Žymų Archyvai: pacientai

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Paskelbta: |

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.

Kodėl aš pavydžiu šarlatanams

Paskelbta: |

 

Ištarus žodį gydytojas, atsiranda vaizdinys solidaus vidutinio amžiaus žmogaus, baltu chalatu, rūpestinga išraiška, švelniu guodžiančiu ir raminančiu balsu, skiriančiu visą laiką, kiek jo reikia žmogui. Gydytojo pagrindinis dėmesio ir išmanymo objektas yra žmogus. Gydytoja žino atsakymus į klausimus, dar prieš tiems klausimams kylant, ji moka taip paklausti, kad net nustembi, ir sutinki, nes tai būtent tai, kas jau seniai vargina, tie taiklūs klausimai. Ir tada ranka gydymą, kuris lyg ranka nuima simptomus. Na gerai, gal ne viskas visai taip. Bet tam tikri atributai, yra siejami su gydytojo įvaizdžiu. Tai išvaizda, kuri turi simbolinę prasmę. Tai dėmesingumas, atida, profesionalumas. Taip pat gebėjimas paaiškinti pacientui kas su juo vyksta ir ką su tuo daryti. Tam tikras maginis ritualas.

Kaip gaila, kad šiuolaikinis gydytojas labiau privestas domėtis, ar yra paciento ligos istorija, nes jei nebus, negalės eiti vizituoti į palatą, ar nepriims konsultacijai. Reikia išmanyti su kuo sudariusi ar nesudariusi sutartis gydymo įstaiga, kurioje dirbi. Tam atvejui, jei pacientas užsimanyto siuntimo į konkrečią įstaigą, kad galėtum pasakyti pacientui, kad sori, nieko nebus (nes jei parašytum siuntimą, tai už konsultaciją iš atlyginimo išskaičiuotų, už padarytą finansinę žalą). Arba jei poliklinikos darbo metu atvyksta pacientas į ligoninę, kad grąžintum atgal į polikliniką, jei nėra pavojaus gyvybei. Gydytojui lengviau suprasti yra ar nėra pavojus, o žmonės todėl ir važiuoja, kad išsigąsta, o ligoninių priėmimo skyriai atviri visą laiką. Priėmimo gydytojai tada pyksta, kad važiuoja čia visokie neadekvatūs, poliklinikiniai pacientai, tik pamiršta, ar nežino, kad poliklinikose tyrimus gali pasidaryti tik nuo 7 iki 11 ryto, ir tik pralaukęs ilgai eilėje pas šeimos gydytoją, o jei reikia daugiau tyrimų, tai tik po specialisto konsultacijos, kurios lauki mėnesį, ir tai jei pasiseka. Ir po to mėnesio gauni penkias minutes laiko, ir išeini nieko nesupratęs. Ir toliau važiuos žmonės į priėmimo skyrius, ir toliau priėmimo skyriuose bus diagnozuojami išplitę vėžiai, užleistos lėtinės ligos ir visa kita. Nes gydytojai tarnauja sistemai, o ne dirba pacientui. Apskritai, pacientai trukdo dirbti.

tushinukai

Gydytojas įpareigotas atsiskaitinėti, ar jo vieši ir privatūs interesai nesupainioti, deklaruoti pajamas, deklaruoti darbovietes. Darbo vietoje turi atsimušinėti nuo pacientų brukamų dovanų ar dar blogiau, pinigų, o jei atsimušti nepavyksta, tai apie tai pranešinėti įstaigos antikorupcijos skyriui, lyg ir taip darbo būtų per mažai. Pacientai nuoširdžiai nustemba, kai pamato kiek daug mes rašome. Pavyzdžiui jei reikia siuntimo į kitą įstaiga, tai surašai viską į siuntimą, ir tada dar kartą viską į kortelę. Arba receptus, rašai rašai, rašai rašai. Tiesa, elektroninis receptas kiek greičiau veikia, bet kadangi rezidentas yra mažiau gydytojas, nei gydytojas, tai su šita sistema nedirbame.

Nežinau, ar tai labiau guodžia, ar neramina, kad visos šios administracinės ir sisteminės ydos – kai gydytojas labiau domisi taisyklėmis, įstatymais, tvarkomis, potvarkiais, dokumentais, kompiuteriais ir kuo nori, tik ne pacientais – yra ne vien Lietuvoje, bet visame išsivysčiusiame pasaulyje. Prieš kelis mėnesius skaičiau JAV chirurgo rašinį, kodėl jis metė mediciną ir išėjo į verslo konsultavimą. Lygiai tie patys dalykai, ir dar jis išskiria supersiaurą specializaciją, kai darbe bunki ir darai mechininius judesius, ir nesidomi daugiau niekuo, išskyrus vieną temą. Bet tada nukenčia bendras paciento, kaip nedalomos sistemos, kontinuumo, suvokimas.

Pavyzdžiu šatlatanams. Šarlatanai šiuo atveju tik bendras kodinis pavadinimas visiems, kurie praktikuoja ne moksilinį kišimąsį į žmogaus sveikatą. Ar tai būtų rajono masažistė, ar chiropraktikas, ar aurų koreguotojas, čakrų atverėjas, sąmoningo kvėpavimo guru, heomeopatai, reiki meistrai, akupresūristai, fototerapeutai, užkalbėtojai ir t.t. Šiaip šarlatanai savo metodais turi gana ribotą tiesioginį efektyvumą – ligų neišgydytų, suteiktų neben šiokį tokį pagerėjimą. Bet tai, ką jie padaro, yra kur kas daugiau ir svarbiau. Tą krislą tikėjimo, tikėjimo pačia bendriausia prasme, susitprina ir padeda žmogui patikėti savimi. Šarlatanai gali sakyti, kad nuima blokus. Nežinau apie kokius blokus kalba jie, bet žmonės tikrai juos užsideda, gyvendami nuostata aš negaliu, man nepavyks, aš nepavesveiksiu, esu toks silpnas, niekas nepavyks, niekas nepasikeis. Visos  šios nuostatos stabdo nuo bandymo, nuo veiksmų, jos įveda žmogų į lėtinį stresą. Kitas svarbus dalykas, tai paciento išjudinimas, sugebėjimas pakeisti ne vien nuostatas, bet kartu įpročius ir rutiną, gyvenimo būdą. Pradedant mityba, dienos režimu, baigiant minčių higiena. Jei aš kaip gydytoja pasakyčiau pacientui, kaip prižiūrėti savo mintis, aiškinu apie paros režimą ir sveiką mitybą, bei judėjimą, jie paprastai numoja ranka, maždaug, viską žinau, viskas girdėta. Bet šarlatanas sugeba į tai įvesti magišką ritualinį elementą, ir tas kaip, kurio nesugeba nurodyti gydytojas, pacientui paaiškėja. Ši dalis man labiausiai patinka apie visas tas atlernatyviąsias praktikas – paciento įgalinimas keisti save.

Festivalyje galite pamatyti palapinę Auros korekcija, bet turbūt nepamatysite Priklausomybės ligų gydytojas konsultuoja. Besiverčiantis magine veikla, kali turėti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, mokėti 5% gyventojų pajamų mokestį (kai kiti, tarp jų gydytojai, moka 15%) ir būti niekam neatskaitingi. Negi dabar kas patikrins ar aura gerai sukalibruota ar ne, per čakras gerai chi plaukia, ar kur susidaro turbulentinės srovės. Norint tapti kokius nors didingu specialistu irgi nereikia nei šešerius metus trunkančių magistrantūros studijų, nei investuoti į brangią literatūrą, nei vėliau mokytis nuo trejų iki šešerių metų rezidentūroje. Užtenka kelis mėnesius pasimokyti ir jau turi prakilnią popierutę, kad esi sertifikuotas dvasinio stuburo tiesintojas. Kartą jau baigęs savo mokslus tampi amžiams tobulas, nereikia įrodinėti, kad kvalifikaciją dar turi ir prasitęsti licencijos galiojimo laiko. Pradėkim nuo to, kad jos iš viso nereikia.

161788093

Dabar būdama gydytoja, galiu dirbti tik įstaigose, ir pageidautina, kad jos būtų sudariusios sutartis su ligonių kasomis. Antraip nei siuntimukai, nei kompensuojamųjų veistų receptukai negalios, jau nekalbant, kad kiekvienas gydytojo tušinuko krustėlėjimas, slaugytojo bakstelėjimas ir panašiai kainuos bedieviškus pinigus.Bet eidamas pas gydytoją pacientas yra saugus, nes žino, kad tai nuosabios kvalifikacijos ir išmanymo specialistas. Juk licencijavimo tarnyba labai kruopščiai tikrina, ar gydytojas surinko reikiamą valandų skaičių besitobulindamas konferencijose, kurių kaina didesnė nei mėnesio atlyginimas, stažuotėse ar kitokiuose mokymuose, kuriuose dalyvauja po darbo šviežia ir nepavargusia galva, arba nemokamų atostagų metu. Negi išleisi iš darbo, kai eilės pacientų laukia, tikrai ne. O kadangi visiems trūksta pinigų, tai gydytojai patys turi susimokėti už mokslus. Kadangi neįperka mokymosi, gali kilti pagunda nesitobulinti, tai va todėl ir reikia griežtai sekti, kad valandas tikrai būtų surinkę. Vasarą būdama Danijoje pas draugę ten dirbančią radiologe, viltingai pavydėjau, klausydama, kad jie gauna porą tūkstančių eurų per metus profesiniam tobulėjimui, ir gali važiuoti į kokius nori kursus, kokias nori konferencijas. Tiesa, jei du tūkstančiai eurų atrodo daug, tai taip nėra, nes už tokią sumą galima nuvykti į dvi tris konferencijas per metus, jei neskaičiuotume pragyvenimo išlaidų. Taip pat kol gydytojas dirba, tol jo licencija galioja, ir nereikia papildomai atsiskaitinėti. Na, o darbo kokybę vertina jau pati įstaiga, nes matuoja darbo rodiklius, o ne buria iš kavos tirščių. Kaip gerai, kad mūsų šalyje yra supratingų ir paslaugių farmacijos kompanijų, kurios tuos mokymus paorganizuoja nemokai, arba paremia puikiąsias mokslines-praktines konferencijas. Tiesa, nelabai žinau kuri dalis jose būna praktinė: pademonstravimo, kad nemoki elgtis su stalo įrankiais prie staltiese padengto stalo, ar telefono smaukymo, klausant nykių pranešimų.

Galiausiai, šarlatanams nereikia nuolat jaustis kaltiems. Kaltiems, kad nugydė, kaltiems, kad grubūs. Kaltiems, kad kyšininkai. Apskritai jiems niekas nesiūlo vokelių, nes už jų darbą vartotojas susimoka tiesiogiai, o ne mokesčių pavidalu. Reguliavimo jiems yra mažiau. Ne tai, kad manau, kog gydytojų darbui reiktų reguliavimą panaikinti, ar kad atvirkščiai, šarlatanizmą, atsiprašau, atlernatyviąją mediciną pradėti regmalementuoti. Ir ne tai, kad dabar reikia uždrausti jiems versti individualia veikla (nors mokesčius galėtų kaip visi mokėti, o ne sumažintą tarifą). Čia labiau apie kultūrinius padėkos dalykus. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad turi duoti kokį nors artefaktą, ar tai būtų obuolys, ar gėlė, ar saldainis, ar banknotas, tam, kas jį gydo, nes tada gydymas veiks labiau. Argumentas, kad jau už paslaugas susimokėjai mokėdamas mokesčius pro ausis praslysta. Tokie žmonės klausia, kodėl susimokėję visus mokesčius negali patys spręsti ką jiems veikti su laisvais likusiais jų pinigais, jei jie norės, jei ir duos gydytojui tiesiogiai į kišenę. Šis ne toks retas pavyzdys yra platesnio korupcijos suvokimo dedamoji. Labai įdomu, kad kol dauguma žmonių galvoja, kad imti kyšį blogai,  tos daugumos nebelieka, kai kalbama apie davimą. Lyg tai būtų visai atskiros sistemos.

Kartais turiu tokią fantaziją, kad esu šarlatanė. Mano darbo vietoje būtų smilkalų, pritemdyta šviesa, degtų žvakės, būtų kolbų, stiklinaičių ir buteliukų, menzūrėlių, grūstūvėlių, džiūtų žolės. Dailiuose įmantrių formų butelaičiuose būtų spalvoti kvapnūs skysčiai, o šalia butelaičių pipetės. Kai eitų žmonės, jiems skirčiau laiko tiek, kiek reikia. Ir kalbėtumėmės kaip moko medicinos vadovėliai; paklausti apie žmogaus socialines sąlygas, ką dirba, kaip atrodo darbo diena, apie šeimą, ir santykius su artimaisiais. Paklausčiau kaip jaučiasi, ir nereikėtų nervingai žiūrėti į laikrodį, jei pradeda kalbėti apie daugiau nei vieną problemą. Galėčiau pamosikuoti rankomis, kad įvertinčiau energijos tėkmę, paslaptingai prisimerkusi įžvelgčiau aurą. Paskui pagal tai, ką išgirdusi ir tai ką užčiuopusi ir truputį ką išbūrusi dėstyčiau apie gyvenimą, kurį gyvena šis žmogus, ir kas per blokai jo gyvenime. Tada tartumėmės, ką šis žmogus toliau darys su savo gyvenimu. parduočiau jam tada artefaktų, kurie būtų simboliai ir priminimai naujo besiformuojančio įpročio grandinėje. Gal net sąžinės priekaištas, kad mulkinu žmones būtų mažesnis už tą beviltiškumo jausmą, kurį dabar jaučiu, kai tenka vaikyti pacientus nuo durų prie durų ir žinant, kad niekuo negaliu jiems padėti, nes sistema mus triuškina.

Pagalbinis apvaisinimas: vis dar stigma ar jau laikas įrodymais pagrįstiems sprendimams

Paskelbta: |

Estijoje ir Skandinavijoje daugiau kaip 3 procentai populiacijos yra gimę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Keli šimtai tūkstančių žmonių, kurie nebūtų galėję gimti, jei ne mokslo pritaikymas praktikoje. Dabar valstybių pagalba nevaisingoms poroms jau yra net ne kažkas modernaus, o tiesiog kasdienė gera praktika. Nuo tada, kai 1978 metais gimė Louise Brown, taip vadinamas pirmasis vaikas iš mėgintuvėlio, iki dabar įvyko labai daug tiek mokslinių (pagalbinio apvaisinimo metodai ir technikos), tiek kultūrinių pokyčių. Dar mažiau kaip prieš dvidešimt buvo svarstymų, ar nevaisingumas apskritai liga, o gal tik „gyvenimas be dievo“.

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Apie Lietuvos situaciją žinome kiek mažiau. Lietuvoje taip nutiko, kad kalbėdami apie antraeilius dalykus nevaisingumo tema vis dar stigmatizuojama, paliekant šią svarbią visuomenės sveikatai sritį pačių žmonių reikalui. Tai reiškia, kad valstybė visiškai nesikiša į nevaisingumo tiek diagnostiką, tiek gydymą (t.y. nekompensuoja absoliučiai nieko) ir dar daugiau, nesikiša reguliuodama. Pagalvokite,kai yra daugybė įstatymų, kurie iki smulkmenų nustato kokių nors interesų grupių veiklą, vis dar nėra įstatymo, kuris reglamentuotų ketvirčiui populiacijos reikšmingos problemos sprendimus!

Užuomazgų buvo. Dar 1990 metais pradėta apie tai kalbėti, 1993 metais pradėtas rengti projektas. 1999 metais Sveikatos apsaugos ministras bebaigdamas savo kadenciją pasirašė SAM ministro įsakymą, kuris yra vienintelis dokumentas reglamentuojantis nevaisingumo gydymą. Nuo 2002 metų rengiamas įstatymas, ir vis tobulinamas, ir vis redaguojamas ir vis vyksta diskusijos tarp sveiko proto ir senovinių prietarų, klaidingų įsivaizdavimo, neinformuotumo ir religinių interesų, kurios veda į niekur. O tuo tarpu vaikų susilaukti negaglinčios poros toliau diskriminuojamos, nevaisingumo gydymu užsiimančios įstaigos toliai veikia paslapčia ir niekam už nieką neatsiskaitydamos.

Šiuo metu mano žiniomis Lietuvoje yra 5 klinikos užsiimančios nevaisingumo gydymu taikant in vitro fertilizaciją (IVF). IVF paprastai kalbat yra spermatozoido įvedimas į kiaušialąstę Petri lėkštelėje, o vėliau apvaisinto embriono perkėlimas į gimdą. Ne visos apvaisintos kiaušialąstės tampa embrionais, dalis žūva. Ne visi įvesti į gimdą embrionai išgyvena. Apskritai, net natūraliu būdu apvaisintos kiaušialąstės realiame gyvenime tik trečdaliu atvejų baigiasi gimusiu gyvu vaiku, be visiškai jokio medicinos įsikišimo. Sveikų dalis dar mažesnė. Taigi, gamtos sėkmės atvejis nedidelis, medicinos irgi. Duomenis iš tų penkių įstaigų tarptautinei statistikai pateikia tik viena. Ir tos vienos sėkmės rodiklis, t.y. IVF pasibaigę nėštumais yra 23,4%. Europoje tie skaičiai įvairūs, bet neviršija  34% (Ispanija 33,8%).

ivf_icsi

IVF ir yra tas pagalbinis apvaisinimas. Nevaisingumo gydymo būdų ir yra daugiau. IVF yra pats paskutinis žingsnis, kai nepadeda visi kiti gydymo metodai, jei tokius įmanoma taikyti. 20% atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški: net pasitelkus visas šiuo metu esančias mokslo žinias ir tyrimų metodus, atrodo, kad kliūčių pastoti neturėtų būti, bet dėl neišaiškinamų priežasčių nėštumo nebūna. Dažniausiai (40%) tai yra poros problema – kai susideda tiek vieno, tiek kito partnerio netobulumai, kurie kitu atveju galbūt nebūtų kliūtis pastojimui. Tarp gydymo būdų yra pavyzdžiui hormoninių vaistų vartojimas, kurie kitu atveju būtų naudojami kontracepcijai. Čia mažiau privilegijuotiems asmenims, kurie šūkauja, kad kontraceptiniai vaistai ir sukelia nevaisingumą turėtų stogas nusprogti. Veikimas paprasta, kartais moterų hormoninis fonas labai išbalansuotas ir trukdantis pastojimui, o vaistais sukuriamas dirbtinis ciklas, vos nutraukus vaistų vartojimą galima pastoti.

Nesibaigiančios diskusijos fundamentalistinėmis temomis, nesuvokimas apie vaisingumo biologiją tai pagrindinės kliūtys, kodėl pacientų interesus ginančio įstatymo vis dar nėra. IVF yra keliasdešimt metų atliekama, stebima ir moksliškai tyrinėjama procedūra. Per tą laiką susiformavo geros klinikinės praktikos principai nusakantys tokius dalykus, kaip turi būti atliekamas ištyrimas dėl nevaisingumo, kada turi būti taikoma IVF, kaip ji turi būti atliekama. Pavyzdžiui nustatoma kiek reikia sukurti embrionų, kaip juos saugoti, kaip atrinkti ir panašūs klausimai. Ir čia vėl išlenda bažnyčia su savo niekuo nepagrįsta nuomone ir pareiškia, kad embrionų skaičių riboti, nešaldyti, sudėti visus sukurtus į gimdą, netirti prieš implantuojant. Ir visai nesvarbu, kad moteris, apie kurios kūną eina kalba yra kitos religijos ar visai neišpažįstanti jokio tikėjimo.

Sukuriamų embrionų ribojimas ir skatinimas visus perkelti į gimdą iš mokslo pusės žiūrint yra didelė žala ir protu nesukiama kvailystė. Pirmiausia tai kainuoja daug biologinių resursų sukurti embrioną. Nes kiekviena apvaisinta kiaušialąstė taps embrionu. Implantuoti visus į gimdą yra dar blogiau. Gera klinikinė praktika siekia vienvaisio nėštumo. Du ir daugiau vaisių yra susiję su didesne nėštumo komplikacijų rizika, su priešlaikiniu gimdymu, vaisių patologija. Jau nekalbat stresą, kai tą, kad nepavyksta susilaukti vaikų pakeičia tas, kai vaikų staiga atsiranda daug. O jei kuris nors serga, atsiranda kitų stresų. Yra ir dar vienas kabliukas, tarkime, kad finanduojami trys atsitiktiniai embrionai įkelti į gimdą, kas neva tai biudžetinis variantas, bet tolesnis gydymas dėl komplikacijų atsirandančių tris vaisiams ir nėščiajai suryta kur kas daugiau pinigų nei kad būna sutaupant. Apie tai, kad kelių ląstelių rinkinys yra ne žmogus net nematau prasmės kažką sakyti.

Preimplantacinė diagnostika kai kam irgi atrodo didelis siaubas, vos ne nacių išmislas. Iš tikrųjų tai yra metodas, kuris leidžia iš anksto nustatyti ar sukurti embrionai turi tam tikrų ligų riziką,ar neturi. Ir tada tėvai gali pasirinkti, ką su tuo žinojimu daryti. Taip pat tėvai gali patys atsisakyti tos diagnostikos. Bet jei gali rinktis, ar perduoti savo vaikui, pavyzdžiui, Hantingtono ligą, ar susilaukti sveiko vaiko, kodėl tą pasirinkimą riboti.

Nevaisingumas yra liga. Kartais tai būna liga pati savaime, be kitų ankstesnių ligų, kartais tai kaip komplikacija. Praeityje užsitrigusieji sako, kad nevaisingumo gydyti nereikia, kad reikia gydyti pagrindinę priežastį sukėlusią nevaisingumą. Prašau, pasakykite tai vaikinui, kuris kovojo su vėžiu, gavo tokią chemoterapijos dozę, kad jo liga mirė, bet kartu mirė ir spermatozoidai. Arba pasakykite tai moteriai gimusiai be gimdos. Sakote, amoralus gyvenimo būdas? Gyvenimas be dievo? Rengiamas įstatymo projektas numato, kad lytinių ląstelių donorystė turėtų būti uždrausta, o savo lytinių ląstelių šaldymas galėtų būti prieinamas tik pilnamečiams asmenims. Taip pat projektas numato, kad ląsteles užšaldytas galima saugoti tik 5 metus. Tai irgi niekuo nepagrįsta ir tai ypatingai diskriminuoja onkologinius pacientus. Juk kai kurių gydymas ilgiau užtrunka. Lytinių ląstelių donorystė tiems, kaip pavyzdžiui minėtos mergina be gimdos irgi užkerta kelią šeimoms susilaukti vaikų. Arba tos pačios lyties šeimoms.

Viskas atsiremia į pinigus. Ar finansuoti tokią procedūrą, jei taip, kokią dalį. Ar apskritai finansuoti. Kai kas sako, kam to reikia, juk tai labai brangu ir vaikų neturėjimas nekelia grėsmės gyvybei, apskritai vaikai yra prabangos prekė. Labai įdomus požiūrio taškas –  galvoti apie medicinos paslaugų kompensavimą kaip išlaidas, ne kaip investiciją. Kodėl tada nevaisingumo gydymas atrodo labiau išlaidos, nei paliatyvus senų žmonių gydymas, arba mirtinomis genetinėmis ligomis sergančių vaikų gydymas. Juk naujos laukiamos ir mylimos gyvybės sukūrimas kur kas geresnė investicija, nei beviltiškų ligonių gyvenimo pratęsimas, ar ne. Požiūris, kad vieni pacientai lygesni nei kiti labai ciniškas, trumparegiškas ir neprofesionalus.

Sveikatos apsaugos biudžetas ribotas, žinoma, kad naujų paslaugų finansavimas būtų dar viena našta. Iš kitos pusės, šio svarbaus ir gerą praktiką užtikrinančios įstatymo priėmimas  visų pirma svarbus apginant paciento interesus. Kad pacientai būtų saugūs ir žinotų ko tikėtis. Įstatymas reikalingas, kad būtų reguliuojamą nevaisingumo gydymu užsiimančių įstaigų veiklą ir atsirastų daugiau skaidrumo. Galiausiai, tokio įstatymo priėmimu pagaliau parodytume pagarbą savo šalies piliečiams.

Viskas praeina – susitaikymas ir ramybė (dirbant)

Paskelbta: |

Mokykloje per matematikos pamokas sėdėdavau su labai šaunia mergina (kuri dabar irgi yra šeimos medicinos rezidentė), ir vieną kartą ji pasakė elementariai paprastą, ir turbūt tuo paprastumu stipriai paveikusią frazę, kad budistai sako, jog „viskas praeina“. labai mėgstu kolekcionuoti iš kitų išgirstas frazes. Tai šita buvo tarp labiausiai life changing, vedusių į susitaikymą su tuo, ko nepakeisi, o jei dalykus galima keisti, vadinasi tą praeina, galima paspartinti savo veiksmais. What we are today comes from our thoughts of yesterday, and our present thoughts build our life of tomorrow: our life is the creation of our mind. (1)

Šiuo metu skaitau labai kontempliatyviai nuteikiančia knygą, The Dhammapada. tai viena iš knygų sudarančių budizmo mokymą. Budistai tiki, kad teksto eilutes padiktavo Buda. Koks netikėtumas. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, dhamma, reiškiančių amžinąsias tiesas, doktriną, išmintį arba tobulybė; ir pada, reiškiančio eiles arba kelią. Dėl daugialypiškumo vadinamas paliekamas tiesiog koks yra, o kartais prirašomas  vertimas kaip komentaras, pavyzdžiui „tobulybės kelias“, „išminties kelias“, nors galėtų būtų verčiamas ir kaip Budos eilės, kodėl ne. Pati knygelė nėra didelė, tik 423 eilutės. Kurių kelios ir priminė anksčiau minėtą kolegę: ‘All is Transient.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. ‘All is sorrow.’ When one sees this, he is above sorrow. This is the clear path. (277-278)

IMG_20160411_163759

Nesu iš tų, kurie paskaitę knygutes ima ir atsiverčia į kokį tikėjimą. Labiau iš tų, kurie mėgsta per įvairius požiūrio taškus prieiti prie problemos. Arba labai apsidžiaugiu, kai į gražius sakinius sudėta tai, kuo iki šiol tikėjau. Viena dabartinių mano problemų, kuri, didžiausiam džiaugsmui, yra tik laikina, tai ligoninė, kuri, mano kukliu suvokimu, yra sisteminių ydų sveikatos apsaugoje iliustratyvus pavyzdys. Pacientai to beveik nemato, pacientai, deja, bet yra viena iš didelių tos problemos dalių, pacientai beveik dėl to nenukenčia (arba nežino, kad nukenčia). Didžiausias skausmas ir liūdesys čia dirbantiems gydytojams ir čia laikinai dirbantiems rezidentams (tik tas laikinai kai kam šešeri metai). Liūdesio turinys yra buitinės nesąmonės, kasdieniniai absurdai, žmonių santykiai ir kitokios dramos, kurias kartais rodo serialai apie mediciną. Bet didžiosios dalies nerodo, nes ji labai nuobodi. Ir aprašyti nemokėčiau, o jūs skaityti nenorėtumėte. Jei norėtumėte, patarčiau geriau skaityti Kafką arba Čechovą, jiems geriau sekasi perteikti gličią niūrastį. Overcome anger by peacefulness: overcome evil by good. Overcome mean by generosity; and the man who lies by truth. (223)

Ligoninės turi dar vieną ypatybę, kurios neturi poliklinikos. Tai daug progų gydytojams tarpusavyje interactinti. Jei poliklinikoje su kuo nors labiau „susipažįsti“ per įrašus paciento kortelėje, ligoninėje personalas diena iš dienos kartu geria kavą, šneka, prasilenkia koridoriuose, sprendžia klinikines problemas konsiliumuose, ar matydamiesi skyriuje. Universitetinės ligoninės turi išvis fenomenalią ypatybę – čia gydytojų kai kuriuose skyriuose būna daugiau nei pacientų (nes yra rezidentų). Ir tada gydytojai kalbasi apie tai, kas jiems bendra. O bendra dažniausiai kančia. Apskritai žmonės kažkodėl labai mielai kalba apie kolektyvinę kančią. Kartais tai atneša nusiraminimą. Kartais tai įžiebia ryžtą darbams (taip ir JGA atsirado, iš įsisenėjusio, ore tvyrančio diskomforto). Labai įdomu, pakvieti besiskundžiančius imtis veiksmų ima muistytis. Pakviesti bent jau į pokalbį ar diskusiją neatvyksta. Paprašyti raštu išdėstyti mintis staiga minčių nebeturi. Nejau tai tokia didelė baimė. Dažniausiai pašnekesiai būna tiesiog virimas. Have not for friend those whose soul is ugly; go not with men who have an evil soul. Have for friends those whose soul is beautiful; go with men whose soul is good. (78)

Apie virimą profesorius Virginijus Šapoka papasakojo trumpą istoriją, vadinasi „Verdamos varlės sindromas“. Jei paimsi varlę, ir bandysi mesti į indą su verdančiu vandeniu, varlė supras, kad čia negerai, ir atsispyrusi kojomis nuo sienelės iš indo iššoks. Jei į tuščią indą pridėsi ledukų, o tada varlę, ir pradėsi kaitinti, varlė nešoks. Lauks kol vanduo šiltėja, vis šiltėja, ir nesuprasdama, kad jau reikia iššokti, taip ir išvirs. Profesorius šią alegoriją minėjo lėtinio pervargimo kontekste. Pervargimas būna ne vien dėl didelio tiesioginio darbo krūvio, bet ir subtilesnių dalykų, tokių kaip įtempti santykiai su kolegomis, su vadovais, nuolatinės sisteminės nesąmonės. (Pavyzdys: vieno tokio didelio miesto, kuris nėra sostinė, klinikose viename skyriuje reikia pasirašinėti kai imi baltus popieriaus lapus. Ne šiaip pasirašyti, o dar nurodyti kam naudosi – tai tokio lygio nesąmonės. Arba kitas pavyzdys: Didesnio už anksčiau minėtą miestą, vienose tokiose universitetinėse klinikose rezidentui paprašius savo dydžio pirštinių būna paaiškinta, kad rezidentams pirštinės nepriklauso. Ir apskritai jie ne rezidentūros bazė.) Only a man himself can be a master of himself: who else from the outside could be his master? When the Master and the servant are one, then there is true help and self-possession. (160)

Labiausiai varginanti dalis, yra natūralioji priežastis – pacientai. Pardavėjai ar aptarnavimo sferoje dirbantys, gali pasiskųsti, kad jų klientai šiaip durni. Gydytojai supranta, kad pacientų elgesys dažnai kyla nei iš jų piktos valios, o iš išgąsčio, nerimo, skausmo ir kitokio pažeidžiamumo. Tik kai tos į gydytoją nukreiptos negatyvios emocijos pasiekią tam tikrą ribą, net stipriausia ir nuoširdžiausia atjauta su empatija ima nebepadėti ir tampa slegiančiu akmeniu. Gerai, kad konfliktiškų ar nerealius reikalavimus, ar tiesiog labai daug ir įkyriai klausinėjančių nėra tiek daug. Bet beveik visi tikrai turi problemų, skaudžių, sunkių, ir jaudinančių. Tačiau per daug metų net mažas jų kiekis palaužia dvasią. Kai kurie gydytojai net pamiršta, kad būna sveikų žmonių, ne vien pacientai. Hold not a sin of little worth, thinking ‘this is little to me’. The falling drops of water will in time fill a water-jar. Even so the foolish man becomes full of evil, although he gathers little by little. (121)

Paveikslėlis iš čia

Paveikslėlis iš čia

Labai daug gydytojų skaudžiai išgyvena neigiamus atsiliepimus apie medikus, diskredituotą vardą, nepagarbą specialybei. Nors fiziškai su tuo susiduria ne taip dažnai kaip komentaruose. rezidentai labai nuliūdo kai paskaitė komentarus po Andriaus Černausko pasidalintu algalapiu, kur maždaug €10 už naktinį budėjimą (mano dabartinė darbovietė €6 moka už parą – maistui daugiau išleidžiu). Galbūt tai subjektyvus dėmesio paskirstymas, bet man asmeniškai, kaip gydytojai, dažnai žmonės dėkoja, šypsosi ir kol kas ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kurie kėsinosi į kantrybę. Ir tuos pačius galiu suprasti ir pateisinti. Komentarų apie save neskaitau, apie gydytojus irgi. Kovai su neadekvačiais komentarais socialiniuose tinkluose išrasti banai. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, visada bus nepatenkintų. Nesvarbu ką darysi, ar gerai, ar blogai, nebus ir visuotino pripažinimo. Tokia gamta. Dar gamta davė selektyvų dėmesio fokusavimą, ir yra pasirinkimas kur jį kreiptį: į tai, kas malonu, ir kas padeda tobulėti, siekti tikslų, ar bent jau geriau jaustis, ar fokusuotis į negandas. They blame the man who is silent, they blame the man who speaks too much, and they blame the man who speaks too little. No man can escape blame in this world. There never was, there never will be, nor there is now a man whom they always blame, or a man whom they always praise. (227-228)

Kas man padeda išlaikyti ramybę. Turbūt pirmiausia tai, kad dar neseniai dirbu. Antras dalykas – visada galvoti apie tikslą. Kodėl reikia daryti vienus ar kitus veiksmus, ko noriu darydama tai, ką darau. Kai būna labai sunku, prisimenu, kad viskas praeina. Žinau, kad kiti turi savo būdų nukreipti mintis. Daug kas bėgioja. Kiti medituoja ar užsiima mindfulness (kai kas verčia pilnaprotyste, kai kas vadina dėmesingumu). Galima dar susirasti kokių nors išorinių kliūčių, pavyzdžiui nustoti valgyti mėsą, tada pirmas kelias savaites labiau domins asmeninis alkis, o vėliau kur rasti maisto be mėsos ir fantazuoti ką naujo ir maistingo pasigaminti vakarienei. Dar sako padeda labai didelė meilė. Ta tokia žmogiška, krikščionys sako, kad krikščioniška, bet jei pasižiūri į kitas religijas, tai jos irgi turi kosminės meilės idėją. Bet čia jau patyrusių arba labai dvasingų lygis. Dauguma pasiduoda impulsui pykti, o supykę išsakyti viską ką galvoja pykčio objektui, tada ir pykčio objektas ima patirti pyktį, atiduoda pyktį atgal adresantui, ir destruktyvus pykčio ratas užsiveda. Su pacientų pykčiu dorotis kiek lengviau, nei su asmeninių pažįstamų. pacientai mato baltą chalatą, o ne asmenį (nebent labai seniai bendrauja ir vienas kitą spėję pažinti, bet tai kas kita). Reakcijas, kurias jie adresuoja baltam chalatui gali būti patyrę anksčiau, emociškai panašiose situacijose (egzistuoja tokia jausmų atmintis). Dar stipriau išreiškiamos emocijos, kai originalioje situacijoje reikštis kažkas sutrukdė. Visa tai vadinama perkėlimu. Jei nesąmoningai sureaguoji pagal paciento „pageidavimą“, įvyksta konrtaperkėlimas, ir šnipštas gaunasi. Bet jei žinai, ko laukti ir sureaguoji profesionaliai, pacientas gali pereiti į naują bendravimo modelį. Tik vėl, čia reikia tos vidinės ramybės, kurią iš kažkur reikia semti, kai rodos, visas pasaulis susimokęs ją drumsti ir jaukti. Those who in their youth did not live in self-harmony, and who did not gain the true treassures of life, are later like broken bows, ever deploring old things past and gone. (156)

Kaip jaučiasi gydytojai

Paskelbta: |

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

perspektyvos

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

north-sea

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).

Patarimai kaip efektyviai bendrauti su gydytoju

Paskelbta: |

Kas bent kartą buvo valstybinėje poliklinikoje žino tą vaizdą, kur ant nepatogių krėslų sėdi eilė žmonių, dar dalis stovi, kur tvyro įtampos atmosfera, o foną sudaro nervingi kosčiojimai. Ir visi žino tuos lyg iš niekur išnyrančius „aš tik paklausti“ žmones, kurie įlenda „minutėlei“, bet neišlenda, atrodo visą amžinybę (nebent gydytojas moka stebuklingą frazę „kelintai valandai jūsų vizitas? Kai ateis laikas, jus pakvies“). O jūsų vizitui skirtas laikas vis trumpėja. Dar labiau sutrumpėja, jei įėję į gydytojo kabinetą imate piktintis ką tik įvykusiu epizodu, arba kad reikėjo ilgai laukti. Arba kai kalbate kitokią su jūsų sveikatos problema nesusijusią tiradą. Gal tam kartui palengvėja, bet problemų nesprendžia.

thermometer-temperature-fever-flu-influenza

Pirmas kelias į efektyvumą konsultacijos tikslo žinojimas

Visame pasaulyje gydytojai gali skirti tik labai ribotą laiko kiekį pacientui. Ar žinote, kad konsultacijai valstybinėje poliklinikoje konsultacija turi trukti iki 15 minučių (sėkmės atveju), o realybėje tik apie 7 minutes? Kaip panaudoti šį laiką kuo efektyviau ir gauti maksimalią naudą sau.

Kai suseregate ir einate ieškoti gydymo, jums atrodo savaime aišku, kad atėjote dėl gydymo, ir ko čia tas kvailas gydytojas klausinėja, negi nežino kaip dirbti savo darbą. Bet ne taip ir savaime aišku, nes pacientai turi ir daugiau poreikių. Kai kurie ateina profilaktiškai, arba jiems reikalingi kokie nors išrašai. Dar vieni ateina kontrolei ir būklės vertinimui po gydymo, ar jei yra stebimi dėl kažko, ko jų kūne būti neturėtų, bet yra, pavyzdžiui mazgų įvairiose kūno dalyse.

Net jei serga žmogus, ne visada pas gydytoją eis tam, kad paskirtų gydymą. Kokie kiti sergančių tikslai, nei pasveikti? Dažniausiai ateina dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai savaime suprantama ir išeina nepaprašę, o po kurio laiko brukasi atgal ir pyksta, kai jiems neišdavei. Bet ne visiems susirgusiems toks dalykas reikalingas: kai kas yra laisvai samdomi darbuotojai, kai kas turi motinystės ar tėvystes atostogas, kitiems tiesiog nereikia. Kiti yra tiesiog labai ligoti, o pagalbos jiems galimybės labai ribotos, tai ateina formaliai, kad vėliau galėtų būti vertinamas jų darbingumo lygis ir neįgalumas. Dar kiti serga, bet jų ligos lėtinės ir stabilios, taigi ateina vaistų. Ir galiausiai yra tie, kuriems susirgusiems reikalingas gydymas.

Nors gydytojai žino labai daug, nors turi daug įvairių puikių įgūdžių, vieno, deja, ar valio, neturi – tai minčių skaitymo. Jei norite gauti gydymą, reikia gerai diagnozuoti ligą. Seniau esu rašiusi, kaip gydytojai nustato ligas. Taigi, pagrindinis dalykas yra gydytojo ir paciento pokalbis. Gydytojai su pacientais moka kalbėti, bet net geriausius bendravimo įgūdžius atmuša užsispyrę pacientai, kurie mano, kad žino geriau ir piktybiškai neatsakinėja į klausimus, o kalba visai į šoną. Jei tai būtų buitinis santykis dialogai atrodytų maždaug taip:

– Gal matei kur padėti makaronai?
– Žinok labai stipriai lyja lauke.
– Tai ar žinai, ar ne?
–  Man Stasys sakė, kad makaronai labai nesveika, nes jų sudėtyje yra divandenilio monoksido.
– Tai vadinasi nežinai.

Dažniausiai toks nesusikalbėjimas būna su siuntimų prašinėtojais. Ir ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad žmonės į siuntimą žiūri ne kaip į formalų dokumentą, o kaip į popierėlį jų kitų gydytojų gyvenimui apsunkinti. Priminsiu, kad siuntimas yra vieno gydytojo meilės ir pagalbos prašymo laiškas kitam. Taip pat į šią kategoriją papuola tie, kurie mėgsta vaizdingai pasakoti kaip viskas jiems nutiko, ir savo pasakojimą pradeda nuo kokių 1976 metų. Priešingai nei legendos byloja, tai ne babytės, o vidutinio amžiaus vyriškiai, ypač jei turi malonų kontrabandinių cigarečių kvapą ir jų paiktus spalvos pėdsakus ant ūsų (dar gerai, kad nebando gintis, jog nerūko, kaip kokie paaugliai).

Kaip kalbėti apie simptomus

Dažniausiai dalykai, kurie vargina žmones taip, kad jie ryžtasi eiti pas gydytojus, yra skausmas, kosulys, sloga, silpnumas, kraujavimai, įvairaus pobūdžio nerimai dėl sveikatos ir kt. Apie kai kuriuos detaliau, ką reikia papasakoti gydytojui, kad gautumėte kuo greičiau ir kuo tikslesnę pagalbą. Pateikite gydytojui kuo daugiau informacijos apie jus varginantį simptomą ir ką darėte.

Skausmas: Koks skausmo pobūdis? Yra daugybė žodžių apibūdinti skausmui: bukas, aštrus, veriantis, pulsuoja, banguoja, raižo, degina, dilgčioja, bėgioja skruzdėlės ir taip toliau. Kai jaučiate skausmą, pabandykite sau atsakyti, kaip jį jaučiate. Stiprumui vertinti gydytojai naudoja įvairias skales, patys įsivertinti galite pabandydami duoti nuo 1 iki 10 balų skausmui, arba pasižiūrėję į savo skausmo iškreiptą veidą veidrodyje. Kurioje vietoje skauda? Ar galite nurodyti tiksliai vienu pirštu, kad skauda būtent čia, ar tas skausmas labai platus, ar galbūt išvis nesuprantate kur konkrečiai jums skauda, nes jis labai giliai. Jau nekalbant apie tokius jums akivaizdžius dalykus, skauda koja ar galva (nors šis klausimas kaip ir esminis). Ar skausmas vienoje vietoje, ar kur nors plinta? Kol nepatiri, gana sunku suprasti, ką reiškia plintantis skausmas. Pavyzdžiui daug kad žino, kad krūtinės anginai ir miokardo infarktui būdinga skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką, žandikaulį, kiek rečiau į pilvą. Apendicitui gali būti plintantis skausmas į dešinę koją. Na ir daugybė kur kas paprastesnių atvejų, kai ligos mažiau pavojingos gyvybei. Svarbu paminėti, ar skausmą kas nors sustiprina (pavyzdžiui tam tikra poza), arba susilpnina (kitokia kūno poza, arba vaistai).

Kiek sunkiau įvertinti ką jaučia vaikas. Gydytojai naudojasi įvairiomis lentelėmis, vieną jų įdedu. Tėvams paprastas patarimas kaip apskritai vertinti vaiko būklę: ar valgo, ar geria, ar žaidžia, kaip miega, kaip reaguoja į aplinką ir poveikį. Kuo daugiau naujų neįprastumų, tuo labiau galima įtarti prastą vaiko būklę.

Kosulys: kokio pobūdžio kosulys? Tam iš esmės yra du apibūdinimai: sausas (dirginantis, lojantis, krenkščiantis) ir drėgnas (su atsikosėjimu). Jei ką nors atkosite, pasakykite kaip tai atrodo. Nors jei būna kraujo, bent lašelis, pasisako visi. Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo paros metu kosulys stipriausias. Kai kurioms ligoms būdingas kosulys tik, pavyzdžiui, naktį, arba tik ryte. Kaip ilgai vargina: ar kelias dienas, ar kelis mėnesius. Kokie simptomai susiję su kosuliu? (Dusulys, gerklės skausmas, prakaitavimas, kita.)

(Galvos) svaigimas: kaip svaigstate? ar juda viskas aplinkui, jei sukasi, į kurią pusę, į kairę, dešinę, įstrižai. O galbūt tai nestabilumas, kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų, sunku išsilaikyti? Kiti svaigimu vadina ūžimą ausyse, pritemimą akyse ir silpnumą, kai atrodo, jog tuoj alps. Svaigimas yra ir vidinis nestabilumas, kai atrodo, jog juda viskas viduje, kad pats kūnas nestabilus, plaukioja, plūduriuoja, o vaizdas pats šokinėja. Man, pavyzdžiui, kai skauda galvą, atrodo, kad žemė yra minkšta ir kojos sminga, o objektai yra didesni arba mažesni, arčiau, arba toliau, nei yra iš tiesų, ir vaizdas taip plaukioja. Kiek laiko trunka svaigimo epizodas. Ar svaigimas atsirado staiga, ar neprisimenate kada. Ar yra kitų simptomų, pavyzdžiui skausmas, prikurtinimas, pykinimas, vėmimas. Ar buvote nukritę, netekę sąmonės? Kas provokuoja svaigimą? Nuo ko svaigimas praeina? Ar vartojote kokius nors vaistus, narkotikus, ar sergate kokiomis nors dar ligomis?

Kraujavimas: Iš kurios vietos kraujuoja. Kaip gausiai: ar teka srovė, ar sunkiasi kraujas, ar tik pateplioja. Kaip prasidėjo? Ar yra kitų simptomų? Ar turite kokių nors kitokių būklių, pvz., esate ar galite būti nėščia, arba esate menopauzėje, arba turite krešėjimo sutrikimų? Ar vartojate kokius nors vaistus ar kitokias medžiagas? Ar tai kartojasi?

Karščiavimas: Kokiu būdu matavote temperatūra? Kokia aukščiausia temperatūra šio epizodo metu? Kiek dienų karščiuojate? Kaip kinta jūsų temperatūra. Jei labai norite, galite pieštis grafiką, kur x ašyje dienos ir valandos (pvz 0309 rytas 0309 vakaras, 0310 rytas ir t.t.), o y ašyje laipsniai.

type5

Temperatūros kreivė

Nuovargis: kaip jūs suvokiate nuovargį? Ar tai jėgų neturėjimas, ar greitas pavargimas? Kada nuovargis stipresnis: ryte, o paskui „išsivaikšto“, ar atvirkščiai, antroje dienos pusėje. Kada atsirado. Kokios aplinkybės išprovokavo? Kokie kiti negalavimai ir simptomai? Ar kas nors keitėsi jūsų gyvenime pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais?

Kaip kalbėti apie gydymą(si)

Universitete mums sakydavo, kad gydytojas yra aštuntas žmogus, su kuriuo kalbasi susirgęs pacientas. Iki tol tai būna tėvai, draugai, kolegos, kaimynai, giminės ir kiti. Ir iki ateidami pacientai beveik visada būna patys pradėję gydytis. Labai svarbu atsiminti kokius vaistus, kokiomis dozėmis ir kokiu režimu vartojote. Jei manote, kad neatsiminsite, eidami pas gydytoją galite pasiimti pačius vaistus, jų dėžutes ar bent jau nufotografuoti ar užsirašyti pavadinimus. Vaistai turi du pavadinimus: firminį, tai toks gražiomis didelėmis raidėmis parašytas sąlyginai ištariamas žodis, ir cheminį, tai tas mažomis juodomis raidelėmis parašytas ilgas, sunkiai perskaitomas žodis. Gydytojams jis yra svarbiausias, nes nurodo veikliąją medžiagą. Be to, ne viskas, ką vadiname vaistu, yra vaistas. Kartais ta nesąmonė homeopatija, kartais maisto papildai, nors pastarieji daugiau naudos turi.

Jei susirgote nauja liga, bet nuolatos vartojate vaistus nuo senų ligų, taip pat būtina gydytojui pasakyti. Dažnai tai būna kompensuojamieji vaistai, todėl pravartu visada su savimi turėti kompensuojamųjų vaistų knygelę, tada gydytojas galės tiksliai sužinoti, kas jums paskirta. Jei nevartojate vaistų, kuriuos turėtumėte vartoti, arba vartojate kitaip, nei paskirta, irgi pasakykite. Gydytojo darbas jums padėti, o ne teisti, kad kažką blogai darote, todėl pasakydami kaip yra, laimite patys. Ir net jei kas duos pastabą, tai tik dėl jūsų pačių, o ne kad pademonstruotų autoritetą.

Ko klausti gydytojo

Šeimos gydytojui paprastai lengva sugalvoti klausimus, nes gydytojas sprendžia sąlyginai paprastas problemas, o sudėtingesniais atvejais nukreipia pas tos pačios srities specialistą. Kai kurie pacientai pas šeimos gydytoją ateina užsirašę vieną-tris svarbiausius klausimus ant lapelio. Vienas svarbiausių dalykų, tai paciento noras būti sveikam ir dėti pastangas pasveikti, o gydytojas čia tik padeda. Labai gaila, bet poliklinikoje gydytojams nesudarytos sąlygos atsakyti į šiuos klausimus. Bet ligoninėje ar privačiose klinikose atsakymams į klausimus laiko yra daugiau. Ypač jei laukia operacija ar kitoks gydymas.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti, priklausys nuo situacijos. Bendrai klausimai yra apie tai kas tai ir kaip tai veikia ir kam to reikia. Tai ir apie tyrimus, ir apie gydymą. Esminis dalykas, kurį turite sužinoti, ką jūs pats galite padaryti dėl savęs, o kiek priklauso nuo gydytojo.

Kai paskiria vaistą ar gydymo metodą, klausite, koks tai vaistas, kaip tai veikia, ko iš to vaisto tikėtis. Jei paskiria tyrimą, klausite, kaip tyrimui pasiruošti, ką tas tyrimas parodys ir kaip. Paklauskite, o kas bus, jei nuspręsite nesigydyti, ar nesitirti, ar kas nors pasikeis. Beje, šito klausimo galite klausti ir patys savęs, kai užsimanote užsiimti savigyda ar savityra.

medic-hospital-laboratory-medical-health-doctor

Jei tai rimtesnė sveiktos problema, klausite, kokia diagnozė. Bet galite ir neklausti. Pacientas turi teisę nieko nežinoti apie savo ligą ir gydymą, jei tik išreiškia tokią valią ir pasirašo. Jei patys prisiskaitėte internete, prisipažinkite ir išsakykite savo nuogąstavimus gydytojui. Internete informacija paprastai būna labai apibendrinto pobūdžio ir tik labai retais atvejais tinka konkrečiu ir individualiu atveju kaip jūsų, todėl verta kalbėtis ir klausinėti.

Jei tai operacija, galite paklausti, kiek patirties gydytojas turi. Kas bus jei nuspręstumėte atsisakyti operacijos? Kokios operacijos komplikacijos ir kaip dažnai pasitaiko (šio gydytojo darbe). Tiesa, čia nėra blogų ar gerų atsakymų. Vadinasi, jei gydytojas labai jaunas ir neturi daug patirties, tai dažniausiai gali reikšti, arba kad jūsų atvejis labai paprastas; arba šalia jauno gydytojo bus supervizorius, kuris seks jaunojo gydytojo darbą, ir esant reikalui perims operaciją.  Net labiausiai patyrusiems chirurgams gali pasitaikyti komplikacija. Klaidų nepadaro tik tie, kas nedaro. Daug komplikacijų po operacijų gali reikšti ir tai, kad gydytojas imasi sudėtingų, sunkių atvejų, kad turi labai daug patirties ir drąsiai operuoja. Visada reikia kalbėtis ir nebijoti klausti, kodėl taip ir ko jums tikėtis.

Apie kompleksus

Yra žmonių, kurie bijo gydytojų, ypač kai kurių specialybių. Visiškai suprantamas dalykas. Itin nuvertinant šitą jausmą ir suprastinat tai galima įvardinti kaip kompleksus. Nenoras nusirengti prieš kitą žmogų, nenoras, kad liestų, nenoras atskleisti kai kurių asmeninių detalių apie save. Visi šitie nenorai neatsiranda iš niekur, kartais tą norą slėptis būtent ir provokuoja ankstesnės patirtys su gydytojais. Labai svarbu, kas išsakytumėte, kad jaučiate nerimą ar jums nemalonūs tam tikri dalykai. Gali būti, kad jie neišvengiami, bet su gydytoju rasite sprendimą. Dažniausiai gydytojams visiškai neįdomu jūsų fiziologinės kūno ypatybės, tokios kaip neskustos pažastys, arba socialinės ypatybės, kaip tatuiruotės ar skylė kojinėje. Jei prisipažinsite, apie žalingus įpročius, tai suteiksite daugiau aiškumo renkantis dėl jūsų gydymo. Jeigu turite specifinių etinių ar religinių įsitikinimų, gydytojas irgi pasistengs prie jų pritaikyti tyrimo ir gydymo metodus.

Iš kitos pusės, pasikalbėję temomis, kurios jus neramina, atskirtie, ar galite šiuo gydytoju pasitikėti, ar geriau pasiieškoti kito, su kuriuo kontaktas geresnis, arba kuris turi daugiau patirties sprendžiant į jūsų panašias problemas.

Kodėl jūsų sergančiam vaikui neskuba padėti

Paskelbta: |

„Kai turėsi vaikų suprasi“ yra ta frazė, kurią turite naudoti, jei norite įkyrėti žmonėms. Ji aplinkinius veikia panašiai, kaip kepsnių vakarėlyje ištarta frazė „Aš esu veganas“, palydėta priekaištingos šypsenėlės ir pamokslo apie gyvūnėlių patiriamas beprasmiškas kančias. Gal ir nesate neteisūs, bet esate siaubingai nemangūs. Dar daugiau, patys kalti, kad veganai, kaip ir pats kalti, kad tėvystė užklupo netikėtai ir nepasiruošus, ir pasirodė, kad viskas yra šiek tiek smarkiai kitaip. Ne visiems susisuka smegenys ir ne visiems jų atžalėlė tampa kosmoso centru reguliuojanti jų pačių gyvenimą. Čia būtų dar nieko, bet tokie žmonės nori, kad ir likęs pasaulis prisitaikytų prie jų. Restoranuose visi turi taikstytis su išdaigomis ir ramybės drumstimu. Gatvėse pėstieji turi žiūrėti ar koks į mokyklą vežantis savo vaikus tėvelis neskuba, tad negali praleisti pėsčiųjų, o kiti vairuotojai, kurie užuot važiavę savo juostą turi aplenkti tą, kuriam visur yra tinkama vieta sustoti, kad palydėtų vaikutį už rankos į klasę. Teatruose ir  parodose kiti žiūrovai ar stebėtojai turi klausytis paaiškinimų skirtų keturmečiams, kurie pertraukia šnarpštimas, žviegimas ir garsių „man neįdomu“ arba „man tai negražu“. Poliklinikose tvarkingi pacientai turi jaustis mažiau pacientai, nes čia kažkieno tėtukas nusprendė, kad jų problema yra pakankama ateiti neužsirašius ir lįsti be eilės. Turbūt niekada nenustosiu stebėtis, kiek aplinkui daug yra kantrių ir atlaidžių žmonių.

Pakalbėkime apie sergančių vaikų tėvus. Dauguma yra absoliučiai neįdomiai normalūs. Kaip žmonės tiesiog mandagūs, korektiški, kantrūs. Kaip tėvai, sugeba patys įvertinti savo vaikų būklę. Į polikliniką juos dažniausiai atveda kai vaikas tikrai serga ir nori pasitarti dėl gydymo. Arba jiems patiems reikia nedarbingumo, kad galėtų slaugyti vaiką, o vaikui pažymos į darželį ir mokyklą. Kai pradėjo gydyti namuose, o vaikui negerėja. Kai pirmą kartą tokia prasta būklė. Dar būna tokių tėvų, kurie paskambina gydytojui pasiklausti, ar reikia ateiti, ir nupasakoja situaciją ir kaip gydė. Jie ateina tvarkingai pagal savo laiką, užsirašę iš anksto ir neburba, jei reikia palaukti šiek tiek ilgiau. Ji stebi vaiką ir vertina būklę patys, nes pažįsta savo vaiką. Jie pasiklausia savo tėvų nuomonės, jie prisimena ankstesnius vizitus pas gydytoją ir duotus patarimus. Jie nepuola į polikliniką pirmą slogos ligos dieną, ir juo labiau nevažiuoja į ligoninę. Ir šie žmonės kalbėdami su vaikų neturinčiais draugais nevarto akių „kai turėsi savo – suprasi.“

Ricard Canals - Sergantis vaikas

Ricard Canals – Sergantis vaikas

Kur kas įdomesni tie, kurie eina ieškoti teisybės, jei tenka laukti nors minutę po to, kai ateina talonėlyje numatytas vizito laikas. Arba tie, kuriems negalioja bendra tvarka kaip visiems – užsirašyti iš anksto, eiti savo laiku, o ne tada kai užsimanai. Arba tie, kurie ateina į polikliniką tik pristatyti išrašų iš ligoninės. Tokių vaikų kortelės paprastai būna išpampusios nuo geltonų vaikų priėmimo skyriaus lapų (su įrašais „šiandien sukarščiavo iki 37,4“; „šiandien vieną kartą išvėmė“; ir panašūs), o kortelėje šeimos gydytojo įrašai dažniausiai būna „Pristatė išrašą iš ligoninės. Šiuo metu skundų neturi – pasveiko.“

Tai tėvai, kurie turi didelį nerimą. Nerimas per se yra visai neblogai, bet tai klaidingas žinojimas, kad nežinia kas bus, bet bus blogai. Pritariu, kad geriau be reikalo parodyti vaiką gydytojui, nei vėliau pirkti mažą baltą karstelį. Mano aptariami tėvai turi tokį didelį nerimą, kuris susiaurina periferinį matymą iki jų vienintelių problemos. Tie tėvai tada mato sprendimą (ligoninė), bet nemato, kad ten bus daugiau tokių nusprendusių. Ir gerai būtų, jei visi vežtų apysveikius vaikus, bet kaip minėjau, daugumai žmonių kažkaip pavyksta atskirti, kur ligotas, o kur sveikas veikas, ir kaip tyčia į gydymo įstaigas veža ligotus vaikus. Vaikų ligos ypatingos tuo, kad dažniausiai jos užkrečiamos. Be to, net ir negaluojantis vaikas gali būti iš principo sveikas. T.y. tas vaikas kuris žaidžia, domisi aplinka, gerai valgo ir geria, kuriam adekvačiai auga svoris ir ūgis, kuris ramiai miega, o atsibunda pailsėjęs, kuris aktyvus, budrus ir dėmesingas.

Taigi, jei savo šiandien  truputį sukarščiavusį angelėlį nuvešite į ligoninę, tai jis grįš iš ten ne tik karščiuodamas, bet ir vemdamas, viduriuodamas, kosėdamas ir išbertas.  Angelėlis jums tikrai padėkos už meilę ir rūpestį. „O tai ką daryti,  gydytojo į namus tai neišsikviesi“*? Gydytojas namuose gali padaryti tiek pat, kiek ir jūs, plius išrašyti receptą. Be to, per tą laiką kol į namus nuvažiuotų (30 min), apžiūrėtų jūsų vaiką ir įvertintų jo būklę (15 min), grįžtų arba važiuotų toliau (30 min.), spėtų savo kabinete priimti ir suteikti pagalbą dešimčiai žmonių. Valstybinėje įstaigoje vienam pacientui gydytojui leidžia skirti daugiausiai 15 minučių teoriškai, kas praktikoje reiškia 3-10 minučių.

Grubiai tariant yra dviejų tipų gydymo įstaigos: poliklinikos (šeimos klinikos) – kur pagalba suteikiama, kad žmonės gerai ir patogiai gyventų, ir ligoninės – tiems, kas iki poliklinikos jau nebelabai gali nueiti ir tam, kad nenumirtų.

Tėvai ir gydytojai skirtingai suvokia kas yra baisu. Kai tėvai panikuos, kad jų atžalėlė karščiuoja, dauguma gydytojų bus tokiais visiškai nesusidomėjusiais veidais ir sakys, kad čia išvis nesiskaito kaip temperatūros pakilimas. Medikas susidomės, kai temperatūra pakils virš 37,4°C, ir labiau susidomės, jei virš 38,6°C. Jei porą dienų, nepaisant gydymo temperatūrą mažinančiais vaistai, išliks 40°C, tik tada gydytojas sakys, kad verta sunerimti. Turbūt kiekvienas baigęs mokyklą arba pasimokęs vairuoti, arba šiaip gyvenantis kiek labiau civilizuotoje vietoje nei Vidurio Azijos plynaukštėse, moka gaivinimo ABC**: airway (kvėpavimo takai), breathing (kvėpavimas), circulation (kraujo apytaka), ne taip dažnai girdėtas yra D – disability (funkcijos sutrikimas) ir E – exposure (išorinis poveikis). Raidės yra kaip užuomina, kurios sistemos sutrikimas gali būti pavojingas gyvybei: užspringsta, nekvėpuoja, neplaka širdis, dūsta, traukuliuoja, nepertraukiamai vemia, dėl skausmo negali absoliučiai nieko veikti ir panašiai. Va čia yra skubu ir rimta medikų akimis. Dėl ausytės skausmo niekas nemes visų savo darbų, o dar pagalvos, kodėl patys savo vaikui negalite duoti vaistų nuo skausmo.

01-intro-01-diagram-NEW

Žinoma, pačiam sunku nuspręsti kada gi jau tas reikalas. Ypač neturint medicininio išsilavinimo (su išsilavinimu tėvams irgi ne visada pasiseka tai įvertinti, tai nusiraminkite – kai esi paciento ar jo artimojo padėtyje dalykai atrodo kur kas kitaip, nei neturint asmeninio ryšio su pacientu). Dar niekada į polikliniką atėjusiam pacientui nepasakiau, kad atėjo be reikalo, ir ne todėl, kad esu mandagus žmogus. Bet visada galima pasigooglinti, ar su esamais simptomais jau reikia į ligoninę, ar nereikia. Geriausia, jei googlinate angliškai. Pavyzdžiui labai gražiai  Sietlo (JAV) vaikų ligoninė pagal kiekvieną simptomą susirašę kas ką reiškia, iš kur atsiranda ir kada bei kokiu greičiu reikėtų kreiptis į gydytojus. Arba bent paskambinkite į polikliniką paklausti ar jau važiuoti. Vis tiek priėmimo skyriuje tektų lauktų (jei tai ne tas atvejis, kuris jau ir medikams labiau nei įdomus).

Nesunkiai ar vidutiniškai sunkiai sergančiam ligoniui geriausia yra būti namuose. Vaikams ligoninė kelia stresą. Ir ligoninės aplinka šiaip nėra saugi. Priėmimo skyrius irgi nėra pati tinkamiausia vieta vaikui, jei nėra tikrai būtino reikalo. Galbūt susidaro iliuzija, kad ten daug priežiūros ir geros sąlygos sveikti, nes daug baltų chalatų, ir dažnai subado, kad atliktų tyrimus. Bet tyrimai negydo, o ligoninės maistas neskanus. Namuose vaikas neužsikrės kitomis ligomis, bus savo artimoje aplinkoje, tėvai ar kiti vaikui artimi žmonės kur kas geriau pasirūpins nei skyriaus personalas. O labiausiai tai vaikus gydo tėvų meilė ir rūpestis, to nei viena ligoninė negali suteikti.

 

________

* Ir taip manantys ne visai teisūs: SAM ministro įsakymas dėl šeimos gydytojų vizitų į namus.

** Lietuviškas KKK kažkaip ne taip gražiai skambėtų. :)

 

Man tik siuntimo

Paskelbta: |

– Sveiki, kas nutiko? (Tikrai būtent taip ir sveikinuosi. Laukiu, kol kas nors replikuos tą „sveiki“, kol kas niekam neužkliuvo.)
– Nieko. Man tik siuntimo.
– Dėl kokios priežasties jums reikalingas siuntimas? Kas nutiko?
– Man pas kardiologą reikia.
– O ką nemalonaus jaučiate?
– Nu man reikia pas kardiologą siuntimo.

Dažnai sako, kad reikia profilaktiškai, pasitikrinti. Prašosi ne vien pas kardiologus, dar mėgsta neurologus (bet pas juos išsitirti ar profilaktiškai nenori kažkodėl), LOR (ausų, nosies, gerklės gydytojus, kurie labai prašo, kad jų specialybę trumpintume ANG), echoskopijai (endoskopijai, arba tyrimui kai kiša žarną į kurią nors angą, siuntimų patys beveik niekada neprašo), mėgsta magnetui (MRT), arba tomografijai (kompiuterinei, nes magentinė turbūt mažiau tomografija) prašyti. Paskutiniams dviems šeimos gydytojai siuntimų nerašo, tad labai paprasta – viena magiška frazė, ir pacientas nebeprašo. O jei yra laiko dar kokioms dviems trims gudrioms frazėms, dažnai ir nebenori. Kitas reikalas, kai to tikrai reikia, bet šį kartą ne apie tai.

Yra tokia nedidelė pacientų kategorija, kurie ypatingai nori būti ištirti ir gydomi. Nepagalvokite, tai nebūtinai hipochondrikai, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą ir bijo, kad tai rimtos ligos simptomas, kurios kažkodėl niekas neranda. Randa, bet ne tą, kurios norisi ir bijoma. Viena grupė tokių norinčių išsitirti, yra tie nesupranta šeimos gydytojo koncepcijos. Galvoja, kad ligas gydo specialistai, o šeimos gydytojas tik tarp kitko. Panašūs į juos yra tie, kurie susidūrę su prastais šeimos gydytojais, ir galvoja, kad viską žino geriau už visus šeimos gydytojus, nes jie visi tik iešmininkai. Dr. Google tipo pacientai patys sau susiranda ir diagnozuojasi, bet reikia dėl formalumo nueiti pas normalų specialistą, kad patvirtintų.  Ir galiausiai, daugybe ligų sergantys pacientai, kurių ligų stažas ilgesnis, nei mano egzistavimas šioje žemėje, kurie nori profilaktiškai pasigydyti ar kad gerai ištirtų, kas man iš tikrųjų yra (du pasauliniai karai, šeši proanūkiai, ir ligos, vertos dešimties kompensuojamųjų vaistų* receptų turbūt dar per mažai).

Pirma reakcija žinote kokia? Atlaidi ir empatiška šypsena. Tada turi eiti frazė, svarbiausia nuoširdi, „aš suprantu jūsų susirūpinimą“. Po jos galima aiškintis motyvus. Labai smagu, kai tam reikalui yra bent 15 minučių. Paprastai reikia aptarnauti bent 40 pacientų per tą trumpą darbo dieną, vadinasi penkios-septynios minutės pacientui. Tarkime, kad laiko yra. Antras žingsnis, įvertinti prašymo pagrįstumą. Apie trečdaliui tokių pacientų galėdavau padėti savo kabinete: pažiūrėti ausį, išplauti sieros kamštį, parašyti kokį nors vaistą, padidinti vaisto dozę, perrišti žaizdą, išimti siūlus ir t.t. Ir tada jie labai nudžiunga, nes, pasirodo, nereikia pas specialistą. Likę kaip kada, vieniems reikėdavo siuntimo, bet visai ne ten kur prašė. Kitiems reikėdavo ir jį prašydavau.

Jeigu laiko arba noro aiškintis nėra, o pacientas prašo siuntimo, tai toks kantrus ir švelnus dialogas, kaip aprašiau pradžioje, net nevyksta. Šiek tiek lengviau, jei gydytojas pacientą pažįsta. Vertinimo dalis sutrumpėja. Jei pacientą matai pirmą kartą gyvenime, o jo kortelė stora, kaip Senasis testamentas (pažiūrėkit, viskas surašyta kortelėje, – į klausimus apie būklę kai kurie taip atsako) susiduri su iššūkiu. Gali imti ir parašyti siuntimą dėl formalumo pagal paciento diktavimą. Pacientas bus tris minutes laimingas*. Gydytojas gavęs tokį siuntimą ne. Įstaigos ir ligonių kasos piktai atsidustų ir pabambėtų, kad be reikalo eikvoji resursus. Kiti pacientai taip įgyja pretekstą piktintis ilgomis eilėmis. Jei kruopštumo daugiau, ir kantrybė tokia jau ant ribos, tada gali demonstratyviai vartyti kortelę, kol surašysi viską, kas turi būti siuntime, paprastai pacientai pasiduoda greičiau ir ima bendradarbiauti. Nors manau, kad jie sako žiūrėti į kortelę, nes patys pasimetę tarp savo ligų, tyrimų, vaistų ir kitų istorijų. Jei kantrybės visai nėra ir pacientas išsako, kad jam viskas gerai, tai gydytojas gali palinkėti, kad ir toliau viskas būtų gerai, o siuntimo jums kol kas nereikia, dėkui, viso gero, kitas, prašau, užeikite, labą dieną, sėskitės, kuo skundžiatės. Svarbu tarp žodžių nedaryti pauzių.

Bet šitie pacientai yra geri ir mandagūs, nes atėjo vizitui užsirašę iš anksto, savo laiku. Mano patys mėgstamiausi, kurie įlenda į kabinetą „man tik siuntimo“, arba kurie pasigauna tarpdury, kai po darbo dienos su glėbiu kortelių eini iš darbo. Tada dialogas būna „kuriai jūs valandai?“, „tai aš neužsirašiau, nes man tik siun…“, „tai nueikite į registratūrą, užsirašykite ir priimsiu“. Tokie paklausę protingo patarimo paskui terorizuoja vargšes registratores, nes jiems staiga jau šiandien konsultacija, operacija ar dar kas nors ir reikia siuntimo, tyrimų ir dar ko nors, daaaakareee, susimilkit, priimkit. Nu, nes tikrai, tegu tie trisdešimt karščiuojančių, vemenčių, viduriuojančių ar tvarkingai atėjusių, kad jiems išraštų vaistų, tegu palaukia prieš tą vargšą, kuris nemoka naudotis laikrodžiu, kalendoriumi ir pagarba aplinkiniams. Jei tokių žmonių pažįstate, perduokite, kad knygynuose dar gali pigiai įsigyti darbo kalendorių. Atleiskite, bet VLK tokiu atveju būna labai maloningos, ir leidžia pačiam pacientui susimokėti už konsultaciją, jei nėra siuntimo. „Leidžia“ nes jie tokie talibai diktuojantys taisykles ir mėgstantys pinigų skirtymo monopolį, dažnai nesudarantys sąlygų pacientams išleisti pinigų, kai jie norėtų ir patys tai padaryti. Taigi, mano mieli užuomaršos, jūs galite eiti ir be siuntimo visur kur jums reikia. Paprasta žodinė konsultacija kainuos gal tik kuklią dešimtinę į poliklinikos kasą, na, o jei rimtesnė operacija, pvz. šuntavimo, Santariškėse susimokėtumėte  €10500.

Šį tekstą rašiau ne tam, kad išsiliečiau apie savo patirtis su pacientais, o tam, kad suprastumėte, kad siuntimas nėra tik popieriukas ir formalizmas skirtas pagadinti gyvenimą. Mano rezidentūros kuratorius gydytojas Valerijus Morozovas siuntimą vadina taip: „Siuntimas – tai veiksmas, atsirandantis po konsultacijos, apie kurio būtinumą sprendžia gydytojas, atskingas už ji ir teisiškai, ir finansiškai. Paciento noras nėra indikacija Teritorinių Ligonių Kasų apmokamai konsultacijai.“ Normalų siuntimą parašyti nėra „tik“ paimti ir parašyti „prašau konsultacijos“, end of the story. Siuntime turi būti ne tik asmens duomenys ir kuo serga, su TLK-10 kodais (siunčiu linkėjimus vienai ligoninei, kuri ne tik tų kodų niekada neparašo, bet kartais ir išrašų po operacijų ar konsultacijų neduoda). Reikia nurodyti kaip pacientas dabar jaučiasi, kaip buvo gydyta. Kokios dar yra ligos, kaip jos gydomos. Aprašyti objektyviai būklę, pridėti atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas. Pagrįsti, kodėl specialisto kuriam siunčiama, konsultacija yra būtina ir ko tikimasi iš jo konsultacijos. Ir konsultuojamas ne pacientas, o gydytojas konsultuoja kitą gydytoją, kurio kompetencijos tam klausimui neužtenka, taigi, ne pacientas turi spręsti apie kompetencijos trūkumą, o pats gydytojas.

William Adolphe Bouguereau — "Sunki pamoka"

William Adolphe Bouguereau — „Sunki pamoka“

Suprantu, kad ne iš gero gyvenimo visiems tų siuntimų reikia. Bet kad susiklabėtumėte su gydytojais pirmiausia atsakykite ko klausia. Paaiškinkite savo ligą ir situaciją. Jeigu specialistas liepė pasirodyti, nurodykite, kur taip parašyta, duokite išrašą, arba pasakykite kada buvo pristatytas. Užsirašykite vizitui ir anksto. Jei turite gerą kontaktą su gydytoju, galite kelios dienos prieš vizitą paskambinti ir įspėti, kad reikės siuntimo, taip bus galima jį paruošti iš anksto.

_____________

* Vaistų man negaila, bet vyresnio amžiaus pacientams polifarmacija, t.y. daugiau kaip penki vaistai gali duoti daugiau žalos nei naudos: dėl vaistų sąveikų, pašalinių poveikių, užmaršumo. Tokiam pacientui labiausiai reikėtų siuntimo pas geriatrą, kad peržiūrėtų gydymą.

** Žmonės trumpai išlaiko džiaugsmo ir laimės pojūtį. Jiems atrodo, kad jei nutiks tas ar anas, tada jie bus tikrai labai laimingi. Dar daugiau, nuo tada bus visados laimingi. Mokslas sako, kad mes linkę pervertinti savo spėjimų galimybes. (Philip Tetlock, How to Win at Forecasting)

Ką nuperka kyšis

Paskelbta: |

Buvo rugsėjis ir dar šilta. Su drauge šnekučiavomės mažutėje kavinėje Trakų gatvėje, kai kažkurioje vietoje į pokalbį įsiterpė miela senjorė. Išreiškė savo nuomonę apie tai, ką mes kalbėjom, apie tai, kad nusivylė Butkevičiumi, nes ir tas korumpuotas ir praktikuojantis nepotizmą, o galiausiai pasisuko kalba apie „atsidėkojimą“ gydytojams. Su drauge prisipažinome, kad esame gydytojos, ir bandėme savo pavyzdžiu nupasakoti, kad niekas nesikeičia, ar tu duosi, ar neduosi pinigų, bet ji netikėjo. Sakė kaip dalino litus, taip toliau dalins eurus, nes nori gyventi. O jei neims, tai ras kaip duoti, nes vis tiek taip veikia geriau.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mąsto žmonės, kurie mielai atsisveikina su pinigais. Blogiausia, kad negali sakyti, jog jie visiškai neteisūs. Dar liūdniau, kad patys gydytojai kartais vieni kitiems moka kyšius. Tiesa, mokėti kyšius nepainioti su šiaip pinigų davimu,  tai paaiškinsiu vėliau. Kita noro gyventi pusė yra, kad pacientai jaučiasi geriečiais ir teisuoliais, nes nori, kad gydytojas gyventų, todėl pašelpia savo varganais €10. Kažkaip įdomiausia, kad tai nesutrukdo tiems patiems žmonėms padejuoti, kad kompensuojamųjų priemoka didelė (nebūtų tokia didelė, jei pirktų generinius vaistus, o ne etinius*).

Daug skaičiau pacientų forumuose ar klausiau pasisakymų, kodėl jie duoda pinigus. Arba daiktus, arba maistą**. Yra ne vien pragmatinis momentas, bet daug maginio mąstymo, sakyčiau net, archetipinio įpročio. Prisiminkite, iki modernių laikų su visokiais sveikatos draudimais, fondais ir valstybinėmis medicinomis, žmonės su gydytojais atsiskaitydavo tiesiogiai pagal savi išgales, kad pinigais, kas daržo gėrybėmis, arba gaudavo už dyką paslaugas kaip labdarą. Kitiems davimas yra kaip beviltiškumo mostas link begalybės.

Linkėjimai nuo Arthur Sch.

Linkėjimai nuo Arthuro Sch.

Yra viena pagrindinė baimė – mirties baimė, visos kitos tik išvestinės. Mirtis nebūtinai fizinė, tai gali būti socialinė mirtis, baimė, kad tapsi nereikšmingas, nereikalingas, pamirštas, neįgalus, išjuoktas, sumenkintas, pažemintas. Medikų tokia jau darbo specifika: būti šalia tas baimes išgyvenančių ar jas į pasąmonę nugrūdančių žmonių. Vieni tą baimę sprendžia keldami nepagrįstai didelius lūkesčius gydytojams. Kai gydytojas atsisako, priima tai kaip žinutę susimokėti. Dažnai beviltiškumo akimirkomis žmonės pasirengę bet kokius gydytojo gestus interpretuoti kaip užuominą apie vokelius. Nesusimąsto, kad gal gydytojas nevalgė nuo pat penkių ryto, kai atsikėlė, ir pasiglosto tuščią pilvą, kad neurgztų, ar ilgesingai pažiūri pro langą, nes iki tol matė tik ligos istorijas, arba elementariai susikuteno ties ta vieta, kur kišenė, be jokių gilesnių minčių. Kitiems davimas (nebūtinai pinigų, kad ir gėlės) yra įsitraukimo į procesą simbolis. Dar yra padėka po gydymo, dėkojama nebūtinai už išskirtinai gerą servisą, ar ypatingas pastangas. Gydytojui gali atrodyti, kad jis tik dirba savo darbą, kad darė viską pagal standartines procedūras, bet jei žmogus išsivaduoja iš egizistencinio nerimo, tai vėl, tas fantas eurų, šokolado, medaus, pyrago, vilnonių kojinių, autorinių darbų ar ko tik nori, pavidalu tarsi materializuojasi ir gali būti paleistas, kartu sustiprinant gydomąjį efektą.

Kai kalbama apie tai, kaip pacientai kažką turinčio materialinę vertę duoda gydytojui, tai skamba korupcijos kontekste***. Bet korupcija juk yra siekis, kad kažkas darytų tai, ko neturėtų daryti mainais į materialią naudą, arba kad nedarytų to, ką turėtų padaryti, irgi, iš to gaudamas naudos. Vertinti davimą tik kaip korupciją apraišką irgi yra ne iki galo tikslu. Labai pakeitė požiūrį trumpas ciklas vienoje privačioje klinikoje, ir kad ten pacientai lygiai taip pat neša butelius, saldainius, ar palieka grynųjų, tik skirtumas tas, kad dar susimoka į kasą.

Kai žmonės duoda pinigų, gėlių, maisto, savo daiktų ir panašiai, jei dažniausiai tai iškeičia į tai, ką gydytojas ir taip daro ir darytų. Maždaug, Laba diena, gydytoja, čia jums rožė už tai, kad egzistuojate (paskui tą rožę palikau registratūroje, nes nesiveši gi autobusu per pusę miesto). Gydytojas kartais prašo pinigų už savo tiesioginį darbą. Pavyzdžiui, už biuletenį (nedarbingumo pažymėjimą, kaip šiais laikais vadina). Arba už gyvybiškai nebūtiną, gyvenimo kokybę gerinančią operaciją. Bet jeigu jis kažką turi daryti ir nedaro, kol nesumokėta – čia jau reketas, ir pacientas turi kreiptis į STT, o teismas bausti. Tik pacientas nesikreipia. Gal tai  nedidelis miestelis, o tas gydytojas turi monopolį, ir tada pigiau sukandus dantis nuleidus galvą susimokėti, nei važiuoti į kitą miestą ir ieškoti kito specialisto, tiesiog kainuos mažiau laiko, nervų ir pinigų. Galbūt tai nors ir didelis miestas, bet gydytojas dirba patogioje vietoje ir patogiu laiku, ir daugiau nežinia kuo pakeisti, tai kenti, nes pripratęs prie to žmogaus, ir susimokėti ne taip dažnai reikia. Dalis žmonių moka neoficialiai nes neturi galimybės susimokėti į kasą.****  Pavyzdžiui už greitesnes ar geresnes paslaugas, už daugiau dėmesio. Kiti atvejai būna, kai pacientai savo iniciatyva agresyviai bruka pinigus. Pacientui nieko nereiškia įkišti pinigus tarp saldainių (jei jūsų giminaitis medikas davė dėžę saldainių, o ten radote eurų, tai maža tikimybė, kad jie iš minėto giminaičio kišenės), nieko nereiškia ir prisliūkinus į kišti kokią vieną ar dvi žalias kupiūras  į kišenę, o paskui pabėgti, kad nesugalvotų grąžinti. Ir aš patyriau „galiu atsilyginti“, kai išeinu pro duris, nes „bėda, neapsižiūrėjau, reikia šiandien siuntimo“. Kai pagalvoji, virtuvė pati nesusiremontuos. Pasiūliau užsirašyti bendra tvarka registratūroje vizitui, nes tvarka galioja visiems vienoda ir man nereikia jūsų „atsilyginsiu“. Bet jei jie su tais pinigais nori tik atsisveikinti, ir neįdeda į tai jokio prašymo, tada koks tai kyšis? Yra tokių, kurie duoda su reikalavimu: daugiau dėmesio, arba priimti anksčiau numatyto laiko, anksčiau išoperuoti, būti priimtiems papildomai, kad ateitų į namus, kad perkeltų į geresnę palatą.

Gydytojai kitiems gydytojams paduoda vokus kartu su prašymu. Tai ypatingo liūdnumo dalykas. Toks liūdnas, kad man norisi verkti iš nusivylimo ir bejėgiškumo. Kai sužinojau, kad taip būna, negalėjau patikėti. Tai vienas iš pavyzdžių to beviltiškumo. Iš dalies būti gydytoju ir pacientu, arba būti gydytoju, ir kai tavo artimasis yra pacientas, yra ypatingai sudėtinga situacija. Tau atrodo, kad žinai geriau. Kartais taip ir būna, kartais būna visai ne taip. Nuomonės su gydančia komanda išsiskiria. Tada galiausiai nusprendi, velniop, yra įprasta duoti pinigų, todėl duodi. Pasieki rezultatą. Jautiesi kaip nekokybiška savęs iškamša. Ir graudus beviltiškumas būna, kai tikrai darai daug, stengiesi, nes esi gydytojas ir tau patinka medicina, patinka dirbti ir būti gydytoju, ir darai nes jauti, kad reikia tam žmogui, o tada įkiša pinigų. Bloga, nes jautiesi nusipelnęs ir užsidirbęs. Ką tik pardavei meilę už pinigus, sveikinu. Jau ne vien pagal ligų riziką ir profesijos senumą esi panašus su kai kuo.

Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus. Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t,y., žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam juos padaryti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną-du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. Už juos niekas nieko nemoka, į darbo valandų apskaitą neįtraukiamą, o po tokios paros budėjimo, laisvos dienos irgi gali nesulaukti. Taip, leftistinė Europos sąjungos darbo laiko direktyva tik bailiams. Tada nusispjauna ir paima, kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia atvykti į „darbą“, atsinešti valgyti, ir tai padaryti už savo lėšas). Paskui turbūt ties kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti pinigų virš biudžeto. Paskui pabundi vieną dieną, suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug €200 vertės) nusipenėjęs endoprotezistas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.

Kaip elgiasi gydytojas, kai gauna eurų ar suvenyrų, bet pats to neprašė, ar kai pacientas tiesiog duoda ir nieko papildomo neužsako. Niekas nepasikeičia. Blogas chirurgas kruopščiau rankų nesiplauna ir geriau operuoti nepradeda. Geras chirurgas negavęs irgi blogiau nepradės operuoti. Nes tai apie įgūdžius ir įpročius. Šeimos gydytojas kaip rašė paskirtus (kompensuojamuosius) vaistus, tai toliau rašys, nes yra reikalas. Arba paskirs tyrimus pagal reikalą tiek, kiek gali. Iš kitos pusės, net neprašydamas pacientas, kai ateina su suvenyrais atsineša nebylų lūkestį, o gydytojas jį gali perimti. Tai baigiasi agresyvesniu gydymu, pradedant nuo nebūtinai reikalingų antibiotikų (penktadienis, paskui nedirbs poliklinika), baigiant didesnės chirurgijos pertekliumi (gal čia dar kokius limfmazgius išlupti, gal čia dar labiau prapjauti, o maža kur tas vėžys išėjęs). Nežinau kodėl taip įprasta vertinti pastangas, o ne rezultatą.

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Kaip išnaikinti neoficialių mokėjimų kultūrą? Pirmiausia neturi likti poreikio gauti. Adekvatūs atlyginimai, protu suvokiami krūviai, darbas kuriam reikia tų žinių ir įgūdžių, kuriems mokytasi, o ne nekvalifikuoti darbai. Iš pacientų pusės – pasakyti nuoširdų ačiū. Arba nuoširdų prašau man padėti, atvirai išsakyti savo baimę ir nerimą. Absoliuti daugumą gydytojų visai nenori jokių jūsų pinigų ar saldainių. Daug gydytojų purtysis grynųjų, bet mielai įrodys savo profesionalumą ir kvalifikaciją.Galiausiai, nereikia išradinėti dviračio, kai jį jau, pavyzdžiui, Tarptautinis Skaidrumas išrado.

_______

* Farmos meluotojai atstovai pateikia neatremiamą argumentą, kad tyrimai tai su jų brand’iniu (etiniu), „originaliu“ kaip patys vadina, vaistu daryti, kad čia jie išrado tą vaistą, tai jis by default geresnis. Ne nu tai jo, jei perki mašiną, tai tik Mercedes pirkti reikia, nes Karlas Benzas su Geottliebu Daimleriu automobilį išrado. Visokie Lexus, Porche, ir kiti tai čia generinis pasirinkimas. Nieko gero. O su kokia nors Volvo ar neduokdie, Jaguar, tai išvis šakės. Čia jų „argumentacija“ tokia, true story.

** Neša pvz. saldų čilietišką vyną (ir tai geriausiu atveju), o tai kodėl ne craft alų, kokios fancy schmancy rūšies ar daryklos. Arba prideda pigios kavos, pigaus šokolado, pigių saldainių, tai kodėl ne tiesiog ne dėžutę brangesnių sausainių? Saldainiai ir šokoladai yra visai nesveika, kaip ir alkoholis, kodėl tai neša gydytojams, kodėl ne kokius nors Pringles? Arba vaisius ir daržoves. Kartais žmonės atneša savo kepinių ar rankdarbių. Tada yra miela. Kai kurie pacientai sako, kad maisto atnešimas nuvertina gydytoją, todėl ir duoda eurus. O tai jau nežemina?

***Jei The Economist straipsnis TL;DR – Dovanos ir kyšiai Europoje būdingi Rytų šalims, posovietinei erdvei kur likę mažos algos, bet blogiausia, sisteminė korupcija: klanai, susitarimai, postų dalybos, lėšų skirstymo neskaidrumas. O kalbant apie gydytojo-paciento santykį korupcijos terminas per siauras ir netikslus. Apie ką ir aš rašau.

**** Beje, kai žmogus pats moka už paslaugas, tai turi kur kas geresnį terapinį efektą. Todėl psichoterapija beveik visada mokama – kieno pinigai, to ir muzika. Iš dalies tiek daug nesusipratimų sveikatos apsaugoje, nes moka ne pacientas tiesiogiai, o sumokėtus mokesčius skirsto ligonių kasos.

Patikimo neatitikimai

Paskelbta: |

Yra buvę atvejų, kai jūs kažkam patinkate, bet tas kažkas nepatinka jums? Arba atvirkščiai? Manau, kad buvę.

Dažniausiai su šiuo neatitikimu susiduriu darbe, nes apskritai darbo pobūdis lemia, kad tiesiog kiekybiškai yra daugiau žmonių, iš kitos pusės,  pačioje santykio kokybėje užprogramuota, kad toks neatitikimas atsiras, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių apskritai vieni kitiems žmonės patinka arba nepatinka.

Turbūt esminis patikimo kitiems punktas yra kaip patogiai kitas šalia tavęs jaučiasi. Patogumas labai sąlyginas terminas, čia bus ir ar jautiesi oriai, pagarbiai, įvertintas, pripažintas, išgirstas, suprastas, ar nesijauti suvaržytai, gėdingai, ir būtų galima tęsti, tęsti, tęsti. Komfortą kitam galima sukelti paprastais keliais žingsniais: šypsotis; išmokti ir atsiminti vardą žmogaus su kuriuo bendrauji; išmokti klausytis, išgirsti, atsižvelgti; neapkrauti kito žmogaus informacija, kurios nenori girdėti; kalbomis ir veiksmais parodyti, kad tas žmogus yra svarbus; kalbėti pašnekovui suprantama kalba; ir panašiai.

Dar vienas kiek subtilesnis atvejis patikti, kai atitinki kažkieno lūkesčius. Jis visiškai nepriklauso nuo objekto. Jei subjekto lūkesčiai nepatenkinami, tada ir objektas ima visiškai nepatikti. Stenkis kiek nori, jei asmuo, su kuriuo bendrauji turi įsivaizdavimą apie tai, koks turėtum būti, bet nesi, atsiras emocija skalėje nuo švelnaus nusivylimo iki įtampos.

Lūkesčiai

Lūkesčiai

Taigi, pacientai.

Papasakosiu asmeninę istoriją iš to, kaip pati buvau paciento pozicijoje. Keičiau gydymo įstaigą į esančią arčiau namų. Reikėjo išsirinkti naują šeimos gydytoją. Pabandžiau būti kaip pacientas ir išsiaiškinti kas iš toje įstaigoje dirbančių medikų yra geriausi. Ir susidūriau su problema. Visų pirma nėra kur ieškoti informacijos. Yra toks puslapis pincetas.lt kur atsiliepimai apie gydytojus truputį nekonkretūs, švelniai tariant. Apie tą patį specialistą gali rasti ir kad vos ne dievas, ir kad vos nenuvarė į kapus. Jei kaip kontrolinę grupę pasirenki asmeniškai žinomą gydytoją ir paskaitai komentarus, tai jie rodosi dar mažiau naudingi. Iš esmės beveik visi komentarai yra apie bendravimo kokybę. Ar maloniai kalba, ar paaiškina kaip ką kodėl daro, ar atsako į klausimus. Jei bendravo nemaloniai dar bus parašyta, kad pražiūrėjo ligą, nugydė, nužudė, išvarė (kai kuriais atvejais tikrai pagrįstai gydytojai nepriima pacientų. Ir ne todėl, kad pacientui pagalbos nereikėtų, bet todėl, kad ne ten atėjo arba su netvarkingais dokumentais). Bandžiau ieškoti kur nors kitur, atsidūriau supermamų forume, kur išvis kosminiai gydytojų vertinimo kriterijai „negaili siuntimų“. Nu wow. Just wow. Aš apskritai galvočiau, kad šitas gydytojas arba lengvai pasiduoda pacientų spaudimui, arba nelabai gerai išmano mediciną arba pacientas turi tikrai daug problemų. Bet daug. Apie sunkumą kalba neina, eina apie kiekį. „Superfaina ir šauni daktarė“ kad ir ką tai reikštų. Dar amžius: arba „jauna/-as“ arba „patyrusi/-ęs“. Dar užteko kantrybės paskaityti šiaip atsitiktinius forumus ar puslapiuose atsiliepimus, kuriuose nieko svarbaus neradau. Galiausiai gydytoją išrinkti patikėjau registratorėms, maždaug kaip bus taip bus.

Tas, kad pacientai neturi aiškių gydytojų darbo vertinimo kriterijų labai jaučiasi bendraujant su jais. Vis išgirstu iš pacientų „jūs labai gera“, kad ir keista, bet mane tai liūdina, net sukelia šiokią tokią įtampą, nes bijau, ar tai nėra kartais manipuliacija, panaši kaip saldainių ar sunkiu atveju eurų kišimas. Ir dar tas „jūs labai gera“ yra ad hominem, o ne kaip specialistui. Kažkam, kas yra po baltu chalatu ir tam, kas lieka po darbo. Bet kai išgirstu tai iš pacientų, nesijaučiu gera. Juk darau ne tai, ko jie norėtų: arba nepaguldau į ligoninę, arba atvirkščiai, neišleidžiu. Galbūt nepaskiriu geriausio įmanomo gydymo. Galbūt neatlikau visų potencialiai reikalingų tyrimų. Galbūt blogai galvojau apie tą pacientą. Galbūt tiesiog dirbu savo darbą. Ir man atrodo įeina į pareigas išklausyti žmogų, ypač jei turiu laiko. Būtent žmogų.

Žmonės pasipasakoja kodėl anksčiau nesikreipė į gydymo įstaigą, kodėl nesigydė namuose, kodėl neteisingai vartojo vaistus, kodėl norėtų, kad jų giminaitis, kurį atvežė, atsigultų į ligoninę, kodėl nesilaikė ankstesnių gydytojų rekomendacijų, kodėl jiems tai neatrodė svarbu, kodėl darė kitus, atrodytų, kvailus, nelogiškus dalykus. Ir tada pamatai, kad jie turi savitą, kad ir iškreiptą logiką. Yra kategorija žmonių, kurie juokiasi, neva tai egzistuoja moteriška logika, bet jų mitinė moteriška logika, net jų pačių mizoginiškais standartais atrodytų prasminga, palyginus su pacientų logika.

Tie, kuriems viskas visada blogai

Tie, kuriems viskas visada blogai

Taigi, klausaisi, šypsaisi, linksi, įterpi porą „suprantama“, „matau, kaip jums sunku“, palinksi protingu žvilgsniu, dar ko nors paklausi  perfrazuodamas jų ankstesnius pasakojimus, arba paaiškini savo veiksmus pagal jų pavartotus raktinius žodžius, bet iš tiesų nepadarai nieko, o jiems lengviau. Jie išreiškia savo simpatijas. Čia nieko kito, tik maginė medicina. Bet tas kas sėdi po baltu chalatu ir klausosi viso to chaoso, kompleksų, kreivo mąstymo, prietarų, įsivaizdavimų, nesusipratimų, klaidingų interpretacijų, belieka tik ramiai šypsotis ir atsiriboti nuo neurotipiškos pagundos teisti ir vertinti. Bet negali mėgsti tų žmonių, gali užjausti, išklausyti, jei pavyksta, mylėti tyra besąlygine krikščioniška arba ezoterine meile, bet tik ne mėgti tuos žmones. Ir vis tiek rūpiniesi, kad jiems patiktų.

Jau nekalbant apie tai, kad stengiesi dar ir gerai atlikti savo darbą iš profesinės pusės. Viską išsiklausti, tinkamai apžiūrėti, paskirti reikiamus tyrimus, gydymą, visą tai suprantamai paaiškinti pacientui. Bet kartais ir tai juos suglumina, nes jei bandai tartis dėl gydymo, kai kurie tai palaiko ne informuoto paciento įtraukimu į gydymo procesą, o gydytojo nekompetencija, ką, nejau gydytojas nežino kaip gydyti, kad liepia pacientui rinktis iš dviejų galimybių, juk jis pacientas, jis neišmano nieko. Arba kiti būna atvirkščiai, susigraudina, kad kažkas pagaliau pasidomėjo ko jie nori.

Didžioji dali pacientų negali patys įvertinti gydytojo darbo, tad vertina šalutinius dalykus, tokius kaip bendravimas. Arba tokius akivaizdžius kaip pagerėjo, nepagerėjo, pablogėjo. Net jei tai nebūtinai bus susiję su gydytojo veiksmais ar neveikimu. Žinodamas kas svarbu pacientams gali labai lengvai išmokti jiems patikti, net nebūtinai viską darydamas mediciniškai teisingai. Gali vykdyti maginę mediciną, o ne įrodymais pagrįstą mediciną ir praslysti, arba gali taikyti abi.

Tiesa, kai leidi žmonėms atsiverti daugiau, tai kaip Pandoros skrynios atvėrimas. Bet visiškai taip. Ant dugno lieka viltis. Tai jei per anksti užveri skrynią, gali tapti ciniku mizantropu, kaip gydytojai iš anekdotų. Arba gali ieškoti tos vilties, to krislo žmogiškumo, ir pasistengti pamėgti tą kitą, kuriam pasirinkai (tokį darbą) padėti.

Visų pirma, tu negali to artimo išvengti; jis iš esmės gyvena tavo kieme. Nepaisyti jo nepadės jokia tobuliausia filosofija. Gali arba nekęsti, arba mylėti; ir tu pasirenki meilę, nes tau gali prireikti jo pagalbos, o jam tavo, ir kartais taip staiga, kad kartais nebus kada nė pagalvoti apie atsakymą. O kadangi tu privalai duoti, kadangi būdamas žmogumi negali neduoti, tai verčiau pasistengti pamėgti tą žmogų, kuriam vis tiek turėsi duoti. (Aldous Huxley, ‘“Kontrapunktas„)

Jis stengėsi (Iliustacija iš Kurto Vonneguto)

Jis stengėsi
(Iliustracija iš Kurto Vonneguto)