Va, ką tik grįžau namo, nueinu į virtuvę, sriuba suvalgyta (šiandien valgiau tik 6 ryto ir 14 val.), palikti neplauti indai, puodeliai net į kriauklę nesudėti. Drabužiai neskalbti, spintų durys atidarytos. Elena išvažiavo į Vilnių. Rašau jai, maždaug, tai kaip čia yra. Atrašo, nemušk, nemušk. Nemušiu, viešai parašysiu, tegu visi mato su kuo gyvenu. Nu gerai, juokauju. Ta prasme, vaizdai tai tokie, bet dramos tiek nėra. Į Vilnių traukinys važiuoja 4 val. 50 minučių ir tokie važiuoja tris kartus per dieną. Mūsų namai visiškame užkampyje, o iki stoties gabalas kelio. O reik pailsėti po operacijų, daiktus susikrauti, tai mažytę betvarkėlę šį kartą atleisime.

Kaip aišku iš antraštės, iki šiol leidau laiką priomnike, katras žmonių kalba yra Priėmimo skyrius ir kuriame ligoniams suteikiama skubi pagalba ir atsižvelgiant į sutrikimo pobūdį, jie arba išleidžiami namo su rekomendacijomis (dažniausiai) arba guldomi į skyrių. Iš VU internų budėjau pirmoji. Buvo visai nebaisu. Dar nebaisiau, nei galvojau.

Po pietų nuostabiojoje valgykloje* lėėėėtaaaaai nušliaužiau į skyrių, nes iš paskutinės operacijos išėjau prieš antrą, o budėjimas nuo 15 val. Tai nusprendžiau nusinešti į skyrių kailinius, nes kai baigsiu rūbinė nebedirbs, o priėmime nebuvau, nesigaudau ir šiaip. Tai tokią visą užtiko mano gydytojas, sako, ką čia veiki, pasakiau, kad eisiu budėt į priomniką. A, sako, kad esi, davai parašyk istoriją, kol rašiau, ateina, sako, matei krūtinės emfizemą? Sakau ne. Kvietė eit operuoti, bet sakiau, kad turiu ten būti ir panašiai, sakė pavėluok, sakiau nežinau, negaliu, negražu. Tai taip ir nenuėjau į operacinę.

Atėjau į priimamąjį ir supratau, kad niekas čia manęs nelaukia. Daug žmonių, irzlios slaugės, tai eik namo sako, ką čia veiksi, istorijas pildyt moki,nu moku, tai sėsk rašysi. Tada užmačiau mėlynos pižamos kraštą, ten chirurgas, pasiklausiau, chirurgas, nu tai ir prisiklijavau prie jo. Bet kokias pirmas penkioliką minučių labai gailėjausi, kad į operacinę nenuėjau, nes emfizema yra toks įdomus dalykas, kai prisikaupia oro po oda, dažniausiai krūtinės ir kaklo srityje, bet gali išplisti visur, kur gali ir tada kūnas traška, nes iš esmės tas oras didelės žalos kūnui nedaro. Anksčiau tokius ligonius gydydavo tiesiog subadydami odą, kad išeitų lauk oras, bet tai mažai veiksminga. Emfizema paprastai neima ir neatsiranda, dažniausiai būna po traumų, taigi, ligonius reikia atidžiai apžiūrėti ir ištirti, nes reikia pašalinti emfizemos priežastį, tai gali būti trūkęs bronchas, praplyšusi plautį dengianti plėvė ar dėl kitokių, jau rimtesnių bėdų. Pačios emfizemos šalinimo procedūra yra ganėtinai primityvi chirurginiu požiūriu, atliekama per 10-15 min. Štai todėl ir gailėjausi, nes nebūčiau daug ko praleidus priėmime, nes pirmas  15-20 minučių nuobodžiavau, kol nesusigaudžiau kas ir kaip, tai per tą laiką būčiau pamačiusi nematytą atvejį. 

Bet paskui nesigailėjau visai. Gavau gipsuoti, plauti žaizdas, kalbėtis su pacientais, juos nuraminti, paterapinti**, čiupinėjau traumas, tyriau specifiniais būdais, stabdžiau kraujavimą ir t.t. Buvo daug ligonių, nenutrūkstantis srautas. Na, kartais nutrūkdavo, bet tada chirurgai mane egzaminuodavo, pvz. rodo nuotrauką ir klausia koks lūžis, arba kiek koks kaulas gyja, arba kokias būdais galima dar sugipsuoti. Šiaip bene labiausiai šiandien man patiko, nes kaip tyčia budėjo mano mėgstamiausias rezidentas. Per visą studijų laikotarpį jų matėm daug, keli mums dėstė, tai šitas buvo vienas tų, kur trindavosi su mumis per pratybas. Aš ant jo net patyliukais nepykdavau, kad iš Kauno***. Jis labai guvus, entuziastingai žiūri į pacientus ir neurochirurgiją (nes to ir mokosi), turi labai sveiką požiūrį į dalykus, puikų humoro jausmą ir išreikštą pedagoginę gyslą. Be to labai gražiai bendrauja su pacientais, dirba greitai, užtikrintai ir kokybiškai, tai ko daugiau norėti. Ai, nu gal kad būtų gražesnis. Bet nebūtinai. Po neurochirurgijos ciklo ketvirtame kursais vis pasvajodavau, kaip būtų smagu jį dar kada nors susitikti. Tai štai, gavau kartu budėti. Džiaugsmas. Vis rodydavo kokias nors smegenų kompiuterinės ar megnetinio rezonanso tomografijų nuotraukas ir klausdavo ką matau, arba šiaip ko nors iš neurochirurgijos ir neurologijos paklausinėdavo ir primindavo, gi pas tokį dėstytoją mokeis, turi žinoti, neatsakysi, paskųsiu, kad nieko neprisimeni. Tada ką nors pasakydavau ir sakydavo, ne gal, o tikrai. Bet šiaip labiausiai jis man šiandien patiko, nes davė darbo. Internai tam ir yra, kad susipurvintų rankas.

Šiaip dar pagalvojau, kad priėmimo skyriuje visai galėčiau dirbti. Nes man neskauda, kai pacientai sako, daktare, aš jus užmušiu, kai teatrališkai aimanuoja, vieną žodį ištaria, paskui nusisuka prie kriauklės ir vemia, netrukdo, kai sėdi su alaus buteliu rankoje, kai smirda, arba kai keikiasi ir keikia šundaktarius. Ir suvokiau, kad tikrai universitete išmokau profesinio bendravimo. Nes buvo situacija, kad chirurgas operuoja, o daug ligonių su ūmiais pilvo skausmais ir nėra kam jų sutvarkyti, tai pasiuntė mane su jais pasikalbėti, kad dar dvi valandas laukti reikės. Ir pasikalbėjau, ir dėkojo, kad aš tokia gera, ir sakė, kad palauks. (Kartais pamąstau, kad tarp tų visų kietų chirurgų būtų graži atsvara tokia švelni mergaitė, kaip aš, pavyzdžiui, nes chirurgams vietoje pritrūksta subtilumo ar paprasčiausio kalbėjimo žmonių kalba, nes pacientui žodis reponuoti ne kažką sako. Jie nori žinoti kas jiems yra ir ką daryti. Nes medicinoje bene geriausias raminamasis yra žinios. Ne tik gydytojams, bet ir pacientams. Nors šiaip tai bet koks žmogus geriau, nei robotas :D)

Budėjimas buvo iki 21 val. išėjau iš ten 21.30, nes net nepastebėjau kaip prabėgo laikas. Šiaip dar gal būčiau sedėjusi ir ilgiau, bet kai gyvenu kitame miesto gale ir reikia grįžti autobusu, bijojau, kad gal paskui bus labai sunku grįžti. Nors kai išėjau į stotelė ten kaip tik buvo pro namus važiuojantis mikriukas, tai ėmiau ir įsėdau.

Taigi, išvados: galima ateiti anksčiau, o išeiti vėliau, nes niekas ten į tuos internus labai nežiūri, tai būni kiek nori (aišku, jei nori, gali būti ir trumpiau, bet nematau prasmės tai daryti, kai atsitrenki iki Klaipėdos). Atėjus į skyrių reikia tiesiog pasigauti kokį gydytoją ir prie jo prisiklijuoti. Dar galima atėjus apsišniukštinėti ir išsirinti geranoriškesnį. Kadangi po pietų budi daugiausiai rezidentai, tai jie labai geranoriški ir pozityviai nusiteikę, be to supranta, kaip smagu pačiam ką nors pačiupinėti, tai duoda veiksmo. Yra ir terapeutų kabinetas, bet kadangi man dabar chirurgijos ciklas, tai ten nėjau, bet jei būčiau ten nuėjus irgi bučiau palankiai sutikta. Pačiame skyriaus gale yra personalo kambarys, ten galima pasidėti daiktus ir maisto. Išėjimas vakare pro priėmimo skyrių, tai ten palikus daiktus nereikės paskui vėl blaškytis po visą ligoninę.

_________

* Yra tokia personalo valgykla, kur dienos pietūs kainuoja 2,5 lito. Iš pagrindinio pastato patenkama arba per lauką arba ilgu vingiuoti koridoriumi. Savotiškai mėgstu tokius koridorius. Tai susimokėjau už visą valgymo laikotarpį iš viso 40 litų. Duoda sriubos, karštą ir gėrimą. Vakar buvo perlinių kruopų sriuba, kiaulienos eeee, kažkas, gal guliašas(?) su grikiais ir kisielius, šiandien kopūstų-burokėlių sriuba, vištiena su ryžiais ir morkomis ir arbata. Valgyklos principas toks, kad yra padengti stalai, atsisėdi ir valgai, kai personalas pamato, kad pradedi valgyti sriubą, tave nužiūri ir iki to laiko, kol beveik baigi ją valgyti, atnešą pagrindinį patiekalą. Šiaip labai sotu ir valgykliškai skanu.

** Paterapinti yra nuo žodžio psichoterapija, kas, labai labai suprimityvintai kalbant, yra gydymas kalbant, t.y. leisti pacientui išsišnekėti, o savo atsakymais pasakyti, ko pacientas nepasakė, bet galvojo, pratęsiant jo mintį arba pasakant ką nors, nuo ko jam nušvinta ir pasidaro geriau. O paprasčiau kalbant, tai nuoširdus, empatiškas, šiltas bendravimas su pacientu. To išmokau universitete.

*** Yra kažkokia sena, mistiška, neracionali, inertiška nesantaika tarp Vilniaus ir Kauno medikų. Šiaip kai vieni susitinka su kitais viskas būna gerai, santykiai kolegiški, draugiški ir jokios įtampos ir nesantaikos nėra. Nors VU studentai labiausiai griežia dantį dėl LSMU todėl, kad jie labai labai noriai stoja į mūsų rezidentūras, o kadangi stojimo sąlygos nėra lygiavertės, tai ir parinamės. Bet pažiūrėjus plačiau, nereikia užsisėdėti vienoje vietoje ir akademijos pakeitimas yra sveikintinas ir skatintinas.

P.S. paveikslėliai yra iš SMBC comics. Jie nėra rimti ir taip gyvenime nevyksta, čia yra toks humoras.