Emilija

Pagal išsilavinimą gydytoja, dabar KET praktikė

LSD miške ir kitos organizacijos

Praėjusį savaitgalį buvo skeptikų (LSD*) ir jų draugų susitikimas miške. Su skeptikų draugija susipažinau per savo tekstus. (Apskritai daug kas gyvenime man nutinka per blogų rašymą :D) .

Kaip Justė rašo, skeptikas tai toks žmogus, kuris netiki. Pavyzdžiui, jei ateistas pasako, kad netiki dievu, tai klausia, o tai kuo tu tiki. Skeptikas labiau būtų toks žmogus, kuris pasitiki: eksperimentu, stebėjimu, faktais, išvadomis, tuo ką mato, girdi, ar suvokia. Ir dar kelia klausimus bei abejoja. Paprastai LSD veikla susijusi su šarlatanų, klaidinančios reklamos atskleidimu, vartotojų teisių gynimu ir visuomenės švietimu apie tokius apgavikiškus dalykus, kaip homeopatija, horoskopai, detoksikacija ir kitokie atsibodę dalykai.

Erorca kairėje ir aš su LSD šūkiu "Neduok durniui kelio".

Enorca kairėje ir aš su LSD šūkiu „Neduok durniui kelio“. Hertos Matulionytės-Burbienės nuotrauka.

Iš kitos pusės skepsis labai reikalingas ir specialistams, profesionalams. Pavyzdžiui šeštame kurse per klinikinę farmakologiją nagrinėjome mokslinius medicininius straipsnius su užduotimi surasti kas negerai. O tuose straipsniuose tikrai galima prie daug ko prisikabinti. Ar prie tiriamųjų grupės, ar prie metodologijos, ar prie autorių interesų, galbūt jie dirba kokiai nors farmacijos kompanijai ir to nedeklaravę. Blogai ne tai, kad dirba, blogai, kai  nedeklaruoja interesų, nes farmacininkams tyrimai irgi labai reikalingi, o medicinoje sakoma nėra blogų rezultatų, net neigiami ar nepakankamą efektyvumą rodantys rezultatai yra vertingi. Ir ties šita vieta išlenda skepticizmo priežastis: kartais naudingiau nepatikusius rezultatus paslėpti, užmaskuoti, sugalvoti kokias gudrias formuluotes, ar apskritai nepublikuoti tokių duomenų. Jau gana daug metų kalbama, kad kai kurių vaistų, ypač psichiatrinių ir antihipertenzinių vaistų daug tyrimų, rodžiusių nepakankamą efektyvumą, t.y. vos didesnį nei placebo, buvo išvis nepublikuoti. Todėl šitame kontekste labai juokingai atrodo psichiatrų kalbos apie „psichologų mafiją“, kurie nori „monopolizuoti gydymą“ įvesdami šalia vaistų kitokius metodus, nes štai Lietuvoje juk nuo tų stebuklingų vaistų taip puikiai žmonės sveiksta. Arba labai liūdnai pacientai, kurie geriau kokius keturis penkis antihipertenzinius vaistus, o jiems vis kraujospūdis nemažėja. O dar liūdniau, kai įvertini kiek valstybei kainuoja tų pacientų gydymas. Ir išvis tragiška, kai perka etinius, o ne generinius vaistus, kurie kelis kartus brangesni, bet perka, nes gydytojams ar vaistininkams atstovas atėjo ir primelavo, o melus sustiprino lapukais, lankstinukais, saldainiukais ar kotletukais. Ir ne vien Lietuvoje, kurioje sveikatos priežiūros specialistų atlyginimas neadekvatus jų paruošimo kainai, išsilavinimui, darbo krūviui ir atsakomybei, bet ir visur kitur. Pvz. JAV vaistų firmos daugiau pinigų išleidžia rinkodarai, nei vaistų tyrimams. Ir rinkodaros tik labai mažą dalį sudaro reklama pacientams, visa kita leidiniai, mokymai ir, žinoma, „suvenyrai“ gydytojams. Taigi, problemos universalios. Beje, labai daug problemų ir žmogiškųjų savybių senos, banalios ir dramos labai nesikeičia nuo XII ar XVII amžiaus, tad skaitykit senovinę literatūrą, arba knygas apie ją.

Iš  Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

Iš Les visions du chevalier tondal, apie 1470 m.

O dabar prieisiu prie kiek smagesnių ir labiau viltį teikiančių dalykų. Atkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją (JGA). Kažkada seniai seniai, t.y. iki 2009 metų rezidentai turėjo tik studentų statusą, ardavo juodai daug, o socialinių garantijų neturėjo jokių, ir darbo užmokesčio negaudavo, tik stipendiją, nuo 400 iki 800 litų. Kaip faina, kai tau trisdešimt, turi šeimą, o mėnesio pajamos, jei abu rezidentai, iki 1600 litų. O jei susergi pats kaltas. Jei išeini motinystės atostogų, lieki be pajamų išvis. Tai 2008 atsirado idėja kurti jaunųjų gydytojų interesus ginančią organizaciją ir 2009 ji buvo sukurta. Stebėtinai greitai pasiekta rezultatų ir dabar gydytojai rezidentai gauna atlyginimą ir turi darbuotojo statusą. Studento statusas irgi išliko, stipendija irgi liko, bet buvo gerokai padidinta. Iš JGA turim dėkoti, kad dabar valstybės finansuojamoje rezidentūroje esančio rezidento mėnesio pajamos gali siekti apie €650. Nebent išeina motinystės atostogų, vis dar šikna čia, nes stipendijos (kuri sudaro daugiau nei pusę pajamų) nebelieka, o išmoka skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, bet irgi būna juokingai maža, nes rezidentai dažnai keičia darbo vietas. Taigi, jei prieš motinystės atostogas dirbta vieną mėnesį, tai gausi tik 1/12 atlyginimo. Valio, valio. Nors dabar LSMU rezidentų taryba pramušė Ligos ir Motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kad vaikus prižiūrintiems rezidentams sąlygos pagerėtų, trūksta tik Prezidentės pritarimo. Ir va tokiems ir panašiems reikalams spręsti atkurta JGA. Kitas klausimas ties kuriuo dabar dirbsime, kaip jauniesiems gydytojams turėti geresnes darbo sąlygas po naujojo socialinio modelio, t.y. Darbo kodekso pataisų. Kadangi DK bus labai liberalus su minimaliomis apsaugomis darbuotojui, tai didesnes apsaugas ir teises gali užtikrinti profesinės sąjungos ir darbuotojų asociacijos per kolektyvines sutartis. Yra šalių, kuriose išvis visi darbo santykiai per tokias kolektyvines sutartis reguliuojamos, o darbuotojai aktyviau dalyvauja profesinių sąjungų ir asociacijų veikloje.

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Negaliu patikėti, kad taip sunkiai dirbu, kad būčiau toks neturtingas

Beje, JGA nariais gali būti ne vien tik rezidentai ir jaunieji gydytojai (yra visokių apibrėžimų, bet dažniausiai tai iki 35 metų arba pirmos nuolatinės darbo vietos), bet entuziastai, norintys gerinti jaunųjų gydytojų sąlygas, pavyzdžiui teisininkai welcome.

Norint įstoti reikia užpildyti prašymą ir atsiųsti į jgadokumentai[et]gmail.com. Prašyme nurodyti asmens duomenis, specialybę, medicinos licencijos numerį ir narystės tipą: tikrieji nariai – tie, kurie gali būti renkami į valdybą ir atstovauti Europos jaunųjų gydytojų asociacijoje, asocijuoti – kurie į valdžias nepretenduoja, bet naudojasi visomis kitomis teisėmis ir laimėjimais. Arba jei dar kils neaiškumų, tiesiog parašyti komentaruose klausimus.

_______

* Sutrumpinimas tikrai neturi nieko bendro su tam tikromis substancijomis, o su kažkokia tai raudona politine partija juo labiau.

 

Parodyk ką skaitai

Visatos valdovas paragino blogerius apsiskelbi ką šie skaito. Žinoma, kad jo blogą aš skaitau. Ir dar šituos:

A La carte, Vilpišauskas rašo ir Verslo klasėje. Labai paprstasi apie gana paprastus dalykus, bet labai įdomiai pasakoja kaip ir ką daryti, bet ne įdėkite tiksliai tiek ir tiek gramų, o kaip padaryti, kad būtų skanu. Anksčiau nemokėjau kepti blynų, bet po jo rašinių moku. Ir kiaušinius marškinėliuose išdrįsau išsivirti. Ne taip baisu, kaip atrodė.

Apie maistą ir Neringos blogas patinka. Iš ten labai gerą bulvienę ir keksiukus išmokau.

Dar iš tos pačios Verslo klasės pradėjau Common sense skaityti.

Šiek tiek arčiau medicinos mano dviejų kursiokių blogai Enorca ir Mass Der Dinge, ir Vaistininko užrašai. Nors su tuo vaistininku ne visad nuomonė sutampa, ir šiaip kartais labai keistai jis ten rašo, bet įdomu stebėti kolegos požiūrį.

Vėl ne medicina: Darau, blė, pradėjau skaityti nuo įrašo apie tai, kaip gerai turėti žmoną. O šiaip jis rašo apie visokius pasikrapštymus buityje, knygas, keliones ir kitokią savo buitį. Šiaip turbūt labiausiai neaktuli man informacija iš visų blogų, bet gerai rašo.

Kartais mėgstu Vitalijaus Michailovskio blogą, kartais, nes labai labai labai daug rašo. Apie istoriją, trumpai ir įdomiai.

Nu iš aišku grandai: Geležinė lapė, Cinikas Robertas (kuris gaila seniai nieko naujo neparašė), Daina Dubauskaitė, Ingrida Šimonytė.

Dabar eikite skaityti. Arba rašyti ir tapti populiarūs.

internet famous

Kaip naudotis poliklinika

Naudotis turiu galvoje ne pasinaudoti, o naudoti pagal paskirtį. Čia bus instrukcija, nes pasirodo, dalykas nėra toks akivaizdus, kaip galėtų atrodyti.

Poliklinika yra vienas iš tų daugybės netobulų būdų teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jų ypatybė ta, kad viename pastate, ar pastatų komplekse, sutelktos įvairių sričių specialistų komandos*, dėl to padidėja šių paslaugų prieinamumas vartotojui, lyginat su ligoninėmis. Palyginus su šeimos gydytojų kabinetais ar mažomis klinikomis, daugiau galimybių laiku atlikti įvairius tyrimus ir gauti konsultacijas. Bet šiaip poliklinika yra alternatyva ligoninei.

Kai kuriose pasaulio šalyse devyniasdešimt procentų darbo dirba šeimos gydytojai. Jų labai daug, jie dirba mažuose centruose ir prižiūri savo pacientus, kai tiems (gydytojams) kas nors negerai sekasi ar ima nebepatikti pacientas** nusiunčia į ligoninę. Lietuvoje gi, šeimos gydytojai turi dideles apylinkes (nes atlygis iš esmės skaičiuojamas nuo apylinkės dydžio, o ne nudirbto darbo. Tai išeina, kad kuo mažiau žmonės serga, tuo mažiau darbo gydytojas turi, tai kaip ir suinteresuotas, kad visi būtų kuo sveikesni) ir mažai laiko vienam pacientui, nelabai pritaikytas patalpas smulkioms manipuliacijoms (pvz. neturi nuosavo procedūrų kabineto, kuriame galėtų suleisti vaistus, nupunktuoti perteklinius kūno skysčius, susiūti žaizdas ar išimti siūles.). Teoriškai galėtų, nes dauguma moka, ar bent kažkada mokėjo, praktiškai neturi tam sąlygų ir laiko, tai siunčia specialistui.  Į polikliniką. Supermamų forume vienas iš šeimos gydytojo gerumo vertinimo kriterijų yra „negaili siuntimų ir tyrimų“. Man labai patinka tas forumas. Atskleidžia tiek tyro ir nesumeluoto paprasto žmogaus, kuris jaučiasi gudrus ir nepaprastas, suvokimo.

Dr. Katinas

Daktaras žino.

 

Kol dar visai nepribalamūtinau ir nesukėliau sumaišties: Poliklinikose dirba šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai. Yra laboratorijos ir diagnostikos kabinetai su tyrimams reikalinga aparatūra ir personalu. Poliklinikose darbas vyksta aiškiomis valandomis. Gydytojai žino kada ateis į darbą ir kada iš jo išeis, nes pacientai užrašomi tvarkingai kas 5-15 minučių. Pirmą kartą ateinančiam pacientui skiriama daugiausiai laiko, gydytojo paskyrimu pakartotinai – trumpiausiai. Šiaip kiekvienoje įstaigoje pacientų vizitui skiriamas laikas skirtingas. Kai kur pas šeimos gydytoją tiek pirminiai, tiek pakartotiniai, tiek būtinosios pagalbos vizitams skiriama po 15 minučių, kai kur specialistų konsultacijos po 10 minučių, o pakartotiniai vizitai po 5 minutes. Taip pat yra būtinajai pagalbai rezervuoti laikai (tarp medikų vadinami ekstriniais). Į juos įrašyti pacientą galima tik tą pačią dieną, kai žmogus suserga. Įrašo registratūra arba kiti gydytojai. Priklausomai nuo gydytojo užimtumo, tokių būtinųjų pagalbų gali būti nuo vienos iki daug. Daug pas specialistą bus trys ar keturi, pas šeimos gydytoją kad ir trečdalis priėmimo laiko. Paprastai labai greitai tie talonėliai dingsta, bet jei kas nors atsiuntė į ekstrinį vizitą be ekstrinio reikalo, tas kas siuntė atsiduria juodajame sąraše. Paprastai mandagu siųsti tokiu pacientus, kurie neseniai patyrė traumą ir yra apgydyti, kurie staiga susirgo, bet tai nėra tokia liga, dėl kurios reikėtų gultis į ligoninę, jeigu jau serga kokia nors liga, bet simptomai labai pablogėjo ir taip toliau. Norint atsidurti juodajame sąraše reikia atsiųsti ligonį, kuris tris mėnesius sėdėjo su trauma namie, bet šiandien sugalvojo, kad reikia nueiti pas gydytoją, arba, kai ligoniui skauda koją,  bet yra laisvas talonėlis pas akių ligų gydytoją, tai įrašo akių ligų gydytojui. Realybėje taip niekas nesielgia, iš tiesų kai žmogus išsinarina raktikaulį, o išraše iš įstaigos, kur diagnozavo ir sutvarkė parašyta: dieną X apsilankyti pas traumatologą kontrolei, tada atsiunčia pirmo lygio chirurgui. Chirurgas pažiūri, pakraipo galvą, patrūkčioja pečiais, nes nu aš čia prie ko, pacientas lieka nepatenkintas, gydytojas lieka nepatenkintas, registratūra lieka patenkinti, nes jė, radom laisvą talonėlį, bėda nuo mūsų nuslinko.

Žodžiu, poliklinikose visi daugiau mažiau dirba pagal savo valandas ir iš anksto žinodami ko tikėtis. Net ir kad bus ne visai į temą atsiųsti pacientų beveik tikisi. Bet kartais įvyksta nelaimės. Pavyzdžiui kokiam nelaimėliui šalia poliklinikos pervažiuoja koją. Arba varna iškerta gabalą skalpo, arba dar kokia neganda užeina. Tada neikite į polikliniką. Jūsų ten niekas nelaukia. Jei šalia dar kokia mažesnė, tai gal išvis nebus specialisto galinčio suteikti reikiamą pagalbą. Jei kas nors išnyra, lūžta, trūksta, plyšta – į ligoninę. Jie ten turi priėmimo kambarius, traumų punktus ir kitą infrastruktūrą pagalbai teikti.

Neseniai viename portale buvo pasipiktinusios pilietės neva tai atviras laiškas, bet visas anoniminis, nes poliklinika neįvardinta, kaip ją geras žmogus atvedė iki poliklinikos alpstančią mirštančią su trauma, o jai ten niekas nesuteikė pagalbos, registratorės tik apkoneveikė ir ištiko visos kitos bėdos. Šiandien irgi buvo atvejis, kai žmogui šalia poliklinikos atsitiko bėda, pakliuvo pas budintį gydytoją, nors reikėjo traumatologo. Laisvų  vietų nebuvo, tada pabandė chirurgui. Bet chirurgai niekuo pagal savo kompetencijas padėti negalėtų. Jei nutinka kas nors netikėto su sveikata ir ateinate į polikliniką, galima pakliūti pas šeimos gydytoją (budintį), jai labai pasiseka, pas chirurgą, pas dermatovenerologą, ginekologą ir psichiatrą. Viskas. Čia yra pirmo lygio specialistai, kuriems siuntimo nereikia. Jie gali būti ir antro lygios specialistai, pas kuriuos siuntimo reikia. Šie specialistai visų gyvenimo problemų nesprendžia, pavyzdžiui, negydo traumų. Ypač ne savo poliklinikos pacientams. Taigi, iš esmės galima patekti tik pas budintį šeimos gydytoją. Tada gydytojas įvertins būklę ir galės parašyti siuntimą kitam specialistui. Arba į tą pačią įstaigą, arba į ligoninę. Jei į polikliniką, reikės daug laukti, jei į ligoninę, reikės ilgai sėdėti, pasėdėjus įvertins būklės sunkumą, suteiks reikiamą pagalbą, o paskui vertins pagal tai kaip žmogus atrodo*** ir pagal tai, ar yra ligoninėje laisvų lovų, ar guldyti, ar paleisti namo.

Operacija.

Kai ne ten papuoli…

 

Dar kartą apibendrinsiu: Jei kas nors ištinka, kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jie jus geriausiai pažįsta, be to daug išmano apie visą mediciną, ne vien kokią siaurą sritį. Net tuo atveju kai santykiai su šeimos gydytoju nėra patys geriausi, mažų mažiausiai nukreips pas tinkamą specialistą.

Jei įvyksta trauma, geriau iškart važiuoti į ligoninę. Ten daugiau šansų greitai sulaukti pagalbos, nes poliklinikoje visi užsiėmę planiniais pacientais. Jei jūs būtumėte užsirašęs pas gydytoją ir du mėnesius laukęs, nesidžiaugtumėte, jei kas alpdamas įeitų prieš jus ir dar ilgiau lauktumėte.

Jei staiga pablogėja sveikata, bet nejaučiate, kad tuoj mirsite, paskambinkite į poliklinikos  registratūrą arba atvykite ir papasakokite situaciją, jei nepakliūsite pas savo gydytoją, bet pas budintį pasirodysite, o tada nuspręs kaip jums padėti.

Nesirkite.

_________

*Čia biškį meluoju iš knygų. realybėje dažniausiai dirba gydytojas su ar be slaugytojos. Kai kuriais atvejais dar reabilitacijos komanda yra, bet ir tie nežinau ar susirenka ir aptaria konkretų pacientą. Turbūt ne, bent jau ne poliklinikoje.

** Jei gydytojas sako „oi koks negražus vaikas“ tai reiškia, kad viskas gerai su vaiku, tik labai liga ant veido matosi.

*** Panašiai kaip antra išnaša. Kuo negražesnis ir kuo labiau nepatinka pacientas, tuo daugiau šansų, kad medikai imsis jį grąžinti į gyvenimą. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga mirtina liga ir jam taikomos paliatyvios slaugos priemonės, t.y. kai medicininis įsikišimas duotų daugiau žalos nei naudos, ir ne tik pacientui, bet ir bendram gėriui.

JŲ problemos ne MŪSŲ reikalas

Seniai seniai gyveno toks mąstytojas vardu René, pavarde Descartes, kuris sugalvojo daugybę dalykų, bet geriausiai atsimenamas už tai, kad nusprendė, jog kūnas ir protas, arba siela (nors siela yra plius jausmai ir plius valia) yra du atskiri ir savarankiškai vienas nuo kito galintys egzistuoti dalykai. Maža to, siela dar yra ir nemirtinga ir gali išlikti po kūno mirties. Bet dauguma žmonių per daug į René pamąstymus nesigilino (aš irgi, prisipažinsiu), bet ėmė ir patikėjo, kad kūnas ir siela gyvena savo atskirus gyvenimus. Taip patikėjo, kad nusprendė, kad kūnas kai serga viskas ok, bet jei siela, tada ne ne ne ne ne, pastatykim didelį pastatą už miesto ir tuos durnius sugrūskim į vieną vietą. Kaip kokius džiovininkus. Kad neužkrėstų. Tada bus jie, tie su problemomis, ir mes, normalūs, teisingi, „geros šeimos“, „normalūs“, you name it.

ohno

O ne! Kitokie nei aš puola.

 

Jei rimtai, psichiatrinių įstaigų atskirumas nuo somatinių yra toks senas, šimtmečių senumo, kad net nebepastebimas to nelogiškumas ir absurdiškumas, kad vienos kūno sistemos ligos gydomos atskirai nuo kitų, kad proto dalykai atskiriami nuo kūno, lyg vienas kitam neturėtų įtakos. Lyg nepalankūs veiksniai turėtų ne bendrai visam organizmui, o arba tik kūnui, arba tik sielai. Galimas ir toks atskyrimas: bet koks kūno sveikatos sušlubavimas daugiau ar mažiau yra socialiai priimtinas, tačiau sielos sveikata ir dalykas apie kurį galima kalbėti ne visose kompanijose. Nepaisant to, kad PSO skaičiuoja, jog ketvirtis pasaulio populiacijos bent kartą per gyvenimą patiria psichikos sutrikimų. O jei TLK-10 klasifikacijoje esančiu F kodus pabandyčiau pritaikyti savo pažįstamiems, artimiems ir nelabai artimiems, gal gautųsi ir koks pusė, jei jau taip kartą per gyvenimą, pvz, F17.2, priklausomybė nuo tabako. :) Ir čia nereikia stebėtis, baugintis, ar manyti, kad tai nenormalu. Nenormalu kai pavojingomis sąlygomis gyvendamas niekaip nesureaguoji į tai.

Ir štai, esame mes, kuriems viskas gerai su protu, ir yra jie, tie, kurie serga. Nuosaikaus kitimo nėra, yra du taškai, ne tiesė, ne spektras, o juoda-balta be visų tų pilkų perinamųjų zonų. Tai vienas iš tų prietarų, mitų ir legendų, susijusių su psichika, kurie turi įtakos, kai apie tai pradedama kalbėti viešumoje, kai apie tai kuriama politika, priimami daugiau nei vienam kiemui reikšmingi sprendimai, kai žiniasklaidoje pasakojamos istorijos, ir kai prie kavutės ar kažko stipriau susėdę tarška gyventojai. Toks jausmas, kad kalbėdami apie psichikos sveikatą, ar greičiau nesveikatą, jie ieško siaubo istorijų, savotiškos pramogos, lyg tai būtų kažkas tolimo ir neprieinamo, kaip tos didelės ligoninės su mūrytomis tvoromis, geležiniais vartais ir kažkur toli už miesto. Arba dar geriau, buvusios nacių, o paskui sovietų koncentracijos stovyklos teritorijoje. Žiniasklaidoje schizofrenija dažniausiai minima, jei koks nors tą ligą turintis žmogus padaro nusikaltimą. Tai vis išnyra toks straipsniūkštis kartą per kelerius metus. Bet kai daugiau nieko nematai apie tuos žmones, iki ir susidarai nerealistinį vaizdą, kuris įauga į smegenų skiltis atsakingas už mitologinį tikėjimą paistalais. Ta pati skiltis atsakinga už horoskopų skaitymą, homeopatijos vartojimą ir poreikį žiūrėti rusijos propagandinius kanalus siekiant sužinoti aktualijas. Juokauju.

Vienas labai liūdnas tokio mitologinio tikėjimo atvejis buvo antrame kurse, Vasaros g. 5, po ten vykusio Visuomenės psichikos sveikatos seminaro. Tiksliai nebeatsimenu apie ką buvo, bet kalbėjo apie psichikos sutrikimų turinčių asmenų pažeidžiamumą, apie tai, kad jie dažniau būna nusikaltimų aukos nei vykdytojai, ne šiaip dažniau, o dešimtimis kartų, apie pagalbos jiems organizavimą, pavyzdžiui, paslaugas bendruomenėje, pirminiame lygyje, deinstitucionalizaciją ir t.t. Žodžiu, normalius dalykus, kurie mums buvo nauji ir negirdėti. Ir štai einame po seminaro su kolege, o ji baisisi, tai ką, tuos psichus reikia paleisti į laisvę!? taigi pavojingi, išžudys visus. Ką atsakyti?

facepalmTai štai, medicinos studentai ne visada turi adekvatų suvokimą apie reikiamos pagalbos poreikį žmogui, tai ko norėti iš visuomenės, kuri net suvokimo apie tokių ligų natūrą neturi, apie statistiką, kurie galvoja, kad nematę nei vieno žmogaus su psichikos sutrikimais. Ir negali jų kaltinti, kad neturi žinių. Bet gali ir turi kritikuoti nenorą priimti 21 amžiaus paradigmos.

Dar noriu grįžti prie jie ir mes požiūrio. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis kenksmingas sergantiems, bet kad ne. Jiems jau pakankamai blogai, mažai kaip dar labiau būtų galima pakenkti. Kur kas blogiau mums, nes atsiskirdami už tvoros imame jos bijoti jais tapti, patys atsidurti už tvoros, tapti savo gandų, juokelių, pasibaisėjimo objektais, arba jei ne patys, kad mūsų artimieji taps. Psichais, kaip sakote jūs, ligoniukais, kaip sako personalas. Seki sau pasaką, kad tau taip niekada neatsitiks. Blogiausia kai pradedi suprasti, kad simptomai, kuriuos jauti gali būti dėl psichikos sutrikimo, tada būna neigimas sau, neigimas aplinkai, kol pasidaro visai blogai ir nebeišlipi iš lovos. Nes negali, arba joje sugebėjai pasikarti. Taip, žmonės sugeba pasikarti lovoje, šiaip nesugebėtų, bet labai nukankintos sielos žmogui savisauga nebefunkcionuoja ir sugeba.  Nejau pripažinsi, kad iš mes tapai jie. Toks užburtas ratas išeina. Žmonės neieško pagalbos, nesidomi efektyviais būdais, nekovoja už jų atsiradimą, apskritai rodo mažai domėjimosi visuomenės psichikos sveikata, taigi, kadangi niekam neįdomu, nėra ir kuriama tvari funkcionuojanti paslaugų infrastruktūra. Na gerai, iš tiesų ne visai taip, iš tiesų čia viskas supaprastinta iki tokio primityvaus lygio, kad tilptų į kelis sakinius.

Tarkime, kad sunegalavęs žmogus ima ieškoti pagalbos. Kreipiasi į savo apylinkės psichiatrą, kuriam maždaug tenka po 20 tūkst. sielų, sulaukia savo eilės. Psichiatras, labai tikėtina, pasiūlys gydymą vaistais. Nes daugiau nelabai ką gali pasiūlyti nemokamai. Na, dar gali nukreipti pas psichologą, kurio apylinkėje maždaug 40 tūkst. sielų. Pats pacientas negali kreiptis į psichologą, arba kitas gydytojas negali nukreipti psichologui, čia psichiatras nusprendžia ar reikia žmogui psichologo, ar ne. Dar yra iš dalies kompensuojama psichoterapija. Ties tuo ir užsibaigia mano žinios apie jos prieinamumą. Jei kaulų lūžius gydytų vien nuskausminamaisiais, efekto turbūt irgi būtų mažoka, kaulų vientisumo atsatymas, stabilizavimas reikalingi, po sugijimo mankšta ir kitos reabilitacinės procedūros reikalingas, čia sistema veikia daugiau mažiau sklandžiai. Bet psichiatriniams susirgimams turi užtekti tik vaistų, o reabilitacija tik kai įsivarai negalią? Sunegalavęs žmogustaip pat gali važiuoti į ligoninę. Ten irgi gaus vaistų, bet ir visokių veiklų. Kol bus ligoninėje. Specializuotoje ligoninėje, už tvoros. Nors kai kur yra kaip normalūs skyriai, pavyzdžiui Lazdynuose, RVUL psichosomatinių ligų skyrius, VUL SK ir LSMUK psichiatrijos skyriai. Bet nu o kam finansuoti kitokius gydymus, jei vaistai puikiai veikia. Čia oficiali Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija. Turbūt niekur taip puikiai neveikia kaip Lietuvoje, tik čia šiaip išorinės mirties priežastys yra trečia pagal dažnumą mirčių priežastis ir šiaip Europoje bene daugiausiai žudomės, bet tik sutapimai, vaistų visiškai pakanka. Tiesa, jei žmogus turi pinigų, tada gali kreiptis į psichologus, psichiatrus ar psichoterapeutus privačiai, jei nori į ligoninę atsigula atostogų metu ir taip švariai nepastebimai susitvarko su savo problema. Bet vis tiek keista.

Lietuvos psichikos sveikatos politika

Lietuvos psichikos sveikatos politika

Šiaip Lietuva daug metų kaip ir kalba, kaip ir pasirašo dokumentus apie pažeidžiamų visuomenės grupių sąlygų gerinimą, bet tada kaip ir nebeužtenka valios arba „pinigų“ tai įgyvendinti, vis epizodiškai paūbauja, kaip baisu, žmonės žūva, žudosi, žudo, dingsta, tyčiojasi ir t.t., tačiau ties tuo viskas pasibaigia. Čia tų kitų žmonių problemos, čia tų neadekvačių, pavojingų, negalinčių už save galvoti problemos. Nu bet po velnių, paimkite atsitiktinį žmogų iš gatvės, žiūrėkite į jį globėjiškai ir užjaučiančiai, šerkite vaistai, už jį viską padarykite, leiskite užsiimti tik rankdarbiais, o sportuoti tik su „tokiais pačiais“, man įdomu per kiek laiko iš sveiko praeivio padarysite palatos numeris šeši pacientą. Esminė modernios psichosocialinės pagalbos mintis, kad žmogus už savo sveikimą turi pats prisiimti atsakomybę. Vaistai jam skiriami tam, kad išeitų iš krizės, bet kad grįžtų į gyvenimą jam reikalingos gyvenimiškos priemonės, galų gale susigaudyti savyje, savo motyvuose, įgauti pasitikėjimo savimi, ar greičiau, atgauti, kad tu nesi jie, tu nesi pasmerktas, tu jei nori gali eiti dirbti. Jei žmogus turi jau psichosocialinę negalią, tada pagalbos gali kreiptis į VšĮ Rastis, pavyzdžiui jie bendradarbiauja su darbo birža ir reabilitaciją praėję žmonės labai gerai įsidarbina, DB paskui stebisi, o tai kaip jums taip pavyksta. Taip ir pavyksta. Nes F kodas pats savaime nieko nereiškia. Asmens ir aplinkos požiūrį į jį reiškia. Nors kai pradedi su žmonėmis kalbėtis apie šias problemas, apie žmogaus teises, jie išpučia akytes kaip koks naujas šauktis, jei kalbi apie agrseyviai nusiteikusios ginklų paradus organizuojančis ir kaimynines šalis mėgstančios okupuoti kaimyninės valstybės veiksmus ir tai, kad gal visai verta pabūti padoria NATO valstybe ir biški pasiginkluoti just in caseo kaip aš, klausia, juk mano teises pažeidžia mano kaimynas su psichikos sutrikimu (šauktinis sakytų, man studijos, paskola, etc. – jei bus karas, tai visi mes mirsim ir bus taip iki lemputės visi mokslai ir visos paskolos). Bet kalba eina ne apie tave su tavo kaimynu, o apie tai, kaip padaryti, kad tu net nekreiptum dėmesio, kad tas kaimynas kažkoks prastesnis už tave. Na, kaip ir neįgalieji Nacionaliniame dramos teatre, kuris jiems pritaikytas, važinėja, ir žiūri spektaklius, ir tu net nekreipi dėmesio į ratukus.

Ir pabaigdama įdedu du dokumentus.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo, 2007 m.

Lietuvos psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos alternatyvus priemonių planas 2016-2018 m.

 

 

Kam naudinga homeopatija

Dar viena iš liūdesio priežasčių naujoje poliklinikoje, kad kai kuriems ten dirbantiems gydytojams, bent tiems, su kuriais susidūriau, homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Dar baisiau, kad teko susidurti su rezidentais, kuriems homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Justė aka Enorca yra parašiusi nuostabų blogo įrašą apie homeopatinių preparatų sudėtį: Keletas durnesnių homeopatinių preparatų. Dar ten po įrašu yra klasiškų homeopatijos vartotojų ir gynėjų komentarų. Pavyzdžiui jie sako giliau pasidomėti, straipsnių paskaityti*, na, tai prašau, pasidomėjau už jus, dabar lieka tik perskaityti.

nothing

Visiškas niekas už €6,76

 

Norint suprasto kodėl šitas niekas, bet toks visiškas niekas yra populiarus, reikia pasižiūrėti į aplinkybes, kuriomis homeopatija buvo sukurta.  Samuelis Hahnemannas (1775-1843), 18-19 amžių sandūros vokiečių gydytojas nebuvo labai sužavėtas to meto medicina. Visiškai pagrįstai: dėlės, kraujo nuleidimai, o ant žaizdų dedami karšti metaliniai tinkleliai, trepanacijos, sunkieji metalai, tabako dūmų klizmos, chirurgija tai išvis siaubas, didesnė tikimybė užpūliuoti ir numirti nei išgyti. Daug skausmo, kančių, kartais daugiau nuo gydymo, nei nuo ligos. Ir taip toliau. Grįžtam prie Hahnemanno, taigi, visai netyčia jis prarijo chininmedžio miltelių, po kurio laiko pastebėjo, kad ima karščiuoti. Chinimedžio milteliuose yra kvininų, nuo 17 a. naudotų maliarijai gydyti, tarp kitko, sintetinis chlorokvinas iki šiol naudojamas. Ir tada jam įvyko eureka! momentas. Maliarijos pagrindinis simptomas yra karščiavimas, davus chininmedžio sergančiam, maliarija pasitraukia. Sveikam duodant chininmedžio, jam išsivysto ligos, nuo kurios gydoma simptomai. Vadinasi, dirbtinai sukelta liga gydo tikrą ligą. Nugi genialu, ką? Ir tada jis sugalvoja vaistus, kurie nekenkia. Tai ko reikėjo žmonijai!

nu bet tai tu matai kaip

Vis bėda su tokiu požiūriu, kad Hahnemannas nežinojo, kad maliariją sukelia pirmuonys, kuriuos perneša uodai. Kad kvininai žudo pirmuonis. Ir todėl sveikstama. Ir man atrodo, nelabai žinojo, kuo skiriasi simptomai nuo ligos apskritai. Žodžiu, pasiklydo prielaidose, priežastyse ir pasėkmėse. Kažkaip jis sugalvojo, kad tą medžiagą reikia „potencijuoti“, arba „įkrauti“, o tai geriausia daryti skiedžiant ir kratant, skiedžiant ir kratant ir taip daug kartų. „Įkrauta“ medžiaga stimuliuoja dvasinį lygmenį, pačią organizmo gelmę, pažadina ten tūnantį gebėjimą save gydyti, o įkrauna geriausiai alkoholis arba pieno cukrus. Sakyčiau mistika, bet vėlgi, 18 amžius nors atseit ten apšvieta, mokslo pasiekimai ir visa kita, bet žmonės vis tiek tikėjo fėjomis, prietarais, pranašystėmis, okultizmais ir kitokiais dvasingais dalykais, keisti papročiai atrodė viskas normalu (pvz. parduoti žmoną). Oi, palaukite, bet ir dabar kol vieni ruošiasi apgyvendinti Marsą, bet kiti kritikuoja, kad gal verčiau kolonizuoti Venerą, tai didelė grupė žmonių sėdi apsivynioję galvas folija, tris kartus bilsnoja į medžio drožlių plokštes (nors reikėtų į nedažytą medį), skaito horoskopus ir rimtais veidais juos aptarinėja. Hahnemannas sugalvojo, kad kuo daugiau praskiedi ir sukratai medžiagą, tuo geresnį terapinį efektą ji turi. Skiedimai žymimi skaičiais ir raidėmis. Raidė nurodo kokiu santykiu atliekamas kiekvienas skiedimas:
D – 1/10 (arba JAV naudojamas X, nuo romėniško skaičiaus 10, Europoje, nuo lotyniško decima)
C – 1/100
M – 1/1000
LM – 1/50000
Dar gali būti H arba K raidė, nurodanti ar purtymas atliktas Hahnemanno ar Korsakovo metodu. Skaičius prieš raidę, nurodo kiek kartų skiedimas buvo kartotas. Realus pavyzdys (iš preparato, kurį leido į sąnarius poliklinikoje, kurioje dirbu): Formica rufa 6DH: rudoji miško skruzdėlė įmesta į vandenį, viskas supurtyta Hahnemanno metodu, kas reiškia, kad 1/10 to vandens bus perkelta į 90 dalių 70% elanolio tirpalą, tada supurtyta, tada 1/10 perkelti į 90 dalių vandens, ir dar septynis kartus į vandenį. Galutinė koncentracija bus 1×10−8, arba 0,000000001% skruzdės. ne taip ir mažai, bet pagal homeopatijos principus tai čia nelabai kažką. Korsakovo metodas yra paprastesnis ir naudojamas kai reikia didesnių skiedimų. Čia ne perkeliama dalis, o paliekama, t.y. išpilamas perteklinis vanduo, visą laiką purtomas tas pats indas. Dar vienas pavyzdys (iš to preparato, kurio pakuotė panaudota pašaipai pirmoje nuotraukoje): Anas Barbariae Hepatis et Cordis Extractum 200CK Anties Cairina moschata kepenų ir širdies ekstraktas, kurio galutinė koncentracija 1×10−400 g, arba [šiaip tai tingiu aš rinkti visus tuos nulius], bet esmė ta, kad vienoje to preparato tabletėje veikliosios medžiagos net nebus iš viso. Kriaušėje daugiau formaldehidų ir sunkiųjų metalų, nei homeopatijoje veikliųjų medžiagų. Apskritai homeopatijos aiškinami principai neturi nieko bendro su chemijos ar fizikos dėsniais.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda. Homeopatija yra šūdas.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda.

18 amžiuje elektros nebuvo, bet kai buityje atsidaro visokie prietaisai, homeopatai ėmė grasinti, šiukštu nelaikyk šių piliulių šalia televizoriaus arba išmaniojo telefono, nes visa potenciacija nueis šuniui ant uodegos ir nebeveiks vaistas (cha cha cha, lyg čia būtų vaistas ir lyg jis galėtų išvis kai nors veikti). Apskritai homeopatiją tirti gana sudėtinga, nes neįmanoma laboratoriškai patikrinti sudėties, taigi, negali būti tikras, kad čia būtent tai, kas yra skelbiama ant dėžutės, nes kiekiai medžiagų yra nykstamai maži, t.y. medžiagų iš viso nėra. homeopatai kliedi apie vandens atmintį, neva vandens molekulės prisigeria energijos iš medžiagų, su kuriomis liečiasi ir taip veikia organizmą stimuliuojančiai, dėl to organizmas ima pats save gydyti. Bet lygiai tas pats vanduo lietėsi su baisiaisis chemikalais, išmatomis, plastiku ir t.t. Ar šita atmintis nebesiskaito, nes ją išmuša lauk supurtymai? JAV Maisto ir vaistų kontrolės agentūra (FDA) vis bauduoja įvairias homeopatijos korporacijas už tyrimais nepagrįstus teiginius. Arba už tai, kad kad yra medžiagų, kurios nenurodytos apraše. 2014 Terra-Medica buvo nubausti už tai, kad jų vaistuose buvo penicilino ar kitų antibiotikų derivatų. 2010 ši kompanija gyrėsi tyrimais, kad jų vaistai gydo infekcines ligas patikimai geriau, nei placebo. Tai ne, kai atibiotikų sudėtyje yra nehomeopatiniais kiekiais. FDA homeopatiją traktuoja kaip vaistą, bet reguliavimai jiems nėra tokie griežti norint patekti į rinką, t.y. į juos žiūrima kaip į nereceptinius vaistus ir pagalbines gydymo priemones, labiau žiūrima ženklinimo, nei atliktų tyrimų apie veiksmingumą ir saugumą. Lietuvoje irgi buvo vienu metu iš rinkos išimtas preparatas (tas pats iš pirmos nuotraukos), už tai, kad rašė jog gydo nuo gripo. Grįžo, kai pakeitė reklamas ir informaciją ant pakuotės į „gali padėti pelengvinti peršalimo ir gripo simptomus“ ar kažkas tokio.

homeopatinis mokėjimas

Bet jei homeopatija yra brangus niekas, kodėl žmonės ją taip vartoja ir dar sako, kad padeda. Homeopatai iš dalies teisūs, sakydami, kad organizmas pats save gydo. Taip, yra imuninė sistema, yra kai kurios būklės, kurios praeina savaime, be to yra ne vien liga, ar sutrikimas, kaip faktas, bet ir požiūris į savo būklę. Tarkime, kai man buvo pratrūkęs apendiksas ir visas uždegimo turinys išsiliejo į pilvo ertmę, slaugytoja klausia kiek balų iš dešimtis duočiau savo skausmui, kai 10 yra nepakeliamas skausmas, daviau 8, nes nu o gal gali ir labiau skaudėti (vaikščioti negalėjau, priminti negalėjau, kalbėti irgi skaudėjo, čiaudėti, juoktis išvis neįmanoma), o yra pacientų, kurie duoda 10 balų sėdėdami šeimos gydytojo kabinete ir kalbėdami apie savo sąnarius, kai net nesinaudoja pagalbinėmis priemonėmis. Taigi, jei yra nusiteikimas pasveikti, jei yra teigiami lūkesčiai, kad man dabar pagerės, pagerėja, nes tiesiog stebi tai, ko lauki, pastebi greičiau, ir anksčiau imi manyti, kad pasveikai. Ir tai gali nieko bendro neturėti su objektyviais rodikliais. Taip pat homeopatinių preparatų gydančių vėžį, lūžius ir panašiai nėra. Anksčiau būdavo, bet vėliau buvo uždrausta naudoti tokius teiginius. taigi, iš esmės gali gauti „gydymą“ savaime praeinančioms būklėms, toms, kurioms įtaką turi emocinis ar psichologinis pagrindas, tokioms, kurios priklauso nuo aplinkos sąlygų, žodžiu, ar gydysi, ar negydysi, po kurio laiko pagerės savaime. Taip pat yra tokių būklių ,kurioms tiesiog labai gerai veikia placebo efektas, pavyzdžiui, alerginės ligos arba bronchinė astma, vėmimas. mane visada vaistų studijose stebina aukšti stulpeliai, rodantys placebo efektyvumą, pavyzdžiui, ūminis cistitas moterims, iki pusės atvejų praeina nuo placebo, sunkios alergijų formos iki trečdalio. Nesidomėjau, tai nežinau ar yra tyrimų, kur lygintas placebo su visai negydymu. Yra toks dėsnis Post hoc ergo propter hoc (po to, vadinasi dėl to), išgėriau tabletę, man pagerėjo, vadinasi pagerėjo nuo tabletės. Paskiepijau vaiką MMR vakcina, vaikui išryškėjo autizmas, vakcina sukėlė autizmą. Nusičiaudėjau, nugriuvo pastato Vilniaus senamiestyje siena, dėl to, kad nusičiaudėjau.

koreliaciniai apžavai

Paskirti homeopatiją pacientui yra labai nesąžininga irba neprofesionalu. Užuot sulaukęs pagalbos, gauna abejotino veiksmingumo medžiagą, kuri dar ir kainuoja daug. Juokingiausia, kai homeopatija pateikiama kaip alternatyva farmacijai, nes atseit tai dar ne dėl aklo siekio pasipinigauti. O tai dėl ko dar? Homeopatijos korporacijos ne ką mažesnis ar agresyvesnis verslas nei „tikras“ farmacijos verslas. Homeopatai taip pat išleidžia krūvas pinigų marketingui, tik plačiau gali terorizuoti pacientus, nei normalių vaistų gamintojai.

vartodami homeopatiją jūs atmetate dviejų šimtų metų mokslo progresą ir išleidžiate pinigus. O homeopatija naudinga tik jos gamintojams.

____
* Bet turbūt ne tokius: The Lancet 2005 metų studija, kurioje lyginti homeopatijos, placebo ir įprastų vaistų tyrimų rezultatai. Išvada: homeopatija veikia tiek pat, kiek placebas, o placebo poveikiui, kaip ir homeopatijos poveikiui, daug įtakos turėjo šališki veiksniai.

Tyla ir garsas

Įsivaizduokite profesinį rojų: kur galite tobulėti, kur gali savarankiškai priimti sprendimus, darbą, kuris palieka vietos kūrybiškumui ir laiko refleksijoms, kur jauti prasmę savo veiksmuose, kur gali panaudoti savo žinias ir įgūdžius bei įgyti naujų, kur malonus ir paslaugus kolektyvas, kai gali augti kaip profesionalas ir asmenybė ir taip toliau. O kolegos – orientuoti į rezultatą, tikri gydytojai, kuriems nuoširdžiai rūpi pacientai ir kaip suteikti geriausią pagalbą. Kurie laikosi taisyklių, bet nesmerkia tų, kuriems tai ne taip gerai išeina, užtai jų paklausia, ar viskas gerai, kodėl jie taip elgiasi. Žodžiu, darbe taip gerai, kad net nėra ką rašyti, nes įdomiausiai dalykai yra apie pacientus, kas reiškia, jog tai privati informacija, kuria dalintis gali tik su kolegomis ir tik tokiu atveju, jei paciento iš pasakojimo nebus įmanoma identifikuoti. Bet rezidentūra susideda iš trumpų ciklų įvairiose įstaigose, tai pabaigusi palaimingą Šeimos medicinos ciklą vienoje poliklinikoje perėjau į kitą, o tada suvokiau, kaip ankstesnėje buvo gera, ir kaip naujoje man liūdna, dėl to iš manęs buvo tyla. Na ir dar persikrausčiau į rajoną*, tai visi remontai, daiktų krovimai, vežiojimai, šiaip einamieji buitiniai reikalai (pavyzdžiui išmokau daryti valgyti, taip rimtai) ir panašiai nenuteikė blogo rašymui. Bet dabar rajono specifika, o konkrečiai kaimynas gyvenąs virš mūsų labai įkvepia. Nes žinote, nėra geresnio įkvėpimo už kančią.

Aš labai tikiuosi, kad jei yra pragaras, tai nesupratingiems žmonėms jame yra specialiai išskirta vieta, kur jie gauna tokias kančias, kokias patyrė tie, kuriuos jie kankino. Yra toks ponas kaimynas, kuris klausosi primityvių garsų, galvoja, kad čia labai smagi muzika, pavyzdžiui SELas, bet čia geriausia iš repertuaro, ta prasme, aukščiausias meninis lygis, giliausi lyricsai, sudėtingiausios melodijos. Žodžiu, suprantate. Groja taip garsiai, kad girdisi ką dainuoja. Vieną vakarą (apie vienuoliktą valandą) nugalėjau savo socialinį nerimą ir paskambinau į duris, paprašiau išjungti muziką, nes girdisi. Pritildė. Oh wow, just wow. Labai padėjo, na, bet ačiū ir tai. Paskui pradėjo groti septintą ryto. SEPTINTĄ. Man įdomu, kada jis miega, nes muzika nutyla gerokai po dviejų (paprastai užmiegu iki to laiko), o pradeda bumsėti tikrai anksti. Ir įdomu, ar dirba, nes ištisai bumsi. Dar tris kartus ėjome. Su prašymais nejungti muzikos vėlai vakare ir iš ryto. Bet kažkam per sudėtinga suvirškinti informaciją. Aš tai priimu kaip asmeninį įžeidimo savo aiškinimo gebėjimams. Atrodo ir darbe susiduri su žmonėmis, kuriuos visai galėtum vadinti negudriai, bet kažkaip išaiškini, tada patiki, kad sugebi kalbėti paprastesnių už save žmonių kalba, bet pasirodo, kad ne. Garso dabar beveik nesigirdi, bet jaučiasi vibracija. Dabar net truputį gailiuosi, kad ėjau kalbėtis, nes per tyliai groja, kad policiją būtų galima iškviesti, decibelų neužtenka.

"Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau" - taip mes jaučiamės

„Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau“ – taip mes jaučiamės

 

Jei turite fainas kolonėles ir turite po savimi kaimynų, nestatykite jų ant grindų – net kai muzikos nesigirdi, girdisi žemi dažniai, kurie dar labiau erzina. Ypač jei trunka apie penkioliką valandų per parą.

pikts

Iš tiesų galėčiau dar ilgiau piktintis, nes dabar man atostogos, tai laiką leidžiu namuose skaitydama, tvarkydamasi buitį, ir, žinoma apsupta triukšmo fono. Nuostabaus kankinimo įrankio, kuris užveda streso mechanizmą. Tai ir vaikštome abu su draugu namie įsitempę, pakilusiais kraujospūdžiais, įsitempusiais raumenimis, paranojiškai įtempta klausa, ar čia tas nelabai teksto suvokimo įgūdžiais pasižymintis kaimynas ar garsai iš lauko, šaldytuvo ar dar kur nors, o ausyje esančios sraigės plaukeliai nuolat virpinami, virpinami, ir vargsta, kol galiausiai žūva (galiu pasiguosti tik tuo, kad kaimyno 16 tūkstančių sraigės plaukelių žus greičiau, nors ne, čia mums nelaimė, nes tada jam reikės dar garsiau klausytis muzikos). Kad plaukeliai žūtų greičiau garsas turi viršyti maždaug 85 dB (yra tokia taisyklė, kad jei norint susikalbėti per ištiestos rankos atstumą reikia šaukti, vadinasi foninis triukšmas kenksmingas sveikatai, ir ypač klausai). Sutrikus klausai kartu trinka ir pusiausvyra, gali atsirasti galvos svaigimo iliuzijų, dažniau trankomasi į daiktus, galimi parkritimai, kas labai pavojinga senyvame amžiuje dėl trapių kaulų. Taigi, triukšmas anksčiau pasendina. (O visuomeniniame transporte vis būna tokių, kurie per ausines klausosi muzikos taip, kad skamba visame troleibuse. Vargšai, nežino ką daro.)

Triukšmas yra nuostabi kankinimo priemonė, žinoma dar nuo actekų laikų mirties švilpukų, nes labai gerai palaužia psichologiškai. Pavyzdžiui jei kokiems arabams paleidi amerikietišką popsą, jie labai tvarkingai išeina iš proto. O Irake, Afganistane, Gvantaname ir panašiai, populiariausias gabalas kankinimui buvo tokio rožinio dinozauro Barnio dainuojama dainelė I Love You. Naudojant ne kankinimams, o šiaip patiriant lėtiškai, mažėja motyvacja, mažėja noras daryti gerą, atsiranda irzlumas, blogėja užduočių atlikimo rezultatai, nes sunkiau koncentruoti dėmesį. Vėliau net ir tyloje gali girdėti ūžesius (tinnitus), arba šiaip įtempęs ausis klausyti kol išgirsi garsą, net kai jo ten nėra.

Dabar karo pramonėje kankinimus kaip ir uždrausta naudoti, bet pasakykite tai įkyriems kaimynams.

______

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis ir beveik tipiškas rajono vaizdelis.

Emocijos ir rašymas

Šiandien buvo viena iš tų dienų darbe, kai galvojau, kad jėga darbą dirbu, nes matau dalykų, kurių normaliai gyvendama nematyčiau. T.y. visokius žmones, kuriuos kai kas vadina antrąją Lietuva, arba dar Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, Lenkų ir panašiai rinkėjus. Paprastai jie labai didžiuojasi savo politinėmis pažiūromis ir būtinai turi jas išdėstyti. Dar man labai patinka mano darbas, nes galiu nutraukti pacientą vidury jo nusišnekėjimų ir paklausti ką nors apie šūdus. Literally, šūdus.  Bet tai atrodo labai mandagiai, maždaug. Atleiskite, kad jus pertraukiu, bet gal galėtumėte daugiau papsakoti apie tai, kaip vakar tuštinotės? Ar ką nors panašaus, pavyzdžiui, kokia gliukozė namie.
d37e58a06285ee141aeffe70b3083becf5d049e9_m Ir dar dažnai matau tuos žmones, apie kuriuos mokykloje dar, per psichologijos pamokas kalbėdavo, t.y. kad tie, kas nelaimingi, tiems nesiseka. (Bandžiau iškontempliuoti mechanizmą, kuriuo laimingumo jausmas atneša sėkmę ir beveik pavyko, bet gal kitą kartą). Ai, dar turiu iš empirinių stebėjimų padarytą išvadą, kad žmonės visada pateisina lūkesčius. Tai kai kokiam individui, kuris iš tavęs tikisi, kad jam pridirbsi, pridirbi (dažniausiai smulkmenos, su klaida parašytas receptas), net nenustembi, bet patyliukais pakikeni. Kartais net nepatyliukais. Nes kol rašai rašai rašai, jie transliuoja kokie kiti gydytojai blogi, arba kaip rezidentai nieko neišmano ir kaip čia dabar nugys. Ir nugydys, jei to norėsite. Ir dar, jei manysite, kad jums nepasiseks, jums nepasiseks. Jei manysite, kad esate negražus, būsite negražus. Nežinau kodėl, bet kosmosas taip veikia. Nors niekur neskaičiau apie šitų ezoterinių dėsnių veikimo mechanizmą, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų tokie ezoteriniai, ir kad yra bullshit. Bet tarkim vienas iš mechanizmų gali būti  selektyvus dėmesio koncentravimas, dėl ko labiau pastebi lūkesčius atitinkančią informaciją ir atmeti tai, kas nesutampa su požiūriu. Bet vėl nukrypstu į šoną.

Apskritai klaidų pasitaiko darbe mažai. Klaidomis laikau ir paduotus blogai išrašytus receptus, dėl kurių žmogus grįžta. Nedaug jiems to grįžimo, kai pirmame poliklinikos aukšte viena vaistinė, ir dvi vos išėjus, o dar dvi kitoje vienos gatvės pusėje ir nežinau kiek kitoje. Bet kartais vos nepaskiri vaisto kuriam žmogus alergiškas, nes kažkaip pamiršti paklausti. Tai taip negalima daryti. Bet kažkodėl pamiršti paklausti svarbių dalykų tiems, kurie yra nagli, puolantys, kaltinantys, nesusivokiantys ar kitaip neadekvatūs, kurie ateina ir ima reikšti nepasitenkinimą viskuo. Ir kaip tyčia beveik visi liapsusai padaromi būtent tiems žmonėms. Patys prisiprašė, nu.

Dar man labai patinka dienos, kai visi pacientai kaip iš nežinau kur. Gal sovietmečio, bet mano gyvenimas toje santvarkoje buvo toks trumpas, kad turbūt neturiu teisės disponuoti šituo terminu. Tai pavadinčiau juos iš mėnulio. Bet paskui pagalvoji, kad pala pala, čia juk iš pat pradžių buvo aišku su kuo aš dirbsiu. Ir kad ne pacientuose problema, kad man sunku su jais, o manyje. Juk šitie žmonės yra pinigai, kuriuos aš uždirbu. (Nu iš tiesų ne visai, didelė jų dalis jau buvo pensijoje kai dar nebuvau gimusi. Ten tokio amžiaus žmonės, kad jiems į gatvę pavojinga išeiti, nes kelyje pilna pavojų).

575451_271751466303997_859429008_n
Blogį nugali meilės jėga. Na, čia tokia tl;dr versija tiems, kad neskaitydavo (vaikystėje) pasakų ir šiaip (grožinių) knygų.  Tai man turbūt reikėtų spinduliuoti daugiau meilės. Daugiau atjautos, nes jie šiaip siaubingai nelaimingi žmonės, Tokie nelaimingi, kad jų nelaimingumas jiems sukelia dar daugiau nelaimės ir kančių. Tokie nelaimingi, kad net sugeba iš kantrybės išvesti gydytoją ir ji ima blaškytis. Bet iš tiesų, kas yra tokio tame, ką atsineša pacientai, kad aš perimu. Psichoterpijoje yra tokie terminai kaip perkėlimas ir kontrperkėlimas. Pirmasis yra kai paciento neįsisąmoninti jausmai kažkam kitam perkeliami ant gydytojo, nieko asmeniško, bet jei mama vaiko nemylėjo, tas jautė nuoskaudą su pykčiu, tai perkels ant gydytojo ir tikėsis, kad šis duos, ko nedavė mama. Čia taip labai klasiškai ir grubiai kalbant. Dabar kontrperkėlimas vyksta, kai kažkokie neišspręsti gydytojo konfliktai prasimuša ir jis ima jausti visokisu jausmiūkščius kaip atsaką į paciento jauseną. Vėl nieko asmeniško, bet įvyksta BUM ir nesusikalbėjimas, kuris baigiasi neprašytu siuntimu specialistui, nepaskirtu tyrimu ar blogai išrašytu receptu. Ir kas gali dar labiau pabloginti situaciją.

Tai atrodo taip: ateina pacientas į kabinetą. Iš karto nelaimingas, o tada kaltinančiai pradeda sakyti „O tai gydytojos nėra“? Nes sėdžiu aš, arba kažkas iš kitų esančių kolegų rezidentų vedėjos kėdėje, kai ji tuo metu ramiai gali dirbti administracinį popierinį darbą kitame kabinete, arba dirbti su pacientų kortelėmis (yra toks dalykas kaip skatinamosios paslaugos, tai profilaktiniai tyrimai, kuriuos kai atlieki reikia atsižymėti elektroninėje ligos istorijoje, kad gautum pinigų). Tada į tai atsakai „Laba diena, prašau prisėsti“. Tada ir jie pasisveikina. O paskui prasideda daugiau kaltinamųjų ir pasyviai agresyvių intonacijų. Arba reikalavimai. Ir gynybinė pozicija, kai imi klausinėti su liga susijusių klausimų. Dar labiau situacija komplikuojasi, kai pacientai kalba rusiškai. Nors iš kitos pusės lengviau, nes mano rusų kalbos mokėjimas toks paviršutiniškas, kad visko, kas virš simptomų pasakojimo nesuprantu, tai ir neišgirstu kaip dėl jų ligų kalti trečiame aukšte gyvenantys kaimynai, arba Europos sąjunga, kuri padarė, kad reikalingiausi gydytojų kabinetai būtų septiname aukšte, arba, kad kaip gali būti sveikas, kai poliklinikoje dirba tik vienas liftas ir panašiai. Žodžiu, kažkaip normaliu atveju į tai nereaguoji, nuramini, pokalbį paverti grynai medicininiu ir sugebi apsisukti per tas paskirtas 15 minučių. Arba gal net 10, būna ir taip. Bet kartais kažkas tokio įvyksta, kad imi ir sureaguoji. Kad imi kažkaip jausti, net gal erzintis, kai ant tavęs krauna. Iš tiesų pacientų įžeidinėjimai tavo asmeniui nėra įžeidinėjimai ad hominem, tai tas pats perkėlimas, o tu tik eilinė figūra jo kelyje. Sėdėtų kitas rezidentas, gautų tą patį.

Augustinas-Kluoda-1

Augustino Kluodos skulptūra

Ir kas yra tai, kas sukelia jausmus. Galbūt lūkesčių neatitikimas. Kai esi gydytojas turi tokią nematomą karūną ant galvos (seniau gydytojai turėjo matomą karūną, tokias baltas kepuraites), kad esi labai šaunus. Turi baltą chalatą, kuri yra tavo šaunumo uniforma, nes štai, aš toks gudrus, viską žinau. Šūdo. Nieko aš nežinau. Ir tie pacientai, kurie tave puola, kėsinasi į tikėjimą savimi, kad esi šaunus ir moki valdyti situaciją. O galbūt tikiesi, kad ėmęs kalbėti, pažadinsi juose adekvatumą. Ne ne. Reikia klausytis. reikia klausytis, linksėti ir kai jie kalba visiškas nesąmones (apie taip, kaip nuo EKG sklinda siaubinga radiacija ir, kad šiais laikais to tyrimo niekas nemoka atlikti), tik linksėti. O viduje sakyti tokią maldelę, kurią mus išmokė per kuratorių mokymus (universitete kuravau pirmakursius, o prieš tai mus visus apmokė kaip tai daryti): „Niekas niekada niekam nėra savaime suprantama. Jei tau kažkas atrodo savaime suprantama, kitam gali būti visiškai nauja informacija.“ Nes šiaip iš kur bobutei iš aptriušusių niūrių devynaukščių gūdumos žinoti kokiu principu veikia elektrokardiokrama. Tai tik linksi ir negaišti savi laiko, nes ji savo žinojimo nepakeis. Ji žino, kad ultaragsinis tyrimas yra radiacija, ji žino, kad vaistai yra nuodai, o jaunas gydytojas tai visiškas nemokša, nes to nežino. Paleisti srautą nesąmonių per ausis. Šypsotis ir linksėti. Jų kalbas perleisti jiems patiems, jų žodžius performuluoti ir išskirti lūkesčius, o tuos lūkesčius paversti klausimais „Jei gerai suprantu, jūs norėtumėte, kad…

Dabar visa tai ką rašiau yra labiau man pačiai ir daugiau apie mane. Bet dedu viešai, kaip blogą, nes yra toks dalykas kaip expressive writingLietuviškai būtų gal atviras rašymas. Jei skaitote angliškai, rekomenduoju atsidaryti nuorodą. Mano įrašas struktūriškai visai nepanašus į expressive witing, bet idėja maždaug ta. Pasakoti nemalonią, traumuojančią istoriją, visiškai atvirai, apie tai sukėlusius jausmus. New York Times straipsnyje apžvelgia tyrimus, kurie įrodo šito terapijos būdo efektyvumą ir prielaidas tam efektyvumui. Patį atvirą rašymą atrado James W. Pennebakeri’is devintajame dešimtetyje ir dar pastebėjo, kad rašančiųjų tekstus bendra sveikata ir savijauta pagerėja. Trumpai būtų, kad kai pasakoji istoriją apie, tai gaunasi kaip pokalbis su savimi. Užrašydamas turi galimybę į ją pažvelgti iš šono. Rašymas yra kalbėjimas, o skaitymas klausymasis savęs. Net paties rašymo metu ateina įžvalgų apie tai, kokios emocijos iš tiesų, arba kokios veiksmų darymo ar vengimo tikrosios priežastys, arba kaip galima išeiti iš esamos padėties. Būtent rašymas. Vien užrašymu viskas nesibaigia. Tada reikia istoriją redaguoti, ir padaryti ją nuoširdesnę ir atviresnę. Nes rašai, bet rašai toliau, o kol rašai atsiranda minčių, tai reikia tas mintis užrašyti. Žinot, kaip sako, visos ligos nuo nervų. Ir dar reikia melstis, kad sveikame kūne, būtų sveika siela*. Šitas blogo įrašas prasidėjo kaip aprašymas tos nuorodos į NY Times, bet paskui viską pakeičiau ir išėjo tokia tirada apie tuos atvejus, kai nekontačinu su pacientais.

Pacientų nepakeisiu, bet pati padaryti kažką, kad jie man keltų mažiau emocijų, galiu.

______

Juvenalis, X Satyra. Lotyniška citata: „orandum est ut sit mens sana in corpore sano“. Lietuviškai (ir daug kitų kalbų) klaidingai verčiama „sveikame kūne, sveika siela“, visiškai iškraipant sakinio mintį. Taip ir būna, kai paimi pusę sakinio ir jį išverti.

Alkoholis ir kalorijos

Yra žmonių, kuriuos labai trikdo terminas „tuščios kalorijos“, kai kalbama apie alkoholį. Vienus nes, kaip kalorijos gali būti tuščios, o visus kitus, kad alkoholis išvis turi kalorijų. Kaip čia gali būti, juk jame nėra nei riebalų, nei baltymų, nei angliavandenių. Bent jau tų įprastų, nes techniškai alokohliai yra labai sudėtingi angliavandeniai, o etanolis yra labai paprastas alkoholis.

CH3-CH2-C-OH

CH3-CH2-OH etanolio molekulė (iš Wikipedijos)

Tada grįžkime prie terminų. Kalorija (cal) yra nesisteminis energijos mato vienetas, rodantis, kiek energijos reikės norint vieną gramą vandens pakelti vienu laipsniu pagal Celsijų. Sisteminiais vienetais viena kalorija yra 4,184 J.  Per dieną žmogui prireikia nuo pusantro iki trijų tūkstančių kilokalorijų. Tokie dideli rėmai, nes priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, dar sako ir lyties, tai vidutiniškam žmogui reikia 2000 kcal, jei tai ji ir 2500 kcal, jei tai jis. Vienas gramas riebalų turi 8,8 kilokalorijas, vienas gramas baltymų ir angliavandenių iki 4 kcal*. Gryno etanolio grame yra 6,9 kcal. Kadangi gryno spirito niekas (normaliu atveju) negeria, o geria visokius skonį turinčiu gėrimus, jų maistinė vertė dar gali skirtis. Ypač kaloringi yra likeriai ir kokteiliai. Ir saldūs gėrimai, pavyzdžiui skanieji sidriūkščiai.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Tai jei norite sulieknėti alkoholis visiškai netinka, taip visiškai, nebent taptumėte ligoniu alkoholiku. Jie nejaučia poreikio maitintis, nes visiškai išbalansuotas organizmas, virškinimas ir sotumo suvokimas. Ir šiaip, kai esi priklausomas, labiau rūpi gauti narkotiką, nei maisto. Dideliais kiekiais vienu metu geriantys labai sėkmingai pasiekia hipoglikemiją (per mažą cukraus kraujyje koncentraciją), ypač sergantys cukriniu diabetu. Mechanizmas toks, kad kepenys pačios kaupia gliukozės atsargas glikogeno pavidalu, po truputį jį atskeldamos, taip organzime tarp valgių palaikomas stabilus gliukozės kiekis. Alkoholis sutrikdo glikogeno gamybą,  maisto atsargų kaupimas nutrūksta.

„Tuščios“, nes neturi jokios maistinės vertės, be to, nesukelia sotumo jausmo (cukrus, labai riebūs produktai, junk food taip pat laikomi tuščiomis kalorijomis). Ir dar alkoholis nelabai teikia energiją, nes yra slopiklis (ang. depressant), pagal savo veikimo mechanizmą. Trumpalaikis alkoholio poveikis, t.y. kai vartojamas saikingai, o ne lėtiškai, lemia slopinančių sistemų suaktyvėjimu, jei konkrečiau, gama amino sviesto rūgšties padaugejimu, nes etanolis stimuoliuoja jos receptorius, tai ir yra pagrindinis veikimo mechanizmas, bet jų yra gerokai daugiau, sudėtingesnių ir per kitokias sistemas, ko dabar nenagrinėsiu. Slopinimas pasireiškia nerimo mažinimu (dėl to padidėja polinkis į rizikingą elgesį), raumenų tonusą (dėl to pasidaro sunku vaikščioti ir pinasi liežuvis kalbant), reakcijos greitį ir dėmesį (dėl to sudėtinga vairuoti ir valdyti mechanizmus), galiausiai, slopina savisaugą (dėl to kyla polinkis žudytis ir žudyti). Ir dar slopina padorų elgesį. Ir dar negano to išbalansuoja fermentines sistemas, nes jį reikia virškinti. Ir dar gadina vidaus organas. Ir veikia kaip tirpiklis. Ir sukelia priklausomybę. Ir padidina vėžio riziką. Žodžiu, žiauriai nemandagiai elgiasi. Nors maži kiekiai dideliais intervalais nieko ypatingai pikto nedaro, tik šiek tiek padžiugina. Nebent vartojate vaistus. Tada alkoholis elgiasi piktai, nes kepenys jo suvirškina mažiau, nei galėtų normaliomis sąlygomis ir juo labai lengva apsinuodyti.

Alkoholis skaidyti pradedamas skrandyje, kur gali būti fermentų alkohol-dehidrogenazių (ADH). Bet ne visi žmonės jį turi ir ne visų skrandžiuose jis yra. Ir toliau jo yra kepenyse. Tai vienas tų retų fermentų, kurių aktyvumą lemia ne medžiagos kiekis, o laikas. T.y. jos dirba savo tempu, ir jei didini darbo krūvį joms vienodai, nors kiti fermentai taptų aktyvūs, tai ADH ne. Tai reiškia, kad jei yra 100 ml vyno, o jį išgersite vienu mauku, greitai apsvaigsite, o jei gurkšnosite po truputį kokias dvi valandas, atrodys, kad poveikio išvis nėra. Bet dažnai gaudamos alkoholio ADH pripranta ir ima suktis greičiau, taigi, reikia didesnių dozių alkoholio, kad jis nukeliautų į smegenis ir sukeltų laukiamą apsvaigimo jausmą. Yra tokių žmonių, kurie didžiuojasi, „kiek daug gali pakelti“, lyg čia būtų pasiekimas, o ne simptomo, kad esi kelyje į priklausomybę išsakymas. :D Tas alkoholis, kurio nespėja suskaidyti kepenys, keliauja po visą organizmą ir viską tirpdo, denatūruoja baltymus ir žudo neuronus. Bet taip labai lėtai, kad tik po ilgų metų pasimato rezultatas, ir dėl to žmonės įsivaizduoja, kad nieko su jais nevyksta. Yeah, right. Kai alkoholį suskaido, iš jo pasidaro aldehidai, ketonai, o kas nesudeginama energijai gauti, nusėda riebalų pavidalu ir tampa alaus pilvuku ar male boobies, jei mėgstate alų**. Šiaip normalų maistą virškina žarnyne, o alkoholis net ne virškinamas, o skaidomas, ir ką pradeda kepenys, baigia inkstai, bet ne iki galo, nes alkoholio visiškai taip ir nepavyksta, tai lieka pašalinti lauk, su šlapimu ir prakaitu. Kitas šalinimo organas yra plaučiai, todėl neseniai išgėrę žmonės labai smirda, nes šitokiu būdu daug išgarinama lauk nuodo. (Itin jaučiasi kurie pacientai gėrė šiandien, o kurie vakar, nes skirtingi skilimo produktai vyrauja.)

Grįžkime prie skaidymo laiko ir kalorijų „tuštumo“: kuo daugiau alkoholio suskaidoma, tuo daugiau jo panaudojama kaip energijos resurso, jei tas pats kiekis geriamas labai greitai, tada greičiau dirba inkstai, dažniau norisi šlapintis, nors čia ne inkstų, o to paties etanolio kaltė, viena molekulė prijungia dvi vandens molekules, taip iš organizmo išplaunami skysčiai. Kuo daugiau išplauna daugiau vandens, tuo sąlyginai toksiškesnis etanolis tampa. Nes šiaip organizmas jį suvokia kaip nuodą ir stengiasi greičiau pašalinti. Taigi, yra du keliai – lėtai gerti ir storėti, arba greitai gerti, nuhidratuoti ir apsinuodyti, o rytoj kęsti pagirias. Arba gerti labai saikingai, iš lėto, mandagiai ir nesusigadinti sveikatos. Taip greitai.

Bet daug kas turbūt dalinate sau naujų metų pažadus, ir gal vienas iš jų sulieknėti, ar bent nesustorėti. Tada note that: mažais kiekiais alkoholis įtakos svoriui turi nedaug. Tai 1-2 standartiniai alkoholio vienetai (SAV). Butelis vyno turi 9 SAV, 175 ml vyno 1 SAV, 330 lagerio – 1 sav, 40 ml stipraus alkoholio 1 SAV. Bet saldūs gėrimai turi daugiau ir greičiau įsisavinamų kalorijų, net daugiau nei iš pačio alkoholio. Saldūs vynai irgi turi daugiau kalorijų nei sausi (dėjau grafiką viršuje), likeriai, vermutai ir panašiai, žodžiu, viskas, kas turi malonų skonį, turės ir daug kalorijų ir gerą tukinantįjį potencialą. Aluje yra paslėptų angliavandenių, ne įprastas cukrus, o dekstrozė, gliukozė ir panašūs.Distiliuoti gėrimai gali turėti gana mažai cukrų. Tik kad stiprius gėrimus paprastai yra linkstama kuo nors užsigerti, kuo nors, kas turi skonį.

Kaip sveikatytė?
Tai ką, bloga šiandien?

Neatsakingas šventimas

Neatsakingas šventimas

Ką daryti kitą rytą, jei sunku ir skauda galvą? Daug vandens. Labai daug. Vienu mauku galima litrą išgert, paskui pailsėti ir dar vieną susipilti (veiks panašiai kaip lašelinė, tik geriau skysčiai pasisavinami per burną, nei iš venos). Jūs galite, jei galėjote vakar, galite ir šiandien. Ir valgyti. Apskritai, valgyti reikia ir alkoholio vartojimo metu, o tarp gėrimų išgerti po stiklinę vandens (maistas slopina alkoholio rezorbiciją, todėl kepenys spėja susidoroti su krūviu, o vanduo atstato netektus skysčius ir praskiedžia alkoholį, taip išvengiama pagirių). Bet jei jau per vėlu, tai post factum maistas ir vanduo irgi tinka. Kad lengviau virškintų, yra fermentų, galima nusipirkti. Ir rūgštingumą mažinančių vaistų. Kefyras, mineralinis,spanguolių, kopūstų, burokėlių sultys, whatever. Mineralinis gerai, jei daug skysčių netekote, ar pašalino inkstai, ar ta vieta, per kurią alkoholis į kūną pateko. Kadangi alkoholis labai lėtai skaidomas, ryte dar lieka jo cirkuliuojančio kraujyje, tada tinka gerti diuretinį (šlapimą varantį) poveikį turinčių skysčių: žalios arbatos, kavos. Ir vėl, stalo irba  mineralinis vanduo. Langviau bus nuo C vitamino. Jei gerta buvo daug ir ilgiau nei porą dienų, tada galima ir B grupės vitaminų pavartoti, nes sutrinka jų sintezė ir pasisavinimas. Po vienkartinio išgėrimo gal nieko nebus, bet lėtiškai vartojant vystosi visokios neuropatijos, t.y. nervų pažeidimai. O štai visokių paracetamolių vartoti nereikėtų.

______

* Labai priklauso nuo to, kokie angliavandeniai ar kokie baltymai. Kadangi angliavandenių būna sudėtinių, paprastų, turinčių savyje alkoholio (kito alkoholio, ne etanolio, tik šiaip cheminių junginiu su -OH galūne), sunkiai pasisavinamų, lengvai pasisavinamų, jų maistinė vertė svyruoja nuo 2,3 iki 3,9 kcal. Pavyzdžiui vitaminas A (retinolis) irgi chemiškai yra alkoholis.

** Aluje yra estrogenų. Kad tikrai vien dėl alkoholio krūtys atsiranda, diskusinis klausimas.

Iš manęs padarė slaugytoją

Naujos gydytojos slaugė išėjo atostogų, galinti(-čios) pavaduoti susirgo, o tada įvyko apsižiūrėjimas, kad pala, gi turime keturis rezidentus viename skyriuje, tai mane paėmė padėti gydytojai. Turbūt todėl, kad jauniausia. Dabar kaip pelenė sėdžiu, žiūriu pro langą ir į korteles, tvarkau popierėlius ir negirdžiu ligonių, nes šioje poliklinikoje labai gerai sutvarkytas priėmimas. Na, bent jau pas šeimos gydytojus ir bent viename aukšte.

Priėmimas atrodo maždaug taip: užkyla pacientas į septintą aukštą, prie registratorės išsiima talonėlį, beveik kaip banke ar kitoje institucijoje, tik dar įveda savo asmens duomenis. Kai gauna talonelį, gydytojo ir slaugytojo kompiuteriuose užsidega įspėjimas, kad atvyko naujas pacientas. Ten matomas paskirtas vizito laikas, vardas, pavardė ir nuoroda į elektroninę ligos istoriją (ELI). Paprastai dauguma gydytojų kviečia pacientus pagal vizito laiką, nors būna tokių, kurie pagal tai, kas pirmas atėjo, tą ir kviečiu (nors ir tie tvarkingi gydytojai kartais taip padaro, pavyzdžiui, kai asmeniškai susitaria su pacientu, kad ateitų anksčiau ar vėliau, nei yra paskirtas vizito laikas.) Paskui pacientas patenka į priimamąjį, kur sėdi dvi slaugytojos, ir yra kėdžių, o sienose slaugytojoms už nugaros, durys į gydytojų kabinetus.  Taigi, pas gydytoją pacientas būna vienas. Net negaliu apsakyti, kaip mane tai džiugina.

Apskritai šeimos gydytojo darbe vienas mane labiausiai džiuginančių dalykų yra paciento privatumo išlaikymas. Kai negirdi pašaliniai žmonės, t.y. kiti pacientai ar jų lankytojai. Rinkti anamnezė keturvietėje palatoje yra kažkokia košmariška patirtis. Kai tu kalbi, o trys išmanovai kišasi. Kai bandai aptarti gydymo alternatyvas, o sveikatos specialistais save laikantys palatos kaimynai dalina patarimus, lyg patys baigę mediciną ar farmaciją. Arba pertraukinėja, nes irgi nori konsultacijos čia ir dabar, nes ir jam taip buvo. Na, bet susitvarkyti su tokiomis situacijomis išmokstama. Kitas dalykas, kai su slaugytoja dirbi viename kabinete, nes kituose tos pačios poliklinikos aukštuose taip dirbama. Tada būna, kad jos kišasi į gydymą su savo patarimais arba į ligos istoriją su savo komentarais. Viskas būtų kaip ir gerai, bet pacientams mintys kyla įvairios. Jei jūs galvojate, kad medicinoje svarbiausia yra logika, įrodymai ir nuoseklus darbas, tai ne, kai atsiranda pacientas. Su pacientu didžiausią gydymo sėkmę lems kontaktas su gydytoju. O jei vietoje įprasto gydytojo bus slaugytoja, tada ji bus didesnis autoritetas už rezidentą. Nesvarbu, kad pasitaiko, jog pievas šneka, pacientas tai nežino. Gerai tik tai, kad dažniausiai  arba dirba savo darbą ir nesikiša, arba žinodamos gydytojo metodus pataria teisingai. Bet poros liapsusų užtenka, kad džiūgautum, jog tavo slaugė yra už durų, o pacientą jai parodai tik tada, kai reikia atlikti procedūrą, paskirti tyrimus ar paskirti pakartotinį vizitą arba rasti vizito laiką pas konsultantą.

Bet kadangi tokia gera tvarka gydytojams ir pacientams, tai šią savaitę sėdžiu ir kontaktuoju su popieriais ir nesąmonėmis. Kai kita slaugytoja, draugiškesnė nei aš, pasikviečia pacientus, tai jie sėdi ir pliurpalais dalinasi, apie koks blogas euras, kaip Amerika mūsų neapgins, kaip viskas brangsta, kokia bloga Grybauskaitė, koks blogas kapitalizmas ir t.t. Aš tai jų nekviečiu anksčiau nei reikia. Nes nenoriu plepėti. Ir šiaip, jiems ir laukiamajame gerai. Žiūri Animal Planet, sėdi ant minkštų sofų, groja jiems Kate Melua, šalia žybsi eglutė, pasaka, ne poliklinika, nu.

Katėdos. Šiaip. Nes artėja.

Katėdos. Šiaip. Nes artėja.

Ir kaip gera būti gydytoja, vis pagalvoju. Nu kaip gera. Pacientai ateina, išeina, pakalba, nespėja užknisti savo buitimi, negali ateiti kada įsigeidę, o tik tada, kai jiems paskirta, matai juos kaip ligonius pagal apibrėžimą, o ne kaip ligonius pagal prasivardžiavimą paplitusį visuomenėje. Ir gera iš profesinės pusės, nes seki jų būseną, gauni atgalinį ryšį, matai ne vien blogiausiame pavidale, užmezgi ryšį, darai įtaką sveikatai. Žodžiu, realizuoji žinias, o šalia viso to, žmogui dar ir geriau pasidaro. Kai pasidaro.

Būkite sveiki.

Vėjaraupiai, vakcinos ir vanduo

Mano draugė ne taip seniai susirgo* vėjaraupiais. „Mano draugė“ reiškia, kad tai suaugusi pilnametė moteris, neturinti vaikų ir šiaip beveik jokio kontakto su vaikais. Bet štai ėmė ir susirgo. Na, čia nėra labai ypatingas atvejis, nes ji nesirgusi niekada anksčiau, ar bent neatsimena, kad būtų sirgusi. Studijų metais vėjaraupiais persirgo dar keli mano kursiokai, daugiausiai iškritusių buvo po vaikų infekcinių ligų ciklo. Kur kas įdomesni tie atvejai, kai kolegos susirgdavo pakartotine vėjaraupių infekcija, nors buvo sirgę vaikystėje. Iki ketvirto kurso, kai mokėmės infekcines ligas, ir aš tikėjau mitu, kad jei kartą persergi, tai imunitetas būna visam gyvenimui. You wish. Ir nagrinėjome atvejį iš medicininio žurnalo, kur žmogus antrą kartą užsikrėtė vėjaraupiais ir atrodė wow, kol pažįstamiems žmonėms taip neatsitiko. „Pažįstami žmonės“, žinoma, nėra rodiklis, kaip kaimynas nėra ir neturėtų būti sveikatos autoritetas, bet tai yra susidūrimas su atveju, kuris yra vaizdinga ir įsimintina iliustracija, o statistiniai vienas iš n labiau padeda atkreipti dėmesį į tą vieną.

Vėjaraupiai – ūmi virusinė infekcija, sukeliama Varicela zooster viruso (3 herpes virusas – ŽHV (žmogaus herpes virusas) 3 ), kuris priklauso Herperviridae šeimai. Tos šeimos virusai sukelia lūpų irba lytinių organų gleivinių pūslelines (ŽHV 1 ir 2), liaudyje vadinamas tiesiog herpesu. Taip šiai šeimai priklauso Epstein-Barr (ŽHV 4), sukeliantis infekcinę mononukleozę – t.y. limfmazgių padidėjimą įvairiose kūno vietose, faringotonzilitą, t.y. gerklės perštėjimą, kosulį, ir netipiškų leukocitų atsiradimą bei formulės nuokrypius. Citomegalo virusą (CMV, ŽHV 5), kuris taip pat sukelia mononukleozę su faringotonzilitu, bet pavojingiausia įgimta infekcija arba esant rimtam imunodeficitui, tokiam kaip AIDS arba įgytam gydant imunosupresantais. Dažniausiai vėjaraupiais serga 5-9 metų vaikai, bet gali sirgti bet kas, bet kokio amžiaus žmonės nuo gimimo iki senatvės. Toks sirgimo amžius yra dėl ligos išplitimo vaikų kolektyvuose. Dauguma žmonių (knygose rašo 90%) vėjaraupiais perserga iki 15 m. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus oro lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą. Pūslelėse esantis skystis irgi užkrečiamas. Galima užsikrėsti žaidžiant su sergančio vaiko žaislais, slaugant vaiką, visuomeniniame transporte, poliklinikoje ar bet kur. Labai pavojingas virusas nėščioms moterims, ypač toms, kurios turi vaikų, einančių į vaikų darželius. Nors dėl dalinai išlikusio imuniteto pati ir nepajustų simptomų, bet vaisius gali susirgti. Bet šiaip nėštumas yra tam tikra imunosupresinė būklė (nes gi 40 savaičių reikia nešiotis svetimą genetinę medžiagą), tai rizika pačiai motinai susirgti irgi išlieka. Nebent bus pasiskiepijusi. Nuo kontakto iki susirgimo praeina 15-21 diena. Užkrėsti kitus žmones galima nuo bėrimų pradžios ir praėjus dar 4-5 dienoms po paskutinio bėrimo atsiradimo. Anksčiau, kai žmonės tikėjo, kad briliantinė žaluma gydo pūsleles, lengviau būdavo atskaičiauoti kada ta paskutinė pūslelė atsirado. Iš esmės tik tiek iš jos ir naudos. Dar kai kas mėgsta spiritą. Jis naudingas tik tada, jei norite nunuodyti savo vaiką. Bet greičiausiai nenorite to daryti, tai nenaudokite. Jis labai sausina odą, bet tai nėra gerai. Be to mažiems vaikams gali rezorbuotis į kraują. Sergant vėjaraupiais būdinga tai, kad išbertas visas kūnas, įskaitant gleivines ir plaukuotas kūno dalis. Beria įvairiai – pūslėmis, spuogais, paskui užsideda šašas, kuris nukrenta. Ir, žinoma, niežti. Taip pat būdingi peršalimo, slogos požymiai, limfmazgių padidėjimas. Gydymas įprastu atveju, t.y. kai serga mažas vaikas, bėrimų yra gana saikingai ir miegoti netrukdo, yra paprastas simptominis, pavyzdžiui, nukirpti nagus, kad nesusidraskytų, dezinfekciniai tepalai odai, greitinantys gijimą, mažinantys niežulį vaistai, daug šiltų skysčių ir panašiai. Jei viskas gerai, pasveikstama per 4-10 dienų. Kas nėra gerai, kad tas dienas tenka slaugyti vaiką ir neiti į darbą, taip pat vaiko niekur negalima išleisti, reikia turėti kuo mažiau kontakto su aplinka, kad neužkrėstum kitų. Na, o jei serga vyresnis žmogus, tada nukenčia pamokos/paskaitos/darbas. Jei abejojate, ar esate sirgęs vėjaraupiais, infekcinių ligų ligoninėse ar skiepais užsiimančiose įstaigose galima atlikti imunoglobulino G tyrimą, kuris parodys, ar yra susidaręs ilgalaikis imunitetas. Šį tyrimą galima atlikti ir po skiepų, norint sužinoti, ar susidarė imunitetas ir ar vis dar galioja.

Kodėl reikia skiepytis, bet ne visi tai daro?

Atmetus tą dalį, kur tingiu; neturiu pinigų; neturiu laiko; o ką, taip galima?, įrašykite savo… yra aktyvus neišmanymas**, rėmimasis gandais ir sąmokslo teorijomis. O sąmokslo teorijas ir gandus galima paskleisti absoliučiai apie viską, tereikia sukurti dramatišką pasakojimą iš selektyvių sudėliotų faktų ir aplink faktus pripūsti burbulų iš oro, arba paprasčiausio vandens.

450px-Dihydrogenmonoxid

Nodaj!!!1!

Būtent apie vandenį yra mano mėgstamiausia sąmokslo teorija. Ji labai išpopuliarėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai vienas moksleivis science projekte apie patiklumą prikėlė seną siaubo pasaką apie siaubingą cheminę medžiagą DHMO. (DHMO iššifruojama kaip dihydrogen monoxide, arba lietuviškai dihidrovandenilio monoksidas.) Viskas prasidėjo nuo 1983 metais viename JAV žurnalų balandžio pirmąją paskelbtos žinutės vieno JAV miesto savaitraštyje, apie tai, kaip paslaptinga medžiaga DHMO aptikta Mičigano miesto vamzdyne. Ir toliau skiedalai apie jos poveikį aplinkai, klimatui ir žmonių sveikatai. Na, pavyzdžiui, įkvėpus net nedidelius jos kiekius galima uždusti, jos pėdsakų rasta visų sirgusiųjų vėžiu audiniuose. Visi žmonės, vykdę teroro aktus, yra vartoję DHMO. Ji sukelia dirvos eroziją, yra pagrindinis rūgščiųjų lietų komponentas, ir t.t. Daugiau galite paskaityti DHMO aktyvistų puslapyje. Ar jaučiate, kaip baisu? Jų dizainas turbomegaosom, vien dėl to verta pasižiūrėti į tą puslapį. Mane žavi kaip visokie sąmokslinčiai, tautniekiai ir šiaip rėksniai geba išnaudoti paryškintus ir spalvotus šriftus.

Man labai patinka viskas susiję su ta sąmokslo teorija: rėksmingumas, faktų parinkimo tendencingumas ir dėstymas. Bet svarbiausia, kad tie faktai teisingi. Problema yra ne jų izoliuotame tikslume, o aplinkybėse. Pavyzdžiui vakcinų priešininkai baugina žmones skleisdami, kad vakcinose yra sunkiųjų metalų. Nu, yra, tai ką, nebesiskiepyti? Reikalas tas, kad nuodus nuo ne nuodų skiria tik dozės, mano mėgstamas toksikologijos dėstytojas Robertas Badaras nuolat cituodavo Paracelso citatą, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ir negali nesutikti. O kalbant apie sunkiuosius metalus, tai jie net nėra savo laisvame pavidale, o junginiuose, sudarydami druskas, kurių cheminės savybės skirsis nuo pavienio metalo. Ir apskritai, dėl tų metalų labiau bijočiau gyventi kokiame nors lofte, vynioti foliją ant galvos ar valgyti po penkis kilogramus tuno aliejuje kasdien.  

12 mln. amerikiečių tiki driežažmogių valdžia. Why not

12 mln. amerikiečių tiki driežažmogių valdžia. Why not?

Panašia logika. kaip DHMO aktyvistai*** remiasi vakcinacijos priešininkai: išrenka jiems patinkančius skandalingus “faktus”, kurie net neturi būti teisingi, pavyzdžiui apie tai, kaip vakcinos sukelia autizmą, visiškai atmesdami normalius įrodymus gyvena savo pasakų pasaulyje, sudarytame iš pavienių arba itin dramatiškų atvejų, lyg tai būtų dėsninga. Vakcinos paremtos tuo, kad jų nauda didesnė už galimą žalą ir tuo, kad ligų sukeliama žala didesnė už vakcinų. Tai va, jei skiepytis nuo vėjaraupių neaktualu, tai dar galite suspėti pasiskiepyti nuo gripo. Aš jau tai padariau.

_____

* Draugė pasveiko.

** Aktyvus neišmanymas yra aktyvus žinių atmetimas ir priešinimasis joms, gyvenimas savo tamsiame urve, nes taip patogiau, o iš jo išlįsi kainuotų per daug pastangų.

*** Kai pirmą kartą pamačiau, galvojau, kad čia toks akivaizdus feikas, kad tikrai nebus daug lengvatikių. Kur jau, net lietuviškame facebooke  ėjo žinia iš serijos “Platinam!!1!1!1”.