Šiandien buvo viena iš tų dienų darbe, kai galvojau, kad jėga darbą dirbu, nes matau dalykų, kurių normaliai gyvendama nematyčiau. T.y. visokius žmones, kuriuos kai kas vadina antrąją Lietuva, arba dar Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, Lenkų ir panašiai rinkėjus. Paprastai jie labai didžiuojasi savo politinėmis pažiūromis ir būtinai turi jas išdėstyti. Dar man labai patinka mano darbas, nes galiu nutraukti pacientą vidury jo nusišnekėjimų ir paklausti ką nors apie šūdus. Literally, šūdus. Bet tai atrodo labai mandagiai, maždaug. Atleiskite, kad jus pertraukiu, bet gal galėtumėte daugiau papsakoti apie tai, kaip vakar tuštinotės? Ar ką nors panašaus, pavyzdžiui, kokia gliukozė namie.
Ir dar dažnai matau tuos žmones, apie kuriuos mokykloje dar, per psichologijos pamokas kalbėdavo, t.y. kad tie, kas nelaimingi, tiems nesiseka. (Bandžiau iškontempliuoti mechanizmą, kuriuo laimingumo jausmas atneša sėkmę ir beveik pavyko, bet gal kitą kartą). Ai, dar turiu iš empirinių stebėjimų padarytą išvadą, kad žmonės visada pateisina lūkesčius. Tai kai kokiam individui, kuris iš tavęs tikisi, kad jam pridirbsi, pridirbi (dažniausiai smulkmenos, su klaida parašytas receptas), net nenustembi, bet patyliukais pakikeni. Kartais net nepatyliukais. Nes kol rašai rašai rašai, jie transliuoja kokie kiti gydytojai blogi, arba kaip rezidentai nieko neišmano ir kaip čia dabar nugys. Ir nugydys, jei to norėsite. Ir dar, jei manysite, kad jums nepasiseks, jums nepasiseks. Jei manysite, kad esate negražus, būsite negražus. Nežinau kodėl, bet kosmosas taip veikia. Nors niekur neskaičiau apie šitų ezoterinių dėsnių veikimo mechanizmą, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų tokie ezoteriniai, ir kad yra bullshit. Bet tarkim vienas iš mechanizmų gali būti selektyvus dėmesio koncentravimas, dėl ko labiau pastebi lūkesčius atitinkančią informaciją ir atmeti tai, kas nesutampa su požiūriu. Bet vėl nukrypstu į šoną.
Apskritai klaidų pasitaiko darbe mažai. Klaidomis laikau ir paduotus blogai išrašytus receptus, dėl kurių žmogus grįžta. Nedaug jiems to grįžimo, kai pirmame poliklinikos aukšte viena vaistinė, ir dvi vos išėjus, o dar dvi kitoje vienos gatvės pusėje ir nežinau kiek kitoje. Bet kartais vos nepaskiri vaisto kuriam žmogus alergiškas, nes kažkaip pamiršti paklausti. Tai taip negalima daryti. Bet kažkodėl pamiršti paklausti svarbių dalykų tiems, kurie yra nagli, puolantys, kaltinantys, nesusivokiantys ar kitaip neadekvatūs, kurie ateina ir ima reikšti nepasitenkinimą viskuo. Ir kaip tyčia beveik visi liapsusai padaromi būtent tiems žmonėms. Patys prisiprašė, nu.
Dar man labai patinka dienos, kai visi pacientai kaip iš nežinau kur. Gal sovietmečio, bet mano gyvenimas toje santvarkoje buvo toks trumpas, kad turbūt neturiu teisės disponuoti šituo terminu. Tai pavadinčiau juos iš mėnulio. Bet paskui pagalvoji, kad pala pala, čia juk iš pat pradžių buvo aišku su kuo aš dirbsiu. Ir kad ne pacientuose problema, kad man sunku su jais, o manyje. Juk šitie žmonės yra pinigai, kuriuos aš uždirbu. (Nu iš tiesų ne visai, didelė jų dalis jau buvo pensijoje kai dar nebuvau gimusi. Ten tokio amžiaus žmonės, kad jiems į gatvę pavojinga išeiti, nes kelyje pilna pavojų).
Blogį nugali meilės jėga. Na, čia tokia tl;dr versija tiems, kad neskaitydavo (vaikystėje) pasakų ir šiaip (grožinių) knygų. Tai man turbūt reikėtų spinduliuoti daugiau meilės. Daugiau atjautos, nes jie šiaip siaubingai nelaimingi žmonės, Tokie nelaimingi, kad jų nelaimingumas jiems sukelia dar daugiau nelaimės ir kančių. Tokie nelaimingi, kad net sugeba iš kantrybės išvesti gydytoją ir ji ima blaškytis. Bet iš tiesų, kas yra tokio tame, ką atsineša pacientai, kad aš perimu. Psichoterpijoje yra tokie terminai kaip perkėlimas ir kontrperkėlimas. Pirmasis yra kai paciento neįsisąmoninti jausmai kažkam kitam perkeliami ant gydytojo, nieko asmeniško, bet jei mama vaiko nemylėjo, tas jautė nuoskaudą su pykčiu, tai perkels ant gydytojo ir tikėsis, kad šis duos, ko nedavė mama. Čia taip labai klasiškai ir grubiai kalbant. Dabar kontrperkėlimas vyksta, kai kažkokie neišspręsti gydytojo konfliktai prasimuša ir jis ima jausti visokisu jausmiūkščius kaip atsaką į paciento jauseną. Vėl nieko asmeniško, bet įvyksta BUM ir nesusikalbėjimas, kuris baigiasi neprašytu siuntimu specialistui, nepaskirtu tyrimu ar blogai išrašytu receptu. Ir kas gali dar labiau pabloginti situaciją.
Tai atrodo taip: ateina pacientas į kabinetą. Iš karto nelaimingas, o tada kaltinančiai pradeda sakyti „O tai gydytojos nėra“? Nes sėdžiu aš, arba kažkas iš kitų esančių kolegų rezidentų vedėjos kėdėje, kai ji tuo metu ramiai gali dirbti administracinį popierinį darbą kitame kabinete, arba dirbti su pacientų kortelėmis (yra toks dalykas kaip skatinamosios paslaugos, tai profilaktiniai tyrimai, kuriuos kai atlieki reikia atsižymėti elektroninėje ligos istorijoje, kad gautum pinigų). Tada į tai atsakai „Laba diena, prašau prisėsti“. Tada ir jie pasisveikina. O paskui prasideda daugiau kaltinamųjų ir pasyviai agresyvių intonacijų. Arba reikalavimai. Ir gynybinė pozicija, kai imi klausinėti su liga susijusių klausimų. Dar labiau situacija komplikuojasi, kai pacientai kalba rusiškai. Nors iš kitos pusės lengviau, nes mano rusų kalbos mokėjimas toks paviršutiniškas, kad visko, kas virš simptomų pasakojimo nesuprantu, tai ir neišgirstu kaip dėl jų ligų kalti trečiame aukšte gyvenantys kaimynai, arba Europos sąjunga, kuri padarė, kad reikalingiausi gydytojų kabinetai būtų septiname aukšte, arba, kad kaip gali būti sveikas, kai poliklinikoje dirba tik vienas liftas ir panašiai. Žodžiu, kažkaip normaliu atveju į tai nereaguoji, nuramini, pokalbį paverti grynai medicininiu ir sugebi apsisukti per tas paskirtas 15 minučių. Arba gal net 10, būna ir taip. Bet kartais kažkas tokio įvyksta, kad imi ir sureaguoji. Kad imi kažkaip jausti, net gal erzintis, kai ant tavęs krauna. Iš tiesų pacientų įžeidinėjimai tavo asmeniui nėra įžeidinėjimai ad hominem, tai tas pats perkėlimas, o tu tik eilinė figūra jo kelyje. Sėdėtų kitas rezidentas, gautų tą patį.
Augustino Kluodos skulptūra
Ir kas yra tai, kas sukelia jausmus. Galbūt lūkesčių neatitikimas. Kai esi gydytojas turi tokią nematomą karūną ant galvos (seniau gydytojai turėjo matomą karūną, tokias baltas kepuraites), kad esi labai šaunus. Turi baltą chalatą, kuri yra tavo šaunumo uniforma, nes štai, aš toks gudrus, viską žinau. Šūdo. Nieko aš nežinau. Ir tie pacientai, kurie tave puola, kėsinasi į tikėjimą savimi, kad esi šaunus ir moki valdyti situaciją. O galbūt tikiesi, kad ėmęs kalbėti, pažadinsi juose adekvatumą. Ne ne. Reikia klausytis. reikia klausytis, linksėti ir kai jie kalba visiškas nesąmones (apie taip, kaip nuo EKG sklinda siaubinga radiacija ir, kad šiais laikais to tyrimo niekas nemoka atlikti), tik linksėti. O viduje sakyti tokią maldelę, kurią mus išmokė per kuratorių mokymus (universitete kuravau pirmakursius, o prieš tai mus visus apmokė kaip tai daryti): „Niekas niekada niekam nėra savaime suprantama. Jei tau kažkas atrodo savaime suprantama, kitam gali būti visiškai nauja informacija.“ Nes šiaip iš kur bobutei iš aptriušusių niūrių devynaukščių gūdumos žinoti kokiu principu veikia elektrokardiokrama. Tai tik linksi ir negaišti savi laiko, nes ji savo žinojimo nepakeis. Ji žino, kad ultaragsinis tyrimas yra radiacija, ji žino, kad vaistai yra nuodai, o jaunas gydytojas tai visiškas nemokša, nes to nežino. Paleisti srautą nesąmonių per ausis. Šypsotis ir linksėti. Jų kalbas perleisti jiems patiems, jų žodžius performuluoti ir išskirti lūkesčius, o tuos lūkesčius paversti klausimais „Jei gerai suprantu, jūs norėtumėte, kad…“
Dabar visa tai ką rašiau yra labiau man pačiai ir daugiau apie mane. Bet dedu viešai, kaip blogą, nes yra toks dalykas kaip expressive writing. Lietuviškai būtų gal atviras rašymas. Jei skaitote angliškai, rekomenduoju atsidaryti nuorodą. Mano įrašas struktūriškai visai nepanašus į expressive witing, bet idėja maždaug ta. Pasakoti nemalonią, traumuojančią istoriją, visiškai atvirai, apie tai sukėlusius jausmus. New York Times straipsnyje apžvelgia tyrimus, kurie įrodo šito terapijos būdo efektyvumą ir prielaidas tam efektyvumui. Patį atvirą rašymą atrado James W. Pennebakeri’is devintajame dešimtetyje ir dar pastebėjo, kad rašančiųjų tekstus bendra sveikata ir savijauta pagerėja. Trumpai būtų, kad kai pasakoji istoriją apie, tai gaunasi kaip pokalbis su savimi. Užrašydamas turi galimybę į ją pažvelgti iš šono. Rašymas yra kalbėjimas, o skaitymas klausymasis savęs. Net paties rašymo metu ateina įžvalgų apie tai, kokios emocijos iš tiesų, arba kokios veiksmų darymo ar vengimo tikrosios priežastys, arba kaip galima išeiti iš esamos padėties. Būtent rašymas. Vien užrašymu viskas nesibaigia. Tada reikia istoriją redaguoti, ir padaryti ją nuoširdesnę ir atviresnę. Nes rašai, bet rašai toliau, o kol rašai atsiranda minčių, tai reikia tas mintis užrašyti. Žinot, kaip sako, visos ligos nuo nervų. Ir dar reikia melstis, kad sveikame kūne, būtų sveika siela*. Šitas blogo įrašas prasidėjo kaip aprašymas tos nuorodos į NY Times, bet paskui viską pakeičiau ir išėjo tokia tirada apie tuos atvejus, kai nekontačinu su pacientais.
Pacientų nepakeisiu, bet pati padaryti kažką, kad jie man keltų mažiau emocijų, galiu.
______
Juvenalis, X Satyra. Lotyniška citata: „orandum est ut sit mens sana in corpore sano“. Lietuviškai (ir daug kitų kalbų) klaidingai verčiama „sveikame kūne, sveika siela“, visiškai iškraipant sakinio mintį. Taip ir būna, kai paimi pusę sakinio ir jį išverti.
