Daugiau kaip dvi savaites, o gal net visas tris su kita rezidente dirbome dviese už sergančias gydytojas. Beveik pilnu krūviu. Beveik, nes išimdavo dalį ūmių pacientų, kuriems staiga atsirado simptomai, dėl kurių jų nuomone, jie galėtų mirti, bet dar ne taip labai, kad juos priimtų ligoninė. Bet ne visada spėdavo, tai turėdavome ir tokių.

Tai ateini darbą septintą ir pasiduodi srautui – 4 žmonės per valandą (arba ateini popiet ir išeini iš poliklinikos apie aštuntą vakaro). Mes jaunos ir naivios. Mes geros. Mes norime padaryti viską kaip reikia. Bet po kokio vieno paciento, kuris užjaučia jaunystės entuziazmą prisimenu vienos gydytojos, turinčios savo asmeninį kabinetą* žodžius: Koridoriuje reikėtų pakabinti plakatą „Gerumui ne!“. Jei būni geras, t.y. rodai dėmesį, pakalbini, paglostai ranką ir panašiai, tada prasideda tyrimų reketavimas. Tada turi aiškinti o kam jums tyrimai. Arba reketuoja, kad siųstum į reabilitaciją. Arba vaistukų miegui. Arba dar ko nors susigalvoja, kad neturės prasmės. Tada šypsaisi ir aiškiniesi ar tai tikslinga, ar ne. Šiaip čia yra geras dalykas, nes tai leidžia pažvelgti kaip pacientas pats save mato, kaip suvokia savo būklę. Liūdnoji dalis yra 15 minučių žmogui. Ir tai ne visad tiek turi. Būna 10. Tokiu atveju duodi naują vizito talonėlį ir sakai spręskime vieną problemą vienu metui. Tik malonesniu, glostančiu tonu.

Anksčiau labai piktai galvodavau apie tuos žmones, kurie užsirašo pas gydytoją ir neateina. Ne tai, kad paskambintų, atšauktų vizitą, atlaisvintų talonėlį kitam žmogui, o tiesiog neapsireiškia, o tu sėdi ir lauki. Po tų savaičių vis labiau ėmiau jausti dėkingumą tokiems  žmonėms. Na taip, susidaro eilės. Bet tada spėji į laiką. Jei su kažkuo ilgiau užgaišai, likę pacientai neturi taip ilgai laukti. tada gali kai kuriuos priimti anksčiau. Jei sunkesnis atvejis pasitaiko, tada gali daugiau laiko skirti komunikacijai. Arba receptų šraibinimui, jei ateina žmogus, kuris nori aštuonių vaistų receptų pusei metų su išsipirkimu kas du mėnesius. 8*3*2 = 48. Ok, šiaip pacientai gerokai mandagesni. Jiems užtenka iki 10 receptų vienu metu. Bet tai vis tiek. Vien rašymui sugaišti po minutę maždaug. Ir dar kalbi. Ir ne vien receptus gi rašai.

Ir kalbėjimas mūsų darbe yra svarbiausia dalis. Man patinka kalbėti. Man patinka, kai žmonėms prašviesėja akyse nuo informaciją, kurią jie gauna apie savo būklę. Man patinka, kai kalbuosi su žmogumi apie dalykus, kuriuos išmanau. Ir pacientams patinka. Taip labai, kad net klausia, ar gali pas mane persirašyti, arba pas kolegę, jei ji tuo metu būna už pagrindinį kalbėtoją. Ir dar man patinka mintis, kad po 10 minučių šitas žmogus jau išeis ir ateis kitas. Ir dar man patinka, kad jie ateina patys, o ne būna atvežami**. Kai kurie pacientai nusivildavo, kai pasakydavome, kad dirbame laikinai. Klausdavo, ar neplanuojame čia vėl ateiti dirbti. Kiti susiprasdavo, kad mes rezidentės ir rotuojame, tada tiesiog linkėdavo mums gražių dalykų. Ir tai yra tai, dėl ko verta stengtis. tas jausmas, kad tavo darbas vertinamas. Keli atvejai įsiminė.

Vienas, kai davėme žmogui pasirašyti valios sutikimą. tai tokia forma apie tai, kam galima teikti informaciją, kokias intervencijas galima be išankstinio sutikimo atlikti, o kokioms reikia atskiro ir panašiai. Tai jis klausia, kas tie rezidentai, ir ar gali čia nedėti parašo, sakome, kad per vėlu. Tada, ai tai čia tokie yra rezidentai? Prieš tai jis beveik irgi norėjo klausti ar gali persirašyti pas kurią nors iš mūsų. Ir kitas atvejis, kur moteris daug metų nėjo pas gydytojus, nes bijojo ir nemėgto. Po konsultacijos ji man paglostė ranką, nes sakė dar nebuvusi taip maloniai priimta, ir dalykus apie kartų skirtumus.

Malonus bendravimas ar nevargina? Ne. Čia įprotis. Kaip valytis dantis. Nes atpildas už tai yra milžiniškas ir neįkainojamas. Pacientų pasitikėjimas ir palaikymas. Tiesiog šypsotis. Kalbėti švelniu balsu. Kai pacientas daro akivaizdžią nesąmonę, bet ne iš piktybiškumo, o iš nežinojimo, tada tik pasakai, kad gerai, jog pagaliau išsiaiškinome, dabar jau žinosite, kaip reikia daryti ir paprašai pakartoti kaip reikia daryti. Arba dar gali užklausinėti apie jo sprendimo pasirinkimus. Ir dar daug panašių frazių, kurios ne atbaidytų nuo ėjimo pas gydytoją, o padrąsintų. Kad skatintų kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti. kad būtų galima išspręsti problemas ir išmokyti žmogų patį sąmoningiau žiūrėti į save.***

Apskritai užklausinėjimas yra labai gera technika. Tada pacientas atsigręžia į save. Ko jam pačiam reikia. Ko jam iš tiesų reikia ir ko jis tikisi. Kaimynai kalba tik apie ką daryti, bet išgydytojo turi išeiti suvokdamas kodėl taip reikia daryti. Bent jau man taip atrodo. Ir kiek yra laiko, stengiuosi tai perduoti pacientams. Kodėl reikia arba nereikia vaistų. Kodėl reikia ar nereikia reabilitacijos. Kodėl reikia ar nereikia tyrimų. Kodėl reikia ar nereikia siuntimo. Kodėl reiki ar nereikia tęsti nedarbingumą.  Ir ne visad tai pavyksta. Net ne visad norisi.

Gydo ne tik terapijos metodai ar medžiagos, bet ir ryšys. Paciento ir gydytojo ryšys. Ir jis turi būti abipusis. Tada jis geras. Todėl nieko tokio, jei pacientai nusprendžia pakeisti gydytoją. Todėl ir mes neįsižeidžiame, kai kartais jie pasigedę savo gydytojos nuspręsdavo ateiti tada, kai ji pasveiks. Arba kol kas tik išsirašyti vaistų, o kitką su savo gydytoja. Kartais net šiek tiek frustruodavo, kad, atrodo, pradedi rūpintis kokia įdomia žmogaus problema, o tada teks vėl grįžti (nai nai nai, vieną tokį pacientą pas save užsirašėm. Iš pradžių mūsų gydytoja nebuvo sužavėta, kad jai svetimų prirašėm, paskui jai pačiai įdomu pasidarė). Nu arba, kad ateina kažkokie pirmą kartą matomi žmonės ir jų neparina iš mūsų prašyti išspręsti visas jų gyvenimo problemas per 15 minučių. Woah, chill, leiskite bent kortelę pavartyti.

Sveiki, esu Emilija ir esu įsimylėjusi savo darbą.

_______

* Savo kabinto, tokio, kuriuo su niekuo nereikia dalintis ir ant kurio užrašyta tik viena pavardė (su visais titulais) turėjimas yra turbomegaosom statuso indikatorius.  Čia kaip kokiame ofise iš cubickle pereiti į normalų kabinetą su nuosava erdve.

** Nors retkarčiais tenka paskui išvežti, t.y. iškviesti greitąją, nes žiūri, kad biški tokia nebepoliklinikinė būklė atsiradusi.

*** Mano svajonė turėti 30 minučių konsultacijai. Tada būtų didesnė tikimybė, kad tai įvyks, nei dabar. Nors dabar tai suskaldoma į daug vizitų ir pacientas išmokomas režimo per kelis kartus.