Žymų Archyvai: bendravimas

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Paskelbta: |

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.

Patarimai kaip efektyviai bendrauti su gydytoju

Paskelbta: |

Kas bent kartą buvo valstybinėje poliklinikoje žino tą vaizdą, kur ant nepatogių krėslų sėdi eilė žmonių, dar dalis stovi, kur tvyro įtampos atmosfera, o foną sudaro nervingi kosčiojimai. Ir visi žino tuos lyg iš niekur išnyrančius „aš tik paklausti“ žmones, kurie įlenda „minutėlei“, bet neišlenda, atrodo visą amžinybę (nebent gydytojas moka stebuklingą frazę „kelintai valandai jūsų vizitas? Kai ateis laikas, jus pakvies“). O jūsų vizitui skirtas laikas vis trumpėja. Dar labiau sutrumpėja, jei įėję į gydytojo kabinetą imate piktintis ką tik įvykusiu epizodu, arba kad reikėjo ilgai laukti. Arba kai kalbate kitokią su jūsų sveikatos problema nesusijusią tiradą. Gal tam kartui palengvėja, bet problemų nesprendžia.

thermometer-temperature-fever-flu-influenza

Pirmas kelias į efektyvumą konsultacijos tikslo žinojimas

Visame pasaulyje gydytojai gali skirti tik labai ribotą laiko kiekį pacientui. Ar žinote, kad konsultacijai valstybinėje poliklinikoje konsultacija turi trukti iki 15 minučių (sėkmės atveju), o realybėje tik apie 7 minutes? Kaip panaudoti šį laiką kuo efektyviau ir gauti maksimalią naudą sau.

Kai suseregate ir einate ieškoti gydymo, jums atrodo savaime aišku, kad atėjote dėl gydymo, ir ko čia tas kvailas gydytojas klausinėja, negi nežino kaip dirbti savo darbą. Bet ne taip ir savaime aišku, nes pacientai turi ir daugiau poreikių. Kai kurie ateina profilaktiškai, arba jiems reikalingi kokie nors išrašai. Dar vieni ateina kontrolei ir būklės vertinimui po gydymo, ar jei yra stebimi dėl kažko, ko jų kūne būti neturėtų, bet yra, pavyzdžiui mazgų įvairiose kūno dalyse.

Net jei serga žmogus, ne visada pas gydytoją eis tam, kad paskirtų gydymą. Kokie kiti sergančių tikslai, nei pasveikti? Dažniausiai ateina dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai savaime suprantama ir išeina nepaprašę, o po kurio laiko brukasi atgal ir pyksta, kai jiems neišdavei. Bet ne visiems susirgusiems toks dalykas reikalingas: kai kas yra laisvai samdomi darbuotojai, kai kas turi motinystės ar tėvystes atostogas, kitiems tiesiog nereikia. Kiti yra tiesiog labai ligoti, o pagalbos jiems galimybės labai ribotos, tai ateina formaliai, kad vėliau galėtų būti vertinamas jų darbingumo lygis ir neįgalumas. Dar kiti serga, bet jų ligos lėtinės ir stabilios, taigi ateina vaistų. Ir galiausiai yra tie, kuriems susirgusiems reikalingas gydymas.

Nors gydytojai žino labai daug, nors turi daug įvairių puikių įgūdžių, vieno, deja, ar valio, neturi – tai minčių skaitymo. Jei norite gauti gydymą, reikia gerai diagnozuoti ligą. Seniau esu rašiusi, kaip gydytojai nustato ligas. Taigi, pagrindinis dalykas yra gydytojo ir paciento pokalbis. Gydytojai su pacientais moka kalbėti, bet net geriausius bendravimo įgūdžius atmuša užsispyrę pacientai, kurie mano, kad žino geriau ir piktybiškai neatsakinėja į klausimus, o kalba visai į šoną. Jei tai būtų buitinis santykis dialogai atrodytų maždaug taip:

– Gal matei kur padėti makaronai?
– Žinok labai stipriai lyja lauke.
– Tai ar žinai, ar ne?
–  Man Stasys sakė, kad makaronai labai nesveika, nes jų sudėtyje yra divandenilio monoksido.
– Tai vadinasi nežinai.

Dažniausiai toks nesusikalbėjimas būna su siuntimų prašinėtojais. Ir ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad žmonės į siuntimą žiūri ne kaip į formalų dokumentą, o kaip į popierėlį jų kitų gydytojų gyvenimui apsunkinti. Priminsiu, kad siuntimas yra vieno gydytojo meilės ir pagalbos prašymo laiškas kitam. Taip pat į šią kategoriją papuola tie, kurie mėgsta vaizdingai pasakoti kaip viskas jiems nutiko, ir savo pasakojimą pradeda nuo kokių 1976 metų. Priešingai nei legendos byloja, tai ne babytės, o vidutinio amžiaus vyriškiai, ypač jei turi malonų kontrabandinių cigarečių kvapą ir jų paiktus spalvos pėdsakus ant ūsų (dar gerai, kad nebando gintis, jog nerūko, kaip kokie paaugliai).

Kaip kalbėti apie simptomus

Dažniausiai dalykai, kurie vargina žmones taip, kad jie ryžtasi eiti pas gydytojus, yra skausmas, kosulys, sloga, silpnumas, kraujavimai, įvairaus pobūdžio nerimai dėl sveikatos ir kt. Apie kai kuriuos detaliau, ką reikia papasakoti gydytojui, kad gautumėte kuo greičiau ir kuo tikslesnę pagalbą. Pateikite gydytojui kuo daugiau informacijos apie jus varginantį simptomą ir ką darėte.

Skausmas: Koks skausmo pobūdis? Yra daugybė žodžių apibūdinti skausmui: bukas, aštrus, veriantis, pulsuoja, banguoja, raižo, degina, dilgčioja, bėgioja skruzdėlės ir taip toliau. Kai jaučiate skausmą, pabandykite sau atsakyti, kaip jį jaučiate. Stiprumui vertinti gydytojai naudoja įvairias skales, patys įsivertinti galite pabandydami duoti nuo 1 iki 10 balų skausmui, arba pasižiūrėję į savo skausmo iškreiptą veidą veidrodyje. Kurioje vietoje skauda? Ar galite nurodyti tiksliai vienu pirštu, kad skauda būtent čia, ar tas skausmas labai platus, ar galbūt išvis nesuprantate kur konkrečiai jums skauda, nes jis labai giliai. Jau nekalbant apie tokius jums akivaizdžius dalykus, skauda koja ar galva (nors šis klausimas kaip ir esminis). Ar skausmas vienoje vietoje, ar kur nors plinta? Kol nepatiri, gana sunku suprasti, ką reiškia plintantis skausmas. Pavyzdžiui daug kad žino, kad krūtinės anginai ir miokardo infarktui būdinga skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką, žandikaulį, kiek rečiau į pilvą. Apendicitui gali būti plintantis skausmas į dešinę koją. Na ir daugybė kur kas paprastesnių atvejų, kai ligos mažiau pavojingos gyvybei. Svarbu paminėti, ar skausmą kas nors sustiprina (pavyzdžiui tam tikra poza), arba susilpnina (kitokia kūno poza, arba vaistai).

Kiek sunkiau įvertinti ką jaučia vaikas. Gydytojai naudojasi įvairiomis lentelėmis, vieną jų įdedu. Tėvams paprastas patarimas kaip apskritai vertinti vaiko būklę: ar valgo, ar geria, ar žaidžia, kaip miega, kaip reaguoja į aplinką ir poveikį. Kuo daugiau naujų neįprastumų, tuo labiau galima įtarti prastą vaiko būklę.

Kosulys: kokio pobūdžio kosulys? Tam iš esmės yra du apibūdinimai: sausas (dirginantis, lojantis, krenkščiantis) ir drėgnas (su atsikosėjimu). Jei ką nors atkosite, pasakykite kaip tai atrodo. Nors jei būna kraujo, bent lašelis, pasisako visi. Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo paros metu kosulys stipriausias. Kai kurioms ligoms būdingas kosulys tik, pavyzdžiui, naktį, arba tik ryte. Kaip ilgai vargina: ar kelias dienas, ar kelis mėnesius. Kokie simptomai susiję su kosuliu? (Dusulys, gerklės skausmas, prakaitavimas, kita.)

(Galvos) svaigimas: kaip svaigstate? ar juda viskas aplinkui, jei sukasi, į kurią pusę, į kairę, dešinę, įstrižai. O galbūt tai nestabilumas, kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų, sunku išsilaikyti? Kiti svaigimu vadina ūžimą ausyse, pritemimą akyse ir silpnumą, kai atrodo, jog tuoj alps. Svaigimas yra ir vidinis nestabilumas, kai atrodo, jog juda viskas viduje, kad pats kūnas nestabilus, plaukioja, plūduriuoja, o vaizdas pats šokinėja. Man, pavyzdžiui, kai skauda galvą, atrodo, kad žemė yra minkšta ir kojos sminga, o objektai yra didesni arba mažesni, arčiau, arba toliau, nei yra iš tiesų, ir vaizdas taip plaukioja. Kiek laiko trunka svaigimo epizodas. Ar svaigimas atsirado staiga, ar neprisimenate kada. Ar yra kitų simptomų, pavyzdžiui skausmas, prikurtinimas, pykinimas, vėmimas. Ar buvote nukritę, netekę sąmonės? Kas provokuoja svaigimą? Nuo ko svaigimas praeina? Ar vartojote kokius nors vaistus, narkotikus, ar sergate kokiomis nors dar ligomis?

Kraujavimas: Iš kurios vietos kraujuoja. Kaip gausiai: ar teka srovė, ar sunkiasi kraujas, ar tik pateplioja. Kaip prasidėjo? Ar yra kitų simptomų? Ar turite kokių nors kitokių būklių, pvz., esate ar galite būti nėščia, arba esate menopauzėje, arba turite krešėjimo sutrikimų? Ar vartojate kokius nors vaistus ar kitokias medžiagas? Ar tai kartojasi?

Karščiavimas: Kokiu būdu matavote temperatūra? Kokia aukščiausia temperatūra šio epizodo metu? Kiek dienų karščiuojate? Kaip kinta jūsų temperatūra. Jei labai norite, galite pieštis grafiką, kur x ašyje dienos ir valandos (pvz 0309 rytas 0309 vakaras, 0310 rytas ir t.t.), o y ašyje laipsniai.

type5

Temperatūros kreivė

Nuovargis: kaip jūs suvokiate nuovargį? Ar tai jėgų neturėjimas, ar greitas pavargimas? Kada nuovargis stipresnis: ryte, o paskui „išsivaikšto“, ar atvirkščiai, antroje dienos pusėje. Kada atsirado. Kokios aplinkybės išprovokavo? Kokie kiti negalavimai ir simptomai? Ar kas nors keitėsi jūsų gyvenime pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais?

Kaip kalbėti apie gydymą(si)

Universitete mums sakydavo, kad gydytojas yra aštuntas žmogus, su kuriuo kalbasi susirgęs pacientas. Iki tol tai būna tėvai, draugai, kolegos, kaimynai, giminės ir kiti. Ir iki ateidami pacientai beveik visada būna patys pradėję gydytis. Labai svarbu atsiminti kokius vaistus, kokiomis dozėmis ir kokiu režimu vartojote. Jei manote, kad neatsiminsite, eidami pas gydytoją galite pasiimti pačius vaistus, jų dėžutes ar bent jau nufotografuoti ar užsirašyti pavadinimus. Vaistai turi du pavadinimus: firminį, tai toks gražiomis didelėmis raidėmis parašytas sąlyginai ištariamas žodis, ir cheminį, tai tas mažomis juodomis raidelėmis parašytas ilgas, sunkiai perskaitomas žodis. Gydytojams jis yra svarbiausias, nes nurodo veikliąją medžiagą. Be to, ne viskas, ką vadiname vaistu, yra vaistas. Kartais ta nesąmonė homeopatija, kartais maisto papildai, nors pastarieji daugiau naudos turi.

Jei susirgote nauja liga, bet nuolatos vartojate vaistus nuo senų ligų, taip pat būtina gydytojui pasakyti. Dažnai tai būna kompensuojamieji vaistai, todėl pravartu visada su savimi turėti kompensuojamųjų vaistų knygelę, tada gydytojas galės tiksliai sužinoti, kas jums paskirta. Jei nevartojate vaistų, kuriuos turėtumėte vartoti, arba vartojate kitaip, nei paskirta, irgi pasakykite. Gydytojo darbas jums padėti, o ne teisti, kad kažką blogai darote, todėl pasakydami kaip yra, laimite patys. Ir net jei kas duos pastabą, tai tik dėl jūsų pačių, o ne kad pademonstruotų autoritetą.

Ko klausti gydytojo

Šeimos gydytojui paprastai lengva sugalvoti klausimus, nes gydytojas sprendžia sąlyginai paprastas problemas, o sudėtingesniais atvejais nukreipia pas tos pačios srities specialistą. Kai kurie pacientai pas šeimos gydytoją ateina užsirašę vieną-tris svarbiausius klausimus ant lapelio. Vienas svarbiausių dalykų, tai paciento noras būti sveikam ir dėti pastangas pasveikti, o gydytojas čia tik padeda. Labai gaila, bet poliklinikoje gydytojams nesudarytos sąlygos atsakyti į šiuos klausimus. Bet ligoninėje ar privačiose klinikose atsakymams į klausimus laiko yra daugiau. Ypač jei laukia operacija ar kitoks gydymas.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti, priklausys nuo situacijos. Bendrai klausimai yra apie tai kas tai ir kaip tai veikia ir kam to reikia. Tai ir apie tyrimus, ir apie gydymą. Esminis dalykas, kurį turite sužinoti, ką jūs pats galite padaryti dėl savęs, o kiek priklauso nuo gydytojo.

Kai paskiria vaistą ar gydymo metodą, klausite, koks tai vaistas, kaip tai veikia, ko iš to vaisto tikėtis. Jei paskiria tyrimą, klausite, kaip tyrimui pasiruošti, ką tas tyrimas parodys ir kaip. Paklauskite, o kas bus, jei nuspręsite nesigydyti, ar nesitirti, ar kas nors pasikeis. Beje, šito klausimo galite klausti ir patys savęs, kai užsimanote užsiimti savigyda ar savityra.

medic-hospital-laboratory-medical-health-doctor

Jei tai rimtesnė sveiktos problema, klausite, kokia diagnozė. Bet galite ir neklausti. Pacientas turi teisę nieko nežinoti apie savo ligą ir gydymą, jei tik išreiškia tokią valią ir pasirašo. Jei patys prisiskaitėte internete, prisipažinkite ir išsakykite savo nuogąstavimus gydytojui. Internete informacija paprastai būna labai apibendrinto pobūdžio ir tik labai retais atvejais tinka konkrečiu ir individualiu atveju kaip jūsų, todėl verta kalbėtis ir klausinėti.

Jei tai operacija, galite paklausti, kiek patirties gydytojas turi. Kas bus jei nuspręstumėte atsisakyti operacijos? Kokios operacijos komplikacijos ir kaip dažnai pasitaiko (šio gydytojo darbe). Tiesa, čia nėra blogų ar gerų atsakymų. Vadinasi, jei gydytojas labai jaunas ir neturi daug patirties, tai dažniausiai gali reikšti, arba kad jūsų atvejis labai paprastas; arba šalia jauno gydytojo bus supervizorius, kuris seks jaunojo gydytojo darbą, ir esant reikalui perims operaciją.  Net labiausiai patyrusiems chirurgams gali pasitaikyti komplikacija. Klaidų nepadaro tik tie, kas nedaro. Daug komplikacijų po operacijų gali reikšti ir tai, kad gydytojas imasi sudėtingų, sunkių atvejų, kad turi labai daug patirties ir drąsiai operuoja. Visada reikia kalbėtis ir nebijoti klausti, kodėl taip ir ko jums tikėtis.

Apie kompleksus

Yra žmonių, kurie bijo gydytojų, ypač kai kurių specialybių. Visiškai suprantamas dalykas. Itin nuvertinant šitą jausmą ir suprastinat tai galima įvardinti kaip kompleksus. Nenoras nusirengti prieš kitą žmogų, nenoras, kad liestų, nenoras atskleisti kai kurių asmeninių detalių apie save. Visi šitie nenorai neatsiranda iš niekur, kartais tą norą slėptis būtent ir provokuoja ankstesnės patirtys su gydytojais. Labai svarbu, kas išsakytumėte, kad jaučiate nerimą ar jums nemalonūs tam tikri dalykai. Gali būti, kad jie neišvengiami, bet su gydytoju rasite sprendimą. Dažniausiai gydytojams visiškai neįdomu jūsų fiziologinės kūno ypatybės, tokios kaip neskustos pažastys, arba socialinės ypatybės, kaip tatuiruotės ar skylė kojinėje. Jei prisipažinsite, apie žalingus įpročius, tai suteiksite daugiau aiškumo renkantis dėl jūsų gydymo. Jeigu turite specifinių etinių ar religinių įsitikinimų, gydytojas irgi pasistengs prie jų pritaikyti tyrimo ir gydymo metodus.

Iš kitos pusės, pasikalbėję temomis, kurios jus neramina, atskirtie, ar galite šiuo gydytoju pasitikėti, ar geriau pasiieškoti kito, su kuriuo kontaktas geresnis, arba kuris turi daugiau patirties sprendžiant į jūsų panašias problemas.

Emocijos ir rašymas

Paskelbta: |

Šiandien buvo viena iš tų dienų darbe, kai galvojau, kad jėga darbą dirbu, nes matau dalykų, kurių normaliai gyvendama nematyčiau. T.y. visokius žmones, kuriuos kai kas vadina antrąją Lietuva, arba dar Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, Lenkų ir panašiai rinkėjus. Paprastai jie labai didžiuojasi savo politinėmis pažiūromis ir būtinai turi jas išdėstyti. Dar man labai patinka mano darbas, nes galiu nutraukti pacientą vidury jo nusišnekėjimų ir paklausti ką nors apie šūdus. Literally, šūdus.  Bet tai atrodo labai mandagiai, maždaug. Atleiskite, kad jus pertraukiu, bet gal galėtumėte daugiau papsakoti apie tai, kaip vakar tuštinotės? Ar ką nors panašaus, pavyzdžiui, kokia gliukozė namie.
d37e58a06285ee141aeffe70b3083becf5d049e9_m Ir dar dažnai matau tuos žmones, apie kuriuos mokykloje dar, per psichologijos pamokas kalbėdavo, t.y. kad tie, kas nelaimingi, tiems nesiseka. (Bandžiau iškontempliuoti mechanizmą, kuriuo laimingumo jausmas atneša sėkmę ir beveik pavyko, bet gal kitą kartą). Ai, dar turiu iš empirinių stebėjimų padarytą išvadą, kad žmonės visada pateisina lūkesčius. Tai kai kokiam individui, kuris iš tavęs tikisi, kad jam pridirbsi, pridirbi (dažniausiai smulkmenos, su klaida parašytas receptas), net nenustembi, bet patyliukais pakikeni. Kartais net nepatyliukais. Nes kol rašai rašai rašai, jie transliuoja kokie kiti gydytojai blogi, arba kaip rezidentai nieko neišmano ir kaip čia dabar nugys. Ir nugydys, jei to norėsite. Ir dar, jei manysite, kad jums nepasiseks, jums nepasiseks. Jei manysite, kad esate negražus, būsite negražus. Nežinau kodėl, bet kosmosas taip veikia. Nors niekur neskaičiau apie šitų ezoterinių dėsnių veikimo mechanizmą, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų tokie ezoteriniai, ir kad yra bullshit. Bet tarkim vienas iš mechanizmų gali būti  selektyvus dėmesio koncentravimas, dėl ko labiau pastebi lūkesčius atitinkančią informaciją ir atmeti tai, kas nesutampa su požiūriu. Bet vėl nukrypstu į šoną.

Apskritai klaidų pasitaiko darbe mažai. Klaidomis laikau ir paduotus blogai išrašytus receptus, dėl kurių žmogus grįžta. Nedaug jiems to grįžimo, kai pirmame poliklinikos aukšte viena vaistinė, ir dvi vos išėjus, o dar dvi kitoje vienos gatvės pusėje ir nežinau kiek kitoje. Bet kartais vos nepaskiri vaisto kuriam žmogus alergiškas, nes kažkaip pamiršti paklausti. Tai taip negalima daryti. Bet kažkodėl pamiršti paklausti svarbių dalykų tiems, kurie yra nagli, puolantys, kaltinantys, nesusivokiantys ar kitaip neadekvatūs, kurie ateina ir ima reikšti nepasitenkinimą viskuo. Ir kaip tyčia beveik visi liapsusai padaromi būtent tiems žmonėms. Patys prisiprašė, nu.

Dar man labai patinka dienos, kai visi pacientai kaip iš nežinau kur. Gal sovietmečio, bet mano gyvenimas toje santvarkoje buvo toks trumpas, kad turbūt neturiu teisės disponuoti šituo terminu. Tai pavadinčiau juos iš mėnulio. Bet paskui pagalvoji, kad pala pala, čia juk iš pat pradžių buvo aišku su kuo aš dirbsiu. Ir kad ne pacientuose problema, kad man sunku su jais, o manyje. Juk šitie žmonės yra pinigai, kuriuos aš uždirbu. (Nu iš tiesų ne visai, didelė jų dalis jau buvo pensijoje kai dar nebuvau gimusi. Ten tokio amžiaus žmonės, kad jiems į gatvę pavojinga išeiti, nes kelyje pilna pavojų).

575451_271751466303997_859429008_n
Blogį nugali meilės jėga. Na, čia tokia tl;dr versija tiems, kad neskaitydavo (vaikystėje) pasakų ir šiaip (grožinių) knygų.  Tai man turbūt reikėtų spinduliuoti daugiau meilės. Daugiau atjautos, nes jie šiaip siaubingai nelaimingi žmonės, Tokie nelaimingi, kad jų nelaimingumas jiems sukelia dar daugiau nelaimės ir kančių. Tokie nelaimingi, kad net sugeba iš kantrybės išvesti gydytoją ir ji ima blaškytis. Bet iš tiesų, kas yra tokio tame, ką atsineša pacientai, kad aš perimu. Psichoterpijoje yra tokie terminai kaip perkėlimas ir kontrperkėlimas. Pirmasis yra kai paciento neįsisąmoninti jausmai kažkam kitam perkeliami ant gydytojo, nieko asmeniško, bet jei mama vaiko nemylėjo, tas jautė nuoskaudą su pykčiu, tai perkels ant gydytojo ir tikėsis, kad šis duos, ko nedavė mama. Čia taip labai klasiškai ir grubiai kalbant. Dabar kontrperkėlimas vyksta, kai kažkokie neišspręsti gydytojo konfliktai prasimuša ir jis ima jausti visokisu jausmiūkščius kaip atsaką į paciento jauseną. Vėl nieko asmeniško, bet įvyksta BUM ir nesusikalbėjimas, kuris baigiasi neprašytu siuntimu specialistui, nepaskirtu tyrimu ar blogai išrašytu receptu. Ir kas gali dar labiau pabloginti situaciją.

Tai atrodo taip: ateina pacientas į kabinetą. Iš karto nelaimingas, o tada kaltinančiai pradeda sakyti „O tai gydytojos nėra“? Nes sėdžiu aš, arba kažkas iš kitų esančių kolegų rezidentų vedėjos kėdėje, kai ji tuo metu ramiai gali dirbti administracinį popierinį darbą kitame kabinete, arba dirbti su pacientų kortelėmis (yra toks dalykas kaip skatinamosios paslaugos, tai profilaktiniai tyrimai, kuriuos kai atlieki reikia atsižymėti elektroninėje ligos istorijoje, kad gautum pinigų). Tada į tai atsakai „Laba diena, prašau prisėsti“. Tada ir jie pasisveikina. O paskui prasideda daugiau kaltinamųjų ir pasyviai agresyvių intonacijų. Arba reikalavimai. Ir gynybinė pozicija, kai imi klausinėti su liga susijusių klausimų. Dar labiau situacija komplikuojasi, kai pacientai kalba rusiškai. Nors iš kitos pusės lengviau, nes mano rusų kalbos mokėjimas toks paviršutiniškas, kad visko, kas virš simptomų pasakojimo nesuprantu, tai ir neišgirstu kaip dėl jų ligų kalti trečiame aukšte gyvenantys kaimynai, arba Europos sąjunga, kuri padarė, kad reikalingiausi gydytojų kabinetai būtų septiname aukšte, arba, kad kaip gali būti sveikas, kai poliklinikoje dirba tik vienas liftas ir panašiai. Žodžiu, kažkaip normaliu atveju į tai nereaguoji, nuramini, pokalbį paverti grynai medicininiu ir sugebi apsisukti per tas paskirtas 15 minučių. Arba gal net 10, būna ir taip. Bet kartais kažkas tokio įvyksta, kad imi ir sureaguoji. Kad imi kažkaip jausti, net gal erzintis, kai ant tavęs krauna. Iš tiesų pacientų įžeidinėjimai tavo asmeniui nėra įžeidinėjimai ad hominem, tai tas pats perkėlimas, o tu tik eilinė figūra jo kelyje. Sėdėtų kitas rezidentas, gautų tą patį.

Augustinas-Kluoda-1

Augustino Kluodos skulptūra

Ir kas yra tai, kas sukelia jausmus. Galbūt lūkesčių neatitikimas. Kai esi gydytojas turi tokią nematomą karūną ant galvos (seniau gydytojai turėjo matomą karūną, tokias baltas kepuraites), kad esi labai šaunus. Turi baltą chalatą, kuri yra tavo šaunumo uniforma, nes štai, aš toks gudrus, viską žinau. Šūdo. Nieko aš nežinau. Ir tie pacientai, kurie tave puola, kėsinasi į tikėjimą savimi, kad esi šaunus ir moki valdyti situaciją. O galbūt tikiesi, kad ėmęs kalbėti, pažadinsi juose adekvatumą. Ne ne. Reikia klausytis. reikia klausytis, linksėti ir kai jie kalba visiškas nesąmones (apie taip, kaip nuo EKG sklinda siaubinga radiacija ir, kad šiais laikais to tyrimo niekas nemoka atlikti), tik linksėti. O viduje sakyti tokią maldelę, kurią mus išmokė per kuratorių mokymus (universitete kuravau pirmakursius, o prieš tai mus visus apmokė kaip tai daryti): „Niekas niekada niekam nėra savaime suprantama. Jei tau kažkas atrodo savaime suprantama, kitam gali būti visiškai nauja informacija.“ Nes šiaip iš kur bobutei iš aptriušusių niūrių devynaukščių gūdumos žinoti kokiu principu veikia elektrokardiokrama. Tai tik linksi ir negaišti savi laiko, nes ji savo žinojimo nepakeis. Ji žino, kad ultaragsinis tyrimas yra radiacija, ji žino, kad vaistai yra nuodai, o jaunas gydytojas tai visiškas nemokša, nes to nežino. Paleisti srautą nesąmonių per ausis. Šypsotis ir linksėti. Jų kalbas perleisti jiems patiems, jų žodžius performuluoti ir išskirti lūkesčius, o tuos lūkesčius paversti klausimais „Jei gerai suprantu, jūs norėtumėte, kad…“

Dabar visa tai ką rašiau yra labiau man pačiai ir daugiau apie mane. Bet dedu viešai, kaip blogą, nes yra toks dalykas kaip expressive writing. Lietuviškai būtų gal atviras rašymas. Jei skaitote angliškai, rekomenduoju atsidaryti nuorodą. Mano įrašas struktūriškai visai nepanašus į expressive witing, bet idėja maždaug ta. Pasakoti nemalonią, traumuojančią istoriją, visiškai atvirai, apie tai sukėlusius jausmus. New York Times straipsnyje apžvelgia tyrimus, kurie įrodo šito terapijos būdo efektyvumą ir prielaidas tam efektyvumui. Patį atvirą rašymą atrado James W. Pennebakeri’is devintajame dešimtetyje ir dar pastebėjo, kad rašančiųjų tekstus bendra sveikata ir savijauta pagerėja. Trumpai būtų, kad kai pasakoji istoriją apie, tai gaunasi kaip pokalbis su savimi. Užrašydamas turi galimybę į ją pažvelgti iš šono. Rašymas yra kalbėjimas, o skaitymas klausymasis savęs. Net paties rašymo metu ateina įžvalgų apie tai, kokios emocijos iš tiesų, arba kokios veiksmų darymo ar vengimo tikrosios priežastys, arba kaip galima išeiti iš esamos padėties. Būtent rašymas. Vien užrašymu viskas nesibaigia. Tada reikia istoriją redaguoti, ir padaryti ją nuoširdesnę ir atviresnę. Nes rašai, bet rašai toliau, o kol rašai atsiranda minčių, tai reikia tas mintis užrašyti. Žinot, kaip sako, visos ligos nuo nervų. Ir dar reikia melstis, kad sveikame kūne, būtų sveika siela*. Šitas blogo įrašas prasidėjo kaip aprašymas tos nuorodos į NY Times, bet paskui viską pakeičiau ir išėjo tokia tirada apie tuos atvejus, kai nekontačinu su pacientais.

Pacientų nepakeisiu, bet pati padaryti kažką, kad jie man keltų mažiau emocijų, galiu.

______

Juvenalis, X Satyra. Lotyniška citata: „orandum est ut sit mens sana in corpore sano“. Lietuviškai (ir daug kitų kalbų) klaidingai verčiama „sveikame kūne, sveika siela“, visiškai iškraipant sakinio mintį. Taip ir būna, kai paimi pusę sakinio ir jį išverti.

„O gal galima pas jus persirašyti??“

Paskelbta: |

Daugiau kaip dvi savaites, o gal net visas tris su kita rezidente dirbome dviese už sergančias gydytojas. Beveik pilnu krūviu. Beveik, nes išimdavo dalį ūmių pacientų, kuriems staiga atsirado simptomai, dėl kurių jų nuomone, jie galėtų mirti, bet dar ne taip labai, kad juos priimtų ligoninė. Bet ne visada spėdavo, tai turėdavome ir tokių.

Tai ateini darbą septintą ir pasiduodi srautui – 4 žmonės per valandą (arba ateini popiet ir išeini iš poliklinikos apie aštuntą vakaro). Mes jaunos ir naivios. Mes geros. Mes norime padaryti viską kaip reikia. Bet po kokio vieno paciento, kuris užjaučia jaunystės entuziazmą prisimenu vienos gydytojos, turinčios savo asmeninį kabinetą* žodžius: Koridoriuje reikėtų pakabinti plakatą „Gerumui ne!“. Jei būni geras, t.y. rodai dėmesį, pakalbini, paglostai ranką ir panašiai, tada prasideda tyrimų reketavimas. Tada turi aiškinti o kam jums tyrimai. Arba reketuoja, kad siųstum į reabilitaciją. Arba vaistukų miegui. Arba dar ko nors susigalvoja, kad neturės prasmės. Tada šypsaisi ir aiškiniesi ar tai tikslinga, ar ne. Šiaip čia yra geras dalykas, nes tai leidžia pažvelgti kaip pacientas pats save mato, kaip suvokia savo būklę. Liūdnoji dalis yra 15 minučių žmogui. Ir tai ne visad tiek turi. Būna 10. Tokiu atveju duodi naują vizito talonėlį ir sakai spręskime vieną problemą vienu metui. Tik malonesniu, glostančiu tonu.

Anksčiau labai piktai galvodavau apie tuos žmones, kurie užsirašo pas gydytoją ir neateina. Ne tai, kad paskambintų, atšauktų vizitą, atlaisvintų talonėlį kitam žmogui, o tiesiog neapsireiškia, o tu sėdi ir lauki. Po tų savaičių vis labiau ėmiau jausti dėkingumą tokiems  žmonėms. Na taip, susidaro eilės. Bet tada spėji į laiką. Jei su kažkuo ilgiau užgaišai, likę pacientai neturi taip ilgai laukti. tada gali kai kuriuos priimti anksčiau. Jei sunkesnis atvejis pasitaiko, tada gali daugiau laiko skirti komunikacijai. Arba receptų šraibinimui, jei ateina žmogus, kuris nori aštuonių vaistų receptų pusei metų su išsipirkimu kas du mėnesius. 8*3*2 = 48. Ok, šiaip pacientai gerokai mandagesni. Jiems užtenka iki 10 receptų vienu metu. Bet tai vis tiek. Vien rašymui sugaišti po minutę maždaug. Ir dar kalbi. Ir ne vien receptus gi rašai.

Ir kalbėjimas mūsų darbe yra svarbiausia dalis. Man patinka kalbėti. Man patinka, kai žmonėms prašviesėja akyse nuo informaciją, kurią jie gauna apie savo būklę. Man patinka, kai kalbuosi su žmogumi apie dalykus, kuriuos išmanau. Ir pacientams patinka. Taip labai, kad net klausia, ar gali pas mane persirašyti, arba pas kolegę, jei ji tuo metu būna už pagrindinį kalbėtoją. Ir dar man patinka mintis, kad po 10 minučių šitas žmogus jau išeis ir ateis kitas. Ir dar man patinka, kad jie ateina patys, o ne būna atvežami**. Kai kurie pacientai nusivildavo, kai pasakydavome, kad dirbame laikinai. Klausdavo, ar neplanuojame čia vėl ateiti dirbti. Kiti susiprasdavo, kad mes rezidentės ir rotuojame, tada tiesiog linkėdavo mums gražių dalykų. Ir tai yra tai, dėl ko verta stengtis. tas jausmas, kad tavo darbas vertinamas. Keli atvejai įsiminė.

Vienas, kai davėme žmogui pasirašyti valios sutikimą. tai tokia forma apie tai, kam galima teikti informaciją, kokias intervencijas galima be išankstinio sutikimo atlikti, o kokioms reikia atskiro ir panašiai. Tai jis klausia, kas tie rezidentai, ir ar gali čia nedėti parašo, sakome, kad per vėlu. Tada, ai tai čia tokie yra rezidentai? Prieš tai jis beveik irgi norėjo klausti ar gali persirašyti pas kurią nors iš mūsų. Ir kitas atvejis, kur moteris daug metų nėjo pas gydytojus, nes bijojo ir nemėgto. Po konsultacijos ji man paglostė ranką, nes sakė dar nebuvusi taip maloniai priimta, ir dalykus apie kartų skirtumus.

Malonus bendravimas ar nevargina? Ne. Čia įprotis. Kaip valytis dantis. Nes atpildas už tai yra milžiniškas ir neįkainojamas. Pacientų pasitikėjimas ir palaikymas. Tiesiog šypsotis. Kalbėti švelniu balsu. Kai pacientas daro akivaizdžią nesąmonę, bet ne iš piktybiškumo, o iš nežinojimo, tada tik pasakai, kad gerai, jog pagaliau išsiaiškinome, dabar jau žinosite, kaip reikia daryti ir paprašai pakartoti kaip reikia daryti. Arba dar gali užklausinėti apie jo sprendimo pasirinkimus. Ir dar daug panašių frazių, kurios ne atbaidytų nuo ėjimo pas gydytoją, o padrąsintų. Kad skatintų kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti. kad būtų galima išspręsti problemas ir išmokyti žmogų patį sąmoningiau žiūrėti į save.***

Apskritai užklausinėjimas yra labai gera technika. Tada pacientas atsigręžia į save. Ko jam pačiam reikia. Ko jam iš tiesų reikia ir ko jis tikisi. Kaimynai kalba tik apie ką daryti, bet išgydytojo turi išeiti suvokdamas kodėl taip reikia daryti. Bent jau man taip atrodo. Ir kiek yra laiko, stengiuosi tai perduoti pacientams. Kodėl reikia arba nereikia vaistų. Kodėl reikia ar nereikia reabilitacijos. Kodėl reikia ar nereikia tyrimų. Kodėl reikia ar nereikia siuntimo. Kodėl reiki ar nereikia tęsti nedarbingumą.  Ir ne visad tai pavyksta. Net ne visad norisi.

Gydo ne tik terapijos metodai ar medžiagos, bet ir ryšys. Paciento ir gydytojo ryšys. Ir jis turi būti abipusis. Tada jis geras. Todėl nieko tokio, jei pacientai nusprendžia pakeisti gydytoją. Todėl ir mes neįsižeidžiame, kai kartais jie pasigedę savo gydytojos nuspręsdavo ateiti tada, kai ji pasveiks. Arba kol kas tik išsirašyti vaistų, o kitką su savo gydytoja. Kartais net šiek tiek frustruodavo, kad, atrodo, pradedi rūpintis kokia įdomia žmogaus problema, o tada teks vėl grįžti (nai nai nai, vieną tokį pacientą pas save užsirašėm. Iš pradžių mūsų gydytoja nebuvo sužavėta, kad jai svetimų prirašėm, paskui jai pačiai įdomu pasidarė). Nu arba, kad ateina kažkokie pirmą kartą matomi žmonės ir jų neparina iš mūsų prašyti išspręsti visas jų gyvenimo problemas per 15 minučių. Woah, chill, leiskite bent kortelę pavartyti.

Sveiki, esu Emilija ir esu įsimylėjusi savo darbą.

givenimas

_______

* Savo kabinto, tokio, kuriuo su niekuo nereikia dalintis ir ant kurio užrašyta tik viena pavardė (su visais titulais) turėjimas yra turbomegaosom statuso indikatorius.  Čia kaip kokiame ofise iš cubickle pereiti į normalų kabinetą su nuosava erdve.

** Nors retkarčiais tenka paskui išvežti, t.y. iškviesti greitąją, nes žiūri, kad biški tokia nebepoliklinikinė būklė atsiradusi.

*** Mano svajonė turėti 30 minučių konsultacijai. Tada būtų didesnė tikimybė, kad tai įvyks, nei dabar. Nors dabar tai suskaldoma į daug vizitų ir pacientas išmokomas režimo per kelis kartus.

Žaidžiam daktarus

Paskelbta: |

Yra toks dalykas kaip peer-presure, tai mano aplinkoje yra netolerancija deminutyvams. Deminutyvai yra aktyvios agresijos išraiška. Ir bendraudama su pacientais labai stengiuosi jų nevartoti. Bet būna, ateina koks nors pacientas vaistukų išsirašyti. Ausis rėžia. Na, tiek, to. Bet štai kita rezidentė, su kuria dirbu, neturi tos netolerancijos deminutyvams, tai vaistukus ir išrašinėja. Kartais girdime kaip pacientai burbuliuoja ką čia dešimt minučių vaistus išrašinėti.

Tai dabar papasakosiu kaip susidaro dešimt minučių. Ateina žmogus. Žmogus. Ne vaistų gėrimo ir pinigų leidimo automatas. Tai su tuo žmogumi reikia pasikalbėti. Bent jau apie tai, kaip sekasi vartojant vaistus pasiekti gydymo ar kontrolės tikslus. Jei blogai, tada mąstome ką daryti. Būna, dozę padidiname, būna sumažiname. Būna, pridedame naują, ar nuimame kokį vaistą. Dar kartais pacientai nusprendžia, kad jiems reikia kokio konkretaus vaisto. Tada aiškinamės kodėl taip mano. Jei norai pagrįsti, tada galima išrašyti. Jei nepagrįsti, o dažniausiai nepagrįsti, nes kaimynai yra didžiausias sveikatos autoritetai. Reikia pagrįsti, kodėl neskiri ir įrodyti, kad, visgi, tu esi autoritetas. Bet čia pokalbiai. Dar yra rašymo dalis. Jei turite kompensuojamųjų vaistų pasą, pažiūrėkite į paliktas grafas. Tai jas reikia užpildyti, labai labai tiksliai, o paskui perrašyti į ambulatorinę kortelę. Ir nurašyti kiekvieno recepto numerį. Ranka. Nes kompais būtų per lengva. Ir dar ten yra šiek tiek matematikos. suskaičiuoti iki kada galioja receptas ar kiek tablečių išrašyti, ypač jei pacientas vartoja dvi dienas vienaip, dvi dienas kitaip, o tris dienas dar kitaip. Na, bet čia taip reikia. Jei nauji vaistai, tada reikia pasižiūrėti kokį kompensacijos kodą įrašyti. Vieni varto knygas, bet man labai patinka internetas ir naudojuosi puslapiu gydytojams apie vaistus. Ten tas pats kaip knygoje, tik viskas vienoje vietoje ir gražiai ir moderniai (#kaip_reikia). Nu, ir dozę pasižiūrim. Ir pavadinimą, nes pacientai ar vyresni gydytojai firminius surašo. Viskas ranka. Nes teoriškai tai el. recepto sistema yra. Visos vaistinės kompiuterius turi, vaistininkai gydytojų keverzones permaigo klaviatūra į juos. Bet čia gydymo įstaigos apsileidusios, nes žmogų išlaikyti pigiau už kompiuterį, joms taip atrodo. Ne, nu tai jo, kai moki tik truputį daugiau nei minimumą, tai kompas belekaip brangiau. Dar, įsivaizduokite, reikės žmones jais naudotis mokyti. Ū, siaubingos išlaidos. O gal dar personalas spaudintuvų užsinorės. Išvis išlaidavimas. Ne, geriau laikykime kačiukui megztinius mezgantį personalą.

Šiaip beveik visi pacientai yra normalūs ir mandagūs, bet kai kurie labai faini. Išrašai receptus, tada persigalvoja, nusprendžia, kad reikia kitokiai trukmei, nei sakė ir pradžių. Šypt. Jei gali, patvarkai. Pvz papildomą receptą gydymui tęsti rašai. Jei ne, tada palieki ir atsiprašai, kad nepaklausei prieš išrašinėdamas (nes nors kuo daugiau dirbu su pacientais ir vis daugiau randu skirtumų tarp jų ir klientų, bet vis tiek savo darbą iš dalies vadinčiau klientų aptarnavimu), dar pasiūlai kaip galima su šituo receptu vartoti pagal tikrą poreikį. Arba išrašai, atiduodi, atsisveikini, prisimena, kad dar tų vaistukų miegui nori. Vėl iš naujo ritualas (viduje kenti, nes gamini babytę-narkomanę). Arba paklausi ar suvartojo vaistus, sako, kad taip. Išrašai, prisimena, kad dar turi dėžutę ir kad negalėjai išrašyti. Arba atvirkščiai, sako, kad geria po vieną tabletę, prašo išrašyti pusei metų. Išrašai (ir dar šešis receptus kitiems jo vartojamiems vaistams po pusę metų). Nusiperka vaistus. Grįžta prisiminęs, kad vartoja po dvi tabletes ir prašo pataisyti receptą. Vėl atsiprašai. Paaiškini, kad ateitų, kai baigsis vaistai ir tada išrašysime iš naujo, parašę, kad vaistai baigėsi, nes gydymo režimas toks ir toks, o ne toks, kaip klaidingame recepte ir taip reikia, viskas čia ok. Atsiprašome, kad sukėlėme nepatogumų.

Ai, su kolege dirbame vienos už sergančią gydytoja. Na kaip, vienos, su slauge. Sesute. Kuri sako, kad moka išrašinėti vaistus, kad šiaip daug ką moka, tokia beveik daktaras, bet aha, tikrai. Kaip ten sako, velnias slypi detalėse. Tai va tos detalės ir yra gydytojo darbas. Va dėl tų detalių ir galima atskirti kurie receptai padirbti, o kurie tikri. Va todėl sesučių darbas poliklinikoje yra pildyti papildomą dokumentaciją, užrašinėti lapukus siuntimams ir panašiai. Ten irgi reikia žinių, bet ten nėra tokios pinigus kainuojančios atsakomybės. Pasikartosiu – pinigus.

Ai, dar pacientai ateina ir sako, kad jiems reikia siuntimo. Paklausi kodėl. Supranti, kad nereikia. Bet jie jau užsirašė. Varge mano. Nu tada reikia apsimesti, kad čia yra kažkas rimto. O viduje tyliai mirštu, kaip švaistomi valstybės pinigai ir veltui formuojamos eilės, nes net rezidentai kai kurias žmonių problemas gali sutvarkyti, nereikia jums tų kardiologų, chirurgų ar nervų ligų gydytojų. Nu tiesiog nereikia. Bet vis tiek parašai kitam gydytojui, kodėl siunti pas jį konsultuoti. Kartais atsisuku į pacientą ir sakau ką man dabar apie jus rašyti?  Kartais pavyksta atkabėti. Ypač jei nėra eilės už durų. Dar labiau, kai dar nebūna pasiėmę iš anksto talonėlio. Jaučiu kai užaugsiu ir būsiu pikta, sakysiu, kad galite eiti už savo pinigus, nes siuntimo jums nereikia. Vaistus sukoreguoti ir aš moku, operacijos jūs vis tiek nenorite ir ne, jums nėra Ebolos. Vienas pacientas teiravosi, ar ja neserga. Prieš tai paklausęs ar koks nors jo simptomas nėra vėžys. Ne, ne vėžys.

feeling bad

Norite sužinoti, kas yra specialistų konsultacijos? Įsivaizduokite šeimos gydytoją Jis teoriškai moka visą mediciną. Jis prižiūri pacientą nuo iki. Ir jam kartais gali būti kažkas neaišku. Arba kaip tik aišku, bet tas aiškumas peržengia kompetencijos ribas. Pvz įtari smegenų naviką,o patvirtinimui nori smegenų MRT. Brangių tyrimų šeimistai neišrašo, be to smegenų neoperuoja, tai siunčia, kad jį, šeimos gydytoją (ar šiaip bet kurį siunčiantį), o ne pacientą, pakonsultuotų. Tai va, konsultacija yra kito gydytojo paaiškinimas šeimistui (ar kitam specialistui) apie pacientą. Siuntimas yra vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. Konsultacija yra kitas vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. (Smegenų vėžio niekam dar neįtarėme. Bet buvo šiaip daug įdomių atvejų) Kai tai supranti, kur kas atsakingiau rašai siuntimus, nes galvoji, ar pats gavęs tokį siuntimą suprastum ko iš tavęs tikisi kitas gydytojas.

Ach. Įdomūs atvejai. Šiaip jų daug. Bent po kelis kasdien. Nu rimtai. Pavyzdžiui, seilių liaukų akmenligė. Arba tikras nugaros skausmas. Tikras, tai todėl, kad nugaros, todėl, kad yra nervų pažeidimas ir tada kai tikrai reikia nervų ligų gydytojo. Ten su kojų tirpimu, juntamu temperatūrų skirtumu, o atliekant įvairius mėginius gaunami akivaizdūs skirtumai. „Netikras“, kai pageri paracetamolio, padarai mankštą ir susigyveni. Ne todėl, kad neskauda, o todėl, kad nemirštama ir todėl, kad luošumas negresia. Bet tas „netikras“ yra irgi įdomu, nes būna labai dažnai. Ir labai dažnai žmonės dėl to nori nedarbingumo. Tai įdomu dar iš socialinės ir komunikacinės pusės. Arba visokie bėrimai, mazgai keistose vietose, niekada nematyti simptomai. Tai yra rewarding. Arba kai paskiri gydymą, po savaitės grįžta kontrolei pacientai, pasitaisę, laimingi, sako ačiū, daktare. Nu arba šiaip kai nusišypso. Arba kai turi įdomų vardą ir būna malonūs. Tokių dauguma.

- Kaip jaučiatės? - Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

– Kaip jaučiatės?
– Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

Tai va, jei pradžioje pasirodžiau labai grumpy, tai šiaip esu labai patenkinta tiek savo darbu, tiek savo darboviete. O pacientai elgiasi pagal profesiją, t.y. būna ligoniai, pacientai, kenčiantys žmonės. Patikėkite, koks geras jausmas yra žinoti, kad padedi kitam žmogui, kad palengvini, nors truputį, jų gyvenimą. Ir dar labai gera yra mokytis ir sužinoti naujų dalykų, ir už ko nepatyrimą tavęs niekas netarkuoja, kai bendrauja kaip su kolega. Apskritai, personalas toks malonus ir pasiryžęs padėti. Ir pacientai supratingi. Nors biurokratinių šūdų galėtų būti ir mažiau, ar bent jau jie neturėtų būti gydytojo kompetencija.

Būsiu šeimos gydytoja!

Paskelbta: |

Šiandien buvo susitikimas su rezidentūros vadovu ir, žinoma, kitais rezidentais. Nustebino kiek daug įstojusiu yra iš LSMU, ne todėl, kad iš Kauno, bet todėl, kad labai daug kursiokų minėjo, kad irgi stos į šeimos mediciną, labai daug žmonių buvo atėję į motyvacijos pokalbį, be to, stojo ir tie, kas pokalbyje nedalyvavo. Taigi, buvo visai daug neįstojusių, nors rašė šeimos mediciną pirmais numeriais. Bendrai paėmus, dauguma įstojo ten, kur norėjo (kita vertus, kai kurie norus labai modifikavo pagal savęs vertinimą, o tie, kas save pervertino, o tokių buvo ir ne taip jau mažai, neįstojo išvis niekur). Būsimi kolegos, o daugiausiai kolegės labai įvairūs. Kai kuriems tai antra rezidentūra. Yra mergina, buvusi vilnietė, bet 16 metų gyvenusi Ukrainoje, yra siras, baigęs LSMU. Yra tokių, kurie svajojo būti šeimos gydytojais, bet ir tokių, kuriems tai atsarginis variantas. Kad ir kaip ten būtų, manau bus labai įdomu bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais skirtingais žmonėmis. Skaitykite toliau →

Pacientas turi teisę… oi, bet palaukite

Paskelbta: |

Šiandien teko sudalyvauti labai nemaloniame incidente. Vieną skyriaus pacientę ruošiamasi perkelti į kitą ligoninę, nes į šitą skyrių ji buvo paguldyta atvežus GMP, nes pasirodė, kad klinika kardiologinė. Pradėjus tirti, išaiškėjo, kad priežastis su širdimi nieko bendro neturi, o Jūrininkų ligoninėje nėra reikiamo skyriaus, taigi, nuspręsta ją iškelti kitur. Ir vos ne paskutinę akimirką pacientė pareiškė, kad niekur iš šitos ligoninės neis, nes turi teisę pasirinkti gydytoją ir gydymo įstaigą. Į argumentus, kad čia tokio skyriaus nėra, atsakė, kad tada geriau eis namo numirti. Ir kad turi teisę apskritai atsisakyti gydymo. O taip, ji teisi, bet: Skaitykite toliau →

Sunku gyvenime? Tai per rimtai į save žiūrite

Paskelbta: |

Ar žiūrite serialus apie gydytojų gyvenimą ir darbą ligoninėje? Puiku, nes aš tai ne, man tai kelia žiovulį. Man įdomiau advokatai, reklamščikai ar alternatyvus viduramžių pasaulis. Bet aš ne apie tai. Medicininių serialų nežiūriu, nes iš vienos pusės jie suklumpa ties subtiliais faktiniais dalykais ir man skauda žiūrėti į fakto klaidas, tai yra beveik fizinis skausmas. Iš kitos pusės nežiūriu, nes ten Amerika. Ta gerąją prasme, kur dalykai veikia, kaip turi veikti ir kur didžiausia problema yra, kad pacientui yra kažkas blogo ir priešas yra tik laikas, nes čia vėl imu patirti skausmą, nes jei veiksmas būtų Lietuvoje, didžiausias priešas būtų nepakankamas finasavimas. Ir dar saviveiklinė vadyba, ko pasekoje gautume užleistą pacientą, blogą priežiūrą ir dar palatos nebūtų tokios gražios, o tualetuose nebūtų popieriaus, muilo ir rankšluosčių. Bet vėl gi, aš ir ne apie tai, tikiuosi, nežiovaujate. Visi serialai turi bendrą tame, kad juose rodomi žmonės susiduriantys su stresinėmis situacijomis, žmonės, kurie turi dirbti su kitais žmonėmis, dėl kitų žmonių ir kitiems žmonėms. Ir ką medicininiai serialai parodo, tai pacientų charakterius, gydytojų žmogiškąją pusę ir tarpusavio santykius. Skaitykite toliau →

Kaip gydytojai diagnozuoja ligas

Paskelbta: |

Įrašas 2013 11 29 paskelbtas Google+

Norėčiau atskleisti paslaptį, kaip gydytojai nustato diagnozes. Paslaptis yra todėl, kad visuomenėje vyrauja daugybė keistų įsivaizdavimų, pavyzdžiui, kad diagnozę pasako tie prabangūs aparatai už milijardą ar, kad gydytojai patys suras kas yra, net jei jam nepasakysi visko, kas vyksta su tavimi.

Pagrindinis įrankis išsiaiškinant kuo serga žmogus yra pokalbis. Gydytojo ir paciento pokalbis vadinamas anamneze, pats žodis reiškia prisiminti. Nuo paprasto pokalbio jis skiriasi tuo, kad pirmiausia pacientas išsako viską, kas jam yra, o vėliau gydytojas tikslingai klausinėja. Svarbiausia anamnezės dalis yra geri klausimai. Yra daugybė ligų, kurias galima patikimai diagnozuoti vien tik iš pokalbio, dėl to kai kuriose šalyse yra populiarios gydytojų konsultacijos tiesiog telefonu. Kokius klausimus užduoti ir yra didysis menas ir mokslas, dėl ko medikai šešerius metus praleidžia universitete ir dar nuo trejų iki šešerių rezidentūroje klinikose. Skaitykite toliau →

Medicinos fronte nieko nauja

Paskelbta: |

Pastaruoju metu baisiai mėgstu karus. II pasaulinį, jei tiksliau. Ir jei 2 metus galima vadinti pastaruoju metu. Tai ir matau dabar aplink tik karus, politines provokacijas ir tinkamas vietas apkasams – ir Putinas man naujas Hitleris ir įvykiai Ukrainoje antra Jugoslavija. Tai ir medicinoje tas pats – visi su visais kariauja. Kas vienu, kas dviem, kas visais penkiais frontais.

Bet apie viską iš pradžių. Skaitykite toliau →