Iš karto pasakysiu, kad jei labai norite būti chirurgas ar chirurgė, amžius nesvarbus, reikia tik pabaigti medicinos studijas. Studijos sunkios, kartais nuobodžios, kartais kvepiančios beprasmybe, ypač jei turima minty aš tik operuosiu, kam man žinoti tuos antros eilės vaistus nuo maliarijos. Bet beveik visi kas įstoja anksčiau ar vėliau baigia. Net jei diplomą gauna būdami daugiau trisdešimties metų.
Bet tarkime, kad diplomas jau yra. Ir tarkim netgi pavyko įstoti į chirurgiją ir dabar jau leidžia ateiti prie operacinio stalo. Tada reikia rinktis kokio gerumo chirurgu norima tapti. Kadangi blogais chirurgais vargu ar kas sąmoningai siekia būti, tai jei nelabai sekėsi mokslai, o per motyvacinius pokalbius padėjo graži pavardė*, o gal net ne visai norėjosi būti chirurgu, bet būtent ta pavardė ir įpareigojo, tai tai galima būti bent vidutinišku chirurgu. Minimalūs reikalavimai yra fizinė ištvermė ir jėga. Raumenys labai padeda, tada gali išstovėti kelias valandas palinkus prie atverto kūno. Ir ne tik išstovėti, pjauti, kelti, gręžti, įkalti, išlupti, įstumti – chirurgija iš šono gali atrodyti labai grubiai. Ypač graži yra ortopedija-traumatologija ir jų naudojami įrankiai, kai kurie (kaip) iš Senukų ir panašiai. Visai gerai turėti mobiliojo ryšio planą su neribotais skambučiais. Bet ne tik chirurgams, visiems, kurie dirba ligoninėje, nes jums bet kada gali paskambinti, jūs negalite kalbėti, reikia atskambinti, arba jums staiga kažko prisireikia ir skambinat, arba pažadėjote susisiekti su artimaisiais. Arba namo grįšite vėliau** ir skambinat savo viltį praradusiai antrajai pusei. Kai esate tvirtas ir pasiekiamas, tada labai svarbu, kad greitai gaudytumėtės aplinkoje ir situacijoje. Atvėrus kūną nėra kada vėpsoti, dairytis į šonus (nebent laukiate kol sustings kaulinis cementas, tai puikios keturios minutės apsikeisti paskalomis su asistentu irba operacinės slaugytoja), laukti kol kas pasakys ką daryti. Reikia veikti, greitai, tiksliai, užtikrintai. Čia nėra laiko abejonėms, ypač jei atsitinka kas nors netikėto. Kiekviena uždelsta sekundė reiškia prarastus mililitrus kraujo. O kaip su anatomija? Ai, papildomai mokytis nereikia, viskas iš praktikos ateina, vis tiek jūs vidutiniškas chirurgas, kuriam darbas nelabai patinka.
O puikūs chirurgai savo darbu mėgaujasi. Labai domisi kas naujo vyksta, dalyvauja mokymuose, skaito straipsnius ir išbando naujus metodus. Paskui juos aprašo ir išspausdina žurnaluose. Jis gal net visai gražiai bendrauja su pacientais, bent jau paklausia ar nėra alergijų kam nors. Kai pacientas jiems užduoda klausimus, į visus atsako, net papaišo suprantamą operacijos principą ir pasako kodėl reikia daryti vieną ar kitą dalyką. Atvėrę kūną jie dirba ypač tiksliai ir kruopščiai, gali stovėti, žiūrėti ir gėrėtis kaip viskas yra gražu. Norint būti puikiu chirurgu reikia sportuoti, žaisti kompiuterinius žaidimus, kuriuose šaudoma į nacius***, skaityti savo srities literatūrą, žiūrėti filmukus Youtube su planuojamomis dalyti operacijomis, nuolat vartyti atlasus, mokytis bendrauti, skoningai rengtis, kad pacientų neišgąsdintumėte savo estetikos (ne)suvokimu. Tam, kad būtum geras chirurgas neužtenka vien gerų rankų ir amato. Buvo vienu metu barzdaskučiai chirurgai, o vėliau tai tapo mokslu, kai atsirado suopratis apie tai, kad dedasi žmonių vidiniuose pasauliuose. Nes prieš įeidamas į vidų turi žinoti ką ten rasi ir ką su tuo daryti, kad žmogui po to būtų geriau ir kaip padaryti, kad nebūtų blogiau, mažų mažiausiai, kad nesupūliuotų. o jei geras chirurgas nemėgsta rašyti dokumentų ir kalbinti pacientų, nes jei dar su pacientais kalbėčiausi, išvis iš ligoninės neišeičiau, tai viską sugeba sutvarkyti taip, kad čia būtų galimybė rezidentams ir internams pasimokyti svarbių bendravimo ir dokumentavimo įgūdžių ir parodymas kaip pasitiki savo mokiniais ir būsimais įpėdiniais. Taigi, dar yra ir diplomatiškas.
Taip, visuomenės akimis, atrodo chirurgai
_____
* Gražias pavardes dažniausiai turi gydytojų vaikai. Kuo aukštesnes pareigas ir kuo svarbesnėje ligoninėje gydytojas eina, tuo jo vaiko pavardė tampa gražesnė. Tik, kad niekas rimtai nežiūri į tuos, kurie prastumti tėvų ir jiems reikia gerokai daugiau dirbti, kad
** Apskritai mažai tikėtina, kad grįšite namo laiku. Ir net jei grįšite, darbas bus su jumis. Ir dar turėsite dirbti vakarais, naktimis, savaitgaliais, per šventes ir vaikų gimtadienius. Už du su puse tūkstančio per mėnesį ir visi vadins jus žudiku ir plėšiku. Bet jums patinka jūsų darbas, tai nekreipiate dėmesio į tokias smulkmenas ir toliau dirbate.
*** Galima ir į komunistus, anie irgi ne kaži kokio gerumo. O jei rimtai, šaudyklės lavina pastabumą, reakcijos greitį, erdvinį suvokimą ir šiaip yra labai geras dalykas, kai žaidžiama su saiku.
Iš kompiuterinių žaidimų ligoninės vadovams įdomus turėtų būti Theme Hospital.
Ech, pasiskaičiau kažkada šį straipsnelį ir kupina pasitikėjimo chirurgais ėjau operuotis (prieš tai sveikatos apsaugos sistema man atrodė visai ok, jei tik pats esi adekvatus ir norintis gyti, laimė, PO chir. etapo vėl viskas taip ir buvo).
Emilija, kas tie puikūs chirurgai? Kur jie gyvena? Kur jie dirba? Nes kiek teko pamatyti iš paciento pusės, puikiu chirurgu defoltiniu atveju laikomas tas, kuris gerai pjauna, bet jis vis tiek visai arba beveik visai nebesidomi pacientu kaipo tokiu. Paklausti apie alergijas ir kitas ligas? Juokaujat, tą daro anesteziologas, gana nominaliai. Papaišyti, paaiškinti? Juokaujat, to nedaro niekas; jei bent koks rezidentas būtų skyriuje, būtų jam kur išsilieti:)))
Taigi, spec. ligoninės skyriaus chirurgai. Jie nieko arba beveik nieko nepasakoja, ką ir kiek išpjovė (tai ne ortopedija) ir ką tau toliau reikia daryti (bent jau ar saugoti, ar mankštinti, nuo kada, ko negalima, kas liks taip, kaip yra ir nepasikeis -- kalba neina apie užjautimą ar psich. pagalbą, tik apie konkrečią informaciją). Tu įdomus tik kaip objektas, kurį reikės operuoti ir paskui kaip objektas, kuris susiūtas:) Tik toj vietoj -- pjūvio. Bet ne kaip pacientas, kuris turi _pagyti_, -- dažnai būtina tolesnė priežiūra bei gydymas, ir jei chirurgas tave „pameta“, vėliau kyla problemų.
Beje, mano terapeutė vos man užsiminus dėl keistą darbo organizavimo chir. skyriuje, iškart pradėjo linksėti -- kiek mes, terapeutai, turime bėdų su chirurgais, išrašų neatsiunčia, nepasako, kaip toliau žmogui elgtis, išoperavo -- ir jų reikalas baigtas. Taigi, čia ne mano paranoja.
Jei kada nors reikėtų dar vienos operacijos, labai labai nenorėčiau grįžti, nors neturiu daktarų fobijos. Bandyčiau net ieškoti kitos ligoninės, su viltim, kad gal kitur pasiseks geriau, nepaisant to, kur lieka kortelė. Juk chirurgai vis tiek kortelių nežiūri*:)))
* arba beveik nežiūri.
P.S. O pati operacija -- nežinau, gerai ar blogai atlikta, aš juk nepatikrinsiu ir palyginti neturiu su kuo. Kad dar bent papasakoję būtų.