichiatrinių ir antihipertenzinių vaistų daug tyrimų, rodžiusių nepakankamą efektyvumą, t.y. vos didesnį nei placebo, buvo išvis nepublikuoti. Todėl šitame kontekste labai juokingai atrodo psichiatrų kalbos apie „psichologų mafiją“, kurie nori „monopolizuoti gydymą“ įvesdami šalia vaistų kitokius metodus, nes štai Lietuvoje juk nuo tų stebuklingų vaistų taip puikiai žmonės sveiksta. Arba labai liūdnai pacientai, kurie geriau kokius keturis penkis antihipertenzinius vaistus, o jiems vis kraujospūdis nemažėja. O dar liūdniau, kai įvertini kiek valstybei kainuoja tų pacientų gydymas. Ir išvis tragiška, kai perka etinius, o ne generinius vaistus, kurie kelis kartus brangesni, bet perka, nes gydytojams ar vaistininkams atstovas atėjo ir primelavo, o melus sustiprino lapukais, lankstinukais, saldainiukais ar kotletukais. Ir ne vien Lietuvoje, kurioje sveikatos priežiūros specialistų atlyginimas neadekvatus jų paruošimo kainai, išsilavinimui, darbo krūviui ir atsakomybei, bet ir visur kitur. Pvz. JAV vaistų firmos daugiau pinigų išleidžia rinkodarai, nei vaistų tyrimams. Ir rinkodaros tik labai mažą dalį sudaro reklama pacientams, visa kita leidiniai, mokymai ir, žinoma, „suvenyrai“ gydytojams. Taigi, problemos universalios. Beje, labai daug problemų ir žmogiškųjų savybių senos, banalios ir dramos labai nesikeičia nuo XII ar XVII amžiaus, tad skaitykit senovinę literatūrą, arba knygas apie ją.

Iš  Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

Iš Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

O dabar prieisiu prie kiek smagesnių ir labiau viltį teikiančių dalykų. Atkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją (JGA). Kažkada seniai seniai, t.y. iki 2009 metų rezidentai turėjo tik studentų statusą, ardavo juodai daug, o socialinių garantijų neturėjo jokių, ir darbo užmokesčio negaudavo, tik stipendiją, nuo 400 iki 800 litų. Kaip faina, kai tau trisdešimt, turi šeimą, o mėnesio pajamos, jei abu rezidentai, iki 1600 litų. O jei susergi pats kaltas. Jei išeini motinystės atostogų, lieki be pajamų išvis. Tai 2008 atsirado idėja kurti jaunųjų gydytojų interesus ginančią organizaciją ir 2009 ji buvo sukurta. Stebėtinai greitai pasiekta rezultatų ir dabar gydytojai rezidentai gauna atlyginimą ir turi darbuotojo statusą. Studento statusas irgi išliko, stipendija irgi liko, bet buvo gerokai padidinta. Iš JGA turim dėkoti, kad dabar valstybės finansuojamoje rezidentūroje esančio rezidento mėnesio pajamos gali siekti apie €650. Nebent išeina motinystės atostogų, vis dar šikna čia, nes stipendijos (kuri sudaro daugiau nei pusę pajamų) nebelieka, o išmoka skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, bet irgi būna juokingai maža, nes rezidentai dažnai keičia darbo vietas. Taigi, jei prieš motinystės atostogas dirbta vieną mėnesį, tai gausi tik 1/12 atlyginimo. Valio, valio. Nors dabar LSMU rezidentų taryba pramušė Ligos ir Motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kad vaikus prižiūrintiems rezidentams sąlygos pagerėtų, trūksta tik Prezidentės pritarimo. Ir va tokiems ir panašiems reikalams spręsti atkurta JGA. Kitas klausimas ties kuriuo dabar dirbsime, kaip jauniesiems gydytojams turėti geresnes darbo sąlygas po naujojo socialinio modelio, t.y. Darbo kodekso pataisų. Kadangi DK bus labai liberalus su minimaliomis apsaugomis darbuotojui, tai didesnes apsaugas ir teises gali užtikrinti profesinės sąjungos ir darbuotojų asociacijos per kolektyvines sutartis. Yra šalių, kuriose išvis visi darbo santykiai per tokias kolektyvines sutartis reguliuojamos, o darbuotojai aktyviau dalyvauja profesinių sąjungų ir asociacijų veikloje.

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Beje, JGA nariais gali būti ne vien tik rezidentai ir jaunieji gydytojai (yra visokių apibrėžimų, bet dažniausiai tai iki 35 metų arba pirmos nuolatinės darbo vietos), bet entuziastai, norintys gerinti jaunųjų gydytojų sąlygas, pavyzdžiui teisininkai welcome.

Norint įstoti reikia užpildyti prašymą ir atsiųsti į jgadokumentai[et]gmail.com. Prašyme nurodyti asmens duomenis, specialybę, medicinos licencijos numerį ir narystės tipą: tikrieji nariai – tie, kurie gali būti renkami į valdybą ir atstovauti Europos jaunųjų gydytojų asociacijoje, asocijuoti – kurie į valdžias nepretenduoja, bet naudojasi visomis kitomis teisėmis ir laimėjimais. Arba jei dar kils neaiškumų, tiesiog parašyti komentaruose klausimus.

_______

* Sutrumpinimas tikrai neturi nieko bendro su tam tikromis substancijomis, o su kažkokia tai raudona politine partija juo labiau.