Žymų Archyvai: rezidentūra

Kaip jaučiasi gydytojai

Paskelbta: |

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

perspektyvos

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

north-sea

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

LSD miške ir kitos organizacijos

Paskelbta: |

Praėjusį savaitgalį buvo skeptikų (LSD*) ir jų draugų susitikimas miške. Su skeptikų draugija susipažinau per savo tekstus. (Apskritai daug kas gyvenime man nutinka per blogų rašymą :D) .

Kaip Justė rašo, skeptikas tai toks žmogus, kuris netiki. Pavyzdžiui, jei ateistas pasako, kad netiki dievu, tai klausia, o tai kuo tu tiki. Skeptikas labiau būtų toks žmogus, kuris pasitiki: eksperimentu, stebėjimu, faktais, išvadomis, tuo ką mato, girdi, ar suvokia. Ir dar kelia klausimus bei abejoja. Paprastai LSD veikla susijusi su šarlatanų, klaidinančios reklamos atskleidimu, vartotojų teisių gynimu ir visuomenės švietimu apie tokius apgavikiškus dalykus, kaip homeopatija, horoskopai, detoksikacija ir kitokie atsibodę dalykai.

Erorca kairėje ir aš su LSD šūkiu "Neduok durniui kelio".

Enorca kairėje ir aš su LSD šūkiu „Neduok durniui kelio“. Hertos Matulionytės-Burbienės nuotrauka.

Iš kitos pusės skepsis labai reikalingas ir specialistams, profesionalams. Pavyzdžiui šeštame kurse per klinikinę farmakologiją nagrinėjome mokslinius medicininius straipsnius su užduotimi surasti kas negerai. O tuose straipsniuose tikrai galima prie daug ko prisikabinti. Ar prie tiriamųjų grupės, ar prie metodologijos, ar prie autorių interesų, galbūt jie dirba kokiai nors farmacijos kompanijai ir to nedeklaravę. Blogai ne tai, kad dirba, blogai, kai  nedeklaruoja interesų, nes farmacininkams tyrimai irgi labai reikalingi, o medicinoje sakoma nėra blogų rezultatų, net neigiami ar nepakankamą efektyvumą rodantys rezultatai yra vertingi. Ir ties šita vieta išlenda skepticizmo priežastis: kartais naudingiau nepatikusius rezultatus paslėpti, užmaskuoti, sugalvoti kokias gudrias formuluotes, ar apskritai nepublikuoti tokių duomenų. Jau gana daug metų kalbama, kad kai kurių vaistų, ypač psichiatrinių ir antihipertenzinių vaistų daug tyrimų, rodžiusių nepakankamą efektyvumą, t.y. vos didesnį nei placebo, buvo išvis nepublikuoti. Todėl šitame kontekste labai juokingai atrodo psichiatrų kalbos apie „psichologų mafiją“, kurie nori „monopolizuoti gydymą“ įvesdami šalia vaistų kitokius metodus, nes štai Lietuvoje juk nuo tų stebuklingų vaistų taip puikiai žmonės sveiksta. Arba labai liūdnai pacientai, kurie geriau kokius keturis penkis antihipertenzinius vaistus, o jiems vis kraujospūdis nemažėja. O dar liūdniau, kai įvertini kiek valstybei kainuoja tų pacientų gydymas. Ir išvis tragiška, kai perka etinius, o ne generinius vaistus, kurie kelis kartus brangesni, bet perka, nes gydytojams ar vaistininkams atstovas atėjo ir primelavo, o melus sustiprino lapukais, lankstinukais, saldainiukais ar kotletukais. Ir ne vien Lietuvoje, kurioje sveikatos priežiūros specialistų atlyginimas neadekvatus jų paruošimo kainai, išsilavinimui, darbo krūviui ir atsakomybei, bet ir visur kitur. Pvz. JAV vaistų firmos daugiau pinigų išleidžia rinkodarai, nei vaistų tyrimams. Ir rinkodaros tik labai mažą dalį sudaro reklama pacientams, visa kita leidiniai, mokymai ir, žinoma, „suvenyrai“ gydytojams. Taigi, problemos universalios. Beje, labai daug problemų ir žmogiškųjų savybių senos, banalios ir dramos labai nesikeičia nuo XII ar XVII amžiaus, tad skaitykit senovinę literatūrą, arba knygas apie ją.

Iš Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

Iš Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

O dabar prieisiu prie kiek smagesnių ir labiau viltį teikiančių dalykų. Atkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją (JGA). Kažkada seniai seniai, t.y. iki 2009 metų rezidentai turėjo tik studentų statusą, ardavo juodai daug, o socialinių garantijų neturėjo jokių, ir darbo užmokesčio negaudavo, tik stipendiją, nuo 400 iki 800 litų. Kaip faina, kai tau trisdešimt, turi šeimą, o mėnesio pajamos, jei abu rezidentai, iki 1600 litų. O jei susergi pats kaltas. Jei išeini motinystės atostogų, lieki be pajamų išvis. Tai 2008 atsirado idėja kurti jaunųjų gydytojų interesus ginančią organizaciją ir 2009 ji buvo sukurta. Stebėtinai greitai pasiekta rezultatų ir dabar gydytojai rezidentai gauna atlyginimą ir turi darbuotojo statusą. Studento statusas irgi išliko, stipendija irgi liko, bet buvo gerokai padidinta. Iš JGA turim dėkoti, kad dabar valstybės finansuojamoje rezidentūroje esančio rezidento mėnesio pajamos gali siekti apie €650. Nebent išeina motinystės atostogų, vis dar šikna čia, nes stipendijos (kuri sudaro daugiau nei pusę pajamų) nebelieka, o išmoka skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, bet irgi būna juokingai maža, nes rezidentai dažnai keičia darbo vietas. Taigi, jei prieš motinystės atostogas dirbta vieną mėnesį, tai gausi tik 1/12 atlyginimo. Valio, valio. Nors dabar LSMU rezidentų taryba pramušė Ligos ir Motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kad vaikus prižiūrintiems rezidentams sąlygos pagerėtų, trūksta tik Prezidentės pritarimo. Ir va tokiems ir panašiems reikalams spręsti atkurta JGA. Kitas klausimas ties kuriuo dabar dirbsime, kaip jauniesiems gydytojams turėti geresnes darbo sąlygas po naujojo socialinio modelio, t.y. Darbo kodekso pataisų. Kadangi DK bus labai liberalus su minimaliomis apsaugomis darbuotojui, tai didesnes apsaugas ir teises gali užtikrinti profesinės sąjungos ir darbuotojų asociacijos per kolektyvines sutartis. Yra šalių, kuriose išvis visi darbo santykiai per tokias kolektyvines sutartis reguliuojamos, o darbuotojai aktyviau dalyvauja profesinių sąjungų ir asociacijų veikloje.

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Beje, JGA nariais gali būti ne vien tik rezidentai ir jaunieji gydytojai (yra visokių apibrėžimų, bet dažniausiai tai iki 35 metų arba pirmos nuolatinės darbo vietos), bet entuziastai, norintys gerinti jaunųjų gydytojų sąlygas, pavyzdžiui teisininkai welcome.

Norint įstoti reikia užpildyti prašymą ir atsiųsti į jgadokumentai[et]gmail.com. Prašyme nurodyti asmens duomenis, specialybę, medicinos licencijos numerį ir narystės tipą: tikrieji nariai – tie, kurie gali būti renkami į valdybą ir atstovauti Europos jaunųjų gydytojų asociacijoje, asocijuoti – kurie į valdžias nepretenduoja, bet naudojasi visomis kitomis teisėmis ir laimėjimais. Arba jei dar kils neaiškumų, tiesiog parašyti komentaruose klausimus.

_______

* Sutrumpinimas tikrai neturi nieko bendro su tam tikromis substancijomis, o su kažkokia tai raudona politine partija juo labiau.

 

Tyla ir garsas

Paskelbta: |
Įsivaizduokite profesinį rojų: kur galite tobulėti, kur gali savarankiškai priimti sprendimus, darbą, kuris palieka vietos kūrybiškumui ir laiko refleksijoms, kur jauti prasmę savo veiksmuose, kur gali panaudoti savo žinias ir įgūdžius bei įgyti naujų, kur malonus ir paslaugus kolektyvas, kai gali augti kaip profesionalas ir asmenybė ir taip toliau. O kolegos – orientuoti į rezultatą, tikri gydytojai, kuriems nuoširdžiai rūpi pacientai ir kaip suteikti geriausią pagalbą. Kurie laikosi taisyklių, bet nesmerkia tų, kuriems tai ne taip gerai išeina, užtai jų paklausia, ar viskas gerai, kodėl jie taip elgiasi. Žodžiu, darbe taip gerai, kad net nėra ką rašyti, nes įdomiausiai dalykai yra apie pacientus, kas reiškia, jog tai privati informacija, kuria dalintis gali tik su kolegomis ir tik tokiu atveju, jei paciento iš pasakojimo nebus įmanoma identifikuoti. Bet rezidentūra susideda iš trumpų ciklų įvairiose įstaigose, tai pabaigusi palaimingą Šeimos medicinos ciklą vienoje poliklinikoje perėjau į kitą, o tada suvokiau, kaip ankstesnėje buvo gera, ir kaip naujoje man liūdna, dėl to iš manęs buvo tyla. Na ir dar persikrausčiau į rajoną*, tai visi remontai, daiktų krovimai, vežiojimai, šiaip einamieji buitiniai reikalai (pavyzdžiui išmokau daryti valgyti, taip rimtai) ir panašiai nenuteikė blogo rašymui. Bet dabar rajono specifika, o konkrečiai kaimynas gyvenąs virš mūsų labai įkvepia. Nes žinote, nėra geresnio įkvėpimo už kančią.

Aš labai tikiuosi, kad jei yra pragaras, tai nesupratingiems žmonėms jame yra specialiai išskirta vieta, kur jie gauna tokias kančias, kokias patyrė tie, kuriuos jie kankino. Yra toks ponas kaimynas, kuris klausosi primityvių garsų, galvoja, kad čia labai smagi muzika, pavyzdžiui SELas, bet čia geriausia iš repertuaro, ta prasme, aukščiausias meninis lygis, giliausi lyricsai, sudėtingiausios melodijos. Žodžiu, suprantate. Groja taip garsiai, kad girdisi ką dainuoja. Vieną vakarą (apie vienuoliktą valandą) nugalėjau savo socialinį nerimą ir paskambinau į duris, paprašiau išjungti muziką, nes girdisi. Pritildė. Oh wow, just wow. Labai padėjo, na, bet ačiū ir tai. Paskui pradėjo groti septintą ryto. SEPTINTĄ. Man įdomu, kada jis miega, nes muzika nutyla gerokai po dviejų (paprastai užmiegu iki to laiko), o pradeda bumsėti tikrai anksti. Ir įdomu, ar dirba, nes ištisai bumsi. Dar tris kartus ėjome. Su prašymais nejungti muzikos vėlai vakare ir iš ryto. Bet kažkam per sudėtinga suvirškinti informaciją. Aš tai priimu kaip asmeninį įžeidimo savo aiškinimo gebėjimams. Atrodo ir darbe susiduri su žmonėmis, kuriuos visai galėtum vadinti negudriai, bet kažkaip išaiškini, tada patiki, kad sugebi kalbėti paprastesnių už save žmonių kalba, bet pasirodo, kad ne. Garso dabar beveik nesigirdi, bet jaučiasi vibracija. Dabar net truputį gailiuosi, kad ėjau kalbėtis, nes per tyliai groja, kad policiją būtų galima iškviesti, decibelų neužtenka.

"Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau" - taip mes jaučiamės

„Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau“ – taip mes jaučiamės

 

Jei turite fainas kolonėles ir turite po savimi kaimynų, nestatykite jų ant grindų – net kai muzikos nesigirdi, girdisi žemi dažniai, kurie dar labiau erzina. Ypač jei trunka apie penkioliką valandų per parą.

pikts

Iš tiesų galėčiau dar ilgiau piktintis, nes dabar man atostogos, tai laiką leidžiu namuose skaitydama, tvarkydamasi buitį, ir, žinoma apsupta triukšmo fono. Nuostabaus kankinimo įrankio, kuris užveda streso mechanizmą. Tai ir vaikštome abu su draugu namie įsitempę, pakilusiais kraujospūdžiais, įsitempusiais raumenimis, paranojiškai įtempta klausa, ar čia tas nelabai teksto suvokimo įgūdžiais pasižymintis kaimynas ar garsai iš lauko, šaldytuvo ar dar kur nors, o ausyje esančios sraigės plaukeliai nuolat virpinami, virpinami, ir vargsta, kol galiausiai žūva (galiu pasiguosti tik tuo, kad kaimyno 16 tūkstančių sraigės plaukelių žus greičiau, nors ne, čia mums nelaimė, nes tada jam reikės dar garsiau klausytis muzikos). Kad plaukeliai žūtų greičiau garsas turi viršyti maždaug 85 dB (yra tokia taisyklė, kad jei norint susikalbėti per ištiestos rankos atstumą reikia šaukti, vadinasi foninis triukšmas kenksmingas sveikatai, ir ypač klausai). Sutrikus klausai kartu trinka ir pusiausvyra, gali atsirasti galvos svaigimo iliuzijų, dažniau trankomasi į daiktus, galimi parkritimai, kas labai pavojinga senyvame amžiuje dėl trapių kaulų. Taigi, triukšmas anksčiau pasendina. (O visuomeniniame transporte vis būna tokių, kurie per ausines klausosi muzikos taip, kad skamba visame troleibuse. Vargšai, nežino ką daro.)

Triukšmas yra nuostabi kankinimo priemonė, žinoma dar nuo actekų laikų mirties švilpukų, nes labai gerai palaužia psichologiškai. Pavyzdžiui jei kokiems arabams paleidi amerikietišką popsą, jie labai tvarkingai išeina iš proto. O Irake, Afganistane, Gvantaname ir panašiai, populiariausias gabalas kankinimui buvo tokio rožinio dinozauro Barnio dainuojama dainelė I Love You. Naudojant ne kankinimams, o šiaip patiriant lėtiškai, mažėja motyvacja, mažėja noras daryti gerą, atsiranda irzlumas, blogėja užduočių atlikimo rezultatai, nes sunkiau koncentruoti dėmesį. Vėliau net ir tyloje gali girdėti ūžesius (tinnitus), arba šiaip įtempęs ausis klausyti kol išgirsi garsą, net kai jo ten nėra.

Dabar karo pramonėje kankinimus kaip ir uždrausta naudoti, bet pasakykite tai įkyriems kaimynams.

______

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis ir beveik tipiškas rajono vaizdelis.

„O gal galima pas jus persirašyti??“

Paskelbta: |

Daugiau kaip dvi savaites, o gal net visas tris su kita rezidente dirbome dviese už sergančias gydytojas. Beveik pilnu krūviu. Beveik, nes išimdavo dalį ūmių pacientų, kuriems staiga atsirado simptomai, dėl kurių jų nuomone, jie galėtų mirti, bet dar ne taip labai, kad juos priimtų ligoninė. Bet ne visada spėdavo, tai turėdavome ir tokių.

Tai ateini darbą septintą ir pasiduodi srautui – 4 žmonės per valandą (arba ateini popiet ir išeini iš poliklinikos apie aštuntą vakaro). Mes jaunos ir naivios. Mes geros. Mes norime padaryti viską kaip reikia. Bet po kokio vieno paciento, kuris užjaučia jaunystės entuziazmą prisimenu vienos gydytojos, turinčios savo asmeninį kabinetą* žodžius: Koridoriuje reikėtų pakabinti plakatą „Gerumui ne!“. Jei būni geras, t.y. rodai dėmesį, pakalbini, paglostai ranką ir panašiai, tada prasideda tyrimų reketavimas. Tada turi aiškinti o kam jums tyrimai. Arba reketuoja, kad siųstum į reabilitaciją. Arba vaistukų miegui. Arba dar ko nors susigalvoja, kad neturės prasmės. Tada šypsaisi ir aiškiniesi ar tai tikslinga, ar ne. Šiaip čia yra geras dalykas, nes tai leidžia pažvelgti kaip pacientas pats save mato, kaip suvokia savo būklę. Liūdnoji dalis yra 15 minučių žmogui. Ir tai ne visad tiek turi. Būna 10. Tokiu atveju duodi naują vizito talonėlį ir sakai spręskime vieną problemą vienu metui. Tik malonesniu, glostančiu tonu.

Anksčiau labai piktai galvodavau apie tuos žmones, kurie užsirašo pas gydytoją ir neateina. Ne tai, kad paskambintų, atšauktų vizitą, atlaisvintų talonėlį kitam žmogui, o tiesiog neapsireiškia, o tu sėdi ir lauki. Po tų savaičių vis labiau ėmiau jausti dėkingumą tokiems  žmonėms. Na taip, susidaro eilės. Bet tada spėji į laiką. Jei su kažkuo ilgiau užgaišai, likę pacientai neturi taip ilgai laukti. tada gali kai kuriuos priimti anksčiau. Jei sunkesnis atvejis pasitaiko, tada gali daugiau laiko skirti komunikacijai. Arba receptų šraibinimui, jei ateina žmogus, kuris nori aštuonių vaistų receptų pusei metų su išsipirkimu kas du mėnesius. 8*3*2 = 48. Ok, šiaip pacientai gerokai mandagesni. Jiems užtenka iki 10 receptų vienu metu. Bet tai vis tiek. Vien rašymui sugaišti po minutę maždaug. Ir dar kalbi. Ir ne vien receptus gi rašai.

Ir kalbėjimas mūsų darbe yra svarbiausia dalis. Man patinka kalbėti. Man patinka, kai žmonėms prašviesėja akyse nuo informaciją, kurią jie gauna apie savo būklę. Man patinka, kai kalbuosi su žmogumi apie dalykus, kuriuos išmanau. Ir pacientams patinka. Taip labai, kad net klausia, ar gali pas mane persirašyti, arba pas kolegę, jei ji tuo metu būna už pagrindinį kalbėtoją. Ir dar man patinka mintis, kad po 10 minučių šitas žmogus jau išeis ir ateis kitas. Ir dar man patinka, kad jie ateina patys, o ne būna atvežami**. Kai kurie pacientai nusivildavo, kai pasakydavome, kad dirbame laikinai. Klausdavo, ar neplanuojame čia vėl ateiti dirbti. Kiti susiprasdavo, kad mes rezidentės ir rotuojame, tada tiesiog linkėdavo mums gražių dalykų. Ir tai yra tai, dėl ko verta stengtis. tas jausmas, kad tavo darbas vertinamas. Keli atvejai įsiminė.

Vienas, kai davėme žmogui pasirašyti valios sutikimą. tai tokia forma apie tai, kam galima teikti informaciją, kokias intervencijas galima be išankstinio sutikimo atlikti, o kokioms reikia atskiro ir panašiai. Tai jis klausia, kas tie rezidentai, ir ar gali čia nedėti parašo, sakome, kad per vėlu. Tada, ai tai čia tokie yra rezidentai? Prieš tai jis beveik irgi norėjo klausti ar gali persirašyti pas kurią nors iš mūsų. Ir kitas atvejis, kur moteris daug metų nėjo pas gydytojus, nes bijojo ir nemėgto. Po konsultacijos ji man paglostė ranką, nes sakė dar nebuvusi taip maloniai priimta, ir dalykus apie kartų skirtumus.

Malonus bendravimas ar nevargina? Ne. Čia įprotis. Kaip valytis dantis. Nes atpildas už tai yra milžiniškas ir neįkainojamas. Pacientų pasitikėjimas ir palaikymas. Tiesiog šypsotis. Kalbėti švelniu balsu. Kai pacientas daro akivaizdžią nesąmonę, bet ne iš piktybiškumo, o iš nežinojimo, tada tik pasakai, kad gerai, jog pagaliau išsiaiškinome, dabar jau žinosite, kaip reikia daryti ir paprašai pakartoti kaip reikia daryti. Arba dar gali užklausinėti apie jo sprendimo pasirinkimus. Ir dar daug panašių frazių, kurios ne atbaidytų nuo ėjimo pas gydytoją, o padrąsintų. Kad skatintų kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti. kad būtų galima išspręsti problemas ir išmokyti žmogų patį sąmoningiau žiūrėti į save.***

Apskritai užklausinėjimas yra labai gera technika. Tada pacientas atsigręžia į save. Ko jam pačiam reikia. Ko jam iš tiesų reikia ir ko jis tikisi. Kaimynai kalba tik apie ką daryti, bet išgydytojo turi išeiti suvokdamas kodėl taip reikia daryti. Bent jau man taip atrodo. Ir kiek yra laiko, stengiuosi tai perduoti pacientams. Kodėl reikia arba nereikia vaistų. Kodėl reikia ar nereikia reabilitacijos. Kodėl reikia ar nereikia tyrimų. Kodėl reikia ar nereikia siuntimo. Kodėl reiki ar nereikia tęsti nedarbingumą.  Ir ne visad tai pavyksta. Net ne visad norisi.

Gydo ne tik terapijos metodai ar medžiagos, bet ir ryšys. Paciento ir gydytojo ryšys. Ir jis turi būti abipusis. Tada jis geras. Todėl nieko tokio, jei pacientai nusprendžia pakeisti gydytoją. Todėl ir mes neįsižeidžiame, kai kartais jie pasigedę savo gydytojos nuspręsdavo ateiti tada, kai ji pasveiks. Arba kol kas tik išsirašyti vaistų, o kitką su savo gydytoja. Kartais net šiek tiek frustruodavo, kad, atrodo, pradedi rūpintis kokia įdomia žmogaus problema, o tada teks vėl grįžti (nai nai nai, vieną tokį pacientą pas save užsirašėm. Iš pradžių mūsų gydytoja nebuvo sužavėta, kad jai svetimų prirašėm, paskui jai pačiai įdomu pasidarė). Nu arba, kad ateina kažkokie pirmą kartą matomi žmonės ir jų neparina iš mūsų prašyti išspręsti visas jų gyvenimo problemas per 15 minučių. Woah, chill, leiskite bent kortelę pavartyti.

Sveiki, esu Emilija ir esu įsimylėjusi savo darbą.

givenimas

_______

* Savo kabinto, tokio, kuriuo su niekuo nereikia dalintis ir ant kurio užrašyta tik viena pavardė (su visais titulais) turėjimas yra turbomegaosom statuso indikatorius.  Čia kaip kokiame ofise iš cubickle pereiti į normalų kabinetą su nuosava erdve.

** Nors retkarčiais tenka paskui išvežti, t.y. iškviesti greitąją, nes žiūri, kad biški tokia nebepoliklinikinė būklė atsiradusi.

*** Mano svajonė turėti 30 minučių konsultacijai. Tada būtų didesnė tikimybė, kad tai įvyks, nei dabar. Nors dabar tai suskaldoma į daug vizitų ir pacientas išmokomas režimo per kelis kartus.

Žaidžiam daktarus

Paskelbta: |

Yra toks dalykas kaip peer-presure, tai mano aplinkoje yra netolerancija deminutyvams. Deminutyvai yra aktyvios agresijos išraiška. Ir bendraudama su pacientais labai stengiuosi jų nevartoti. Bet būna, ateina koks nors pacientas vaistukų išsirašyti. Ausis rėžia. Na, tiek, to. Bet štai kita rezidentė, su kuria dirbu, neturi tos netolerancijos deminutyvams, tai vaistukus ir išrašinėja. Kartais girdime kaip pacientai burbuliuoja ką čia dešimt minučių vaistus išrašinėti.

Tai dabar papasakosiu kaip susidaro dešimt minučių. Ateina žmogus. Žmogus. Ne vaistų gėrimo ir pinigų leidimo automatas. Tai su tuo žmogumi reikia pasikalbėti. Bent jau apie tai, kaip sekasi vartojant vaistus pasiekti gydymo ar kontrolės tikslus. Jei blogai, tada mąstome ką daryti. Būna, dozę padidiname, būna sumažiname. Būna, pridedame naują, ar nuimame kokį vaistą. Dar kartais pacientai nusprendžia, kad jiems reikia kokio konkretaus vaisto. Tada aiškinamės kodėl taip mano. Jei norai pagrįsti, tada galima išrašyti. Jei nepagrįsti, o dažniausiai nepagrįsti, nes kaimynai yra didžiausias sveikatos autoritetai. Reikia pagrįsti, kodėl neskiri ir įrodyti, kad, visgi, tu esi autoritetas. Bet čia pokalbiai. Dar yra rašymo dalis. Jei turite kompensuojamųjų vaistų pasą, pažiūrėkite į paliktas grafas. Tai jas reikia užpildyti, labai labai tiksliai, o paskui perrašyti į ambulatorinę kortelę. Ir nurašyti kiekvieno recepto numerį. Ranka. Nes kompais būtų per lengva. Ir dar ten yra šiek tiek matematikos. suskaičiuoti iki kada galioja receptas ar kiek tablečių išrašyti, ypač jei pacientas vartoja dvi dienas vienaip, dvi dienas kitaip, o tris dienas dar kitaip. Na, bet čia taip reikia. Jei nauji vaistai, tada reikia pasižiūrėti kokį kompensacijos kodą įrašyti. Vieni varto knygas, bet man labai patinka internetas ir naudojuosi puslapiu gydytojams apie vaistus. Ten tas pats kaip knygoje, tik viskas vienoje vietoje ir gražiai ir moderniai (#kaip_reikia). Nu, ir dozę pasižiūrim. Ir pavadinimą, nes pacientai ar vyresni gydytojai firminius surašo. Viskas ranka. Nes teoriškai tai el. recepto sistema yra. Visos vaistinės kompiuterius turi, vaistininkai gydytojų keverzones permaigo klaviatūra į juos. Bet čia gydymo įstaigos apsileidusios, nes žmogų išlaikyti pigiau už kompiuterį, joms taip atrodo. Ne, nu tai jo, kai moki tik truputį daugiau nei minimumą, tai kompas belekaip brangiau. Dar, įsivaizduokite, reikės žmones jais naudotis mokyti. Ū, siaubingos išlaidos. O gal dar personalas spaudintuvų užsinorės. Išvis išlaidavimas. Ne, geriau laikykime kačiukui megztinius mezgantį personalą.

Šiaip beveik visi pacientai yra normalūs ir mandagūs, bet kai kurie labai faini. Išrašai receptus, tada persigalvoja, nusprendžia, kad reikia kitokiai trukmei, nei sakė ir pradžių. Šypt. Jei gali, patvarkai. Pvz papildomą receptą gydymui tęsti rašai. Jei ne, tada palieki ir atsiprašai, kad nepaklausei prieš išrašinėdamas (nes nors kuo daugiau dirbu su pacientais ir vis daugiau randu skirtumų tarp jų ir klientų, bet vis tiek savo darbą iš dalies vadinčiau klientų aptarnavimu), dar pasiūlai kaip galima su šituo receptu vartoti pagal tikrą poreikį. Arba išrašai, atiduodi, atsisveikini, prisimena, kad dar tų vaistukų miegui nori. Vėl iš naujo ritualas (viduje kenti, nes gamini babytę-narkomanę). Arba paklausi ar suvartojo vaistus, sako, kad taip. Išrašai, prisimena, kad dar turi dėžutę ir kad negalėjai išrašyti. Arba atvirkščiai, sako, kad geria po vieną tabletę, prašo išrašyti pusei metų. Išrašai (ir dar šešis receptus kitiems jo vartojamiems vaistams po pusę metų). Nusiperka vaistus. Grįžta prisiminęs, kad vartoja po dvi tabletes ir prašo pataisyti receptą. Vėl atsiprašai. Paaiškini, kad ateitų, kai baigsis vaistai ir tada išrašysime iš naujo, parašę, kad vaistai baigėsi, nes gydymo režimas toks ir toks, o ne toks, kaip klaidingame recepte ir taip reikia, viskas čia ok. Atsiprašome, kad sukėlėme nepatogumų.

Ai, su kolege dirbame vienos už sergančią gydytoja. Na kaip, vienos, su slauge. Sesute. Kuri sako, kad moka išrašinėti vaistus, kad šiaip daug ką moka, tokia beveik daktaras, bet aha, tikrai. Kaip ten sako, velnias slypi detalėse. Tai va tos detalės ir yra gydytojo darbas. Va dėl tų detalių ir galima atskirti kurie receptai padirbti, o kurie tikri. Va todėl sesučių darbas poliklinikoje yra pildyti papildomą dokumentaciją, užrašinėti lapukus siuntimams ir panašiai. Ten irgi reikia žinių, bet ten nėra tokios pinigus kainuojančios atsakomybės. Pasikartosiu – pinigus.

Ai, dar pacientai ateina ir sako, kad jiems reikia siuntimo. Paklausi kodėl. Supranti, kad nereikia. Bet jie jau užsirašė. Varge mano. Nu tada reikia apsimesti, kad čia yra kažkas rimto. O viduje tyliai mirštu, kaip švaistomi valstybės pinigai ir veltui formuojamos eilės, nes net rezidentai kai kurias žmonių problemas gali sutvarkyti, nereikia jums tų kardiologų, chirurgų ar nervų ligų gydytojų. Nu tiesiog nereikia. Bet vis tiek parašai kitam gydytojui, kodėl siunti pas jį konsultuoti. Kartais atsisuku į pacientą ir sakau ką man dabar apie jus rašyti?  Kartais pavyksta atkabėti. Ypač jei nėra eilės už durų. Dar labiau, kai dar nebūna pasiėmę iš anksto talonėlio. Jaučiu kai užaugsiu ir būsiu pikta, sakysiu, kad galite eiti už savo pinigus, nes siuntimo jums nereikia. Vaistus sukoreguoti ir aš moku, operacijos jūs vis tiek nenorite ir ne, jums nėra Ebolos. Vienas pacientas teiravosi, ar ja neserga. Prieš tai paklausęs ar koks nors jo simptomas nėra vėžys. Ne, ne vėžys.

feeling bad

Norite sužinoti, kas yra specialistų konsultacijos? Įsivaizduokite šeimos gydytoją Jis teoriškai moka visą mediciną. Jis prižiūri pacientą nuo iki. Ir jam kartais gali būti kažkas neaišku. Arba kaip tik aišku, bet tas aiškumas peržengia kompetencijos ribas. Pvz įtari smegenų naviką,o patvirtinimui nori smegenų MRT. Brangių tyrimų šeimistai neišrašo, be to smegenų neoperuoja, tai siunčia, kad jį, šeimos gydytoją (ar šiaip bet kurį siunčiantį), o ne pacientą, pakonsultuotų. Tai va, konsultacija yra kito gydytojo paaiškinimas šeimistui (ar kitam specialistui) apie pacientą. Siuntimas yra vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. Konsultacija yra kitas vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. (Smegenų vėžio niekam dar neįtarėme. Bet buvo šiaip daug įdomių atvejų) Kai tai supranti, kur kas atsakingiau rašai siuntimus, nes galvoji, ar pats gavęs tokį siuntimą suprastum ko iš tavęs tikisi kitas gydytojas.

Ach. Įdomūs atvejai. Šiaip jų daug. Bent po kelis kasdien. Nu rimtai. Pavyzdžiui, seilių liaukų akmenligė. Arba tikras nugaros skausmas. Tikras, tai todėl, kad nugaros, todėl, kad yra nervų pažeidimas ir tada kai tikrai reikia nervų ligų gydytojo. Ten su kojų tirpimu, juntamu temperatūrų skirtumu, o atliekant įvairius mėginius gaunami akivaizdūs skirtumai. „Netikras“, kai pageri paracetamolio, padarai mankštą ir susigyveni. Ne todėl, kad neskauda, o todėl, kad nemirštama ir todėl, kad luošumas negresia. Bet tas „netikras“ yra irgi įdomu, nes būna labai dažnai. Ir labai dažnai žmonės dėl to nori nedarbingumo. Tai įdomu dar iš socialinės ir komunikacinės pusės. Arba visokie bėrimai, mazgai keistose vietose, niekada nematyti simptomai. Tai yra rewarding. Arba kai paskiri gydymą, po savaitės grįžta kontrolei pacientai, pasitaisę, laimingi, sako ačiū, daktare. Nu arba šiaip kai nusišypso. Arba kai turi įdomų vardą ir būna malonūs. Tokių dauguma.

- Kaip jaučiatės? - Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

– Kaip jaučiatės?
– Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

Tai va, jei pradžioje pasirodžiau labai grumpy, tai šiaip esu labai patenkinta tiek savo darbu, tiek savo darboviete. O pacientai elgiasi pagal profesiją, t.y. būna ligoniai, pacientai, kenčiantys žmonės. Patikėkite, koks geras jausmas yra žinoti, kad padedi kitam žmogui, kad palengvini, nors truputį, jų gyvenimą. Ir dar labai gera yra mokytis ir sužinoti naujų dalykų, ir už ko nepatyrimą tavęs niekas netarkuoja, kai bendrauja kaip su kolega. Apskritai, personalas toks malonus ir pasiryžęs padėti. Ir pacientai supratingi. Nors biurokratinių šūdų galėtų būti ir mažiau, ar bent jau jie neturėtų būti gydytojo kompetencija.

Širdis kaip nudėvėta šlepetė

Paskelbta: |

Būna dienų, kad ateini septintą, viską pasidarai iki aštuonių, tada eini į Širdies tarybą, po jos iškart į Atvejo pristatymą bendroje penkiaminutėje, o tada grįžti į skyrių į žiūri kas naujo nutiko su esamais ligoniais, jei nieko naujo, tada lauki kol paguldys. Arba tiesiog sėdi ir lauki pietų. Kontempliuoji apie EKG, pacientus, visokius pašalinius dalykus, įlendi į smartfoną, lauki, lauki, lauki. Kol sulauki. Arba ne. Ir išeini namo nesusipratęs, kaip čia taip gali būti, kad lieka laisvų lovų. Taigi čia Santariškės. Visi turi norėti čia gydytis. Jūs ką, nesergate širdies ligomis?

listen Skaitykite toliau →

Per daug darbo geriau nei per mažai

Paskelbta: |

Dabar esu rezidentė Santariškėse. Kardiologijos ciklas. Kardiologai užima tris su puse iš devynių vieno korpuso aukštų, o šeštame aukšte yra dar dvi palatos. Kitame korpuse yra keturi širdies chirurgijos skyriai. Ir rezidentų besimokančių kardiologijos yra daug. Mūsų skyriuje esame penkiese. Kituose skyriuose turbūt mažiau. Čia beveik atsakymas tiems, kas klausė, kodėl internatūrai važiavau į Klaipėdą. Skaitykite toliau →

Būsiu šeimos gydytoja!

Paskelbta: |

Šiandien buvo susitikimas su rezidentūros vadovu ir, žinoma, kitais rezidentais. Nustebino kiek daug įstojusiu yra iš LSMU, ne todėl, kad iš Kauno, bet todėl, kad labai daug kursiokų minėjo, kad irgi stos į šeimos mediciną, labai daug žmonių buvo atėję į motyvacijos pokalbį, be to, stojo ir tie, kas pokalbyje nedalyvavo. Taigi, buvo visai daug neįstojusių, nors rašė šeimos mediciną pirmais numeriais. Bendrai paėmus, dauguma įstojo ten, kur norėjo (kita vertus, kai kurie norus labai modifikavo pagal savęs vertinimą, o tie, kas save pervertino, o tokių buvo ir ne taip jau mažai, neįstojo išvis niekur). Būsimi kolegos, o daugiausiai kolegės labai įvairūs. Kai kuriems tai antra rezidentūra. Yra mergina, buvusi vilnietė, bet 16 metų gyvenusi Ukrainoje, yra siras, baigęs LSMU. Yra tokių, kurie svajojo būti šeimos gydytojais, bet ir tokių, kuriems tai atsarginis variantas. Kad ir kaip ten būtų, manau bus labai įdomu bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais skirtingais žmonėmis. Skaitykite toliau →