Ką iš tikrųjų rodo vėžio žymenys

Kas yra vėžio žymenys

Kas yra vėžys? Jei organizmą įsivaizduotume kaip federacinę valstybę, su atskiromis teritorijomis (audiniai ir organai), sudarytomis iš ląstelių, tai vėžys būtų anarchistinė grupuotė, kuri nepaiso valstybių sienų, kuri yra primityvi (nebrandžios ląstelės, ląstelių klonai), agresyvi (nekontroliuojamai auga, gamina biologiškai aktyvias medžiagas padedančias išlikti ir apsisaugoti nuo imuninės sistemos), invazyvi (peržengia vieno organo ar audinio ribas), ekspansyvi (keliauja į limfmazgius ir tolimus organus). Vėžinės ląstelės yra tokios, kurios nusprendė nebepaisyti organizmo kontrolės mechanizmų, ar dėl to, kad įgimti kontrolės mechanizmai per silpni, ar dėl gyvenimo eigoje atsiradusių spontaninių mutacijų, ar po kai kurių virusinių ligų, ar dėl nuolatinio ilgai besitęsiančio žalojančio aplinkos poveikio ir t.t.  Vėžys daro viską, kad išliktų ir išplistų, todėl gamina įvairias biologiškai aktyvias medžiagas (fermentus, citokinus, hormonus, ląstelių paviršiaus komponentus, etc.). Organizmas visgi sureaguoja į tai, kas jam atrodo biologiškai svetima, ir gamina antigenus, uždegimo mediatorius ir kitokias biologiškai aktyvias medžiagas nukreiptas prieš vėžį.

Apoptozė - programuota ląstelių mirtis. Vėžinės ląstelės pačios laikui atėjus nemiršta, ir toliau nepaliaujamai dauginasi.

Apoptozė – genetiškai programuota ląstelių mirtis. Vėžinės ląstelės pačios laikui atėjus nemiršta, ir toliau nepaliaujamai dauginasi.

Kai kuriais atvejais arba vėžio gaminamos molekulės, arba organizmo gaminamos molekulės, skirtos kovoti su vėžiu, būna gana specifiškos, ir įmanomas ištirti paėmus sergančio žmogaus kraują – tai yra vėžio žymenys (tumoro (bio)markeriai). Navikiniai audiniai turi savitą išlikti padedantį metabolizmą, turi kitokį nei sveikų audinių fermentinį aktyvumą, taigi, atsiras ir didesni nei įprasta fermentų ar metabolitų kiekiai, kurį irgi galima aptikti. Tai reiškia, kad nors radimas pats savaime gali rodyti labai daug ką, bet reikšmingas padidėjimas leis įtarti ankstyvą nenormalaus proceso pradžią – tokių medžiagų paieška irgi gali būti panaudota 1) piktybinio proceso įtarimui; 2) identifikuoti, koks piktybinis procesas yra, kad būtų galima įvertinti ligos prognozę ir parinkti gydymą; 3) įvertinti atsaką į gydymą.

Kokie turėtų būti vėžio žymenys

Biožymenys yra arba naujai atsiradusios molekulės, arba smarkiai padidėjęs normalių molekulių kiekis, kurį galima aptikti ir išmatuoti organizmo skysčiuose ir audiniuose. Vienų radimas, ar kitų neradimas ir atvirkščiai, niekada šimtu procentų nereikš, kad vėžys yra, ar vėžio nėra. Taip pat nebus atsakyta į klausimą, ar žymenų padidėjimą lėmė gerybinis ar piktybinis auglys, ar kaip hreitai augs ar plis, jei apskritai esama vėžio.

Vėžio žymenys tik atrodo kaip patrauklus diagnostikos metodas. Vėžį diagnozuoti ankstyvose stadijose įprastiniai metodais labai sudėtinga, jei apskritai įmanoma, nes jis klastingas ir gudrus žvėris. Onkologinių ligų simptomai atsiranda tik tada, kai išaugusios masės ima kažką spausti, griūva pats navikas arba jo paveikti audiniai, navikas ima gaminti organizmo pusiausvyrą išbalansuojančias medžiagas ir pasireiškia taip vadinamieji paraneoplastiniai sindromai. Kai navikas būna 1-2 cm dydžio jis jau didelis, sudarytas iš daugiau kaip milijardo agresyviai nusiteikusių nebrandžių ląstelių. Dažniausi vėžio sukeliami simptomai kartais būna nepastebimi, pacientas į juos neatkreipia dėmesio, arba gydytojui tai suteikia nepakankamai informacijos. Pavyzdžiui: nuovargis, silpnumas, apetito pasikeitimas, svorio kritimas nesusijęs su mityba, diskomfortas kokioje nors kūno vietoje ir kt.

Navikų žymenimis vadinamų molekulių išskirta labai daug, o laboratorijos siūlo išsitirti teik daug ir įvairių, kad kai ateina į kabinetą pacientas su tyrimų lapais, gydytojas gali ir pirmą kartą sužinoti apie tokio žymens egzistavimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad gydytojas yra neišmanėlis. Taip pat patys gydytojai, ypač poliklinikose, norėdami nustatyti ar yra vėžys labai retai skiria žymenų tyrimus. Gydytojai laikosi taisyklės: neskirk tyrimo, kurio nemoki interpretuoti. Vėžių žymenų interpretavimas labai sudėtingas, nes tai toli gražu netobuli tyrimai.

Tobulas vėžio žymuo turėtų būti:

  • Labai specifiškas – vadinasi aptinkamas tik kai yra piktybinis navikas.
  • Labai jautrus – aptinkamas jau anstyvose stadijose
  • Specifiškas vienam organui ar audiniui
  • Būti susijęs su naviko išsivystimo laipsniu ir dydžiu
  • Būti susijęs su ligos prognoze
  • Būti patikimai nustatomas

Kodėl jūsų gydytojas jums šių tyrimų nesiūlo

Nėra nei vieno tobulo (visus ar bent daugumą kriterijų atitinkančio) žymens, todėl prasideda būrimas iš mėgintuvėlio nuosėdų. Teigiamas atsakymas įneš daugiau sumaišties, negu aiškumo. Ar čia dėl onkologinio proceso, ar dėl fiziologinių pokyčių organizmą. Ar tai piktybinis ar nepiktybinis procesas. Jei piktybinis, ar augs greitai ir reikia greito gydymo, ar ištyrimas ir gydymas būtų labiau žalingas. Iš kitos pusės, neigiamas atsakymas gali sukurti saugumą iliuziją.

Egzistuoja mitas, kad ankstyva vėžio diagnostika visada geras dalykas. Ne visai taip. Vieni navikai taip lėtai auga ir mirštamumas nuo jų toks mažas, kad geriau yra palaukti, ypač jei žmogus nejaučia jokių simptomų. Pavyzdžiui, skydliaukės vėžys – pradėjus skryningo programas buvo išaiškinta keliasdešimt kartų daugiau vėžio atvejų, daug žmonių gydyta ir o, ironija, mirštamumas nuo šio vėžio ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo.

Prostatos vėžio ankstyva diagnostika naudojant PSA žymenį taip pat kontraversiška: nėra pakankamų įrodymų, kad nauda visuomenės sveikatai būtų reikšminga, bet teigiamų rezultatų sukelta žala didelė. Diagnozei patvirtinti reikalinga atlikti prostatos biopsija, kuri visai rizikinga, pradedant kraujavimu, baigiant erekcijos sutrikimu dėl nervų pažeidimo. Bet iš kitos pusės, mirštamumą nuo vėžio sumažina. Europoje atliktų tyrimų metaanalizėje apskaičiuota, kad sumažėja septyniomis mirtimis 10 000 vyrų. PSA testas susijęs su dideliu klaidingai teigiamų rezultatų kiekiu, todėl kaip vėžio skryningo metodas taikomas tik tam tikrai amžiaus grupei, o po to seka detalus ištyrimas.

Kiaušidžių vėžio, kuris įprastai diagnozuojamas tada, kai jau būna peraugęs ir sumaitojęs kiaušides, diagnostikoje naudojamas Ca-125 žymuo, kuris yra geriausias iš blogų, nors dabar bandoma atrasti jautresnių ir greičiau aptinkamų žymenų, Ca-125 išlika geriausias (63% moterų, kurioms aptiktas šio žymens padidėjimas per 1 metus pasitvirtina kiaušidžių vėžio diagnozė).

2998286041_4f0114e1a5

Vėžio žymenų tyrimai nėra beverčiai, bet prieš juo skiriant reikia žinoti kodėl skiri ir ko tikiesi, t.y. kad tas, kas paskyrė šį tyrimą, žinos kaip jį perskaityti. Todėl savityra užsiimti ir nereikia. Sutaupysite pinigų ir išvengsite streso. Jei neramina sveikata ir yra vėžio baimė, geriau atvirai apie tai pasikalbėti su savo šeimos gydytoju ir tada nuspręsti ar verta atlikti vėžio žymenų tyrimus, ir jei verta, kuriuos.

Kodėl gydytojai vaikšto su akiniais

Yra mitas, kad nesutiksite (akių) gydytojo, kuriam būtų padaryta regėjimo korekcija lazeriu. Ir iš tiesų gana daug gydytojų vaikšto su akiniais. Pasakosiu apie tai, kas yra lazerinė regėjimo korekcija, ir iš kur atsiranda kai kurie mitai.

Pirmiausia, kad būtų galima suprasti apie ką eina kalba, paaiškinsiu esminius akies anatomijos momentus. Žiūrint į akį matosi baltymas, vadinamas odena, rainelė ir vyzdys. Rainelę dengia skaidrus sferinis apvalkalas vadinama ragena, o vyzdys yra lęšiukas. Šviesa patekusi į akį praeina ir lūžta per rageną, tada lęšiuką, kuriame šviesos spinduliai lūžta, tada keliauja stiklakūniu (paveikslėlyje nepažymėta, bet toks želinis skystis užpildantis akį), kol patenka į tinklainę. Ragena pati nėra tik vienasluoksnė plėvelė, jos viduje dar yra masė, vadinama stroma, o viską dengia epitelis ir membrana. Ragena kraujagyslių neturi, todėl operacijos metu nekraujuoja. Lęšiukas taip pat turi kapsulę, skaidulas ir branduolį, todėl gali keisti savo formą, o nuo to priklausys matymas į toli ar arti. Akies dugne susikerta šviesos spinduliai. Augimo metu akis gali užaugti arba labai ilga, arba trumpa.

Jei akis ilga, ašis irgi bus ilga, o spinduliai susikirs nepasiekę tinklainės, todėl žmogus gerai nematys į tolį, tokia būklė vadinama trumparegyste (arba mediciniškai – miopija). Nes mato trumpus atstumus.

myopia

 

Jei akies ašis trumpa, tai spinduliai viename taške susirenka už tinklainės, todėl žmogus nematys arti esančių objektų, tokia būklė vadinama toliaregystė (hipermetropija). Nes mato tolimus atstumus.

eyecare1

 

Dar yra astigmatizmas, kuris būna dėl ragenos kreivuma, tada per rageną praėję spinduliai išsiskaido, neteisingai lūžta praėję per lęšiuką, o tinklainėje nesusirenka viename taške, todėl vaizdas būna išsikreipęs ir neryškus. Astigmatizmas kartu gali būti su trumparegyste, toliaregyste arba abiem variantais.

Astigmatism

 

Lazerinės regėjimo korekcijos buvo pradėtos daryti prieš daugiau kaip 20 metų. Per tą laiką buvo sugalvota daug įvairių būdų ir jų patobulinimų. Kai kurie jų nebedaromi dėl įvairių nepageidaujamų reiškinių (dėl kurių iš dalies tebesitęsia mitai apie tai, kad regėjimo korekcija lazeriu yra blogai). Naudojami dviejų tipų lazeriai: eksimetriniai, arba trumpų (ultraviolieteinių) bangų ir femtosekundiniai, ypač trumpų bangų, lazeriai. Lietuvos akių klinikos beveik visos smulkiai aprašiusios visus operacijų metodus, kuriuos taiko. Apie visus būdus nerašysiu, tik apie kelis pagrindinius.

PRK (Photo Refractive Keratatectomy) – Nuo šių operacijų 1980 dešimtemčio viduryje pradėtos lazerinė korekcijos. Chirurgas gremžtuku pašalina viršutinį ragenos epitelio sluoksnį, vėliau eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis, lašinami akių lašai. Tinka nedidelio laipsnio miopijai, hipermetropijai ir astigmatizmui gydyti.

LASIK (LAser in-SItu Keratomileusis) – Išvertus iš graikų kalbos: vietinė ragenos formos korekcija lazeriu. Chirurgas ragenoje padaro pjūvį, atkelia epitelio sluoksnį. Eksimetriniu lazeriu pakeičiama ragenos stromos forma ją nugarinant. Atgal uždedamas epitelio lopas, kelias minutes stebimas jo prisitvirtinimas. Nesiuvama. Paskiriami akių lašai.

Beskalpelinė LASIK, femtoLASIK, ir kt. – pjūvį ragenoje atlieka ne chirurgas, o femtosekundinis lazeris, todėl ragenos epitelyje daromas tikslesnis pjūvis ir plonesnis lopas.

LASEK (Laser Assited SubEpithelial Keratectomy) – turi panašumų ir su PRK ir su LASIK. Atskiriamas ragenos epitelio lopas, kuris nuvyniojamas. Skirtingai nuo LASIK, tas sluoksnis gerokai plonesnis. Eksimetriniu lazeriu nugarinamas paviršinis ragenos sluoksnis. Skirtingai nuo PRK paviršinis sluoksnis ne visiškai nugramdomas, o lopas užvyniojamas atgal. Kelioms dienoms uždedamas gydomasis kontaktinis lęšis ir paskiriami akių lašai.

lasers-495751_1280

Lazerinė regėjimo korekcija gali būti daroma tik sveikiems žmonėms, kurių regėjimas nusistovėjęs ilgiau kaip 2 metus. Tai yra komforto operacija, o ne gydymo būdas, todėl siekiant padidinti efektyvumą, reikia kaip galima labiau sumažinti riziką. Sveikumas yra sąlyginis dalykas, šiuo atveju, svarbiausia ar kandidatas neserga cukrinius diabetu, autoimuninėmis ar kitaip imunitetą pažeidžiančiomis ligomis (pvz. ŽIV), nevartoja imunitetą veikiančių vaistų, tokių kaip steroidai arba imunosupresantai, ar neserga kraujagyslinėmis ligomis ir panašiai. Nėštumą reikia planuoti arba gerokai prieš operaciją, arba gerokai po (tas gerokai apie 6 mėn.).  Jeigu yra labai didelio laipsnio trumparegystė (> -9D), toliaregystė (> +4D) arba astigmatizmas (> 3D) , efektas bus nepakankamas, todėl siūlomi kiti regėjimo korekcijos būdai. Kai trumparegystė daugiau kaip -5D galimas tolesnis regėjimo prastėjimas ir po operacijos. Žinoma, geras segėjimas kurį laiką išliks, tokio gilaus regėjimo deficito nepasieks.Taip pat lazerinės korekcijos daromas tik iki 40-45 metų. Operacijos metu koreguojama ragena, o regą lemia iš kitos struktūros. Nuo tokio amžiaus lęšiukas praranda savo elastingumą, vystosi senatvinė toliaregystė (presbiopija), taip pat lęšiukas gali pradėti drumstėti (vystosi katarakta). Tada pacientams siūloma palaukti ir pakeisti lęšiuką, kai savas susidrums. Kadangi dirbtinis lęšis neelastingas, pacientas gali pasirinkti ar geriau nori matyti į arti, ar toli. Po visų operacijų kontaktinius lęšius dėvėti galima, jei tik yra poreikis.

Komplikacijos yra gana retos, jų mechanizmas susijęs su operacijos technika. Aklumas praktiškai neįmanomas, na, bent jau Lietuvoje tokių atvejų nefiksuota. Ragenos paviršinių sluoksnių sujudinimas lems akių sausumą, diskomfortą, padidėjusį jautrumą šviesai. Visai tai praeina per skirtingą laikotarpį. Lopelio suformavimas ir jo prigijimo (ne)sėkmė lems padidėjusį jautrumą bet kokiems mechaniniams dirgikliams, gali matytis auros, atspindžiai. Instrumentų naudojimas ir gilesnis lindimas į rageną gali labiau pažeisti nervus, tuo retu atveju kai nervai atgyja netaisyklingai, gali varginti skausmas, kuris atsiras ne iškart, o pavyzdžiui po metų nuo operacijos. Jei mėgstate siaubo istorijas, čia amerikiečių blogos patirtys po LASIK.

glasses-difference

Taigi, kodėl gydytojai vaikšto su akiniais. Iš tiesų vaikšto ne visi. Yra ir akių ligų gydytojų, ypač jaunesnių, kuriems lazerinės regėjimo korekcijos atliktos. O tie kurie nepasidarę greičiausiai bus dėl kainos. Su ištyrimais abiejų akių operacijos kainos apie €800, skirtingose įstaigose ir skirtingais metodais darant kainos skirsis. Taip pat medikų darbas susijęs su didele psichologine įtampa ir įtampa regėjimui (nes nuolat žiūri į artimus atstumus), ne taip mažai kolegų skundžiasi, kad jų regėjimas prastėja. Jei gydytojas turi pinigų, tai greičiausiai neturės laiko, nes dirbs per tris darbus ir negalės sau leisti nedarbingumo kol vyks sveikimo procesas. Turintys pinigų būna ir vyresni, taigi, per tą laiką susirenka kolekciją ligų, arba akis tiesiog pasensta. Ar aš pati ryžčiausi? Taip.

 

Erkės

Prasideda grybų sezonas, tuoj kartu su grybų nuotraukomis naujienų srautuose atsiras pasibėdavojimai apie įsisiurbusias erkes ir klausimai ką dabar daryti. Erkės labai mėgsta vidutinišką šilumą, pakankamai drėgmės ir kai aplinkui vaikšto šilti žinduolių kūnai, ypač jei plaukuoti. Iš bėdos tinka ir žmonės, nors koks plaukuotas žvėris, kad ir šuo, yra labiau pageidautinas šeimininkas. Lietuva atsiduria tarp tų šalių, kuriose erkės labai paplitusios, t.y. beveik visoje teritorijoje, ir labai daug jų yra ligų sukėlėjų nešiotojos.

Lietuvoje (ir kitur Europoje) erkės platina įvairias ligas, bet dvi yra pačios dažniausios: erkinis encefalitas (arba dvibangė karštinė) ir boreliozė (Laimo liga). Nuo pirmosios yra vakcina, antrąją galima išgydyti antibiotikais, o nuo abiejų saugo atsargus elgesys miške ir tinkamas pasiruošimas ir savistaba, bet apie tai vėliau. Kitos ligos yra babeziozė, riketsiozė, grįžtamoji karštinė, virusinės hemoraginės karštinės, o kituose žemynuose dar kitokios. Beje, tai, kad erkės įsisiurbimo nepamenate, dar nereiškia, kad jo nebuvo.

Erkinio encefalito palitimas Europoje. Iš ECDC

Erkinio encefalito palitimas Europoje. Iš ECDC

Erkinis encefalitas yra virusinė liga, ja susergama praėjus 7-28 dienoms (dažniausi 3 savaitėms) po kontakto su erke. Pirmi ligos požymiai būna nespecifiniai: karščiavimas, silpnumas, galvos ir raumenų skausmas, pykinimas. Tai trunka nuo poros dienų iki šiek tiek daugiau nei savaitės. Simptomai praeina savaime ir vėliau apie savaitę būna ramybės periodas. Po jo atsiranda antra karščiavimo banga (ir karščiavimas normalus, o ne kažkokie vaikiški 37,4°, t.y. daugiau kaip 38,8°) ir pažeidžiama centrinė nervų sistema. Europoje erkinis encefalitas nėra labai sunki liga, mirtingumas tik iki 2% tiems, kam apskritai atsiranda simptomai. Didesnėje rizikoje yra asmenys virš 60 metų, mažesnėje jauni žmonės ir vaikai. Nemažai užsikrėtusių žmonių gali prasirgti lengva ligos forma taip ir nesupratę kaip serga. Paprasčiausiai jiems nepasireiškia antros bangos simptomai, o pirmoji karščiavimo banga būna lengva ir palaikoma banaliu peršalimu arba gripu. Ypač jei užsikrečiama rudenį. Lietuvoje pagal Europos ligų kontrolės ir informavimo centrą (ECDC, tą, iš kur ir žemėlapiai) sergamumas pastebimas nuo balandžio iki gruodžio, pikas liepos-spalio mėnesiais. Specifinio gydymo nėra. Yra tik simptomų slopinimas: gerti daug daug daug vandens, mažinti karščiavimą, kai aukštesnis nei 38.8°C, jei yra meningito irba encefalito reiškiniai reikalingas gydymas ligoninėje.  Juos įtarti reikai jei būna labai stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas po kurio nepalengvėja, vangumas, orintacijos sutrikimas, sutrinka judesiai, kalba, gali dingti sąmonė, kūnas tampa nepaslankus, įsitempęs, gali būti patologinių refleksų. Bet ties sąmonės trūkinėjimu jau reikia pasirodyti gydytojams, o jie paskui įvertins.

Laimo boreliozė yra Borellia burgdorferi spirochetų komplekso sukeliama liga. Spirochetos nekompleksuotos, jų gausa sudaro tą kompleksą. Kitokios spirochetos sukelia sifilį, FYI. Spirochetos tai tokios labai smarkiai susikusios pailgos bakterijos. Dėl to, priešingai nei erkinį encefalitą, boreliozę išgydyti antibiotikais galima, jei laiku pastebima liga. Nes kai audiniai miršta, jokie vaistai jų iš mirusiųjų neprikels. Labai liūdna.

Migruojanti eritema. Šaltinis akivaizdus.

Migruojanti eritema. Šaltinis akivaizdus.

Laimo ligos inkubacinsi periodas nuo dviejų dienų iki mėnesio. Beveik visais atvejais atsiranda tipiškas paraudimas su žiediniu prašviesėjimu, kuris dar turi ypatybę iš vienos vietos pereiti į kitą, dėl to vadinamas migruojančia eritema (žiūrėti nuotrauką viršuje). Kartu būdinga nemalonūs pojūčiai įsisiurbimo vietoje, aplinkinių audinių uždegimas. Ne taip dažnai, bet labai specifiška, yra vedinio nervo paralyžius: nukara lūpa, sunku užsimerkti, išsilygina veido raukšlės – svarbiausia, viskas vienoje pusėje. Paralyžiui būdinga, kad atsiranda per 48 valandas (arba daugiau) po įsisiurbimo. Labai būdingi, bet nespecifiški, taip vadinamieji sisteminiai simptomai: karščiavimas, greitas nuovargis, silpnumas, galvos skausmas. Galvos skausmas gali būti ir kitų neurologinių pažeidimų pradžia. Ne vien veidinio nervo, bet ir kitų, kas pasireikš sutrikusia rega viena akimi, vienos ausies išorinis skausmas, ir t.t. Blogu atveju atsiranda meningitas ar encefalitas. Jei atvejis ne toks blogas, bet į jį nekreipiama dėmesio labai tikėtina, kad atsiras sąnarių pažeidimas, ypač kelių.

Pajutus simptomus arba esant nerimui reikia kreiptis į gydytoją, kuris paskirs tyrimus, nustatys yra ar nėra antikūnų susidariusių prieš erkių platinamas ligas, esant reikalui paskirs gydymą.

Apsisaugoti labiausiai padeda repelentų naudojimas, tinkama apranga ir atidumas. Nieko naujo apie aprangą nepasakysiu: kūną dengiantys drabužiai: ilgos kelnės, aukštos kojinės, batai su aulais, ilgos rankovės. Atidumas – grįžus iš miško gerai apsižiūrėti ir paprašyti, kad apžiūrėtų kitas. Atidumą reikia prisiminti po bet kokios kontakto su gamta, kurioje yra aukštų žolių, ar krūmų. Vingio parkas, pavyzdžiui, irgi yra ta gamta, iš kurios galima parsinešti parazitų. Greitas erkės ištraukimas labai sumažina riziką užsikrėsti. Tik ištraukus reikia nepamiršti dezinfekuoti įsisiurbimo vietos. Kiek erkė turi būti įsisiurbusi, kad prasidėtų viena iš ligų nėra atlikta rimtų mokslinių tyrimų, nes to paprasčiausiai neįmanoma padaryti dėl etinių sumetimų. Erkės atidūrusios ant kūno ropoja greitai, švelniai ir nepastebimai iki kol suranda sau patogią vietą arba susidūria su kliūtimi. Kliūtis tai kūno linkiai ir plaukų augimo linijos, todėl labiausiai tikėtina, kad įsisiurbs pažastyse, kirkšnyse, po krūtimis, ties ten kur prasideda ar pasibaigia plaukai, pavyzdžiui vaikams erkės mėgsta įsisiurbti galvoje, todėl reikia labai švelniai kelti plaukus, norint pastebėti ir pašalinti su galvute.

Ixodes ricinus. Iš Wikipedia.

Ixodes ricinus. Iš Wikipedia.

Prieš prasidedant erkių sezonui geriausia yra pasiskeipyti vakcina nuo erkinio encefalito. Erkių sezonas iš principo yra tada, kai nėra sniego.Jos suaktyvėja maždaug balandžio mėnesį ir siautėja iki spalio, ypač suaktyvėdamos liepą-rugsėjį.  Vakcinuotis geriausia prieš mėnesį iki planuojamo išėjimo į lauką, pavyzdžiui jei laisvalaikiu daug tenka būti gamtoje, arba tiesiog gyvenama miškingoje vietovėje verta pasiskeipyti jau kovo mėnesį. Jei gyvenimas apsiriboja maršrutu namai-darbas per visą miestą automobiliu ar troleibusu, o į lauką pasižiūrėti išeinama tik kokį liepos mėnesį, galima pasiskiepyti birželį. Kadangi liga specifinio gydymo neturi, o gali baigtis luošumu, tai jei tenka turėti kontaktu su bent lopinėliu gamtos, verta pasiskiepyti.

Kaip naudotis poliklinika

Naudotis turiu galvoje ne pasinaudoti, o naudoti pagal paskirtį. Čia bus instrukcija, nes pasirodo, dalykas nėra toks akivaizdus, kaip galėtų atrodyti.

Poliklinika yra vienas iš tų daugybės netobulų būdų teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jų ypatybė ta, kad viename pastate, ar pastatų komplekse, sutelktos įvairių sričių specialistų komandos*, dėl to padidėja šių paslaugų prieinamumas vartotojui, lyginat su ligoninėmis. Palyginus su šeimos gydytojų kabinetais ar mažomis klinikomis, daugiau galimybių laiku atlikti įvairius tyrimus ir gauti konsultacijas. Bet šiaip poliklinika yra alternatyva ligoninei.

Kai kuriose pasaulio šalyse devyniasdešimt procentų darbo dirba šeimos gydytojai. Jų labai daug, jie dirba mažuose centruose ir prižiūri savo pacientus, kai tiems (gydytojams) kas nors negerai sekasi ar ima nebepatikti pacientas** nusiunčia į ligoninę. Lietuvoje gi, šeimos gydytojai turi dideles apylinkes (nes atlygis iš esmės skaičiuojamas nuo apylinkės dydžio, o ne nudirbto darbo. Tai išeina, kad kuo mažiau žmonės serga, tuo mažiau darbo gydytojas turi, tai kaip ir suinteresuotas, kad visi būtų kuo sveikesni) ir mažai laiko vienam pacientui, nelabai pritaikytas patalpas smulkioms manipuliacijoms (pvz. neturi nuosavo procedūrų kabineto, kuriame galėtų suleisti vaistus, nupunktuoti perteklinius kūno skysčius, susiūti žaizdas ar išimti siūles.). Teoriškai galėtų, nes dauguma moka, ar bent kažkada mokėjo, praktiškai neturi tam sąlygų ir laiko, tai siunčia specialistui.  Į polikliniką. Supermamų forume vienas iš šeimos gydytojo gerumo vertinimo kriterijų yra „negaili siuntimų ir tyrimų“. Man labai patinka tas forumas. Atskleidžia tiek tyro ir nesumeluoto paprasto žmogaus, kuris jaučiasi gudrus ir nepaprastas, suvokimo.

Dr. Katinas

Daktaras žino.

 

Kol dar visai nepribalamūtinau ir nesukėliau sumaišties: Poliklinikose dirba šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai. Yra laboratorijos ir diagnostikos kabinetai su tyrimams reikalinga aparatūra ir personalu. Poliklinikose darbas vyksta aiškiomis valandomis. Gydytojai žino kada ateis į darbą ir kada iš jo išeis, nes pacientai užrašomi tvarkingai kas 5-15 minučių. Pirmą kartą ateinančiam pacientui skiriama daugiausiai laiko, gydytojo paskyrimu pakartotinai – trumpiausiai. Šiaip kiekvienoje įstaigoje pacientų vizitui skiriamas laikas skirtingas. Kai kur pas šeimos gydytoją tiek pirminiai, tiek pakartotiniai, tiek būtinosios pagalbos vizitams skiriama po 15 minučių, kai kur specialistų konsultacijos po 10 minučių, o pakartotiniai vizitai po 5 minutes. Taip pat yra būtinajai pagalbai rezervuoti laikai (tarp medikų vadinami ekstriniais). Į juos įrašyti pacientą galima tik tą pačią dieną, kai žmogus suserga. Įrašo registratūra arba kiti gydytojai. Priklausomai nuo gydytojo užimtumo, tokių būtinųjų pagalbų gali būti nuo vienos iki daug. Daug pas specialistą bus trys ar keturi, pas šeimos gydytoją kad ir trečdalis priėmimo laiko. Paprastai labai greitai tie talonėliai dingsta, bet jei kas nors atsiuntė į ekstrinį vizitą be ekstrinio reikalo, tas kas siuntė atsiduria juodajame sąraše. Paprastai mandagu siųsti tokiu pacientus, kurie neseniai patyrė traumą ir yra apgydyti, kurie staiga susirgo, bet tai nėra tokia liga, dėl kurios reikėtų gultis į ligoninę, jeigu jau serga kokia nors liga, bet simptomai labai pablogėjo ir taip toliau. Norint atsidurti juodajame sąraše reikia atsiųsti ligonį, kuris tris mėnesius sėdėjo su trauma namie, bet šiandien sugalvojo, kad reikia nueiti pas gydytoją, arba, kai ligoniui skauda koją,  bet yra laisvas talonėlis pas akių ligų gydytoją, tai įrašo akių ligų gydytojui. Realybėje taip niekas nesielgia, iš tiesų kai žmogus išsinarina raktikaulį, o išraše iš įstaigos, kur diagnozavo ir sutvarkė parašyta: dieną X apsilankyti pas traumatologą kontrolei, tada atsiunčia pirmo lygio chirurgui. Chirurgas pažiūri, pakraipo galvą, patrūkčioja pečiais, nes nu aš čia prie ko, pacientas lieka nepatenkintas, gydytojas lieka nepatenkintas, registratūra lieka patenkinti, nes jė, radom laisvą talonėlį, bėda nuo mūsų nuslinko.

Žodžiu, poliklinikose visi daugiau mažiau dirba pagal savo valandas ir iš anksto žinodami ko tikėtis. Net ir kad bus ne visai į temą atsiųsti pacientų beveik tikisi. Bet kartais įvyksta nelaimės. Pavyzdžiui kokiam nelaimėliui šalia poliklinikos pervažiuoja koją. Arba varna iškerta gabalą skalpo, arba dar kokia neganda užeina. Tada neikite į polikliniką. Jūsų ten niekas nelaukia. Jei šalia dar kokia mažesnė, tai gal išvis nebus specialisto galinčio suteikti reikiamą pagalbą. Jei kas nors išnyra, lūžta, trūksta, plyšta – į ligoninę. Jie ten turi priėmimo kambarius, traumų punktus ir kitą infrastruktūrą pagalbai teikti.

Neseniai viename portale buvo pasipiktinusios pilietės neva tai atviras laiškas, bet visas anoniminis, nes poliklinika neįvardinta, kaip ją geras žmogus atvedė iki poliklinikos alpstančią mirštančią su trauma, o jai ten niekas nesuteikė pagalbos, registratorės tik apkoneveikė ir ištiko visos kitos bėdos. Šiandien irgi buvo atvejis, kai žmogui šalia poliklinikos atsitiko bėda, pakliuvo pas budintį gydytoją, nors reikėjo traumatologo. Laisvų  vietų nebuvo, tada pabandė chirurgui. Bet chirurgai niekuo pagal savo kompetencijas padėti negalėtų. Jei nutinka kas nors netikėto su sveikata ir ateinate į polikliniką, galima pakliūti pas šeimos gydytoją (budintį), jai labai pasiseka, pas chirurgą, pas dermatovenerologą, ginekologą ir psichiatrą. Viskas. Čia yra pirmo lygio specialistai, kuriems siuntimo nereikia. Jie gali būti ir antro lygios specialistai, pas kuriuos siuntimo reikia. Šie specialistai visų gyvenimo problemų nesprendžia, pavyzdžiui, negydo traumų. Ypač ne savo poliklinikos pacientams. Taigi, iš esmės galima patekti tik pas budintį šeimos gydytoją. Tada gydytojas įvertins būklę ir galės parašyti siuntimą kitam specialistui. Arba į tą pačią įstaigą, arba į ligoninę. Jei į polikliniką, reikės daug laukti, jei į ligoninę, reikės ilgai sėdėti, pasėdėjus įvertins būklės sunkumą, suteiks reikiamą pagalbą, o paskui vertins pagal tai kaip žmogus atrodo*** ir pagal tai, ar yra ligoninėje laisvų lovų, ar guldyti, ar paleisti namo.

Operacija.

Kai ne ten papuoli…

 

Dar kartą apibendrinsiu: Jei kas nors ištinka, kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jie jus geriausiai pažįsta, be to daug išmano apie visą mediciną, ne vien kokią siaurą sritį. Net tuo atveju kai santykiai su šeimos gydytoju nėra patys geriausi, mažų mažiausiai nukreips pas tinkamą specialistą.

Jei įvyksta trauma, geriau iškart važiuoti į ligoninę. Ten daugiau šansų greitai sulaukti pagalbos, nes poliklinikoje visi užsiėmę planiniais pacientais. Jei jūs būtumėte užsirašęs pas gydytoją ir du mėnesius laukęs, nesidžiaugtumėte, jei kas alpdamas įeitų prieš jus ir dar ilgiau lauktumėte.

Jei staiga pablogėja sveikata, bet nejaučiate, kad tuoj mirsite, paskambinkite į poliklinikos  registratūrą arba atvykite ir papasakokite situaciją, jei nepakliūsite pas savo gydytoją, bet pas budintį pasirodysite, o tada nuspręs kaip jums padėti.

Nesirkite.

_________

*Čia biškį meluoju iš knygų. realybėje dažniausiai dirba gydytojas su ar be slaugytojos. Kai kuriais atvejais dar reabilitacijos komanda yra, bet ir tie nežinau ar susirenka ir aptaria konkretų pacientą. Turbūt ne, bent jau ne poliklinikoje.

** Jei gydytojas sako „oi koks negražus vaikas“ tai reiškia, kad viskas gerai su vaiku, tik labai liga ant veido matosi.

*** Panašiai kaip antra išnaša. Kuo negražesnis ir kuo labiau nepatinka pacientas, tuo daugiau šansų, kad medikai imsis jį grąžinti į gyvenimą. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga mirtina liga ir jam taikomos paliatyvios slaugos priemonės, t.y. kai medicininis įsikišimas duotų daugiau žalos nei naudos, ir ne tik pacientui, bet ir bendram gėriui.

Kam naudinga homeopatija

Dar viena iš liūdesio priežasčių naujoje poliklinikoje, kad kai kuriems ten dirbantiems gydytojams, bent tiems, su kuriais susidūriau, homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Dar baisiau, kad teko susidurti su rezidentais, kuriems homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Justė aka Enorca yra parašiusi nuostabų blogo įrašą apie homeopatinių preparatų sudėtį: Keletas durnesnių homeopatinių preparatų. Dar ten po įrašu yra klasiškų homeopatijos vartotojų ir gynėjų komentarų. Pavyzdžiui jie sako giliau pasidomėti, straipsnių paskaityti*, na, tai prašau, pasidomėjau už jus, dabar lieka tik perskaityti.

nothing

Visiškas niekas už €6,76

 

Norint suprasto kodėl šitas niekas, bet toks visiškas niekas yra populiarus, reikia pasižiūrėti į aplinkybes, kuriomis homeopatija buvo sukurta.  Samuelis Hahnemannas (1775-1843), 18-19 amžių sandūros vokiečių gydytojas nebuvo labai sužavėtas to meto medicina. Visiškai pagrįstai: dėlės, kraujo nuleidimai, o ant žaizdų dedami karšti metaliniai tinkleliai, trepanacijos, sunkieji metalai, tabako dūmų klizmos, chirurgija tai išvis siaubas, didesnė tikimybė užpūliuoti ir numirti nei išgyti. Daug skausmo, kančių, kartais daugiau nuo gydymo, nei nuo ligos. Ir taip toliau. Grįžtam prie Hahnemanno, taigi, visai netyčia jis prarijo chininmedžio miltelių, po kurio laiko pastebėjo, kad ima karščiuoti. Chinimedžio milteliuose yra kvininų, nuo 17 a. naudotų maliarijai gydyti, tarp kitko, sintetinis chlorokvinas iki šiol naudojamas. Ir tada jam įvyko eureka! momentas. Maliarijos pagrindinis simptomas yra karščiavimas, davus chininmedžio sergančiam, maliarija pasitraukia. Sveikam duodant chininmedžio, jam išsivysto ligos, nuo kurios gydoma simptomai. Vadinasi, dirbtinai sukelta liga gydo tikrą ligą. Nugi genialu, ką? Ir tada jis sugalvoja vaistus, kurie nekenkia. Tai ko reikėjo žmonijai!

nu bet tai tu matai kaip

Vis bėda su tokiu požiūriu, kad Hahnemannas nežinojo, kad maliariją sukelia pirmuonys, kuriuos perneša uodai. Kad kvininai žudo pirmuonis. Ir todėl sveikstama. Ir man atrodo, nelabai žinojo, kuo skiriasi simptomai nuo ligos apskritai. Žodžiu, pasiklydo prielaidose, priežastyse ir pasėkmėse. Kažkaip jis sugalvojo, kad tą medžiagą reikia „potencijuoti“, arba „įkrauti“, o tai geriausia daryti skiedžiant ir kratant, skiedžiant ir kratant ir taip daug kartų. „Įkrauta“ medžiaga stimuliuoja dvasinį lygmenį, pačią organizmo gelmę, pažadina ten tūnantį gebėjimą save gydyti, o įkrauna geriausiai alkoholis arba pieno cukrus. Sakyčiau mistika, bet vėlgi, 18 amžius nors atseit ten apšvieta, mokslo pasiekimai ir visa kita, bet žmonės vis tiek tikėjo fėjomis, prietarais, pranašystėmis, okultizmais ir kitokiais dvasingais dalykais, keisti papročiai atrodė viskas normalu (pvz. parduoti žmoną). Oi, palaukite, bet ir dabar kol vieni ruošiasi apgyvendinti Marsą, bet kiti kritikuoja, kad gal verčiau kolonizuoti Venerą, tai didelė grupė žmonių sėdi apsivynioję galvas folija, tris kartus bilsnoja į medžio drožlių plokštes (nors reikėtų į nedažytą medį), skaito horoskopus ir rimtais veidais juos aptarinėja. Hahnemannas sugalvojo, kad kuo daugiau praskiedi ir sukratai medžiagą, tuo geresnį terapinį efektą ji turi. Skiedimai žymimi skaičiais ir raidėmis. Raidė nurodo kokiu santykiu atliekamas kiekvienas skiedimas:
D – 1/10 (arba JAV naudojamas X, nuo romėniško skaičiaus 10, Europoje, nuo lotyniško decima)
C – 1/100
M – 1/1000
LM – 1/50000
Dar gali būti H arba K raidė, nurodanti ar purtymas atliktas Hahnemanno ar Korsakovo metodu. Skaičius prieš raidę, nurodo kiek kartų skiedimas buvo kartotas. Realus pavyzdys (iš preparato, kurį leido į sąnarius poliklinikoje, kurioje dirbu): Formica rufa 6DH: rudoji miško skruzdėlė įmesta į vandenį, viskas supurtyta Hahnemanno metodu, kas reiškia, kad 1/10 to vandens bus perkelta į 90 dalių 70% elanolio tirpalą, tada supurtyta, tada 1/10 perkelti į 90 dalių vandens, ir dar septynis kartus į vandenį. Galutinė koncentracija bus 1×10−8, arba 0,000000001% skruzdės. ne taip ir mažai, bet pagal homeopatijos principus tai čia nelabai kažką. Korsakovo metodas yra paprastesnis ir naudojamas kai reikia didesnių skiedimų. Čia ne perkeliama dalis, o paliekama, t.y. išpilamas perteklinis vanduo, visą laiką purtomas tas pats indas. Dar vienas pavyzdys (iš to preparato, kurio pakuotė panaudota pašaipai pirmoje nuotraukoje): Anas Barbariae Hepatis et Cordis Extractum 200CK Anties Cairina moschata kepenų ir širdies ekstraktas, kurio galutinė koncentracija 1×10−400 g, arba [šiaip tai tingiu aš rinkti visus tuos nulius], bet esmė ta, kad vienoje to preparato tabletėje veikliosios medžiagos net nebus iš viso. Kriaušėje daugiau formaldehidų ir sunkiųjų metalų, nei homeopatijoje veikliųjų medžiagų. Apskritai homeopatijos aiškinami principai neturi nieko bendro su chemijos ar fizikos dėsniais.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda. Homeopatija yra šūdas.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda.

18 amžiuje elektros nebuvo, bet kai buityje atsidaro visokie prietaisai, homeopatai ėmė grasinti, šiukštu nelaikyk šių piliulių šalia televizoriaus arba išmaniojo telefono, nes visa potenciacija nueis šuniui ant uodegos ir nebeveiks vaistas (cha cha cha, lyg čia būtų vaistas ir lyg jis galėtų išvis kai nors veikti). Apskritai homeopatiją tirti gana sudėtinga, nes neįmanoma laboratoriškai patikrinti sudėties, taigi, negali būti tikras, kad čia būtent tai, kas yra skelbiama ant dėžutės, nes kiekiai medžiagų yra nykstamai maži, t.y. medžiagų iš viso nėra. homeopatai kliedi apie vandens atmintį, neva vandens molekulės prisigeria energijos iš medžiagų, su kuriomis liečiasi ir taip veikia organizmą stimuliuojančiai, dėl to organizmas ima pats save gydyti. Bet lygiai tas pats vanduo lietėsi su baisiaisis chemikalais, išmatomis, plastiku ir t.t. Ar šita atmintis nebesiskaito, nes ją išmuša lauk supurtymai? JAV Maisto ir vaistų kontrolės agentūra (FDA) vis bauduoja įvairias homeopatijos korporacijas už tyrimais nepagrįstus teiginius. Arba už tai, kad kad yra medžiagų, kurios nenurodytos apraše. 2014 Terra-Medica buvo nubausti už tai, kad jų vaistuose buvo penicilino ar kitų antibiotikų derivatų. 2010 ši kompanija gyrėsi tyrimais, kad jų vaistai gydo infekcines ligas patikimai geriau, nei placebo. Tai ne, kai atibiotikų sudėtyje yra nehomeopatiniais kiekiais. FDA homeopatiją traktuoja kaip vaistą, bet reguliavimai jiems nėra tokie griežti norint patekti į rinką, t.y. į juos žiūrima kaip į nereceptinius vaistus ir pagalbines gydymo priemones, labiau žiūrima ženklinimo, nei atliktų tyrimų apie veiksmingumą ir saugumą. Lietuvoje irgi buvo vienu metu iš rinkos išimtas preparatas (tas pats iš pirmos nuotraukos), už tai, kad rašė jog gydo nuo gripo. Grįžo, kai pakeitė reklamas ir informaciją ant pakuotės į „gali padėti pelengvinti peršalimo ir gripo simptomus“ ar kažkas tokio.

homeopatinis mokėjimas

Bet jei homeopatija yra brangus niekas, kodėl žmonės ją taip vartoja ir dar sako, kad padeda. Homeopatai iš dalies teisūs, sakydami, kad organizmas pats save gydo. Taip, yra imuninė sistema, yra kai kurios būklės, kurios praeina savaime, be to yra ne vien liga, ar sutrikimas, kaip faktas, bet ir požiūris į savo būklę. Tarkime, kai man buvo pratrūkęs apendiksas ir visas uždegimo turinys išsiliejo į pilvo ertmę, slaugytoja klausia kiek balų iš dešimtis duočiau savo skausmui, kai 10 yra nepakeliamas skausmas, daviau 8, nes nu o gal gali ir labiau skaudėti (vaikščioti negalėjau, priminti negalėjau, kalbėti irgi skaudėjo, čiaudėti, juoktis išvis neįmanoma), o yra pacientų, kurie duoda 10 balų sėdėdami šeimos gydytojo kabinete ir kalbėdami apie savo sąnarius, kai net nesinaudoja pagalbinėmis priemonėmis. Taigi, jei yra nusiteikimas pasveikti, jei yra teigiami lūkesčiai, kad man dabar pagerės, pagerėja, nes tiesiog stebi tai, ko lauki, pastebi greičiau, ir anksčiau imi manyti, kad pasveikai. Ir tai gali nieko bendro neturėti su objektyviais rodikliais. Taip pat homeopatinių preparatų gydančių vėžį, lūžius ir panašiai nėra. Anksčiau būdavo, bet vėliau buvo uždrausta naudoti tokius teiginius. taigi, iš esmės gali gauti „gydymą“ savaime praeinančioms būklėms, toms, kurioms įtaką turi emocinis ar psichologinis pagrindas, tokioms, kurios priklauso nuo aplinkos sąlygų, žodžiu, ar gydysi, ar negydysi, po kurio laiko pagerės savaime. Taip pat yra tokių būklių ,kurioms tiesiog labai gerai veikia placebo efektas, pavyzdžiui, alerginės ligos arba bronchinė astma, vėmimas. mane visada vaistų studijose stebina aukšti stulpeliai, rodantys placebo efektyvumą, pavyzdžiui, ūminis cistitas moterims, iki pusės atvejų praeina nuo placebo, sunkios alergijų formos iki trečdalio. Nesidomėjau, tai nežinau ar yra tyrimų, kur lygintas placebo su visai negydymu. Yra toks dėsnis Post hoc ergo propter hoc (po to, vadinasi dėl to), išgėriau tabletę, man pagerėjo, vadinasi pagerėjo nuo tabletės. Paskiepijau vaiką MMR vakcina, vaikui išryškėjo autizmas, vakcina sukėlė autizmą. Nusičiaudėjau, nugriuvo pastato Vilniaus senamiestyje siena, dėl to, kad nusičiaudėjau.

koreliaciniai apžavai

Paskirti homeopatiją pacientui yra labai nesąžininga irba neprofesionalu. Užuot sulaukęs pagalbos, gauna abejotino veiksmingumo medžiagą, kuri dar ir kainuoja daug. Juokingiausia, kai homeopatija pateikiama kaip alternatyva farmacijai, nes atseit tai dar ne dėl aklo siekio pasipinigauti. O tai dėl ko dar? Homeopatijos korporacijos ne ką mažesnis ar agresyvesnis verslas nei „tikras“ farmacijos verslas. Homeopatai taip pat išleidžia krūvas pinigų marketingui, tik plačiau gali terorizuoti pacientus, nei normalių vaistų gamintojai.

vartodami homeopatiją jūs atmetate dviejų šimtų metų mokslo progresą ir išleidžiate pinigus. O homeopatija naudinga tik jos gamintojams.

____
* Bet turbūt ne tokius: The Lancet 2005 metų studija, kurioje lyginti homeopatijos, placebo ir įprastų vaistų tyrimų rezultatai. Išvada: homeopatija veikia tiek pat, kiek placebas, o placebo poveikiui, kaip ir homeopatijos poveikiui, daug įtakos turėjo šališki veiksniai.

Alkoholis ir kalorijos

Yra žmonių, kuriuos labai trikdo terminas „tuščios kalorijos“, kai kalbama apie alkoholį. Vienus nes, kaip kalorijos gali būti tuščios, o visus kitus, kad alkoholis išvis turi kalorijų. Kaip čia gali būti, juk jame nėra nei riebalų, nei baltymų, nei angliavandenių. Bent jau tų įprastų, nes techniškai alokohliai yra labai sudėtingi angliavandeniai, o etanolis yra labai paprastas alkoholis.

CH3-CH2-C-OH

CH3-CH2-OH etanolio molekulė (iš Wikipedijos)

Tada grįžkime prie terminų. Kalorija (cal) yra nesisteminis energijos mato vienetas, rodantis, kiek energijos reikės norint vieną gramą vandens pakelti vienu laipsniu pagal Celsijų. Sisteminiais vienetais viena kalorija yra 4,184 J.  Per dieną žmogui prireikia nuo pusantro iki trijų tūkstančių kilokalorijų. Tokie dideli rėmai, nes priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, dar sako ir lyties, tai vidutiniškam žmogui reikia 2000 kcal, jei tai ji ir 2500 kcal, jei tai jis. Vienas gramas riebalų turi 8,8 kilokalorijas, vienas gramas baltymų ir angliavandenių iki 4 kcal*. Gryno etanolio grame yra 6,9 kcal. Kadangi gryno spirito niekas (normaliu atveju) negeria, o geria visokius skonį turinčiu gėrimus, jų maistinė vertė dar gali skirtis. Ypač kaloringi yra likeriai ir kokteiliai. Ir saldūs gėrimai, pavyzdžiui skanieji sidriūkščiai.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Tai jei norite sulieknėti alkoholis visiškai netinka, taip visiškai, nebent taptumėte ligoniu alkoholiku. Jie nejaučia poreikio maitintis, nes visiškai išbalansuotas organizmas, virškinimas ir sotumo suvokimas. Ir šiaip, kai esi priklausomas, labiau rūpi gauti narkotiką, nei maisto. Dideliais kiekiais vienu metu geriantys labai sėkmingai pasiekia hipoglikemiją (per mažą cukraus kraujyje koncentraciją), ypač sergantys cukriniu diabetu. Mechanizmas toks, kad kepenys pačios kaupia gliukozės atsargas glikogeno pavidalu, po truputį jį atskeldamos, taip organzime tarp valgių palaikomas stabilus gliukozės kiekis. Alkoholis sutrikdo glikogeno gamybą,  maisto atsargų kaupimas nutrūksta.

„Tuščios“, nes neturi jokios maistinės vertės, be to, nesukelia sotumo jausmo (cukrus, labai riebūs produktai, junk food taip pat laikomi tuščiomis kalorijomis). Ir dar alkoholis nelabai teikia energiją, nes yra slopiklis (ang. depressant), pagal savo veikimo mechanizmą. Trumpalaikis alkoholio poveikis, t.y. kai vartojamas saikingai, o ne lėtiškai, lemia slopinančių sistemų suaktyvėjimu, jei konkrečiau, gama amino sviesto rūgšties padaugejimu, nes etanolis stimuoliuoja jos receptorius, tai ir yra pagrindinis veikimo mechanizmas, bet jų yra gerokai daugiau, sudėtingesnių ir per kitokias sistemas, ko dabar nenagrinėsiu. Slopinimas pasireiškia nerimo mažinimu (dėl to padidėja polinkis į rizikingą elgesį), raumenų tonusą (dėl to pasidaro sunku vaikščioti ir pinasi liežuvis kalbant), reakcijos greitį ir dėmesį (dėl to sudėtinga vairuoti ir valdyti mechanizmus), galiausiai, slopina savisaugą (dėl to kyla polinkis žudytis ir žudyti). Ir dar slopina padorų elgesį. Ir dar negano to išbalansuoja fermentines sistemas, nes jį reikia virškinti. Ir dar gadina vidaus organas. Ir veikia kaip tirpiklis. Ir sukelia priklausomybę. Ir padidina vėžio riziką. Žodžiu, žiauriai nemandagiai elgiasi. Nors maži kiekiai dideliais intervalais nieko ypatingai pikto nedaro, tik šiek tiek padžiugina. Nebent vartojate vaistus. Tada alkoholis elgiasi piktai, nes kepenys jo suvirškina mažiau, nei galėtų normaliomis sąlygomis ir juo labai lengva apsinuodyti.

Alkoholis skaidyti pradedamas skrandyje, kur gali būti fermentų alkohol-dehidrogenazių (ADH). Bet ne visi žmonės jį turi ir ne visų skrandžiuose jis yra. Ir toliau jo yra kepenyse. Tai vienas tų retų fermentų, kurių aktyvumą lemia ne medžiagos kiekis, o laikas. T.y. jos dirba savo tempu, ir jei didini darbo krūvį joms vienodai, nors kiti fermentai taptų aktyvūs, tai ADH ne. Tai reiškia, kad jei yra 100 ml vyno, o jį išgersite vienu mauku, greitai apsvaigsite, o jei gurkšnosite po truputį kokias dvi valandas, atrodys, kad poveikio išvis nėra. Bet dažnai gaudamos alkoholio ADH pripranta ir ima suktis greičiau, taigi, reikia didesnių dozių alkoholio, kad jis nukeliautų į smegenis ir sukeltų laukiamą apsvaigimo jausmą. Yra tokių žmonių, kurie didžiuojasi, „kiek daug gali pakelti“, lyg čia būtų pasiekimas, o ne simptomo, kad esi kelyje į priklausomybę išsakymas. :D Tas alkoholis, kurio nespėja suskaidyti kepenys, keliauja po visą organizmą ir viską tirpdo, denatūruoja baltymus ir žudo neuronus. Bet taip labai lėtai, kad tik po ilgų metų pasimato rezultatas, ir dėl to žmonės įsivaizduoja, kad nieko su jais nevyksta. Yeah, right. Kai alkoholį suskaido, iš jo pasidaro aldehidai, ketonai, o kas nesudeginama energijai gauti, nusėda riebalų pavidalu ir tampa alaus pilvuku ar male boobies, jei mėgstate alų**. Šiaip normalų maistą virškina žarnyne, o alkoholis net ne virškinamas, o skaidomas, ir ką pradeda kepenys, baigia inkstai, bet ne iki galo, nes alkoholio visiškai taip ir nepavyksta, tai lieka pašalinti lauk, su šlapimu ir prakaitu. Kitas šalinimo organas yra plaučiai, todėl neseniai išgėrę žmonės labai smirda, nes šitokiu būdu daug išgarinama lauk nuodo. (Itin jaučiasi kurie pacientai gėrė šiandien, o kurie vakar, nes skirtingi skilimo produktai vyrauja.)

Grįžkime prie skaidymo laiko ir kalorijų „tuštumo“: kuo daugiau alkoholio suskaidoma, tuo daugiau jo panaudojama kaip energijos resurso, jei tas pats kiekis geriamas labai greitai, tada greičiau dirba inkstai, dažniau norisi šlapintis, nors čia ne inkstų, o to paties etanolio kaltė, viena molekulė prijungia dvi vandens molekules, taip iš organizmo išplaunami skysčiai. Kuo daugiau išplauna daugiau vandens, tuo sąlyginai toksiškesnis etanolis tampa. Nes šiaip organizmas jį suvokia kaip nuodą ir stengiasi greičiau pašalinti. Taigi, yra du keliai – lėtai gerti ir storėti, arba greitai gerti, nuhidratuoti ir apsinuodyti, o rytoj kęsti pagirias. Arba gerti labai saikingai, iš lėto, mandagiai ir nesusigadinti sveikatos. Taip greitai.

Bet daug kas turbūt dalinate sau naujų metų pažadus, ir gal vienas iš jų sulieknėti, ar bent nesustorėti. Tada note that: mažais kiekiais alkoholis įtakos svoriui turi nedaug. Tai 1-2 standartiniai alkoholio vienetai (SAV). Butelis vyno turi 9 SAV, 175 ml vyno 1 SAV, 330 lagerio – 1 sav, 40 ml stipraus alkoholio 1 SAV. Bet saldūs gėrimai turi daugiau ir greičiau įsisavinamų kalorijų, net daugiau nei iš pačio alkoholio. Saldūs vynai irgi turi daugiau kalorijų nei sausi (dėjau grafiką viršuje), likeriai, vermutai ir panašiai, žodžiu, viskas, kas turi malonų skonį, turės ir daug kalorijų ir gerą tukinantįjį potencialą. Aluje yra paslėptų angliavandenių, ne įprastas cukrus, o dekstrozė, gliukozė ir panašūs.Distiliuoti gėrimai gali turėti gana mažai cukrų. Tik kad stiprius gėrimus paprastai yra linkstama kuo nors užsigerti, kuo nors, kas turi skonį.

Kaip sveikatytė?
Tai ką, bloga šiandien?

Neatsakingas šventimas

Neatsakingas šventimas

Ką daryti kitą rytą, jei sunku ir skauda galvą? Daug vandens. Labai daug. Vienu mauku galima litrą išgert, paskui pailsėti ir dar vieną susipilti (veiks panašiai kaip lašelinė, tik geriau skysčiai pasisavinami per burną, nei iš venos). Jūs galite, jei galėjote vakar, galite ir šiandien. Ir valgyti. Apskritai, valgyti reikia ir alkoholio vartojimo metu, o tarp gėrimų išgerti po stiklinę vandens (maistas slopina alkoholio rezorbiciją, todėl kepenys spėja susidoroti su krūviu, o vanduo atstato netektus skysčius ir praskiedžia alkoholį, taip išvengiama pagirių). Bet jei jau per vėlu, tai post factum maistas ir vanduo irgi tinka. Kad lengviau virškintų, yra fermentų, galima nusipirkti. Ir rūgštingumą mažinančių vaistų. Kefyras, mineralinis,spanguolių, kopūstų, burokėlių sultys, whatever. Mineralinis gerai, jei daug skysčių netekote, ar pašalino inkstai, ar ta vieta, per kurią alkoholis į kūną pateko. Kadangi alkoholis labai lėtai skaidomas, ryte dar lieka jo cirkuliuojančio kraujyje, tada tinka gerti diuretinį (šlapimą varantį) poveikį turinčių skysčių: žalios arbatos, kavos. Ir vėl, stalo irba  mineralinis vanduo. Langviau bus nuo C vitamino. Jei gerta buvo daug ir ilgiau nei porą dienų, tada galima ir B grupės vitaminų pavartoti, nes sutrinka jų sintezė ir pasisavinimas. Po vienkartinio išgėrimo gal nieko nebus, bet lėtiškai vartojant vystosi visokios neuropatijos, t.y. nervų pažeidimai. O štai visokių paracetamolių vartoti nereikėtų.

______

* Labai priklauso nuo to, kokie angliavandeniai ar kokie baltymai. Kadangi angliavandenių būna sudėtinių, paprastų, turinčių savyje alkoholio (kito alkoholio, ne etanolio, tik šiaip cheminių junginiu su -OH galūne), sunkiai pasisavinamų, lengvai pasisavinamų, jų maistinė vertė svyruoja nuo 2,3 iki 3,9 kcal. Pavyzdžiui vitaminas A (retinolis) irgi chemiškai yra alkoholis.

** Aluje yra estrogenų. Kad tikrai vien dėl alkoholio krūtys atsiranda, diskusinis klausimas.

Vėjaraupiai, vakcinos ir vanduo

Mano draugė ne taip seniai susirgo* vėjaraupiais. „Mano draugė“ reiškia, kad tai suaugusi pilnametė moteris, neturinti vaikų ir šiaip beveik jokio kontakto su vaikais. Bet štai ėmė ir susirgo. Na, čia nėra labai ypatingas atvejis, nes ji nesirgusi niekada anksčiau, ar bent neatsimena, kad būtų sirgusi. Studijų metais vėjaraupiais persirgo dar keli mano kursiokai, daugiausiai iškritusių buvo po vaikų infekcinių ligų ciklo. Kur kas įdomesni tie atvejai, kai kolegos susirgdavo pakartotine vėjaraupių infekcija, nors buvo sirgę vaikystėje. Iki ketvirto kurso, kai mokėmės infekcines ligas, ir aš tikėjau mitu, kad jei kartą persergi, tai imunitetas būna visam gyvenimui. You wish. Ir nagrinėjome atvejį iš medicininio žurnalo, kur žmogus antrą kartą užsikrėtė vėjaraupiais ir atrodė wow, kol pažįstamiems žmonėms taip neatsitiko. „Pažįstami žmonės“, žinoma, nėra rodiklis, kaip kaimynas nėra ir neturėtų būti sveikatos autoritetas, bet tai yra susidūrimas su atveju, kuris yra vaizdinga ir įsimintina iliustracija, o statistiniai vienas iš n labiau padeda atkreipti dėmesį į tą vieną.

Vėjaraupiai – ūmi virusinė infekcija, sukeliama Varicela zooster viruso (3 herpes virusas – ŽHV (žmogaus herpes virusas) 3 ), kuris priklauso Herperviridae šeimai. Tos šeimos virusai sukelia lūpų irba lytinių organų gleivinių pūslelines (ŽHV 1 ir 2), liaudyje vadinamas tiesiog herpesu. Taip šiai šeimai priklauso Epstein-Barr (ŽHV 4), sukeliantis infekcinę mononukleozę – t.y. limfmazgių padidėjimą įvairiose kūno vietose, faringotonzilitą, t.y. gerklės perštėjimą, kosulį, ir netipiškų leukocitų atsiradimą bei formulės nuokrypius. Citomegalo virusą (CMV, ŽHV 5), kuris taip pat sukelia mononukleozę su faringotonzilitu, bet pavojingiausia įgimta infekcija arba esant rimtam imunodeficitui, tokiam kaip AIDS arba įgytam gydant imunosupresantais. Dažniausiai vėjaraupiais serga 5-9 metų vaikai, bet gali sirgti bet kas, bet kokio amžiaus žmonės nuo gimimo iki senatvės. Toks sirgimo amžius yra dėl ligos išplitimo vaikų kolektyvuose. Dauguma žmonių (knygose rašo 90%) vėjaraupiais perserga iki 15 m. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus oro lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą. Pūslelėse esantis skystis irgi užkrečiamas. Galima užsikrėsti žaidžiant su sergančio vaiko žaislais, slaugant vaiką, visuomeniniame transporte, poliklinikoje ar bet kur. Labai pavojingas virusas nėščioms moterims, ypač toms, kurios turi vaikų, einančių į vaikų darželius. Nors dėl dalinai išlikusio imuniteto pati ir nepajustų simptomų, bet vaisius gali susirgti. Bet šiaip nėštumas yra tam tikra imunosupresinė būklė (nes gi 40 savaičių reikia nešiotis svetimą genetinę medžiagą), tai rizika pačiai motinai susirgti irgi išlieka. Nebent bus pasiskiepijusi. Nuo kontakto iki susirgimo praeina 15-21 diena. Užkrėsti kitus žmones galima nuo bėrimų pradžios ir praėjus dar 4-5 dienoms po paskutinio bėrimo atsiradimo. Anksčiau, kai žmonės tikėjo, kad briliantinė žaluma gydo pūsleles, lengviau būdavo atskaičiauoti kada ta paskutinė pūslelė atsirado. Iš esmės tik tiek iš jos ir naudos. Dar kai kas mėgsta spiritą. Jis naudingas tik tada, jei norite nunuodyti savo vaiką. Bet greičiausiai nenorite to daryti, tai nenaudokite. Jis labai sausina odą, bet tai nėra gerai. Be to mažiems vaikams gali rezorbuotis į kraują. Sergant vėjaraupiais būdinga tai, kad išbertas visas kūnas, įskaitant gleivines ir plaukuotas kūno dalis. Beria įvairiai – pūslėmis, spuogais, paskui užsideda šašas, kuris nukrenta. Ir, žinoma, niežti. Taip pat būdingi peršalimo, slogos požymiai, limfmazgių padidėjimas. Gydymas įprastu atveju, t.y. kai serga mažas vaikas, bėrimų yra gana saikingai ir miegoti netrukdo, yra paprastas simptominis, pavyzdžiui, nukirpti nagus, kad nesusidraskytų, dezinfekciniai tepalai odai, greitinantys gijimą, mažinantys niežulį vaistai, daug šiltų skysčių ir panašiai. Jei viskas gerai, pasveikstama per 4-10 dienų. Kas nėra gerai, kad tas dienas tenka slaugyti vaiką ir neiti į darbą, taip pat vaiko niekur negalima išleisti, reikia turėti kuo mažiau kontakto su aplinka, kad neužkrėstum kitų. Na, o jei serga vyresnis žmogus, tada nukenčia pamokos/paskaitos/darbas. Jei abejojate, ar esate sirgęs vėjaraupiais, infekcinių ligų ligoninėse ar skiepais užsiimančiose įstaigose galima atlikti imunoglobulino G tyrimą, kuris parodys, ar yra susidaręs ilgalaikis imunitetas. Šį tyrimą galima atlikti ir po skiepų, norint sužinoti, ar susidarė imunitetas ir ar vis dar galioja.

Kodėl reikia skiepytis, bet ne visi tai daro?

Atmetus tą dalį, kur tingiu; neturiu pinigų; neturiu laiko; o ką, taip galima?, įrašykite savo… yra aktyvus neišmanymas**, rėmimasis gandais ir sąmokslo teorijomis. O sąmokslo teorijas ir gandus galima paskleisti absoliučiai apie viską, tereikia sukurti dramatišką pasakojimą iš selektyvių sudėliotų faktų ir aplink faktus pripūsti burbulų iš oro, arba paprasčiausio vandens.

450px-Dihydrogenmonoxid

Nodaj!!!1!

Būtent apie vandenį yra mano mėgstamiausia sąmokslo teorija. Ji labai išpopuliarėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai vienas moksleivis science projekte apie patiklumą prikėlė seną siaubo pasaką apie siaubingą cheminę medžiagą DHMO. (DHMO iššifruojama kaip dihydrogen monoxide, arba lietuviškai dihidrovandenilio monoksidas.) Viskas prasidėjo nuo 1983 metais viename JAV žurnalų balandžio pirmąją paskelbtos žinutės vieno JAV miesto savaitraštyje, apie tai, kaip paslaptinga medžiaga DHMO aptikta Mičigano miesto vamzdyne. Ir toliau skiedalai apie jos poveikį aplinkai, klimatui ir žmonių sveikatai. Na, pavyzdžiui, įkvėpus net nedidelius jos kiekius galima uždusti, jos pėdsakų rasta visų sirgusiųjų vėžiu audiniuose. Visi žmonės, vykdę teroro aktus, yra vartoję DHMO. Ji sukelia dirvos eroziją, yra pagrindinis rūgščiųjų lietų komponentas, ir t.t. Daugiau galite paskaityti DHMO aktyvistų puslapyje. Ar jaučiate, kaip baisu? Jų dizainas turbomegaosom, vien dėl to verta pasižiūrėti į tą puslapį. Mane žavi kaip visokie sąmokslinčiai, tautniekiai ir šiaip rėksniai geba išnaudoti paryškintus ir spalvotus šriftus.

Man labai patinka viskas susiję su ta sąmokslo teorija: rėksmingumas, faktų parinkimo tendencingumas ir dėstymas. Bet svarbiausia, kad tie faktai teisingi. Problema yra ne jų izoliuotame tikslume, o aplinkybėse. Pavyzdžiui vakcinų priešininkai baugina žmones skleisdami, kad vakcinose yra sunkiųjų metalų. Nu, yra, tai ką, nebesiskiepyti? Reikalas tas, kad nuodus nuo ne nuodų skiria tik dozės, mano mėgstamas toksikologijos dėstytojas Robertas Badaras nuolat cituodavo Paracelso citatą, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ir negali nesutikti. O kalbant apie sunkiuosius metalus, tai jie net nėra savo laisvame pavidale, o junginiuose, sudarydami druskas, kurių cheminės savybės skirsis nuo pavienio metalo. Ir apskritai, dėl tų metalų labiau bijočiau gyventi kokiame nors lofte, vynioti foliją ant galvos ar valgyti po penkis kilogramus tuno aliejuje kasdien.  

12 mln. amerikiečių tiki driežažmogių valdžia. Why not

12 mln. amerikiečių tiki driežažmogių valdžia. Why not?

Panašia logika. kaip DHMO aktyvistai*** remiasi vakcinacijos priešininkai: išrenka jiems patinkančius skandalingus “faktus”, kurie net neturi būti teisingi, pavyzdžiui apie tai, kaip vakcinos sukelia autizmą, visiškai atmesdami normalius įrodymus gyvena savo pasakų pasaulyje, sudarytame iš pavienių arba itin dramatiškų atvejų, lyg tai būtų dėsninga. Vakcinos paremtos tuo, kad jų nauda didesnė už galimą žalą ir tuo, kad ligų sukeliama žala didesnė už vakcinų. Tai va, jei skiepytis nuo vėjaraupių neaktualu, tai dar galite suspėti pasiskiepyti nuo gripo. Aš jau tai padariau.

_____

* Draugė pasveiko.

** Aktyvus neišmanymas yra aktyvus žinių atmetimas ir priešinimasis joms, gyvenimas savo tamsiame urve, nes taip patogiau, o iš jo išlįsi kainuotų per daug pastangų.

*** Kai pirmą kartą pamačiau, galvojau, kad čia toks akivaizdus feikas, kad tikrai nebus daug lengvatikių. Kur jau, net lietuviškame facebooke  ėjo žinia iš serijos “Platinam!!1!1!1”.

Shaolin vienuolis pataria: yea or ney?

Dažnai internetuose būna sveikatos patarimų, kurių vieni labai optimistiniai, kiti absurdiški, dar vieni gal net žalingi, dauguma prieštaraujantys vieni kitiems. (Bet ir gydytojų patarimai, būna, prieštarauja vieni kitiems). Tai šiandien vienas žmogus garsiai skaitė tuos patarimus, o aš bandžiau sugalvoti, kodėl taip galėtų, ar negalėtų būti. Disclaimer: čia bus viskas iš serijos skaičiau internete, o ne moksliškai pagrįsta informacija.

10 Shaolin vienuolio patarimų kaip išlikti amžinai jaunam (tekstas anglų kalba). Dar pažiūrėjau ypatingo patikimumo šaltiniuose (VBS*) kiek gyvena tie vienuoliai. Nu tai vidutinis amžius apie 70-80 metų, yra išgyvenančių iki 100-110 metų.

1) Nemąstyk per daug. Mąstymas atima energiją. Mąstydami galite atrodyti vyresni. 
Smegenys suvartoja sąlyginai daug gliukozės, palyginus su jų mase. Tai taip, mąstymas eikvoja energiją. Bet kai nuolatos darai tas pačias procedūras, tai smegenims nereikia iš naujo galvoti kaip ką atlikti, tai energijos sueikvoja kur kas mažiau. Pvz. rašymas ranka, kai mokotės, eikvoja daug energijos. Dabar beveik visai neeikvoja. Kaip dėlioti žingsnius irgi neeikvoja, bet jei mokotės naujo šokio, eikvoja. Ir t.t. Todėl rutina, kuo daugiau rutinos, kuo daugiau kasdienių ritualų, kuriuos darote automatiškai, padeda taupyti energiją ir jos daugiau lieka mąstymui apie naujas problemas. Jei mąstote apie nekonstruktyvius ir nenaudingus dalykus (pvz. ar tai, ką jis pasakė, reiškia, kad jis mane myli, ar kad dar nelabai myli, o gal jis galvoja apie kitą, aaaaaaa), irgi veltui eikvojama energija, ir jos nelieka tobulėjimui ir kūrybai. Ar mąstymas sendina? Ką žinau. Nors Danielio Kahnemano knygoje skaičiau, kad kai žmonėms duodavo spręsti sunkius matematikos uždavinius, jų vyzdžiai prasiplėsdavo, širdies susitraukimų dažnis padidėdavo, kartais atsirasdavo raukšlė veide. Tai nebent tokiu būdu.

tumblr_mh8qin97pO1ql477co1_500_large

 

2) Nekalbėk per daug. Dauguma žmonių arba daro, arba kalba. Geriau daryti.
Kaip veikia kalbėjimas: įsijungia veido, burnos raumenys, įsijungia mąstymas – eikvojama energija. Tada po žodžiu susilauki atsako, tada dar daugiau kalbi, įsikalbi, susikuri abejones. Arba pamiršti kodėl išvis pradėjai kažką daryti. Arba įklimpsti į savitiksles diskusijas. Prarandi energiją ir laiką. Bet iš kitos pusės, kalbėjimas padeda surasti naujų požiūrio taškų ar geresni priėjimą prie problemos sprendimo. Bet jei to nereikia, tai elkis, kaip Nike sako:

nike-just-do-it-logo

3) Kai dirbi, dirbk 40 minučių ir 10 minučių ilsėkis. Kai į kažką žiūri visą laiką, tai gali pakenkti akims, vidaus organams ir ramybei.
Šitas fainas. Dėl 40/10 rašė dar Frederick Winslow Tayloras „Moksliniuose valdymo principuose„. Minutės gal nebuvo visiškai tokios pat, bet darbo ciklas truko mažiau ne valandą, poilsio ciklas sudarė apie 15-25% darbo laiko. Ką duoda toks cikliškumas: išmokta rutina padeda efektyviai naudoti vidinius resursus ir nesukti galvos kada kiek dirbti, kada ilsėtis. Nusistatai laiką ir dirbti kaip robotukas. Nieko čia blogo. Kai dirbi kažkiek laiko, o žinai, kad turėsi apibrėžtos trukmės pertraukėlę, tai yra atpildas, kuris skatina dirbti produktyviau. Jei nuolatos esi susikoncentravęs ties viena užduotimi be pertraukos, prastėja dėmesio kokybė ir daugėja klaidų. Iš to galima spėlioti, kad nepertraukiamas darbas sukelia frustraciją kada visa tai baigisis, bet jei žinai, kad už 12 minučių bus pertrauka, viskas gerai. Kaip ilgas darbas tai pakenkia vidaus organams neįsivaizduoju. Na, gal imi nervintis, tada padaugėja kortizolio, tada į kraują išmetama daugiau gliukozės iš atsargų, gal suintensyvėja oksidacinis stresas. Bet manęs mano pačios šie svarstymai neįtikina. Kokios jūsų mintys?

4) Kai esi laimingas, turi kontroliuoti savo laimės kiekį, jei prarasi kontrolę, pažeisi savo plaučių energiją.
What? Kaip? Kas čia? Na, tarkime, plaučius pažeisti gali tokiu atveju, kad esi labai laimingas, tada daug juokiesi, kai juokiesi daug įkvepi visokio bullshit ir gali pasigauti infekciją. Arba įkvėpti kietųjų dalelių. Arba dar kokio brudo. Viskas aišku ir mechaniškas. Bet kas yra ta lung energy? Kodėl būtent plaučių? Bet šiaip įdomu. Nes visokie laimės guru moko, kad kuo daugiau laimės, tuo geriau, o čia sako, kad laimė turi būti saikinga. Saikinga nereiškia prieverstinio susiliūdinimo, kai linksma. Kituose kinų „medicinos“ „šaltiniuose“ rašo, kad liūdesys ir pyktis taip pat žaloja plaučių energiją. Bandžiau rasti kokios nors moksliškesnės informacijos, gal plaučiuose yra kokia neuroendokrininė sistema. Taip, yra. Kaip ji susijusi su laimės kontrole, nesuprantu, bet mistiškos energijos plaučiams negamina.

5) Nebūk per daug susirūpinęs ar piktas, nes pyktis ir išgyvenimai gali pažeisti kepenis ir žarnyną.
Yra žmonių, kuriuos neigiamos emocijos skatina apsiryti. Ir geriausia, kokio junk food. Tai tokiu atveju taip, kepenys ir žarnynas verkia. Kai gauna alkoholio, net ir mažus kiekius, irgi verkia. O normalių, tyrimais pagrįstų įrodymų, kaip emocijos veikia kūną rasti sunku, na, bent aš nerandu patikimų šaltinių, o tik vėl VBS, kurie geriausiu atveju paremti asmeninėmis, ar kitų žmonių patirtimis, kas galėjo įvykti dėl paprasčiausio atsitiktinumo. Tai, kad pykstant sunkiau virškinama, nebūtinai bus dėl pykčio. Arba, kad nebūtinai blogas virškinimas bus pykčio priežastis. Žodžiu, koreliacija nerodo priežasties.

psichologai6

6) Kai valgai, nevalgyk per daug, visados būk tikras, kad dar nesi iki galo sotus, nes sotumas gali pažeisti blužnį. Kai jautiesi šiek tiek išalkęs, truputį užkąsk.
Vėl – kodėl būtent blužnis. Blužnis užsiima kraujodara, yra imuninės sistemos organas ir dar yra savotiškas kraujo ląstelių kapinynas. Šiaip dėl valgymo viskas gerai. Nes yra sotumas fizinis ir sotumas cheminis. Cheminis sotumas tai tada, kai prasideda virškinimas ir į smegenis nueina signalas, va, gavome maistinų medžiagų, nereikia signalizuoti feed me. Fizinis sotumas yra toks, kai išsitempia skrandis ir jaučia, kad gavo maisto. Skrandį galima apgauti į jį įpilanat stiklinę vandens. Todėl daug kur galima rasti, kad norint sulieknėti prieš valgant būtina išgerti stiklinę vandens, jei alkis po to nepraeina, galima valgyti. Taigi, fizinis sotumas suvokiamas greičiau, nei cheminis, bet jei valgai mažo tūrio, bet maistingą maistą, tai energijos gali gauti pakankamai, bet vis dar jausi alkį. Tai kol dar nesujauti visiškai sotus, galima keltis, tikrasis sotumo pojūtis ateis po kurio laiko. Bet kaip persivalgymas pažeidžia blužnį nesugalvoju. Bet štai senovės kinai tikėjo, kad kepenys, kasa ir blužnis yra virškinimo organai.

7) Kai ką nors darai, skirk tiek laiko, kiek tau reikia, neskubėk per daug. Prisimink, „neskubėk ir būsi pirmas“.
Skubėjimas sukelia stresą. Sukelia neatidumą, o po to reikia daugiau taisyti, kas yra baisiai neekonomiška, nes vėl gaištamas laikas. Galima dar grįžti prie ankstesnio patarimo – dirbti su tam tikromis pertraukomis, pagal savo rutiną.

FestinaLenteCorrect

 

8) Jei visą laiką atliksi tik fizinius pratimus, bet niekada neužsiimsi Qigong, gali prarasti vidinę pusiausvyrą ir tapsi nekantrus. Prarasi savo kūno Yin. Pratimai padeda palaikyti pusiausvyrą tarp Yin ir Yang.
Qigong (či-kung arba či-gung: či – gyvybinė energija, kung – pilnatvė, užbaigtumas) yra tam tikri senovės kinų medicinos pratimai (bet ne visai pratimai, greičiau sveikatos sistema), apimanti tam tikras kūno pozas, kvėpavimą, mąstymo sutelkimą, sufokusavimą. Pozos gali būti statinės ir dinaminės, kvėpavimo tempas, dažnis, gylis yra sąmoningai reguliuojama, o mąstymo apie kažką konkretaus, arba kaip tik, minčių nukreipimas. Dažnai ši sistema prakatikuojama tarp kovos menų atstovų, ypač kung-fu, siekiant susikoncentruoti į savo kūną ir išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir proto. Iš dalies tokią patirtį galima gauti per sąmoningą kvėpavimą, meditaciją ar mindfullness praktikas, bet tai bus tik fragmentai. Kadangi judesiai labai lengvi (light), juos gali atlikti ir ne tokie fiziškai pajėgūs žmonės. Čia labai rytietiška. Nežinau ar Lietuvoje kur nors galima išmokti Qigong technikos. patys kinai sako, kad tai nėra panacėja, bet padeda palaikyti balansą tarp kūno ir proto, tai sąmonėjimo proceso dalis, įsigilinimo į save, minčių nuraminimo technika. Iš vakarietiškos medicinos pusės žiūrint, tai yra tai, ko trūksta mums – to suvokimo, kad esi pats atsakingas už save ir savo kūną, kad padėti pirmiausia gali pats, o ne sveiktos apsaugos sistema ir valstybė (kadangi dirbame poliklinikoje su vedėja, vis ateina nepatenkintų pacientų skųstis, kur žiūri valstybė, kodėl nesirūpina žmonių sveikata. Nu begėdė gi ta valstybė, kai paklausai). Yin ir Yang daugelis turbūt žino – tai dvi, viena kitą papildančios ir viena nuo kitos priklausomos prieštaros, kurios kartu yra ir viena kitos dalis: chaosas ir tvarka, šviesa ir tamsa,  kūnas ir siela (mano žodyne siela yra jausmų, mąstymo ir valios derinys), etc.

9) Jei visą laiką užsiimsi tik meditacija, Qigong, ramiais ir lengvais užsiėmimais, bet niekada nedarysi fizinių pratimų, negausi Yang energijos, taigi, galiausiai ją prarasi.
Kitaip kalbant, jei būsi susitelkęs tik į sielos dalykus, nusilps kūnas. Bendrai sveikatai palaikyti būtina fizinė veikla. Kardiologai sako, kad prieš paskiriant vaistus kraujospūdžiui mažinti, žmogus prieš tai turi išbandyti bent vidutinį fizinį krūvį, kas prilygsta 5-7 kartais per savaitę bent po 30 minučių cardio pratimų: ėjimo, plaukimo, bėgimo. Arba po 12 jėgos pratimų kiekvienai treniruojamai raumenų grupei. O geriausia derinti cardio ir jėgos pratimus.

10) Shaolin Gong Fu visą tai suteikia. Treniruočių tikslas yra palaikyti pusiausvyrą tarp Yin ir Yang. Valandų skaičius nesvarbus. Svarbiausia suprasti ko reikia tavo kūnui.
Dabar pagalvokime, kaip tai yra realu moderniame pasaulyje. Kuriame yra vyturių diktatūra, sakanti, kad darbe turi būti aštuntą, kai dirbti kartais tenka tiek, kad net neturi kada nueiti į tualetą ar pavalgyti. Visi tie patarimai veikia tada, kai yra nuoseklus įprotis yra įsišaknijęs gyvenimo būdas. Tik tada. Prie to galima prieiti palaipsniui, susikuriant rutinas, atsisakant žalojančių minčių**, išmokstant suvaldyti emocijas per meditaciją, maldą, sprotą, žaidimus ar bet ką, kas atitinka jūsų skonį ir poreikius. Vienuolystė ir griežtas asketizmas kai kam tinka, bet turbūt būtų per daug radikalus sprendimas. Bet suvokimas, kad nesi vien fizinė būtybė, kuriai nereikia meno, grožio ir ramaus susitelkimo, arba vien šventoji dvasia, kuriai nereikia valgyti, kvėpuoti ir užsiimti seksu, yra pasiekiamas, kaip ir balanso suradimas. 

Iš esmės šituos patarimus galima sutraukti iki darbo-poilsio, kūno-dvasios režimo paisymo. Ir įsiklausyti į save, į savo poreikius.

______________

* Viena bobutė sakė – šaltinis kuriuo dažniausiai remiasi pletkologai ir gerųjų naujienų skleidėjai.

** Yra daug kritikos pozityviam mąstymui, kad jis visiškas šūdas. Nes tada tiesiog susitaikai, atleidi, nuryji ir toliau palaimingu veideliu leidiesi išnaudojamas, valdomas sistemos ar panašiai. Pozityvistai dar įsivaizduoja, kad pozityviai apie kažką mąstydami automatiškai tampa geresni ir stuff pasidaro savaime vien nuo to, kad jie teigiamai galvoja. Tai yra blogai, nes susitelki ne į darymą, rizikos vertinimą, o tiesiog esi kažkos užkoučintas. Sutinku. Bet kai kuriais atvejais, kai negali dalykams turėti įtakos, pozityvus mąstymas nukrauna įtampą ir negaišti laiko savigailai. Tiesiog atsiriboji ir tiek. Prie žalingų minčių nepriskiriu ir sportinio heitinimo. Čia tokie protiniai pratimai, kai surandi kokią kvailybę, vidutinybę ar kitokią kategoriją, ir iš jos juokiesi, ją menkini ir būni labai fainas, nes tu toks nesi, esi geresnis. Žodžiu, vėl viskas atsiremia į tai, kad balansas yra sveika. Reikia pozityvo, reikia ir heito. Pasimokykite iš šio katinuko.

10383015_812599185418856_1157501851484103348_n

 

 

Kad suprastum, žodžiai nebūtini

Ar būna, kad kažkas neduoda viduje ramybės? Žinoma, kad būna. Ir tai prasimuša per nuolat kartojamas tas pačias frazes tik skirtingiems žmonėms, per straipsnius skaitomus iš serijos Psichologija tau, penktą kartą zulinant tas pačias nuskaitytas banalybėmis perpildytas self-help knygeles (nors jei žinutė nauja, niekada negirdėta, o pats taip šauniai nesugebi sugalvoti, tai gal ne tokia ir banalybė), per kompulsyviai rūkomas cigaretes ar ritualinį alkoholio vartojimą (tam tikra proga, tam tikrame inde, su tam tikrais žmonėmis ar tam tikra rūšis – bet kas, iš ko padaromas ritualas). Galbūt grauži save tiek, kad tikrąja to žodžio prasme susigrauži – atsiranda nugręžti dantys (arba bruksizmas), virškinimo sutrikimai, miego sutrikimai ir panašiai. Dar būna, kad nepripažįsti, kad kažkas tave graužia ir tada darai meną, mokslą ar pinigus. Arba pripažįsti, bet darai meną, mokslą ar pinigus, nes nenori galvoti, nes nieko nėra nuodingiau už overthinking. Skaitykite toliau

Kaip atsirado Ebola

1976 metų rugpjūčio 27 dieną į Yumbuku, miestelio Zaire, (dabar Kongo Demokratinė Respublika) misionierišką ligoninę buvo paguldytas, kaip manyta, dar vienas maliarija susirgęs žmogus. Tai buvo 44 metų amžiaus mokytojas, vardu Mabalo Lokela . Jis gavo chlorokvino, maliarijai gydyti skirto vaisto injekciją. Maliarijos simptomai, tokie kaip karščiavimas, nuslopo. Tačiau ligonis bėgant laikui nesveiko, jo būklė net blogėjo, o rugsėjo 1 dieną, praėjus penkioms dienoms nuo injekcijos, pasireiškė daug naujų, maliarijai ir kitoms ligoms nebūdingų simptomų. Jis mirė 1976 rugsėjo 8 dieną, iš viso praėjus 14 dienų nuo pirmųjų simptomų pradžios. Per savaitę panašūs simptomai pasireiškė ir daugiau žmonių. Skaitykite toliau