Emilija

Pagal išsilavinimą gydytoja, dabar KET praktikė

„O gal galima pas jus persirašyti??“

Paskelbta: 2014 11 06 | Emilija

Daugiau kaip dvi savaites, o gal net visas tris su kita rezidente dirbome dviese už sergančias gydytojas. Beveik pilnu krūviu. Beveik, nes išimdavo dalį ūmių pacientų, kuriems staiga atsirado simptomai, dėl kurių jų nuomone, jie galėtų mirti, bet dar ne taip labai, kad juos priimtų ligoninė. Bet ne visada spėdavo, tai turėdavome ir tokių.

Tai ateini darbą septintą ir pasiduodi srautui – 4 žmonės per valandą (arba ateini popiet ir išeini iš poliklinikos apie aštuntą vakaro). Mes jaunos ir naivios. Mes geros. Mes norime padaryti viską kaip reikia. Bet po kokio vieno paciento, kuris užjaučia jaunystės entuziazmą prisimenu vienos gydytojos, turinčios savo asmeninį kabinetą* žodžius: Koridoriuje reikėtų pakabinti plakatą „Gerumui ne!“. Jei būni geras, t.y. rodai dėmesį, pakalbini, paglostai ranką ir panašiai, tada prasideda tyrimų reketavimas. Tada turi aiškinti o kam jums tyrimai. Arba reketuoja, kad siųstum į reabilitaciją. Arba vaistukų miegui. Arba dar ko nors susigalvoja, kad neturės prasmės. Tada šypsaisi ir aiškiniesi ar tai tikslinga, ar ne. Šiaip čia yra geras dalykas, nes tai leidžia pažvelgti kaip pacientas pats save mato, kaip suvokia savo būklę. Liūdnoji dalis yra 15 minučių žmogui. Ir tai ne visad tiek turi. Būna 10. Tokiu atveju duodi naują vizito talonėlį ir sakai spręskime vieną problemą vienu metui. Tik malonesniu, glostančiu tonu.

Anksčiau labai piktai galvodavau apie tuos žmones, kurie užsirašo pas gydytoją ir neateina. Ne tai, kad paskambintų, atšauktų vizitą, atlaisvintų talonėlį kitam žmogui, o tiesiog neapsireiškia, o tu sėdi ir lauki. Po tų savaičių vis labiau ėmiau jausti dėkingumą tokiems žmonėms. Na taip, susidaro eilės. Bet tada spėji į laiką. Jei su kažkuo ilgiau užgaišai, likę pacientai neturi taip ilgai laukti. tada gali kai kuriuos priimti anksčiau. Jei sunkesnis atvejis pasitaiko, tada gali daugiau laiko skirti komunikacijai. Arba receptų šraibinimui, jei ateina žmogus, kuris nori aštuonių vaistų receptų pusei metų su išsipirkimu kas du mėnesius. 8*3*2 = 48. Ok, šiaip pacientai gerokai mandagesni. Jiems užtenka iki 10 receptų vienu metu. Bet tai vis tiek. Vien rašymui sugaišti po minutę maždaug. Ir dar kalbi. Ir ne vien receptus gi rašai.

Ir kalbėjimas mūsų darbe yra svarbiausia dalis. Man patinka kalbėti. Man patinka, kai žmonėms prašviesėja akyse nuo informaciją, kurią jie gauna apie savo būklę. Man patinka, kai kalbuosi su žmogumi apie dalykus, kuriuos išmanau. Ir pacientams patinka. Taip labai, kad net klausia, ar gali pas mane persirašyti, arba pas kolegę, jei ji tuo metu būna už pagrindinį kalbėtoją. Ir dar man patinka mintis, kad po 10 minučių šitas žmogus jau išeis ir ateis kitas. Ir dar man patinka, kad jie ateina patys, o ne būna atvežami**. Kai kurie pacientai nusivildavo, kai pasakydavome, kad dirbame laikinai. Klausdavo, ar neplanuojame čia vėl ateiti dirbti. Kiti susiprasdavo, kad mes rezidentės ir rotuojame, tada tiesiog linkėdavo mums gražių dalykų. Ir tai yra tai, dėl ko verta stengtis. tas jausmas, kad tavo darbas vertinamas. Keli atvejai įsiminė.

Vienas, kai davėme žmogui pasirašyti valios sutikimą. tai tokia forma apie tai, kam galima teikti informaciją, kokias intervencijas galima be išankstinio sutikimo atlikti, o kokioms reikia atskiro ir panašiai. Tai jis klausia, kas tie rezidentai, ir ar gali čia nedėti parašo, sakome, kad per vėlu. Tada, ai tai čia tokie yra rezidentai? Prieš tai jis beveik irgi norėjo klausti ar gali persirašyti pas kurią nors iš mūsų. Ir kitas atvejis, kur moteris daug metų nėjo pas gydytojus, nes bijojo ir nemėgto. Po konsultacijos ji man paglostė ranką, nes sakė dar nebuvusi taip maloniai priimta, ir dalykus apie kartų skirtumus.

Malonus bendravimas ar nevargina? Ne. Čia įprotis. Kaip valytis dantis. Nes atpildas už tai yra milžiniškas ir neįkainojamas. Pacientų pasitikėjimas ir palaikymas. Tiesiog šypsotis. Kalbėti švelniu balsu. Kai pacientas daro akivaizdžią nesąmonę, bet ne iš piktybiškumo, o iš nežinojimo, tada tik pasakai, kad gerai, jog pagaliau išsiaiškinome, dabar jau žinosite, kaip reikia daryti ir paprašai pakartoti kaip reikia daryti. Arba dar gali užklausinėti apie jo sprendimo pasirinkimus. Ir dar daug panašių frazių, kurios ne atbaidytų nuo ėjimo pas gydytoją, o padrąsintų. Kad skatintų kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti. kad būtų galima išspręsti problemas ir išmokyti žmogų patį sąmoningiau žiūrėti į save.***

Apskritai užklausinėjimas yra labai gera technika. Tada pacientas atsigręžia į save. Ko jam pačiam reikia. Ko jam iš tiesų reikia ir ko jis tikisi. Kaimynai kalba tik apie ką daryti, bet išgydytojo turi išeiti suvokdamas kodėl taip reikia daryti. Bent jau man taip atrodo. Ir kiek yra laiko, stengiuosi tai perduoti pacientams. Kodėl reikia arba nereikia vaistų. Kodėl reikia ar nereikia reabilitacijos. Kodėl reikia ar nereikia tyrimų. Kodėl reikia ar nereikia siuntimo. Kodėl reiki ar nereikia tęsti nedarbingumą. Ir ne visad tai pavyksta. Net ne visad norisi.

Gydo ne tik terapijos metodai ar medžiagos, bet ir ryšys. Paciento ir gydytojo ryšys. Ir jis turi būti abipusis. Tada jis geras. Todėl nieko tokio, jei pacientai nusprendžia pakeisti gydytoją. Todėl ir mes neįsižeidžiame, kai kartais jie pasigedę savo gydytojos nuspręsdavo ateiti tada, kai ji pasveiks. Arba kol kas tik išsirašyti vaistų, o kitką su savo gydytoja. Kartais net šiek tiek frustruodavo, kad, atrodo, pradedi rūpintis kokia įdomia žmogaus problema, o tada teks vėl grįžti (nai nai nai, vieną tokį pacientą pas save užsirašėm. Iš pradžių mūsų gydytoja nebuvo sužavėta, kad jai svetimų prirašėm, paskui jai pačiai įdomu pasidarė). Nu arba, kad ateina kažkokie pirmą kartą matomi žmonės ir jų neparina iš mūsų prašyti išspręsti visas jų gyvenimo problemas per 15 minučių. Woah, chill, leiskite bent kortelę pavartyti.

Sveiki, esu Emilija ir esu įsimylėjusi savo darbą.

_______

* Savo kabinto, tokio, kuriuo su niekuo nereikia dalintis ir ant kurio užrašyta tik viena pavardė (su visais titulais) turėjimas yra turbomegaosom statuso indikatorius. Čia kaip kokiame ofise iš cubickle pereiti į normalų kabinetą su nuosava erdve.

** Nors retkarčiais tenka paskui išvežti, t.y. iškviesti greitąją, nes žiūri, kad biški tokia nebepoliklinikinė būklė atsiradusi.

*** Mano svajonė turėti 30 minučių konsultacijai. Tada būtų didesnė tikimybė, kad tai įvyks, nei dabar. Nors dabar tai suskaldoma į daug vizitų ir pacientas išmokomas režimo per kelis kartus.

Shaolin vienuolis pataria: yea or ney?

Paskelbta: 2014 10 26 | Emilija

Dažnai internetuose būna sveikatos patarimų, kurių vieni labai optimistiniai, kiti absurdiški, dar vieni gal net žalingi, dauguma prieštaraujantys vieni kitiems. (Bet ir gydytojų patarimai, būna, prieštarauja vieni kitiems). Tai šiandien vienas žmogus garsiai skaitė tuos patarimus, o aš bandžiau sugalvoti, kodėl taip galėtų, ar negalėtų būti. Disclaimer: čia bus viskas iš serijos skaičiau internete, o ne moksliškai pagrįsta informacija.

10 Shaolin vienuolio patarimų kaip išlikti amžinai jaunam (tekstas anglų kalba). Dar pažiūrėjau ypatingo patikimumo šaltiniuose (VBS*) kiek gyvena tie vienuoliai. Nu tai vidutinis amžius apie 70-80 metų, yra išgyvenančių iki 100-110 metų.

1) Nemąstyk per daug. Mąstymas atima energiją. Mąstydami galite atrodyti vyresni.
Smegenys suvartoja sąlyginai daug gliukozės, palyginus su jų mase. Tai taip, mąstymas eikvoja energiją. Bet kai nuolatos darai tas pačias procedūras, tai smegenims nereikia iš naujo galvoti kaip ką atlikti, tai energijos sueikvoja kur kas mažiau. Pvz. rašymas ranka, kai mokotės, eikvoja daug energijos. Dabar beveik visai neeikvoja. Kaip dėlioti žingsnius irgi neeikvoja, bet jei mokotės naujo šokio, eikvoja. Ir t.t. Todėl rutina, kuo daugiau rutinos, kuo daugiau kasdienių ritualų, kuriuos darote automatiškai, padeda taupyti energiją ir jos daugiau lieka mąstymui apie naujas problemas. Jei mąstote apie nekonstruktyvius ir nenaudingus dalykus (pvz. ar tai, ką jis pasakė, reiškia, kad jis mane myli, ar kad dar nelabai myli, o gal jis galvoja apie kitą, aaaaaaa), irgi veltui eikvojama energija, ir jos nelieka tobulėjimui ir kūrybai. Ar mąstymas sendina? Ką žinau. Nors Danielio Kahnemano knygoje skaičiau, kad kai žmonėms duodavo spręsti sunkius matematikos uždavinius, jų vyzdžiai prasiplėsdavo, širdies susitraukimų dažnis padidėdavo, kartais atsirasdavo raukšlė veide. Tai nebent tokiu būdu.

2) Nekalbėk per daug. Dauguma žmonių arba daro, arba kalba. Geriau daryti.
Kaip veikia kalbėjimas: įsijungia veido, burnos raumenys, įsijungia mąstymas – eikvojama energija. Tada po žodžiu susilauki atsako, tada dar daugiau kalbi, įsikalbi, susikuri abejones. Arba pamiršti kodėl išvis pradėjai kažką daryti. Arba įklimpsti į savitiksles diskusijas. Prarandi energiją ir laiką. Bet iš kitos pusės, kalbėjimas padeda surasti naujų požiūrio taškų ar geresni priėjimą prie problemos sprendimo. Bet jei to nereikia, tai elkis, kaip Nike sako:

3) Kai dirbi, dirbk 40 minučių ir 10 minučių ilsėkis. Kai į kažką žiūri visą laiką, tai gali pakenkti akims, vidaus organams ir ramybei.
Šitas fainas. Dėl 40/10 rašė dar Frederick Winslow Tayloras „Moksliniuose valdymo principuose„. Minutės gal nebuvo visiškai tokios pat, bet darbo ciklas truko mažiau ne valandą, poilsio ciklas sudarė apie 15-25% darbo laiko. Ką duoda toks cikliškumas: išmokta rutina padeda efektyviai naudoti vidinius resursus ir nesukti galvos kada kiek dirbti, kada ilsėtis. Nusistatai laiką ir dirbti kaip robotukas. Nieko čia blogo. Kai dirbi kažkiek laiko, o žinai, kad turėsi apibrėžtos trukmės pertraukėlę, tai yra atpildas, kuris skatina dirbti produktyviau. Jei nuolatos esi susikoncentravęs ties viena užduotimi be pertraukos, prastėja dėmesio kokybė ir daugėja klaidų. Iš to galima spėlioti, kad nepertraukiamas darbas sukelia frustraciją kada visa tai baigisis, bet jei žinai, kad už 12 minučių bus pertrauka, viskas gerai. Kaip ilgas darbas tai pakenkia vidaus organams neįsivaizduoju. Na, gal imi nervintis, tada padaugėja kortizolio, tada į kraują išmetama daugiau gliukozės iš atsargų, gal suintensyvėja oksidacinis stresas. Bet manęs mano pačios šie svarstymai neįtikina. Kokios jūsų mintys?

4) Kai esi laimingas, turi kontroliuoti savo laimės kiekį, jei prarasi kontrolę, pažeisi savo plaučių energiją.
What? Kaip? Kas čia? Na, tarkime, plaučius pažeisti gali tokiu atveju, kad esi labai laimingas, tada daug juokiesi, kai juokiesi daug įkvepi visokio bullshit ir gali pasigauti infekciją. Arba įkvėpti kietųjų dalelių. Arba dar kokio brudo. Viskas aišku ir mechaniškas. Bet kas yra ta lung energy? Kodėl būtent plaučių? Bet šiaip įdomu. Nes visokie laimės guru moko, kad kuo daugiau laimės, tuo geriau, o čia sako, kad laimė turi būti saikinga. Saikinga nereiškia prieverstinio susiliūdinimo, kai linksma. Kituose kinų „medicinos“ „šaltiniuose“ rašo, kad liūdesys ir pyktis taip pat žaloja plaučių energiją. Bandžiau rasti kokios nors moksliškesnės informacijos, gal plaučiuose yra kokia neuroendokrininė sistema. Taip, yra. Kaip ji susijusi su laimės kontrole, nesuprantu, bet mistiškos energijos plaučiams negamina.

5) Nebūk per daug susirūpinęs ar piktas, nes pyktis ir išgyvenimai gali pažeisti kepenis ir žarnyną.
Yra žmonių, kuriuos neigiamos emocijos skatina apsiryti. Ir geriausia, kokio junk food. Tai tokiu atveju taip, kepenys ir žarnynas verkia. Kai gauna alkoholio, net ir mažus kiekius, irgi verkia. O normalių, tyrimais pagrįstų įrodymų, kaip emocijos veikia kūną rasti sunku, na, bent aš nerandu patikimų šaltinių, o tik vėl VBS, kurie geriausiu atveju paremti asmeninėmis, ar kitų žmonių patirtimis, kas galėjo įvykti dėl paprasčiausio atsitiktinumo. Tai, kad pykstant sunkiau virškinama, nebūtinai bus dėl pykčio. Arba, kad nebūtinai blogas virškinimas bus pykčio priežastis. Žodžiu, koreliacija nerodo priežasties.

6) Kai valgai, nevalgyk per daug, visados būk tikras, kad dar nesi iki galo sotus, nes sotumas gali pažeisti blužnį. Kai jautiesi šiek tiek išalkęs, truputį užkąsk.
Vėl – kodėl būtent blužnis. Blužnis užsiima kraujodara, yra imuninės sistemos organas ir dar yra savotiškas kraujo ląstelių kapinynas. Šiaip dėl valgymo viskas gerai. Nes yra sotumas fizinis ir sotumas cheminis. Cheminis sotumas tai tada, kai prasideda virškinimas ir į smegenis nueina signalas, va, gavome maistinų medžiagų, nereikia signalizuoti feed me. Fizinis sotumas yra toks, kai išsitempia skrandis ir jaučia, kad gavo maisto. Skrandį galima apgauti į jį įpilanat stiklinę vandens. Todėl daug kur galima rasti, kad norint sulieknėti prieš valgant būtina išgerti stiklinę vandens, jei alkis po to nepraeina, galima valgyti. Taigi, fizinis sotumas suvokiamas greičiau, nei cheminis, bet jei valgai mažo tūrio, bet maistingą maistą, tai energijos gali gauti pakankamai, bet vis dar jausi alkį. Tai kol dar nesujauti visiškai sotus, galima keltis, tikrasis sotumo pojūtis ateis po kurio laiko. Bet kaip persivalgymas pažeidžia blužnį nesugalvoju. Bet štai senovės kinai tikėjo, kad kepenys, kasa ir blužnis yra virškinimo organai.

7) Kai ką nors darai, skirk tiek laiko, kiek tau reikia, neskubėk per daug. Prisimink, „neskubėk ir būsi pirmas“.
Skubėjimas sukelia stresą. Sukelia neatidumą, o po to reikia daugiau taisyti, kas yra baisiai neekonomiška, nes vėl gaištamas laikas. Galima dar grįžti prie ankstesnio patarimo – dirbti su tam tikromis pertraukomis, pagal savo rutiną.

8) Jei visą laiką atliksi tik fizinius pratimus, bet niekada neužsiimsi Qigong, gali prarasti vidinę pusiausvyrą ir tapsi nekantrus. Prarasi savo kūno Yin. Pratimai padeda palaikyti pusiausvyrą tarp Yin ir Yang.
Qigong (či-kung arba či-gung: či – gyvybinė energija, kung – pilnatvė, užbaigtumas) yra tam tikri senovės kinų medicinos pratimai (bet ne visai pratimai, greičiau sveikatos sistema), apimanti tam tikras kūno pozas, kvėpavimą, mąstymo sutelkimą, sufokusavimą. Pozos gali būti statinės ir dinaminės, kvėpavimo tempas, dažnis, gylis yra sąmoningai reguliuojama, o mąstymo apie kažką konkretaus, arba kaip tik, minčių nukreipimas. Dažnai ši sistema prakatikuojama tarp kovos menų atstovų, ypač kung-fu, siekiant susikoncentruoti į savo kūną ir išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir proto. Iš dalies tokią patirtį galima gauti per sąmoningą kvėpavimą, meditaciją ar mindfullness praktikas, bet tai bus tik fragmentai. Kadangi judesiai labai lengvi (light), juos gali atlikti ir ne tokie fiziškai pajėgūs žmonės. Čia labai rytietiška. Nežinau ar Lietuvoje kur nors galima išmokti Qigong technikos. patys kinai sako, kad tai nėra panacėja, bet padeda palaikyti balansą tarp kūno ir proto, tai sąmonėjimo proceso dalis, įsigilinimo į save, minčių nuraminimo technika. Iš vakarietiškos medicinos pusės žiūrint, tai yra tai, ko trūksta mums – to suvokimo, kad esi pats atsakingas už save ir savo kūną, kad padėti pirmiausia gali pats, o ne sveiktos apsaugos sistema ir valstybė (kadangi dirbame poliklinikoje su vedėja, vis ateina nepatenkintų pacientų skųstis, kur žiūri valstybė, kodėl nesirūpina žmonių sveikata. Nu begėdė gi ta valstybė, kai paklausai). Yin ir Yang daugelis turbūt žino – tai dvi, viena kitą papildančios ir viena nuo kitos priklausomos prieštaros, kurios kartu yra ir viena kitos dalis: chaosas ir tvarka, šviesa ir tamsa, kūnas ir siela (mano žodyne siela yra jausmų, mąstymo ir valios derinys), etc.

9) Jei visą laiką užsiimsi tik meditacija, Qigong, ramiais ir lengvais užsiėmimais, bet niekada nedarysi fizinių pratimų, negausi Yang energijos, taigi, galiausiai ją prarasi.
Kitaip kalbant, jei būsi susitelkęs tik į sielos dalykus, nusilps kūnas. Bendrai sveikatai palaikyti būtina fizinė veikla. Kardiologai sako, kad prieš paskiriant vaistus kraujospūdžiui mažinti, žmogus prieš tai turi išbandyti bent vidutinį fizinį krūvį, kas prilygsta 5-7 kartais per savaitę bent po 30 minučių cardio pratimų: ėjimo, plaukimo, bėgimo. Arba po 12 jėgos pratimų kiekvienai treniruojamai raumenų grupei. O geriausia derinti cardio ir jėgos pratimus.

10) Shaolin Gong Fu visą tai suteikia. Treniruočių tikslas yra palaikyti pusiausvyrą tarp Yin ir Yang. Valandų skaičius nesvarbus. Svarbiausia suprasti ko reikia tavo kūnui.
Dabar pagalvokime, kaip tai yra realu moderniame pasaulyje. Kuriame yra vyturių diktatūra, sakanti, kad darbe turi būti aštuntą, kai dirbti kartais tenka tiek, kad net neturi kada nueiti į tualetą ar pavalgyti. Visi tie patarimai veikia tada, kai yra nuoseklus įprotis yra įsišaknijęs gyvenimo būdas. Tik tada. Prie to galima prieiti palaipsniui, susikuriant rutinas, atsisakant žalojančių minčių**, išmokstant suvaldyti emocijas per meditaciją, maldą, sprotą, žaidimus ar bet ką, kas atitinka jūsų skonį ir poreikius. Vienuolystė ir griežtas asketizmas kai kam tinka, bet turbūt būtų per daug radikalus sprendimas. Bet suvokimas, kad nesi vien fizinė būtybė, kuriai nereikia meno, grožio ir ramaus susitelkimo, arba vien šventoji dvasia, kuriai nereikia valgyti, kvėpuoti ir užsiimti seksu, yra pasiekiamas, kaip ir balanso suradimas.

Iš esmės šituos patarimus galima sutraukti iki darbo-poilsio, kūno-dvasios režimo paisymo. Ir įsiklausyti į save, į savo poreikius.

______________

* Viena bobutė sakė – šaltinis kuriuo dažniausiai remiasi pletkologai ir gerųjų naujienų skleidėjai.

** Yra daug kritikos pozityviam mąstymui, kad jis visiškas šūdas. Nes tada tiesiog susitaikai, atleidi, nuryji ir toliau palaimingu veideliu leidiesi išnaudojamas, valdomas sistemos ar panašiai. Pozityvistai dar įsivaizduoja, kad pozityviai apie kažką mąstydami automatiškai tampa geresni ir stuff pasidaro savaime vien nuo to, kad jie teigiamai galvoja. Tai yra blogai, nes susitelki ne į darymą, rizikos vertinimą, o tiesiog esi kažkos užkoučintas. Sutinku. Bet kai kuriais atvejais, kai negali dalykams turėti įtakos, pozityvus mąstymas nukrauna įtampą ir negaišti laiko savigailai. Tiesiog atsiriboji ir tiek. Prie žalingų minčių nepriskiriu ir sportinio heitinimo. Čia tokie protiniai pratimai, kai surandi kokią kvailybę, vidutinybę ar kitokią kategoriją, ir iš jos juokiesi, ją menkini ir būni labai fainas, nes tu toks nesi, esi geresnis. Žodžiu, vėl viskas atsiremia į tai, kad balansas yra sveika. Reikia pozityvo, reikia ir heito. Pasimokykite iš šio katinuko.

Žaidžiam daktarus

Paskelbta: 2014 10 22 | Emilija

Yra toks dalykas kaip peer-presure, tai mano aplinkoje yra netolerancija deminutyvams. Deminutyvai yra aktyvios agresijos išraiška. Ir bendraudama su pacientais labai stengiuosi jų nevartoti. Bet būna, ateina koks nors pacientas vaistukų išsirašyti. Ausis rėžia. Na, tiek, to. Bet štai kita rezidentė, su kuria dirbu, neturi tos netolerancijos deminutyvams, tai vaistukus ir išrašinėja. Kartais girdime kaip pacientai burbuliuoja ką čia dešimt minučių vaistus išrašinėti.

Tai dabar papasakosiu kaip susidaro dešimt minučių. Ateina žmogus. Žmogus. Ne vaistų gėrimo ir pinigų leidimo automatas. Tai su tuo žmogumi reikia pasikalbėti. Bent jau apie tai, kaip sekasi vartojant vaistus pasiekti gydymo ar kontrolės tikslus. Jei blogai, tada mąstome ką daryti. Būna, dozę padidiname, būna sumažiname. Būna, pridedame naują, ar nuimame kokį vaistą. Dar kartais pacientai nusprendžia, kad jiems reikia kokio konkretaus vaisto. Tada aiškinamės kodėl taip mano. Jei norai pagrįsti, tada galima išrašyti. Jei nepagrįsti, o dažniausiai nepagrįsti, nes kaimynai yra didžiausias sveikatos autoritetai. Reikia pagrįsti, kodėl neskiri ir įrodyti, kad, visgi, tu esi autoritetas. Bet čia pokalbiai. Dar yra rašymo dalis. Jei turite kompensuojamųjų vaistų pasą, pažiūrėkite į paliktas grafas. Tai jas reikia užpildyti, labai labai tiksliai, o paskui perrašyti į ambulatorinę kortelę. Ir nurašyti kiekvieno recepto numerį. Ranka. Nes kompais būtų per lengva. Ir dar ten yra šiek tiek matematikos. suskaičiuoti iki kada galioja receptas ar kiek tablečių išrašyti, ypač jei pacientas vartoja dvi dienas vienaip, dvi dienas kitaip, o tris dienas dar kitaip. Na, bet čia taip reikia. Jei nauji vaistai, tada reikia pasižiūrėti kokį kompensacijos kodą įrašyti. Vieni varto knygas, bet man labai patinka internetas ir naudojuosi puslapiu gydytojams apie vaistus. Ten tas pats kaip knygoje, tik viskas vienoje vietoje ir gražiai ir moderniai (#kaip_reikia). Nu, ir dozę pasižiūrim. Ir pavadinimą, nes pacientai ar vyresni gydytojai firminius surašo. Viskas ranka. Nes teoriškai tai el. recepto sistema yra. Visos vaistinės kompiuterius turi, vaistininkai gydytojų keverzones permaigo klaviatūra į juos. Bet čia gydymo įstaigos apsileidusios, nes žmogų išlaikyti pigiau už kompiuterį, joms taip atrodo. Ne, nu tai jo, kai moki tik truputį daugiau nei minimumą, tai kompas belekaip brangiau. Dar, įsivaizduokite, reikės žmones jais naudotis mokyti. Ū, siaubingos išlaidos. O gal dar personalas spaudintuvų užsinorės. Išvis išlaidavimas. Ne, geriau laikykime kačiukui megztinius mezgantį personalą.

Šiaip beveik visi pacientai yra normalūs ir mandagūs, bet kai kurie labai faini. Išrašai receptus, tada persigalvoja, nusprendžia, kad reikia kitokiai trukmei, nei sakė ir pradžių. Šypt. Jei gali, patvarkai. Pvz papildomą receptą gydymui tęsti rašai. Jei ne, tada palieki ir atsiprašai, kad nepaklausei prieš išrašinėdamas (nes nors kuo daugiau dirbu su pacientais ir vis daugiau randu skirtumų tarp jų ir klientų, bet vis tiek savo darbą iš dalies vadinčiau klientų aptarnavimu), dar pasiūlai kaip galima su šituo receptu vartoti pagal tikrą poreikį. Arba išrašai, atiduodi, atsisveikini, prisimena, kad dar tų vaistukų miegui nori. Vėl iš naujo ritualas (viduje kenti, nes gamini babytę-narkomanę). Arba paklausi ar suvartojo vaistus, sako, kad taip. Išrašai, prisimena, kad dar turi dėžutę ir kad negalėjai išrašyti. Arba atvirkščiai, sako, kad geria po vieną tabletę, prašo išrašyti pusei metų. Išrašai (ir dar šešis receptus kitiems jo vartojamiems vaistams po pusę metų). Nusiperka vaistus. Grįžta prisiminęs, kad vartoja po dvi tabletes ir prašo pataisyti receptą. Vėl atsiprašai. Paaiškini, kad ateitų, kai baigsis vaistai ir tada išrašysime iš naujo, parašę, kad vaistai baigėsi, nes gydymo režimas toks ir toks, o ne toks, kaip klaidingame recepte ir taip reikia, viskas čia ok. Atsiprašome, kad sukėlėme nepatogumų.

Ai, su kolege dirbame vienos už sergančią gydytoja. Na kaip, vienos, su slauge. Sesute. Kuri sako, kad moka išrašinėti vaistus, kad šiaip daug ką moka, tokia beveik daktaras, bet aha, tikrai. Kaip ten sako, velnias slypi detalėse. Tai va tos detalės ir yra gydytojo darbas. Va dėl tų detalių ir galima atskirti kurie receptai padirbti, o kurie tikri. Va todėl sesučių darbas poliklinikoje yra pildyti papildomą dokumentaciją, užrašinėti lapukus siuntimams ir panašiai. Ten irgi reikia žinių, bet ten nėra tokios pinigus kainuojančios atsakomybės. Pasikartosiu – pinigus.

Ai, dar pacientai ateina ir sako, kad jiems reikia siuntimo. Paklausi kodėl. Supranti, kad nereikia. Bet jie jau užsirašė. Varge mano. Nu tada reikia apsimesti, kad čia yra kažkas rimto. O viduje tyliai mirštu, kaip švaistomi valstybės pinigai ir veltui formuojamos eilės, nes net rezidentai kai kurias žmonių problemas gali sutvarkyti, nereikia jums tų kardiologų, chirurgų ar nervų ligų gydytojų. Nu tiesiog nereikia. Bet vis tiek parašai kitam gydytojui, kodėl siunti pas jį konsultuoti. Kartais atsisuku į pacientą ir sakau ką man dabar apie jus rašyti? Kartais pavyksta atkabėti. Ypač jei nėra eilės už durų. Dar labiau, kai dar nebūna pasiėmę iš anksto talonėlio. Jaučiu kai užaugsiu ir būsiu pikta, sakysiu, kad galite eiti už savo pinigus, nes siuntimo jums nereikia. Vaistus sukoreguoti ir aš moku, operacijos jūs vis tiek nenorite ir ne, jums nėra Ebolos. Vienas pacientas teiravosi, ar ja neserga. Prieš tai paklausęs ar koks nors jo simptomas nėra vėžys. Ne, ne vėžys.

Norite sužinoti, kas yra specialistų konsultacijos? Įsivaizduokite šeimos gydytoją Jis teoriškai moka visą mediciną. Jis prižiūri pacientą nuo iki. Ir jam kartais gali būti kažkas neaišku. Arba kaip tik aišku, bet tas aiškumas peržengia kompetencijos ribas. Pvz įtari smegenų naviką,o patvirtinimui nori smegenų MRT. Brangių tyrimų šeimistai neišrašo, be to smegenų neoperuoja, tai siunčia, kad jį, šeimos gydytoją (ar šiaip bet kurį siunčiantį), o ne pacientą, pakonsultuotų. Tai va, konsultacija yra kito gydytojo paaiškinimas šeimistui (ar kitam specialistui) apie pacientą. Siuntimas yra vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. Konsultacija yra kitas vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. (Smegenų vėžio niekam dar neįtarėme. Bet buvo šiaip daug įdomių atvejų) Kai tai supranti, kur kas atsakingiau rašai siuntimus, nes galvoji, ar pats gavęs tokį siuntimą suprastum ko iš tavęs tikisi kitas gydytojas.

Ach. Įdomūs atvejai. Šiaip jų daug. Bent po kelis kasdien. Nu rimtai. Pavyzdžiui, seilių liaukų akmenligė. Arba tikras nugaros skausmas. Tikras, tai todėl, kad nugaros, todėl, kad yra nervų pažeidimas ir tada kai tikrai reikia nervų ligų gydytojo. Ten su kojų tirpimu, juntamu temperatūrų skirtumu, o atliekant įvairius mėginius gaunami akivaizdūs skirtumai. „Netikras“, kai pageri paracetamolio, padarai mankštą ir susigyveni. Ne todėl, kad neskauda, o todėl, kad nemirštama ir todėl, kad luošumas negresia. Bet tas „netikras“ yra irgi įdomu, nes būna labai dažnai. Ir labai dažnai žmonės dėl to nori nedarbingumo. Tai įdomu dar iš socialinės ir komunikacinės pusės. Arba visokie bėrimai, mazgai keistose vietose, niekada nematyti simptomai. Tai yra rewarding. Arba kai paskiri gydymą, po savaitės grįžta kontrolei pacientai, pasitaisę, laimingi, sako ačiū, daktare. Nu arba šiaip kai nusišypso. Arba kai turi įdomų vardą ir būna malonūs. Tokių dauguma.

– Kaip jaučiatės?
– Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

Tai va, jei pradžioje pasirodžiau labai grumpy, tai šiaip esu labai patenkinta tiek savo darbu, tiek savo darboviete. O pacientai elgiasi pagal profesiją, t.y. būna ligoniai, pacientai, kenčiantys žmonės. Patikėkite, koks geras jausmas yra žinoti, kad padedi kitam žmogui, kad palengvini, nors truputį, jų gyvenimą. Ir dar labai gera yra mokytis ir sužinoti naujų dalykų, ir už ko nepatyrimą tavęs niekas netarkuoja, kai bendrauja kaip su kolega. Apskritai, personalas toks malonus ir pasiryžęs padėti. Ir pacientai supratingi. Nors biurokratinių šūdų galėtų būti ir mažiau, ar bent jau jie neturėtų būti gydytojo kompetencija.

Lošėjas visai nieko

Paskelbta: 2014 10 13 | Emilija

Paskaičiusi Justės atsiliepimus apie Redirected į tą filmą taip ir dingo noras eiti, tai šį kartą apie Lošėją neskaičiau nei jos, nei niekieno kito atsiliepimų, kiek tik tai buvo įmanoma.

Bet vis tiek lindo, ar kad labai blogas filmas, ar kad labai geras filmas, ar kad pauzių per daug triukšmo (WTF, ten geriausias filmo garso takelis po nebent Guy Ritchie filmų roko, bet čia visai kitokia muzika. Tokia elektronika pažengusiems, pjaunamieji garsai, žemų dažnių virpesiai, atmosferiškas minimal’as, žodžiu, paklausykite patys. Aš klausau gal jau penktą kartą, kaip jis man patinka).

Mano įspūdžiai: filmas tamsus, truputį postapokaliptinis, labai nelaimingas, vietomis juokingas, kai kurie epizodai ištęsti, bet labai įtraukiantis. Taip įtraukiantis, kad vietomis jauti kaip greičiau ima plakti širdis, o keliose vietose net nusipurtai, nes visai netikėtai kas nors nusprendžia žūti. Mirties čia daugiau, veiksmo daug, tai įdomu. Ir nėra taip, kad sėdėtum ir žinotum, kuo viskas baigsis. Na, aišku, tai, kad filmas europietiškas, o ne holivudinis, sufleruoja tam tikrą pabaigos scenarijų. Bet jei veiksmas nevyktų tokioje akivaizdžioje Klaipėdoje, ir visi, išskyrus autentišką nuomotoją nekalbėtų lietuviškai, tai galėtų būti bet kurios šalies filmas.

Beje, tai turbūt buvo antras lietuviškas vaidybinis filmas, kurį sąmoningai ėjau žiūrėti į kiną. Pirmasis buvo reto bukumo komedija „Diringas“, bet juokinga, nes būna komedijų, kur labiau norisi viaukčioti arba verkti, arba kilnoji antakius, nes, o čia reikia juoktis? Ir šiaip aš nesu labdaros organizacija, kad eičiau į filmus vien tam, kad „paremčiau lietuvišką kiną“. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu, jei nueini į filmą, o ten vien peizažinės pauzės, dvasinga meilė, gilūs žvilgsniai, etc, o tada kūrėjai galvoja, kad to ir reikia.

Ne, nereikia. Reikia, kad kai žiūri filmą, jį žiūrėtum, nenorėtum išeiti iš salės, žūti, pasitikrinti facebooką, pažiūrėti imdb, nes nesigaudai kas čia vyksta ir apie ką čia ar panašiai. Ir Lošėjas tikrai buvo geresnis nei du mano paskutiniai matyti filmai (Transformerių kažkuri dalis ir Beždžionių planetos tąsinys. Matote, šitą filmą su holivudais lyginu). Ir jau galima kalbėti apie patinka/nepatinka pagal žanrą, o ne pagal tai, kur sukurtas filmas.

Kas patiko: Labai natūralūs personažai. Beveik visi aktoriai taip maloniai žiūrėjosi. Išskyrus Oona Mekas (filme Ieva), jos balso intonacijos tokios, nu, nežinau, dramatiškos, vaidybiškos, rimties kupinos. Jei jos personažas būtų ne GMP medikė, o kokia globos namų prižiūrėtėoja, tai būtų ok. Dabar truputį trukdė. Bene labiausiai džiugino tokia stora moteris, gal buhalterė, kuri Ievai davė išeitinę. Ir rusė buto savininkė. Ta tokia autentiška, kad atrodo, jog tikrą žmogų matai. Laidotuvių kalba, skaudžiai tikroviška, paskui prasidėjo fantasmagorinis absurdas, iš kurio būtų galima padaryti Death at a Funeral Rytų Europos variantą (nors šiame filme niekas per laidotuves papildomai nemirė). Ir keiksmažodžiai čia atrodė natūraliai. nes būna, žiūri ir atrodo jie įdėti vien tam, kad veikėjas atrodytų šiukštesnis, o čia jie labai vietoje ir laiku. Ir ar minėjau, garso takelį. Taip, minėjau, tik dar pridėsiu, kad jis puikiai papildė ir pratęsė filmą, būtent dalis garso ir kūrę įtampą filme, kartais užmaskuodamas siužeto skyles. Labai patiko kelios scenos, kur Vincentą (Vytautas Kaniušonis) gauna apdovanojimą už geriausią GMP mediko darbą. Valio, štai, imkite puodelį ir hematogeno. O šone sėdi administracija, nes „mes“ tai ne „jie“. Labai graži realybės iliustracija. Apskritai, iš techninės pusės filmas atrodo puikiai.

Kas man nepatiko. Eilinė filmų problema, kad visur daugiau vyrų, nei moterų, nors gyvenime yra atvirkščiai. Ir dialogai beveik vien tarp vyrų. Yra kas juokiasi, kad Skandinavijoje yra reikalavimai filmų kūrėjams kurti normalius dialogus ir tarp moterų, bet juk filmo tikslas reflektuoti tikrovę, o ne konstruoti kažkokį maskulinistinį pasakų pasaulį. Ar kažką ne taip suprantu. Na, bet tiek to. Dar ta dirbtinė ir keista „meilės“. Tiksliau, vienos nakties nuotykis, kuris nesugebėjo pasibaigti po vienos nakties. Bet ką aš suprantu apie tokius dalykus. Dar tas čiochnutas vaikas, kuris paskui kažkuo prabangiu suserga. Visiškai neįtikinantis vaikų gydytojas. Nors kita vertus, jis galėtų būti iliustracija žmogaus, sakančio, kad antrą kartą į mediciną nestotų. Šiaip veikėjo charakteriai tokie ne iki galo atskleisti. Justė rašė, kad nesupranta kodėl jie lošia. Kodėl jie visi lošia. Ar apskritai kodėl jie priima vienokius ar kitokius sprendimus. Ir visgi, man Ievos personažas labiausiai trukdęs filme. Kaip jie bendrauja su vaiku, kaip ji bendrauja su Vincentu, kaip ji reaguoja į lošimą.

Bendrai paėmus filmas geras. Ir jį verta pažiūrėti tuo atveju, jei patinka tam tikras žiaurumo kiekis, negražios erdvės, negražūs žmonės (ne vien fizine prasme), jei ne taip svarbu absoliutus siužeto nuoseklumas. Nes būna filmų, kur viskas preciziškai sudėliota, viskas logiška ir aišku, bet nuobodu žiūrėti. Čia yra trūkumų, bet jų mažiau, nei privalumų.

O tie, kas sako, kad filmas žemina medikus, arba labai blogai galvoja apie medikus, arba atvirkščiai, galvoja per gerai. Yra scena, kur veikėjai ginčijasi, ar galima statyti už savus, o paskui pasakoma, kas bus, jei prasidės savi-nesavi, nes galiausiai juk vis tiek kas nors kažkam bus savas. Medikai savo darbe norėdami gero kartais padaro daug blogų dalykų, vien todėl, kad skirsto žmones į savu/nesavus. Ir tuo filmas nėra toks baisus, kaip gyvenimas, kai kuriais atvejais.

Kitų darbai sunkesni

Paskelbta: 2014 10 12 | Emilija

Vienas iš standartinių klausimų, kuriuos užduoda šeimos gydytojas savo pacientui tai apie profesiją ar darbą apskritai. Tai turi įtakos suvokiant ligos priežastį, gydymo būdo parinkimą, sprendžiant dėl nedarbingumo pažymos ar biuletenio išdavimo. Taigi, vienos iš tų daugybės pacientų, kurie gauna šį klausimą, paklausėme to paties, ji atsakė, kad dirba padavėja. Tada gydytoja „O, tai jūsų labai sunkus darbas. Ar trauma įvyko ne darbe?“ (mergaitė* buvo su trauma). Kas ir kaip toliau su ja visai neturi reikšmės, svarbu tai, kad kitų žmonių darbai sunkesni nei gydytojo.

Čia mitas, kad baisiai stresą keliantis, labai sunkus, itin varginantis ir siaube siaube koks darbas. Dirbi tikrai lengviau nei mokytis. Aišku, būti gydytoju irgi nėra labiausiai džiuginanti veikla pasaulyje, bet darbas bent jau prasmingas. Ir įdomus. Ir dažnai tiki tuo ką darai. Ir tas nuovargis visai pakenčiamas. Bet su sąlyga, kad mėgsti savo darbą ir nesigaili, kad jį pasirinkai.**

Pavyzdžiui bene kasdien į polikliniką ateina farmacijos kompanijų atstovai. Ir jų saldus balsas, itin draugiškos intonacijos ir bandymas įtikinti koks yra šaunus reklamuojamas produktas. Wow, medicina turbūt būtų žlugusi, nei jų vaistai (na gerai, kartais tikrai būtų žlugusi, bet tų mums nereklamuoja). Ateina jie į poilsio kambarį, dirbti netrukdo. Atneša maisto, toli iki to fancy kokį neša kardiologams, bet oh well, kibinai su varške?, why not, sausokos salotos, ai tiks, ypač kai iki tol neturėjai kada net vandens atsigerti ar į tualetą nueiti, nes srautas, srautas, srautas ligonių neleidžia. Ir vis tiek man tas kosčiojančių, pavargusiu, silpstančių, besiskundžiančių pilvo ar galvos skausmais, nesikontroliuojančiais kraujospūdžiais, žaizdotų ar išbertų žmonių srautas atrodo mažiau varginantis nei mildly interested auditorija, kuri pakelia nuo maisto akis tada, kai prisimena, kad reikia būti mandagiam, arba, kas dažniau nutinka, kai išgirsta kažką, kas prieštarauja jų praktikai, patirčiai, ar iš kitur gautai informacijai. Bet tavo darbas patikti, tai dalini lipnius popierėlius, tušinukus, bloknotus, lankstinukus su vaisto informacija, kvietimus į konferencijas ir kitokį gėrį. Iš vienos pusės žavu, kai matai, kad šitiems žmonėms įskiepyti puikiausi Dale Carnagie’io principai, NLP, pozityvizmas ir daug visko, iš kitos pusės tos išbalintų dantų šypsenos, aptemptos kelnės, aukštakulniai ir nuolatos malonus balsas sukelia gailestį. Yra kam patinka jų darbas, tada tai jaučiasi ir kažkaip malonu bendrauti. Bet kiti tiesiog dirba darbą, nes reikia, ne dėl to, kad būtent to nori. Ar dėl to, kad ten plauuuukiau pinigai?

O kai buvote vaikai, kuo svajojote tapti? Tikiu, kad ne farmacijos atstovais, notarais, bankininkais, buhalteriais, padavėjais, kasinininkais, skolų išieškotojais, kokios nors nenusisekusios kontoros vadybininkai ar draudimo agentais.

Kažkaip iš Woody Allen’o ar dar velnias žino kur, įstrigo, kad draudimo agentas yra labai liūdna specialybė.

Šiandien, stebėdamas žaižaruojantį saulėlydį, pamaniau: koks gi aš vis dėlto menkas! (Žinoma, ta pati mintis man nedavė ramybės ir vakar, nors pylė lietus.) Apėmė baisus pasišlykštėjimas savimi, vėl pamėginau nusižudyti – šįkart įkvėpiau pilnus plaučius oro, atsistojęs prieš draudimo agentą. (Woody Allen)

Pardavinėji produktą, kurio žmonėms gal ir reikia, bet turi įtikinti, kad pas tave geriau, nei pas kitus devynis konkurentus, o bankai tai išvis nesąmones siūlo, tokias nesąmones, kad net patys nesinaudoja savo paslaugomis. Bet kalbi tokiu maloniu, tvirtu savimi pasitikinčiu balsu, vietomis draugišku, kai kreipiesi į klientą vardu, ar palytėji ranką (čia tokie manipuliaciniai triukai, kurių klientas turėtų nepastebėti, bet jiems pasiduoti), dar uždavinėji obvious klausimus, kad užmigdytum budrumą, o kai užmigdai, tada smogi, smogi, kad tik pasirašytų tavo nelemtą sutartį, nes gi atsilieki nuo metų plano. Jei reikia, nupaišai grafikus, lenteles, rodai kokią naudą ir kokį pelną klientas gaus, kaip čia gerai jam viskas gausis, bet jau taip gerai, kad jei klientas bent kiek finansiškai raštingas, pradės galvoti, o pala, iš kur jūs užsidirbate? Net jei pavyksta įkalbinti vieną naują sutartį, tai vis tiek į naujus pažįstamus žiūri kaip į potencialius klientus, skambinėji, įtikinėji susitikti, giminaičius įkalbinėji pas jus ateiti, net per giminės balius susodini visus į ratą ir rodai, kaip jie gali puikiai susikauti pinigų senatvei ir apsaugoti save nuo nuostolių susižalojus. Priešingai nei medicinoje, čia žinios lengviau prieinamos ir lengviau suprantamos. Ir tada klientai gali pulti atgal nepatogiais klausimais, mėgautis savo savo išmanymu ir žaisti žaidimą, privesk draudimo agentą prakaituoti.

Įsipareigojimai darbovietei

Nebent esi aistringas ir sąžiningas draudimo agentas. Tada sakai, kad žinote, visis mes čia dirbame dėl pelno, visi mes norime ištuštinti jūsų kišenes, bet pas mus jums ne taip skaudės, šiemet. Kitais metais jums labiau skaudės. O draudimas visai nieko paslauga, pagalvokite apie tai. Ir, žinote, matų galas artėja, mums iki plano šiek tiek klientų trūksta. Pasirašykite sutartį penkiasdešimčiai metų?

Ir kai pažiūri į kitus darbus, kurie atseit geri darbai, tai gydytojo darbas visai nieko. Man tikrai nuoširdžiai labiau patinka žaizdos ir bėrimai, nei nusaldinti balsai. Ir dar man patinka kolegos. Ne visada kaip žmonės, bet beveik visais atvejais kaip kolegos. Ai, dar pasakysiu, kad man labai sekasi gyvenime ir mažai tenka susidurti su užknisančiais durniais. Man tikrai patinka mano darbas, kai žinai, kad bent kažkiek nuo tavo konsultacijos žmogui pagerėjo. kai paskambini į namus, sakai, va, atėjo tyrimų atsakymai, žinokite, sergate, išrašau receptą, ar galėsite jūs ar artimieji ateiti iki registratūros pasiimti recepto? Arba kai pasakai žmogui, kad jau atėjo laikas profilaktinei sveiktos patikrai, nusivedi į procedūrinį, pasveri, pamatuoji ūgį, patikrini klausą, regą, o jie juokiasi, nes taip netikėtai čia viskas.

Ai, seniai nerašiau, nes viskas gyvenime dabar taip normalu. Nuo spalio prasidėjo šeimos medicinos ciklas vienoje iš poliklinikų. Dirbu su labai šaunia gydytoja, kurios požiūris į darbą mane labai žavi, ir kuri taip gerai moka kalbėti pacientams, kad jos frazes užsirašinėju į užrašų knygelę. Kai užaugsiu norėčiau būti panaši į ją. Ir kartu yra antrų metų šeimos medicinos rezidentė. Ją tikrai rekomenduočiau pacientams, kai bus savarankiška gydytoja. Ir kadangi viskas gerai, tai net nebuvo įkvėpimo rašyti.

____

* Medikai gana keisti vertina žmonių amžių. Labiausiai patikęs atvejis „jaunas, 82 metų amžiaus pacientas“. Iš pradžių galvojome su kolegomis, kad pasigirdo, kad 1982 gimimo, bet tada parodė jo koronarografiją, toks tyrimas, kur širdies vainikines kraujagysles rodo, o ten tikrai ne jauno žmogaus koronarai, be to kampe gimimo data. Tai mergaitė/berniukas būna arba apie tikrai jaunus žmones, arba apie griūvančius dėl senatvės ar gyvenimo būdo. Iki lytinio brendimo žmonės būna tiesiog vaikai, paskui tampa kažkuo neaiškiais, kokiais nors jaunuolis/jaunuolė, paauglys/paauglė, ar berniukas/mergaitė. Iki kokių trisdešimties ar nėštumo mergaitė/berniukas. Neaiškaus mažiaus žmonės būna tiesiog apibūdinami kaip „jauni“. Žodį senas vartoja retokai, nes turbūt kad ir kuo, kad ir kada besusirgtum, esi per jaunas mirti.

** Medikai daug žudosi. Dar būna klykia, kaip nekenčia pacientų ir, kad jei būtų jauni nebestotų mediciną. Aš manau, kad taip atsitinka todėl, kad studijos visiškai nepanašios į tikrą darbą. Nes studijuoji įbedęs nosį į knygas ar kompą, o dirbti tai su žmonėmis reikia, kalbėtis reikia.

Kad suprastum, žodžiai nebūtini

Paskelbta: 2014 10 01 | Emilija

Ar būna, kad kažkas neduoda viduje ramybės? Žinoma, kad būna. Ir tai prasimuša per nuolat kartojamas tas pačias frazes tik skirtingiems žmonėms, per straipsnius skaitomus iš serijos Psichologija tau, penktą kartą zulinant tas pačias nuskaitytas banalybėmis perpildytas self-help knygeles (nors jei žinutė nauja, niekada negirdėta, o pats taip šauniai nesugebi sugalvoti, tai gal ne tokia ir banalybė), per kompulsyviai rūkomas cigaretes ar ritualinį alkoholio vartojimą (tam tikra proga, tam tikrame inde, su tam tikrais žmonėmis ar tam tikra rūšis – bet kas, iš ko padaromas ritualas). Galbūt grauži save tiek, kad tikrąja to žodžio prasme susigrauži – atsiranda nugręžti dantys (arba bruksizmas), virškinimo sutrikimai, miego sutrikimai ir panašiai. Dar būna, kad nepripažįsti, kad kažkas tave graužia ir tada darai meną, mokslą ar pinigus. Arba pripažįsti, bet darai meną, mokslą ar pinigus, nes nenori galvoti, nes nieko nėra nuodingiau už overthinking. Skaitykite toliau →

Sutikti aušrą darbe

Paskelbta: 2014 09 22 | Emilija

Pusė aštuonių vakaro. Žmonės perka maistą vakarienei, jiems savaitgalis. Autobuse krykštauja patys sau faini paaugliai, tada išlipa, eis daryti namų darbų. Santariškių stotelėje išlipu vienintelė. Autobuse lieka dar viena keleivė. Greičiausiai ir ji namo važiuoja. Kai priėjau prie pagrindinio įėjimo, akimirką sudvejojau ar bus atidaryta. Dienos metu beveik visada tos durys varstosi. Bet viskas gerai, atidaryta. Dažnai ligoninės vakarais įėjimą palieka tik per Priėmimo skyrių. Bet viskas gerai. Ligoninė tuščia. Tik šlepsi pavieniai pižamuoti pasiklydėliai, vedini maišeliais, kurie pasibaigia šlapimo pūslės kateteriu. Arba kurie įsikibę veža lašelinę. Bet šiaip tuščia. Skubu atsižymėti visuose skyriuose ir paleisti prieš mane budėjusią rezidentę. Išleidžiu, o ji man dar įduoda arbatos pakelių, nes šilti skysčiai naktį geriau. Skaitykite toliau →

Vaistinės vidūs

Paskelbta: 2014 09 21 | Emilija

Internetai yra nuostabus dalykas. Labai nuostabus. Su Juste gavome kvietimą į vaistinę, pasižiūrėti, kaip atrodo darbas su tais receptais, kuriuos mes (ne asmeniškai, o kaip gydytojai), išrašinėjame. Tai šeštadienį gavome progą užeiti už prekystalio, į tą magišką vaistų pasaulį. Kol vaistininkas aptarnavo klientus tyliai už spintos apžiūrinėjome asortimentą. Skaitykite toliau →

Širdis kaip nudėvėta šlepetė

Paskelbta: 2014 09 15 | Emilija

Būna dienų, kad ateini septintą, viską pasidarai iki aštuonių, tada eini į Širdies tarybą, po jos iškart į Atvejo pristatymą bendroje penkiaminutėje, o tada grįžti į skyrių į žiūri kas naujo nutiko su esamais ligoniais, jei nieko naujo, tada lauki kol paguldys. Arba tiesiog sėdi ir lauki pietų. Kontempliuoji apie EKG, pacientus, visokius pašalinius dalykus, įlendi į smartfoną, lauki, lauki, lauki. Kol sulauki. Arba ne. Ir išeini namo nesusipratęs, kaip čia taip gali būti, kad lieka laisvų lovų. Taigi čia Santariškės. Visi turi norėti čia gydytis. Jūs ką, nesergate širdies ligomis?

Skaitykite toliau →

Kodėl jūs bijote tų rezidentų

Paskelbta: 2014 09 09 | Emilija

Vakar buvo pirmasis mūsų, šeimos medicinos rezidentų, seminaras. Viskas praėjo labai greitai, buvo praktiška, informatyvu ir nuobodžiai normalu. T.y. jokio išsidirbinėjimo, grasinimo sankcijomis tiems, kas negalėjo atvykti iš kitų miestų, barimo už vėlavimą ir aiškinimo, koks blogas dalykas yra dalintis seminarų medžiaga. Dėl seminaro teko pora valandų anksčiau išeiti iš darbo.

O tuo metu skyriuje praleidau performansą, Skaitykite toliau →

Emilijos užrašai

Autoriaus Archyvai: Emilija