Vakar buvo mano paskutinė diena Krūtinės chirurgijos skyriuje. Aną savaitę buvom su Juste susitarusios susikeisti skyriais, kad gautume daugiau antspaudų į savo knygeles ir pamatytume įvairesnių dalykų. Tai kaip tyčia padavė naujų, įdomių atvejų. Bet vakar irgi buvo gerai: ryte mačiau mediastinoskopiją, kas mane labai labai pradžiugino, nes tai buvo mano mažytė medicininė svajonė. Mediastinoskopija naudojama tik vienam tikslui – tarpuplaučio limfmazgių biopsijai paimti. Iš kitur, ypač paviršių, paimti limfmazgio biopsiją yra minučių reikalas, tai paprasta procedūra, atliekama kur nors ištyrimo ar procedūrų kabinete. Tuo tarpu iš tarpuplaučio imant limfmazgius viskas užtrunka apie valandą: prapjaunamas kaklas, įvedamas endoskopas į krūtinės ląstą ir žvejojami limfmazgiai. Procedūra reikalinga siekiant nustatyti plaučių vėžio išplitimą prieš irba po gydymo. Norėjau pamatyti būtent šią procedūrą, nes limfmazgius iš ten iškrapštyti galima dar dviem būdais: ultragarso kontrolėje per stemplę arba per bronchus, o ką rinktis daugiausiai lemia chirurgo pomėgiai ir patyrimas. Kai pernai turėjome krūtinės chirurgijos ciklą, dėstytojas buvo labiau už kurį nors iš tų dviejų ultragarsinių būdų. Tai man taip ir liko tas mistiškas mediastinoskopijos įdomumas. Na, ir dar, žinoma, gražus ir skambus pavadinimas viliojo. Po šitos operacijos dar tvarkiau truputį popierius.

Katytė sėdi prie stalo viena kabinete ir surašinėja ligos istorijas. Rawr kaip smagu.

Vėliau ėjau asistuoti į gastrostomijos(gr. gaster – skrandis, stoma – burna/skylė) operaciją. Ligonis dėl onkologinės ligos negali nei valgyti, nei gerti pats, nes viską užspaudė vėžys. Labai varganai atrodė, neprisimenu kada mačiau tokį išsekusį ligonį. Operacijos principas toks, kas skrandyje padaroma skylė, į jį įkišamas vamzdelis, jis išvedamas į išorę, prijungiamas prie maišelio ir per šitą sistemą ligonį galima tiesiogiai maitinti į skrandį. Operacija truko ilgiau, nei tos kitos, kuriose asistuodavau, bet laikas ištirpo. Kai stovi prie atverto kūno, išorinis pasaulis nustoja egzistuoti, negirdi, kad operacinėje groja radijas, esi įsijautęs į tą procesą, ką nors palaikai, pridegini, pakerpi, pasiurbi, pašluostai, ir taip toliau. Net nejauti, kad stovi truputį palinkęs ir beveik nejudėdamas. Ir tai yra kažkoks neapsakomai malonus jausmas, būti ten. Liesti kūną iš taip arti. Ir kai žinai, kad nuo to žmogui bus geriau, bent truputį lengviau gyventi. Ir nors aš suvokiu, kad čia nėra kažkokios chirurginės aukštumos, bet man kaip dar studentai bet koks apsitaškymas krauju yra maloni ir jaudinanti patirtis. Mano chirugas, kad gailėčiausi, jog išeinu į kitą skyrių, dar pasakė, kad rytoj (tai jau šiandien) bus stemplės šalinimo operacija. Taip įdomu, bet va, nepamačiau.

Už tai šiandien mačiau kaip keičia kelio sąnarį ir perkeičia klubo sąnarį po retos komplikacijos. Ne veltui pacientai sako suremontuokit mane, nes tos ortopedinės operacijos yra visiškai kaip remonto darbai. Grąžtai, kaltai, plaktukai, daugybė metalo. Operacijos grubios, garsai grubūs, daug nuleidžiama kraujo, jis tykšta į šonus, nuo kaulų kyla dulkės. Chirurgas prieš operaciją sakė, jei alpsit, tai galit išeiti. Bet per daug įdomu, kad alptum. Ir savotiškai žavu. Nors keisčiausia man, kad pacientams nuskausmintos tik kojos, t.y. jie operacijos metu yra sąmoningi, kad sąmoningi tai čia viskas tvarkoje, bet kad jie užmiega. ten toks triukšmas operacinėje, kaip per remontą, o jie ramiausiai knarkia.

Dar vakar budėjau. Prieš prisistatydama į Priėmimo skyrių nuėjau į tą nuostabiąją valgyklą. Buvo košmariška. Sriuba buvo su kopūstais. Nu aš nemėgstu kopūstų. Nu labai nemėgstu, jie tokio įsigeriančio ir persismelkiančio kopūstiško skonio. Bet valgiau, nes paskui laukė cepelinai. Juos atnešė, man dar nebaigus sriubos. Bet kai baigiau, į juos žiūrėjau. Žiūrėjau. Kaupiausi. Ragavau kažkada seniai ir mano juslės patyrė gilų sukrėtimą. Bet pirmame kurse pradėjau valgyti kiaulieną, o šeštame pirmą kartą paragavau kiaulės ausų, tai galvojau, ryšiuosi paragauti. Be to laukia darbas iki devynių vakaro, tai reikia pavalgyti. O jie tokie glitūs, gleivėti, nenusakomos spalvos, kaip kelias savaites vandenyje išbuvęs lavonas, o smirda, taip salsvai, galai mirksta grietinėje (dar vienas dalykas kurio vengiu), vieno c. šonas liečiasi su spirgais. Gerai, kad dar neužpylė visko ant viršaus. Tada po truputį pjausčiau iš nežiūrėdama dėjausi į burną, neatsakingai kramčiau ir greitai rijau, kad kuo mažiau skonio būtų burnoje. Taip, buvo šlykštu, kaip ir atrodė. Suvalgiau gal mažiau nei pusę porcijos. Porą gabaliukų pabandžiau su grietine, tada su spirgiais, tada kartu, nes viena maistui išranki draugė sakė, kad su pagardais jie tikresnio ir geresnio skonio. Visos trys kombinacijos buvo kaip bausmė mano skonio receptoriams. Tada valgiau vienus. Tai pirmo nepabaigiau,tik išvalgiau mėsą. Su antru net neprasidėjau, atlikau inciziją, pašalinau mėsą ir ją suvalgiau. Nes buvau tikrai alkana ir laukė priimamasis. Tai kad nors gert būtų kompotas, tai ne, kefyras. Mėsa su grietine, kefyru ar panašiais pieno produktais yra dvasinis skausmas grynuoju pavidalu.

Rytojui nepasisekė – šiandien pietūs buvo labai skanūs, kaip kokia kompensacija išeina

Tai čia nieko, priėmime supratau, kad stiprinausi cepelinai be reikalo, nes nebuvo ką veikti. Nors pradžia daug žadėjo, vos man įėjus į chirurgų kabinetą, ten buvo siaubingai sumušta ir nukankinta mergina. Kai Elenai detaliau papasakojau grįžusi namo, jos reakcija buvo, kad kaip iš filmo situacija. Po to buvo dar viena suspardyta moteris, suspardytas vyras, smaugtas ir muštas vyras, ir keli nelabai įsimintini atvejai. Tai tarp tų pusantros valandos nieko neveikimo pauzių juokavau draugams sms’ais, kad šiaip niekas neateina, o jei ateina, tai apie juos pranešama policijai. Pavyzdžiui penktadienį tai buvo nenutrūkstamas srautas. Nu o vakar tai vos atsilaikiau budėjusio chirurgo pasiūlymui eiti kartu parūkyti, kaip nebuvo ką veikti. Bet kažkaip pabaigus mediciną pradėti rūkyti visai be ryšio. Kad ir kaip ten būtų, išsiaiškinau tokio srautų netolygumų priežastį. Yra toks dalykas kaip ekstrinės dienos, tai kai GMP tam tikromis dienomis ligonius vežą į tam tikras ligonines. Tai mūsų ligoninėje ekstrinės yra nelyginės dienos. Antradienį veža į Respublikine ligoninę, ketvirtadienį ir šeštadienį į Jūrininkus. Toks pasiskirstymas likęs nuo senų senovės, bet kad jo racionalumas yra sunkiai suvokiamas, turbūt niekam neužkliūva.

Šis paveikslėlis gerai apibūdina mano jausmus medicinai

Tokios smulkmenos labai priverčia pagalvoti, kad didžioji dalis nepasitenkinimo gydytojais ir sveikatos apsauga yra visai ne dėl gydytojų, o dėl vadybos problemų kaltės. Ir tai yra sena problema, o dėl to neefektyviai naudojami materialūs ir žmogiškieji resursai. Apskritai pačios sistemos viduje labai trūksta susikalbėjimo. pavyzdžiui, chirurgų penkiaminutėse kyla probleminis klausimas. Ar jis išsprendžiamas? Ne, nes iš pradžių visi aršiai gina savo poziciją po vieną, tada visi choru, tada kažkas nutraukia ir visi pikti išsiskirsto, o į klausimą lieka neatsakyta. Arba šiandien lydėjau ligonį į slaugos ligoninę kitame mieste. Mūsų vos neišsiuntė atgal, nes atseit nesuderinta su ligonine, vietų nėra ir panašiai. Tada paskambinau atgal į skyrių, pasirodo, derinta su viena gydytoja, bet jų priėmime niekas nieko nežino. Nepakartojama. Vakar dar geriau buvo, kai Elena lydėjo ligonį į kitą miestą, taip su tuo ligoniu ir grįžo, nes tikrai niekas nebuvo suderinta. Nereikia būti baigus vadybos, kad efektyviai komunikuotum su kolegomis. Bent tiek, kad žmonės čia dažniausiai geranoriški, šilti ir draugiški.

P.S. Visos mano draugės gailisi Elenos, kad ją terorizuoju už tai, kad ji turi daug drabužių. Ir Elena gailisi Elenos, kad ją terorizuoju, nors ji šiaip auksinė sugyventinė. Tai viena draugė besiruošdama savaitgalį čia atvažiuoti, apsilankė mano namuose ir surinko drabužių, kad atvežtų ir daugiau nebeūdičiau vargšės Elenos.