Disclaimer: tai daugiau pramoginio tipo straipsnis iš serijos „skaičiau internete“, o ne medicininiai įrodymais pagrįsti duomenys, kuriais reikėtų vadovautis.
Augalus tokius, kaip valgome dabar, tie, kuriuos perkame parduotuvėje ar turguose, žmonės vartoja sąlyginai neseniai, apie kelis šimtus metų. Beveik visi vaisiai iš daržovės Lietuvoje irgi naujiena, geriausia atveju nuo viduramžių, o kai kurie „tradiciniai“ patiekalai išvis atsirado tik 20 amžiuje, pavyzdžiui cepelinai. Tuo tarpu virš 11 tūkst. metų žmonės vartoja pieno produktus, kas lėmė civilizacijos šuolį į viršų. Dar daugiau tūkstančių metų maistą kepė laužuose ir krosnyse. O kaip žinia ugnies naudojimas maistui gaminti buvo vienas svarbiausių evoliucinių spyrių, nuo ko ir žarnynas keitėsi, dantys keitėsi ir smegenys išdidėjo. Ką valgydavo iki tol, galima tik spėlioti. Ne visada pavykdavo sumedžioti, ne visada pavykdavo užsiauginti savo produktų, taigi, galima būdavo rinti tokį maistą, kuris auga gamtoje: žoles, šaknis, grybus, ūglius, šakas, pumpurus ir taip toliau.
Augalai ir grybai gali būti pavojingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar daug kas pamiršę apie tuos ūglius, gumbus, lapus, ir kitokius laukinius augalus, ir priežastis, kodėl taip ilgai vaisiai ir daržovės nebuvo kasdieniai maisto produktai. Apskritai, net ir kasdien vartojami produktai geriau virškinami ir nustoja būti potencialiai nuodingi, kai yra šiek tiek termiškai apdoroti. Pavyzdžiui bulvės, arba pomidorai. Daug kas žino, kad greipfrutų negalima vartoti, kai vartoja vaistus, nes greipfrutai sąveikauja su vaistus skaidančiais fermentais, todėl dalis vaistų bus nepakankamai efektyvūs, nuo dalies išauga nepageidaujamų reakcijų arba apsinuodijimo tikimybė. Tai čia vienas vaisius. Augalai pilni biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja tarpusavyje. Ir kartais valgant vienus su kitais, vienuose esančios medžiagos panaikina kitų gerąsias savybes. Pavyzdžiui atsitiktinai sumetant produktus į žaliuosius kokteilius, kūnas iš jų padarys patys žinote ką, ir nieko daugiau.
Yra žmonių, kurie gydosi augalais ir grybais. Sako, kad padeda. Liaudies medicina paremta augalais ir visiškai ne be pagrindo. Dabar dažnai sutinku žmones, kurie vartoja tokius pavojingus augalų derinius, arba duoda juos vaikams ir numoja ranka, kad ai, čia juk vis tiek tik žolelės. Tokiems sakau, kad „žolė“ ir aguonų produktai, pvz. heroinas irgi tik iš žolelių. Visgi, „cheminiais“ vaistais pasitikiu labiau: visada žinai kokia jų sudėtis, visada žinai, kad vienoda, pašaliniai poveikiai dažniausiai žinomi ar nuspėjami. Augaluose esančių medžiagų kiekis priklauso nuo saulės, drėgmės, ir dirvos.
Seniai noriu geriau pažinti augalus. Paskutinį žiemos savaitgalį tam ir paskyriau. Mokytis iš knygų labai gerai, bet dar geriau mokytis iš tų, kurie jau tas knygas perskaitė ir taiko žinias praktikoje. Paskutinį žiemišką savaitgalį buvau ekskursijoje apie valgomus augalus žiemą. geriau į tokias ekskursijas eiti, kai jau kiek daugiau pažįsti augalus, žinai kaip jie atrodo vasarą ir kur juos rasti. Na, bet jei esi toks beveik pradinukas su gana fragmentiškomis žiniomis, kurio yra daugiau teorinės (maždaug žinai ko tikėtis viename ar kitame augale, bet neįsivaizduoju kaip jie atrodo ir kur auga).
Paskutinį žiemos savaitgalį teko sudalyvauti Ievos Šidlaitės vestoje ekskursijoje „Valgomi augalai žiemą„. Ekskursija buvo labiau skirta susipažintu su augalais, kurie tinkami kasdieniam maistui, arba kaip prieskoniai, nei tie, kurie skirti gydymui. Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Dūkštos pakrante ieškant po pernykščiais lapais besikalnačių lapelių, ar ant kamienų dygstančių grybų, viršijo lūkesčius. Pirmas nustebimas, kiek daug žalumos yra jau dabar. Pavyzdžiui pipirlapės, kartenės, laukiniai česnakai, jau kalasi raudonėliai. Apie kai kuriuos bus žemiau. Dabar jau žydi lazdynų žirginėliai. Tą turbūt jau pajuto alergiški žmonės. Tie kas ne alaergiški gali valgyti žirginėlius vienus tiesiog taip, arba padžiovintus mirkyti šokolade, tada nesujaučia tokio kartumo. Žirginėliai labai greitai džiūva ir tampa trapūs. Kai valstiečiai nebeturėdavo javų miltams, naudodavo žirginėlių miltus kaip pakaitalą. Dar miltų pakaitalą atstodavo medžių tošys, tai tokia dalis tarp išorinės žievės ir kamieno. Tinkamiausia beržo, pušies ir liepos tošis. Gavome paragauti beržo tošies – skonis ir konsistencija panaši į manų. Tokius pakaitalus naudodavo ir kaip konservantus, tada paprasti miltai ne taip gesdavo, o ir iškepti produktai ilgiau tikdavo vartojimui.
Pipirlapės (Asarum europaeum) ilgiau pakramčius turi, kaip netikėta, aštroką skonį, dar vadinamos laukiniu imbieru. Viduramžiais naudotos liaudies medicinoje, pavyzdžiui gydant gyvačių įkandimus ar alkoholikus bandant atpratinti nuo gėrimo. Taip pat plačiai šio augalo vartojimą imituoja homeopatai.
Pipirlapė (Asarum europaeum), auga šlaituose šalia žibučių (trys lapeliai). Tik žibučių lapai nuodingi, atsargiai.
Labiausiai iš visų rastų augalų patiko kartenės (Cardamine amara). Labai sodraus skonio, kažkas tarp garstyčių ir krienų. „Verslo klasėje“ Giedrius Vilpišauskas buvo parašęs labai gražų straipsnį apie žmones, kurie tokie keisti, kad valgo garstyčias, kai kiti gyvūnai jų vengia, kaip nuodo. Dėl šito augalo vartojimo maistui irgi nesutariama, vienose šalyse jis laikomas valgomu, kitose nuodingu. Ir tai tik kultūrinis skirtumas. Šiaip augalas kaip atskiras patiekalas nevartojamas, bet į salotas, sūrelius ar ant sumuštinių labai tinka. Beje, nors jo lotiniškas pavadinimas panašus į kardamono, su tuo augalu tik teik ir bendro.
Karčioji kartenė (Cardamine amara) savo natūralioje aplinkoje šalia vandens.
Builiai (Anthriscus cerefolium), pasirodo, tas augalas, kurių pilni daugiabučių kiemai, ir kur vaikystėje žaisdavau, kad čia įsivaizduojamos morkos, nes lapeliai primindavo morkas. gentainiai su salierais. Kaip prieskonis gardinti paukštienai, žuviai, jūros gėrybėms. Labai populiarus Prancūzijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Nuovirai naudoti liaudies medicinoje daugybei ligų gydyti. Tikima, kad lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, gydo galvos svaigimą, karštinę, ir dar turbūt viską kas liko. :D Nuotraukos neturiu, bet jei matėte lysvėje augančią morką, tai primena jų lapus, tik kad smulkesni.
Kibieji lipikai (Galium aparine) irgi jau pradeda lįsti. Savyje turi kofeino, todėl naudojami kaip kavos pakaitalas. Iš netokių naudingų, yra medžiagų sukeliančių odos pažeidimus, pavyzdžiui bėrimus (kontaktinį dermatitą). Sako, kad yra gana saldoko skonio. Pati ragauti neišdrįsau. Šiaip tai vadinamas piktžole, auga kur papuola. Liaudies medicina irgi naudoja nuo daugybės skirtingų ligų, homeopatai irgi parašo, kad neva tai sudėtyje kažkada tai buvo užuominų apie šį augalą.
Kibusis lipikas (Galium aparine) bunda iš po ąžuolo lapų
Miške taip pat augą visokių grybų. Labai daug apie juos nekalbėsiu, nes čia atskiras menas ir mokslas. Jie gana panašūs vieni į kitus, nuodingi panašūs į nenuodingus ir panašiai. Įdomūs buvo trys dalykai: valgomosios ugniabudės, kreivabudės ir raudonkraštės pintys, bei kitokios kempinės. Ugniabudės auga kuokšteliais ant medžių kamienų, o joms būdinga tai, kad kotelis tamsesnis už kepurėlę ir bręstant vis tamsėja. Labai skanūs grybukai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir termiškai apdorotus. Tokie minkšti, maloniai saldūs ir nevisiškai grybiško skonio. Kreivabudžių pavyko rasti tik užuominas. Bet jei nėra miške, galima nusipirkti didesnėse Rimi arba Maxima parduotuvėse. Visiškai nereiklūs grybai, kuriuos galima auginti ir pramoniniu būdu. Labai malonios konsistencijos ir gero skonio. O pinitiniai grybai neva tai turi visokių gydomūjų savybių (sakiau pirksiu knygas ir skaitysiu daugiau), bet veikia tikrąją to žodžio prasme kaip kempinė, kas yra naudinga, jei miške ar necivilizuotoje vietoje susižeidi, tai galima naudoti vietoje tvarsčių. Ir gerai dega, tinka kurui.
Ugniabudės (Flammulina velutipes)
Dar pradžiugino vienas nevalgomas grybas. Neatsimenu jo tikro pavadinimo, bet vadintas elfų taurele. Nes primena taurę. Šiaip nenuodingas, bet beskonis ir nelabai aiškios maistinės vertės, užtai galima naudoti kaip indą.
Elfų taurelė
Po viso pasivaikšiojimo buvo kita įdomi dalis – ragavimas. Ieva paruošė vaišes su tais žieminiais augalais. Tai buvo nuostabu. Maistas ir vizualiai gražus, ir labai skanus. Ir jo daug. Kai kas skundžiasi, kad jos ekskursijos su vaišėmis daug kainuoja, bet jau vien už maistą verta tuos pinigus mokėti. Apie kiekvieną patiekalą papasakoja, ir kaip gamino pasakoja. Davė degustuoti alų ir midaus. Beje, yra atskira ekskursija apie augalus šitiems gėrimams. Ir, žinoma, įdomiausia dalis tai knygos, kurias davė pavartyti. Kad po keleto metų daugiau apie augalus žinočiau. Ir ne vien maistui, bet ir kaip su jais gydyti ir kaip tarpusavyje derinti.
Daugiau informacijos apie Ievos ekskursijas:
