Apie filmą: Nemeilė

Paskelbta: 2018 05 01 | Emilija

Įrašas publikuotas socialiniuose tinkluose 2018 01 14

Kadras iš filmo

Kartais žmonėms užduodu tokį klausimą:

Koks tavo bazinis laimės indeksas, skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 nuolatinė nepakeliama kančia, o 10 absoliuti įmanoma laimė ir ramybė.

Klausiu, kai man įdomu kaip po tam tikrų įvykių ar gyvenimo pokyčių šis indeksas pasikeistų, kartais šiaip, kai pagal kontekstą išpuola. Būna, kad į mane keistai pasižiūri ir neatsako. Čia šiaip lyrinis nukrypimas. Iš tiesų klausimą prisiminiau pažiūrėjusi filmą Nelyubov (nuotraukoje kadras iš jo).

Pati niekad nebūčiau sugalvojusi žiūrėti rusiško filmo, bet jį tiesiog įjungė ir nebuvo pasirinkimo. Pradžioje sabotavau, tie stambūs planai, meninės pauzės dar net neprasidėjus veiksmui, žodžiu, pažįstama maniera. Man sakė, kad čia labai geras filmas, perskaičiau, kad jį pastatė madingas rusų režisierius. Tai kaip ir laukiau, kas čia tokio gero. Dabar jau kelias valandas galvoju apie dalykus, kuriuos šitame filme rodė ir net viešai rašau, tai tikrai geras.

Komentatoriai sakė, kad juo labai taikliai atskleista šiuolaikinė Rusijos visuomenė. Siauras tai požiūris, lygiai taip pat šį filmą kokie prancūzai ar korėjiečiai būtų galėję pastatyti. Net Lietuvoje, kadrai pradžioje tikrai priminė lietuvišką kiną. Tik vaidyba čia nepalyginamai geresnė, nesu ekspertė, bet mane labai įtikino, nors kai kurie personažai pasirodė ne iki galo išvystyti.

Filmas labai liūdnas. Labai, jame viskas blogai ir niūru. Istorija apie besiskiriančią šeimą. Prasideda nuo to, kaip mama į vaiką žiūri kaip į kliūtį, vėliau sutuoktinių barnis, vaikas verkia. Per visą filmą tėvas nė karto nepasižiūri į savo sūnų ir apskritai su juo nė viename kadre nebuvo. Jie skiriasi ir nenori pasiimti vaiko su savimi. Vaikas netyčiukas. Vyrui reikėjo vaiko ir žmonos, kad gautų gerai apmokamą darbą ortodoksiškoj kontoroj, kurioje dirba tik vedę ir apsivaikavę, nei vieno išsiskyrusio nėra. Moteriai reikėjo vedybų, kad pabėgtų iš savo toksiškos motinos namų. Tiek moteris turi naują vyrą, tik vyras turi naują moterį (jau nėščią). Abu norėtų gyventi savo naujus blizgančius gyvenimus, bet tas senas vaikas viskam trukdo. Vaikas dingsta, tėvai pastebi tik po geros paros.

Dingimas ne tik nesuartina byrančios poros, bet dar labiau suintensyvina jų neapykantą vienas kitam. Vyras rodo žmonai aktyvų abejingumą. Moteris jį kaltina, kad šis sugadinęs jai gyvenimas. Fone formali policija, nevyriausybinė organizacija padedanti dingusių paieškoje, kurioms tai tik dar vienas atvejis, nuotrupos apie mokyklą ir epizodai iš besiskiriančios poros naujų gyvenimų.

Žiūrint filmą akivaizdu, kad šita pora neturėjo jokių šansų, gal tik stebina, kad taip ilgai ištempė kartu. Jie tarsi laukia, kad juos išgelbėtų: naujas vyras, naujas vaikas, taip atsakomybę nusiimdami nuo savęs ir perduodami gelbėtojui, kuris pasirodo esąs gyvenimo klaida. Jie senais žodžiais prisiekinėja naują meilę. Tai žmonės, kurie neišmoko būti laimingi būdami vieni. Ir ne vien tik būti laimingi, būti sąžiningi su savimi. Jie susitaiko su išorės spaudimu ir leidžiasi jo sugniuždomi (darbas, kuriame reikalaujama dalykų, visiškai prieštaraujančių asmeniniams įsitikinimams; artimųjų spaudimas ir vienintelis būdas išeiti iš jų per nuosavą šeimą). Aukų aukojimas, kurių niekam nereikia.

Filme labai daug visko, įlindimo į smartfonus, selfių, pozavimo, tuštumos, pasiklydimo, nykimo, intensyvių emocijų ir beviltiškumo.

Pofilminėje nuotaikoje prisiminiau savo klausimą apie laimės indeksą. Ypač įdomu kaip jis kinta, keičiantis gyvenimo situacijoms. Tik man sakė, kad tokį keistą klausimą būtų sudėtinga pamiršti, tai nežinau galėčiau pati testuoti dinamiką. Kita vertus, aš tik stebėtoja, gariausia vertinti pačiai save ir netapti tokiai kaip šio filmo personažai.

Nevalgyti mėsos labai lengva

Paskelbta: 2016 07 04 | Emilija

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%. Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros). Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso. Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)

Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių. Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės). Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą. Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

Veggo – augalinio maisto parduotuvė
AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą

Laisvalaikio skaitiniai

Paskelbta: 2016 05 01 | Emilija

Baigiasi kasmetinė blogerių savaitė. Šiais metais skaitomų blogų apmažėjo. Bet pateiksiu tuos, kuriuos labai smagu atsiversti, su nuorodomis į man patikusius straipsnius. Labai mėgstu kai žmonės rašo apie savo darbą arba tai, kas susiję su jų profesija. Dar labai mėgstu sužinoti ką nors naujo ir netikėto.

Gyvoji psichologija. Rašo prischologė Lina Vieželienė. Daug verstų tekstų iš rusų kalbos, kažkokios vedų psichologijos citatos, ir kitoks kostmosas, bet jei kitas žmogus su tokiais deriniais padarytų lėkštą kičą, tai ji perleidžia per sveiko proto (common sense) filtrą ir gaunasi gero įžvalgos. Nebūtina sutikti su dalykais. Verta paskaityti:

Tikslai vedantys į niekur arba kada savipagalba tampa saviapgaule

Draugas – tai ne bičiulis ar sėbras

Mind of your body. Šeimos gydytoja iš gydytojų šeimos, atradusi osteopatiją, t,y, gydymą tam tikrais judesiais ir manevrais. Pagal rusišką mokyklą tai vadinama manualine terapija, pagal anglišką osteopatija, pagal vokišką dar kitaip. Technikos visų mokyklų vienodos, bet skiriasi šiek tiek filosofija. Vokiška ir angliška mokykla daugiau dalinasi atsakomybe su pacientu, kai rusiška labiau užsiima paternalizmu. Julija rašo daugiausiai apie sveiką gyvenseną, apie savo darbe naudojamas praktikas ir paaiškina kas iš kur atsiranda. Rašymo stilius ir raidžių šriftas nėra patys paskaitomiausi, tačiau turinys kokybiškas. Verta paskaityti:

Balansuotas protas

Peršalimas, imunitetas ir „kodėl aš“

Pardavimų blogas. Ne kiekvienas esame pardavėjas, bet kiekvienas esame vartotojas ir pirkėjas. Labai įdomu paskaityti kokias technikas naudoja pardavėjai, kokiso technikos padeda pasiekti tikslų, kažką įsiūlyti. Galima išmokti kai kurių frazių kurias paskui panaudosi derybose, arba galima išmokti frazių, kurias galima atpažinti ir vėliau nepasimauti. Verta paskaityti:

Savaime suprantamų dalykų nėra arba penki klausimai apie pardavimus

Kaip jausmai valdo mūsų sprendimus pirkti

Dar vieno analitiko svetainė. Petrą Kudarą pradėjau sketi Twitteryje, nes dalindavosi labai įdomiais duomenimis arba straipsniais. paskui atradau, kad jis turi ir tinklaraštį. Rašo mažai, rašo giliai, ir nėra lengvas pasiskaitymas prie kavos čiukčios stiliumi ką matau, tą dainuoju. Paskaičius atsiveria nauji mąstymo klodai. Verta paskaityti:

Negalima pasitikėti viskuo, ką skaitai apie maisto naudą ar žalą

Marketingistai yra iš Marso, o vartotojai – iš Grigiškių

Blogeriai

Kaip jaučiasi gydytojai

Paskelbta: 2016 03 22 | Emilija

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai. Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

Augalai maistui, kuriuos galima rasti miške

Paskelbta: 2016 02 28 | Emilija

Disclaimer: tai daugiau pramoginio tipo straipsnis iš serijos „skaičiau internete“, o ne medicininiai įrodymais pagrįsti duomenys, kuriais reikėtų vadovautis.

Augalus tokius, kaip valgome dabar, tie, kuriuos perkame parduotuvėje ar turguose, žmonės vartoja sąlyginai neseniai, apie kelis šimtus metų. Beveik visi vaisiai iš daržovės Lietuvoje irgi naujiena, geriausia atveju nuo viduramžių, o kai kurie „tradiciniai“ patiekalai išvis atsirado tik 20 amžiuje, pavyzdžiui cepelinai. Tuo tarpu virš 11 tūkst. metų žmonės vartoja pieno produktus, kas lėmė civilizacijos šuolį į viršų. Dar daugiau tūkstančių metų maistą kepė laužuose ir krosnyse. O kaip žinia ugnies naudojimas maistui gaminti buvo vienas svarbiausių evoliucinių spyrių, nuo ko ir žarnynas keitėsi, dantys keitėsi ir smegenys išdidėjo. Ką valgydavo iki tol, galima tik spėlioti. Ne visada pavykdavo sumedžioti, ne visada pavykdavo užsiauginti savo produktų, taigi, galima būdavo rinti tokį maistą, kuris auga gamtoje: žoles, šaknis, grybus, ūglius, šakas, pumpurus ir taip toliau.

Augalai ir grybai gali būti pavojingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar daug kas pamiršę apie tuos ūglius, gumbus, lapus, ir kitokius laukinius augalus, ir priežastis, kodėl taip ilgai vaisiai ir daržovės nebuvo kasdieniai maisto produktai. Apskritai, net ir kasdien vartojami produktai geriau virškinami ir nustoja būti potencialiai nuodingi, kai yra šiek tiek termiškai apdoroti. Pavyzdžiui bulvės, arba pomidorai. Daug kas žino, kad greipfrutų negalima vartoti, kai vartoja vaistus, nes greipfrutai sąveikauja su vaistus skaidančiais fermentais, todėl dalis vaistų bus nepakankamai efektyvūs, nuo dalies išauga nepageidaujamų reakcijų arba apsinuodijimo tikimybė. Tai čia vienas vaisius. Augalai pilni biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja tarpusavyje. Ir kartais valgant vienus su kitais, vienuose esančios medžiagos panaikina kitų gerąsias savybes. Pavyzdžiui atsitiktinai sumetant produktus į žaliuosius kokteilius, kūnas iš jų padarys patys žinote ką, ir nieko daugiau.

Yra žmonių, kurie gydosi augalais ir grybais. Sako, kad padeda. Liaudies medicina paremta augalais ir visiškai ne be pagrindo. Dabar dažnai sutinku žmones, kurie vartoja tokius pavojingus augalų derinius, arba duoda juos vaikams ir numoja ranka, kad ai, čia juk vis tiek tik žolelės. Tokiems sakau, kad „žolė“ ir aguonų produktai, pvz. heroinas irgi tik iš žolelių. Visgi, „cheminiais“ vaistais pasitikiu labiau: visada žinai kokia jų sudėtis, visada žinai, kad vienoda, pašaliniai poveikiai dažniausiai žinomi ar nuspėjami. Augaluose esančių medžiagų kiekis priklauso nuo saulės, drėgmės, ir dirvos.

Seniai noriu geriau pažinti augalus. Paskutinį žiemos savaitgalį tam ir paskyriau. Mokytis iš knygų labai gerai, bet dar geriau mokytis iš tų, kurie jau tas knygas perskaitė ir taiko žinias praktikoje. Paskutinį žiemišką savaitgalį buvau ekskursijoje apie valgomus augalus žiemą. geriau į tokias ekskursijas eiti, kai jau kiek daugiau pažįsti augalus, žinai kaip jie atrodo vasarą ir kur juos rasti. Na, bet jei esi toks beveik pradinukas su gana fragmentiškomis žiniomis, kurio yra daugiau teorinės (maždaug žinai ko tikėtis viename ar kitame augale, bet neįsivaizduoju kaip jie atrodo ir kur auga).

Paskutinį žiemos savaitgalį teko sudalyvauti Ievos Šidlaitės vestoje ekskursijoje „Valgomi augalai žiemą„. Ekskursija buvo labiau skirta susipažintu su augalais, kurie tinkami kasdieniam maistui, arba kaip prieskoniai, nei tie, kurie skirti gydymui. Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Dūkštos pakrante ieškant po pernykščiais lapais besikalnačių lapelių, ar ant kamienų dygstančių grybų, viršijo lūkesčius. Pirmas nustebimas, kiek daug žalumos yra jau dabar. Pavyzdžiui pipirlapės, kartenės, laukiniai česnakai, jau kalasi raudonėliai. Apie kai kuriuos bus žemiau. Dabar jau žydi lazdynų žirginėliai. Tą turbūt jau pajuto alergiški žmonės. Tie kas ne alaergiški gali valgyti žirginėlius vienus tiesiog taip, arba padžiovintus mirkyti šokolade, tada nesujaučia tokio kartumo. Žirginėliai labai greitai džiūva ir tampa trapūs. Kai valstiečiai nebeturėdavo javų miltams, naudodavo žirginėlių miltus kaip pakaitalą. Dar miltų pakaitalą atstodavo medžių tošys, tai tokia dalis tarp išorinės žievės ir kamieno. Tinkamiausia beržo, pušies ir liepos tošis. Gavome paragauti beržo tošies – skonis ir konsistencija panaši į manų. Tokius pakaitalus naudodavo ir kaip konservantus, tada paprasti miltai ne taip gesdavo, o ir iškepti produktai ilgiau tikdavo vartojimui.

Pipirlapės (Asarum europaeum) ilgiau pakramčius turi, kaip netikėta, aštroką skonį, dar vadinamos laukiniu imbieru. Viduramžiais naudotos liaudies medicinoje, pavyzdžiui gydant gyvačių įkandimus ar alkoholikus bandant atpratinti nuo gėrimo. Taip pat plačiai šio augalo vartojimą imituoja homeopatai.

Pipirlapė (Asarum europaeum), auga šlaituose šalia žibučių (trys lapeliai). Tik žibučių lapai nuodingi, atsargiai.

Labiausiai iš visų rastų augalų patiko kartenės (Cardamine amara). Labai sodraus skonio, kažkas tarp garstyčių ir krienų. „Verslo klasėje“ Giedrius Vilpišauskas buvo parašęs labai gražų straipsnį apie žmones, kurie tokie keisti, kad valgo garstyčias, kai kiti gyvūnai jų vengia, kaip nuodo. Dėl šito augalo vartojimo maistui irgi nesutariama, vienose šalyse jis laikomas valgomu, kitose nuodingu. Ir tai tik kultūrinis skirtumas. Šiaip augalas kaip atskiras patiekalas nevartojamas, bet į salotas, sūrelius ar ant sumuštinių labai tinka. Beje, nors jo lotiniškas pavadinimas panašus į kardamono, su tuo augalu tik teik ir bendro.

Karčioji kartenė (Cardamine amara) savo natūralioje aplinkoje šalia vandens.

Builiai (Anthriscus cerefolium), pasirodo, tas augalas, kurių pilni daugiabučių kiemai, ir kur vaikystėje žaisdavau, kad čia įsivaizduojamos morkos, nes lapeliai primindavo morkas. gentainiai su salierais. Kaip prieskonis gardinti paukštienai, žuviai, jūros gėrybėms. Labai populiarus Prancūzijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Nuovirai naudoti liaudies medicinoje daugybei ligų gydyti. Tikima, kad lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, gydo galvos svaigimą, karštinę, ir dar turbūt viską kas liko. :D Nuotraukos neturiu, bet jei matėte lysvėje augančią morką, tai primena jų lapus, tik kad smulkesni.

Kibieji lipikai (Galium aparine) irgi jau pradeda lįsti. Savyje turi kofeino, todėl naudojami kaip kavos pakaitalas. Iš netokių naudingų, yra medžiagų sukeliančių odos pažeidimus, pavyzdžiui bėrimus (kontaktinį dermatitą). Sako, kad yra gana saldoko skonio. Pati ragauti neišdrįsau. Šiaip tai vadinamas piktžole, auga kur papuola. Liaudies medicina irgi naudoja nuo daugybės skirtingų ligų, homeopatai irgi parašo, kad neva tai sudėtyje kažkada tai buvo užuominų apie šį augalą.

Kibusis lipikas (Galium aparine) bunda iš po ąžuolo lapų

Miške taip pat augą visokių grybų. Labai daug apie juos nekalbėsiu, nes čia atskiras menas ir mokslas. Jie gana panašūs vieni į kitus, nuodingi panašūs į nenuodingus ir panašiai. Įdomūs buvo trys dalykai: valgomosios ugniabudės, kreivabudės ir raudonkraštės pintys, bei kitokios kempinės. Ugniabudės auga kuokšteliais ant medžių kamienų, o joms būdinga tai, kad kotelis tamsesnis už kepurėlę ir bręstant vis tamsėja. Labai skanūs grybukai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir termiškai apdorotus. Tokie minkšti, maloniai saldūs ir nevisiškai grybiško skonio. Kreivabudžių pavyko rasti tik užuominas. Bet jei nėra miške, galima nusipirkti didesnėse Rimi arba Maxima parduotuvėse. Visiškai nereiklūs grybai, kuriuos galima auginti ir pramoniniu būdu. Labai malonios konsistencijos ir gero skonio. O pinitiniai grybai neva tai turi visokių gydomūjų savybių (sakiau pirksiu knygas ir skaitysiu daugiau), bet veikia tikrąją to žodžio prasme kaip kempinė, kas yra naudinga, jei miške ar necivilizuotoje vietoje susižeidi, tai galima naudoti vietoje tvarsčių. Ir gerai dega, tinka kurui.

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

Dar pradžiugino vienas nevalgomas grybas. Neatsimenu jo tikro pavadinimo, bet vadintas elfų taurele. Nes primena taurę. Šiaip nenuodingas, bet beskonis ir nelabai aiškios maistinės vertės, užtai galima naudoti kaip indą.

Elfų taurelė

Po viso pasivaikšiojimo buvo kita įdomi dalis – ragavimas. Ieva paruošė vaišes su tais žieminiais augalais. Tai buvo nuostabu. Maistas ir vizualiai gražus, ir labai skanus. Ir jo daug. Kai kas skundžiasi, kad jos ekskursijos su vaišėmis daug kainuoja, bet jau vien už maistą verta tuos pinigus mokėti. Apie kiekvieną patiekalą papasakoja, ir kaip gamino pasakoja. Davė degustuoti alų ir midaus. Beje, yra atskira ekskursija apie augalus šitiems gėrimams. Ir, žinoma, įdomiausia dalis tai knygos, kurias davė pavartyti. Kad po keleto metų daugiau apie augalus žinočiau. Ir ne vien maistui, bet ir kaip su jais gydyti ir kaip tarpusavyje derinti.

Daugiau informacijos apie Ievos ekskursijas:

Slėnyje.lt

Slėnyje paskyra Facebook

LSD miške ir kitos organizacijos

Paskelbta: 2015 07 14 | Emilija

Praėjusį savaitgalį buvo skeptikų (LSD*) ir jų draugų susitikimas miške. Su skeptikų draugija susipažinau per savo tekstus. (Apskritai daug kas gyvenime man nutinka per blogų rašymą :D) .

Kaip Justė rašo, skeptikas tai toks žmogus, kuris netiki. Pavyzdžiui, jei ateistas pasako, kad netiki dievu, tai klausia, o tai kuo tu tiki. Skeptikas labiau būtų toks žmogus, kuris pasitiki: eksperimentu, stebėjimu, faktais, išvadomis, tuo ką mato, girdi, ar suvokia. Ir dar kelia klausimus bei abejoja. Paprastai LSD veikla susijusi su šarlatanų, klaidinančios reklamos atskleidimu, vartotojų teisių gynimu ir visuomenės švietimu apie tokius apgavikiškus dalykus, kaip homeopatija, horoskopai, detoksikacija ir kitokie atsibodę dalykai.

Erorca kairėje ir aš su LSD šūkiu "Neduok durniui kelio".

Enorca kairėje ir aš su LSD šūkiu „Neduok durniui kelio“. Hertos Matulionytės-Burbienės nuotrauka.

Iš kitos pusės skepsis labai reikalingas ir specialistams, profesionalams. Pavyzdžiui šeštame kurse per klinikinę farmakologiją nagrinėjome mokslinius medicininius straipsnius su užduotimi surasti kas negerai. O tuose straipsniuose tikrai galima prie daug ko prisikabinti. Ar prie tiriamųjų grupės, ar prie metodologijos, ar prie autorių interesų, galbūt jie dirba kokiai nors farmacijos kompanijai ir to nedeklaravę. Blogai ne tai, kad dirba, blogai, kai nedeklaruoja interesų, nes farmacininkams tyrimai irgi labai reikalingi, o medicinoje sakoma nėra blogų rezultatų, net neigiami ar nepakankamą efektyvumą rodantys rezultatai yra vertingi. Ir ties šita vieta išlenda skepticizmo priežastis: kartais naudingiau nepatikusius rezultatus paslėpti, užmaskuoti, sugalvoti kokias gudrias formuluotes, ar apskritai nepublikuoti tokių duomenų. Jau gana daug metų kalbama, kad kai kurių vaistų, ypač psichiatrinių ir antihipertenzinių vaistų daug tyrimų, rodžiusių nepakankamą efektyvumą, t.y. vos didesnį nei placebo, buvo išvis nepublikuoti. Todėl šitame kontekste labai juokingai atrodo psichiatrų kalbos apie „psichologų mafiją“, kurie nori „monopolizuoti gydymą“ įvesdami šalia vaistų kitokius metodus, nes štai Lietuvoje juk nuo tų stebuklingų vaistų taip puikiai žmonės sveiksta. Arba labai liūdnai pacientai, kurie geriau kokius keturis penkis antihipertenzinius vaistus, o jiems vis kraujospūdis nemažėja. O dar liūdniau, kai įvertini kiek valstybei kainuoja tų pacientų gydymas. Ir išvis tragiška, kai perka etinius, o ne generinius vaistus, kurie kelis kartus brangesni, bet perka, nes gydytojams ar vaistininkams atstovas atėjo ir primelavo, o melus sustiprino lapukais, lankstinukais, saldainiukais ar kotletukais. Ir ne vien Lietuvoje, kurioje sveikatos priežiūros specialistų atlyginimas neadekvatus jų paruošimo kainai, išsilavinimui, darbo krūviui ir atsakomybei, bet ir visur kitur. Pvz. JAV vaistų firmos daugiau pinigų išleidžia rinkodarai, nei vaistų tyrimams. Ir rinkodaros tik labai mažą dalį sudaro reklama pacientams, visa kita leidiniai, mokymai ir, žinoma, „suvenyrai“ gydytojams. Taigi, problemos universalios. Beje, labai daug problemų ir žmogiškųjų savybių senos, banalios ir dramos labai nesikeičia nuo XII ar XVII amžiaus, tad skaitykit senovinę literatūrą, arba knygas apie ją.

Iš Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

O dabar prieisiu prie kiek smagesnių ir labiau viltį teikiančių dalykų. Atkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją (JGA). Kažkada seniai seniai, t.y. iki 2009 metų rezidentai turėjo tik studentų statusą, ardavo juodai daug, o socialinių garantijų neturėjo jokių, ir darbo užmokesčio negaudavo, tik stipendiją, nuo 400 iki 800 litų. Kaip faina, kai tau trisdešimt, turi šeimą, o mėnesio pajamos, jei abu rezidentai, iki 1600 litų. O jei susergi pats kaltas. Jei išeini motinystės atostogų, lieki be pajamų išvis. Tai 2008 atsirado idėja kurti jaunųjų gydytojų interesus ginančią organizaciją ir 2009 ji buvo sukurta. Stebėtinai greitai pasiekta rezultatų ir dabar gydytojai rezidentai gauna atlyginimą ir turi darbuotojo statusą. Studento statusas irgi išliko, stipendija irgi liko, bet buvo gerokai padidinta. Iš JGA turim dėkoti, kad dabar valstybės finansuojamoje rezidentūroje esančio rezidento mėnesio pajamos gali siekti apie €650. Nebent išeina motinystės atostogų, vis dar šikna čia, nes stipendijos (kuri sudaro daugiau nei pusę pajamų) nebelieka, o išmoka skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, bet irgi būna juokingai maža, nes rezidentai dažnai keičia darbo vietas. Taigi, jei prieš motinystės atostogas dirbta vieną mėnesį, tai gausi tik 1/12 atlyginimo. Valio, valio. Nors dabar LSMU rezidentų taryba pramušė Ligos ir Motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kad vaikus prižiūrintiems rezidentams sąlygos pagerėtų, trūksta tik Prezidentės pritarimo. Ir va tokiems ir panašiems reikalams spręsti atkurta JGA. Kitas klausimas ties kuriuo dabar dirbsime, kaip jauniesiems gydytojams turėti geresnes darbo sąlygas po naujojo socialinio modelio, t.y. Darbo kodekso pataisų. Kadangi DK bus labai liberalus su minimaliomis apsaugomis darbuotojui, tai didesnes apsaugas ir teises gali užtikrinti profesinės sąjungos ir darbuotojų asociacijos per kolektyvines sutartis. Yra šalių, kuriose išvis visi darbo santykiai per tokias kolektyvines sutartis reguliuojamos, o darbuotojai aktyviau dalyvauja profesinių sąjungų ir asociacijų veikloje.

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Beje, JGA nariais gali būti ne vien tik rezidentai ir jaunieji gydytojai (yra visokių apibrėžimų, bet dažniausiai tai iki 35 metų arba pirmos nuolatinės darbo vietos), bet entuziastai, norintys gerinti jaunųjų gydytojų sąlygas, pavyzdžiui teisininkai welcome.

Norint įstoti reikia užpildyti prašymą ir atsiųsti į jgadokumentai[et]gmail.com. Prašyme nurodyti asmens duomenis, specialybę, medicinos licencijos numerį ir narystės tipą: tikrieji nariai – tie, kurie gali būti renkami į valdybą ir atstovauti Europos jaunųjų gydytojų asociacijoje, asocijuoti – kurie į valdžias nepretenduoja, bet naudojasi visomis kitomis teisėmis ir laimėjimais. Arba jei dar kils neaiškumų, tiesiog parašyti komentaruose klausimus.

_______

* Sutrumpinimas tikrai neturi nieko bendro su tam tikromis substancijomis, o su kažkokia tai raudona politine partija juo labiau.

Parodyk ką skaitai

Paskelbta: 2015 07 10 | Emilija

Visatos valdovas paragino blogerius apsiskelbi ką šie skaito. Žinoma, kad jo blogą aš skaitau. Ir dar šituos:

A La carte, Vilpišauskas rašo ir Verslo klasėje. Labai paprstasi apie gana paprastus dalykus, bet labai įdomiai pasakoja kaip ir ką daryti, bet ne įdėkite tiksliai tiek ir tiek gramų, o kaip padaryti, kad būtų skanu. Anksčiau nemokėjau kepti blynų, bet po jo rašinių moku. Ir kiaušinius marškinėliuose išdrįsau išsivirti. Ne taip baisu, kaip atrodė.

Apie maistą ir Neringos blogas patinka. Iš ten labai gerą bulvienę ir keksiukus išmokau.

Dar iš tos pačios Verslo klasės pradėjau Common sense skaityti.

Šiek tiek arčiau medicinos mano dviejų kursiokių blogai Enorca ir Mass Der Dinge, ir Vaistininko užrašai. Nors su tuo vaistininku ne visad nuomonė sutampa, ir šiaip kartais labai keistai jis ten rašo, bet įdomu stebėti kolegos požiūrį.

Vėl ne medicina: Darau, blė, pradėjau skaityti nuo įrašo apie tai, kaip gerai turėti žmoną. O šiaip jis rašo apie visokius pasikrapštymus buityje, knygas, keliones ir kitokią savo buitį. Šiaip turbūt labiausiai neaktuli man informacija iš visų blogų, bet gerai rašo.

Kartais mėgstu Vitalijaus Michailovskio blogą, kartais, nes labai labai labai daug rašo. Apie istoriją, trumpai ir įdomiai.

Nu iš aišku grandai: Geležinė lapė, Cinikas Robertas (kuris gaila seniai nieko naujo neparašė), Daina Dubauskaitė, Ingrida Šimonytė.

Dabar eikite skaityti. Arba rašyti ir tapti populiarūs.

Tyla ir garsas

Paskelbta: 2015 04 23 | Emilija

Įsivaizduokite profesinį rojų: kur galite tobulėti, kur gali savarankiškai priimti sprendimus, darbą, kuris palieka vietos kūrybiškumui ir laiko refleksijoms, kur jauti prasmę savo veiksmuose, kur gali panaudoti savo žinias ir įgūdžius bei įgyti naujų, kur malonus ir paslaugus kolektyvas, kai gali augti kaip profesionalas ir asmenybė ir taip toliau. O kolegos – orientuoti į rezultatą, tikri gydytojai, kuriems nuoširdžiai rūpi pacientai ir kaip suteikti geriausią pagalbą. Kurie laikosi taisyklių, bet nesmerkia tų, kuriems tai ne taip gerai išeina, užtai jų paklausia, ar viskas gerai, kodėl jie taip elgiasi. Žodžiu, darbe taip gerai, kad net nėra ką rašyti, nes įdomiausiai dalykai yra apie pacientus, kas reiškia, jog tai privati informacija, kuria dalintis gali tik su kolegomis ir tik tokiu atveju, jei paciento iš pasakojimo nebus įmanoma identifikuoti. Bet rezidentūra susideda iš trumpų ciklų įvairiose įstaigose, tai pabaigusi palaimingą Šeimos medicinos ciklą vienoje poliklinikoje perėjau į kitą, o tada suvokiau, kaip ankstesnėje buvo gera, ir kaip naujoje man liūdna, dėl to iš manęs buvo tyla. Na ir dar persikrausčiau į rajoną,* tai visi remontai, daiktų krovimai, vežiojimai, šiaip einamieji buitiniai reikalai (pavyzdžiui išmokau daryti valgyti, taip rimtai) ir panašiai nenuteikė blogo rašymui. Bet dabar rajono specifika, o konkrečiai kaimynas gyvenąs virš mūsų labai įkvepia. Nes žinote, nėra geresnio įkvėpimo už kančią.

Aš labai tikiuosi, kad jei yra pragaras, tai nesupratingiems žmonėms jame yra specialiai išskirta vieta, kur jie gauna tokias kančias, kokias patyrė tie, kuriuos jie kankino. Yra toks ponas kaimynas, kuris klausosi primityvių garsų, galvoja, kad čia labai smagi muzika, pavyzdžiui SELas, bet čia geriausia iš repertuaro, ta prasme, aukščiausias meninis lygis, giliausi lyricsai, sudėtingiausios melodijos. Žodžiu, suprantate. Groja taip garsiai, kad girdisi ką dainuoja. Vieną vakarą (apie vienuoliktą valandą) nugalėjau savo socialinį nerimą ir paskambinau į duris, paprašiau išjungti muziką, nes girdisi. Pritildė. Oh wow, just wow. Labai padėjo, na, bet ačiū ir tai. Paskui pradėjo groti septintą ryto. SEPTINTĄ. Man įdomu, kada jis miega, nes muzika nutyla gerokai po dviejų (paprastai užmiegu iki to laiko), o pradeda bumsėti tikrai anksti. Ir įdomu, ar dirba, nes ištisai bumsi. Dar tris kartus ėjome. Su prašymais nejungti muzikos vėlai vakare ir iš ryto. Bet kažkam per sudėtinga suvirškinti informaciją. Aš tai priimu kaip asmeninį įžeidimo savo aiškinimo gebėjimams. Atrodo ir darbe susiduri su žmonėmis, kuriuos visai galėtum vadinti negudriai, bet kažkaip išaiškini, tada patiki, kad sugebi kalbėti paprastesnių už save žmonių kalba, bet pasirodo, kad ne. Garso dabar beveik nesigirdi, bet jaučiasi vibracija. Dabar net truputį gailiuosi, kad ėjau kalbėtis, nes per tyliai groja, kad policiją būtų galima iškviesti, decibelų neužtenka.

„Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau“ – taip mes jaučiamės

Jei turite fainas kolonėles ir turite po savimi kaimynų, nestatykite jų ant grindų – net kai muzikos nesigirdi, girdisi žemi dažniai, kurie dar labiau erzina. Ypač jei trunka apie penkioliką valandų per parą.

Iš tiesų galėčiau dar ilgiau piktintis, nes dabar man atostogos, tai laiką leidžiu namuose skaitydama, tvarkydamasi buitį, ir, žinoma apsupta triukšmo fono. Nuostabaus kankinimo įrankio, kuris užveda streso mechanizmą. Tai ir vaikštome abu su draugu namie įsitempę, pakilusiais kraujospūdžiais, įsitempusiais raumenimis, paranojiškai įtempta klausa, ar čia tas nelabai teksto suvokimo įgūdžiais pasižymintis kaimynas ar garsai iš lauko, šaldytuvo ar dar kur nors, o ausyje esančios sraigės plaukeliai nuolat virpinami, virpinami, ir vargsta, kol galiausiai žūva (galiu pasiguosti tik tuo, kad kaimyno 16 tūkstančių sraigės plaukelių žus greičiau, nors ne, čia mums nelaimė, nes tada jam reikės dar garsiau klausytis muzikos). Kad plaukeliai žūtų greičiau garsas turi viršyti maždaug 85 dB (yra tokia taisyklė, kad jei norint susikalbėti per ištiestos rankos atstumą reikia šaukti, vadinasi foninis triukšmas kenksmingas sveikatai, ir ypač klausai). Sutrikus klausai kartu trinka ir pusiausvyra, gali atsirasti galvos svaigimo iliuzijų, dažniau trankomasi į daiktus, galimi parkritimai, kas labai pavojinga senyvame amžiuje dėl trapių kaulų. Taigi, triukšmas anksčiau pasendina. (O visuomeniniame transporte vis būna tokių, kurie per ausines klausosi muzikos taip, kad skamba visame troleibuse. Vargšai, nežino ką daro.)

Triukšmas yra nuostabi kankinimo priemonė, žinoma dar nuo actekų laikų mirties švilpukų, nes labai gerai palaužia psichologiškai. Pavyzdžiui jei kokiems arabams paleidi amerikietišką popsą, jie labai tvarkingai išeina iš proto. O Irake, Afganistane, Gvantaname ir panašiai, populiariausias gabalas kankinimui buvo tokio rožinio dinozauro Barnio dainuojama dainelė I Love You. Naudojant ne kankinimams, o šiaip patiriant lėtiškai, mažėja motyvacja, mažėja noras daryti gerą, atsiranda irzlumas, blogėja užduočių atlikimo rezultatai, nes sunkiau koncentruoti dėmesį. Vėliau net ir tyloje gali girdėti ūžesius (tinnitus), arba šiaip įtempęs ausis klausyti kol išgirsi garsą, net kai jo ten nėra.

Dabar karo pramonėje kankinimus kaip ir uždrausta naudoti, bet pasakykite tai įkyriems kaimynams.

______

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis ir beveik tipiškas rajono vaizdelis.

Iš manęs padarė slaugytoją

Paskelbta: 2014 12 17 | Emilija

Naujos gydytojos slaugė išėjo atostogų, galinti(-čios) pavaduoti susirgo, o tada įvyko apsižiūrėjimas, kad pala, gi turime keturis rezidentus viename skyriuje, tai mane paėmė padėti gydytojai. Turbūt todėl, kad jauniausia. Dabar kaip pelenė sėdžiu, žiūriu pro langą ir į korteles, tvarkau popierėlius ir negirdžiu ligonių, nes šioje poliklinikoje labai gerai sutvarkytas priėmimas. Na, bent jau pas šeimos gydytojus ir bent viename aukšte.

Priėmimas atrodo maždaug taip: užkyla pacientas į septintą aukštą, prie registratorės išsiima talonėlį, beveik kaip banke ar kitoje institucijoje, tik dar įveda savo asmens duomenis. Kai gauna talonelį, gydytojo ir slaugytojo kompiuteriuose užsidega įspėjimas, kad atvyko naujas pacientas. Ten matomas paskirtas vizito laikas, vardas, pavardė ir nuoroda į elektroninę ligos istoriją (ELI). Paprastai dauguma gydytojų kviečia pacientus pagal vizito laiką, nors būna tokių, kurie pagal tai, kas pirmas atėjo, tą ir kviečiu (nors ir tie tvarkingi gydytojai kartais taip padaro, pavyzdžiui, kai asmeniškai susitaria su pacientu, kad ateitų anksčiau ar vėliau, nei yra paskirtas vizito laikas.) Paskui pacientas patenka į priimamąjį, kur sėdi dvi slaugytojos, ir yra kėdžių, o sienose slaugytojoms už nugaros, durys į gydytojų kabinetus. Taigi, pas gydytoją pacientas būna vienas. Net negaliu apsakyti, kaip mane tai džiugina.

Apskritai šeimos gydytojo darbe vienas mane labiausiai džiuginančių dalykų yra paciento privatumo išlaikymas. Kai negirdi pašaliniai žmonės, t.y. kiti pacientai ar jų lankytojai. Rinkti anamnezė keturvietėje palatoje yra kažkokia košmariška patirtis. Kai tu kalbi, o trys išmanovai kišasi. Kai bandai aptarti gydymo alternatyvas, o sveikatos specialistais save laikantys palatos kaimynai dalina patarimus, lyg patys baigę mediciną ar farmaciją. Arba pertraukinėja, nes irgi nori konsultacijos čia ir dabar, nes ir jam taip buvo. Na, bet susitvarkyti su tokiomis situacijomis išmokstama. Kitas dalykas, kai su slaugytoja dirbi viename kabinete, nes kituose tos pačios poliklinikos aukštuose taip dirbama. Tada būna, kad jos kišasi į gydymą su savo patarimais arba į ligos istoriją su savo komentarais. Viskas būtų kaip ir gerai, bet pacientams mintys kyla įvairios. Jei jūs galvojate, kad medicinoje svarbiausia yra logika, įrodymai ir nuoseklus darbas, tai ne, kai atsiranda pacientas. Su pacientu didžiausią gydymo sėkmę lems kontaktas su gydytoju. O jei vietoje įprasto gydytojo bus slaugytoja, tada ji bus didesnis autoritetas už rezidentą. Nesvarbu, kad pasitaiko, jog pievas šneka, pacientas tai nežino. Gerai tik tai, kad dažniausiai arba dirba savo darbą ir nesikiša, arba žinodamos gydytojo metodus pataria teisingai. Bet poros liapsusų užtenka, kad džiūgautum, jog tavo slaugė yra už durų, o pacientą jai parodai tik tada, kai reikia atlikti procedūrą, paskirti tyrimus ar paskirti pakartotinį vizitą arba rasti vizito laiką pas konsultantą.

Bet kadangi tokia gera tvarka gydytojams ir pacientams, tai šią savaitę sėdžiu ir kontaktuoju su popieriais ir nesąmonėmis. Kai kita slaugytoja, draugiškesnė nei aš, pasikviečia pacientus, tai jie sėdi ir pliurpalais dalinasi, apie koks blogas euras, kaip Amerika mūsų neapgins, kaip viskas brangsta, kokia bloga Grybauskaitė, koks blogas kapitalizmas ir t.t. Aš tai jų nekviečiu anksčiau nei reikia. Nes nenoriu plepėti. Ir šiaip, jiems ir laukiamajame gerai. Žiūri Animal Planet, sėdi ant minkštų sofų, groja jiems Kate Melua, šalia žybsi eglutė, pasaka, ne poliklinika, nu.

Katėdos. Šiaip. Nes artėja.

Ir kaip gera būti gydytoja, vis pagalvoju. Nu kaip gera. Pacientai ateina, išeina, pakalba, nespėja užknisti savo buitimi, negali ateiti kada įsigeidę, o tik tada, kai jiems paskirta, matai juos kaip ligonius pagal apibrėžimą, o ne kaip ligonius pagal prasivardžiavimą paplitusį visuomenėje. Ir gera iš profesinės pusės, nes seki jų būseną, gauni atgalinį ryšį, matai ne vien blogiausiame pavidale, užmezgi ryšį, darai įtaką sveikatai. Žodžiu, realizuoji žinias, o šalia viso to, žmogui dar ir geriau pasidaro. Kai pasidaro.

Būkite sveiki.

Lošėjas visai nieko

Paskelbta: 2014 10 13 | Emilija

Paskaičiusi Justės atsiliepimus apie Redirected į tą filmą taip ir dingo noras eiti, tai šį kartą apie Lošėją neskaičiau nei jos, nei niekieno kito atsiliepimų, kiek tik tai buvo įmanoma.

Bet vis tiek lindo, ar kad labai blogas filmas, ar kad labai geras filmas, ar kad pauzių per daug triukšmo (WTF, ten geriausias filmo garso takelis po nebent Guy Ritchie filmų roko, bet čia visai kitokia muzika. Tokia elektronika pažengusiems, pjaunamieji garsai, žemų dažnių virpesiai, atmosferiškas minimal’as, žodžiu, paklausykite patys. Aš klausau gal jau penktą kartą, kaip jis man patinka).

Mano įspūdžiai: filmas tamsus, truputį postapokaliptinis, labai nelaimingas, vietomis juokingas, kai kurie epizodai ištęsti, bet labai įtraukiantis. Taip įtraukiantis, kad vietomis jauti kaip greičiau ima plakti širdis, o keliose vietose net nusipurtai, nes visai netikėtai kas nors nusprendžia žūti. Mirties čia daugiau, veiksmo daug, tai įdomu. Ir nėra taip, kad sėdėtum ir žinotum, kuo viskas baigsis. Na, aišku, tai, kad filmas europietiškas, o ne holivudinis, sufleruoja tam tikrą pabaigos scenarijų. Bet jei veiksmas nevyktų tokioje akivaizdžioje Klaipėdoje, ir visi, išskyrus autentišką nuomotoją nekalbėtų lietuviškai, tai galėtų būti bet kurios šalies filmas.

Beje, tai turbūt buvo antras lietuviškas vaidybinis filmas, kurį sąmoningai ėjau žiūrėti į kiną. Pirmasis buvo reto bukumo komedija „Diringas“, bet juokinga, nes būna komedijų, kur labiau norisi viaukčioti arba verkti, arba kilnoji antakius, nes, o čia reikia juoktis? Ir šiaip aš nesu labdaros organizacija, kad eičiau į filmus vien tam, kad „paremčiau lietuvišką kiną“. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu, jei nueini į filmą, o ten vien peizažinės pauzės, dvasinga meilė, gilūs žvilgsniai, etc, o tada kūrėjai galvoja, kad to ir reikia.

Ne, nereikia. Reikia, kad kai žiūri filmą, jį žiūrėtum, nenorėtum išeiti iš salės, žūti, pasitikrinti facebooką, pažiūrėti imdb, nes nesigaudai kas čia vyksta ir apie ką čia ar panašiai. Ir Lošėjas tikrai buvo geresnis nei du mano paskutiniai matyti filmai (Transformerių kažkuri dalis ir Beždžionių planetos tąsinys. Matote, šitą filmą su holivudais lyginu). Ir jau galima kalbėti apie patinka/nepatinka pagal žanrą, o ne pagal tai, kur sukurtas filmas.

Kas patiko: Labai natūralūs personažai. Beveik visi aktoriai taip maloniai žiūrėjosi. Išskyrus Oona Mekas (filme Ieva), jos balso intonacijos tokios, nu, nežinau, dramatiškos, vaidybiškos, rimties kupinos. Jei jos personažas būtų ne GMP medikė, o kokia globos namų prižiūrėtėoja, tai būtų ok. Dabar truputį trukdė. Bene labiausiai džiugino tokia stora moteris, gal buhalterė, kuri Ievai davė išeitinę. Ir rusė buto savininkė. Ta tokia autentiška, kad atrodo, jog tikrą žmogų matai. Laidotuvių kalba, skaudžiai tikroviška, paskui prasidėjo fantasmagorinis absurdas, iš kurio būtų galima padaryti Death at a Funeral Rytų Europos variantą (nors šiame filme niekas per laidotuves papildomai nemirė). Ir keiksmažodžiai čia atrodė natūraliai. nes būna, žiūri ir atrodo jie įdėti vien tam, kad veikėjas atrodytų šiukštesnis, o čia jie labai vietoje ir laiku. Ir ar minėjau, garso takelį. Taip, minėjau, tik dar pridėsiu, kad jis puikiai papildė ir pratęsė filmą, būtent dalis garso ir kūrę įtampą filme, kartais užmaskuodamas siužeto skyles. Labai patiko kelios scenos, kur Vincentą (Vytautas Kaniušonis) gauna apdovanojimą už geriausią GMP mediko darbą. Valio, štai, imkite puodelį ir hematogeno. O šone sėdi administracija, nes „mes“ tai ne „jie“. Labai graži realybės iliustracija. Apskritai, iš techninės pusės filmas atrodo puikiai.

Kas man nepatiko. Eilinė filmų problema, kad visur daugiau vyrų, nei moterų, nors gyvenime yra atvirkščiai. Ir dialogai beveik vien tarp vyrų. Yra kas juokiasi, kad Skandinavijoje yra reikalavimai filmų kūrėjams kurti normalius dialogus ir tarp moterų, bet juk filmo tikslas reflektuoti tikrovę, o ne konstruoti kažkokį maskulinistinį pasakų pasaulį. Ar kažką ne taip suprantu. Na, bet tiek to. Dar ta dirbtinė ir keista „meilės“. Tiksliau, vienos nakties nuotykis, kuris nesugebėjo pasibaigti po vienos nakties. Bet ką aš suprantu apie tokius dalykus. Dar tas čiochnutas vaikas, kuris paskui kažkuo prabangiu suserga. Visiškai neįtikinantis vaikų gydytojas. Nors kita vertus, jis galėtų būti iliustracija žmogaus, sakančio, kad antrą kartą į mediciną nestotų. Šiaip veikėjo charakteriai tokie ne iki galo atskleisti. Justė rašė, kad nesupranta kodėl jie lošia. Kodėl jie visi lošia. Ar apskritai kodėl jie priima vienokius ar kitokius sprendimus. Ir visgi, man Ievos personažas labiausiai trukdęs filme. Kaip jie bendrauja su vaiku, kaip ji bendrauja su Vincentu, kaip ji reaguoja į lošimą.

Bendrai paėmus filmas geras. Ir jį verta pažiūrėti tuo atveju, jei patinka tam tikras žiaurumo kiekis, negražios erdvės, negražūs žmonės (ne vien fizine prasme), jei ne taip svarbu absoliutus siužeto nuoseklumas. Nes būna filmų, kur viskas preciziškai sudėliota, viskas logiška ir aišku, bet nuobodu žiūrėti. Čia yra trūkumų, bet jų mažiau, nei privalumų.

O tie, kas sako, kad filmas žemina medikus, arba labai blogai galvoja apie medikus, arba atvirkščiai, galvoja per gerai. Yra scena, kur veikėjai ginčijasi, ar galima statyti už savus, o paskui pasakoma, kas bus, jei prasidės savi-nesavi, nes galiausiai juk vis tiek kas nors kažkam bus savas. Medikai savo darbe norėdami gero kartais padaro daug blogų dalykų, vien todėl, kad skirsto žmones į savu/nesavus. Ir tuo filmas nėra toks baisus, kaip gyvenimas, kai kuriais atvejais.

Emilijos užrašai

Temos Archyvai: Buitis