Saldūs saldūs melai

Paskelbta: 2016 09 13 | Emilija

Maistas turi neabejotiną įtaką sveikatai. Tai ką mes dedame į save, tai kuras kuriuo maitiname savo ląsteles, arba nuodijame. Karts nuo karto pasirodo straipsnių apie tvarią mitybą, tai tokia, kur maistas vietinis, ir panašus į protėvių. Tyrimai ir stebėjimai rodo, kad žmonės, kurie radikaliai pakeičia gyvenamąją vietą ir gyvenimo būdą turi polinkį į stipresnes ligas. Radikalumas šiuo atveju pakeistas žemynas ir prisitaikymas prie naujų sąlygų. Pavyzdžiui jei kokie azijiečiai išvyksta į Amerikas, ar Afrikiečiai į Europą. Iš kitos pusės, net jei tie patys europiečiai perima kitokius mitybos įpročius, nei jų protėviai, tai organizmui irgi gali būti sudėtinga susigaudyti kas vyksta. Kas čia per avokadai, kas per krevetės, kas per agavų sirupas. Viskas lyg ir logiška.

Skaitant apie sveiką mitybą, ir skaitant šiuolaikines mitybos rekomendacijas man kildavo įtarimų. Ar seniau tikrai taip valgydavo, pagal mitybos piramidę. Bent jau lietuviška virtuvė yra gana riebi, ir aš nekalbu apie cepelinus, kurie tradiciniai tiek pat kaip kolūkiai, su kuriais šitie ir išplito. Štai yra rekomendacijos nevalgyti riebaus maisto, riebią mėsą ir žuvį keisti liesa, atsisakyti sviesto, pereiti prie aliejų, pavyzdžiui alyvuogių, daugiau grūdų, daugiau javų, makaronų, labai sumažinti druską. Saldumynai irgi nebuvo pateikta kaip gėris, bet labiau kaip tuščios kalorijos, kurios nėra reikšmingas blogis. Bet nors dabar riebalų suvartojama gerokai mažiau, vis tiek širdies ir kraujagyslių ligos vyrauja, nors tu ką, kaip ir vėžys.

Cukraus piramidė. Beveik kaip masonų, tik iš cukraus

Pasirodo, už šitų šiuolaikinių rekomendacijų yra daug daug dolerių ir beveik pusė šimto metų kryptingo tyrimų iškraipymų. The New York Times radau straipsnį apie cukraus pramonę papirkinėjusią tyrėjus, kurie vėliau spausdino savo atradimus įtakinguose žurnaluose, kurie vėliau formavo visą dietologiją. Industrijos finansuojamuose tyrimuose labai sistemingai buvo mažinama cukraus įtaka nutukimui ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms. Visa žala, kurią daro cukrus buvo permesta sotiesiems riebalams ir cholesteroliui. Na kaip, beveik tiesa. Beveik, nes būtent cukraus perteklius ir skatina riebalų atsidėjimą ir sutrikdo cholesterolio apykaitą. Man labai patiko šitas straipsnis, atskleidžiantis, kaip nuo 1960’ųjų klastojamas mokslas. Jis absoliučiai nuostabus. Jūs pagalvokite, cukraus klausimas taip stigmatizavo riebalus, kad juos pakeitė kiti produktai. Tą žinią pasigavo rinkodara. Atsirado ištisos kūdų produktų linijos, kurios niekuo nenaudingos. Dietologijoje yra vienas labai paprasta principas, mažiau valgant vienų dalykų daugiau būna suvartojama kitų. Ir cukraus pramonė čia genialiai sužaidė, nes mažiau riebalų, reiškia daugiau angliavandenių. Ar tikrai reikia tiek daug grūdų ir javų dietoje? Juk javai yra ta pati gliukozė, tik ilgos grandinės, o ne trumpos, kaip paprastajame cukruje. Ar jūs jaučiate, kokio didingo masto tos suklastotos studijos, nes jų dėka dabar turime visus tuos sumažinto riebumo jogurtukus, liesą pieną, liesą varškę, visokius javainius, su rėksmingomis 0% riebalų etiketėmis (bet prifarširuotais cukriuko), kurie pozicionuojami kaip sveikas pasirinkimas.

Riebalų klausimas pastaruoju metu pasidarė labai įdomus. Kita man patikusi istorija buvo apie tyrimą, vykdyta 1968-1973 globos institucijose su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis. Viena grupė gaudavo įprasto maisto, kuriuose gausu buvo gyvulinės kilmės sočiųjų riebalų, o kita grupė gavo maisto, kur tie riebalai buvo pakeisti augaliniai aliejais, kukurūzų sirupu ir kitais dalykais, žodžiu, gavo šiuolaikišką dietą. Studijos dizainas buvo labai patogus, nes tai žmonės, kurie patys nesirenka ką valgo, taigi, jų dietą lengva kontroliuoti. Ir tiriamųjų daug, ir gali laike stebėti kaip kinta rodikliai. Tyrėjų tikslas buvo įrodyti, kad nauja dieta sumažina kardiovaskulinių ligų riziką ir sumažins mirtingumą. Ir, tadadadam, duomenų niekas taip iki galo ir neišanalizavo, o studija beveik pasimiršo istorijos šiukšlyne. Atrasta buvo per gryną atsitiktinumą 2009 metais. O vėliau išanalizavus pasirodė labai įdomūs rezultatai. Dietoje su sumažintu riebalų kiekiu cholesterolio lygis sumažėjo 14%, o kontrolinėje grupėje tik 1%. O bet tačiau, mirtingumas tai nesiskyrė, na o bet dar labiau tačiau, kuo labiau krito cholesterolio lygis kraujyje, tuo mirtingumo rizika šokdavo. Laikotarpis, kuriuo buvo atlikta ši studija, buvo tas, kai riebalų, kaip ligų šaltinio tyrimai buvo ant bangos, taigi, viena versijų, kodėl tyrimas liko neužbaigtas, yra ta, kad žurnalai tiesiog būtų nepriėmę tokio skandalingo tyrimo. O galbūt tiesiog turėjo trūkumų, dėl kurių ir liko iki galo neišanalizuotas. Bet naujesni, t.y. šio dešimtmečio, tyrimai irgi rodo tą patį. Augaliniai aliejai cholesterolio kiekį mažina, bet mirtingumo nuo širdies ligų ne. Bet gal dėl to, kad kuo daugiau cholesterolio buvo, tuo daugiau gali jo sumažėti, ir kuo ilgiau tokia situacija buvo, tuo didesnė žala sveikatai susikumuliavo. Visgi, klausimas, ar sotieji riebalai yra toks jau didelis blogis, lieka neatsakytas.

Daugėjant duomenų, kad sotieji riebalai iš pieno ir mėsos produktų nėra tokie jau blogi, Prancūzijos mokslininkai nusprendė patyrinėti jiems aktualų sviesto klausimą ir atliko metaanalizę iš straipsnių apie sviestą ir kardiometabolinius rizikos veiksnius. Būm, sviesto valgytojai nemiršta labiau nei aliejaus valgytojai, diabetu labiau irgi neserga, pastaruoju gal net vos vos rečiau. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar galima sviestą ryti tokiais kiekiais, kad gautumėte paros vitamino A normą. Čia anksčiau buvo vienintelis sviesto gynėjų argumentas, kodėl verta neišbraukti to puikaus riebalo iš meniu. Smulkmenėlė, tektų suvalgyti pusę poko sviesto. Kad ir kaip ten būtų, prancūzišką svogūnų sriubą dabar galima bus valgyti be sąžinės graužimo, kad šaukiatės infarkto.

Mokslinė cukraus afera turbūt yra ta priežastis, kodėl maiste visur tiek daug cukraus. Ne vien saldžiuose gėrimuose, bet net ten, kur neturėtų būti: burokėlių salotose, duonoje, silkėje, marinuotuose agurkuose, piene ir taip toliau. Šventės neįmanomos be saldumynų ir alkoholio*. Cukraus maiste yra tiek daug, kad net deda priedus į jį, kad maskuotų jo skonį. Šitai visiškai protu nesuvokiama. Kodėl? Nes cukrus skanus, pigus, suteikia masę, sukelia priklausomybę (yay, augantys pardavimai), nenumalšina troškulio, o jį stimuliuoja. Cukrus tai bendrinis pavadinimas, ir vis dažniau gamintojai suvokia, kad šis žodis vis didesnei daliai pirkėjų tampa raudona vėliava. Ant pakuočių galima rasti kitaip užmaskuoto, neva sveikesnio, cukraus: fruktozės sirupas, agavų sirupas, obuolių culčių ekstraktas, cukranendrių ekstraktas, razinų saldiklis… Labai džiaugiuosi maistinės vertės lentelėmis, ten būna gražiai parašyta kiek yra cukraus. Pavzydžiui teryaki padaže iš Lidlo 100 gramų yra 51,1g cukraus. Daugiau nei pusė pakuotės yra cukrus. Turbūt daug kas matėte tas moksleiviškas instaliacijas, kur pakabinta tuščia gėrimo pakuotė, o po ja maišelis su cukraus ekvivalentu jame, arba šalia padėti gababėliai cukraus. Tai taip yra ne vien su gėrimais.

Ką galima su tuo padaryti? Mažų mažiausiai, dėl savęs – nustoti dėti cukrų į kavą ir arbatą. Jei kava kokybiška iš gerų pupelių, tai ji turės natūralaus saldumo, o cukrus nemaskuos visų tų skonių, poskonių ir atasakonių (tiesa, yra rizika tapti kavos snobu). Po šito atskleidimo, kad kava yra saldi iš savęs, atsiverčiau atgal į kavos gėrimą, po beveik metų negėrimo. Dabar net nežinau kaip galėdavau ją gerti su cukrumi. Toliau – gaminti maistą namuose. Pavyzdžiui tos puikios apskrudusiu sluoksniu padengtos traškios bulvės traškios ne šiaip sau, o dėl to paties cukraus. Kaip ir batonas skrudinimui gražiai apskrunda dėl to, kad cukrus karamelizuojasi. Ir turbūt geriausias dalykas – nepriprasti. Ir nepripratinti savo vaikų.

Į Lietuvą iš Skandinavijos po truputį ateina tradicija saldumynai šeštadieniais, idėja, kad vaikams saldumynų duodama vieną kartą per savaitę. Šią praktiką atneša odontologai, susirūpinę Lietuvos vaikų dantų būkle. Viskas labai paprasta, šeima visą savaitę kaupia saldumynus saldumynų banke, o šeštadieniais jų galima valgyti kiek tik norisi, be ribojimų. Į šią veiklą įtraukiamos ugdymo institucijos, kad darželiuose ar mokyklose šventės būtų ne su torčiukais ir saldainiukais, o sveikais užkandžiais. Jei netyčia taip nutinka, kad saldumynų suvalgoma, tarkime, antradienį, tai įvardijama persikėlimu, ir saldumynų diena tampa tas antradienis, o jau šeštadienį saldumynų nebevalgai. Ir tai galioja ne vien vaikams, bet visai šeimai. Netgi teko bendrauti su viena gydytoja, kurios abu vaikai nuo mažens auga pagal šią tradiciją. Sakė, labai patinka, labai laukia, labai mielai kaupia saldainius, ir džiugina pats kaupimo ir laukimo procesas, o ne vien valgymas. Be to neturi problemų su nevalgumu, kaip kiti vaikai, jau nekalbant apie sveikus dantis. Ir šiaip ta praktika nuo mažens ugdo discipliną.

Dabar žinant, kad cukrus ne vien gadina dantis, bet yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnys, iš seniau žinant jo įtaką nutukimui, cukriniam diabetui, vėžio vystimuisi, akivaizdu, kad vaikai, kurie valgo tik šeštadieniais saldumynus užaugs daug sveikesniais žmonėmis. Ir kad tą praktiką būtų visai sveika perimti ir suaugusiems žmonėms.

___________

*Alkoholis pagal savo struktūrą yra angliavandenis, taigi, grubiai tariant tas pats cukrus, tik dar bjauresnis, dar piktesnis ir dar nenaudingesnis. Apie alkoholio įtaką organizmui jau esu rašiusi. Kitą savaitę bus apie alkoholį visuomenėje. Pavyzdžiui negaliu atsistebėti, kad kai pagauna girtą už vairo, pagautojo aplinka linkčioja kaip čia jam vargšui nepasisekė, arba mentai gaidžiai, bet ne, kad pagautasis yra durnius.

Nevalgyti mėsos labai lengva

Paskelbta: 2016 07 04 | Emilija

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%. Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros). Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso. Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)

Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių. Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės). Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą. Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

Veggo – augalinio maisto parduotuvė
AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą

Augalai maistui, kuriuos galima rasti miške

Paskelbta: 2016 02 28 | Emilija

Disclaimer: tai daugiau pramoginio tipo straipsnis iš serijos „skaičiau internete“, o ne medicininiai įrodymais pagrįsti duomenys, kuriais reikėtų vadovautis.

Augalus tokius, kaip valgome dabar, tie, kuriuos perkame parduotuvėje ar turguose, žmonės vartoja sąlyginai neseniai, apie kelis šimtus metų. Beveik visi vaisiai iš daržovės Lietuvoje irgi naujiena, geriausia atveju nuo viduramžių, o kai kurie „tradiciniai“ patiekalai išvis atsirado tik 20 amžiuje, pavyzdžiui cepelinai. Tuo tarpu virš 11 tūkst. metų žmonės vartoja pieno produktus, kas lėmė civilizacijos šuolį į viršų. Dar daugiau tūkstančių metų maistą kepė laužuose ir krosnyse. O kaip žinia ugnies naudojimas maistui gaminti buvo vienas svarbiausių evoliucinių spyrių, nuo ko ir žarnynas keitėsi, dantys keitėsi ir smegenys išdidėjo. Ką valgydavo iki tol, galima tik spėlioti. Ne visada pavykdavo sumedžioti, ne visada pavykdavo užsiauginti savo produktų, taigi, galima būdavo rinti tokį maistą, kuris auga gamtoje: žoles, šaknis, grybus, ūglius, šakas, pumpurus ir taip toliau.

Augalai ir grybai gali būti pavojingi. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar daug kas pamiršę apie tuos ūglius, gumbus, lapus, ir kitokius laukinius augalus, ir priežastis, kodėl taip ilgai vaisiai ir daržovės nebuvo kasdieniai maisto produktai. Apskritai, net ir kasdien vartojami produktai geriau virškinami ir nustoja būti potencialiai nuodingi, kai yra šiek tiek termiškai apdoroti. Pavyzdžiui bulvės, arba pomidorai. Daug kas žino, kad greipfrutų negalima vartoti, kai vartoja vaistus, nes greipfrutai sąveikauja su vaistus skaidančiais fermentais, todėl dalis vaistų bus nepakankamai efektyvūs, nuo dalies išauga nepageidaujamų reakcijų arba apsinuodijimo tikimybė. Tai čia vienas vaisius. Augalai pilni biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sąveikauja tarpusavyje. Ir kartais valgant vienus su kitais, vienuose esančios medžiagos panaikina kitų gerąsias savybes. Pavyzdžiui atsitiktinai sumetant produktus į žaliuosius kokteilius, kūnas iš jų padarys patys žinote ką, ir nieko daugiau.

Yra žmonių, kurie gydosi augalais ir grybais. Sako, kad padeda. Liaudies medicina paremta augalais ir visiškai ne be pagrindo. Dabar dažnai sutinku žmones, kurie vartoja tokius pavojingus augalų derinius, arba duoda juos vaikams ir numoja ranka, kad ai, čia juk vis tiek tik žolelės. Tokiems sakau, kad „žolė“ ir aguonų produktai, pvz. heroinas irgi tik iš žolelių. Visgi, „cheminiais“ vaistais pasitikiu labiau: visada žinai kokia jų sudėtis, visada žinai, kad vienoda, pašaliniai poveikiai dažniausiai žinomi ar nuspėjami. Augaluose esančių medžiagų kiekis priklauso nuo saulės, drėgmės, ir dirvos.

Seniai noriu geriau pažinti augalus. Paskutinį žiemos savaitgalį tam ir paskyriau. Mokytis iš knygų labai gerai, bet dar geriau mokytis iš tų, kurie jau tas knygas perskaitė ir taiko žinias praktikoje. Paskutinį žiemišką savaitgalį buvau ekskursijoje apie valgomus augalus žiemą. geriau į tokias ekskursijas eiti, kai jau kiek daugiau pažįsti augalus, žinai kaip jie atrodo vasarą ir kur juos rasti. Na, bet jei esi toks beveik pradinukas su gana fragmentiškomis žiniomis, kurio yra daugiau teorinės (maždaug žinai ko tikėtis viename ar kitame augale, bet neįsivaizduoju kaip jie atrodo ir kur auga).

Paskutinį žiemos savaitgalį teko sudalyvauti Ievos Šidlaitės vestoje ekskursijoje „Valgomi augalai žiemą„. Ekskursija buvo labiau skirta susipažintu su augalais, kurie tinkami kasdieniam maistui, arba kaip prieskoniai, nei tie, kurie skirti gydymui. Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Dūkštos pakrante ieškant po pernykščiais lapais besikalnačių lapelių, ar ant kamienų dygstančių grybų, viršijo lūkesčius. Pirmas nustebimas, kiek daug žalumos yra jau dabar. Pavyzdžiui pipirlapės, kartenės, laukiniai česnakai, jau kalasi raudonėliai. Apie kai kuriuos bus žemiau. Dabar jau žydi lazdynų žirginėliai. Tą turbūt jau pajuto alergiški žmonės. Tie kas ne alaergiški gali valgyti žirginėlius vienus tiesiog taip, arba padžiovintus mirkyti šokolade, tada nesujaučia tokio kartumo. Žirginėliai labai greitai džiūva ir tampa trapūs. Kai valstiečiai nebeturėdavo javų miltams, naudodavo žirginėlių miltus kaip pakaitalą. Dar miltų pakaitalą atstodavo medžių tošys, tai tokia dalis tarp išorinės žievės ir kamieno. Tinkamiausia beržo, pušies ir liepos tošis. Gavome paragauti beržo tošies – skonis ir konsistencija panaši į manų. Tokius pakaitalus naudodavo ir kaip konservantus, tada paprasti miltai ne taip gesdavo, o ir iškepti produktai ilgiau tikdavo vartojimui.

Pipirlapės (Asarum europaeum) ilgiau pakramčius turi, kaip netikėta, aštroką skonį, dar vadinamos laukiniu imbieru. Viduramžiais naudotos liaudies medicinoje, pavyzdžiui gydant gyvačių įkandimus ar alkoholikus bandant atpratinti nuo gėrimo. Taip pat plačiai šio augalo vartojimą imituoja homeopatai.

Pipirlapė (Asarum europaeum), auga šlaituose šalia žibučių (trys lapeliai). Tik žibučių lapai nuodingi, atsargiai.

Labiausiai iš visų rastų augalų patiko kartenės (Cardamine amara). Labai sodraus skonio, kažkas tarp garstyčių ir krienų. „Verslo klasėje“ Giedrius Vilpišauskas buvo parašęs labai gražų straipsnį apie žmones, kurie tokie keisti, kad valgo garstyčias, kai kiti gyvūnai jų vengia, kaip nuodo. Dėl šito augalo vartojimo maistui irgi nesutariama, vienose šalyse jis laikomas valgomu, kitose nuodingu. Ir tai tik kultūrinis skirtumas. Šiaip augalas kaip atskiras patiekalas nevartojamas, bet į salotas, sūrelius ar ant sumuštinių labai tinka. Beje, nors jo lotiniškas pavadinimas panašus į kardamono, su tuo augalu tik teik ir bendro.

Karčioji kartenė (Cardamine amara) savo natūralioje aplinkoje šalia vandens.

Builiai (Anthriscus cerefolium), pasirodo, tas augalas, kurių pilni daugiabučių kiemai, ir kur vaikystėje žaisdavau, kad čia įsivaizduojamos morkos, nes lapeliai primindavo morkas. gentainiai su salierais. Kaip prieskonis gardinti paukštienai, žuviai, jūros gėrybėms. Labai populiarus Prancūzijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Nuovirai naudoti liaudies medicinoje daugybei ligų gydyti. Tikima, kad lengvina atsikosėjimą, varo šlapimą, gydo galvos svaigimą, karštinę, ir dar turbūt viską kas liko. :D Nuotraukos neturiu, bet jei matėte lysvėje augančią morką, tai primena jų lapus, tik kad smulkesni.

Kibieji lipikai (Galium aparine) irgi jau pradeda lįsti. Savyje turi kofeino, todėl naudojami kaip kavos pakaitalas. Iš netokių naudingų, yra medžiagų sukeliančių odos pažeidimus, pavyzdžiui bėrimus (kontaktinį dermatitą). Sako, kad yra gana saldoko skonio. Pati ragauti neišdrįsau. Šiaip tai vadinamas piktžole, auga kur papuola. Liaudies medicina irgi naudoja nuo daugybės skirtingų ligų, homeopatai irgi parašo, kad neva tai sudėtyje kažkada tai buvo užuominų apie šį augalą.

Kibusis lipikas (Galium aparine) bunda iš po ąžuolo lapų

Miške taip pat augą visokių grybų. Labai daug apie juos nekalbėsiu, nes čia atskiras menas ir mokslas. Jie gana panašūs vieni į kitus, nuodingi panašūs į nenuodingus ir panašiai. Įdomūs buvo trys dalykai: valgomosios ugniabudės, kreivabudės ir raudonkraštės pintys, bei kitokios kempinės. Ugniabudės auga kuokšteliais ant medžių kamienų, o joms būdinga tai, kad kotelis tamsesnis už kepurėlę ir bręstant vis tamsėja. Labai skanūs grybukai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir termiškai apdorotus. Tokie minkšti, maloniai saldūs ir nevisiškai grybiško skonio. Kreivabudžių pavyko rasti tik užuominas. Bet jei nėra miške, galima nusipirkti didesnėse Rimi arba Maxima parduotuvėse. Visiškai nereiklūs grybai, kuriuos galima auginti ir pramoniniu būdu. Labai malonios konsistencijos ir gero skonio. O pinitiniai grybai neva tai turi visokių gydomūjų savybių (sakiau pirksiu knygas ir skaitysiu daugiau), bet veikia tikrąją to žodžio prasme kaip kempinė, kas yra naudinga, jei miške ar necivilizuotoje vietoje susižeidi, tai galima naudoti vietoje tvarsčių. Ir gerai dega, tinka kurui.

Ugniabudės (Flammulina velutipes)

Dar pradžiugino vienas nevalgomas grybas. Neatsimenu jo tikro pavadinimo, bet vadintas elfų taurele. Nes primena taurę. Šiaip nenuodingas, bet beskonis ir nelabai aiškios maistinės vertės, užtai galima naudoti kaip indą.

Elfų taurelė

Po viso pasivaikšiojimo buvo kita įdomi dalis – ragavimas. Ieva paruošė vaišes su tais žieminiais augalais. Tai buvo nuostabu. Maistas ir vizualiai gražus, ir labai skanus. Ir jo daug. Kai kas skundžiasi, kad jos ekskursijos su vaišėmis daug kainuoja, bet jau vien už maistą verta tuos pinigus mokėti. Apie kiekvieną patiekalą papasakoja, ir kaip gamino pasakoja. Davė degustuoti alų ir midaus. Beje, yra atskira ekskursija apie augalus šitiems gėrimams. Ir, žinoma, įdomiausia dalis tai knygos, kurias davė pavartyti. Kad po keleto metų daugiau apie augalus žinočiau. Ir ne vien maistui, bet ir kaip su jais gydyti ir kaip tarpusavyje derinti.

Daugiau informacijos apie Ievos ekskursijas:

Slėnyje.lt

Slėnyje paskyra Facebook

Alkoholis ir kalorijos

Paskelbta: 2015 01 01 | Emilija

Yra žmonių, kuriuos labai trikdo terminas „tuščios kalorijos“, kai kalbama apie alkoholį. Vienus nes, kaip kalorijos gali būti tuščios, o visus kitus, kad alkoholis išvis turi kalorijų. Kaip čia gali būti, juk jame nėra nei riebalų, nei baltymų, nei angliavandenių. Bent jau tų įprastų, nes techniškai alokohliai yra labai sudėtingi angliavandeniai, o etanolis yra labai paprastas alkoholis.

CH3-CH2-OH etanolio molekulė (iš Wikipedijos)

Tada grįžkime prie terminų. Kalorija (cal) yra nesisteminis energijos mato vienetas, rodantis, kiek energijos reikės norint vieną gramą vandens pakelti vienu laipsniu pagal Celsijų. Sisteminiais vienetais viena kalorija yra 4,184 J. Per dieną žmogui prireikia nuo pusantro iki trijų tūkstančių kilokalorijų. Tokie dideli rėmai, nes priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, dar sako ir lyties, tai vidutiniškam žmogui reikia 2000 kcal, jei tai ji ir 2500 kcal, jei tai jis. Vienas gramas riebalų turi 8,8 kilokalorijas, vienas gramas baltymų ir angliavandenių iki 4 kcal*. Gryno etanolio grame yra 6,9 kcal. Kadangi gryno spirito niekas (normaliu atveju) negeria, o geria visokius skonį turinčiu gėrimus, jų maistinė vertė dar gali skirtis. Ypač kaloringi yra likeriai ir kokteiliai. Ir saldūs gėrimai, pavyzdžiui skanieji sidriūkščiai.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Tai jei norite sulieknėti alkoholis visiškai netinka, taip visiškai, nebent taptumėte ligoniu alkoholiku. Jie nejaučia poreikio maitintis, nes visiškai išbalansuotas organizmas, virškinimas ir sotumo suvokimas. Ir šiaip, kai esi priklausomas, labiau rūpi gauti narkotiką, nei maisto. Dideliais kiekiais vienu metu geriantys labai sėkmingai pasiekia hipoglikemiją (per mažą cukraus kraujyje koncentraciją), ypač sergantys cukriniu diabetu. Mechanizmas toks, kad kepenys pačios kaupia gliukozės atsargas glikogeno pavidalu, po truputį jį atskeldamos, taip organzime tarp valgių palaikomas stabilus gliukozės kiekis. Alkoholis sutrikdo glikogeno gamybą, maisto atsargų kaupimas nutrūksta.

„Tuščios“, nes neturi jokios maistinės vertės, be to, nesukelia sotumo jausmo (cukrus, labai riebūs produktai, junk food taip pat laikomi tuščiomis kalorijomis). Ir dar alkoholis nelabai teikia energiją, nes yra slopiklis (ang. depressant), pagal savo veikimo mechanizmą. Trumpalaikis alkoholio poveikis, t.y. kai vartojamas saikingai, o ne lėtiškai, lemia slopinančių sistemų suaktyvėjimu, jei konkrečiau, gama amino sviesto rūgšties padaugejimu, nes etanolis stimuoliuoja jos receptorius, tai ir yra pagrindinis veikimo mechanizmas, bet jų yra gerokai daugiau, sudėtingesnių ir per kitokias sistemas, ko dabar nenagrinėsiu. Slopinimas pasireiškia nerimo mažinimu (dėl to padidėja polinkis į rizikingą elgesį), raumenų tonusą (dėl to pasidaro sunku vaikščioti ir pinasi liežuvis kalbant), reakcijos greitį ir dėmesį (dėl to sudėtinga vairuoti ir valdyti mechanizmus), galiausiai, slopina savisaugą (dėl to kyla polinkis žudytis ir žudyti). Ir dar slopina padorų elgesį. Ir dar negano to išbalansuoja fermentines sistemas, nes jį reikia virškinti. Ir dar gadina vidaus organas. Ir veikia kaip tirpiklis. Ir sukelia priklausomybę. Ir padidina vėžio riziką. Žodžiu, žiauriai nemandagiai elgiasi. Nors maži kiekiai dideliais intervalais nieko ypatingai pikto nedaro, tik šiek tiek padžiugina. Nebent vartojate vaistus. Tada alkoholis elgiasi piktai, nes kepenys jo suvirškina mažiau, nei galėtų normaliomis sąlygomis ir juo labai lengva apsinuodyti.

Alkoholis skaidyti pradedamas skrandyje, kur gali būti fermentų alkohol-dehidrogenazių (ADH). Bet ne visi žmonės jį turi ir ne visų skrandžiuose jis yra. Ir toliau jo yra kepenyse. Tai vienas tų retų fermentų, kurių aktyvumą lemia ne medžiagos kiekis, o laikas. T.y. jos dirba savo tempu, ir jei didini darbo krūvį joms vienodai, nors kiti fermentai taptų aktyvūs, tai ADH ne. Tai reiškia, kad jei yra 100 ml vyno, o jį išgersite vienu mauku, greitai apsvaigsite, o jei gurkšnosite po truputį kokias dvi valandas, atrodys, kad poveikio išvis nėra. Bet dažnai gaudamos alkoholio ADH pripranta ir ima suktis greičiau, taigi, reikia didesnių dozių alkoholio, kad jis nukeliautų į smegenis ir sukeltų laukiamą apsvaigimo jausmą. Yra tokių žmonių, kurie didžiuojasi, „kiek daug gali pakelti“, lyg čia būtų pasiekimas, o ne simptomo, kad esi kelyje į priklausomybę išsakymas. :D Tas alkoholis, kurio nespėja suskaidyti kepenys, keliauja po visą organizmą ir viską tirpdo, denatūruoja baltymus ir žudo neuronus. Bet taip labai lėtai, kad tik po ilgų metų pasimato rezultatas, ir dėl to žmonės įsivaizduoja, kad nieko su jais nevyksta. Yeah, right. Kai alkoholį suskaido, iš jo pasidaro aldehidai, ketonai, o kas nesudeginama energijai gauti, nusėda riebalų pavidalu ir tampa alaus pilvuku ar male boobies, jei mėgstate alų**. Šiaip normalų maistą virškina žarnyne, o alkoholis net ne virškinamas, o skaidomas, ir ką pradeda kepenys, baigia inkstai, bet ne iki galo, nes alkoholio visiškai taip ir nepavyksta, tai lieka pašalinti lauk, su šlapimu ir prakaitu. Kitas šalinimo organas yra plaučiai, todėl neseniai išgėrę žmonės labai smirda, nes šitokiu būdu daug išgarinama lauk nuodo. (Itin jaučiasi kurie pacientai gėrė šiandien, o kurie vakar, nes skirtingi skilimo produktai vyrauja.)

Grįžkime prie skaidymo laiko ir kalorijų „tuštumo“: kuo daugiau alkoholio suskaidoma, tuo daugiau jo panaudojama kaip energijos resurso, jei tas pats kiekis geriamas labai greitai, tada greičiau dirba inkstai, dažniau norisi šlapintis, nors čia ne inkstų, o to paties etanolio kaltė, viena molekulė prijungia dvi vandens molekules, taip iš organizmo išplaunami skysčiai. Kuo daugiau išplauna daugiau vandens, tuo sąlyginai toksiškesnis etanolis tampa. Nes šiaip organizmas jį suvokia kaip nuodą ir stengiasi greičiau pašalinti. Taigi, yra du keliai – lėtai gerti ir storėti, arba greitai gerti, nuhidratuoti ir apsinuodyti, o rytoj kęsti pagirias. Arba gerti labai saikingai, iš lėto, mandagiai ir nesusigadinti sveikatos. Taip greitai.

Bet daug kas turbūt dalinate sau naujų metų pažadus, ir gal vienas iš jų sulieknėti, ar bent nesustorėti. Tada note that: mažais kiekiais alkoholis įtakos svoriui turi nedaug. Tai 1-2 standartiniai alkoholio vienetai (SAV). Butelis vyno turi 9 SAV, 175 ml vyno 1 SAV, 330 lagerio – 1 sav, 40 ml stipraus alkoholio 1 SAV. Bet saldūs gėrimai turi daugiau ir greičiau įsisavinamų kalorijų, net daugiau nei iš pačio alkoholio. Saldūs vynai irgi turi daugiau kalorijų nei sausi (dėjau grafiką viršuje), likeriai, vermutai ir panašiai, žodžiu, viskas, kas turi malonų skonį, turės ir daug kalorijų ir gerą tukinantįjį potencialą. Aluje yra paslėptų angliavandenių, ne įprastas cukrus, o dekstrozė, gliukozė ir panašūs.Distiliuoti gėrimai gali turėti gana mažai cukrų. Tik kad stiprius gėrimus paprastai yra linkstama kuo nors užsigerti, kuo nors, kas turi skonį.

Kaip sveikatytė?
Tai ką, bloga šiandien?

Neatsakingas šventimas

Ką daryti kitą rytą, jei sunku ir skauda galvą? Daug vandens. Labai daug. Vienu mauku galima litrą išgert, paskui pailsėti ir dar vieną susipilti (veiks panašiai kaip lašelinė, tik geriau skysčiai pasisavinami per burną, nei iš venos). Jūs galite, jei galėjote vakar, galite ir šiandien. Ir valgyti. Apskritai, valgyti reikia ir alkoholio vartojimo metu, o tarp gėrimų išgerti po stiklinę vandens (maistas slopina alkoholio rezorbiciją, todėl kepenys spėja susidoroti su krūviu, o vanduo atstato netektus skysčius ir praskiedžia alkoholį, taip išvengiama pagirių). Bet jei jau per vėlu, tai post factum maistas ir vanduo irgi tinka. Kad lengviau virškintų, yra fermentų, galima nusipirkti. Ir rūgštingumą mažinančių vaistų. Kefyras, mineralinis,spanguolių, kopūstų, burokėlių sultys, whatever. Mineralinis gerai, jei daug skysčių netekote, ar pašalino inkstai, ar ta vieta, per kurią alkoholis į kūną pateko. Kadangi alkoholis labai lėtai skaidomas, ryte dar lieka jo cirkuliuojančio kraujyje, tada tinka gerti diuretinį (šlapimą varantį) poveikį turinčių skysčių: žalios arbatos, kavos. Ir vėl, stalo irba mineralinis vanduo. Langviau bus nuo C vitamino. Jei gerta buvo daug ir ilgiau nei porą dienų, tada galima ir B grupės vitaminų pavartoti, nes sutrinka jų sintezė ir pasisavinimas. Po vienkartinio išgėrimo gal nieko nebus, bet lėtiškai vartojant vystosi visokios neuropatijos, t.y. nervų pažeidimai. O štai visokių paracetamolių vartoti nereikėtų.

______

* Labai priklauso nuo to, kokie angliavandeniai ar kokie baltymai. Kadangi angliavandenių būna sudėtinių, paprastų, turinčių savyje alkoholio (kito alkoholio, ne etanolio, tik šiaip cheminių junginiu su -OH galūne), sunkiai pasisavinamų, lengvai pasisavinamų, jų maistinė vertė svyruoja nuo 2,3 iki 3,9 kcal. Pavyzdžiui vitaminas A (retinolis) irgi chemiškai yra alkoholis.

** Aluje yra estrogenų. Kad tikrai vien dėl alkoholio krūtys atsiranda, diskusinis klausimas.

Štišinimai, etiketės, atsimušinėjimai ir Elenos pirmasis budėjimas

Paskelbta: 2014 02 13 | Emilija

Jei teko skaityti tokią knygą „Dievo namai“ (autorius Samuel Shem), tai ten buvo terminas štišinimas, reiškiantis nepageidaujamų ligonių perkėlimą kitiems. Lietuvoje šis terminas kažkaip neprigijęs, visi sako perkelti, iš tiesų net nereikėtų pasvirojo šrifto, nes ligoniai ir yra perkelinėjami. Nėra taip, kad kiekviena pasitaikiusia proga ligonį stengiamasi iškišti kam nors, paprastai jie apgydomi iki pagerėjimo ar būklės stabilizavimosi*. Bet yra tam tikri pacientai, kurių niekas nenori ir kelios ligonių grupės, kur nepriklausomai nuo to, kas nutiko, jie atiduodami savo specialistui. Pavyzdžiui, niekas nemėgsta labai senų ir daugybe ligų sergančių neaiškių pacientų. Skaitykite toliau →

Liečiau skrandį, patyriau emocinę traumą, vėl budėjau, o po to pakeičiau skyrių

Paskelbta: 2014 02 12 | Emilija

Vakar buvo mano paskutinė diena Krūtinės chirurgijos skyriuje. Aną savaitę buvom su Juste susitarusios susikeisti skyriais, kad gautume daugiau antspaudų į savo knygeles ir pamatytume įvairesnių dalykų. Tai kaip tyčia padavė naujų, įdomių atvejų. Bet vakar irgi buvo gerai: ryte mačiau mediastinoskopiją, kas mane labai labai pradžiugino, nes tai buvo mano mažytė medicininė svajonė. Mediastinoskopija naudojama tik vienam tikslui – tarpuplaučio limfmazgių biopsijai paimti. Iš kitur, ypač paviršių, paimti limfmazgio biopsiją yra minučių reikalas, tai paprasta procedūra, atliekama kur nors ištyrimo ar procedūrų kabinete. Tuo tarpu iš tarpuplaučio imant limfmazgius viskas užtrunka apie valandą: prapjaunamas kaklas, įvedamas endoskopas į krūtinės ląstą ir žvejojami limfmazgiai. Procedūra reikalinga siekiant nustatyti plaučių vėžio išplitimą prieš irba po gydymo. Norėjau pamatyti būtent šią procedūrą, nes limfmazgius iš ten iškrapštyti galima dar dviem būdais: ultragarso kontrolėje per stemplę arba per bronchus, o ką rinktis daugiausiai lemia chirurgo pomėgiai ir patyrimas. Kai pernai turėjome krūtinės chirurgijos ciklą, dėstytojas buvo labiau už kurį nors iš tų dviejų ultragarsinių būdų. Tai man taip ir liko tas mistiškas mediastinoskopijos įdomumas. Na, ir dar, žinoma, gražus ir skambus pavadinimas viliojo. Po šitos operacijos dar tvarkiau truputį popierius.

Katytė sėdi prie stalo viena kabinete ir surašinėja ligos istorijas. Rawr kaip smagu.

Vėliau ėjau asistuoti į gastrostomijos(gr. gaster – skrandis, stoma – burna/skylė) operaciją. Ligonis dėl onkologinės ligos negali nei valgyti, nei gerti pats, nes viską užspaudė vėžys. Labai varganai atrodė, neprisimenu kada mačiau tokį išsekusį ligonį. Operacijos principas toks, kas skrandyje padaroma skylė, į jį įkišamas vamzdelis, jis išvedamas į išorę, prijungiamas prie maišelio ir per šitą sistemą ligonį galima tiesiogiai maitinti į skrandį. Operacija truko ilgiau, nei tos kitos, kuriose asistuodavau, bet laikas ištirpo. Kai stovi prie atverto kūno, išorinis pasaulis nustoja egzistuoti, negirdi, kad operacinėje groja radijas, esi įsijautęs į tą procesą, ką nors palaikai, pridegini, pakerpi, pasiurbi, pašluostai, ir taip toliau. Net nejauti, kad stovi truputį palinkęs ir beveik nejudėdamas. Ir tai yra kažkoks neapsakomai malonus jausmas, būti ten. Liesti kūną iš taip arti. Ir kai žinai, kad nuo to žmogui bus geriau, bent truputį lengviau gyventi. Ir nors aš suvokiu, kad čia nėra kažkokios chirurginės aukštumos, bet man kaip dar studentai bet koks apsitaškymas krauju yra maloni ir jaudinanti patirtis. Mano chirugas, kad gailėčiausi, jog išeinu į kitą skyrių, dar pasakė, kad rytoj (tai jau šiandien) bus stemplės šalinimo operacija. Taip įdomu, bet va, nepamačiau.

Už tai šiandien mačiau kaip keičia kelio sąnarį ir perkeičia klubo sąnarį po retos komplikacijos. Ne veltui pacientai sako suremontuokit mane, nes tos ortopedinės operacijos yra visiškai kaip remonto darbai. Grąžtai, kaltai, plaktukai, daugybė metalo. Operacijos grubios, garsai grubūs, daug nuleidžiama kraujo, jis tykšta į šonus, nuo kaulų kyla dulkės. Chirurgas prieš operaciją sakė, jei alpsit, tai galit išeiti. Bet per daug įdomu, kad alptum. Ir savotiškai žavu. Nors keisčiausia man, kad pacientams nuskausmintos tik kojos, t.y. jie operacijos metu yra sąmoningi, kad sąmoningi tai čia viskas tvarkoje, bet kad jie užmiega. ten toks triukšmas operacinėje, kaip per remontą, o jie ramiausiai knarkia.

Dar vakar budėjau. Prieš prisistatydama į Priėmimo skyrių nuėjau į tą nuostabiąją valgyklą. Buvo košmariška. Sriuba buvo su kopūstais. Nu aš nemėgstu kopūstų. Nu labai nemėgstu, jie tokio įsigeriančio ir persismelkiančio kopūstiško skonio. Bet valgiau, nes paskui laukė cepelinai. Juos atnešė, man dar nebaigus sriubos. Bet kai baigiau, į juos žiūrėjau. Žiūrėjau. Kaupiausi. Ragavau kažkada seniai ir mano juslės patyrė gilų sukrėtimą. Bet pirmame kurse pradėjau valgyti kiaulieną, o šeštame pirmą kartą paragavau kiaulės ausų, tai galvojau, ryšiuosi paragauti. Be to laukia darbas iki devynių vakaro, tai reikia pavalgyti. O jie tokie glitūs, gleivėti, nenusakomos spalvos, kaip kelias savaites vandenyje išbuvęs lavonas, o smirda, taip salsvai, galai mirksta grietinėje (dar vienas dalykas kurio vengiu), vieno c. šonas liečiasi su spirgais. Gerai, kad dar neužpylė visko ant viršaus. Tada po truputį pjausčiau iš nežiūrėdama dėjausi į burną, neatsakingai kramčiau ir greitai rijau, kad kuo mažiau skonio būtų burnoje. Taip, buvo šlykštu, kaip ir atrodė. Suvalgiau gal mažiau nei pusę porcijos. Porą gabaliukų pabandžiau su grietine, tada su spirgiais, tada kartu, nes viena maistui išranki draugė sakė, kad su pagardais jie tikresnio ir geresnio skonio. Visos trys kombinacijos buvo kaip bausmė mano skonio receptoriams. Tada valgiau vienus. Tai pirmo nepabaigiau,tik išvalgiau mėsą. Su antru net neprasidėjau, atlikau inciziją, pašalinau mėsą ir ją suvalgiau. Nes buvau tikrai alkana ir laukė priimamasis. Tai kad nors gert būtų kompotas, tai ne, kefyras. Mėsa su grietine, kefyru ar panašiais pieno produktais yra dvasinis skausmas grynuoju pavidalu.

Rytojui nepasisekė – šiandien pietūs buvo labai skanūs, kaip kokia kompensacija išeina

Tai čia nieko, priėmime supratau, kad stiprinausi cepelinai be reikalo, nes nebuvo ką veikti. Nors pradžia daug žadėjo, vos man įėjus į chirurgų kabinetą, ten buvo siaubingai sumušta ir nukankinta mergina. Kai Elenai detaliau papasakojau grįžusi namo, jos reakcija buvo, kad kaip iš filmo situacija. Po to buvo dar viena suspardyta moteris, suspardytas vyras, smaugtas ir muštas vyras, ir keli nelabai įsimintini atvejai. Tai tarp tų pusantros valandos nieko neveikimo pauzių juokavau draugams sms’ais, kad šiaip niekas neateina, o jei ateina, tai apie juos pranešama policijai. Pavyzdžiui penktadienį tai buvo nenutrūkstamas srautas. Nu o vakar tai vos atsilaikiau budėjusio chirurgo pasiūlymui eiti kartu parūkyti, kaip nebuvo ką veikti. Bet kažkaip pabaigus mediciną pradėti rūkyti visai be ryšio. Kad ir kaip ten būtų, išsiaiškinau tokio srautų netolygumų priežastį. Yra toks dalykas kaip ekstrinės dienos, tai kai GMP tam tikromis dienomis ligonius vežą į tam tikras ligonines. Tai mūsų ligoninėje ekstrinės yra nelyginės dienos. Antradienį veža į Respublikine ligoninę, ketvirtadienį ir šeštadienį į Jūrininkus. Toks pasiskirstymas likęs nuo senų senovės, bet kad jo racionalumas yra sunkiai suvokiamas, turbūt niekam neužkliūva.

Šis paveikslėlis gerai apibūdina mano jausmus medicinai

Tokios smulkmenos labai priverčia pagalvoti, kad didžioji dalis nepasitenkinimo gydytojais ir sveikatos apsauga yra visai ne dėl gydytojų, o dėl vadybos problemų kaltės. Ir tai yra sena problema, o dėl to neefektyviai naudojami materialūs ir žmogiškieji resursai. Apskritai pačios sistemos viduje labai trūksta susikalbėjimo. pavyzdžiui, chirurgų penkiaminutėse kyla probleminis klausimas. Ar jis išsprendžiamas? Ne, nes iš pradžių visi aršiai gina savo poziciją po vieną, tada visi choru, tada kažkas nutraukia ir visi pikti išsiskirsto, o į klausimą lieka neatsakyta. Arba šiandien lydėjau ligonį į slaugos ligoninę kitame mieste. Mūsų vos neišsiuntė atgal, nes atseit nesuderinta su ligonine, vietų nėra ir panašiai. Tada paskambinau atgal į skyrių, pasirodo, derinta su viena gydytoja, bet jų priėmime niekas nieko nežino. Nepakartojama. Vakar dar geriau buvo, kai Elena lydėjo ligonį į kitą miestą, taip su tuo ligoniu ir grįžo, nes tikrai niekas nebuvo suderinta. Nereikia būti baigus vadybos, kad efektyviai komunikuotum su kolegomis. Bent tiek, kad žmonės čia dažniausiai geranoriški, šilti ir draugiški.

P.S. Visos mano draugės gailisi Elenos, kad ją terorizuoju už tai, kad ji turi daug drabužių. Ir Elena gailisi Elenos, kad ją terorizuoju, nors ji šiaip auksinė sugyventinė. Tai viena draugė besiruošdama savaitgalį čia atvažiuoti, apsilankė mano namuose ir surinko drabužių, kad atvežtų ir daugiau nebeūdičiau vargšės Elenos.

Emilijos užrašai

Žymų Archyvai: maistas