Nuo penktadienio prasidėjo naujas ciklas. Mes pasirinkome Respublikinę* Klaipėdos ligoninę, akušerijos-ginekologijos ciklui atlikti. Visa bėda, kad jie turi tik ginekologiją. Na, ką padarysi. Tai jei esate penktakursiai ir jaunesni, nevažiuokite čia šitam ciklui. Bet kokia kita proga tai vien edukaciniais tikslais reikia atvažiuoti pažiūrėti, kaip atrodo ligoninė lyg iš filmų.
Pirmas įspūdis buvo wow, kaip gražu, net iš išorės. Skaitykite toliau
Visokių daktarų būna – gerų, blogų, pasikėlusių, kuklių ir net gražių ir protingų. Bet man, kaip medicinos studentei, juos labiau teko pažinti kaip mokytojus, o ne kaip daktarus. O va mokytojų tipų jau mažiau – vos keletas. Visų pirma yra tie, kurie, jums pasirodžius gydytojų kabinete ir prisistačius, kad esate internas/studentas/praktikantas ir dirbsite jų skyriuje, nuoširdžiai nudžiunga, pasisodina, duoda kokį saldainį ir pradeda vardinti darbus, kuriuos turėsit padaryti, kol jis bus išėjęs. Nes jūs jau didelis ir juk viską mokat, taip? Ir išbėga. O tada sukis kaip nori, klausk kitų (geriau neklausk), bandyk logiškai iš situacijos išsisukti, o jei logika nepadeda – tada bent jau būk kūrybingas (ir prisimink, ką 6 metus į galvą kišai). Bet grįžęs toks daktaras visai nebus nusivylęs, jei ne visus punktus būsite įvykdęs – jis nemato problemos ligos istorijoje truputį pabraukyti jūsų šiaip ne taip sukurptą statusą („ko tokį trumpą parašei?“ – o bandėt jį išgimdyti kokias 15 minučių…), atšaukti jūsų užsakytą konsultaciją („eeeeeeik, nereikia čia to kardiologo, matai gi bobutė kiek metų gyvena su tuo prieširdžių virpėjimu, tai viskas čia OK bus“ – jūsų pasaulis tai girdint dūžta į šipulius, o jūs linksit galvą, šypsotės ir tylit) ar dar tris kartus jus nusiųsti pas ligonį, nes pamiršot paklausti kokius vaistus geria/kam alergiškas/kokias operacijas yra turėjęs. Visiškai chill daktarėlis, pas kurį pakliuvę pirmomis dienomis jausit baisų stresą (nes jūs ne tik galvojat, kad nieko nemokat, jūs dar ir TEISUS – tikrai nemokat), bet ilgainiui, taikant tokį „tough love“ rėžimą tapsit tikru asu. Taigi šitą mentorių imam. Skaitykite toliau
Iš karto pasakysiu, kad jei labai norite būti chirurgas ar chirurgė, amžius nesvarbus, reikia tik pabaigti medicinos studijas. Studijos sunkios, kartais nuobodžios, kartais kvepiančios beprasmybe, ypač jei turima minty aš tik operuosiu, kam man žinoti tuos antros eilės vaistus nuo maliarijos. Bet beveik visi kas įstoja anksčiau ar vėliau baigia. Net jei diplomą gauna būdami daugiau trisdešimties metų.
Bet tarkime, kad diplomas jau yra. Ir tarkim netgi pavyko įstoti į chirurgiją ir dabar jau leidžia ateiti prie operacinio stalo. Tada reikia rinktis kokio gerumo chirurgu norima tapti. Skaitykite toliau
Įrašo autorė Elena. Jei iš antraštės dar nebuvo aišku.
Visko gali gyvenime nutikti, taigi gali būti ir taip, kad kada nors netikėtai pakliūsite į operacinę ne kaip pacientas, o kaip personalas ir tada nežinosite, kas yra kas. Taigi, kad tada neatrodytumėte visai iš dangaus nukritę, keletas patarimų apie tai, kas kokį vaidmenį operacinėje vaidina ir ko reikia bijoti. Skaitykite toliau
Šiandien buvo gera diena, nes pagaliau išdrįsau nusiprausti kelio endoprotezavimo operacijai. Iš šono žiūrint tai baisiai brutalus procesas, gręžimai, kapojimai, daug jėgos reikalaujantis kalima, traukimas, kojos kilnojimas, laikymas ir taip apie pusantros valandos. Tai tykiai sėdėdavau ant palangės atidžiai sekdama kiekvieną chirurgo, bet labiau asistento judesį, jei pati įsidrąsinčiau šalia atsistoti. Kelio endoprotezavimą daro dažniausia pagyvenusioms, nutukusioms, sunkius darbus gyvenime dirbusioms moteriškaitėms ir truputį rečiau pilvingiems ponams. Nes didelis svoris, traumos, monotoniški judesiai, raumenų silpnumas, galų gale dėl amžiaus vykstanti involiucija ir susidėvėjimas lemia, kad nudyla kremzlė taip, kad kaulas ima trintis į kaulą, pradeda skaudėti sąnarį ir tada lieka vienintelis gydymas protezuoti sąnarį. Tada sąnarinis paviršius nugrandomas, jam pjūklu suteikiama tokia forma, kad būtų galima pritvirtinti protezą ir tada jis įdedamas. Viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau. Po kokių metų, kaip visi mechaniniai dalykai, jis susidėvi ir reikia keisti. Tai šiandien buvau tas trečias operacinėje, kuris iš principo nieko nedaro, bet mačiau visą ta fancy procesą iš labai arti. Taip arti, kad kauke nepridengtos veido ir kaklo dalys buvo aptaškytos krauju ir smulkiomis kaulo drožlėmis. Savotiškai žavus jausmas. Ir labai gražiai atrodžiau, kai nusiėmiau kaukę. Skaitykite toliau
Elena:
Šiandien truputį pastebėjimų, po pirmadienį kilusių minčių. Ko pacientai nori iš savo gydytojų? Žinoma, rūpesčio, atsakomybės, pagalbos ir, aišku, gydymo. Bet kažkodėl žymiai rečiau žmonės pagalvoja, kad ir gydytojai gali kažko norėti iš pacientų. Ne, šiandien ne apie kyšius. Šiandien apie tai, kad medicina – ne tipinis verslas ir kad klientas čia ne visada teisus. Keista susidurti su situacijomis, kai gydytojui nespėjus įeiti į palatą jį užsipuola pikti ir pasiruošę krūtine ginti pacientą jo (dažniausiai) giminaičiai. Ginti? Nuo ko? Gydytojas ateina gydyti. Ateina PADĖTI. Ateina pasiruošęs išklausyti susirgimo istoriją, pasiruošęs suprasti, kas yra ne taip ir kodėl taip yra. Ne bausti, ne teisti ir tuo labiau ne kenkti. Bet kartais, žmonėms atrodo kitaip. Atrodo, kad jei daktaro neįvarysi į kampą, jis nesistengs. Kad jei nepagrasinsi jam ligoninės administracija, jis nesuverš siūlių. Kad jei neduosi jam vokelio, nepažiūrės į tyrimus ir paskirs ne tokį vaistą. Skaitykite toliau
Šiandien su Elena važiuodamos į ligoninę aptarinėjome, kokie jie nenormalūs. Penktadienis, o visi prisirašę operacijų kaip jokią kitą dieną. Tai gal tada nieko neguldys, nes neturės kada. Ir išrašyt gal reikėtų, bet irgi nebus kam. You wish. Mano skyriuje paguldė kelis naujus, psichologiškai buvau pasiruošusi visus surašyti. Bet taip nei vieno naujo ligonio ir nepamačiau (tik prieš išeidama namo peržiūrėjau rentgeno nuotraukas). Prisiklijavau prie vieno chirurgo, kur vakar vis kartojau, kad noriu pažiūrėti hallux‘us* ir Diupiterno kontraktūrą**, tai išėjome į kitą korpusą operuoti. O tarp korpusų ligoninėse būna požeminiai perėjimai. Skaitykite toliau
Jei teko skaityti tokią knygą „Dievo namai“ (autorius Samuel Shem), tai ten buvo terminas štišinimas, reiškiantis nepageidaujamų ligonių perkėlimą kitiems. Lietuvoje šis terminas kažkaip neprigijęs, visi sako perkelti, iš tiesų net nereikėtų pasvirojo šrifto, nes ligoniai ir yra perkelinėjami. Nėra taip, kad kiekviena pasitaikiusia proga ligonį stengiamasi iškišti kam nors, paprastai jie apgydomi iki pagerėjimo ar būklės stabilizavimosi*. Bet yra tam tikri pacientai, kurių niekas nenori ir kelios ligonių grupės, kur nepriklausomai nuo to, kas nutiko, jie atiduodami savo specialistui. Pavyzdžiui, niekas nemėgsta labai senų ir daugybe ligų sergančių neaiškių pacientų. Skaitykite toliau
Vakar buvo mano paskutinė diena Krūtinės chirurgijos skyriuje. Aną savaitę buvom su Juste susitarusios susikeisti skyriais, kad gautume daugiau antspaudų į savo knygeles ir pamatytume įvairesnių dalykų. Tai kaip tyčia padavė naujų, įdomių atvejų. Bet vakar irgi buvo gerai: ryte mačiau mediastinoskopiją, kas mane labai labai pradžiugino, nes tai buvo mano mažytė medicininė svajonė. Mediastinoskopija naudojama tik vienam tikslui – tarpuplaučio limfmazgių biopsijai paimti. Iš kitur, ypač paviršių, paimti limfmazgio biopsiją yra minučių reikalas, tai paprasta procedūra, atliekama kur nors ištyrimo ar procedūrų kabinete. Tuo tarpu iš tarpuplaučio imant limfmazgius viskas užtrunka apie valandą: prapjaunamas kaklas, įvedamas endoskopas į krūtinės ląstą ir žvejojami limfmazgiai. Procedūra reikalinga siekiant nustatyti plaučių vėžio išplitimą prieš irba po gydymo. Norėjau pamatyti būtent šią procedūrą, nes limfmazgius iš ten iškrapštyti galima dar dviem būdais: ultragarso kontrolėje per stemplę arba per bronchus, o ką rinktis daugiausiai lemia chirurgo pomėgiai ir patyrimas. Kai pernai turėjome krūtinės chirurgijos ciklą, dėstytojas buvo labiau už kurį nors iš tų dviejų ultragarsinių būdų. Tai man taip ir liko tas mistiškas mediastinoskopijos įdomumas. Na, ir dar, žinoma, gražus ir skambus pavadinimas viliojo. Po šitos operacijos dar tvarkiau truputį popierius.
Katytė sėdi prie stalo viena kabinete ir surašinėja ligos istorijas. Rawr kaip smagu.
Vėliau ėjau asistuoti į gastrostomijos(gr. gaster – skrandis, stoma – burna/skylė) operaciją. Ligonis dėl onkologinės ligos negali nei valgyti, nei gerti pats, nes viską užspaudė vėžys. Labai varganai atrodė, neprisimenu kada mačiau tokį išsekusį ligonį. Operacijos principas toks, kas skrandyje padaroma skylė, į jį įkišamas vamzdelis, jis išvedamas į išorę, prijungiamas prie maišelio ir per šitą sistemą ligonį galima tiesiogiai maitinti į skrandį. Operacija truko ilgiau, nei tos kitos, kuriose asistuodavau, bet laikas ištirpo. Kai stovi prie atverto kūno, išorinis pasaulis nustoja egzistuoti, negirdi, kad operacinėje groja radijas, esi įsijautęs į tą procesą, ką nors palaikai, pridegini, pakerpi, pasiurbi, pašluostai, ir taip toliau. Net nejauti, kad stovi truputį palinkęs ir beveik nejudėdamas. Ir tai yra kažkoks neapsakomai malonus jausmas, būti ten. Liesti kūną iš taip arti. Ir kai žinai, kad nuo to žmogui bus geriau, bent truputį lengviau gyventi. Ir nors aš suvokiu, kad čia nėra kažkokios chirurginės aukštumos, bet man kaip dar studentai bet koks apsitaškymas krauju yra maloni ir jaudinanti patirtis. Mano chirugas, kad gailėčiausi, jog išeinu į kitą skyrių, dar pasakė, kad rytoj (tai jau šiandien) bus stemplės šalinimo operacija. Taip įdomu, bet va, nepamačiau.
Už tai šiandien mačiau kaip keičia kelio sąnarį ir perkeičia klubo sąnarį po retos komplikacijos. Ne veltui pacientai sako suremontuokit mane, nes tos ortopedinės operacijos yra visiškai kaip remonto darbai. Grąžtai, kaltai, plaktukai, daugybė metalo. Operacijos grubios, garsai grubūs, daug nuleidžiama kraujo, jis tykšta į šonus, nuo kaulų kyla dulkės. Chirurgas prieš operaciją sakė, jei alpsit, tai galit išeiti. Bet per daug įdomu, kad alptum. Ir savotiškai žavu. Nors keisčiausia man, kad pacientams nuskausmintos tik kojos, t.y. jie operacijos metu yra sąmoningi, kad sąmoningi tai čia viskas tvarkoje, bet kad jie užmiega. ten toks triukšmas operacinėje, kaip per remontą, o jie ramiausiai knarkia.
Dar vakar budėjau. Prieš prisistatydama į Priėmimo skyrių nuėjau į tą nuostabiąją valgyklą. Buvo košmariška. Sriuba buvo su kopūstais. Nu aš nemėgstu kopūstų. Nu labai nemėgstu, jie tokio įsigeriančio ir persismelkiančio kopūstiško skonio. Bet valgiau, nes paskui laukė cepelinai. Juos atnešė, man dar nebaigus sriubos. Bet kai baigiau, į juos žiūrėjau. Žiūrėjau. Kaupiausi. Ragavau kažkada seniai ir mano juslės patyrė gilų sukrėtimą. Bet pirmame kurse pradėjau valgyti kiaulieną, o šeštame pirmą kartą paragavau kiaulės ausų, tai galvojau, ryšiuosi paragauti. Be to laukia darbas iki devynių vakaro, tai reikia pavalgyti. O jie tokie glitūs, gleivėti, nenusakomos spalvos, kaip kelias savaites vandenyje išbuvęs lavonas, o smirda, taip salsvai, galai mirksta grietinėje (dar vienas dalykas kurio vengiu), vieno c. šonas liečiasi su spirgais. Gerai, kad dar neužpylė visko ant viršaus. Tada po truputį pjausčiau iš nežiūrėdama dėjausi į burną, neatsakingai kramčiau ir greitai rijau, kad kuo mažiau skonio būtų burnoje. Taip, buvo šlykštu, kaip ir atrodė. Suvalgiau gal mažiau nei pusę porcijos. Porą gabaliukų pabandžiau su grietine, tada su spirgiais, tada kartu, nes viena maistui išranki draugė sakė, kad su pagardais jie tikresnio ir geresnio skonio. Visos trys kombinacijos buvo kaip bausmė mano skonio receptoriams. Tada valgiau vienus. Tai pirmo nepabaigiau,tik išvalgiau mėsą. Su antru net neprasidėjau, atlikau inciziją, pašalinau mėsą ir ją suvalgiau. Nes buvau tikrai alkana ir laukė priimamasis. Tai kad nors gert būtų kompotas, tai ne, kefyras. Mėsa su grietine, kefyru ar panašiais pieno produktais yra dvasinis skausmas grynuoju pavidalu.
Rytojui nepasisekė – šiandien pietūs buvo labai skanūs, kaip kokia kompensacija išeina
Tai čia nieko, priėmime supratau, kad stiprinausi cepelinai be reikalo, nes nebuvo ką veikti. Nors pradžia daug žadėjo, vos man įėjus į chirurgų kabinetą, ten buvo siaubingai sumušta ir nukankinta mergina. Kai Elenai detaliau papasakojau grįžusi namo, jos reakcija buvo, kad kaip iš filmo situacija. Po to buvo dar viena suspardyta moteris, suspardytas vyras, smaugtas ir muštas vyras, ir keli nelabai įsimintini atvejai. Tai tarp tų pusantros valandos nieko neveikimo pauzių juokavau draugams sms’ais, kad šiaip niekas neateina, o jei ateina, tai apie juos pranešama policijai. Pavyzdžiui penktadienį tai buvo nenutrūkstamas srautas. Nu o vakar tai vos atsilaikiau budėjusio chirurgo pasiūlymui eiti kartu parūkyti, kaip nebuvo ką veikti. Bet kažkaip pabaigus mediciną pradėti rūkyti visai be ryšio. Kad ir kaip ten būtų, išsiaiškinau tokio srautų netolygumų priežastį. Yra toks dalykas kaip ekstrinės dienos, tai kai GMP tam tikromis dienomis ligonius vežą į tam tikras ligonines. Tai mūsų ligoninėje ekstrinės yra nelyginės dienos. Antradienį veža į Respublikine ligoninę, ketvirtadienį ir šeštadienį į Jūrininkus. Toks pasiskirstymas likęs nuo senų senovės, bet kad jo racionalumas yra sunkiai suvokiamas, turbūt niekam neužkliūva.
Šis paveikslėlis gerai apibūdina mano jausmus medicinai
Tokios smulkmenos labai priverčia pagalvoti, kad didžioji dalis nepasitenkinimo gydytojais ir sveikatos apsauga yra visai ne dėl gydytojų, o dėl vadybos problemų kaltės. Ir tai yra sena problema, o dėl to neefektyviai naudojami materialūs ir žmogiškieji resursai. Apskritai pačios sistemos viduje labai trūksta susikalbėjimo. pavyzdžiui, chirurgų penkiaminutėse kyla probleminis klausimas. Ar jis išsprendžiamas? Ne, nes iš pradžių visi aršiai gina savo poziciją po vieną, tada visi choru, tada kažkas nutraukia ir visi pikti išsiskirsto, o į klausimą lieka neatsakyta. Arba šiandien lydėjau ligonį į slaugos ligoninę kitame mieste. Mūsų vos neišsiuntė atgal, nes atseit nesuderinta su ligonine, vietų nėra ir panašiai. Tada paskambinau atgal į skyrių, pasirodo, derinta su viena gydytoja, bet jų priėmime niekas nieko nežino. Nepakartojama. Vakar dar geriau buvo, kai Elena lydėjo ligonį į kitą miestą, taip su tuo ligoniu ir grįžo, nes tikrai niekas nebuvo suderinta. Nereikia būti baigus vadybos, kad efektyviai komunikuotum su kolegomis. Bent tiek, kad žmonės čia dažniausiai geranoriški, šilti ir draugiški.
P.S. Visos mano draugės gailisi Elenos, kad ją terorizuoju už tai, kad ji turi daug drabužių. Ir Elena gailisi Elenos, kad ją terorizuoju, nors ji šiaip auksinė sugyventinė. Tai viena draugė besiruošdama savaitgalį čia atvažiuoti, apsilankė mano namuose ir surinko drabužių, kad atvežtų ir daugiau nebeūdičiau vargšės Elenos.
Greitai bus savaitė kaip mes internuojamės, o kai kurios procedūros daromos kasdien ir kažkaip imi manyti, kad čia jau viskas aišku, nuspėjama ir lengva. Tai ne. Per tracheostomiją šiandien prakaitavau kaip reikiant, o paskui išėjus buvo sunku judinti kelius, kaip skaudėjo. Tracheostomija (lot. treachea – gerklė, graik. stoma – pažodžiui burna, o šiaip skylė) yra šiaip paprasta procedūra, kuri daroma sunkai sergantiems ligoniams, kurie patys negali kvėpuoti ir jiems reikia ilgalaikės dirbtinės plaučių ventiliacijos, arba tokiems, kurių kvėpavimo takuose kaupiasi labai daug sekreto, pavyzdžiui pūlių, ir kai reikia nuolatos atsiurbinėti, arba kai kvėpavimo takuose yra dėl kokios nors ligos atsiradęs kvėpuoti trukdantis susiaurėjimas. Operacijos esmė, kad atidalinami audiniai kakle, trachėjoje padaroma skylė ir į ją įstatomas reikiamo dydžio vamzdelis, viskas trunka tiek, kiek viena gera Pink Floyd daina.
Taigi, šiandien viskas kaip įprasta, išskyrus tai, kad nusprendėm operuoti ligonį jo paties lovoje, kad nereikėtų kyloti, neatsijungtų visokie vamzdeliai ir panašiai. Operuoti ne visai patogu, nes lova plati ir dėl to apsunkėja priėjimas prie ligonio, taip pat ji šiek tiek žemiau nei operacinis stalas. Prasideda operacija, atidalina kaklo (o ligonis to kaklo beveik neturi) audinius ir tada o kas čia?! auglys? skydliaukė? čia, tokioje vietoje, nu jo, būna, bet kieta, kažkokios nedraugiškos spalvos, tai dar paėmė biopsiją. Apskritai tai ten viskas šalia, viskas prie pat, tas daiktas aplinkui skydliaukę užėmė beveik visą plotą, nieko ten nesimatė ir dar vis kraujas užlieja, na, kraujas nusiurbiamas. Didysis nepatogumas man, kad keliais buvau įsirėmusi į lovą, rankose kabliai, visa keistai persikreipusi ir bijau pajudėti. Dėl netikėtų radinių operacija ištįso. Viskas būtų nieko, tik 15 minučių tokiai gražiai gležnai būtybei kaip aš išstovėti nejudant nepatogioje padėtyje ir bijant sujudėti – truputį nepatogu. Tai paskui ir ėjau per koridorių iki stalų, prie kurių rašome operacijų protokolus, truputį kaip mumija ir toliau galvojau, kad ne, chirurgė nebūsiu. Arba operacijos daromos autopilotu, arba iššoka koks žavus netikėtumas ir būna adrenaline rush. Chirurgams gal patinka, man ne.
Bet medicina apskritai būtent dėt tų netikėtumų man ir patinka. Čia niekada nebus taip kaip vakar. Pacientai skirtingi, kiekvienas su savo įdomia patologija, unikalia gyvenimo istorija, ar anatomine variacija. Nors kai kurie gydytojai, ypač chirurgai, labai mėgsta šabloniškai vertinti viską, ką negalime išoperuoti ir taip suniveliuoja pacientus (bet nieko, atveria ertmes ir pamato netikėtumų, taip jiems ir reikia, tegu neįsijaučia, kad jie vis tiek vienodi).
Visgi šiandien operacinėje visai patiko, nes asistavau torakoskopinėje (lot. thorax – krūtinės ląsta, graik. skopos – taikinys) operacijoje. Tai tokia operacija, kai krūtinės sienos šone padaromos kelios skylutės, įpučiama oro, per vieną skylutę įvedama kamera, per kitas įrankiai, su kuriais atliekamos įvairios manipuliacijos. Buvau camera man ir man gerai sekėsi. Tos treniruotės Santariškėse po paskaitų, niurkant simuliatorius, chirurgijos įskaitai gauti praėjo ne veltui. Bet ta dalis, kur mokėmės dirbti su įrankiais, akivaizdžiai buvo nepakankama. Elena parsinešė į namus pianą, kad išmoktų tinkamai manipuliuoti juo kaire ranka. Mano chirurgas iš manęs to nereikalauja, jis apskritai beveik nieko iš manęs nereikalauja, nes pasakiau, kad būsiu terapeutė. Kitai internei, kuri šiandien atėjo į Elenos skyrių irgi liepė išmokt pianu grot. Bet ne tik kaire ranka, o abiem.
Elena net virtuvėje darydamasi kavą mokosi naudotis instrumentu
Po savo praktikų važiavome namo, bevažiuodamos sugalvojome, kad jau pats laikas aplankyti įstabų prekybos centrą Šeškinė (jis taip nesivadina, čia mes sugalvojom, nes atrodo, kaip Šeškinė, raudonas, aptrupėjęs, išklijuotas mažytėmis raudonomis plytelėmis, apšvietimo beveik nėra, nes dauguma lempučių vietų išpuvusios, žodžiu, kaip Šeškinėje, tik kol kas nesugriuvę). Ten dar yra prekybos centras, kuris tikrai vadinasi Pas Stanislovą. Ir jame prekiauja visokiais niekučiais. Dar nusiaubėme Gausą. Elena nusipirko dar maikučių, lyg dar būtų negana (Elena „Nu tai aišku, kad negana„). Ji jų turi daugiau, nei aš išvis čia atsivežiau drabužių (Elena „Nu aš pasiemiau tik reikalingiausius rūbus ir namie palikau dar pilną spintą„). Na, o pati ieškojau striukės. Iš pradžių maiviausi, kad ai, nereik, nereik, neperku jų nuo mokyklos laikų, man gal labiau paltukai ir panašiai patinka, tai, kas nešiugžda. Tai ar radau striukę? Ne. Nusipirkau kožankę. Ir dar ilgą juodą sijoną. Tai dabar atrodysiu kaip jaunystėje. Bet žinot, tas univero baigimas.
O paskui Elena, kaip padori namų šeimininkė, virė sriubą. Spėkit, kaip iš jos rankiojosi patinkančias daržoves. Teisingai. Su pianu.
O rytoj vėl budžiu priėmimo skyriuje.
P.S. Mūsų kursiokė irgi pradėjo rašyti savo internatūros nuotykius. Jos internatūra Erfurte, Vokietijoje, turėtų būti labai įdomu! :)
