Elena:

Taigi, dabar sėdim chirurgijos cikle. Ir kažkaip beveik savaime kyla mintys – galėčiau būti chirurgu, ar ne? Visų pirma, tai mane žavi chirurgijos konkretumas – aiški liga, aišku ką reikia padaryti, aiškūs rezultatai. Paprasta. Dažnai pacientams gerėti pradeda net ne PO atliktos operacijos, bet dar jos metu (pavyzdžiui, šalinant auglį. „Atjungus“ jį maitinančias kraujagysles, pasikeičia visi organizmo parametrai – kraujo spaudimas atsistoja į normos ribas, širdies ritmas susinormalizuoja ir panašiai). Taip, aišku, būna ne visada, bet tokių pavyzdžių kasdieninėje praktikoje pakankamai daug. Antra, konkretumas veikloje – žinai, kiek turi operacijų, žinai, kaip reikia elgtis, jei kraujuoja ir kaip reikia siūti kurį organą. Čia tau ne terapija, kur kartais kaip aklas medžiotojas šaudai tuščiais šoviniais į visas puses ir bandai pataikyti. Nes KAS žmogui negerai, taip iki galo ir nežinai. Nes vieni tyrimai rodo vieną, kiti – kitką, o dar į vaistus pacientas drįsta sureaguoti kitaip, nei turėtų, tai jau tada iš vis pekla. Bet terapija arčiau paciento. Arčiau, nes čia daugiau lemia pokalbis, svarbiau, kaip žmogus jaučiasi prieš ir po tabletės, kuri iš jų jam geriau, kuri pigiau, kuri skaniau, kuri padeda LABIAU. Nes chirurgo diskusija su pacientu „jaustumėtės maloniau, praradęs dešinę ar kairę storosios žarnos pusę?“ turbūt nelabai įmanoma… Be to, terapijoje daugiau mįslių – tas aklas šaudymas turi savotiško žavesio, nes su metais daraisi vis taiklesnis, nors ir aklas. Atsiranda tarsi šeštas pojūtis, KAIP reikia šį pacientą gydyti. Ir tas mane žavi labiausiai. Kai visi vadovėliai rašo vieną, o patyręs gydytojas padaro priešingai ir vienintelis jo pagrindimas būna „pamatysit, suveiks“. Ir akurat, veikia. O paaiškinti, KODĖL suveikė, negali, nes ir pats nežino – tiesiog, jautė. Skaitykite toliau →