Žymų Archyvai: gydymas

Kodėl bijoma kosulio ir kada juo verta susirūpinti

Paskelbta: |

Beveik baigiau kosėti, prieš dvi savaites buvau suslogavusi, porą dienų atrodė, kad jau paskutinioji, bet žinau, kad čia tik taip atrodo, o iš tiesų tik kūnas liepia eit pagulėt, pamiegot ir paniekoneveikt, atstoti nuo savęs ir jis pats susitvarkys, taigi, atstojau nuo savęs, pasveikau, o dabar kosčiu sveikimo kosuliu ir apie jį mąstau. 

Kosulys yra tas simptomas, dėl kurio labai dažnai žmonės kreipiasi į gydytojus ir labai dažnai gydytojai neturi ką pasiūlyti, tad ima siūlyti placebo vertės priemones, nes pacientai jų nesupras, jei pasakysi nedaryti nieko, ir palyginus retais atvejais reikia medicinos labiau, nei slaugos.

Dažnas kosintysis jaučiasi kaip Šventasis Sebastijonas šiame 1625 Hendrick ter Brugghen paveiksle

Fantazuoju, iš kur atsirado tikėjimasis, kad kai pradedi kosėti tuoj pat ir pasveiksi, kad kosulio nebuvimas žymi sveikatą, o ne atvirkščiai, jo buvimas. Fantazuoju, kad medicinos pažanga buvo tokia staigi, tokia greita, kad mitologija ir iš kartos į kartą perduodami mokymai nespėjo prisivyti. Jei kosulys liga – jo nebuvimas sveikata. Ir jei vaistai gali išgydyt vėžį, ar rečiausias, sunkiausias ligas sukontroliuoti, tai tikrai galės įveikti kažką tokio paprasto, kaip peršalimas.

Prieš šimtą metų ilgai besitęsiantis kosulys (mėnesių mėnesiais ar net metais) reikšdavo džiovą, dabar vadinamą, tuberkuliozę, bakterinę infekciją, kuri anksčiau buvo mirtina, dabar išgydoma, nors gydymas ilgas, sudėtingas ir ne visada efektyvus, bet dabar visų mirčių kontekste sudaranti labai mažą dalį, ir vis tiek ji bijoma labiau, nei aukštas kraujo spaudimas, ar padidėjęs cholesterolis, kosulys, toks budrinantis ir akivaizdus, iškart piešia mirties scenarijų ir gena pas gydytojus prašyti vaistų, bet kokių vaistų, kad tik padėtų. Nors didesnė tikimybė, kad jie mirs dėl infarkto ar užsimušę kelyje viršydami greitį, nei nuo to, kas kosulį sukelia. Ypač jei „jau keturias dienas kosėju ir niekaip nepraeina”. 

Dar labai gąsdinantis kosulys, kuris dažnas, arba lojantis, arba su temperatūra – neabejotinai plaučių uždegimas, kitų priežasčių būti negali. Jei jau visa diena taip, reiškia, kad tik antibiotikai padės. Jei neatrodo, kad miršti, tai gal ir ne pneumonija, bet tikrai bronchitas.  Arba kažkas tikrai mirtino. Jei tolimas giminaitis sirgo plaučių vėžiu, apsvarstytas ir šis variantas, net jei esi niekada nerūkiusi dvidešimtmetė. Bet niekas neklausia, ar jiems ne kokliušas, arba difterija. Kai pasiūlau revakcinuotis nuo šitų ligų, beveik visi tuos žodžius išgirsta pirmą kartą, nes taip greitai pasimiršo šitų baisių ligų pavadinimai. Net jei kelis kartus viešai kalbi ta tema, susitikę asmeniškai, sako, kad jiems niekas nesakė persiskiepyti. O kadaise tiek vaikų mirdavo, iki kol nebuvo skiepų. Dabar šitos ligos snaudžia, tyko ir laukia, kol žmonės nustos skiepytis, kad vėl galėtų šiurpinti žmones ir atsiimtų savo garbę iš generinės pneumonijos ir bronchito.

Kosulys taip tapatinamas su liga, nei su sveiko, adaptyvaus kūno požymiu, kad dažnas net nežino, kad tai apsauginis refleksas.Staigus gilus įkvėpimas, tada krūtinės, taršonkaulinių, diafragmos ir net pilvo raumenų staigus susitraukimas išpučiant orą iš plaučių šimto kilometrų per valandą greičiu, tam, kad pašalintų kliuvinį. Tas kliuvinys gali būti bet kad nuo blogai nuryto kąsnio, virusų pažeisto kvėpavimo takų epitelio iki kaimyno bute užsirūkytos cigaretės dūmo, tokia galybė priežasčių, ko kūnas ima saugotis ir bando išstumti lauk. Kartais net tikros priežasties seniai nebėra, audiniai tik savo ramiu tempu gyja, panašiai kaip oda po įdrėskimo, nervina, erzina, apie save primena ir tarsi pats kūnas bando iškosėti kosulį lauk, kol ima skaudėti pilvą ir visus šonus. 

Kiekviena baimė, net jei atrodo neracionaliai, neadekvačiai per didelė, turi pagrindą. Mūsų kūnai dešimtis tūkstančių metų buvę apsupti nesvetingos aplinkos, taršos, bado ir skurdo, dabar tarpsta nefiziologišjoje gausybėje ir pertekliuje, o namai, iššveisti vos ne iki sterilumo. Keli dešimtmečiai švaros, prevencijos ir efektyvios medicinos yra mirksnis amžinybės kontekste, kuriame formavosi archetipai. Kosulys dabartyje labiau skelbia, kad reikia būti budriam, nei pranašauja laidotuves.

Kaip jau minėjau anksčiau, kosulys yra apsauginis refleksas. Jis kyla, kai cheminis arba mechaninis dirgiklis paliečia sensorinius, arba juntamuosius, receptorius, kurie yra ryklėje, gerklose, trachėjoje ir bronchuose ir siunčia signalą į smegenyse esantį kvėpavimą centrą, iš čia, daugiausiai per klajoklį nervą, ateina signalas į motorinius, arba judinamuosius, receptorius ir raumenys susitraukia, pašalintų dirgiklį. Dažnai žmonės galvoja, kad kosulys reiškia problemą plaučiuose, bet receptorių yra ir žymiai aukščiau, todėl kosulys atsiranda žymiai anksčiau, nei būna pažeisti plaučiai, prisiminkite – kosulio paskirtis saugoti plaučius. Todėl nėra vaistų, kurie kosulį gydo, nes jo gydyti nereikia, būna tokių, kurie palengvina simptomus. Pavyzdžiui palengvina gleivių iškosėjimą, išplečia bronchus, slopina kvėpavimo centrą, bet nei vieni nesutrumpina sveikimo trukmės. Antibiotikai žudo bakterijas, bet bakterinės kosulio priežastys yra retos ir labiau būdingos tiems, kurie vaizduoja didvyrius ir eina dirbt prisigėrę paracetamolinių vaistų, arba sergantiems kitomis lėtinėmis ligomis, nei tiems, kurie kosėti pradėjo prieš penkias dienas ir kurių temperatūra neišeina iš normalaus intervalo. 

Susirgus ūmia liga, sukelta bakterijų ar virusų, kūnas ima gintis išskirdamas daugiau sekretų, kad surištų ir mechaniškai pašalintų svetimas priešiškas gyvybės formas. Patys virusai irgi pažeidžia paviršinius ląstelių sluoksnius, vyksta mūšis, su daug mažų lavoniukų, kuriuos paskui reiškia iššnipršti su snargliais ir iškosėti. Po to, kai virusų jau nebelieka, lieka pažeistų ląstelių, kurios po truputį miršta, atsisluoksniuoja, o jų vietą užima naujos – tai vadinama epitelio regeneracija. Šio proceso trukmė individuali, bet rūkymas, fizinis neaktyvumas, nepakankama mityba ir skysčių vartojimas gali prailginti sveikimą. Normali kosulio trukmė yra apie dvi savaites, bet kartais gali užsitęsti ir iki aštuonių. 

Kai kosulys trunka daugiau kaip du mėnesius, jau vadinamas lėtiniu. Jei po persirgtos infekcijos galima ramiai sau kosėti ir negaišti laiko einant pas gydytojus, tai kai kosulys trunka du ir daugiau mėnesius pasirodyti reikia. Šiais laikais dažnesnės lėtinės plaučių ligos, nei mirtinos infekcijos, bet būna ir vėžių, refliukso, lėtinės slogos ar kitų priežasčių sukeltų kosulių, kuriuos padės atskirti gydytojas. Kada neverta eiti, tai kai kosulys trunka kelias dienas ir kartu nėra kitų įtartinų simptomų. Taip pat kosulys nereiškia, kad negalite eiti į darbą, ar kad esate pavojingas kitiems žmonėms.

Kada kosint būtina eiti pačias ar vesti vaiką pas gydytoją:

  1. Kosulys nepraeina daugiau kaip 8 savaites
  2. Atkosima gausiai tamsiai žalsvų-gelsvų skreplių
  3. Karščiuojama daugiau kaip 38,5°C IR nepadeda temperatūrą mažinantys vaistai
  4. Atsiranda dusulys, oro trūkumas, sunkumas ryti
  5. Girdisi švilpimas, švokštimas
  6. Alpstama, trinka sąmonė
  7. Jei vaikas nežaidžia, nesidomi aplinka, atsisako valgyti ir gerti
  8. Pradeda kristi svoris, atsiranda tinimai
  9. Atkosima kraujo ar rausvų skreplių
  10.  Kosulio metu vemiama
  11. Atsiranda skausmas krūtinėje

Kaip sau padėti ūmaus kosulio metu:

  1. Dažnai po nedaug gerti skysčius
  2. Čiulpti pastiles. Nėra skirtumo kokios, kuo didesnės ir lėčiau tirpsta tuo geriau. Nakčiai geriau rinktis neturinčias cukraus.
  3. Palaikyti nosies higieną

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Paskelbta: |

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.

Pagalbinis apvaisinimas: vis dar stigma ar jau laikas įrodymais pagrįstiems sprendimams

Paskelbta: |

Estijoje ir Skandinavijoje daugiau kaip 3 procentai populiacijos yra gimę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Keli šimtai tūkstančių žmonių, kurie nebūtų galėję gimti, jei ne mokslo pritaikymas praktikoje. Dabar valstybių pagalba nevaisingoms poroms jau yra net ne kažkas modernaus, o tiesiog kasdienė gera praktika. Nuo tada, kai 1978 metais gimė Louise Brown, taip vadinamas pirmasis vaikas iš mėgintuvėlio, iki dabar įvyko labai daug tiek mokslinių (pagalbinio apvaisinimo metodai ir technikos), tiek kultūrinių pokyčių. Dar mažiau kaip prieš dvidešimt buvo svarstymų, ar nevaisingumas apskritai liga, o gal tik „gyvenimas be dievo“.

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Interneto komentatoriai po straipsniu apie įstatymo projektą

Apie Lietuvos situaciją žinome kiek mažiau. Lietuvoje taip nutiko, kad kalbėdami apie antraeilius dalykus nevaisingumo tema vis dar stigmatizuojama, paliekant šią svarbią visuomenės sveikatai sritį pačių žmonių reikalui. Tai reiškia, kad valstybė visiškai nesikiša į nevaisingumo tiek diagnostiką, tiek gydymą (t.y. nekompensuoja absoliučiai nieko) ir dar daugiau, nesikiša reguliuodama. Pagalvokite,kai yra daugybė įstatymų, kurie iki smulkmenų nustato kokių nors interesų grupių veiklą, vis dar nėra įstatymo, kuris reglamentuotų ketvirčiui populiacijos reikšmingos problemos sprendimus!

Užuomazgų buvo. Dar 1990 metais pradėta apie tai kalbėti, 1993 metais pradėtas rengti projektas. 1999 metais Sveikatos apsaugos ministras bebaigdamas savo kadenciją pasirašė SAM ministro įsakymą, kuris yra vienintelis dokumentas reglamentuojantis nevaisingumo gydymą. Nuo 2002 metų rengiamas įstatymas, ir vis tobulinamas, ir vis redaguojamas ir vis vyksta diskusijos tarp sveiko proto ir senovinių prietarų, klaidingų įsivaizdavimo, neinformuotumo ir religinių interesų, kurios veda į niekur. O tuo tarpu vaikų susilaukti negaglinčios poros toliau diskriminuojamos, nevaisingumo gydymu užsiimančios įstaigos toliai veikia paslapčia ir niekam už nieką neatsiskaitydamos.

Šiuo metu mano žiniomis Lietuvoje yra 5 klinikos užsiimančios nevaisingumo gydymu taikant in vitro fertilizaciją (IVF). IVF paprastai kalbat yra spermatozoido įvedimas į kiaušialąstę Petri lėkštelėje, o vėliau apvaisinto embriono perkėlimas į gimdą. Ne visos apvaisintos kiaušialąstės tampa embrionais, dalis žūva. Ne visi įvesti į gimdą embrionai išgyvena. Apskritai, net natūraliu būdu apvaisintos kiaušialąstės realiame gyvenime tik trečdaliu atvejų baigiasi gimusiu gyvu vaiku, be visiškai jokio medicinos įsikišimo. Sveikų dalis dar mažesnė. Taigi, gamtos sėkmės atvejis nedidelis, medicinos irgi. Duomenis iš tų penkių įstaigų tarptautinei statistikai pateikia tik viena. Ir tos vienos sėkmės rodiklis, t.y. IVF pasibaigę nėštumais yra 23,4%. Europoje tie skaičiai įvairūs, bet neviršija  34% (Ispanija 33,8%).

ivf_icsi

IVF ir yra tas pagalbinis apvaisinimas. Nevaisingumo gydymo būdų ir yra daugiau. IVF yra pats paskutinis žingsnis, kai nepadeda visi kiti gydymo metodai, jei tokius įmanoma taikyti. 20% atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški: net pasitelkus visas šiuo metu esančias mokslo žinias ir tyrimų metodus, atrodo, kad kliūčių pastoti neturėtų būti, bet dėl neišaiškinamų priežasčių nėštumo nebūna. Dažniausiai (40%) tai yra poros problema – kai susideda tiek vieno, tiek kito partnerio netobulumai, kurie kitu atveju galbūt nebūtų kliūtis pastojimui. Tarp gydymo būdų yra pavyzdžiui hormoninių vaistų vartojimas, kurie kitu atveju būtų naudojami kontracepcijai. Čia mažiau privilegijuotiems asmenims, kurie šūkauja, kad kontraceptiniai vaistai ir sukelia nevaisingumą turėtų stogas nusprogti. Veikimas paprasta, kartais moterų hormoninis fonas labai išbalansuotas ir trukdantis pastojimui, o vaistais sukuriamas dirbtinis ciklas, vos nutraukus vaistų vartojimą galima pastoti.

Nesibaigiančios diskusijos fundamentalistinėmis temomis, nesuvokimas apie vaisingumo biologiją tai pagrindinės kliūtys, kodėl pacientų interesus ginančio įstatymo vis dar nėra. IVF yra keliasdešimt metų atliekama, stebima ir moksliškai tyrinėjama procedūra. Per tą laiką susiformavo geros klinikinės praktikos principai nusakantys tokius dalykus, kaip turi būti atliekamas ištyrimas dėl nevaisingumo, kada turi būti taikoma IVF, kaip ji turi būti atliekama. Pavyzdžiui nustatoma kiek reikia sukurti embrionų, kaip juos saugoti, kaip atrinkti ir panašūs klausimai. Ir čia vėl išlenda bažnyčia su savo niekuo nepagrįsta nuomone ir pareiškia, kad embrionų skaičių riboti, nešaldyti, sudėti visus sukurtus į gimdą, netirti prieš implantuojant. Ir visai nesvarbu, kad moteris, apie kurios kūną eina kalba yra kitos religijos ar visai neišpažįstanti jokio tikėjimo.

Sukuriamų embrionų ribojimas ir skatinimas visus perkelti į gimdą iš mokslo pusės žiūrint yra didelė žala ir protu nesukiama kvailystė. Pirmiausia tai kainuoja daug biologinių resursų sukurti embrioną. Nes kiekviena apvaisinta kiaušialąstė taps embrionu. Implantuoti visus į gimdą yra dar blogiau. Gera klinikinė praktika siekia vienvaisio nėštumo. Du ir daugiau vaisių yra susiję su didesne nėštumo komplikacijų rizika, su priešlaikiniu gimdymu, vaisių patologija. Jau nekalbat stresą, kai tą, kad nepavyksta susilaukti vaikų pakeičia tas, kai vaikų staiga atsiranda daug. O jei kuris nors serga, atsiranda kitų stresų. Yra ir dar vienas kabliukas, tarkime, kad finanduojami trys atsitiktiniai embrionai įkelti į gimdą, kas neva tai biudžetinis variantas, bet tolesnis gydymas dėl komplikacijų atsirandančių tris vaisiams ir nėščiajai suryta kur kas daugiau pinigų nei kad būna sutaupant. Apie tai, kad kelių ląstelių rinkinys yra ne žmogus net nematau prasmės kažką sakyti.

Preimplantacinė diagnostika kai kam irgi atrodo didelis siaubas, vos ne nacių išmislas. Iš tikrųjų tai yra metodas, kuris leidžia iš anksto nustatyti ar sukurti embrionai turi tam tikrų ligų riziką,ar neturi. Ir tada tėvai gali pasirinkti, ką su tuo žinojimu daryti. Taip pat tėvai gali patys atsisakyti tos diagnostikos. Bet jei gali rinktis, ar perduoti savo vaikui, pavyzdžiui, Hantingtono ligą, ar susilaukti sveiko vaiko, kodėl tą pasirinkimą riboti.

Nevaisingumas yra liga. Kartais tai būna liga pati savaime, be kitų ankstesnių ligų, kartais tai kaip komplikacija. Praeityje užsitrigusieji sako, kad nevaisingumo gydyti nereikia, kad reikia gydyti pagrindinę priežastį sukėlusią nevaisingumą. Prašau, pasakykite tai vaikinui, kuris kovojo su vėžiu, gavo tokią chemoterapijos dozę, kad jo liga mirė, bet kartu mirė ir spermatozoidai. Arba pasakykite tai moteriai gimusiai be gimdos. Sakote, amoralus gyvenimo būdas? Gyvenimas be dievo? Rengiamas įstatymo projektas numato, kad lytinių ląstelių donorystė turėtų būti uždrausta, o savo lytinių ląstelių šaldymas galėtų būti prieinamas tik pilnamečiams asmenims. Taip pat projektas numato, kad ląsteles užšaldytas galima saugoti tik 5 metus. Tai irgi niekuo nepagrįsta ir tai ypatingai diskriminuoja onkologinius pacientus. Juk kai kurių gydymas ilgiau užtrunka. Lytinių ląstelių donorystė tiems, kaip pavyzdžiui minėtos mergina be gimdos irgi užkerta kelią šeimoms susilaukti vaikų. Arba tos pačios lyties šeimoms.

Viskas atsiremia į pinigus. Ar finansuoti tokią procedūrą, jei taip, kokią dalį. Ar apskritai finansuoti. Kai kas sako, kam to reikia, juk tai labai brangu ir vaikų neturėjimas nekelia grėsmės gyvybei, apskritai vaikai yra prabangos prekė. Labai įdomus požiūrio taškas –  galvoti apie medicinos paslaugų kompensavimą kaip išlaidas, ne kaip investiciją. Kodėl tada nevaisingumo gydymas atrodo labiau išlaidos, nei paliatyvus senų žmonių gydymas, arba mirtinomis genetinėmis ligomis sergančių vaikų gydymas. Juk naujos laukiamos ir mylimos gyvybės sukūrimas kur kas geresnė investicija, nei beviltiškų ligonių gyvenimo pratęsimas, ar ne. Požiūris, kad vieni pacientai lygesni nei kiti labai ciniškas, trumparegiškas ir neprofesionalus.

Sveikatos apsaugos biudžetas ribotas, žinoma, kad naujų paslaugų finansavimas būtų dar viena našta. Iš kitos pusės, šio svarbaus ir gerą praktiką užtikrinančios įstatymo priėmimas  visų pirma svarbus apginant paciento interesus. Kad pacientai būtų saugūs ir žinotų ko tikėtis. Įstatymas reikalingas, kad būtų reguliuojamą nevaisingumo gydymu užsiimančių įstaigų veiklą ir atsirastų daugiau skaidrumo. Galiausiai, tokio įstatymo priėmimu pagaliau parodytume pagarbą savo šalies piliečiams.

Kaip sau padėti peršalus

Paskelbta: |

Disclaimer: tai yra tik patariamojo pobūdžio straipsnis iš serijos skaičiau internete. Nes ir skaitote internete. Jis netinka savityrai ar savigydai. Jei kyla dvejonių dėl sveikatos, geriau kreiptis į gydytoją.

Lauke šalta, viduje šilta, mašinoje karšta, troleibusuose šalta, jei lauke ilgiau tenka pavaikščioti, tada sušyli, būna po visais tais sluoksniais netgi karšta, ir t.t. Puikios sąlygos peršalti. Ypač jei tenka būti ten, kur daug žmonių (viešasis transportas, prekybos centrai, atviri biurai, …) sąlygos dar geresnės. Apskritai, tai susirgimą sukelia buvimas ne lauke, o viduje – nes viduje palankesnės sąlygos su kitais žmonėmis keistis virusais (Dėl to šiltuosiuose kraštuose tie patys peršalimai būna liūčių sezono metu). Drąsiai galima leisti vaikus į lauką ir eiti patiems. Tik reikia adekvačiai apsirengti, t.y. ne per šiltai ir ne per plonai. Atėjus neskubėti visko nusirengti, o po truputį leisti atvėsti. Prieš išeinant į lauką ilgiau pabūti laiptinėje.

Yra ir daugiau teorijų, kodėl šaltis sukelia susirgimus. Viena jų apie vitamino D trūkumą – nes D vitaminas iš tikrųjų yra hormonas, reguliuojantis daugybę organizmo funkcijų, tarp jų imuninį atsaką. Vitamino D receptorių yra ir prostatoje, krūtyse, storojoje žarnoje, smegenyse, imuninės sistemos ląstelėse ir kitur (pvz. trūkumas gali būti susijęs su minėtų organų onkologinėmis ligomis). Dabar tiriama kaip D vitaminas veikia įvairias infekcines ligas, arba kaip prevencinė priemonė. Bent jau nuo A tipo gripo* tai tikrai apsaugo.

Peršalimui būdingi vienas arba keli iš šių simptomų:

  • sloga
  • čiaudulys
  • kosulys
  • akių ašarojimas
  • gerklės skausmas, niežulys, diskomfortas
  • nestiprus karščiavimas (iki 38°C)
  • bendras silpnumas
  • nestiprūs ar vidutiniai raumenų ir galvos skausmai

Tokie simptomai gali tęstis nuo kelių iki keliolikos dienų. Pasveikus (sausas) kosulys gali laikytis iki 8 savaičių, tai irgi normalu.

Kada kreiptis į gydytoją, o nežaisti namie

Suaugusiems atsiranda karščiavimas virš 39,4°C, labai susitiprėja bendras silpnumas, yra stirus gyventi trikdantis nuovargis. Jeigu atkosima nemalonaus skonio, kvapo ir stiprios spalvos (gelsvos, žalsvos, rudos, su krauju) skreplių. Kai atsiranda veido aplinkui sinusus skausmas kartu su nosies užburkimu. Kai atsiranda stiprus matomas ir skausmingas patinimas kakle.

Vaikams:  kūdikiams virš 38°, vyresniems vaikams jei labai šokinėja ir laikosi virš 40°. Jei vaikas iki 2 metų, karščiuoja ilgiau kaip 24 val, o jei vyresnis – ilgiau kaip 2 dienas (bet jei vaikas aktyvus, žaidžia, turi apetitą dar nebūtina vesti pas gydytojus). Kai atsiranda dehidratacijos požymiai: šlapinasi rečiau, nei įprasta. Kai negeria skysčių, nebevalgo. Kai vaikas nustoja žaisti, domėtis aplinka, tampa vangus. Kai kelis kartus vemia, viduriuoja. Kai skundžiasi pilvo, galvos skausmai. Kai kaklas tampa įtempta, neprilenkia smakro prie krūtinės. Kai dažnai verkia. kai skauda ausį. Kai atkakliai kosėja.

Bet jei nerimą keliančią simptomų nėra, galima įtarti virusinę infekciją, nuo kurios specifinių vaistų nėra. Taigi, ar su gydytojo, be gydytojo konsultacijos, gydymas bus namų sąlygomis, su namie ar vaistinėje prieinamomis priemonėmis.

Kaip palengvinti simptomus

Pirmiausia, išaiškinkite kuris simptomas vargina labiausiai ir kuris stipriausiai išreikštas. Pavyzdžiui kosulys paprasto peršalimo metu dažniausiai bus dėl užpakalinio nosies varvėjimo arba gerklės dirginimo, o ne „iš plaučių“. Silpnumas, galvos skausmas greičiausiai bus dėl užsikimšusios nosies ir sunkumo prakvėpuoti. Arba dėl neaukštos temperatūros.

Bet kuriuo atveju, nėra jokių stebuklingų vaistų, o visiems simptomams lengvinti yra tik vienas būdas, na, gerai, du: ramybė ir šilti skysčiai. Išgeriate vieną puodelį arbatos, einate gerti kito. Deja, tai viskas, kad ir kaip nuobodu. Arbata neturi būti karšta, tik šilta. Jei dedate citriną, nes tikite jos vitaminais, tai dėkite kai praaušta, nes verdantis vanduo nužudys viską. Tas pats su medumi.

Jei yra nosies užsikimšimas arba varvėjimas, ją būtina pūsti, tol kol nuo šnypštimo atsiras pleiskanojimas aplinkui nosį. tada patepkite kremu, bet toliau pūskite nosį. Traukimas į save gali būti ta priežastis kodėl užsilaiko kosulys, yra gerklės dirginimas, arba dėl blogiau valosi sinusai. Maži vaikai nemoka gerai pūsti nosies, todėl ją reikia atsiurbti, su daiktu panašiu į pavaizduotą nuotraukoje. Prieš tai galima praplauti jūros druskos purškalu. Apskritai plovimas iki 6 kartų per dieną druskos tirpalu geriau už visokius nosies lašus.

aspirator-nazal-electric-babydoo-mx-one_aspirator-nazal-electric-babydoo-mx-one-29682-3

Nosies aspiratorius mažiems vaikams

Yra tokie vaistai vadinami dekongestantais – tai nosies gleiviną sutraukiantys lašai. Vaikams jų skirti nereikėtų, nes poveikis mažas, o žalos pridaryti gali. Suaugusiems galima vartoti iki penkių dienų. Tai kraujagysles veikiantys vaistai, bet kraujagyslės greitai pripranta, tai vaisto koncentraciją reikia vis didinti, o paskui be vaisto išvis neįmanoma prakvėpuoti. Kitaip tariant nosis tampa narkomanė. Garų inhaliacijos irgi turi abejotiną poveikį. Kai kurie sako, kad padeda, bet pvz. Pediatrijos vadovas (tokia knyga medikams) rašo, kad šilti garai sudaro puikią terpę daugintis virusams.

Gerklės skausmą mažina šilti skysčiai. Jei skausmas nestiprus, labiau kaip niežulys, tiks ilgai čiulpiamos augalinės pastilės (kai kurios gali būti įvardintos kaip maisto papildas). Jei stipresnis pastilės su chlorheksidinu, lidokainu, benzokainu ar visokiais -profenais. Purškalus geriau vartoti švelnesnius, aliejinio pagrindo, augalinius. Su jodo ar vaistų turinčiais skubėti nereikia. Geriau pagargaliuoti šiltu vandeniu su jūros druska.

Susirgus gali kilti noras vartoti reklamuojamus sudėtinius vaistus, visokius coldaflu (išgalvotas pavadinimas). Nemačiau, kad gydytojai patys juos vartotų (nebent kas nors kitas, pvz. farmos atstovai, davė). Pirmiausia, tai labai neekonomiška, taip pat ne visko, ko ten pridėta ir reikia. Pagrindinė tų vaistų sudėtinė dalis yra paracetamolis. Jis mažina skausmą ir uždegimą. Kita dalis – kofeinas, jis mažina silpnumą, mieguistumą ir skausmą, arba pseudoefedrinas, veikiantis stimuliuojančiai. Ir dar vitaminas C, kuris nieko nedaro, nes užpilate verdančiu vandeniu. :D viskas, už tai, priklausomai nuo tablečių/paketėlių kiekio sumokėsite apie 4-9 eurus.

Mažinti temperatūrą vaistais ne visada būtina, ypač jei gerai toleruojama. Netgi nereikia, organizmas pakelia temperatūrą, kad sudarytų geras sąlygas imuniniams atsakui susidaryti, ir padėti kovoti su infekcija. Vaistais vartoti galima, nebent labai skauda galvą, raumenis ar dar kažką. Tokiu atveju suaugusiems tiks paracetamolis, diklofenakas arba ibuprofenas. Vaikams – ibuprofenas (yra ir sirupas). Aspirino vaikams duoti nereikia (nes gali išberti), paracetamolį galima, bet reikia atidžiai perskaityti informacinį lapelį ir nepadauginti (kad nepažeistų kepenų).

Sirupai nuo kosulio irgi nėra kažkas stebuklingo. Vienuose yra kvėpavimo centrą, dėl ir kosulį, slopinančių medžiagų, tai tų vaikams iki 2 metų duoti negalima, nors ten ir su vaikiškais piešinukais. Suaugusiems vartoti irgi didelės prasmės nėra. Priminsiu, kad kosulys yra apsauginis organizmo refleksas, o ne gamtos priemonė erzinti aplinkinius. Kiti sirupai yra augaliniai. Iš visokių ežiuolių, gebenių, pelargonijų ir panašiai. Efektyvumas smarkiai abejotinas. Pati neperku. rekomenduoju nebent labai labai, nu bet labai norisi kažką vartoti, nes skanu, nes kažkada padėjo ir dėl kitų nemedicininių priežasčių.

Arbatos geriau. Prisipažinsiu, kol kas dar nesu fitoterapijos ir augalų specialistė. Pati peršalusi mėgstu čiobrelių, pipirmėčių, aviečių lapų, šalavijų lapų, liepžiedžių arbatas, arba vandeniu užpiltus svarainių, šaltalankių, juodųjų serbentų nuovirus. Netinka kofeino turintys gėrimai ir alkoholis. Jie skatina dehidrataciją, ir nepadeda organizmui kovoti su uždegimu.

Aviečių ir šalavijų lapų arbata + medus. Fone matosi prabangus mano svetainės interjeras.

Aviečių ir šalavijų lapų arbata + medus. Fone matosi prabangus mano svetainės interjeras.

Kitos priemonės greitesniam sveikimui

Vėl pasikartosiu – daug šiltų skysčių: gerti arbatų pavidalu. Įdėjus druskos į vandenį – gargaliuoti ir plauti nosį. Senovės išmintis siūlo žydišką antibiotiką – vištienos sultinio sriubą. Mokslininkams buvo labai įdomu, ar čia babyčių pasakos, ar čia rimtas dalykas, ir nustatė, kad tokia sriuba laikinai veikia priešuždegimiškai, sulėtina neutrofilus (baltojo kraujo ląstelės dalyvaujančios puolime), ir pagreitina nosies gleivinių skystėjimą, apsivalymą.

Ir dar kartosiuos – sergama ne nuo lauko, o nuo buvimo viduje. Todėl reikia patalpas vėdinti, kad miazmas** išpūstų lauk. Virusai ilgiau cirkuliuoja aplinkoje, kai oras yra sausas, o drėgname ore sukimba su oro lašeliais ir greičiau nusėda, pavirsdami į dulkes. Tiesa, bevėdinant labai atšaldyti patalpų irgi nereikia. Manoma, kad dėl šaltyje susitraukiančių nosies ir kvėpavimo takų kraujagyslių, per mažai imuninių ląstelių pasiekia šituos infekcijų vartus, ir taip į organizmą prasprūsta virusai. Be to šaltyje dažniau spazmuoja kvėpavimo takai, dėl ko kosima, čiaudima ir taip toliau platinami mikrobai. Taigi, temperatūra turi būti tokia, kad nosys būtų šiltos.

_________

* Gripo (orthomyxoviridae) virusas yra trijų tipų: A, B ir C. A labiau specifiškas gyvūnams (paukščiams, kiaulėms), bet žmonėms taip pat, be to yra labiausiai užkrečiamas ir labiausiai paplitęs. A tipo virusai turi du peptidus – H (hialuronidazę) ir N (neuraminidazę), pagal kuriuos sudaromi pavadinimai. Pvz. H1N1 (Ispaniškasis gripas, kiaulių gripas), H5N1 (paukščių gripas). B tipas išimtinai specifiškas žmonėms, bet nėra toks dažnas. C yra gana retas, dažniausiai serga šunys, kiaulės ir žmonės. Vakcinos dažniausiai būna nuo A ir B tipo gripo virusų, brangesnės nuo visų trijų.

** Miazmos yra senovinis terminas, kol dar nieko nebuvo žinoma apie virusus ir bakerijas. Iš senovės graikų kalbos išvertus tai reiškia nešvarumus, blogą orą. Tikėta, kad miazmos užteršia sielą, dėl to žmonės suserga. Miazmos sietos su maro, šiltinių, choleros, chalamidijų epidemijos, neva tai sergantys ar pūnantys kūnai teršia orą, o blogas oras ir sargdina.

Kam naudinga homeopatija

Paskelbta: |

Dar viena iš liūdesio priežasčių naujoje poliklinikoje, kad kai kuriems ten dirbantiems gydytojams, bent tiems, su kuriais susidūriau, homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Dar baisiau, kad teko susidurti su rezidentais, kuriems homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Justė aka Enorca yra parašiusi nuostabų blogo įrašą apie homeopatinių preparatų sudėtį: Keletas durnesnių homeopatinių preparatų. Dar ten po įrašu yra klasiškų homeopatijos vartotojų ir gynėjų komentarų. Pavyzdžiui jie sako giliau pasidomėti, straipsnių paskaityti*, na, tai prašau, pasidomėjau už jus, dabar lieka tik perskaityti.

nothing

Visiškas niekas už €6,76

 

Norint suprasto kodėl šitas niekas, bet toks visiškas niekas yra populiarus, reikia pasižiūrėti į aplinkybes, kuriomis homeopatija buvo sukurta.  Samuelis Hahnemannas (1775-1843), 18-19 amžių sandūros vokiečių gydytojas nebuvo labai sužavėtas to meto medicina. Visiškai pagrįstai: dėlės, kraujo nuleidimai, o ant žaizdų dedami karšti metaliniai tinkleliai, trepanacijos, sunkieji metalai, tabako dūmų klizmos, chirurgija tai išvis siaubas, didesnė tikimybė užpūliuoti ir numirti nei išgyti. Daug skausmo, kančių, kartais daugiau nuo gydymo, nei nuo ligos. Ir taip toliau. Grįžtam prie Hahnemanno, taigi, visai netyčia jis prarijo chininmedžio miltelių, po kurio laiko pastebėjo, kad ima karščiuoti. Chinimedžio milteliuose yra kvininų, nuo 17 a. naudotų maliarijai gydyti, tarp kitko, sintetinis chlorokvinas iki šiol naudojamas. Ir tada jam įvyko eureka! momentas. Maliarijos pagrindinis simptomas yra karščiavimas, davus chininmedžio sergančiam, maliarija pasitraukia. Sveikam duodant chininmedžio, jam išsivysto ligos, nuo kurios gydoma simptomai. Vadinasi, dirbtinai sukelta liga gydo tikrą ligą. Nugi genialu, ką? Ir tada jis sugalvoja vaistus, kurie nekenkia. Tai ko reikėjo žmonijai!

nu bet tai tu matai kaip

Vis bėda su tokiu požiūriu, kad Hahnemannas nežinojo, kad maliariją sukelia pirmuonys, kuriuos perneša uodai. Kad kvininai žudo pirmuonis. Ir todėl sveikstama. Ir man atrodo, nelabai žinojo, kuo skiriasi simptomai nuo ligos apskritai. Žodžiu, pasiklydo prielaidose, priežastyse ir pasėkmėse. Kažkaip jis sugalvojo, kad tą medžiagą reikia „potencijuoti“, arba „įkrauti“, o tai geriausia daryti skiedžiant ir kratant, skiedžiant ir kratant ir taip daug kartų. „Įkrauta“ medžiaga stimuliuoja dvasinį lygmenį, pačią organizmo gelmę, pažadina ten tūnantį gebėjimą save gydyti, o įkrauna geriausiai alkoholis arba pieno cukrus. Sakyčiau mistika, bet vėlgi, 18 amžius nors atseit ten apšvieta, mokslo pasiekimai ir visa kita, bet žmonės vis tiek tikėjo fėjomis, prietarais, pranašystėmis, okultizmais ir kitokiais dvasingais dalykais, keisti papročiai atrodė viskas normalu (pvz. parduoti žmoną). Oi, palaukite, bet ir dabar kol vieni ruošiasi apgyvendinti Marsą, bet kiti kritikuoja, kad gal verčiau kolonizuoti Venerą, tai didelė grupė žmonių sėdi apsivynioję galvas folija, tris kartus bilsnoja į medžio drožlių plokštes (nors reikėtų į nedažytą medį), skaito horoskopus ir rimtais veidais juos aptarinėja. Hahnemannas sugalvojo, kad kuo daugiau praskiedi ir sukratai medžiagą, tuo geresnį terapinį efektą ji turi. Skiedimai žymimi skaičiais ir raidėmis. Raidė nurodo kokiu santykiu atliekamas kiekvienas skiedimas:
D – 1/10 (arba D JAV naudojamas X, nuo romėniško skaičiaus 10, Europoje, nuo lotyniško decima)
C – 1/100
M – 1/1000
LM – 1/50000
Dar gali būti H arba K raidė, nurodanti ar purtymas atliktas Hahnemanno ar Korsakovo metodu. Skaičius prieš raidę, nurodo kiek kartų skiedimas buvo kartotas. Realus pavyzdys (iš preparato, kurį leido į sąnarius poliklinikoje, kurioje dirbu): Formica rufa 6DH: rudoji miško skruzdėlė įmesta į vandenį, viskas supurtyta Hahnemanno metodu, kas reiškia, kad 1/10 to vandens bus perkelta į 90 dalių 70% elanolio tirpalą, tada supurtyta, tada 1/10 perkelti į 90 dalių vandens, ir dar septynis kartus į vandenį. Galutinė koncentracija bus 1×10−8, arba 0,000000001% skruzdės. ne taip ir mažai, bet pagal homeopatijos principus tai čia nelabai kažką. Korsakovo metodas yra paprastesnis ir naudojamas kai reikia didesnių skiedimų. Čia ne perkeliama dalis, o paliekama, t.y. išpilamas perteklinis vanduo, visą laiką purtomas tas pats indas. Dar vienas pavyzdys (iš to preparato, kurio pakuotė panaudota pašaipai pirmoje nuotraukoje): Anas Barbariae Hepatis et Cordis Extractum 200CK:  Anties Cairina moschata kepenų ir širdies ekstraktas, kurio galutinė koncentracija 1×10−400 g, arba [šiaip tai tingiu aš rinkti visus tuos nulius], bet esmė ta, kad vienoje to preparato tabletėje veikliosios medžiagos net nebus iš viso. Kriaušėje daugiau formaldehidų ir sunkiųjų metalų, nei homeopatijoje veikliųjų medžiagų. Apskritai homeopatijos aiškinami principai neturi nieko bendro su chemijos ar fizikos dėsniais.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda. Homeopatija yra šūdas.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda.

18 amžiuje elektros nebuvo, bet kai buityje atsidaro visokie prietaisai, homeopatai ėmė grasinti, šiukštu nelaikyk šių piliulių šalia televizoriaus arba išmaniojo telefono, nes visa potenciacija nueis šuniui ant uodegos ir nebeveiks vaistas (cha cha cha, lyg čia būtų vaistas ir lyg jis galėtų išvis kai nors veikti). Apskritai homeopatiją tirti gana sudėtinga, nes neįmanoma laboratoriškai patikrinti sudėties, taigi, negali būti tikras, kad čia būtent tai, kas yra skelbiama ant dėžutės, nes kiekiai medžiagų yra nykstamai maži, t.y. medžiagų iš viso nėra. homeopatai kliedi apie vandens atmintį, neva vandens molekulės prisigeria energijos iš medžiagų, su kuriomis liečiasi ir taip veikia organizmą stimuliuojančiai, dėl to organizmas ima pats save gydyti. Bet lygiai tas pats vanduo lietėsi su baisiaisis chemikalais, išmatomis, plastiku ir t.t. Ar šita atmintis nebesiskaito, nes ją išmuša lauk supurtymai? JAV Maisto ir vaistų kontrolės agentūra (FDA) vis bauduoja įvairias homeopatijos korporacijas už tyrimais nepagrįstus teiginius. Arba už tai, kad kad yra medžiagų, kurios nenurodytos apraše. 2014 Terra-Medica buvo nubausti už tai, kad jų vaistuose buvo penicilino ar kitų antibiotikų derivatų. 2010 ši kompanija gyrėsi tyrimais, kad jų vaistai gydo infekcines ligas patikimai geriau, nei placebo. Tai ne, kai atibiotikų sudėtyje yra nehomeopatiniais kiekiais. FDA homeopatiją traktuoja kaip vaistą, bet reguliavimai jiems nėra tokie griežti norint patekti į rinką, t.y. į juos žiūrima kaip į nereceptinius vaistus ir pagalbines gydymo priemones, labiau žiūrima ženklinimo, nei atliktų tyrimų apie veiksmingumą ir saugumą. Lietuvoje irgi buvo vienu metu iš rinkos išimtas preparatas (tas pats iš pirmos nuotraukos), už tai, kad rašė jog gydo nuo gripo. Grįžo, kai pakeitė reklamas ir informaciją ant pakuotės į „gali padėti pelengvinti peršalimo ir gripo simptomus“ ar kažkas tokio.

homeopatinis mokėjimas

Bet jei homeopatija yra brangus niekas, kodėl žmonės ją taip vartoja ir dar sako, kad padeda. Homeopatai iš dalies teisūs, sakydami, kad organizmas pats save gydo. Taip, yra imuninė sistema, yra kai kurios būklės, kurios praeina savaime, be to yra ne vien liga, ar sutrikimas, kaip faktas, bet ir požiūris į savo būklę. Tarkime, kai man buvo pratrūkęs apendiksas ir visas uždegimo turinys išsiliejo į pilvo ertmę, slaugytoja klausia kiek balų iš dešimtis duočiau savo skausmui, kai 10 yra nepakeliamas skausmas, daviau 8, nes nu o gal gali ir labiau skaudėti (vaikščioti negalėjau, priminti negalėjau, kalbėti irgi skaudėjo, čiaudėti, juoktis išvis neįmanoma), o yra pacientų, kurie duoda 10 balų sėdėdami šeimos gydytojo kabinete ir kalbėdami apie savo sąnarius, kai net nesinaudoja pagalbinėmis priemonėmis. Taigi, jei yra nusiteikimas pasveikti, jei yra teigiami lūkesčiai, kad man dabar pagerės, pagerėja, nes tiesiog stebi tai, ko lauki, pastebi greičiau, ir anksčiau imi manyti, kad pasveikai. Ir tai gali nieko bendro neturėti su objektyviais rodikliais. Taip pat homeopatinių preparatų gydančių vėžį, lūžius ir panašiai nėra. Anksčiau būdavo, bet vėliau buvo uždrausta naudoti tokius teiginius. taigi, iš esmės gali gauti „gydymą“ savaime praeinančioms būklėms, toms, kurioms įtaką turi emocinis ar psichologinis pagrindas, tokioms, kurios priklauso nuo aplinkos sąlygų, žodžiu, ar gydysi, ar negydysi, po kurio laiko pagerės savaime. Taip pat yra tokių būklių ,kurioms tiesiog labai gerai veikia placebo efektas, pavyzdžiui, alerginės ligos arba bronchinė astma, vėmimas. mane visada vaistų studijose stebina aukšti stulpeliai, rodantys placebo efektyvumą, pavyzdžiui, ūminis cistitas moterims, iki pusės atvejų praeina nuo placebo, sunkios alergijų formos iki trečdalio. Nesidomėjau, tai nežinau ar yra tyrimų, kur lygintas placebo su visai negydymu. Yra toks dėsnis Post hoc ergo propter hoc (po to, vadinasi dėl to), išgėriau tabletę, man pagerėjo, vadinasi pagerėjo nuo tabletės. Paskiepijau vaiką MMR vakcina, vaikui išryškėjo autizmas, vakcina sukėlė autizmą. Nusičiaudėjau, nugriuvo pastato Vilniaus senamiestyje siena, dėl to, kad nusičiaudėjau.

koreliaciniai apžavai

Paskirti homeopatiją pacientui yra labai nesąžininga irba neprofesionalu. Užuot sulaukęs pagalbos, gauna abejotino veiksmingumo medžiagą, kuri dar ir kainuoja daug. Juokingiausia, kai homeopatija pateikiama kaip alternatyva farmacijai, nes atseit tai dar ne dėl aklo siekio pasipinigauti. O tai dėl ko dar? Homeopatijos korporacijos ne ką mažesnis ar agresyvesnis verslas nei „tikras“ farmacijos verslas. Homeopatai taip pat išleidžia krūvas pinigų marketingui, tik plačiau gali terorizuoti pacientus, nei normalių vaistų gamintojai.

vartodami homeopatiją jūs atmetate dviejų šimtų metų mokslo progresą ir išleidžiate pinigus. O homeopatija naudinga tik jos gamintojams.

____
* Bet turbūt ne tokius: The Lancet 2005 metų studija, kurioje lyginti homeopatijos, placebo ir įprastų vaistų tyrimų rezultatai. Išvada: homeopatija veikia tiek pat, kiek placebas, o placebo poveikiui, kaip ir homeopatijos poveikiui, daug įtakos turėjo šališki veiksniai.

Alkoholis ir kalorijos

Paskelbta: |

Yra žmonių, kuriuos labai trikdo terminas „tuščios kalorijos“, kai kalbama apie alkoholį. Vienus nes, kaip kalorijos gali būti tuščios, o visus kitus, kad alkoholis išvis turi kalorijų. Kaip čia gali būti, juk jame nėra nei riebalų, nei baltymų, nei angliavandenių. Bent jau tų įprastų, nes techniškai alokohliai yra labai sudėtingi angliavandeniai, o etanolis yra labai paprastas alkoholis.

CH3-CH2-C-OH

CH3-CH2-OH etanolio molekulė (iš Wikipedijos)

Tada grįžkime prie terminų. Kalorija (cal) yra nesisteminis energijos mato vienetas, rodantis, kiek energijos reikės norint vieną gramą vandens pakelti vienu laipsniu pagal Celsijų. Sisteminiais vienetais viena kalorija yra 4,184 J.  Per dieną žmogui prireikia nuo pusantro iki trijų tūkstančių kilokalorijų. Tokie dideli rėmai, nes priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, dar sako ir lyties, tai vidutiniškam žmogui reikia 2000 kcal, jei tai ji ir 2500 kcal, jei tai jis. Vienas gramas riebalų turi 8,8 kilokalorijas, vienas gramas baltymų ir angliavandenių iki 4 kcal*. Gryno etanolio grame yra 6,9 kcal. Kadangi gryno spirito niekas (normaliu atveju) negeria, o geria visokius skonį turinčiu gėrimus, jų maistinė vertė dar gali skirtis. Ypač kaloringi yra likeriai ir kokteiliai. Ir saldūs gėrimai, pavyzdžiui skanieji sidriūkščiai.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Tai jei norite sulieknėti alkoholis visiškai netinka, taip visiškai, nebent taptumėte ligoniu alkoholiku. Jie nejaučia poreikio maitintis, nes visiškai išbalansuotas organizmas, virškinimas ir sotumo suvokimas. Ir šiaip, kai esi priklausomas, labiau rūpi gauti narkotiką, nei maisto. Dideliais kiekiais vienu metu geriantys labai sėkmingai pasiekia hipoglikemiją (per mažą cukraus kraujyje koncentraciją), ypač sergantys cukriniu diabetu. Mechanizmas toks, kad kepenys pačios kaupia gliukozės atsargas glikogeno pavidalu, po truputį jį atskeldamos, taip organzime tarp valgių palaikomas stabilus gliukozės kiekis. Alkoholis sutrikdo glikogeno gamybą,  maisto atsargų kaupimas nutrūksta.

„Tuščios“, nes neturi jokios maistinės vertės, be to, nesukelia sotumo jausmo (cukrus, labai riebūs produktai, junk food taip pat laikomi tuščiomis kalorijomis). Ir dar alkoholis nelabai teikia energiją, nes yra slopiklis (ang. depressant), pagal savo veikimo mechanizmą. Trumpalaikis alkoholio poveikis, t.y. kai vartojamas saikingai, o ne lėtiškai, lemia slopinančių sistemų suaktyvėjimu, jei konkrečiau, gama amino sviesto rūgšties padaugejimu, nes etanolis stimuoliuoja jos receptorius, tai ir yra pagrindinis veikimo mechanizmas, bet jų yra gerokai daugiau, sudėtingesnių ir per kitokias sistemas, ko dabar nenagrinėsiu. Slopinimas pasireiškia nerimo mažinimu (dėl to padidėja polinkis į rizikingą elgesį), raumenų tonusą (dėl to pasidaro sunku vaikščioti ir pinasi liežuvis kalbant), reakcijos greitį ir dėmesį (dėl to sudėtinga vairuoti ir valdyti mechanizmus), galiausiai, slopina savisaugą (dėl to kyla polinkis žudytis ir žudyti). Ir dar slopina padorų elgesį. Ir dar negano to išbalansuoja fermentines sistemas, nes jį reikia virškinti. Ir dar gadina vidaus organas. Ir veikia kaip tirpiklis. Ir sukelia priklausomybę. Ir padidina vėžio riziką. Žodžiu, žiauriai nemandagiai elgiasi. Nors maži kiekiai dideliais intervalais nieko ypatingai pikto nedaro, tik šiek tiek padžiugina. Nebent vartojate vaistus. Tada alkoholis elgiasi piktai, nes kepenys jo suvirškina mažiau, nei galėtų normaliomis sąlygomis ir juo labai lengva apsinuodyti.

Alkoholis skaidyti pradedamas skrandyje, kur gali būti fermentų alkohol-dehidrogenazių (ADH). Bet ne visi žmonės jį turi ir ne visų skrandžiuose jis yra. Ir toliau jo yra kepenyse. Tai vienas tų retų fermentų, kurių aktyvumą lemia ne medžiagos kiekis, o laikas. T.y. jos dirba savo tempu, ir jei didini darbo krūvį joms vienodai, nors kiti fermentai taptų aktyvūs, tai ADH ne. Tai reiškia, kad jei yra 100 ml vyno, o jį išgersite vienu mauku, greitai apsvaigsite, o jei gurkšnosite po truputį kokias dvi valandas, atrodys, kad poveikio išvis nėra. Bet dažnai gaudamos alkoholio ADH pripranta ir ima suktis greičiau, taigi, reikia didesnių dozių alkoholio, kad jis nukeliautų į smegenis ir sukeltų laukiamą apsvaigimo jausmą. Yra tokių žmonių, kurie didžiuojasi, „kiek daug gali pakelti“, lyg čia būtų pasiekimas, o ne simptomo, kad esi kelyje į priklausomybę išsakymas. :D Tas alkoholis, kurio nespėja suskaidyti kepenys, keliauja po visą organizmą ir viską tirpdo, denatūruoja baltymus ir žudo neuronus. Bet taip labai lėtai, kad tik po ilgų metų pasimato rezultatas, ir dėl to žmonės įsivaizduoja, kad nieko su jais nevyksta. Yeah, right. Kai alkoholį suskaido, iš jo pasidaro aldehidai, ketonai, o kas nesudeginama energijai gauti, nusėda riebalų pavidalu ir tampa alaus pilvuku ar male boobies, jei mėgstate alų**. Šiaip normalų maistą virškina žarnyne, o alkoholis net ne virškinamas, o skaidomas, ir ką pradeda kepenys, baigia inkstai, bet ne iki galo, nes alkoholio visiškai taip ir nepavyksta, tai lieka pašalinti lauk, su šlapimu ir prakaitu. Kitas šalinimo organas yra plaučiai, todėl neseniai išgėrę žmonės labai smirda, nes šitokiu būdu daug išgarinama lauk nuodo. (Itin jaučiasi kurie pacientai gėrė šiandien, o kurie vakar, nes skirtingi skilimo produktai vyrauja.)

Grįžkime prie skaidymo laiko ir kalorijų „tuštumo“: kuo daugiau alkoholio suskaidoma, tuo daugiau jo panaudojama kaip energijos resurso, jei tas pats kiekis geriamas labai greitai, tada greičiau dirba inkstai, dažniau norisi šlapintis, nors čia ne inkstų, o to paties etanolio kaltė, viena molekulė prijungia dvi vandens molekules, taip iš organizmo išplaunami skysčiai. Kuo daugiau išplauna daugiau vandens, tuo sąlyginai toksiškesnis etanolis tampa. Nes šiaip organizmas jį suvokia kaip nuodą ir stengiasi greičiau pašalinti. Taigi, yra du keliai – lėtai gerti ir storėti, arba greitai gerti, nuhidratuoti ir apsinuodyti, o rytoj kęsti pagirias. Arba gerti labai saikingai, iš lėto, mandagiai ir nesusigadinti sveikatos. Taip greitai.

Bet daug kas turbūt dalinate sau naujų metų pažadus, ir gal vienas iš jų sulieknėti, ar bent nesustorėti. Tada note that: mažais kiekiais alkoholis įtakos svoriui turi nedaug. Tai 1-2 standartiniai alkoholio vienetai (SAV). Butelis vyno turi 9 SAV, 175 ml vyno 1 SAV, 330 lagerio – 1 sav, 40 ml stipraus alkoholio 1 SAV. Bet saldūs gėrimai turi daugiau ir greičiau įsisavinamų kalorijų, net daugiau nei iš pačio alkoholio. Saldūs vynai irgi turi daugiau kalorijų nei sausi (dėjau grafiką viršuje), likeriai, vermutai ir panašiai, žodžiu, viskas, kas turi malonų skonį, turės ir daug kalorijų ir gerą tukinantįjį potencialą. Aluje yra paslėptų angliavandenių, ne įprastas cukrus, o dekstrozė, gliukozė ir panašūs.Distiliuoti gėrimai gali turėti gana mažai cukrų. Tik kad stiprius gėrimus paprastai yra linkstama kuo nors užsigerti, kuo nors, kas turi skonį.

Kaip sveikatytė?
Tai ką, bloga šiandien?

Neatsakingas šventimas

Neatsakingas šventimas

Ką daryti kitą rytą, jei sunku ir skauda galvą? Daug vandens. Labai daug. Vienu mauku galima litrą išgert, paskui pailsėti ir dar vieną susipilti (veiks panašiai kaip lašelinė, tik geriau skysčiai pasisavinami per burną, nei iš venos). Jūs galite, jei galėjote vakar, galite ir šiandien. Ir valgyti. Apskritai, valgyti reikia ir alkoholio vartojimo metu, o tarp gėrimų išgerti po stiklinę vandens (maistas slopina alkoholio rezorbiciją, todėl kepenys spėja susidoroti su krūviu, o vanduo atstato netektus skysčius ir praskiedžia alkoholį, taip išvengiama pagirių). Bet jei jau per vėlu, tai post factum maistas ir vanduo irgi tinka. Kad lengviau virškintų, yra fermentų, galima nusipirkti. Ir rūgštingumą mažinančių vaistų. Kefyras, mineralinis,spanguolių, kopūstų, burokėlių sultys, whatever. Mineralinis gerai, jei daug skysčių netekote, ar pašalino inkstai, ar ta vieta, per kurią alkoholis į kūną pateko. Kadangi alkoholis labai lėtai skaidomas, ryte dar lieka jo cirkuliuojančio kraujyje, tada tinka gerti diuretinį (šlapimą varantį) poveikį turinčių skysčių: žalios arbatos, kavos. Ir vėl, stalo irba  mineralinis vanduo. Langviau bus nuo C vitamino. Jei gerta buvo daug ir ilgiau nei porą dienų, tada galima ir B grupės vitaminų pavartoti, nes sutrinka jų sintezė ir pasisavinimas. Po vienkartinio išgėrimo gal nieko nebus, bet lėtiškai vartojant vystosi visokios neuropatijos, t.y. nervų pažeidimai. O štai visokių paracetamolių vartoti nereikėtų.

______

* Labai priklauso nuo to, kokie angliavandeniai ar kokie baltymai. Kadangi angliavandenių būna sudėtinių, paprastų, turinčių savyje alkoholio (kito alkoholio, ne etanolio, tik šiaip cheminių junginiu su -OH galūne), sunkiai pasisavinamų, lengvai pasisavinamų, jų maistinė vertė svyruoja nuo 2,3 iki 3,9 kcal. Pavyzdžiui vitaminas A (retinolis) irgi chemiškai yra alkoholis.

** Aluje yra estrogenų. Kad tikrai vien dėl alkoholio krūtys atsiranda, diskusinis klausimas.

Geriausias kyšis yra jūsų šypsena ir bendradarbiavimas

Paskelbta: |

Elena:

Šiandien truputį pastebėjimų, po pirmadienį kilusių minčių. Ko pacientai nori iš savo gydytojų? Žinoma, rūpesčio, atsakomybės, pagalbos ir, aišku, gydymo. Bet kažkodėl žymiai rečiau žmonės pagalvoja, kad ir gydytojai gali kažko norėti iš pacientų. Ne, šiandien ne apie kyšius. Šiandien apie tai, kad medicina – ne tipinis verslas ir kad klientas čia ne visada teisus. Keista susidurti su situacijomis, kai gydytojui nespėjus įeiti į palatą jį užsipuola pikti ir pasiruošę krūtine ginti pacientą jo (dažniausiai) giminaičiai. Ginti? Nuo ko? Gydytojas ateina gydyti. Ateina PADĖTI. Ateina pasiruošęs išklausyti susirgimo istoriją, pasiruošęs suprasti, kas yra ne taip ir kodėl taip yra. Ne bausti, ne teisti ir tuo labiau ne kenkti. Bet kartais, žmonėms atrodo kitaip. Atrodo, kad jei daktaro neįvarysi į kampą, jis nesistengs. Kad jei nepagrasinsi jam ligoninės administracija, jis nesuverš siūlių. Kad jei neduosi jam vokelio, nepažiūrės į tyrimus ir paskirs ne tokį vaistą. Skaitykite toliau →