Kaip tapti chirurgu

Iš karto pasakysiu, kad jei labai norite būti chirurgas ar chirurgė, amžius nesvarbus, reikia tik pabaigti medicinos studijas. Studijos sunkios, kartais nuobodžios, kartais kvepiančios beprasmybe, ypač jei turima minty aš tik operuosiu, kam man žinoti tuos antros eilės vaistus nuo maliarijos. Bet beveik visi kas įstoja anksčiau ar vėliau baigia. Net jei diplomą gauna būdami daugiau trisdešimties metų.

Bet tarkime, kad diplomas jau yra. Ir tarkim netgi pavyko įstoti į chirurgiją ir dabar jau leidžia ateiti prie operacinio stalo. Tada reikia rinktis kokio gerumo chirurgu norima tapti. Kadangi blogais chirurgais vargu ar kas sąmoningai siekia būti, tai jei nelabai sekėsi mokslai, o per motyvacinius pokalbius padėjo graži pavardė*, o gal net ne visai norėjosi būti chirurgu, bet būtent ta pavardė ir įpareigojo, tai tai galima būti bent vidutinišku chirurgu. Minimalūs reikalavimai yra fizinė ištvermė ir jėga. Raumenys labai padeda, tada gali išstovėti kelias valandas palinkus prie atverto kūno. Ir ne tik išstovėti, pjauti, kelti, gręžti, įkalti, išlupti, įstumti – chirurgija iš šono gali atrodyti labai grubiai. Ypač graži yra ortopedija-traumatologija ir jų naudojami įrankiai, kai kurie (kaip) iš Senukų ir panašiai. Visai gerai turėti mobiliojo ryšio planą su neribotais skambučiais. Bet ne tik chirurgams, visiems, kurie dirba ligoninėje, nes jums bet kada gali paskambinti, jūs negalite kalbėti, reikia atskambinti, arba jums staiga kažko prisireikia ir skambinat, arba pažadėjote susisiekti su artimaisiais. Arba namo grįšite vėliau** ir skambinat savo viltį praradusiai antrajai pusei. Kai esate tvirtas ir pasiekiamas, tada labai svarbu, kad greitai gaudytumėtės aplinkoje ir situacijoje. Atvėrus kūną nėra kada vėpsoti, dairytis į šonus (nebent laukiate kol sustings kaulinis cementas, tai puikios keturios minutės apsikeisti paskalomis su asistentu irba operacinės slaugytoja), laukti kol kas pasakys ką daryti. Reikia veikti, greitai, tiksliai, užtikrintai. Čia nėra laiko abejonėms, ypač jei atsitinka kas nors netikėto. Kiekviena uždelsta sekundė reiškia prarastus mililitrus kraujo.  O kaip su anatomija? Ai, papildomai mokytis nereikia, viskas iš praktikos ateina, vis tiek jūs vidutiniškas chirurgas, kuriam darbas nelabai patinka.

O puikūs chirurgai savo darbu mėgaujasi. Labai domisi kas naujo vyksta, dalyvauja mokymuose, skaito straipsnius ir išbando naujus metodus. Paskui juos aprašo ir išspausdina žurnaluose. Jis gal net visai gražiai bendrauja su pacientais, bent jau paklausia ar nėra alergijų kam nors. Kai pacientas jiems užduoda klausimus, į visus atsako, net papaišo suprantamą operacijos principą ir pasako kodėl reikia daryti vieną ar kitą dalyką. Atvėrę kūną jie dirba ypač tiksliai ir kruopščiai, gali stovėti, žiūrėti ir gėrėtis kaip viskas yra gražu. Norint būti puikiu chirurgu reikia sportuoti, žaisti kompiuterinius žaidimus, kuriuose šaudoma į nacius***, skaityti savo srities literatūrą, žiūrėti filmukus Youtube su planuojamomis dalyti operacijomis, nuolat vartyti atlasus, mokytis bendrauti, skoningai rengtis, kad pacientų neišgąsdintumėte savo estetikos (ne)suvokimu. Tam, kad būtum geras chirurgas neužtenka vien gerų rankų ir amato. Buvo vienu metu barzdaskučiai chirurgai, o vėliau tai tapo mokslu, kai atsirado suopratis apie tai, kad dedasi žmonių vidiniuose pasauliuose. Nes prieš įeidamas į vidų turi žinoti ką ten rasi ir ką su tuo daryti, kad žmogui