Privalomojo sveikatos draudimo įmokos tiems, kas moka už save pakilo iki €29, tokia su ma, nes tai sudaro 9 % nuo MMA (minimalkės). Už save moka visokie laisvai samdomi darbuotojai, dirbandys pagal autorines sutartis, verslo liudijimus, individualios veiklos pažymėjimus ir panašiai, čia tie žmonės kurie patys susimoka visus mokesčius: 15% gyventojų pajamų mokestis (arba 5% jei užsiima šarlatanizmu, magine veikla, gamyba, prekyba, įvairiomis kitomis paslaugomis, t.t.), 28,5% arba 29,5% valstybinio socialinio draudimo mokestis, (nuo 50% gaunamų pajamų), privalomasis sveikatos draudimas jau minėtus €29.

Dirbantys samdomą darbą patys mokesčių nemoka, t.y. neina patys ir vieną mėnesį per metus neperveda iš savo sąskaitos mokesčių už visus metus, o kas mėnesį gauna atlyginimą su jau išskaičiuotais mokesčiais. Tie mokesčiai yra: 31% SoDra, 15% GMP, 9% PSD. Atlyginime ant popieriaus SoDros įmokos neįskaičiuotos, nes jas moka darbdavys. Pavyzdys, jaunesnysis gydytojas rezidentas ant popieriaus teoriškai* gauna apie €390, bet į biudžetą pakliūva apie €242 mokesčių pavidalu, į rankas atlyginimas yra apie €290.

Visi kiti, pavadinkime, vartojimo, mokesčiai šiuo matu manęs nedomina. Kas su mokesčiais nuveikiama, visko irgi nenagrinėsiu, nes įdomiausia kaip lėšos panaudojamos sveikatos apsaugoje. Daugiau lėšų nei sveikatos apsaugai skiriama tik pensijoms išmokėti. Šiandien kaip tik savo darbovietėje radau įvairių paslaugų kainynus. Kaip tos kainos sudaromos tiksliai nežinau, kaip ir nežinau ar apskritai kas nors žino.

Gana neretai pasitaikanti gydytojų darbe situacija, kai pacientas prašo kokio nors tyrimo, arba siuntimo kokiais nors konsultacijai, arba procedūrai, arba operacijai, bet gydantis gydytojas atsisako, motyvuodamas, kad pacientui nėra matomos medicininės būtinybės atlikti tai, ko jis prašo. Tada pacientas pasipiktina ir sušunka, kad moka mokesčius. Visai pasitaikantis atvejis kai tokie pacientai turi su savimi segtuvus, kuriuose sudėti jų medicininių nuotykių aprašai, tai jau anksčiau atliktų tyrimų ir konsultacijų aprašymai ir kopijos. Iš dalies pacientas teisus, nes taip, sumoka tikrai nemažai mokesčių: jei uždirba tik minimumą (o kuo mažesnės paciento pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jis sirgs) per metus išeina, kad į PSD fondą įmoka** €348. BEt kartu ir neteisus, nes nežino kiek kas kainuoja. Pavyzdžiui, viena brangiausių procedūrų kurias kol kas radau yra aortos ir vainikinių kraujagyslių jungties opracija, dar liaudyje vadainama šuntavimu. Tokia operacija daroma gana seniai sergantiems širdies ligomis, kuriems jau išbandyta daug kitų gydymo būdų. Atlikus tokią operaciją galima tikėtis gyvenimo trukmės prailgėjimo dar apie 10 metų. Tokia operacija kainuoja €10500. Už tiek galima nusipirkti kokią mielą sodybą Šiaulių rajone, automobilį, arba rimtai susiremontuoti butą. Kad tokią sumą sukauptum pats, turėtum mokėti įmokas į PSDF 30 metų, su sąlyga, kad daugiau jokiomis kitomis sveikatos priežiūros paslaugomis nesinaudosi. Arba pavyzdžiui ištiko infarktas, bet toks pobjauris, tad teko atsidurti kardiologinėje intensyvios terapijos palatoje. Gulėjimas vieną dieną ten kainuoja €250,89 arba beveik devynios minimalios PSD įmokos. Bet čia vaistų kainos ir gydytojų konsultacijos neįskaičiuotos.

Žinoma, aš išrankioju labai drastiškus atvejus, su kuriais galbūt, reikia tikėtis, skaitytojams neteks susidurti, Už tai tenka susidurti su gydytojų konsultacijomis. Įvairiose įstaigose jos įkainotos skirtingai, bet kainos svyruoja nuo 12 iki 50 eurų už konsultaciją. Aišku, jei Teritorinėms ligonių kasoms reikėtų sumokėti už kiekvieną konsultaciją, kurią atlieka gydytojas, tai eilės būtų dar didesnės, nes pasibaigtų pinigai ir gydytojai nedirbtų. Tai sugalvota nu tiesiog genialiai geniali sistema: mokama už kas trečią vizitą, t.y. už pirmą, ketvirtą, septintą ir t.t. apsilankymą pas gydytoją, už antrą, trečią, penktą, šeštą ir t.t. yra nemokama. Ir dar, paslaugos vertinamos balais. Vienas balas senovėje buvo vertas vieno lito, vėliau devym kažkiek centų, vėliau aštuom kažkiek centų, vėliau vėl devymkažkiek. Kai įvedė eurą, tai balus konvertavo ne taip kaip visi, o 1:1 santykiu, o dabar balas vertas €0.99.  Tik bėda ta, kad nuo to pinigų biudžete daugiau neatsirado. Ir apskritai, tie pinigai kažkaip labai greitai susinaudojo.

VLK įgyvendino jų svajonę.

Šiek tiek kitaip yra su šeimos gydytojais. Jiems moka ne už atliktą darbą***, o  per capita, t.y. pagal apylinkės dydį. Dar kitaip yra mokama ligoninėse, bet tai jau išeina už mano kompetencijos rato, nes labiau domiuosi pirmine sveikatos priežiūra. Atskira tema yra tyrimų apmokėjimas priklausomai nuo to, kas juo paskiria. Pavyzdžiui šeimos gydytojai gali paskirti sąlyginai mažai tyrimų, kuriuos apmokėtų iš PSDF, o ne pats pacientas. Iš kitos pusės, gali paskirti daug vaistų, kurių dalį kainos iš to fondo apmokėtų. Apie kas ką daro ir kas ką gali dar viena atskira tema.

Medicina yra labai brangi. Labai. 2010 m. išlaidos sveikatai sudarė 7% BVP, kas prilygsta ES vidurkiui. Vienam žmogui per metus tais pačiais metais išleista 1299,5 euro (kas prilygsta tuometinėms 48 minimalioms įmokoms į PSDF, vadinasi, vienam žmogui per metus išleidžiama tiek, kiek jis uždirba per dvejus metus). Kainuoja ne tik  paslaugos, bet ir išlaikymas; medicinos personalo, aptarnaujančio personalo, administracinio personalo, pastatų, įrangos išlaikymas. Šių metų PSDF biudžetas 1.4 milijardų eurų ir tai nepakankamas.  Kad įstaiga gautų priėjimą prie šių lėšų, turi būti sudariusi sutartis su Teritorinėmis ligonių kasomis. Kompensuojamiesiems vaistams, konsultacijoms, tyrimams, siuntimams ir taip toliau sudaromos skirtingos sutartys. Pirmenybė teikiama valstybinėms įstaigoms (because reasons). Gali nutikti taip, kad privačiai įstaigai tiesiog nebelieka galimybių sudaryti sutarčių su TLK, vadinasi, tam tikros veiklos sritys nebus dengiamos iš PSDF. Tokiu atveju už viską susimoka pats pacientas, arba sumoka jo privatus sveikatos draudimas, tik ar daug kas tokį turi.

Kaip gydytojas, su kuriuo dabar dirbu, sako, Tėvynėje dar ne viskas tobula. Sveikatos sistemoje dar gerokai iki tobulumo. Lietuva su savo problemomis yra visiškai neunikali. Apskritai, didelė sistema pati savaime užprogramuoja nesėkmei ir nusivylimams, net tokiu atveju, kai sistemoje tų lėšų yra daug.

Dabar anonsas. Planuoju parašyti dar kelis rašinius apie tai kur konkrečiai ir  skauda šitoje sistemoje, kaip tai išsisprendė kitos šalys ir kokie dar sprendimų pasiūlymai išrasti.

__________

* Teoriškai, nes atlyginimus rezidentams moka ne įstaigos, kuriose jie dirba, o Sveikatos apsaugos ministerija iš rezidentų atlyginimo fondų, rezidentūros bazė tik perveda pinigus. Už budėjimus gali gauti keliais eurais daugiau, pvz. viena tokia didelė ligoninė labai giriasi, kad rezidentams moka už budėjimus iš savo biudžeto. Realiai tai moka tik už naktinius budėjimus, už vakarinius ir savaitgalinius nemoka, ir tai, tas mokėjimas už vieną budėjimas į rankas €6. Ir dar ta ligoninė turi nerašyta taisyklę, kad po budėjimo turi grįžti dirbti į skyrių, ir nors rezidento pagal darbo grafiką įstaigoje būti neturėtų, jo antspaudas ir parašas niekur atsidurti negali, bet juk jis dar ir studentas, tai jam ir mokytis reikia. Nu kas čia yra 70 valandų darbo savaitė. :) Ai, o šiaip man asmeniškai visose įstaigose mėnesio atlyginimas skirdavosi. Nuo ko tai neįsivaizduoju.

** Tiksliau, įmokės, nes iki šiol įmoka buvo €27, bet kadangi didina minimalkę, didėja ir įmoka.

*** Per capita yra bazinis atlyginimas, dar gydytojai gali gauti priedus už gerą tam tikromis ligomis sergančių pacientų priežiūrą, už anksti (1 stadijos) diagnozuotus vėžius, už pacientų nukreipimą dalyvauti patikros programose, už nėščiųjų priežiūrą. Skirtingų amžių pacientai taip pat įkainoti skirtingai.