Kaip jaučiasi gydytojai

Paskelbta: 2016 03 22 | Emilija

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai. Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

Patarimai kaip efektyviai bendrauti su gydytoju

Paskelbta: 2016 03 10 | Emilija

Kas bent kartą buvo valstybinėje poliklinikoje žino tą vaizdą, kur ant nepatogių krėslų sėdi eilė žmonių, dar dalis stovi, kur tvyro įtampos atmosfera, o foną sudaro nervingi kosčiojimai. Ir visi žino tuos lyg iš niekur išnyrančius „aš tik paklausti“ žmones, kurie įlenda „minutėlei“, bet neišlenda, atrodo visą amžinybę (nebent gydytojas moka stebuklingą frazę „kelintai valandai jūsų vizitas? Kai ateis laikas, jus pakvies“). O jūsų vizitui skirtas laikas vis trumpėja. Dar labiau sutrumpėja, jei įėję į gydytojo kabinetą imate piktintis ką tik įvykusiu epizodu, arba kad reikėjo ilgai laukti. Arba kai kalbate kitokią su jūsų sveikatos problema nesusijusią tiradą. Gal tam kartui palengvėja, bet problemų nesprendžia.

Pirmas kelias į efektyvumą konsultacijos tikslo žinojimas

Visame pasaulyje gydytojai gali skirti tik labai ribotą laiko kiekį pacientui. Ar žinote, kad konsultacijai valstybinėje poliklinikoje konsultacija turi trukti iki 15 minučių (sėkmės atveju), o realybėje tik apie 7 minutes? Kaip panaudoti šį laiką kuo efektyviau ir gauti maksimalią naudą sau.

Kai suseregate ir einate ieškoti gydymo, jums atrodo savaime aišku, kad atėjote dėl gydymo, ir ko čia tas kvailas gydytojas klausinėja, negi nežino kaip dirbti savo darbą. Bet ne taip ir savaime aišku, nes pacientai turi ir daugiau poreikių. Kai kurie ateina profilaktiškai, arba jiems reikalingi kokie nors išrašai. Dar vieni ateina kontrolei ir būklės vertinimui po gydymo, ar jei yra stebimi dėl kažko, ko jų kūne būti neturėtų, bet yra, pavyzdžiui mazgų įvairiose kūno dalyse.

Net jei serga žmogus, ne visada pas gydytoją eis tam, kad paskirtų gydymą. Kokie kiti sergančių tikslai, nei pasveikti? Dažniausiai ateina dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai savaime suprantama ir išeina nepaprašę, o po kurio laiko brukasi atgal ir pyksta, kai jiems neišdavei. Bet ne visiems susirgusiems toks dalykas reikalingas: kai kas yra laisvai samdomi darbuotojai, kai kas turi motinystės ar tėvystes atostogas, kitiems tiesiog nereikia. Kiti yra tiesiog labai ligoti, o pagalbos jiems galimybės labai ribotos, tai ateina formaliai, kad vėliau galėtų būti vertinamas jų darbingumo lygis ir neįgalumas. Dar kiti serga, bet jų ligos lėtinės ir stabilios, taigi ateina vaistų. Ir galiausiai yra tie, kuriems susirgusiems reikalingas gydymas.

Nors gydytojai žino labai daug, nors turi daug įvairių puikių įgūdžių, vieno, deja, ar valio, neturi – tai minčių skaitymo. Jei norite gauti gydymą, reikia gerai diagnozuoti ligą. Seniau esu rašiusi, kaip gydytojai nustato ligas. Taigi, pagrindinis dalykas yra gydytojo ir paciento pokalbis. Gydytojai su pacientais moka kalbėti, bet net geriausius bendravimo įgūdžius atmuša užsispyrę pacientai, kurie mano, kad žino geriau ir piktybiškai neatsakinėja į klausimus, o kalba visai į šoną. Jei tai būtų buitinis santykis dialogai atrodytų maždaug taip:

– Gal matei kur padėti makaronai?
– Žinok labai stipriai lyja lauke.
– Tai ar žinai, ar ne?
– Man Stasys sakė, kad makaronai labai nesveika, nes jų sudėtyje yra divandenilio monoksido.
– Tai vadinasi nežinai.

Dažniausiai toks nesusikalbėjimas būna su siuntimų prašinėtojais. Ir ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad žmonės į siuntimą žiūri ne kaip į formalų dokumentą, o kaip į popierėlį jų kitų gydytojų gyvenimui apsunkinti. Priminsiu, kad siuntimas yra vieno gydytojo meilės ir pagalbos prašymo laiškas kitam. Taip pat į šią kategoriją papuola tie, kurie mėgsta vaizdingai pasakoti kaip viskas jiems nutiko, ir savo pasakojimą pradeda nuo kokių 1976 metų. Priešingai nei legendos byloja, tai ne babytės, o vidutinio amžiaus vyriškiai, ypač jei turi malonų kontrabandinių cigarečių kvapą ir jų paiktus spalvos pėdsakus ant ūsų (dar gerai, kad nebando gintis, jog nerūko, kaip kokie paaugliai).

Kaip kalbėti apie simptomus

Dažniausiai dalykai, kurie vargina žmones taip, kad jie ryžtasi eiti pas gydytojus, yra skausmas, kosulys, sloga, silpnumas, kraujavimai, įvairaus pobūdžio nerimai dėl sveikatos ir kt. Apie kai kuriuos detaliau, ką reikia papasakoti gydytojui, kad gautumėte kuo greičiau ir kuo tikslesnę pagalbą. Pateikite gydytojui kuo daugiau informacijos apie jus varginantį simptomą ir ką darėte.

Skausmas: Koks skausmo pobūdis? Yra daugybė žodžių apibūdinti skausmui: bukas, aštrus, veriantis, pulsuoja, banguoja, raižo, degina, dilgčioja, bėgioja skruzdėlės ir taip toliau. Kai jaučiate skausmą, pabandykite sau atsakyti, kaip jį jaučiate. Stiprumui vertinti gydytojai naudoja įvairias skales, patys įsivertinti galite pabandydami duoti nuo 1 iki 10 balų skausmui, arba pasižiūrėję į savo skausmo iškreiptą veidą veidrodyje. Kurioje vietoje skauda? Ar galite nurodyti tiksliai vienu pirštu, kad skauda būtent čia, ar tas skausmas labai platus, ar galbūt išvis nesuprantate kur konkrečiai jums skauda, nes jis labai giliai. Jau nekalbant apie tokius jums akivaizdžius dalykus, skauda koja ar galva (nors šis klausimas kaip ir esminis). Ar skausmas vienoje vietoje, ar kur nors plinta? Kol nepatiri, gana sunku suprasti, ką reiškia plintantis skausmas. Pavyzdžiui daug kad žino, kad krūtinės anginai ir miokardo infarktui būdinga skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką, žandikaulį, kiek rečiau į pilvą. Apendicitui gali būti plintantis skausmas į dešinę koją. Na ir daugybė kur kas paprastesnių atvejų, kai ligos mažiau pavojingos gyvybei. Svarbu paminėti, ar skausmą kas nors sustiprina (pavyzdžiui tam tikra poza), arba susilpnina (kitokia kūno poza, arba vaistai).

Kiek sunkiau įvertinti ką jaučia vaikas. Gydytojai naudojasi įvairiomis lentelėmis, vieną jų įdedu. Tėvams paprastas patarimas kaip apskritai vertinti vaiko būklę: ar valgo, ar geria, ar žaidžia, kaip miega, kaip reaguoja į aplinką ir poveikį. Kuo daugiau naujų neįprastumų, tuo labiau galima įtarti prastą vaiko būklę.

Mažų vaikų skausmo skalė

Kosulys: kokio pobūdžio kosulys? Tam iš esmės yra du apibūdinimai: sausas (dirginantis, lojantis, krenkščiantis) ir drėgnas (su atsikosėjimu). Jei ką nors atkosite, pasakykite kaip tai atrodo. Nors jei būna kraujo, bent lašelis, pasisako visi. Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo paros metu kosulys stipriausias. Kai kurioms ligoms būdingas kosulys tik, pavyzdžiui, naktį, arba tik ryte. Kaip ilgai vargina: ar kelias dienas, ar kelis mėnesius. Kokie simptomai susiję su kosuliu? (Dusulys, gerklės skausmas, prakaitavimas, kita.)

(Galvos) svaigimas: kaip svaigstate? ar juda viskas aplinkui, jei sukasi, į kurią pusę, į kairę, dešinę, įstrižai. O galbūt tai nestabilumas, kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų, sunku išsilaikyti? Kiti svaigimu vadina ūžimą ausyse, pritemimą akyse ir silpnumą, kai atrodo, jog tuoj alps. Svaigimas yra ir vidinis nestabilumas, kai atrodo, jog juda viskas viduje, kad pats kūnas nestabilus, plaukioja, plūduriuoja, o vaizdas pats šokinėja. Man, pavyzdžiui, kai skauda galvą, atrodo, kad žemė yra minkšta ir kojos sminga, o objektai yra didesni arba mažesni, arčiau, arba toliau, nei yra iš tiesų, ir vaizdas taip plaukioja. Kiek laiko trunka svaigimo epizodas. Ar svaigimas atsirado staiga, ar neprisimenate kada. Ar yra kitų simptomų, pavyzdžiui skausmas, prikurtinimas, pykinimas, vėmimas. Ar buvote nukritę, netekę sąmonės? Kas provokuoja svaigimą? Nuo ko svaigimas praeina? Ar vartojote kokius nors vaistus, narkotikus, ar sergate kokiomis nors dar ligomis?

Kraujavimas: Iš kurios vietos kraujuoja. Kaip gausiai: ar teka srovė, ar sunkiasi kraujas, ar tik pateplioja. Kaip prasidėjo? Ar yra kitų simptomų? Ar turite kokių nors kitokių būklių, pvz., esate ar galite būti nėščia, arba esate menopauzėje, arba turite krešėjimo sutrikimų? Ar vartojate kokius nors vaistus ar kitokias medžiagas? Ar tai kartojasi?

Karščiavimas: Kokiu būdu matavote temperatūra? Kokia aukščiausia temperatūra šio epizodo metu? Kiek dienų karščiuojate? Kaip kinta jūsų temperatūra. Jei labai norite, galite pieštis grafiką, kur x ašyje dienos ir valandos (pvz 0309 rytas 0309 vakaras, 0310 rytas ir t.t.), o y ašyje laipsniai.

Temperatūros kreivė

Nuovargis: kaip jūs suvokiate nuovargį? Ar tai jėgų neturėjimas, ar greitas pavargimas? Kada nuovargis stipresnis: ryte, o paskui „išsivaikšto“, ar atvirkščiai, antroje dienos pusėje. Kada atsirado. Kokios aplinkybės išprovokavo? Kokie kiti negalavimai ir simptomai? Ar kas nors keitėsi jūsų gyvenime pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais?

Kaip kalbėti apie gydymą(si)

Universitete mums sakydavo, kad gydytojas yra aštuntas žmogus, su kuriuo kalbasi susirgęs pacientas. Iki tol tai būna tėvai, draugai, kolegos, kaimynai, giminės ir kiti. Ir iki ateidami pacientai beveik visada būna patys pradėję gydytis. Labai svarbu atsiminti kokius vaistus, kokiomis dozėmis ir kokiu režimu vartojote. Jei manote, kad neatsiminsite, eidami pas gydytoją galite pasiimti pačius vaistus, jų dėžutes ar bent jau nufotografuoti ar užsirašyti pavadinimus. Vaistai turi du pavadinimus: firminį, tai toks gražiomis didelėmis raidėmis parašytas sąlyginai ištariamas žodis, ir cheminį, tai tas mažomis juodomis raidelėmis parašytas ilgas, sunkiai perskaitomas žodis. Gydytojams jis yra svarbiausias, nes nurodo veikliąją medžiagą. Be to, ne viskas, ką vadiname vaistu, yra vaistas. Kartais ta nesąmonė homeopatija, kartais maisto papildai, nors pastarieji daugiau naudos turi.

Jei susirgote nauja liga, bet nuolatos vartojate vaistus nuo senų ligų, taip pat būtina gydytojui pasakyti. Dažnai tai būna kompensuojamieji vaistai, todėl pravartu visada su savimi turėti kompensuojamųjų vaistų knygelę, tada gydytojas galės tiksliai sužinoti, kas jums paskirta. Jei nevartojate vaistų, kuriuos turėtumėte vartoti, arba vartojate kitaip, nei paskirta, irgi pasakykite. Gydytojo darbas jums padėti, o ne teisti, kad kažką blogai darote, todėl pasakydami kaip yra, laimite patys. Ir net jei kas duos pastabą, tai tik dėl jūsų pačių, o ne kad pademonstruotų autoritetą.

Ko klausti gydytojo

Šeimos gydytojui paprastai lengva sugalvoti klausimus, nes gydytojas sprendžia sąlyginai paprastas problemas, o sudėtingesniais atvejais nukreipia pas tos pačios srities specialistą. Kai kurie pacientai pas šeimos gydytoją ateina užsirašę vieną-tris svarbiausius klausimus ant lapelio. Vienas svarbiausių dalykų, tai paciento noras būti sveikam ir dėti pastangas pasveikti, o gydytojas čia tik padeda. Labai gaila, bet poliklinikoje gydytojams nesudarytos sąlygos atsakyti į šiuos klausimus. Bet ligoninėje ar privačiose klinikose atsakymams į klausimus laiko yra daugiau. Ypač jei laukia operacija ar kitoks gydymas.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti, priklausys nuo situacijos. Bendrai klausimai yra apie tai kas tai ir kaip tai veikia ir kam to reikia. Tai ir apie tyrimus, ir apie gydymą. Esminis dalykas, kurį turite sužinoti, ką jūs pats galite padaryti dėl savęs, o kiek priklauso nuo gydytojo.

Kai paskiria vaistą ar gydymo metodą, klausite, koks tai vaistas, kaip tai veikia, ko iš to vaisto tikėtis. Jei paskiria tyrimą, klausite, kaip tyrimui pasiruošti, ką tas tyrimas parodys ir kaip. Paklauskite, o kas bus, jei nuspręsite nesigydyti, ar nesitirti, ar kas nors pasikeis. Beje, šito klausimo galite klausti ir patys savęs, kai užsimanote užsiimti savigyda ar savityra.

Jei tai rimtesnė sveiktos problema, klausite, kokia diagnozė. Bet galite ir neklausti. Pacientas turi teisę nieko nežinoti apie savo ligą ir gydymą, jei tik išreiškia tokią valią ir pasirašo. Jei patys prisiskaitėte internete, prisipažinkite ir išsakykite savo nuogąstavimus gydytojui. Internete informacija paprastai būna labai apibendrinto pobūdžio ir tik labai retais atvejais tinka konkrečiu ir individualiu atveju kaip jūsų, todėl verta kalbėtis ir klausinėti.

Jei tai operacija, galite paklausti, kiek patirties gydytojas turi. Kas bus jei nuspręstumėte atsisakyti operacijos? Kokios operacijos komplikacijos ir kaip dažnai pasitaiko (šio gydytojo darbe). Tiesa, čia nėra blogų ar gerų atsakymų. Vadinasi, jei gydytojas labai jaunas ir neturi daug patirties, tai dažniausiai gali reikšti, arba kad jūsų atvejis labai paprastas; arba šalia jauno gydytojo bus supervizorius, kuris seks jaunojo gydytojo darbą, ir esant reikalui perims operaciją. Net labiausiai patyrusiems chirurgams gali pasitaikyti komplikacija. Klaidų nepadaro tik tie, kas nedaro. Daug komplikacijų po operacijų gali reikšti ir tai, kad gydytojas imasi sudėtingų, sunkių atvejų, kad turi labai daug patirties ir drąsiai operuoja. Visada reikia kalbėtis ir nebijoti klausti, kodėl taip ir ko jums tikėtis.

Apie kompleksus

Yra žmonių, kurie bijo gydytojų, ypač kai kurių specialybių. Visiškai suprantamas dalykas. Itin nuvertinant šitą jausmą ir suprastinat tai galima įvardinti kaip kompleksus. Nenoras nusirengti prieš kitą žmogų, nenoras, kad liestų, nenoras atskleisti kai kurių asmeninių detalių apie save. Visi šitie nenorai neatsiranda iš niekur, kartais tą norą slėptis būtent ir provokuoja ankstesnės patirtys su gydytojais. Labai svarbu, kas išsakytumėte, kad jaučiate nerimą ar jums nemalonūs tam tikri dalykai. Gali būti, kad jie neišvengiami, bet su gydytoju rasite sprendimą. Dažniausiai gydytojams visiškai neįdomu jūsų fiziologinės kūno ypatybės, tokios kaip neskustos pažastys, arba socialinės ypatybės, kaip tatuiruotės ar skylė kojinėje. Jei prisipažinsite, apie žalingus įpročius, tai suteiksite daugiau aiškumo renkantis dėl jūsų gydymo. Jeigu turite specifinių etinių ar religinių įsitikinimų, gydytojas irgi pasistengs prie jų pritaikyti tyrimo ir gydymo metodus.

Iš kitos pusės, pasikalbėję temomis, kurios jus neramina, atskirtie, ar galite šiuo gydytoju pasitikėti, ar geriau pasiieškoti kito, su kuriuo kontaktas geresnis, arba kuris turi daugiau patirties sprendžiant į jūsų panašias problemas.

Augalai maistui, kuriuos galima rasti miške

Paskelbta: 2016 02 28 | Emilija

Disclaimer: tai daugiau pramoginio tipo straipsnis iš serijos „skaičiau internete“, o ne medicininiai įrodymais pagrįsti duomenys, kuriais reikėtų vadovautis.

Augalus tokius, kaip valgome dabar, tie, kuriuos perkame parduotuvėje ar turguose, žmonės vartoja sąlyginai neseniai, apie kelis šimtus metų. Beveik visi vaisiai iš daržovės Lietuvoje irgi naujiena, geriausia atveju nuo viduramžių, o kai kurie „tradiciniai“ patiekalai išvis atsirado tik 20 amžiuje, pavyzdžiui cepelinai. Tuo tarpu virš 11 tūkst. metų žmonės vartoja pieno produktus, kas lėmė civilizacijos šuolį į viršų. Dar daugiau tūkstančių metų maistą kepė laužuose ir krosnyse. O kaip žinia ugnies naudojimas maistui gaminti buvo vienas svarbiausių evoliucinių spyrių, nuo ko ir žarnynas keitėsi, dantys keitėsi ir smegenys išdidėjo. Ką valgydavo iki tol, galima tik spėlioti. Ne visada pavykdavo sumedžioti, ne visada pavykdavo užsiauginti savo produktų, taigi, galima būdavo rinti tokį maistą, kuris auga gamtoje: žoles, šaknis, grybus, ūglius, šakas, pumpurus ir taip toliau.

Augalai ir grybai gali būti pavojingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar daug kas pamiršę apie tuos ūglius, gumbus, lapus, ir kitokius laukinius augalus, ir priežastis, kodėl taip ilgai vaisiai ir daržovės nebuvo kasdieniai maisto produktai. Apskritai, net ir kasdien vartojami produktai geriau virškinami ir nustoja būti potencialiai nuodingi, kai yra šiek tiek termiškai apdoroti. Pavyzdžiui bulvės, arba pomidorai. Daug kas žino, kad greipfrutų negalima vartoti, kai vartoja vaistus, nes greipfrutai sąveikauja su vaistus skaidančiais fermentais, todėl dalis vaistų bus nepakankamai efektyvūs, nuo dalies išauga nepageidaujamų reakcijų arba apsinuodijimo tikimybė. Tai čia vienas vaisius. Augalai pilni biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja tarpusavyje. Ir kartais valgant vienus su kitais, vienuose esančios medžiagos panaikina kitų gerąsias savybes. Pavyzdžiui atsitiktinai sumetant produktus į žaliuosius kokteilius, kūnas iš jų padarys patys žinote ką, ir nieko daugiau.

Yra žmonių, kurie gydosi augalais ir grybais. Sako, kad padeda. Liaudies medicina paremta augalais ir visiškai ne be pagrindo. Dabar dažnai sutinku žmones, kurie vartoja tokius pavojingus augalų derinius, arba duoda juos vaikams ir numoja ranka, kad ai, čia juk vis tiek tik žolelės. Tokiems sakau, kad „žolė“ ir aguonų produktai, pvz. heroinas irgi tik iš žolelių. Visgi, „cheminiais“ vaistais pasitikiu labiau: visada žinai kokia jų sudėtis, visada žinai, kad vienoda, pašaliniai poveikiai dažniausiai žinomi ar nuspėjami. Augaluose esančių medžiagų kiekis priklauso nuo saulės, drėgmės, ir dirvos.

Seniai noriu geriau pažinti augalus. Paskutinį žiemos savaitgalį tam ir paskyriau. Mokytis iš knygų labai gerai, bet dar geriau mokytis iš tų, kurie jau tas knygas perskaitė ir taiko žinias praktikoje. Paskutinį žiemišką savaitgalį buvau ekskursijoje apie valgomus augalus žiemą. geriau į tokias ekskursijas eiti, kai jau kiek daugiau pažįsti augalus, žinai kaip jie atrodo vasarą ir kur juos rasti. Na, bet jei esi toks beveik pradinukas su gana fragmentiškomis žiniomis, kurio yra daugiau teorinės (maždaug žinai ko tikėtis viename ar kitame augale, bet neįsivaizduoju kaip jie atrodo ir kur auga).

Paskutinį žiemos savaitgalį teko sudalyvauti Ievos Šidlaitės vestoje ekskursijoje „Valgomi augalai žiemą„. Ekskursija buvo labiau skirta susipažintu su augalais, kurie tinkami kasdieniam maistui, arba kaip prieskoniai, nei tie, kurie skirti gydymui. Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Dūkštos pakrante ieškant po pernykščiais lapais besikalnačių lapelių, ar ant kamienų dygstančių grybų, viršijo lūkesčius. Pirmas nustebimas, kiek daug žalumos yra jau dabar. Pavyzdžiui pipirlapės, kartenės, laukiniai česnakai, jau kalasi raudonėliai. Apie kai kuriuos bus žemiau. Dabar jau žydi lazdynų žirginėliai. Tą turbūt jau pajuto alergiški žmonės. Tie kas ne alaergiški gali valgyti žirginėlius vienus tiesiog taip, arba padžiovintus mirkyti šokolade, tada nesujaučia tokio kartumo. Žirginėliai labai greitai džiūva ir tampa trapūs. Kai valstiečiai nebeturėdavo javų miltams, naudodavo žirginėlių miltus kaip pakaitalą. Dar miltų pakaitalą atstodavo medžių tošys, tai tokia dalis tarp išorinės žievės ir kamieno. Tinkamiausia beržo, pušies ir liepos tošis. Gavome paragauti beržo tošies – skonis ir konsistencija panaši į manų. Tokius pakaitalus naudodavo ir kaip konservantus, tada paprasti miltai ne taip gesdavo, o ir iškepti produktai ilgiau tikdavo vartojimui.

Pipirlapės (Asarum europaeum) ilgiau pakramčius turi, kaip netikėta, aštroką skonį, dar vadinamos laukiniu imbieru. Viduramžiais naudotos liaudies medicinoje, pavyzdžiui gydant gyvačių įkandimus ar alkoholikus bandant atpratinti nuo gėrimo. Taip pat plačiai šio augalo vartojimą imituoja homeopatai.

Pipirlapė (Asarum europaeum), auga šlaituose šalia žibučių (trys lapeliai). Tik žibučių lapai nuodingi, atsargiai.

Labiausiai iš visų rastų augalų patiko kartenės (Cardamine amara). Labai sodraus skonio, kažkas tarp garstyčių ir krienų. „Verslo klasėje“ Giedrius Vilpišauskas buvo parašęs labai gražų straipsnį apie žmones, kurie tokie keisti, kad valgo garstyčias, kai kiti gyvūnai jų vengia, kaip nuodo. Dėl šito augalo vartojimo maistui irgi nesutariama, vienose šalyse jis laikomas valgomu, kitose nuodingu. Ir tai tik kultūrinis skirtumas. Šiaip augalas kaip atskiras patiekalas nevartojamas, bet į salotas, sūrelius ar ant sumuštinių labai tinka. Beje, nors jo lotiniškas pavadinimas panašus į kardamono, su tuo augalu tik teik ir bendro.

Karčioji kartenė (Cardamine amara) savo natūralioje aplinkoje šalia vandens.

Builiai (Anthriscus cerefolium), pasirodo, tas augalas, kurių pilni daugiabučių kiemai, ir kur vaikystėje žaisdavau, kad čia įsivaizduojamos morkos, nes lapeliai primindavo morkas. gentainiai su salierais. Kaip prieskonis gardinti paukštienai, žuviai, jūros gėrybėms. Labai populiarus Prancūzijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Nuovirai naudoti liaudies medicinoje daugybei ligų gydyti. Tikima, kad lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, gydo galvos svaigimą, karštinę, ir dar turbūt viską kas liko. :D Nuotraukos neturiu, bet jei matėte lysvėje augančią morką, tai primena jų lapus, tik kad smulkesni.

Kibieji lipikai (Galium aparine) irgi jau pradeda lįsti. Savyje turi kofeino, todėl naudojami kaip kavos pakaitalas. Iš netokių naudingų, yra medžiagų sukeliančių odos pažeidimus, pavyzdžiui bėrimus (kontaktinį dermatitą). Sako, kad yra gana saldoko skonio. Pati ragauti neišdrįsau. Šiaip tai vadinamas piktžole, auga kur papuola. Liaudies medicina irgi naudoja nuo daugybės skirtingų ligų, homeopatai irgi parašo, kad neva tai sudėtyje kažkada tai buvo užuominų apie šį augalą.

Kibusis lipikas (Galium aparine) bunda iš po ąžuolo lapų

Miške taip pat augą visokių grybų. Labai daug apie juos nekalbėsiu, nes čia atskiras menas ir mokslas. Jie gana panašūs vieni į kitus, nuodingi panašūs į nenuodingus ir panašiai. Įdomūs buvo trys dalykai: valgomosios ugniabudės, kreivabudės ir raudonkraštės pintys, bei kitokios kempinės. Ugniabudės auga kuokšteliais ant medžių kamienų, o joms būdinga tai, kad kotelis tamsesnis už kepurėlę ir bręstant vis tamsėja. Labai skanūs grybukai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir termiškai apdorotus. Tokie minkšti, maloniai saldūs ir nevisiškai grybiško skonio. Kreivabudžių pavyko rasti tik užuominas. Bet jei nėra miške, galima nusipirkti didesnėse Rimi arba Maxima parduotuvėse. Visiškai nereiklūs grybai, kuriuos galima auginti ir pramoniniu būdu. Labai malonios konsistencijos ir gero skonio. O pinitiniai grybai neva tai turi visokių gydomūjų savybių (sakiau pirksiu knygas ir skaitysiu daugiau), bet veikia tikrąją to žodžio prasme kaip kempinė, kas yra naudinga, jei miške ar necivilizuotoje vietoje susižeidi, tai galima naudoti vietoje tvarsčių. Ir gerai dega, tinka kurui.

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

Dar pradžiugino vienas nevalgomas grybas. Neatsimenu jo tikro pavadinimo, bet vadintas elfų taurele. Nes primena taurę. Šiaip nenuodingas, bet beskonis ir nelabai aiškios maistinės vertės, užtai galima naudoti kaip indą.

Elfų taurelė

Po viso pasivaikšiojimo buvo kita įdomi dalis – ragavimas. Ieva paruošė vaišes su tais žieminiais augalais. Tai buvo nuostabu. Maistas ir vizualiai gražus, ir labai skanus. Ir jo daug. Kai kas skundžiasi, kad jos ekskursijos su vaišėmis daug kainuoja, bet jau vien už maistą verta tuos pinigus mokėti. Apie kiekvieną patiekalą papasakoja, ir kaip gamino pasakoja. Davė degustuoti alų ir midaus. Beje, yra atskira ekskursija apie augalus šitiems gėrimams. Ir, žinoma, įdomiausia dalis tai knygos, kurias davė pavartyti. Kad po keleto metų daugiau apie augalus žinočiau. Ir ne vien maistui, bet ir kaip su jais gydyti ir kaip tarpusavyje derinti.

Daugiau informacijos apie Ievos ekskursijas:

Slėnyje.lt

Slėnyje paskyra Facebook

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

Paskelbta: 2016 02 10 | Emilija

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas. Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti, gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

Man tik siuntimo

Paskelbta: 2016 01 27 | Emilija

– Sveiki, kas nutiko? (Tikrai būtent taip ir sveikinuosi. Laukiu, kol kas nors replikuos tą „sveiki“, kol kas niekam neužkliuvo.)
– Nieko. Man tik siuntimo.
– Dėl kokios priežasties jums reikalingas siuntimas? Kas nutiko?
– Man pas kardiologą reikia.
– O ką nemalonaus jaučiate?
– Nu man reikia pas kardiologą siuntimo.

Dažnai sako, kad reikia profilaktiškai, pasitikrinti. Prašosi ne vien pas kardiologus, dar mėgsta neurologus (bet pas juos išsitirti ar profilaktiškai nenori kažkodėl), LOR (ausų, nosies, gerklės gydytojus, kurie labai prašo, kad jų specialybę trumpintume ANG), echoskopijai (endoskopijai, arba tyrimui kai kiša žarną į kurią nors angą, siuntimų patys beveik niekada neprašo), mėgsta magnetui (MRT), arba tomografijai (kompiuterinei, nes magentinė turbūt mažiau tomografija) prašyti. Paskutiniams dviems šeimos gydytojai siuntimų nerašo, tad labai paprasta – viena magiška frazė, ir pacientas nebeprašo. O jei yra laiko dar kokioms dviems trims gudrioms frazėms, dažnai ir nebenori. Kitas reikalas, kai to tikrai reikia, bet šį kartą ne apie tai.

Yra tokia nedidelė pacientų kategorija, kurie ypatingai nori būti ištirti ir gydomi. Nepagalvokite, tai nebūtinai hipochondrikai, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą ir bijo, kad tai rimtos ligos simptomas, kurios kažkodėl niekas neranda. Randa, bet ne tą, kurios norisi ir bijoma. Viena grupė tokių norinčių išsitirti, yra tie nesupranta šeimos gydytojo koncepcijos. Galvoja, kad ligas gydo specialistai, o šeimos gydytojas tik tarp kitko. Panašūs į juos yra tie, kurie susidūrę su prastais šeimos gydytojais, ir galvoja, kad viską žino geriau už visus šeimos gydytojus, nes jie visi tik iešmininkai. Dr. Google tipo pacientai patys sau susiranda ir diagnozuojasi, bet reikia dėl formalumo nueiti pas normalų specialistą, kad patvirtintų. Ir galiausiai, daugybe ligų sergantys pacientai, kurių ligų stažas ilgesnis, nei mano egzistavimas šioje žemėje, kurie nori profilaktiškai pasigydyti ar kad gerai ištirtų, kas man iš tikrųjų yra (du pasauliniai karai, šeši proanūkiai, ir ligos, vertos dešimties kompensuojamųjų vaistų* receptų turbūt dar per mažai).

Pirma reakcija žinote kokia? Atlaidi ir empatiška šypsena. Tada turi eiti frazė, svarbiausia nuoširdi, „aš suprantu jūsų susirūpinimą“. Po jos galima aiškintis motyvus. Labai smagu, kai tam reikalui yra bent 15 minučių. Paprastai reikia aptarnauti bent 40 pacientų per tą trumpą darbo dieną, vadinasi penkios-septynios minutės pacientui. Tarkime, kad laiko yra. Antras žingsnis, įvertinti prašymo pagrįstumą. Apie trečdaliui tokių pacientų galėdavau padėti savo kabinete: pažiūrėti ausį, išplauti sieros kamštį, parašyti kokį nors vaistą, padidinti vaisto dozę, perrišti žaizdą, išimti siūlus ir t.t. Ir tada jie labai nudžiunga, nes, pasirodo, nereikia pas specialistą. Likę kaip kada, vieniems reikėdavo siuntimo, bet visai ne ten kur prašė. Kitiems reikėdavo ir jį prašydavau.

Jeigu laiko arba noro aiškintis nėra, o pacientas prašo siuntimo, tai toks kantrus ir švelnus dialogas, kaip aprašiau pradžioje, net nevyksta. Šiek tiek lengviau, jei gydytojas pacientą pažįsta. Vertinimo dalis sutrumpėja. Jei pacientą matai pirmą kartą gyvenime, o jo kortelė stora, kaip Senasis testamentas (pažiūrėkit, viskas surašyta kortelėje, – į klausimus apie būklę kai kurie taip atsako) susiduri su iššūkiu. Gali imti ir parašyti siuntimą dėl formalumo pagal paciento diktavimą. Pacientas bus tris minutes laimingas*. Gydytojas gavęs tokį siuntimą ne. Įstaigos ir ligonių kasos piktai atsidustų ir pabambėtų, kad be reikalo eikvoji resursus. Kiti pacientai taip įgyja pretekstą piktintis ilgomis eilėmis. Jei kruopštumo daugiau, ir kantrybė tokia jau ant ribos, tada gali demonstratyviai vartyti kortelę, kol surašysi viską, kas turi būti siuntime, paprastai pacientai pasiduoda greičiau ir ima bendradarbiauti. Nors manau, kad jie sako žiūrėti į kortelę, nes patys pasimetę tarp savo ligų, tyrimų, vaistų ir kitų istorijų. Jei kantrybės visai nėra ir pacientas išsako, kad jam viskas gerai, tai gydytojas gali palinkėti, kad ir toliau viskas būtų gerai, o siuntimo jums kol kas nereikia, dėkui, viso gero, kitas, prašau, užeikite, labą dieną, sėskitės, kuo skundžiatės. Svarbu tarp žodžių nedaryti pauzių.

Bet šitie pacientai yra geri ir mandagūs, nes atėjo vizitui užsirašę iš anksto, savo laiku. Mano patys mėgstamiausi, kurie įlenda į kabinetą „man tik siuntimo“, arba kurie pasigauna tarpdury, kai po darbo dienos su glėbiu kortelių eini iš darbo. Tada dialogas būna „kuriai jūs valandai?“, „tai aš neužsirašiau, nes man tik siun…“, „tai nueikite į registratūrą, užsirašykite ir priimsiu“. Tokie paklausę protingo patarimo paskui terorizuoja vargšes registratores, nes jiems staiga jau šiandien konsultacija, operacija ar dar kas nors ir reikia siuntimo, tyrimų ir dar ko nors, daaaakareee, susimilkit, priimkit. Nu, nes tikrai, tegu tie trisdešimt karščiuojančių, vemenčių, viduriuojančių ar tvarkingai atėjusių, kad jiems išraštų vaistų, tegu palaukia prieš tą vargšą, kuris nemoka naudotis laikrodžiu, kalendoriumi ir pagarba aplinkiniams. Jei tokių žmonių pažįstate, perduokite, kad knygynuose dar gali pigiai įsigyti darbo kalendorių. Atleiskite, bet VLK tokiu atveju būna labai maloningos, ir leidžia pačiam pacientui susimokėti už konsultaciją, jei nėra siuntimo. „Leidžia“ nes jie tokie talibai diktuojantys taisykles ir mėgstantys pinigų skirtymo monopolį, dažnai nesudarantys sąlygų pacientams išleisti pinigų, kai jie norėtų ir patys tai padaryti. Taigi, mano mieli užuomaršos, jūs galite eiti ir be siuntimo visur kur jums reikia. Paprasta žodinė konsultacija kainuos gal tik kuklią dešimtinę į poliklinikos kasą, na, o jei rimtesnė operacija, pvz. šuntavimo, Santariškėse susimokėtumėte €10500.

Šį tekstą rašiau ne tam, kad išsiliečiau apie savo patirtis su pacientais, o tam, kad suprastumėte, kad siuntimas nėra tik popieriukas ir formalizmas skirtas pagadinti gyvenimą. Mano rezidentūros kuratorius gydytojas Valerijus Morozovas siuntimą vadina taip: „Siuntimas – tai veiksmas, atsirandantis po konsultacijos, apie kurio būtinumą sprendžia gydytojas, atskingas už ji ir teisiškai, ir finansiškai. Paciento noras nėra indikacija Teritorinių Ligonių Kasų apmokamai konsultacijai.“ Normalų siuntimą parašyti nėra „tik“ paimti ir parašyti „prašau konsultacijos“, end of the story. Siuntime turi būti ne tik asmens duomenys ir kuo serga, su TLK-10 kodais (siunčiu linkėjimus vienai ligoninei, kuri ne tik tų kodų niekada neparašo, bet kartais ir išrašų po operacijų ar konsultacijų neduoda). Reikia nurodyti kaip pacientas dabar jaučiasi, kaip buvo gydyta. Kokios dar yra ligos, kaip jos gydomos. Aprašyti objektyviai būklę, pridėti atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas. Pagrįsti, kodėl specialisto kuriam siunčiama, konsultacija yra būtina ir ko tikimasi iš jo konsultacijos. Ir konsultuojamas ne pacientas, o gydytojas konsultuoja kitą gydytoją, kurio kompetencijos tam klausimui neužtenka, taigi, ne pacientas turi spręsti apie kompetencijos trūkumą, o pats gydytojas.

William Adolphe Bouguereau — „Sunki pamoka“

Suprantu, kad ne iš gero gyvenimo visiems tų siuntimų reikia. Bet kad susiklabėtumėte su gydytojais pirmiausia atsakykite ko klausia. Paaiškinkite savo ligą ir situaciją. Jeigu specialistas liepė pasirodyti, nurodykite, kur taip parašyta, duokite išrašą, arba pasakykite kada buvo pristatytas. Užsirašykite vizitui ir anksto. Jei turite gerą kontaktą su gydytoju, galite kelios dienos prieš vizitą paskambinti ir įspėti, kad reikės siuntimo, taip bus galima jį paruošti iš anksto.

_____________

* Vaistų man negaila, bet vyresnio amžiaus pacientams polifarmacija, t.y. daugiau kaip penki vaistai gali duoti daugiau žalos nei naudos: dėl vaistų sąveikų, pašalinių poveikių, užmaršumo. Tokiam pacientui labiausiai reikėtų siuntimo pas geriatrą, kad peržiūrėtų gydymą.

** Žmonės trumpai išlaiko džiaugsmo ir laimės pojūtį. Jiems atrodo, kad jei nutiks tas ar anas, tada jie bus tikrai labai laimingi. Dar daugiau, nuo tada bus visados laimingi. Mokslas sako, kad mes linkę pervertinti savo spėjimų galimybes. (Philip Tetlock, How to Win at Forecasting)

Ką nuperka kyšis

Paskelbta: 2016 01 21 | Emilija

Buvo rugsėjis ir dar šilta. Su drauge šnekučiavomės mažutėje kavinėje Trakų gatvėje, kai kažkurioje vietoje į pokalbį įsiterpė miela senjorė. Išreiškė savo nuomonę apie tai, ką mes kalbėjom, apie tai, kad nusivylė Butkevičiumi, nes ir tas korumpuotas ir praktikuojantis nepotizmą, o galiausiai pasisuko kalba apie „atsidėkojimą“ gydytojams. Su drauge prisipažinome, kad esame gydytojos, ir bandėme savo pavyzdžiu nupasakoti, kad niekas nesikeičia, ar tu duosi, ar neduosi pinigų, bet ji netikėjo. Sakė kaip dalino litus, taip toliau dalins eurus, nes nori gyventi. O jei neims, tai ras kaip duoti, nes vis tiek taip veikia geriau.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mąsto žmonės, kurie mielai atsisveikina su pinigais. Blogiausia, kad negali sakyti, jog jie visiškai neteisūs. Dar liūdniau, kad patys gydytojai kartais vieni kitiems moka kyšius. Tiesa, mokėti kyšius nepainioti su šiaip pinigų davimu, tai paaiškinsiu vėliau. Kita noro gyventi pusė yra, kad pacientai jaučiasi geriečiais ir teisuoliais, nes nori, kad gydytojas gyventų, todėl pašelpia savo varganais €10. Kažkaip įdomiausia, kad tai nesutrukdo tiems patiems žmonėms padejuoti, kad kompensuojamųjų priemoka didelė (nebūtų tokia didelė, jei pirktų generinius vaistus, o ne etinius*).

Daug skaičiau pacientų forumuose ar klausiau pasisakymų, kodėl jie duoda pinigus. Arba daiktus, arba maistą**. Yra ne vien pragmatinis momentas, bet daug maginio mąstymo, sakyčiau net, archetipinio įpročio. Prisiminkite, iki modernių laikų su visokiais sveikatos draudimais, fondais ir valstybinėmis medicinomis, žmonės su gydytojais atsiskaitydavo tiesiogiai pagal savi išgales, kad pinigais, kas daržo gėrybėmis, arba gaudavo už dyką paslaugas kaip labdarą. Kitiems davimas yra kaip beviltiškumo mostas link begalybės.

Linkėjimai nuo Arthuro Sch.

Yra viena pagrindinė baimė – mirties baimė, visos kitos tik išvestinės. Mirtis nebūtinai fizinė, tai gali būti socialinė mirtis, baimė, kad tapsi nereikšmingas, nereikalingas, pamirštas, neįgalus, išjuoktas, sumenkintas, pažemintas. Medikų tokia jau darbo specifika: būti šalia tas baimes išgyvenančių ar jas į pasąmonę nugrūdančių žmonių. Vieni tą baimę sprendžia keldami nepagrįstai didelius lūkesčius gydytojams. Kai gydytojas atsisako, priima tai kaip žinutę susimokėti. Dažnai beviltiškumo akimirkomis žmonės pasirengę bet kokius gydytojo gestus interpretuoti kaip užuominą apie vokelius. Nesusimąsto, kad gal gydytojas nevalgė nuo pat penkių ryto, kai atsikėlė, ir pasiglosto tuščią pilvą, kad neurgztų, ar ilgesingai pažiūri pro langą, nes iki tol matė tik ligos istorijas, arba elementariai susikuteno ties ta vieta, kur kišenė, be jokių gilesnių minčių. Kitiems davimas (nebūtinai pinigų, kad ir gėlės) yra įsitraukimo į procesą simbolis. Dar yra padėka po gydymo, dėkojama nebūtinai už išskirtinai gerą servisą, ar ypatingas pastangas. Gydytojui gali atrodyti, kad jis tik dirba savo darbą, kad darė viską pagal standartines procedūras, bet jei žmogus išsivaduoja iš egizistencinio nerimo, tai vėl, tas fantas eurų, šokolado, medaus, pyrago, vilnonių kojinių, autorinių darbų ar ko tik nori, pavidalu tarsi materializuojasi ir gali būti paleistas, kartu sustiprinant gydomąjį efektą.

Kai kalbama apie tai, kaip pacientai kažką turinčio materialinę vertę duoda gydytojui, tai skamba korupcijos kontekste***. Bet korupcija juk yra siekis, kad kažkas darytų tai, ko neturėtų daryti mainais į materialią naudą, arba kad nedarytų to, ką turėtų padaryti, irgi, iš to gaudamas naudos. Vertinti davimą tik kaip korupciją apraišką irgi yra ne iki galo tikslu. Labai pakeitė požiūrį trumpas ciklas vienoje privačioje klinikoje, ir kad ten pacientai lygiai taip pat neša butelius, saldainius, ar palieka grynųjų, tik skirtumas tas, kad dar susimoka į kasą.

Kai žmonės duoda pinigų, gėlių, maisto, savo daiktų ir panašiai, jei dažniausiai tai iškeičia į tai, ką gydytojas ir taip daro ir darytų. Maždaug, Laba diena, gydytoja, čia jums rožė už tai, kad egzistuojate (paskui tą rožę palikau registratūroje, nes nesiveši gi autobusu per pusę miesto). Gydytojas kartais prašo pinigų už savo tiesioginį darbą. Pavyzdžiui, už biuletenį (nedarbingumo pažymėjimą, kaip šiais laikais vadina). Arba už gyvybiškai nebūtiną, gyvenimo kokybę gerinančią operaciją. Bet jeigu jis kažką turi daryti ir nedaro, kol nesumokėta – čia jau reketas, ir pacientas turi kreiptis į STT, o teismas bausti. Tik pacientas nesikreipia. Gal tai nedidelis miestelis, o tas gydytojas turi monopolį, ir tada pigiau sukandus dantis nuleidus galvą susimokėti, nei važiuoti į kitą miestą ir ieškoti kito specialisto, tiesiog kainuos mažiau laiko, nervų ir pinigų. Galbūt tai nors ir didelis miestas, bet gydytojas dirba patogioje vietoje ir patogiu laiku, ir daugiau nežinia kuo pakeisti, tai kenti, nes pripratęs prie to žmogaus, ir susimokėti ne taip dažnai reikia. Dalis žmonių moka neoficialiai nes neturi galimybės susimokėti į kasą.**** Pavyzdžiui už greitesnes ar geresnes paslaugas, už daugiau dėmesio. Kiti atvejai būna, kai pacientai savo iniciatyva agresyviai bruka pinigus. Pacientui nieko nereiškia įkišti pinigus tarp saldainių (jei jūsų giminaitis medikas davė dėžę saldainių, o ten radote eurų, tai maža tikimybė, kad jie iš minėto giminaičio kišenės), nieko nereiškia ir prisliūkinus į kišti kokią vieną ar dvi žalias kupiūras į kišenę, o paskui pabėgti, kad nesugalvotų grąžinti. Ir aš patyriau „galiu atsilyginti“, kai išeinu pro duris, nes „bėda, neapsižiūrėjau, reikia šiandien siuntimo“. Kai pagalvoji, virtuvė pati nesusiremontuos. Pasiūliau užsirašyti bendra tvarka registratūroje vizitui, nes tvarka galioja visiems vienoda ir man nereikia jūsų „atsilyginsiu“. Bet jei jie su tais pinigais nori tik atsisveikinti, ir neįdeda į tai jokio prašymo, tada koks tai kyšis? Yra tokių, kurie duoda su reikalavimu: daugiau dėmesio, arba priimti anksčiau numatyto laiko, anksčiau išoperuoti, būti priimtiems papildomai, kad ateitų į namus, kad perkeltų į geresnę palatą.

Gydytojai kitiems gydytojams paduoda vokus kartu su prašymu. Tai ypatingo liūdnumo dalykas. Toks liūdnas, kad man norisi verkti iš nusivylimo ir bejėgiškumo. Kai sužinojau, kad taip būna, negalėjau patikėti. Tai vienas iš pavyzdžių to beviltiškumo. Iš dalies būti gydytoju ir pacientu, arba būti gydytoju, ir kai tavo artimasis yra pacientas, yra ypatingai sudėtinga situacija. Tau atrodo, kad žinai geriau. Kartais taip ir būna, kartais būna visai ne taip. Nuomonės su gydančia komanda išsiskiria. Tada galiausiai nusprendi, velniop, yra įprasta duoti pinigų, todėl duodi. Pasieki rezultatą. Jautiesi kaip nekokybiška savęs iškamša. Ir graudus beviltiškumas būna, kai tikrai darai daug, stengiesi, nes esi gydytojas ir tau patinka medicina, patinka dirbti ir būti gydytoju, ir darai nes jauti, kad reikia tam žmogui, o tada įkiša pinigų. Bloga, nes jautiesi nusipelnęs ir užsidirbęs. Ką tik pardavei meilę už pinigus, sveikinu. Jau ne vien pagal ligų riziką ir profesijos senumą esi panašus su kai kuo.

Iš čia

Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus. Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t,y., žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam juos padaryti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną-du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. Už juos niekas nieko nemoka, į darbo valandų apskaitą neįtraukiamą, o po tokios paros budėjimo, laisvos dienos irgi gali nesulaukti. Taip, leftistinė Europos sąjungos darbo laiko direktyva tik bailiams. Tada nusispjauna ir paima, kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia atvykti į „darbą“, atsinešti valgyti, ir tai padaryti už savo lėšas). Paskui turbūt ties kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti pinigų virš biudžeto. Paskui pabundi vieną dieną, suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug €200 vertės) nusipenėjęs endoprotezistas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.

Kaip elgiasi gydytojas, kai gauna eurų ar suvenyrų, bet pats to neprašė, ar kai pacientas tiesiog duoda ir nieko papildomo neužsako. Niekas nepasikeičia. Blogas chirurgas kruopščiau rankų nesiplauna ir geriau operuoti nepradeda. Geras chirurgas negavęs irgi blogiau nepradės operuoti. Nes tai apie įgūdžius ir įpročius. Šeimos gydytojas kaip rašė paskirtus (kompensuojamuosius) vaistus, tai toliau rašys, nes yra reikalas. Arba paskirs tyrimus pagal reikalą tiek, kiek gali. Iš kitos pusės, net neprašydamas pacientas, kai ateina su suvenyrais atsineša nebylų lūkestį, o gydytojas jį gali perimti. Tai baigiasi agresyvesniu gydymu, pradedant nuo nebūtinai reikalingų antibiotikų (penktadienis, paskui nedirbs poliklinika), baigiant didesnės chirurgijos pertekliumi (gal čia dar kokius limfmazgius išlupti, gal čia dar labiau prapjauti, o maža kur tas vėžys išėjęs). Nežinau kodėl taip įprasta vertinti pastangas, o ne rezultatą.

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Kaip išnaikinti neoficialių mokėjimų kultūrą? Pirmiausia neturi likti poreikio gauti. Adekvatūs atlyginimai, protu suvokiami krūviai, darbas kuriam reikia tų žinių ir įgūdžių, kuriems mokytasi, o ne nekvalifikuoti darbai. Iš pacientų pusės – pasakyti nuoširdų ačiū. Arba nuoširdų prašau man padėti, atvirai išsakyti savo baimę ir nerimą. Absoliuti daugumą gydytojų visai nenori jokių jūsų pinigų ar saldainių. Daug gydytojų purtysis grynųjų, bet mielai įrodys savo profesionalumą ir kvalifikaciją.Galiausiai, nereikia išradinėti dviračio, kai jį jau, pavyzdžiui, Tarptautinis Skaidrumas išrado.

_______

* Farmos ~~meluotojai~~ atstovai pateikia neatremiamą argumentą, kad tyrimai tai su jų brand’iniu (etiniu), „originaliu“ kaip patys vadina, vaistu daryti, kad čia jie išrado tą vaistą, tai jis by default geresnis. Ne nu tai jo, jei perki mašiną, tai tik Mercedes pirkti reikia, nes Karlas Benzas su Geottliebu Daimleriu automobilį išrado. Visokie Lexus, Porche, ir kiti tai čia generinis pasirinkimas. Nieko gero. O su kokia nors Volvo ar neduokdie, Jaguar, tai išvis šakės. Čia jų „argumentacija“ tokia, true story.

** Neša pvz. saldų čilietišką vyną (ir tai geriausiu atveju), o tai kodėl ne craft alų, kokios fancy schmancy rūšies ar daryklos. Arba prideda pigios kavos, pigaus šokolado, pigių saldainių, tai kodėl ne tiesiog ne dėžutę brangesnių sausainių? Saldainiai ir šokoladai yra visai nesveika, kaip ir alkoholis, kodėl tai neša gydytojams, kodėl ne kokius nors Pringles? Arba vaisius ir daržoves. Kartais žmonės atneša savo kepinių ar rankdarbių. Tada yra miela. Kai kurie pacientai sako, kad maisto atnešimas nuvertina gydytoją, todėl ir duoda eurus. O tai jau nežemina?

***Jei The Economist straipsnis TL;DR – Dovanos ir kyšiai Europoje būdingi Rytų šalims, posovietinei erdvei kur likę mažos algos, bet blogiausia, sisteminė korupcija: klanai, susitarimai, postų dalybos, lėšų skirstymo neskaidrumas. O kalbant apie gydytojo-paciento santykį korupcijos terminas per siauras ir netikslus. Apie ką ir aš rašau.

**** Beje, kai žmogus pats moka už paslaugas, tai turi kur kas geresnį terapinį efektą. Todėl psichoterapija beveik visada mokama – kieno pinigai, to ir muzika. Iš dalies tiek daug nesusipratimų sveikatos apsaugoje, nes moka ne pacientas tiesiogiai, o sumokėtus mokesčius skirsto ligonių kasos.

Kaip sau padėti peršalus

Paskelbta: 2016 01 04 | Emilija

Disclaimer: tai yra tik patariamojo pobūdžio straipsnis iš serijos skaičiau internete. Nes ir skaitote internete. Jis netinka savityrai ar savigydai. Jei kyla dvejonių dėl sveikatos, geriau kreiptis į gydytoją.

Lauke šalta, viduje šilta, mašinoje karšta, troleibusuose šalta, jei lauke ilgiau tenka pavaikščioti, tada sušyli, būna po visais tais sluoksniais netgi karšta, ir t.t. Puikios sąlygos peršalti. Ypač jei tenka būti ten, kur daug žmonių (viešasis transportas, prekybos centrai, atviri biurai, …) sąlygos dar geresnės. Apskritai, tai susirgimą sukelia buvimas ne lauke, o viduje – nes viduje palankesnės sąlygos su kitais žmonėmis keistis virusais (Dėl to šiltuosiuose kraštuose tie patys peršalimai būna liūčių sezono metu). Drąsiai galima leisti vaikus į lauką ir eiti patiems. Tik reikia adekvačiai apsirengti, t.y. ne per šiltai ir ne per plonai. Atėjus neskubėti visko nusirengti, o po truputį leisti atvėsti. Prieš išeinant į lauką ilgiau pabūti laiptinėje.

Yra ir daugiau teorijų, kodėl šaltis sukelia susirgimus. Viena jų apie vitamino D trūkumą – nes D vitaminas iš tikrųjų yra hormonas, reguliuojantis daugybę organizmo funkcijų, tarp jų imuninį atsaką. Vitamino D receptorių yra ir prostatoje, krūtyse, storojoje žarnoje, smegenyse, imuninės sistemos ląstelėse ir kitur (pvz. trūkumas gali būti susijęs su minėtų organų onkologinėmis ligomis). Dabar tiriama kaip D vitaminas veikia įvairias infekcines ligas, arba kaip prevencinė priemonė. Bent jau nuo A tipo gripo* tai tikrai apsaugo.

Peršalimui būdingi vienas arba keli iš šių simptomų:

sloga
čiaudulys
kosulys
akių ašarojimas
gerklės skausmas, niežulys, diskomfortas
nestiprus karščiavimas (iki 38°C)
bendras silpnumas
nestiprūs ar vidutiniai raumenų ir galvos skausmai

Tokie simptomai gali tęstis nuo kelių iki keliolikos dienų. Pasveikus (sausas) kosulys gali laikytis iki 8 savaičių, tai irgi normalu.

Kada kreiptis į gydytoją, o nežaisti namie

Suaugusiems atsiranda karščiavimas virš 39,4°C, labai susitiprėja bendras silpnumas, yra stirus gyventi trikdantis nuovargis. Jeigu atkosima nemalonaus skonio, kvapo ir stiprios spalvos (gelsvos, žalsvos, rudos, su krauju) skreplių. Kai atsiranda veido aplinkui sinusus skausmas kartu su nosies užburkimu. Kai atsiranda stiprus matomas ir skausmingas patinimas kakle.

Vaikams: kūdikiams virš 38°, vyresniems vaikams jei labai šokinėja ir laikosi virš 40°. Jei vaikas iki 2 metų, karščiuoja ilgiau kaip 24 val, o jei vyresnis – ilgiau kaip 2 dienas (bet jei vaikas aktyvus, žaidžia, turi apetitą dar nebūtina vesti pas gydytojus). Kai atsiranda dehidratacijos požymiai: šlapinasi rečiau, nei įprasta. Kai negeria skysčių, nebevalgo. Kai vaikas nustoja žaisti, domėtis aplinka, tampa vangus. Kai kelis kartus vemia, viduriuoja. Kai skundžiasi pilvo, galvos skausmai. Kai kaklas tampa įtempta, neprilenkia smakro prie krūtinės. Kai dažnai verkia. kai skauda ausį. Kai atkakliai kosėja.

Bet jei nerimą keliančią simptomų nėra, galima įtarti virusinę infekciją, nuo kurios specifinių vaistų nėra. Taigi, ar su gydytojo, be gydytojo konsultacijos, gydymas bus namų sąlygomis, su namie ar vaistinėje prieinamomis priemonėmis.

Kaip palengvinti simptomus

Pirmiausia, išaiškinkite kuris simptomas vargina labiausiai ir kuris stipriausiai išreikštas. Pavyzdžiui kosulys paprasto peršalimo metu dažniausiai bus dėl užpakalinio nosies varvėjimo arba gerklės dirginimo, o ne „iš plaučių“. Silpnumas, galvos skausmas greičiausiai bus dėl užsikimšusios nosies ir sunkumo prakvėpuoti. Arba dėl neaukštos temperatūros.

Bet kuriuo atveju, nėra jokių stebuklingų vaistų, o visiems simptomams lengvinti yra tik vienas būdas, na, gerai, du: ramybė ir šilti skysčiai. Išgeriate vieną puodelį arbatos, einate gerti kito. Deja, tai viskas, kad ir kaip nuobodu. Arbata neturi būti karšta, tik šilta. Jei dedate citriną, nes tikite jos vitaminais, tai dėkite kai praaušta, nes verdantis vanduo nužudys viską. Tas pats su medumi.

Jei yra nosies užsikimšimas arba varvėjimas, ją būtina pūsti, tol kol nuo šnypštimo atsiras pleiskanojimas aplinkui nosį. tada patepkite kremu, bet toliau pūskite nosį. Traukimas į save gali būti ta priežastis kodėl užsilaiko kosulys, yra gerklės dirginimas, arba dėl blogiau valosi sinusai. Maži vaikai nemoka gerai pūsti nosies, todėl ją reikia atsiurbti, su daiktu panašiu į pavaizduotą nuotraukoje. Prieš tai galima praplauti jūros druskos purškalu. Apskritai plovimas iki 6 kartų per dieną druskos tirpalu geriau už visokius nosies lašus.

aspirator-nazal-electric-babydoo-mx-one_aspirator-nazal-electric-babydoo-mx-one-29682-3

Nosies aspiratorius mažiems vaikams

Yra tokie vaistai vadinami dekongestantais – tai nosies gleiviną sutraukiantys lašai. Vaikams jų skirti nereikėtų, nes poveikis mažas, o žalos pridaryti gali. Suaugusiems galima vartoti iki penkių dienų. Tai kraujagysles veikiantys vaistai, bet kraujagyslės greitai pripranta, tai vaisto koncentraciją reikia vis didinti, o paskui be vaisto išvis neįmanoma prakvėpuoti. Kitaip tariant nosis tampa narkomanė. Garų inhaliacijos irgi turi abejotiną poveikį. Kai kurie sako, kad padeda, bet pvz. Pediatrijos vadovas (tokia knyga medikams) rašo, kad šilti garai sudaro puikią terpę daugintis virusams.

Gerklės skausmą mažina šilti skysčiai. Jei skausmas nestiprus, labiau kaip niežulys, tiks ilgai čiulpiamos augalinės pastilės (kai kurios gali būti įvardintos kaip maisto papildas). Jei stipresnis pastilės su chlorheksidinu, lidokainu, benzokainu ar visokiais -profenais. Purškalus geriau vartoti švelnesnius, aliejinio pagrindo, augalinius. Su jodo ar vaistų turinčiais skubėti nereikia. Geriau pagargaliuoti šiltu vandeniu su jūros druska.

Susirgus gali kilti noras vartoti reklamuojamus sudėtinius vaistus, visokius coldaflu (išgalvotas pavadinimas). Nemačiau, kad gydytojai patys juos vartotų (nebent kas nors kitas, pvz. farmos atstovai, davė). Pirmiausia, tai labai neekonomiška, taip pat ne visko, ko ten pridėta ir reikia. Pagrindinė tų vaistų sudėtinė dalis yra paracetamolis. Jis mažina skausmą ir uždegimą. Kita dalis – kofeinas, jis mažina silpnumą, mieguistumą ir skausmą, arba pseudoefedrinas, veikiantis stimuliuojančiai. Ir dar vitaminas C, kuris nieko nedaro, nes užpilate verdančiu vandeniu. :D viskas, už tai, priklausomai nuo tablečių/paketėlių kiekio sumokėsite apie 4-9 eurus.

Mažinti temperatūrą vaistais ne visada būtina, ypač jei gerai toleruojama. Netgi nereikia, organizmas pakelia temperatūrą, kad sudarytų geras sąlygas imuniniams atsakui susidaryti, ir padėti kovoti su infekcija. Vaistais vartoti galima, nebent labai skauda galvą, raumenis ar dar kažką. Tokiu atveju suaugusiems tiks paracetamolis, diklofenakas arba ibuprofenas. Vaikams – ibuprofenas (yra ir sirupas). Aspirino vaikams duoti nereikia (nes gali išberti), paracetamolį galima, bet reikia atidžiai perskaityti informacinį lapelį ir nepadauginti (kad nepažeistų kepenų).

Sirupai nuo kosulio irgi nėra kažkas stebuklingo. Vienuose yra kvėpavimo centrą, dėl ir kosulį, slopinančių medžiagų, tai tų vaikams iki 2 metų duoti negalima, nors ten ir su vaikiškais piešinukais. Suaugusiems vartoti irgi didelės prasmės nėra. Priminsiu, kad kosulys yra apsauginis organizmo refleksas, o ne gamtos priemonė erzinti aplinkinius. Kiti sirupai yra augaliniai. Iš visokių ežiuolių, gebenių, pelargonijų ir panašiai. Efektyvumas smarkiai abejotinas. Pati neperku. rekomenduoju nebent labai labai, nu bet labai norisi kažką vartoti, nes skanu, nes kažkada padėjo ir dėl kitų nemedicininių priežasčių.

Arbatos geriau. Prisipažinsiu, kol kas dar nesu fitoterapijos ir augalų specialistė. Pati peršalusi mėgstu čiobrelių, pipirmėčių, aviečių lapų, šalavijų lapų, liepžiedžių arbatas, arba vandeniu užpiltus svarainių, šaltalankių, juodųjų serbentų nuovirus. Netinka kofeino turintys gėrimai ir alkoholis. Jie skatina dehidrataciją, ir nepadeda organizmui kovoti su uždegimu.

Aviečių ir šalavijų lapų arbata + medus. Fone matosi prabangus mano svetainės interjeras.

Kitos priemonės greitesniam sveikimui

Vėl pasikartosiu – daug šiltų skysčių: gerti arbatų pavidalu. Įdėjus druskos į vandenį – gargaliuoti ir plauti nosį. Senovės išmintis siūlo žydišką antibiotiką – vištienos sultinio sriubą. Mokslininkams buvo labai įdomu, ar čia babyčių pasakos, ar čia rimtas dalykas, ir nustatė, kad tokia sriuba laikinai veikia priešuždegimiškai, sulėtina neutrofilus (baltojo kraujo ląstelės dalyvaujančios puolime), ir pagreitina nosies gleivinių skystėjimą, apsivalymą.

Ir dar kartosiuos – sergama ne nuo lauko, o nuo buvimo viduje. Todėl reikia patalpas vėdinti, kad miazmas** išpūstų lauk. Virusai ilgiau cirkuliuoja aplinkoje, kai oras yra sausas, o drėgname ore sukimba su oro lašeliais ir greičiau nusėda, pavirsdami į dulkes. Tiesa, bevėdinant labai atšaldyti patalpų irgi nereikia. Manoma, kad dėl šaltyje susitraukiančių nosies ir kvėpavimo takų kraujagyslių, per mažai imuninių ląstelių pasiekia šituos infekcijų vartus, ir taip į organizmą prasprūsta virusai. Be to šaltyje dažniau spazmuoja kvėpavimo takai, dėl ko kosima, čiaudima ir taip toliau platinami mikrobai. Taigi, temperatūra turi būti tokia, kad nosys būtų šiltos.

_________

* Gripo (orthomyxoviridae) virusas yra trijų tipų: A, B ir C. A labiau specifiškas gyvūnams (paukščiams, kiaulėms), bet žmonėms taip pat, be to yra labiausiai užkrečiamas ir labiausiai paplitęs. A tipo virusai turi du peptidus – H (hialuronidazę) ir N (neuraminidazę), pagal kuriuos sudaromi pavadinimai. Pvz. H1N1 (Ispaniškasis gripas, kiaulių gripas), H5N1 (paukščių gripas). B tipas išimtinai specifiškas žmonėms, bet nėra toks dažnas. C yra gana retas, dažniausiai serga šunys, kiaulės ir žmonės. Vakcinos dažniausiai būna nuo A ir B tipo gripo virusų, brangesnės nuo visų trijų.

** Miazmos yra senovinis terminas, kol dar nieko nebuvo žinoma apie virusus ir bakerijas. Iš senovės graikų kalbos išvertus tai reiškia nešvarumus, blogą orą. Tikėta, kad miazmos užteršia sielą, dėl to žmonės suserga. Miazmos sietos su maro, šiltinių, choleros, chalamidijų epidemijos, neva tai sergantys ar pūnantys kūnai teršia orą, o blogas oras ir sargdina.

Ar jums tikrai reikia antibiotikų?

Paskelbta: 2016 01 03 | Emilija

Tarp gydytojų sklando mitas, kad pacientai trokšta antibiotikų, kad ateis ir reketuos, šitų stebuklingų vaistų, nors visai jiems jų nereikia. Mitas tik pusiau mitas, nes tikrai yra, nors ne tiek daug, kaip būtų galima pamanyti. Ir dar dėl to, kad pas gydytojus jau ateina nežinia iš kur antibiotikų gavusių ir neteisingai vartojusių pacientų*. Pacientų noras gauti antibiotikų irgi suprantamas – šitie vaistai gydo ligos priežastį. Ir tai bene vienintelė vaistų grupė, kurie ne malšina simptomus, slopina progresavimą, modifikuoja ligos eigą, o būtent šalina priežastį – žudo bakterijas. Bet tik bakterijas, virusų antibiotikai neveikia, ir todėl ne visiems jų taip mirtinai reikia.

Kas yra antibiotikai

Antibiotikai yra grupė vaistų, pasižyminčių bakterijas naikinančiu poveikiu: arba jas nužudo, arba neleidžia daugintis. Turbūt visi žino, kad pirmasis atrastas antibiotikas buvo penicilinas. 1928 m. škotų biologas Alexander’as Flemingas, dirbdamas Londone, Šv. Marijos ligoninėje, visai netikėtai pastebėjo, kaip Petri lėkštelėse augintose Staphiloccocus aureus (auksinio stafilokoko) kultūrose įsimetė grybelis Penicillinum notatum, o aplinkui susidarė zona, kur bakterijos neaugo. Jis labai teisingai spėjo, kad grybelis išskiria medžiagas slopinančias bakterijų augimą. Vėliau pagal tą grybą vaistui ir suteiktas pavadinimas. Tiesa, pačiam Flemingui iš grybelio pagaminti gryno vaisto taip ir nepavyko. Visą sunkų darbą padarė padarė chemikai Howard Florey, Ernst Chain ir Norman Heatley, ir nuo 1940 m. penicilinas pradėtas naudoti gydymui.

Nors penicilino atradimas yra turbūt vienas svarbiausių 20 amžiaus atradimų (o tad amžius apkritai buvo daugybės reikšmingų atradimų ir išradimų laikas), ir nors tai pirmasis masiškai pradėtas gamintis antibiotikas, bet ne pirmasis žmonijos istorijoje. Senovės Egipto, Romos imperijos ir aplinkinėse Viduržemio jūros terirorijose, mumijose, kauluose ar kituose audinių likučiuose rasta tetraciklino pėdsakų. Sintetinis tetraciklininas mūsų laiakis pradėtas naudoti tik apie 1950 m. Mokslininkai svarsto, kad senovėje tetraciklino galėjo dėti į maistą, o jo poveikis buvo pakankamai stiprus, nes aplinkinių teritorijų rašytiniuose šaltiniuose infekcinės ligos minimos neįprastai retai. Taip pat, kai kuriose vietovėse tiriant kaulus, nepastebėta jokių kaulų infekcijų požymių. Rusijoje būdavo įprasta ant žaizdų dėti įkaitintą dirvą. Yra žinoma, kad senovės graikai ant žaizdų dėdavo pelėsius, taigi, Flemingas nebuvo visiškas pirmas sugalvojęs, kad pelėsis gali žudyti bakerijas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai iškelinatys šią idėją pasirodė dar 17 amžiuje (John Parkington, Farmakologija), o aktyviau tyrinėta nuo 19 amžiaus.

Paspaudus pasididina. Iš Compound Interest.

Dabar** antibiotikų yra gana nemažai skirtingų rūšių. Pagrindinis antibiotikų skirstymas yra pagal veikimo būdą. Jei bakterijas žudo, tai baktericidiniai, jei slopina jų augimą – bakteriostatiniai. Abu veikimo būdai yra pakankamai geri. Dažniausiai išrašomi antibiotikai yra penicilinų šeimos (beta-laktaminiai). Netgi tas pats penicilinas vis dar vartojamas, tiesa, gerokai didesnėmis dozėmis nei prieš keliasdešimt metų, kai buvo pradėtas skirti. Kiti antibiotikai yra vadinami rezerviniais. Jie skiriami ligoninėse ir tik tada, kai niekas kitas nebepadeda. Dažniausiai tai būna hospitalinės (ligoninių) infekcijos ilgai ten gulintiems pacientams, pavyzdžiui intensyvios terapijos palatose, arba onkologiniams ligoniams gaunantiems chemoterapiją ar spindulinį gydymą, ir kurių imuninė sistema dėl to labai nuslopinta.

Virusas ar bakterija

Prieš paskiriant antibiotikus, esminis klausimas – ar jų apskritai reikia. Čia ir yra visas medicinos mokslas ir menas, net ne visada gydytojau gali užtikrintai atsakyti į šį klausimą (bijoti nereikia, gydytojai kai ko nors nežino, visada pasikonsultuoja ar vieni su kitais, ar su literatūra ir tada priima geriausią sprendimą pacientui). O kartais būna tokių akivaizdžių atvejų, kad reikia antibiotikų, kad net tyrimų paskirti nereikia. Žinutė tokia – nebandykite nuspręsti patys sau vieni reikia jums ar nereikia antibiotikų, jei nebaigėte medicinos. :)

Šaltinis akivaizdus.

Kodėl antibiotikai veikia tik prieš bakterijas, o ne prieš virusus? Virusas nėra ląstelė, jis yra visiškai nesavarankiška gyvybės forma. Tam, kad išliktų ir toliau galėtų daugintis, jam reikia apsigyventi ląstelėje – t.y. užgrobti šeimininko ląsteles. Bakterijos yra kur kas didesnis, savarankiški mikroorganizmai. Antibiotikų veikimo mechanizmai yra įvairūs, bet jie dažnai būna nukreipti į sienelės formavimosi sutrikdymą, bakerijos sienelės ardymą ar bakterijos DNR sintezės slopinimą ir t.t., bet bet kuriuo atveju, tai pakanmai saugūs vaistai žmogui (ar gyvūnui), vaistas puola tik bakterijas, bet neveikia žmogaus ląstelių. Tuo tarpu virusai gyvena žmogaus ląstelėse, į kurias antibiotikai net nepapuola.

Gydytojai žino tam tikrus simptomus, kaip atskirti ar čia virusas, ar bakterija. Gydytojai tikslingai kalbasi su pacientu ir vien iš pasakojimo gali susidaryti vaizdą apie ligos pobūdį. Taip pat gydytojai moka apžiūrėti pacientą, pavyzdžiui, ar yra pūlių ausyje, ar yra nenormalių garsų plaučiuose, turi galimybė paskirti laboratorinius ar kitus reikiamus tyrimus – visai tai, ko negali padaryti namuose.

Visokie dabar siaučiauntys peršalimai dažniausiai yra virusinės kilmės. Net bronchitai, ar sinusitai. Nors ir kaip baisiai užgulusi nosis, ar labai vargina kosulys, tai nėra ženklas, kad jums reikia antibiotikų. Jeigu jums labai sunku gyvenime ir tikrai blogai jaučiatės, ir įtariate, kad gal jau dabar reikėtų antibiotikų, nueikite pas savo gydytoją, o ne pas kaimynę ar į turgų.

Kaip įtarti: didelis bendras silpnumas, nieko nesinori, sunku judėti, aukšta temperatūra. Prieš daugiau nei 7-10 dienų prasirgta peršalimo ligomis, bet nei kiek nepagerėjo, o tik pablogėjo viskas, ir dar atsirado karščiavimas. Išbėrė (ypač vaiką, ir ypač jei paspaudus bėrimą su stikline, bėrimas neišblykšta). Labai dažnai ir skausmingai varo į tualetą. Yra pūlių: iš ausies, iš nosies, atkosėjami, žaizdoje, po oda, iš lytinių organų, ar dar kur nors. Tada būtinai reikia eiti pas gydytoją***.

O gal galima profilaktiškai antibiotikų?

Ne, negalima. Nebent prieš operaciją paskyrė chirurgas.

Antibiotikai nėra gudrus vaistas, kuris žinotų, ar bakterija sukelia ligą, aš čia iš tų kurios sudaro mikrobiotą. Nereikalingas antibiotikų vartojimas silpnina imunitetą, sukelia viduriavimą, gali sukelti alergines reakcijas. Tai čia mažų mažiausiai ir čia kosmoso mastu nereikšmingi dalykai. Reikšminga yra antibiotikų atsparumas. Yra rizika, kad potencialiai pavojingos bakterijos, natūraliai gyvenančios organizme ir žmogui esant sveikam su kitomis bakterijomis konkuruojančios dėl maisto ir vietos, todėl nieko nemalonaus žmogui nesukeliančios, taps atsparios antibiotikams. Vėliau susirgęs nelaimėlis bus šeriamas antibiotikais, kol pagaliau bus pataikyta kurie tas bakterijas veikia. Gal nei vieni antibiotikai netiks, tada beliks numirti. :(

Nepilnai pasveikę žmonės irgi yra atsparių bakterijų platintojai. Užkrečia kitus, paskui vaistai neveikia. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsparumas antibiotikams nėra labai didelis, kitaip nei pietinėse Europos šalyse. ECDC puslapyje yra puikių žemėlapių, kur galima palyginti šalis pagal skirtingus suktelėjus ir antibiotikus. Skirtingose šalies dalyse, ir net skirtingose ligoninėse atsparumo statistika skiriasi. Deja, viešai internete neprieinama. Prieš kelis metus kai buvau konferencijoje apie antibiotikus, pranešėje sakė, kad mažuose miesteliuose situacija blogesnė, nei didžiuosiuse miestuose. Daugiausiai tai susiję su gydytojų ir gyventojų supratimu apie racionalų antibiotikų vartojimą.

Jei jau gavote antibiotikų

Vartojant antibiotikus yra kelios svarbios taisyklės, tam, kad vaistai geriau veiktų, ir tam, kad ir ateityje prireikus antibiotikus galėtumėte vartoti.

1. Būtina išgerti visą gydytojo paskirt antibiotikų kursą, net kai pasijutote geriau.

2. Antibiotikai veiks geriau, jei bus geriami tuo pačiu metu: jei vieną kartą – kas 24 val, jei du – kas 12 val, jei tris – kas 8 val.

3. Savarankiškai nereguliuokite antibiotikų dozės. Jei ji atrodo labai didelė, ji tokia nėra, ji yra tokia, kokios reikia.

4. Niekada, niekada patys savarankiškai nesugalvokite vartoti antibiotikų, neimkite vaistų iš pažįstamų. Nepirkite vaistų ne vaistinėse.

5. Nevartokite alkoholio, jei nesate tikri.

___________________

* Savavališkai antibiotikus vartojančių pacientų mano praktikoje nebuvo labai daug, tačiau nei vienu atveju jie nevartojo vaistų teisingai. Dažniausiai tai būdavo ar per maža dozė ar per retai vartojama, pvz vietoje trijų kartų per dieną du, ar išvis vienas.

** Po labai labai ilgos, maždaug 30 metų, pertraukos, 2015 metais buvo atrastas naujas antibiotikas teiksobaktinas, tiksliau, net visas naujas būdas išgauti naują antibiotikų rūšį. Teiksobaktinas išgaunamas iš dirvos naudojant iCHIP technologiją. Tiesa, kol kas jo efektyvumas ištirtas tik pelėse, o kol bus pradėtas skirti žmonėms (jei apskritai bus pradėtas), gali praeiti daugybė laiko.

*** Dažniausiai poliklinikos dirba nuo 7, kai staigiai susirgote pasiprašykite, priims tą pačią dieną. Kuo anksčiau paskambinsite, tuo greičiau priims. Paprastai tų ūmiems pacientams skirtų talonėlių internete nerodo. Jei nėra laisvų vietų pas jūsų gydytoją, galite eiti pas kitą budintį gydytoją. Galbūt jūsų poliklinikoje dirba rezidentai, paklauskite registratorių. Pas rezidentus eilės trumpesnės, o ir laiko pacientui gali skirti šiek tiek daugiau.

Ką iš tikrųjų rodo vėžio žymenys

Paskelbta: 2015 12 19 | Emilija

Kas yra vėžio žymenys

Kas yra vėžys? Jei organizmą įsivaizduotume kaip federacinę valstybę, su atskiromis teritorijomis (audiniai ir organai), sudarytomis iš ląstelių, tai vėžys būtų anarchistinė grupuotė, kuri nepaiso valstybių sienų, kuri yra primityvi (nebrandžios ląstelės, ląstelių klonai), agresyvi (nekontroliuojamai auga, gamina biologiškai aktyvias medžiagas padedančias išlikti ir apsisaugoti nuo imuninės sistemos), invazyvi (peržengia vieno organo ar audinio ribas), ekspansyvi (keliauja į limfmazgius ir tolimus organus). Vėžinės ląstelės yra tokios, kurios nusprendė nebepaisyti organizmo kontrolės mechanizmų, ar dėl to, kad įgimti kontrolės mechanizmai per silpni, ar dėl gyvenimo eigoje atsiradusių spontaninių mutacijų, ar po kai kurių virusinių ligų, ar dėl nuolatinio ilgai besitęsiančio žalojančio aplinkos poveikio ir t.t. Vėžys daro viską, kad išliktų ir išplistų, todėl gamina įvairias biologiškai aktyvias medžiagas (fermentus, citokinus, hormonus, ląstelių paviršiaus komponentus, etc.). Organizmas visgi sureaguoja į tai, kas jam atrodo biologiškai svetima, ir gamina antigenus, uždegimo mediatorius ir kitokias biologiškai aktyvias medžiagas nukreiptas prieš vėžį.

Apoptozė - programuota ląstelių mirtis. Vėžinės ląstelės pačios laikui atėjus nemiršta, ir toliau nepaliaujamai dauginasi.

Apoptozė – genetiškai programuota ląstelių mirtis. Vėžinės ląstelės pačios laikui atėjus nemiršta, ir toliau nepaliaujamai dauginasi.

Kai kuriais atvejais arba vėžio gaminamos molekulės, arba organizmo gaminamos molekulės, skirtos kovoti su vėžiu, būna gana specifiškos, ir įmanomas ištirti paėmus sergančio žmogaus kraują – tai yra vėžio žymenys (tumoro (bio)markeriai). Navikiniai audiniai turi savitą išlikti padedantį metabolizmą, turi kitokį nei sveikų audinių fermentinį aktyvumą, taigi, atsiras ir didesni nei įprasta fermentų ar metabolitų kiekiai, kurį irgi galima aptikti. Tai reiškia, kad nors radimas pats savaime gali rodyti labai daug ką, bet reikšmingas padidėjimas leis įtarti ankstyvą nenormalaus proceso pradžią – tokių medžiagų paieška irgi gali būti panaudota 1) piktybinio proceso įtarimui; 2) identifikuoti, koks piktybinis procesas yra, kad būtų galima įvertinti ligos prognozę ir parinkti gydymą; 3) įvertinti atsaką į gydymą.

Kokie turėtų būti vėžio žymenys

Biožymenys yra arba naujai atsiradusios molekulės, arba smarkiai padidėjęs normalių molekulių kiekis, kurį galima aptikti ir išmatuoti organizmo skysčiuose ir audiniuose. Vienų radimas, ar kitų neradimas ir atvirkščiai, niekada šimtu procentų nereikš, kad vėžys yra, ar vėžio nėra. Taip pat nebus atsakyta į klausimą, ar žymenų padidėjimą lėmė gerybinis ar piktybinis auglys, ar kaip hreitai augs ar plis, jei apskritai esama vėžio.

Vėžio žymenys tik atrodo kaip patrauklus diagnostikos metodas. Vėžį diagnozuoti ankstyvose stadijose įprastiniai metodais labai sudėtinga, jei apskritai įmanoma, nes jis klastingas ir gudrus žvėris. Onkologinių ligų simptomai atsiranda tik tada, kai išaugusios masės ima kažką spausti, griūva pats navikas arba jo paveikti audiniai, navikas ima gaminti organizmo pusiausvyrą išbalansuojančias medžiagas ir pasireiškia taip vadinamieji paraneoplastiniai sindromai. Kai navikas būna 1-2 cm dydžio jis jau didelis, sudarytas iš daugiau kaip milijardo agresyviai nusiteikusių nebrandžių ląstelių. Dažniausi vėžio sukeliami simptomai kartais būna nepastebimi, pacientas į juos neatkreipia dėmesio, arba gydytojui tai suteikia nepakankamai informacijos. Pavyzdžiui: nuovargis, silpnumas, apetito pasikeitimas, svorio kritimas nesusijęs su mityba, diskomfortas kokioje nors kūno vietoje ir kt.

Navikų žymenimis vadinamų molekulių išskirta labai daug, o laboratorijos siūlo išsitirti teik daug ir įvairių, kad kai ateina į kabinetą pacientas su tyrimų lapais, gydytojas gali ir pirmą kartą sužinoti apie tokio žymens egzistavimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad gydytojas yra neišmanėlis. Taip pat patys gydytojai, ypač poliklinikose, norėdami nustatyti ar yra vėžys labai retai skiria žymenų tyrimus. Gydytojai laikosi taisyklės: neskirk tyrimo, kurio nemoki interpretuoti. Vėžių žymenų interpretavimas labai sudėtingas, nes tai toli gražu netobuli tyrimai.

Tobulas vėžio žymuo turėtų būti:

Labai specifiškas – vadinasi aptinkamas tik kai yra piktybinis navikas.
Labai jautrus – aptinkamas jau anstyvose stadijose
Specifiškas vienam organui ar audiniui
Būti susijęs su naviko išsivystimo laipsniu ir dydžiu
Būti susijęs su ligos prognoze
Būti patikimai nustatomas

Kodėl jūsų gydytojas jums šių tyrimų nesiūlo

Nėra nei vieno tobulo (visus ar bent daugumą kriterijų atitinkančio) žymens, todėl prasideda būrimas iš mėgintuvėlio nuosėdų. Teigiamas atsakymas įneš daugiau sumaišties, negu aiškumo. Ar čia dėl onkologinio proceso, ar dėl fiziologinių pokyčių organizmą. Ar tai piktybinis ar nepiktybinis procesas. Jei piktybinis, ar augs greitai ir reikia greito gydymo, ar ištyrimas ir gydymas būtų labiau žalingas. Iš kitos pusės, neigiamas atsakymas gali sukurti saugumą iliuziją.

Egzistuoja mitas, kad ankstyva vėžio diagnostika visada geras dalykas. Ne visai taip. Vieni navikai taip lėtai auga ir mirštamumas nuo jų toks mažas, kad geriau yra palaukti, ypač jei žmogus nejaučia jokių simptomų. Pavyzdžiui, skydliaukės vėžys – pradėjus skryningo programas buvo išaiškinta keliasdešimt kartų daugiau vėžio atvejų, daug žmonių gydyta ir o, ironija, mirštamumas nuo šio vėžio ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo.

Prostatos vėžio ankstyva diagnostika naudojant PSA žymenį taip pat kontraversiška: nėra pakankamų įrodymų, kad nauda visuomenės sveikatai būtų reikšminga, bet teigiamų rezultatų sukelta žala didelė. Diagnozei patvirtinti reikalinga atlikti prostatos biopsija, kuri visai rizikinga, pradedant kraujavimu, baigiant erekcijos sutrikimu dėl nervų pažeidimo. Bet iš kitos pusės, mirštamumą nuo vėžio sumažina. Europoje atliktų tyrimų metaanalizėje apskaičiuota, kad sumažėja septyniomis mirtimis 10 000 vyrų. PSA testas susijęs su dideliu klaidingai teigiamų rezultatų kiekiu, todėl kaip vėžio skryningo metodas taikomas tik tam tikrai amžiaus grupei, o po to seka detalus ištyrimas.

Kiaušidžių vėžio, kuris įprastai diagnozuojamas tada, kai jau būna peraugęs ir sumaitojęs kiaušides, diagnostikoje naudojamas Ca-125 žymuo, kuris yra geriausias iš blogų, nors dabar bandoma atrasti jautresnių ir greičiau aptinkamų žymenų, Ca-125 išlika geriausias (63% moterų, kurioms aptiktas šio žymens padidėjimas per 1 metus pasitvirtina kiaušidžių vėžio diagnozė).

Vėžio žymenų tyrimai nėra beverčiai, bet prieš juo skiriant reikia žinoti kodėl skiri ir ko tikiesi, t.y. kad tas, kas paskyrė šį tyrimą, žinos kaip jį perskaityti. Todėl savityra užsiimti ir nereikia. Sutaupysite pinigų ir išvengsite streso. Jei neramina sveikata ir yra vėžio baimė, geriau atvirai apie tai pasikalbėti su savo šeimos gydytoju ir tada nuspręsti ar verta atlikti vėžio žymenų tyrimus, ir jei verta, kuriuos.

Kodėl gydytojai vaikšto su akiniais

Paskelbta: 2015 12 07 | Emilija

Yra mitas, kad nesutiksite (akių) gydytojo, kuriam būtų padaryta regėjimo korekcija lazeriu. Ir iš tiesų gana daug gydytojų vaikšto su akiniais. Pasakosiu apie tai, kas yra lazerinė regėjimo korekcija, ir iš kur atsiranda kai kurie mitai.

Iš Wikipedia

Pirmiausia, kad būtų galima suprasti apie ką eina kalba, paaiškinsiu esminius akies anatomijos momentus. Žiūrint į akį matosi baltymas, vadinamas odena, rainelė ir vyzdys. Rainelę dengia skaidrus sferinis apvalkalas vadinama ragena, o vyzdys yra lęšiukas. Šviesa patekusi į akį praeina ir lūžta per rageną, tada lęšiuką, kuriame šviesos spinduliai lūžta, tada keliauja stiklakūniu (paveikslėlyje nepažymėta, bet toks želinis skystis užpildantis akį), kol patenka į tinklainę. Ragena pati nėra tik vienasluoksnė plėvelė, jos viduje dar yra masė, vadinama stroma, o viską dengia epitelis ir membrana. Ragena kraujagyslių neturi, todėl operacijos metu nekraujuoja. Lęšiukas taip pat turi kapsulę, skaidulas ir branduolį, todėl gali keisti savo formą, o nuo to priklausys matymas į toli ar arti. Akies dugne susikerta šviesos spinduliai. Augimo metu akis gali užaugti arba labai ilga, arba trumpa.

Jei akis ilga, ašis irgi bus ilga, o spinduliai susikirs nepasiekę tinklainės, todėl žmogus gerai nematys į tolį, tokia būklė vadinama trumparegyste (arba mediciniškai – miopija). Nes mato trumpus atstumus.

Jei akies ašis trumpa, tai spinduliai viename taške susirenka už tinklainės, todėl žmogus nematys arti esančių objektų, tokia būklė vadinama toliaregystė (hipermetropija). Nes mato tolimus atstumus.

Dar yra astigmatizmas, kuris būna dėl ragenos kreivuma, tada per rageną praėję spinduliai išsiskaido, neteisingai lūžta praėję per lęšiuką, o tinklainėje nesusirenka viename taške, todėl vaizdas būna išsikreipęs ir neryškus. Astigmatizmas kartu gali būti su trumparegyste, toliaregyste arba abiem variantais.

Lazerinės regėjimo korekcijos buvo pradėtos daryti prieš daugiau kaip 20 metų. Per tą laiką buvo sugalvota daug įvairių būdų ir jų patobulinimų. Kai kurie jų nebedaromi dėl įvairių nepageidaujamų reiškinių (dėl kurių iš dalies tebesitęsia mitai apie tai, kad regėjimo korekcija lazeriu yra blogai). Naudojami dviejų tipų lazeriai: eksimetriniai, arba trumpų (ultraviolieteinių) bangų ir femtosekundiniai, ypač trumpų bangų, lazeriai. Lietuvos akių klinikos beveik visos smulkiai aprašiusios visus operacijų metodus, kuriuos taiko. Apie visus būdus nerašysiu, tik apie kelis pagrindinius.

PRK (Photo Refractive Keratatectomy) – Nuo šių operacijų 1980 dešimtemčio viduryje pradėtos lazerinė korekcijos. Chirurgas gremžtuku pašalina viršutinį ragenos epitelio sluoksnį, vėliau eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis, lašinami akių lašai. Tinka nedidelio laipsnio miopijai, hipermetropijai ir astigmatizmui gydyti.

LASIK (LAser in-SItu Keratomileusis) – Išvertus iš graikų kalbos: vietinė ragenos formos korekcija lazeriu. Chirurgas ragenoje padaro pjūvį, atkelia epitelio sluoksnį. Eksimetriniu lazeriu pakeičiama ragenos stromos forma ją nugarinant. Atgal uždedamas epitelio lopas, kelias minutes stebimas jo prisitvirtinimas. Nesiuvama. Paskiriami akių lašai.

Beskalpelinė LASIK, femtoLASIK, ir kt. – pjūvį ragenoje atlieka ne chirurgas, o femtosekundinis lazeris, todėl ragenos epitelyje daromas tikslesnis pjūvis ir plonesnis lopas.

LASEK (Laser Assited SubEpithelial Keratectomy) – turi panašumų ir su PRK ir su LASIK. Atskiriamas ragenos epitelio lopas, kuris nuvyniojamas. Skirtingai nuo LASIK, tas sluoksnis gerokai plonesnis. Eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Skirtingai nuo PRK paviršinis sluoksnis ne visiškai nugramdomas, o lopas užvyniojamas atgal. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis ir paskiriami akių lašai.

Lazerinė regėjimo korekcija gali būti daroma tik sveikiems žmonėms, kurių regėjimas nusistovėjęs ilgiau kaip 2 metus. Tai yra komforto operacija, o ne gydymo būdas, todėl siekiant padidinti efektyvumą, reikia kaip galima labiau sumažinti riziką. Sveikumas yra sąlyginis dalykas, šiuo atveju, svarbiausia ar kandidatas neserga cukrinius diabetu, autoimuninėmis ar kitaip imunitetą pažeidžiančiomis ligomis (pvz. ŽIV), nevartoja imunitetą veikiančių vaistų, tokių kaip steroidai arba imunosupresantai, ar neserga kraujagyslinėmis ligomis ir panašiai. Nėštumą reikia planuoti arba gerokai prieš operaciją, arba gerokai po (tas gerokai apie 6 mėn.). Jeigu yra labai didelio laipsnio trumparegystė (> -9D), toliaregystė (> +4D) arba astigmatizmas (> 3D) , efektas bus nepakankamas, todėl siūlomi kiti regėjimo korekcijos būdai. Kai trumparegystė daugiau kaip -5D galimas tolesnis regėjimo prastėjimas ir po operacijos. Žinoma, geras segėjimas kurį laiką išliks, tokio gilaus regėjimo deficito nepasieks.Taip pat lazerinės korekcijos daromas tik iki 40-45 metų. Operacijos metu koreguojama ragena, o regą lemia iš kitos struktūros. Nuo tokio amžiaus lęšiukas praranda savo elastingumą, vystosi senatvinė toliaregystė (presbiopija), taip pat lęšiukas gali pradėti drumstėti (vystosi katarakta). Tada pacientams siūloma palaukti ir pakeisti lęšiuką, kai savas susidrums. Kadangi dirbtinis lęšis neelastingas, pacientas gali pasirinkti ar geriau nori matyti į arti, ar toli. Po visų operacijų kontaktinius lęšius dėvėti galima, jei tik yra poreikis.

Komplikacijos yra gana retos, jų mechanizmas susijęs su operacijos technika. Aklumas praktiškai neįmanomas, na, bent jau Lietuvoje tokių atvejų nefiksuota. Ragenos paviršinių sluoksnių sujudinimas lems akių sausumą, diskomfortą, padidėjusį jautrumą šviesai. Visai tai praeina per skirtingą laikotarpį. Lopelio suformavimas ir jo prigijimo (ne)sėkmė lems padidėjusį jautrumą bet kokiems mechaniniams dirgikliams, gali matytis auros, atspindžiai. Instrumentų naudojimas ir gilesnis lindimas į rageną gali labiau pažeisti nervus, tuo retu atveju kai nervai atgyja netaisyklingai, gali varginti skausmas, kuris atsiras ne iškart, o pavyzdžiui po metų nuo operacijos. Jei mėgstate siaubo istorijas, čia amerikiečių blogos patirtys po LASIK.

Taigi, kodėl gydytojai vaikšto su akiniais. Iš tiesų vaikšto ne visi. Yra ir akių ligų gydytojų, ypač jaunesnių, kuriems lazerinės regėjimo korekcijos atliktos. O tie kurie nepasidarę greičiausiai bus dėl kainos. Su ištyrimais abiejų akių operacijos kainos apie €800, skirtingose įstaigose ir skirtingais metodais darant kainos skirsis. Taip pat medikų darbas susijęs su didele psichologine įtampa ir įtampa regėjimui (nes nuolat žiūri į artimus atstumus), ne taip mažai kolegų skundžiasi, kad jų regėjimas prastėja. Jei gydytojas turi pinigų, tai greičiausiai neturės laiko, nes dirbs per tris darbus ir negalės sau leisti nedarbingumo kol vyks sveikimo procesas. Turintys pinigų būna ir vyresni, taigi, per tą laiką susirenka kolekciją ligų, arba akis tiesiog pasensta. Ar aš pati ryžčiausi? Taip.