JŲ problemos ne MŪSŲ reikalas

Paskelbta: 2015 05 20 | Emilija

Seniai seniai gyveno toks mąstytojas vardu René, pavarde Descartes, kuris sugalvojo daugybę dalykų, bet geriausiai atsimenamas už tai, kad nusprendė, jog kūnas ir protas, arba siela (nors siela yra plius jausmai ir plius valia) yra du atskiri ir savarankiškai vienas nuo kito galintys egzistuoti dalykai. Maža to, siela dar yra ir nemirtinga ir gali išlikti po kūno mirties. Bet dauguma žmonių per daug į René pamąstymus nesigilino (aš irgi, prisipažinsiu), bet ėmė ir patikėjo, kad kūnas ir siela gyvena savo atskirus gyvenimus. Taip patikėjo, kad nusprendė, kad kūnas kai serga viskas ok, bet jei siela, tada ne ne ne ne ne, pastatykim didelį pastatą už miesto ir tuos durnius sugrūskim į vieną vietą. Kaip kokius džiovininkus. Kad neužkrėstų. Tada bus jie, tie su problemomis, ir mes, normalūs, teisingi, „geros šeimos“, „normalūs“, you name it.

O ne! Kitokie nei aš puola.

Jei rimtai, psichiatrinių įstaigų atskirumas nuo somatinių yra toks senas, šimtmečių senumo, kad net nebepastebimas to nelogiškumas ir absurdiškumas, kad vienos kūno sistemos ligos gydomos atskirai nuo kitų, kad proto dalykai atskiriami nuo kūno, lyg vienas kitam neturėtų įtakos. Lyg nepalankūs veiksniai turėtų ne bendrai visam organizmui, o arba tik kūnui, arba tik sielai. Galimas ir toks atskyrimas: bet koks kūno sveikatos sušlubavimas daugiau ar mažiau yra socialiai priimtinas, tačiau sielos sveikata ir dalykas apie kurį galima kalbėti ne visose kompanijose. Nepaisant to, kad PSO skaičiuoja, jog ketvirtis pasaulio populiacijos bent kartą per gyvenimą patiria psichikos sutrikimų. O jei TLK-10 klasifikacijoje esančiu F kodus pabandyčiau pritaikyti savo pažįstamiems, artimiems ir nelabai artimiems, gal gautųsi ir koks pusė, jei jau taip kartą per gyvenimą, pvz, F17.2, priklausomybė nuo tabako. :) Ir čia nereikia stebėtis, baugintis, ar manyti, kad tai nenormalu. Nenormalu kai pavojingomis sąlygomis gyvendamas niekaip nesureaguoji į tai.

Ir štai, esame mes, kuriems viskas gerai su protu, ir yra jie, tie, kurie serga. Nuosaikaus kitimo nėra, yra du taškai, ne tiesė, ne spektras, o juoda-balta be visų tų pilkų perinamųjų zonų. Tai vienas iš tų prietarų, mitų ir legendų, susijusių su psichika, kurie turi įtakos, kai apie tai pradedama kalbėti viešumoje, kai apie tai kuriama politika, priimami daugiau nei vienam kiemui reikšmingi sprendimai, kai žiniasklaidoje pasakojamos istorijos, ir kai prie kavutės ar kažko stipriau susėdę tarška gyventojai. Toks jausmas, kad kalbėdami apie psichikos sveikatą, ar greičiau nesveikatą, jie ieško siaubo istorijų, savotiškos pramogos, lyg tai būtų kažkas tolimo ir neprieinamo, kaip tos didelės ligoninės su mūrytomis tvoromis, geležiniais vartais ir kažkur toli už miesto. Arba dar geriau, buvusios nacių, o paskui sovietų koncentracijos stovyklos teritorijoje. Žiniasklaidoje schizofrenija dažniausiai minima, jei koks nors tą ligą turintis žmogus padaro nusikaltimą. Tai vis išnyra toks straipsniūkštis kartą per kelerius metus. Bet kai daugiau nieko nematai apie tuos žmones, iki ir susidarai nerealistinį vaizdą, kuris įauga į smegenų skiltis atsakingas už mitologinį tikėjimą paistalais. Ta pati skiltis atsakinga už horoskopų skaitymą, homeopatijos vartojimą ir poreikį žiūrėti rusijos propagandinius kanalus siekiant sužinoti aktualijas. Juokauju.

Vienas labai liūdnas tokio mitologinio tikėjimo atvejis buvo antrame kurse, Vasaros g. 5, po ten vykusio Visuomenės psichikos sveikatos seminaro. Tiksliai nebeatsimenu apie ką buvo, bet kalbėjo apie psichikos sutrikimų turinčių asmenų pažeidžiamumą, apie tai, kad jie dažniau būna nusikaltimų aukos nei vykdytojai, ne šiaip dažniau, o dešimtimis kartų, apie pagalbos jiems organizavimą, pavyzdžiui, paslaugas bendruomenėje, pirminiame lygyje, deinstitucionalizaciją ir t.t. Žodžiu, normalius dalykus, kurie mums buvo nauji ir negirdėti. Ir štai einame po seminaro su kolege, o ji baisisi, tai ką, tuos psichus reikia paleisti į laisvę!? taigi pavojingi, išžudys visus. Ką atsakyti?

Tai štai, medicinos studentai ne visada turi adekvatų suvokimą apie reikiamos pagalbos poreikį žmogui, tai ko norėti iš visuomenės, kuri net suvokimo apie tokių ligų natūrą neturi, apie statistiką, kurie galvoja, kad nematę nei vieno žmogaus su psichikos sutrikimais. Ir negali jų kaltinti, kad neturi žinių. Bet gali ir turi kritikuoti nenorą priimti 21 amžiaus paradigmos.

Dar noriu grįžti prie jie ir mes požiūrio. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis kenksmingas sergantiems, bet kad ne. Jiems jau pakankamai blogai, mažai kaip dar labiau būtų galima pakenkti. Kur kas blogiau mums, nes atsiskirdami už tvoros imame jos bijoti jais tapti, patys atsidurti už tvoros, tapti savo gandų, juokelių, pasibaisėjimo objektais, arba jei ne patys, kad mūsų artimieji taps. Psichais, kaip sakote jūs, ligoniukais, kaip sako personalas. Seki sau pasaką, kad tau taip niekada neatsitiks. Blogiausia kai pradedi suprasti, kad simptomai, kuriuos jauti gali būti dėl psichikos sutrikimo, tada būna neigimas sau, neigimas aplinkai, kol pasidaro visai blogai ir nebeišlipi iš lovos. Nes negali, arba joje sugebėjai pasikarti. Taip, žmonės sugeba pasikarti lovoje, šiaip nesugebėtų, bet labai nukankintos sielos žmogui savisauga nebefunkcionuoja ir sugeba. Nejau pripažinsi, kad iš mes tapai jie. Toks užburtas ratas išeina. Žmonės neieško pagalbos, nesidomi efektyviais būdais, nekovoja už jų atsiradimą, apskritai rodo mažai domėjimosi visuomenės psichikos sveikata, taigi, kadangi niekam neįdomu, nėra ir kuriama tvari funkcionuojanti paslaugų infrastruktūra. Na gerai, iš tiesų ne visai taip, iš tiesų čia viskas supaprastinta iki tokio primityvaus lygio, kad tilptų į kelis sakinius.

Tarkime, kad sunegalavęs žmogus ima ieškoti pagalbos. Kreipiasi į savo apylinkės psichiatrą, kuriam maždaug tenka po 20 tūkst. sielų, sulaukia savo eilės. Psichiatras, labai tikėtina, pasiūlys gydymą vaistais. Nes daugiau nelabai ką gali pasiūlyti nemokamai. Na, dar gali nukreipti pas psichologą, kurio apylinkėje maždaug 40 tūkst. sielų. Pats pacientas negali kreiptis į psichologą, arba kitas gydytojas negali nukreipti psichologui, čia psichiatras nusprendžia ar reikia žmogui psichologo, ar ne. Dar yra iš dalies kompensuojama psichoterapija. Ties tuo ir užsibaigia mano žinios apie jos prieinamumą. Jei kaulų lūžius gydytų vien nuskausminamaisiais, efekto turbūt irgi būtų mažoka, kaulų vientisumo atsatymas, stabilizavimas reikalingi, po sugijimo mankšta ir kitos reabilitacinės procedūros reikalingas, čia sistema veikia daugiau mažiau sklandžiai. Bet psichiatriniams susirgimams turi užtekti tik vaistų, o reabilitacija tik kai įsivarai negalią? Sunegalavęs žmogustaip pat gali važiuoti į ligoninę. Ten irgi gaus vaistų, bet ir visokių veiklų. Kol bus ligoninėje. Specializuotoje ligoninėje, už tvoros. Nors kai kur yra kaip normalūs skyriai, pavyzdžiui Lazdynuose, RVUL psichosomatinių ligų skyrius, VUL SK ir LSMUK psichiatrijos skyriai. Bet nu o kam finansuoti kitokius gydymus, jei vaistai puikiai veikia. Čia oficiali Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija. Turbūt niekur taip puikiai neveikia kaip Lietuvoje, tik čia šiaip išorinės mirties priežastys yra trečia pagal dažnumą mirčių priežastis ir šiaip Europoje bene daugiausiai žudomės, bet tik sutapimai, vaistų visiškai pakanka. Tiesa, jei žmogus turi pinigų, tada gali kreiptis į psichologus, psichiatrus ar psichoterapeutus privačiai, jei nori į ligoninę atsigula atostogų metu ir taip švariai nepastebimai susitvarko su savo problema. Bet vis tiek keista.

Lietuvos psichikos sveikatos politika

Šiaip Lietuva daug metų kaip ir kalba, kaip ir pasirašo dokumentus apie pažeidžiamų visuomenės grupių sąlygų gerinimą, bet tada kaip ir nebeužtenka valios arba „pinigų“ tai įgyvendinti, vis epizodiškai paūbauja, kaip baisu, žmonės žūva, žudosi, žudo, dingsta, tyčiojasi ir t.t., tačiau ties tuo viskas pasibaigia. Čia tų kitų žmonių problemos, čia tų neadekvačių, pavojingų, negalinčių už save galvoti problemos. Nu bet po velnių, paimkite atsitiktinį žmogų iš gatvės, žiūrėkite į jį globėjiškai ir užjaučiančiai, šerkite vaistai, už jį viską padarykite, leiskite užsiimti tik rankdarbiais, o sportuoti tik su „tokiais pačiais“, man įdomu per kiek laiko iš sveiko praeivio padarysite palatos numeris šeši pacientą. Esminė modernios psichosocialinės pagalbos mintis, kad žmogus už savo sveikimą turi pats prisiimti atsakomybę. Vaistai jam skiriami tam, kad išeitų iš krizės, bet kad grįžtų į gyvenimą jam reikalingos gyvenimiškos priemonės, galų gale susigaudyti savyje, savo motyvuose, įgauti pasitikėjimo savimi, ar greičiau, atgauti, kad tu nesi jie, tu nesi pasmerktas, tu jei nori gali eiti dirbti. Jei žmogus turi jau psichosocialinę negalią, tada pagalbos gali kreiptis į VšĮ Rastis, pavyzdžiui jie bendradarbiauja su darbo birža ir reabilitaciją praėję žmonės labai gerai įsidarbina, DB paskui stebisi, o tai kaip jums taip pavyksta. Taip ir pavyksta. Nes F kodas pats savaime nieko nereiškia. Asmens ir aplinkos požiūrį į jį reiškia. Nors kai pradedi su žmonėmis kalbėtis apie šias problemas, apie žmogaus teises, jie išpučia akytes kaip koks naujas šauktis, jei kalbi apie agrseyviai nusiteikusios ginklų paradus organizuojančis ir kaimynines šalis mėgstančios okupuoti kaimyninės valstybės veiksmus ir tai, kad gal visai verta pabūti padoria NATO valstybe ir biški pasiginkluoti just in case, o kaip aš, klausia, juk mano teises pažeidžia mano kaimynas su psichikos sutrikimu (šauktinis sakytų, man studijos, paskola, etc. – jei bus karas, tai visi mes mirsim ir bus taip iki lemputės visi mokslai ir visos paskolos). Bet kalba eina ne apie tave su tavo kaimynu, o apie tai, kaip padaryti, kad tu net nekreiptum dėmesio, kad tas kaimynas kažkoks prastesnis už tave. Na, kaip ir neįgalieji Nacionaliniame dramos teatre, kuris jiems pritaikytas, važinėja, ir žiūri spektaklius, ir tu net nekreipi dėmesio į ratukus.

Ir pabaigdama įdedu du dokumentus.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo, 2007 m.

Lietuvos psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos alternatyvus priemonių planas 2016-2018 m.

Kam naudinga homeopatija

Paskelbta: 2015 04 25 | Emilija

Dar viena iš liūdesio priežasčių naujoje poliklinikoje, kad kai kuriems ten dirbantiems gydytojams, bent tiems, su kuriais susidūriau, homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Dar baisiau, kad teko susidurti su rezidentais, kuriems homeopatija yra ok. Homeopatija nėra ok. Justė aka Enorca yra parašiusi nuostabų blogo įrašą apie homeopatinių preparatų sudėtį: Keletas durnesnių homeopatinių preparatų. Dar ten po įrašu yra klasiškų homeopatijos vartotojų ir gynėjų komentarų. Pavyzdžiui jie sako giliau pasidomėti, straipsnių paskaityti*, na, tai prašau, pasidomėjau už jus, dabar lieka tik perskaityti.

Visiškas niekas už €6,76

Norint suprasto kodėl šitas niekas, bet toks visiškas niekas yra populiarus, reikia pasižiūrėti į aplinkybes, kuriomis homeopatija buvo sukurta. Samuelis Hahnemannas (1775-1843), 18-19 amžių sandūros vokiečių gydytojas nebuvo labai sužavėtas to meto medicina. Visiškai pagrįstai: dėlės, kraujo nuleidimai, o ant žaizdų dedami karšti metaliniai tinkleliai, trepanacijos, sunkieji metalai, tabako dūmų klizmos, chirurgija tai išvis siaubas, didesnė tikimybė užpūliuoti ir numirti nei išgyti. Daug skausmo, kančių, kartais daugiau nuo gydymo, nei nuo ligos. Ir taip toliau. Grįžtam prie Hahnemanno, taigi, visai netyčia jis prarijo chininmedžio miltelių, po kurio laiko pastebėjo, kad ima karščiuoti. Chinimedžio milteliuose yra kvininų, nuo 17 a. naudotų maliarijai gydyti, tarp kitko, sintetinis chlorokvinas iki šiol naudojamas. Ir tada jam įvyko eureka! momentas. Maliarijos pagrindinis simptomas yra karščiavimas, davus chininmedžio sergančiam, maliarija pasitraukia. Sveikam duodant chininmedžio, jam išsivysto ligos, nuo kurios gydoma simptomai. Vadinasi, dirbtinai sukelta liga gydo tikrą ligą. Nugi genialu, ką? Ir tada jis sugalvoja vaistus, kurie nekenkia. Tai ko reikėjo žmonijai!

Vis bėda su tokiu požiūriu, kad Hahnemannas nežinojo, kad maliariją sukelia pirmuonys, kuriuos perneša uodai. Kad kvininai žudo pirmuonis. Ir todėl sveikstama. Ir man atrodo, nelabai žinojo, kuo skiriasi simptomai nuo ligos apskritai. Žodžiu, pasiklydo prielaidose, priežastyse ir pasėkmėse. Kažkaip jis sugalvojo, kad tą medžiagą reikia „potencijuoti“, arba „įkrauti“, o tai geriausia daryti skiedžiant ir kratant, skiedžiant ir kratant ir taip daug kartų. „Įkrauta“ medžiaga stimuliuoja dvasinį lygmenį, pačią organizmo gelmę, pažadina ten tūnantį gebėjimą save gydyti, o įkrauna geriausiai alkoholis arba pieno cukrus. Sakyčiau mistika, bet vėlgi, 18 amžius nors atseit ten apšvieta, mokslo pasiekimai ir visa kita, bet žmonės vis tiek tikėjo fėjomis, prietarais, pranašystėmis, okultizmais ir kitokiais dvasingais dalykais, keisti papročiai atrodė viskas normalu (pvz. parduoti žmoną). Oi, palaukite, bet ir dabar kol vieni ruošiasi apgyvendinti Marsą, bet kiti kritikuoja, kad gal verčiau kolonizuoti Venerą, tai didelė grupė žmonių sėdi apsivynioję galvas folija, tris kartus bilsnoja į medžio drožlių plokštes (nors reikėtų į nedažytą medį), skaito horoskopus ir rimtais veidais juos aptarinėja. Hahnemannas sugalvojo, kad kuo daugiau praskiedi ir sukratai medžiagą, tuo geresnį terapinį efektą ji turi. Skiedimai žymimi skaičiais ir raidėmis. Raidė nurodo kokiu santykiu atliekamas kiekvienas skiedimas:
D – 1/10 (arba D JAV naudojamas X, nuo romėniško skaičiaus 10, Europoje, nuo lotyniško decima)
C – 1/100
M – 1/1000
LM – 1/50000
Dar gali būti H arba K raidė, nurodanti ar purtymas atliktas Hahnemanno ar Korsakovo metodu. Skaičius prieš raidę, nurodo kiek kartų skiedimas buvo kartotas. Realus pavyzdys (iš preparato, kurį leido į sąnarius poliklinikoje, kurioje dirbu): Formica rufa 6DH: rudoji miško skruzdėlė įmesta į vandenį, viskas supurtyta Hahnemanno metodu, kas reiškia, kad 1/10 to vandens bus perkelta į 90 dalių 70% elanolio tirpalą, tada supurtyta, tada 1/10 perkelti į 90 dalių vandens, ir dar septynis kartus į vandenį. Galutinė koncentracija bus 1×10⁻⁸, arba 0,000000001% skruzdės. ne taip ir mažai, bet pagal homeopatijos principus tai čia nelabai kažką. Korsakovo metodas yra paprastesnis ir naudojamas kai reikia didesnių skiedimų. Čia ne perkeliama dalis, o paliekama, t.y. išpilamas perteklinis vanduo, visą laiką purtomas tas pats indas. Dar vienas pavyzdys (iš to preparato, kurio pakuotė panaudota pašaipai pirmoje nuotraukoje): Anas Barbariae Hepatis et Cordis Extractum 200CK: Anties Cairina moschata kepenų ir širdies ekstraktas, kurio galutinė koncentracija 1×10⁻⁴⁰⁰ g, arba [šiaip tai tingiu aš rinkti visus tuos nulius], bet esmė ta, kad vienoje to preparato tabletėje veikliosios medžiagos net nebus iš viso. Kriaušėje daugiau formaldehidų ir sunkiųjų metalų, nei homeopatijoje veikliųjų medžiagų. Apskritai homeopatijos aiškinami principai neturi nieko bendro su chemijos ar fizikos dėsniais.

Leidžia šitą į sąnarį, stebisi kodėl nepadeda.

18 amžiuje elektros nebuvo, bet kai buityje atsidaro visokie prietaisai, homeopatai ėmė grasinti, šiukštu nelaikyk šių piliulių šalia televizoriaus arba išmaniojo telefono, nes visa potenciacija nueis šuniui ant uodegos ir nebeveiks vaistas (cha cha cha, lyg čia būtų vaistas ir lyg jis galėtų išvis kai nors veikti). Apskritai homeopatiją tirti gana sudėtinga, nes neįmanoma laboratoriškai patikrinti sudėties, taigi, negali būti tikras, kad čia būtent tai, kas yra skelbiama ant dėžutės, nes kiekiai medžiagų yra nykstamai maži, t.y. medžiagų iš viso nėra. homeopatai kliedi apie vandens atmintį, neva vandens molekulės prisigeria energijos iš medžiagų, su kuriomis liečiasi ir taip veikia organizmą stimuliuojančiai, dėl to organizmas ima pats save gydyti. Bet lygiai tas pats vanduo lietėsi su baisiaisis chemikalais, išmatomis, plastiku ir t.t. Ar šita atmintis nebesiskaito, nes ją išmuša lauk supurtymai? JAV Maisto ir vaistų kontrolės agentūra (FDA) vis bauduoja įvairias homeopatijos korporacijas už tyrimais nepagrįstus teiginius. Arba už tai, kad kad yra medžiagų, kurios nenurodytos apraše. 2014 Terra-Medica buvo nubausti už tai, kad jų vaistuose buvo penicilino ar kitų antibiotikų derivatų. 2010 ši kompanija gyrėsi tyrimais, kad jų vaistai gydo infekcines ligas patikimai geriau, nei placebo. Tai ne, kai atibiotikų sudėtyje yra nehomeopatiniais kiekiais. FDA homeopatiją traktuoja kaip vaistą, bet reguliavimai jiems nėra tokie griežti norint patekti į rinką, t.y. į juos žiūrima kaip į nereceptinius vaistus ir pagalbines gydymo priemones, labiau žiūrima ženklinimo, nei atliktų tyrimų apie veiksmingumą ir saugumą. Lietuvoje irgi buvo vienu metu iš rinkos išimtas preparatas (tas pats iš pirmos nuotraukos), už tai, kad rašė jog gydo nuo gripo. Grįžo, kai pakeitė reklamas ir informaciją ant pakuotės į „gali padėti pelengvinti peršalimo ir gripo simptomus“ ar kažkas tokio.

Bet jei homeopatija yra brangus niekas, kodėl žmonės ją taip vartoja ir dar sako, kad padeda. Homeopatai iš dalies teisūs, sakydami, kad organizmas pats save gydo. Taip, yra imuninė sistema, yra kai kurios būklės, kurios praeina savaime, be to yra ne vien liga, ar sutrikimas, kaip faktas, bet ir požiūris į savo būklę. Tarkime, kai man buvo pratrūkęs apendiksas ir visas uždegimo turinys išsiliejo į pilvo ertmę, slaugytoja klausia kiek balų iš dešimtis duočiau savo skausmui, kai 10 yra nepakeliamas skausmas, daviau 8, nes nu o gal gali ir labiau skaudėti (vaikščioti negalėjau, priminti negalėjau, kalbėti irgi skaudėjo, čiaudėti, juoktis išvis neįmanoma), o yra pacientų, kurie duoda 10 balų sėdėdami šeimos gydytojo kabinete ir kalbėdami apie savo sąnarius, kai net nesinaudoja pagalbinėmis priemonėmis. Taigi, jei yra nusiteikimas pasveikti, jei yra teigiami lūkesčiai, kad man dabar pagerės, pagerėja, nes tiesiog stebi tai, ko lauki, pastebi greičiau, ir anksčiau imi manyti, kad pasveikai. Ir tai gali nieko bendro neturėti su objektyviais rodikliais. Taip pat homeopatinių preparatų gydančių vėžį, lūžius ir panašiai nėra. Anksčiau būdavo, bet vėliau buvo uždrausta naudoti tokius teiginius. taigi, iš esmės gali gauti „gydymą“ savaime praeinančioms būklėms, toms, kurioms įtaką turi emocinis ar psichologinis pagrindas, tokioms, kurios priklauso nuo aplinkos sąlygų, žodžiu, ar gydysi, ar negydysi, po kurio laiko pagerės savaime. Taip pat yra tokių būklių ,kurioms tiesiog labai gerai veikia placebo efektas, pavyzdžiui, alerginės ligos arba bronchinė astma, vėmimas. mane visada vaistų studijose stebina aukšti stulpeliai, rodantys placebo efektyvumą, pavyzdžiui, ūminis cistitas moterims, iki pusės atvejų praeina nuo placebo, sunkios alergijų formos iki trečdalio. Nesidomėjau, tai nežinau ar yra tyrimų, kur lygintas placebo su visai negydymu. Yra toks dėsnis Post hoc ergo propter hoc (po to, vadinasi dėl to), išgėriau tabletę, man pagerėjo, vadinasi pagerėjo nuo tabletės. Paskiepijau vaiką MMR vakcina, vaikui išryškėjo autizmas, vakcina sukėlė autizmą. Nusičiaudėjau, nugriuvo pastato Vilniaus senamiestyje siena, dėl to, kad nusičiaudėjau.

Paskirti homeopatiją pacientui yra labai nesąžininga irba neprofesionalu. Užuot sulaukęs pagalbos, gauna abejotino veiksmingumo medžiagą, kuri dar ir kainuoja daug. Juokingiausia, kai homeopatija pateikiama kaip alternatyva farmacijai, nes atseit tai dar ne dėl aklo siekio pasipinigauti. O tai dėl ko dar? Homeopatijos korporacijos ne ką mažesnis ar agresyvesnis verslas nei „tikras“ farmacijos verslas. Homeopatai taip pat išleidžia krūvas pinigų marketingui, tik plačiau gali terorizuoti pacientus, nei normalių vaistų gamintojai.

vartodami homeopatiją jūs atmetate dviejų šimtų metų mokslo progresą ir išleidžiate pinigus. O homeopatija naudinga tik jos gamintojams.

____
* Bet turbūt ne tokius: The Lancet 2005 metų studija, kurioje lyginti homeopatijos, placebo ir įprastų vaistų tyrimų rezultatai. Išvada: homeopatija veikia tiek pat, kiek placebas, o placebo poveikiui, kaip ir homeopatijos poveikiui, daug įtakos turėjo šališki veiksniai.

Alkoholis ir kalorijos

Paskelbta: 2015 01 01 | Emilija

Yra žmonių, kuriuos labai trikdo terminas „tuščios kalorijos“, kai kalbama apie alkoholį. Vienus nes, kaip kalorijos gali būti tuščios, o visus kitus, kad alkoholis išvis turi kalorijų. Kaip čia gali būti, juk jame nėra nei riebalų, nei baltymų, nei angliavandenių. Bent jau tų įprastų, nes techniškai alokohliai yra labai sudėtingi angliavandeniai, o etanolis yra labai paprastas alkoholis.

CH3-CH2-OH etanolio molekulė (iš Wikipedijos)

Tada grįžkime prie terminų. Kalorija (cal) yra nesisteminis energijos mato vienetas, rodantis, kiek energijos reikės norint vieną gramą vandens pakelti vienu laipsniu pagal Celsijų. Sisteminiais vienetais viena kalorija yra 4,184 J. Per dieną žmogui prireikia nuo pusantro iki trijų tūkstančių kilokalorijų. Tokie dideli rėmai, nes priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, dar sako ir lyties, tai vidutiniškam žmogui reikia 2000 kcal, jei tai ji ir 2500 kcal, jei tai jis. Vienas gramas riebalų turi 8,8 kilokalorijas, vienas gramas baltymų ir angliavandenių iki 4 kcal*. Gryno etanolio grame yra 6,9 kcal. Kadangi gryno spirito niekas (normaliu atveju) negeria, o geria visokius skonį turinčiu gėrimus, jų maistinė vertė dar gali skirtis. Ypač kaloringi yra likeriai ir kokteiliai. Ir saldūs gėrimai, pavyzdžiui skanieji sidriūkščiai.

Vien vyno kaloringumas labai skiriasi. Iš čia.

Tai jei norite sulieknėti alkoholis visiškai netinka, taip visiškai, nebent taptumėte ligoniu alkoholiku. Jie nejaučia poreikio maitintis, nes visiškai išbalansuotas organizmas, virškinimas ir sotumo suvokimas. Ir šiaip, kai esi priklausomas, labiau rūpi gauti narkotiką, nei maisto. Dideliais kiekiais vienu metu geriantys labai sėkmingai pasiekia hipoglikemiją (per mažą cukraus kraujyje koncentraciją), ypač sergantys cukriniu diabetu. Mechanizmas toks, kad kepenys pačios kaupia gliukozės atsargas glikogeno pavidalu, po truputį jį atskeldamos, taip organzime tarp valgių palaikomas stabilus gliukozės kiekis. Alkoholis sutrikdo glikogeno gamybą, maisto atsargų kaupimas nutrūksta.

„Tuščios“, nes neturi jokios maistinės vertės, be to, nesukelia sotumo jausmo (cukrus, labai riebūs produktai, junk food taip pat laikomi tuščiomis kalorijomis). Ir dar alkoholis nelabai teikia energiją, nes yra slopiklis (ang. depressant), pagal savo veikimo mechanizmą. Trumpalaikis alkoholio poveikis, t.y. kai vartojamas saikingai, o ne lėtiškai, lemia slopinančių sistemų suaktyvėjimu, jei konkrečiau, gama amino sviesto rūgšties padaugejimu, nes etanolis stimuoliuoja jos receptorius, tai ir yra pagrindinis veikimo mechanizmas, bet jų yra gerokai daugiau, sudėtingesnių ir per kitokias sistemas, ko dabar nenagrinėsiu. Slopinimas pasireiškia nerimo mažinimu (dėl to padidėja polinkis į rizikingą elgesį), raumenų tonusą (dėl to pasidaro sunku vaikščioti ir pinasi liežuvis kalbant), reakcijos greitį ir dėmesį (dėl to sudėtinga vairuoti ir valdyti mechanizmus), galiausiai, slopina savisaugą (dėl to kyla polinkis žudytis ir žudyti). Ir dar slopina padorų elgesį. Ir dar negano to išbalansuoja fermentines sistemas, nes jį reikia virškinti. Ir dar gadina vidaus organas. Ir veikia kaip tirpiklis. Ir sukelia priklausomybę. Ir padidina vėžio riziką. Žodžiu, žiauriai nemandagiai elgiasi. Nors maži kiekiai dideliais intervalais nieko ypatingai pikto nedaro, tik šiek tiek padžiugina. Nebent vartojate vaistus. Tada alkoholis elgiasi piktai, nes kepenys jo suvirškina mažiau, nei galėtų normaliomis sąlygomis ir juo labai lengva apsinuodyti.

Alkoholis skaidyti pradedamas skrandyje, kur gali būti fermentų alkohol-dehidrogenazių (ADH). Bet ne visi žmonės jį turi ir ne visų skrandžiuose jis yra. Ir toliau jo yra kepenyse. Tai vienas tų retų fermentų, kurių aktyvumą lemia ne medžiagos kiekis, o laikas. T.y. jos dirba savo tempu, ir jei didini darbo krūvį joms vienodai, nors kiti fermentai taptų aktyvūs, tai ADH ne. Tai reiškia, kad jei yra 100 ml vyno, o jį išgersite vienu mauku, greitai apsvaigsite, o jei gurkšnosite po truputį kokias dvi valandas, atrodys, kad poveikio išvis nėra. Bet dažnai gaudamos alkoholio ADH pripranta ir ima suktis greičiau, taigi, reikia didesnių dozių alkoholio, kad jis nukeliautų į smegenis ir sukeltų laukiamą apsvaigimo jausmą. Yra tokių žmonių, kurie didžiuojasi, „kiek daug gali pakelti“, lyg čia būtų pasiekimas, o ne simptomo, kad esi kelyje į priklausomybę išsakymas. :D Tas alkoholis, kurio nespėja suskaidyti kepenys, keliauja po visą organizmą ir viską tirpdo, denatūruoja baltymus ir žudo neuronus. Bet taip labai lėtai, kad tik po ilgų metų pasimato rezultatas, ir dėl to žmonės įsivaizduoja, kad nieko su jais nevyksta. Yeah, right. Kai alkoholį suskaido, iš jo pasidaro aldehidai, ketonai, o kas nesudeginama energijai gauti, nusėda riebalų pavidalu ir tampa alaus pilvuku ar male boobies, jei mėgstate alų**. Šiaip normalų maistą virškina žarnyne, o alkoholis net ne virškinamas, o skaidomas, ir ką pradeda kepenys, baigia inkstai, bet ne iki galo, nes alkoholio visiškai taip ir nepavyksta, tai lieka pašalinti lauk, su šlapimu ir prakaitu. Kitas šalinimo organas yra plaučiai, todėl neseniai išgėrę žmonės labai smirda, nes šitokiu būdu daug išgarinama lauk nuodo. (Itin jaučiasi kurie pacientai gėrė šiandien, o kurie vakar, nes skirtingi skilimo produktai vyrauja.)

Grįžkime prie skaidymo laiko ir kalorijų „tuštumo“: kuo daugiau alkoholio suskaidoma, tuo daugiau jo panaudojama kaip energijos resurso, jei tas pats kiekis geriamas labai greitai, tada greičiau dirba inkstai, dažniau norisi šlapintis, nors čia ne inkstų, o to paties etanolio kaltė, viena molekulė prijungia dvi vandens molekules, taip iš organizmo išplaunami skysčiai. Kuo daugiau išplauna daugiau vandens, tuo sąlyginai toksiškesnis etanolis tampa. Nes šiaip organizmas jį suvokia kaip nuodą ir stengiasi greičiau pašalinti. Taigi, yra du keliai – lėtai gerti ir storėti, arba greitai gerti, nuhidratuoti ir apsinuodyti, o rytoj kęsti pagirias. Arba gerti labai saikingai, iš lėto, mandagiai ir nesusigadinti sveikatos. Taip greitai.

Bet daug kas turbūt dalinate sau naujų metų pažadus, ir gal vienas iš jų sulieknėti, ar bent nesustorėti. Tada note that: mažais kiekiais alkoholis įtakos svoriui turi nedaug. Tai 1-2 standartiniai alkoholio vienetai (SAV). Butelis vyno turi 9 SAV, 175 ml vyno 1 SAV, 330 lagerio – 1 sav, 40 ml stipraus alkoholio 1 SAV. Bet saldūs gėrimai turi daugiau ir greičiau įsisavinamų kalorijų, net daugiau nei iš pačio alkoholio. Saldūs vynai irgi turi daugiau kalorijų nei sausi (dėjau grafiką viršuje), likeriai, vermutai ir panašiai, žodžiu, viskas, kas turi malonų skonį, turės ir daug kalorijų ir gerą tukinantįjį potencialą. Aluje yra paslėptų angliavandenių, ne įprastas cukrus, o dekstrozė, gliukozė ir panašūs.Distiliuoti gėrimai gali turėti gana mažai cukrų. Tik kad stiprius gėrimus paprastai yra linkstama kuo nors užsigerti, kuo nors, kas turi skonį.

Kaip sveikatytė?
Tai ką, bloga šiandien?

Neatsakingas šventimas

Ką daryti kitą rytą, jei sunku ir skauda galvą? Daug vandens. Labai daug. Vienu mauku galima litrą išgert, paskui pailsėti ir dar vieną susipilti (veiks panašiai kaip lašelinė, tik geriau skysčiai pasisavinami per burną, nei iš venos). Jūs galite, jei galėjote vakar, galite ir šiandien. Ir valgyti. Apskritai, valgyti reikia ir alkoholio vartojimo metu, o tarp gėrimų išgerti po stiklinę vandens (maistas slopina alkoholio rezorbiciją, todėl kepenys spėja susidoroti su krūviu, o vanduo atstato netektus skysčius ir praskiedžia alkoholį, taip išvengiama pagirių). Bet jei jau per vėlu, tai post factum maistas ir vanduo irgi tinka. Kad lengviau virškintų, yra fermentų, galima nusipirkti. Ir rūgštingumą mažinančių vaistų. Kefyras, mineralinis,spanguolių, kopūstų, burokėlių sultys, whatever. Mineralinis gerai, jei daug skysčių netekote, ar pašalino inkstai, ar ta vieta, per kurią alkoholis į kūną pateko. Kadangi alkoholis labai lėtai skaidomas, ryte dar lieka jo cirkuliuojančio kraujyje, tada tinka gerti diuretinį (šlapimą varantį) poveikį turinčių skysčių: žalios arbatos, kavos. Ir vėl, stalo irba mineralinis vanduo. Langviau bus nuo C vitamino. Jei gerta buvo daug ir ilgiau nei porą dienų, tada galima ir B grupės vitaminų pavartoti, nes sutrinka jų sintezė ir pasisavinimas. Po vienkartinio išgėrimo gal nieko nebus, bet lėtiškai vartojant vystosi visokios neuropatijos, t.y. nervų pažeidimai. O štai visokių paracetamolių vartoti nereikėtų.

______

* Labai priklauso nuo to, kokie angliavandeniai ar kokie baltymai. Kadangi angliavandenių būna sudėtinių, paprastų, turinčių savyje alkoholio (kito alkoholio, ne etanolio, tik šiaip cheminių junginiu su -OH galūne), sunkiai pasisavinamų, lengvai pasisavinamų, jų maistinė vertė svyruoja nuo 2,3 iki 3,9 kcal. Pavyzdžiui vitaminas A (retinolis) irgi chemiškai yra alkoholis.

** Aluje yra estrogenų. Kad tikrai vien dėl alkoholio krūtys atsiranda, diskusinis klausimas.

Iš manęs padarė slaugytoją

Paskelbta: 2014 12 17 | Emilija

Naujos gydytojos slaugė išėjo atostogų, galinti(-čios) pavaduoti susirgo, o tada įvyko apsižiūrėjimas, kad pala, gi turime keturis rezidentus viename skyriuje, tai mane paėmė padėti gydytojai. Turbūt todėl, kad jauniausia. Dabar kaip pelenė sėdžiu, žiūriu pro langą ir į korteles, tvarkau popierėlius ir negirdžiu ligonių, nes šioje poliklinikoje labai gerai sutvarkytas priėmimas. Na, bent jau pas šeimos gydytojus ir bent viename aukšte.

Priėmimas atrodo maždaug taip: užkyla pacientas į septintą aukštą, prie registratorės išsiima talonėlį, beveik kaip banke ar kitoje institucijoje, tik dar įveda savo asmens duomenis. Kai gauna talonelį, gydytojo ir slaugytojo kompiuteriuose užsidega įspėjimas, kad atvyko naujas pacientas. Ten matomas paskirtas vizito laikas, vardas, pavardė ir nuoroda į elektroninę ligos istoriją (ELI). Paprastai dauguma gydytojų kviečia pacientus pagal vizito laiką, nors būna tokių, kurie pagal tai, kas pirmas atėjo, tą ir kviečiu (nors ir tie tvarkingi gydytojai kartais taip padaro, pavyzdžiui, kai asmeniškai susitaria su pacientu, kad ateitų anksčiau ar vėliau, nei yra paskirtas vizito laikas.) Paskui pacientas patenka į priimamąjį, kur sėdi dvi slaugytojos, ir yra kėdžių, o sienose slaugytojoms už nugaros, durys į gydytojų kabinetus. Taigi, pas gydytoją pacientas būna vienas. Net negaliu apsakyti, kaip mane tai džiugina.

Apskritai šeimos gydytojo darbe vienas mane labiausiai džiuginančių dalykų yra paciento privatumo išlaikymas. Kai negirdi pašaliniai žmonės, t.y. kiti pacientai ar jų lankytojai. Rinkti anamnezė keturvietėje palatoje yra kažkokia košmariška patirtis. Kai tu kalbi, o trys išmanovai kišasi. Kai bandai aptarti gydymo alternatyvas, o sveikatos specialistais save laikantys palatos kaimynai dalina patarimus, lyg patys baigę mediciną ar farmaciją. Arba pertraukinėja, nes irgi nori konsultacijos čia ir dabar, nes ir jam taip buvo. Na, bet susitvarkyti su tokiomis situacijomis išmokstama. Kitas dalykas, kai su slaugytoja dirbi viename kabinete, nes kituose tos pačios poliklinikos aukštuose taip dirbama. Tada būna, kad jos kišasi į gydymą su savo patarimais arba į ligos istoriją su savo komentarais. Viskas būtų kaip ir gerai, bet pacientams mintys kyla įvairios. Jei jūs galvojate, kad medicinoje svarbiausia yra logika, įrodymai ir nuoseklus darbas, tai ne, kai atsiranda pacientas. Su pacientu didžiausią gydymo sėkmę lems kontaktas su gydytoju. O jei vietoje įprasto gydytojo bus slaugytoja, tada ji bus didesnis autoritetas už rezidentą. Nesvarbu, kad pasitaiko, jog pievas šneka, pacientas tai nežino. Gerai tik tai, kad dažniausiai arba dirba savo darbą ir nesikiša, arba žinodamos gydytojo metodus pataria teisingai. Bet poros liapsusų užtenka, kad džiūgautum, jog tavo slaugė yra už durų, o pacientą jai parodai tik tada, kai reikia atlikti procedūrą, paskirti tyrimus ar paskirti pakartotinį vizitą arba rasti vizito laiką pas konsultantą.

Bet kadangi tokia gera tvarka gydytojams ir pacientams, tai šią savaitę sėdžiu ir kontaktuoju su popieriais ir nesąmonėmis. Kai kita slaugytoja, draugiškesnė nei aš, pasikviečia pacientus, tai jie sėdi ir pliurpalais dalinasi, apie koks blogas euras, kaip Amerika mūsų neapgins, kaip viskas brangsta, kokia bloga Grybauskaitė, koks blogas kapitalizmas ir t.t. Aš tai jų nekviečiu anksčiau nei reikia. Nes nenoriu plepėti. Ir šiaip, jiems ir laukiamajame gerai. Žiūri Animal Planet, sėdi ant minkštų sofų, groja jiems Kate Melua, šalia žybsi eglutė, pasaka, ne poliklinika, nu.

Katėdos. Šiaip. Nes artėja.

Ir kaip gera būti gydytoja, vis pagalvoju. Nu kaip gera. Pacientai ateina, išeina, pakalba, nespėja užknisti savo buitimi, negali ateiti kada įsigeidę, o tik tada, kai jiems paskirta, matai juos kaip ligonius pagal apibrėžimą, o ne kaip ligonius pagal prasivardžiavimą paplitusį visuomenėje. Ir gera iš profesinės pusės, nes seki jų būseną, gauni atgalinį ryšį, matai ne vien blogiausiame pavidale, užmezgi ryšį, darai įtaką sveikatai. Žodžiu, realizuoji žinias, o šalia viso to, žmogui dar ir geriau pasidaro. Kai pasidaro.

Būkite sveiki.

Vėjaraupiai, vakcinos ir vanduo

Paskelbta: 2014 11 21 | Emilija

Mano draugė ne taip seniai susirgo* vėjaraupiais. „Mano draugė“ reiškia, kad tai suaugusi pilnametė moteris, neturinti vaikų ir šiaip beveik jokio kontakto su vaikais. Bet štai ėmė ir susirgo. Na, čia nėra labai ypatingas atvejis, nes ji nesirgusi niekada anksčiau, ar bent neatsimena, kad būtų sirgusi. Studijų metais vėjaraupiais persirgo dar keli mano kursiokai, daugiausiai iškritusių buvo po vaikų infekcinių ligų ciklo. Kur kas įdomesni tie atvejai, kai kolegos susirgdavo pakartotine vėjaraupių infekcija, nors buvo sirgę vaikystėje. Iki ketvirto kurso, kai mokėmės infekcines ligas, ir aš tikėjau mitu, kad jei kartą persergi, tai imunitetas būna visam gyvenimui. You wish. Ir nagrinėjome atvejį iš medicininio žurnalo, kur žmogus antrą kartą užsikrėtė vėjaraupiais ir atrodė wow, kol pažįstamiems žmonėms taip neatsitiko. „Pažįstami žmonės“, žinoma, nėra rodiklis, kaip kaimynas nėra ir neturėtų būti sveikatos autoritetas, bet tai yra susidūrimas su atveju, kuris yra vaizdinga ir įsimintina iliustracija, o statistiniai vienas iš n labiau padeda atkreipti dėmesį į tą vieną.

Vėjaraupiai – ūmi virusinė infekcija, sukeliama Varicela zooster viruso (3 herpes virusas – ŽHV (žmogaus herpes virusas) 3 ), kuris priklauso Herperviridae šeimai. Tos šeimos virusai sukelia lūpų irba lytinių organų gleivinių pūslelines (ŽHV 1 ir 2), liaudyje vadinamas tiesiog herpesu. Taip šiai šeimai priklauso Epstein-Barr (ŽHV 4), sukeliantis infekcinę mononukleozę – t.y. limfmazgių padidėjimą įvairiose kūno vietose, faringotonzilitą, t.y. gerklės perštėjimą, kosulį, ir netipiškų leukocitų atsiradimą bei formulės nuokrypius. Citomegalo virusą (CMV, ŽHV 5), kuris taip pat sukelia mononukleozę su faringotonzilitu, bet pavojingiausia įgimta infekcija arba esant rimtam imunodeficitui, tokiam kaip AIDS arba įgytam gydant imunosupresantais. Dažniausiai vėjaraupiais serga 5-9 metų vaikai, bet gali sirgti bet kas, bet kokio amžiaus žmonės nuo gimimo iki senatvės. Toks sirgimo amžius yra dėl ligos išplitimo vaikų kolektyvuose. Dauguma žmonių (knygose rašo 90%) vėjaraupiais perserga iki 15 m. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus oro lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą. Pūslelėse esantis skystis irgi užkrečiamas. Galima užsikrėsti žaidžiant su sergančio vaiko žaislais, slaugant vaiką, visuomeniniame transporte, poliklinikoje ar bet kur. Labai pavojingas virusas nėščioms moterims, ypač toms, kurios turi vaikų, einančių į vaikų darželius. Nors dėl dalinai išlikusio imuniteto pati ir nepajustų simptomų, bet vaisius gali susirgti. Bet šiaip nėštumas yra tam tikra imunosupresinė būklė (nes gi 40 savaičių reikia nešiotis svetimą genetinę medžiagą), tai rizika pačiai motinai susirgti irgi išlieka. Nebent bus pasiskiepijusi. Nuo kontakto iki susirgimo praeina 15-21 diena. Užkrėsti kitus žmones galima nuo bėrimų pradžios ir praėjus dar 4-5 dienoms po paskutinio bėrimo atsiradimo. Anksčiau, kai žmonės tikėjo, kad briliantinė žaluma gydo pūsleles, lengviau būdavo atskaičiauoti kada ta paskutinė pūslelė atsirado. Iš esmės tik tiek iš jos ir naudos. Dar kai kas mėgsta spiritą. Jis naudingas tik tada, jei norite nunuodyti savo vaiką. Bet greičiausiai nenorite to daryti, tai nenaudokite. Jis labai sausina odą, bet tai nėra gerai. Be to mažiems vaikams gali rezorbuotis į kraują. Sergant vėjaraupiais būdinga tai, kad išbertas visas kūnas, įskaitant gleivines ir plaukuotas kūno dalis. Beria įvairiai – pūslėmis, spuogais, paskui užsideda šašas, kuris nukrenta. Ir, žinoma, niežti. Taip pat būdingi peršalimo, slogos požymiai, limfmazgių padidėjimas. Gydymas įprastu atveju, t.y. kai serga mažas vaikas, bėrimų yra gana saikingai ir miegoti netrukdo, yra paprastas simptominis, pavyzdžiui, nukirpti nagus, kad nesusidraskytų, dezinfekciniai tepalai odai, greitinantys gijimą, mažinantys niežulį vaistai, daug šiltų skysčių ir panašiai. Jei viskas gerai, pasveikstama per 4-10 dienų. Kas nėra gerai, kad tas dienas tenka slaugyti vaiką ir neiti į darbą, taip pat vaiko niekur negalima išleisti, reikia turėti kuo mažiau kontakto su aplinka, kad neužkrėstum kitų. Na, o jei serga vyresnis žmogus, tada nukenčia pamokos/paskaitos/darbas. Jei abejojate, ar esate sirgęs vėjaraupiais, infekcinių ligų ligoninėse ar skiepais užsiimančiose įstaigose galima atlikti imunoglobulino G tyrimą, kuris parodys, ar yra susidaręs ilgalaikis imunitetas. Šį tyrimą galima atlikti ir po skiepų, norint sužinoti, ar susidarė imunitetas ir ar vis dar galioja.

Kodėl reikia skiepytis, bet ne visi tai daro?

Atmetus tą dalį, kur tingiu; neturiu pinigų; neturiu laiko; o ką, taip galima?, įrašykite savo… yra aktyvus neišmanymas**, rėmimasis gandais ir sąmokslo teorijomis. O sąmokslo teorijas ir gandus galima paskleisti absoliučiai apie viską, tereikia sukurti dramatišką pasakojimą iš selektyvių sudėliotų faktų ir aplink faktus pripūsti burbulų iš oro, arba paprasčiausio vandens.

Nodaj!!!1!

Būtent apie vandenį yra mano mėgstamiausia sąmokslo teorija. Ji labai išpopuliarėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai vienas moksleivis science projekte apie patiklumą prikėlė seną siaubo pasaką apie siaubingą cheminę medžiagą DHMO. (DHMO iššifruojama kaip dihydrogen monoxide, arba lietuviškai dihidrovandenilio monoksidas.) Viskas prasidėjo nuo 1983 metais viename JAV žurnalų balandžio pirmąją paskelbtos žinutės vieno JAV miesto savaitraštyje, apie tai, kaip paslaptinga medžiaga DHMO aptikta Mičigano miesto vamzdyne. Ir toliau skiedalai apie jos poveikį aplinkai, klimatui ir žmonių sveikatai. Na, pavyzdžiui, įkvėpus net nedidelius jos kiekius galima uždusti, jos pėdsakų rasta visų sirgusiųjų vėžiu audiniuose. Visi žmonės, vykdę teroro aktus, yra vartoję DHMO. Ji sukelia dirvos eroziją, yra pagrindinis rūgščiųjų lietų komponentas, ir t.t. Daugiau galite paskaityti DHMO aktyvistų puslapyje. Ar jaučiate, kaip baisu? Jų dizainas turbomegaosom, vien dėl to verta pasižiūrėti į tą puslapį. Mane žavi kaip visokie sąmokslinčiai, tautniekiai ir šiaip rėksniai geba išnaudoti paryškintus ir spalvotus šriftus.

Man labai patinka viskas susiję su ta sąmokslo teorija: rėksmingumas, faktų parinkimo tendencingumas ir dėstymas. Bet svarbiausia, kad tie faktai teisingi. Problema yra ne jų izoliuotame tikslume, o aplinkybėse. Pavyzdžiui vakcinų priešininkai baugina žmones skleisdami, kad vakcinose yra sunkiųjų metalų. Nu, yra, tai ką, nebesiskiepyti? Reikalas tas, kad nuodus nuo ne nuodų skiria tik dozės, mano mėgstamas toksikologijos dėstytojas Robertas Badaras nuolat cituodavo Paracelso citatą, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ir negali nesutikti. O kalbant apie sunkiuosius metalus, tai jie net nėra savo laisvame pavidale, o junginiuose, sudarydami druskas, kurių cheminės savybės skirsis nuo pavienio metalo. Ir apskritai, dėl tų metalų labiau bijočiau gyventi kokiame nors lofte, vynioti foliją ant galvos ar valgyti po penkis kilogramus tuno aliejuje kasdien.

12 mln. amerikiečių tiki driežažmogių valdžia. Why not?

Panašia logika. kaip DHMO aktyvistai*** remiasi vakcinacijos priešininkai: išrenka jiems patinkančius skandalingus “faktus”, kurie net neturi būti teisingi, pavyzdžiui apie tai, kaip vakcinos sukelia autizmą, visiškai atmesdami normalius įrodymus gyvena savo pasakų pasaulyje, sudarytame iš pavienių arba itin dramatiškų atvejų, lyg tai būtų dėsninga. Vakcinos paremtos tuo, kad jų nauda didesnė už galimą žalą ir tuo, kad ligų sukeliama žala didesnė už vakcinų. Tai va, jei skiepytis nuo vėjaraupių neaktualu, tai dar galite suspėti pasiskiepyti nuo gripo. Aš jau tai padariau.

_____

* Draugė pasveiko.

** Aktyvus neišmanymas yra aktyvus žinių atmetimas ir priešinimasis joms, gyvenimas savo tamsiame urve, nes taip patogiau, o iš jo išlįsi kainuotų per daug pastangų.

*** Kai pirmą kartą pamačiau, galvojau, kad čia toks akivaizdus feikas, kad tikrai nebus daug lengvatikių. Kur jau, net lietuviškame facebooke ėjo žinia iš serijos “Platinam!!1!1!1”.

„O gal galima pas jus persirašyti??“

Paskelbta: 2014 11 06 | Emilija

Daugiau kaip dvi savaites, o gal net visas tris su kita rezidente dirbome dviese už sergančias gydytojas. Beveik pilnu krūviu. Beveik, nes išimdavo dalį ūmių pacientų, kuriems staiga atsirado simptomai, dėl kurių jų nuomone, jie galėtų mirti, bet dar ne taip labai, kad juos priimtų ligoninė. Bet ne visada spėdavo, tai turėdavome ir tokių.

Tai ateini darbą septintą ir pasiduodi srautui – 4 žmonės per valandą (arba ateini popiet ir išeini iš poliklinikos apie aštuntą vakaro). Mes jaunos ir naivios. Mes geros. Mes norime padaryti viską kaip reikia. Bet po kokio vieno paciento, kuris užjaučia jaunystės entuziazmą prisimenu vienos gydytojos, turinčios savo asmeninį kabinetą* žodžius: Koridoriuje reikėtų pakabinti plakatą „Gerumui ne!“. Jei būni geras, t.y. rodai dėmesį, pakalbini, paglostai ranką ir panašiai, tada prasideda tyrimų reketavimas. Tada turi aiškinti o kam jums tyrimai. Arba reketuoja, kad siųstum į reabilitaciją. Arba vaistukų miegui. Arba dar ko nors susigalvoja, kad neturės prasmės. Tada šypsaisi ir aiškiniesi ar tai tikslinga, ar ne. Šiaip čia yra geras dalykas, nes tai leidžia pažvelgti kaip pacientas pats save mato, kaip suvokia savo būklę. Liūdnoji dalis yra 15 minučių žmogui. Ir tai ne visad tiek turi. Būna 10. Tokiu atveju duodi naują vizito talonėlį ir sakai spręskime vieną problemą vienu metui. Tik malonesniu, glostančiu tonu.

Anksčiau labai piktai galvodavau apie tuos žmones, kurie užsirašo pas gydytoją ir neateina. Ne tai, kad paskambintų, atšauktų vizitą, atlaisvintų talonėlį kitam žmogui, o tiesiog neapsireiškia, o tu sėdi ir lauki. Po tų savaičių vis labiau ėmiau jausti dėkingumą tokiems žmonėms. Na taip, susidaro eilės. Bet tada spėji į laiką. Jei su kažkuo ilgiau užgaišai, likę pacientai neturi taip ilgai laukti. tada gali kai kuriuos priimti anksčiau. Jei sunkesnis atvejis pasitaiko, tada gali daugiau laiko skirti komunikacijai. Arba receptų šraibinimui, jei ateina žmogus, kuris nori aštuonių vaistų receptų pusei metų su išsipirkimu kas du mėnesius. 8*3*2 = 48. Ok, šiaip pacientai gerokai mandagesni. Jiems užtenka iki 10 receptų vienu metu. Bet tai vis tiek. Vien rašymui sugaišti po minutę maždaug. Ir dar kalbi. Ir ne vien receptus gi rašai.

Ir kalbėjimas mūsų darbe yra svarbiausia dalis. Man patinka kalbėti. Man patinka, kai žmonėms prašviesėja akyse nuo informaciją, kurią jie gauna apie savo būklę. Man patinka, kai kalbuosi su žmogumi apie dalykus, kuriuos išmanau. Ir pacientams patinka. Taip labai, kad net klausia, ar gali pas mane persirašyti, arba pas kolegę, jei ji tuo metu būna už pagrindinį kalbėtoją. Ir dar man patinka mintis, kad po 10 minučių šitas žmogus jau išeis ir ateis kitas. Ir dar man patinka, kad jie ateina patys, o ne būna atvežami**. Kai kurie pacientai nusivildavo, kai pasakydavome, kad dirbame laikinai. Klausdavo, ar neplanuojame čia vėl ateiti dirbti. Kiti susiprasdavo, kad mes rezidentės ir rotuojame, tada tiesiog linkėdavo mums gražių dalykų. Ir tai yra tai, dėl ko verta stengtis. tas jausmas, kad tavo darbas vertinamas. Keli atvejai įsiminė.

Vienas, kai davėme žmogui pasirašyti valios sutikimą. tai tokia forma apie tai, kam galima teikti informaciją, kokias intervencijas galima be išankstinio sutikimo atlikti, o kokioms reikia atskiro ir panašiai. Tai jis klausia, kas tie rezidentai, ir ar gali čia nedėti parašo, sakome, kad per vėlu. Tada, ai tai čia tokie yra rezidentai? Prieš tai jis beveik irgi norėjo klausti ar gali persirašyti pas kurią nors iš mūsų. Ir kitas atvejis, kur moteris daug metų nėjo pas gydytojus, nes bijojo ir nemėgto. Po konsultacijos ji man paglostė ranką, nes sakė dar nebuvusi taip maloniai priimta, ir dalykus apie kartų skirtumus.

Malonus bendravimas ar nevargina? Ne. Čia įprotis. Kaip valytis dantis. Nes atpildas už tai yra milžiniškas ir neįkainojamas. Pacientų pasitikėjimas ir palaikymas. Tiesiog šypsotis. Kalbėti švelniu balsu. Kai pacientas daro akivaizdžią nesąmonę, bet ne iš piktybiškumo, o iš nežinojimo, tada tik pasakai, kad gerai, jog pagaliau išsiaiškinome, dabar jau žinosite, kaip reikia daryti ir paprašai pakartoti kaip reikia daryti. Arba dar gali užklausinėti apie jo sprendimo pasirinkimus. Ir dar daug panašių frazių, kurios ne atbaidytų nuo ėjimo pas gydytoją, o padrąsintų. Kad skatintų kalbėti apie problemas, o ne jas slėpti. kad būtų galima išspręsti problemas ir išmokyti žmogų patį sąmoningiau žiūrėti į save.***

Apskritai užklausinėjimas yra labai gera technika. Tada pacientas atsigręžia į save. Ko jam pačiam reikia. Ko jam iš tiesų reikia ir ko jis tikisi. Kaimynai kalba tik apie ką daryti, bet išgydytojo turi išeiti suvokdamas kodėl taip reikia daryti. Bent jau man taip atrodo. Ir kiek yra laiko, stengiuosi tai perduoti pacientams. Kodėl reikia arba nereikia vaistų. Kodėl reikia ar nereikia reabilitacijos. Kodėl reikia ar nereikia tyrimų. Kodėl reikia ar nereikia siuntimo. Kodėl reiki ar nereikia tęsti nedarbingumą. Ir ne visad tai pavyksta. Net ne visad norisi.

Gydo ne tik terapijos metodai ar medžiagos, bet ir ryšys. Paciento ir gydytojo ryšys. Ir jis turi būti abipusis. Tada jis geras. Todėl nieko tokio, jei pacientai nusprendžia pakeisti gydytoją. Todėl ir mes neįsižeidžiame, kai kartais jie pasigedę savo gydytojos nuspręsdavo ateiti tada, kai ji pasveiks. Arba kol kas tik išsirašyti vaistų, o kitką su savo gydytoja. Kartais net šiek tiek frustruodavo, kad, atrodo, pradedi rūpintis kokia įdomia žmogaus problema, o tada teks vėl grįžti (nai nai nai, vieną tokį pacientą pas save užsirašėm. Iš pradžių mūsų gydytoja nebuvo sužavėta, kad jai svetimų prirašėm, paskui jai pačiai įdomu pasidarė). Nu arba, kad ateina kažkokie pirmą kartą matomi žmonės ir jų neparina iš mūsų prašyti išspręsti visas jų gyvenimo problemas per 15 minučių. Woah, chill, leiskite bent kortelę pavartyti.

Sveiki, esu Emilija ir esu įsimylėjusi savo darbą.

_______

* Savo kabinto, tokio, kuriuo su niekuo nereikia dalintis ir ant kurio užrašyta tik viena pavardė (su visais titulais) turėjimas yra turbomegaosom statuso indikatorius. Čia kaip kokiame ofise iš cubickle pereiti į normalų kabinetą su nuosava erdve.

** Nors retkarčiais tenka paskui išvežti, t.y. iškviesti greitąją, nes žiūri, kad biški tokia nebepoliklinikinė būklė atsiradusi.

*** Mano svajonė turėti 30 minučių konsultacijai. Tada būtų didesnė tikimybė, kad tai įvyks, nei dabar. Nors dabar tai suskaldoma į daug vizitų ir pacientas išmokomas režimo per kelis kartus.

Shaolin vienuolis pataria: yea or ney?

Paskelbta: 2014 10 26 | Emilija

Dažnai internetuose būna sveikatos patarimų, kurių vieni labai optimistiniai, kiti absurdiški, dar vieni gal net žalingi, dauguma prieštaraujantys vieni kitiems. (Bet ir gydytojų patarimai, būna, prieštarauja vieni kitiems). Tai šiandien vienas žmogus garsiai skaitė tuos patarimus, o aš bandžiau sugalvoti, kodėl taip galėtų, ar negalėtų būti. Disclaimer: čia bus viskas iš serijos skaičiau internete, o ne moksliškai pagrįsta informacija.

10 Shaolin vienuolio patarimų kaip išlikti amžinai jaunam (tekstas anglų kalba). Dar pažiūrėjau ypatingo patikimumo šaltiniuose (VBS*) kiek gyvena tie vienuoliai. Nu tai vidutinis amžius apie 70-80 metų, yra išgyvenančių iki 100-110 metų.

1) Nemąstyk per daug. Mąstymas atima energiją. Mąstydami galite atrodyti vyresni.
Smegenys suvartoja sąlyginai daug gliukozės, palyginus su jų mase. Tai taip, mąstymas eikvoja energiją. Bet kai nuolatos darai tas pačias procedūras, tai smegenims nereikia iš naujo galvoti kaip ką atlikti, tai energijos sueikvoja kur kas mažiau. Pvz. rašymas ranka, kai mokotės, eikvoja daug energijos. Dabar beveik visai neeikvoja. Kaip dėlioti žingsnius irgi neeikvoja, bet jei mokotės naujo šokio, eikvoja. Ir t.t. Todėl rutina, kuo daugiau rutinos, kuo daugiau kasdienių ritualų, kuriuos darote automatiškai, padeda taupyti energiją ir jos daugiau lieka mąstymui apie naujas problemas. Jei mąstote apie nekonstruktyvius ir nenaudingus dalykus (pvz. ar tai, ką jis pasakė, reiškia, kad jis mane myli, ar kad dar nelabai myli, o gal jis galvoja apie kitą, aaaaaaa), irgi veltui eikvojama energija, ir jos nelieka tobulėjimui ir kūrybai. Ar mąstymas sendina? Ką žinau. Nors Danielio Kahnemano knygoje skaičiau, kad kai žmonėms duodavo spręsti sunkius matematikos uždavinius, jų vyzdžiai prasiplėsdavo, širdies susitraukimų dažnis padidėdavo, kartais atsirasdavo raukšlė veide. Tai nebent tokiu būdu.

2) Nekalbėk per daug. Dauguma žmonių arba daro, arba kalba. Geriau daryti.
Kaip veikia kalbėjimas: įsijungia veido, burnos raumenys, įsijungia mąstymas – eikvojama energija. Tada po žodžiu susilauki atsako, tada dar daugiau kalbi, įsikalbi, susikuri abejones. Arba pamiršti kodėl išvis pradėjai kažką daryti. Arba įklimpsti į savitiksles diskusijas. Prarandi energiją ir laiką. Bet iš kitos pusės, kalbėjimas padeda surasti naujų požiūrio taškų ar geresni priėjimą prie problemos sprendimo. Bet jei to nereikia, tai elkis, kaip Nike sako:

3) Kai dirbi, dirbk 40 minučių ir 10 minučių ilsėkis. Kai į kažką žiūri visą laiką, tai gali pakenkti akims, vidaus organams ir ramybei.
Šitas fainas. Dėl 40/10 rašė dar Frederick Winslow Tayloras „Moksliniuose valdymo principuose„. Minutės gal nebuvo visiškai tokios pat, bet darbo ciklas truko mažiau ne valandą, poilsio ciklas sudarė apie 15-25% darbo laiko. Ką duoda toks cikliškumas: išmokta rutina padeda efektyviai naudoti vidinius resursus ir nesukti galvos kada kiek dirbti, kada ilsėtis. Nusistatai laiką ir dirbti kaip robotukas. Nieko čia blogo. Kai dirbi kažkiek laiko, o žinai, kad turėsi apibrėžtos trukmės pertraukėlę, tai yra atpildas, kuris skatina dirbti produktyviau. Jei nuolatos esi susikoncentravęs ties viena užduotimi be pertraukos, prastėja dėmesio kokybė ir daugėja klaidų. Iš to galima spėlioti, kad nepertraukiamas darbas sukelia frustraciją kada visa tai baigisis, bet jei žinai, kad už 12 minučių bus pertrauka, viskas gerai. Kaip ilgas darbas tai pakenkia vidaus organams neįsivaizduoju. Na, gal imi nervintis, tada padaugėja kortizolio, tada į kraują išmetama daugiau gliukozės iš atsargų, gal suintensyvėja oksidacinis stresas. Bet manęs mano pačios šie svarstymai neįtikina. Kokios jūsų mintys?

4) Kai esi laimingas, turi kontroliuoti savo laimės kiekį, jei prarasi kontrolę, pažeisi savo plaučių energiją.
What? Kaip? Kas čia? Na, tarkime, plaučius pažeisti gali tokiu atveju, kad esi labai laimingas, tada daug juokiesi, kai juokiesi daug įkvepi visokio bullshit ir gali pasigauti infekciją. Arba įkvėpti kietųjų dalelių. Arba dar kokio brudo. Viskas aišku ir mechaniškas. Bet kas yra ta lung energy? Kodėl būtent plaučių? Bet šiaip įdomu. Nes visokie laimės guru moko, kad kuo daugiau laimės, tuo geriau, o čia sako, kad laimė turi būti saikinga. Saikinga nereiškia prieverstinio susiliūdinimo, kai linksma. Kituose kinų „medicinos“ „šaltiniuose“ rašo, kad liūdesys ir pyktis taip pat žaloja plaučių energiją. Bandžiau rasti kokios nors moksliškesnės informacijos, gal plaučiuose yra kokia neuroendokrininė sistema. Taip, yra. Kaip ji susijusi su laimės kontrole, nesuprantu, bet mistiškos energijos plaučiams negamina.

5) Nebūk per daug susirūpinęs ar piktas, nes pyktis ir išgyvenimai gali pažeisti kepenis ir žarnyną.
Yra žmonių, kuriuos neigiamos emocijos skatina apsiryti. Ir geriausia, kokio junk food. Tai tokiu atveju taip, kepenys ir žarnynas verkia. Kai gauna alkoholio, net ir mažus kiekius, irgi verkia. O normalių, tyrimais pagrįstų įrodymų, kaip emocijos veikia kūną rasti sunku, na, bent aš nerandu patikimų šaltinių, o tik vėl VBS, kurie geriausiu atveju paremti asmeninėmis, ar kitų žmonių patirtimis, kas galėjo įvykti dėl paprasčiausio atsitiktinumo. Tai, kad pykstant sunkiau virškinama, nebūtinai bus dėl pykčio. Arba, kad nebūtinai blogas virškinimas bus pykčio priežastis. Žodžiu, koreliacija nerodo priežasties.

6) Kai valgai, nevalgyk per daug, visados būk tikras, kad dar nesi iki galo sotus, nes sotumas gali pažeisti blužnį. Kai jautiesi šiek tiek išalkęs, truputį užkąsk.
Vėl – kodėl būtent blužnis. Blužnis užsiima kraujodara, yra imuninės sistemos organas ir dar yra savotiškas kraujo ląstelių kapinynas. Šiaip dėl valgymo viskas gerai. Nes yra sotumas fizinis ir sotumas cheminis. Cheminis sotumas tai tada, kai prasideda virškinimas ir į smegenis nueina signalas, va, gavome maistinų medžiagų, nereikia signalizuoti feed me. Fizinis sotumas yra toks, kai išsitempia skrandis ir jaučia, kad gavo maisto. Skrandį galima apgauti į jį įpilanat stiklinę vandens. Todėl daug kur galima rasti, kad norint sulieknėti prieš valgant būtina išgerti stiklinę vandens, jei alkis po to nepraeina, galima valgyti. Taigi, fizinis sotumas suvokiamas greičiau, nei cheminis, bet jei valgai mažo tūrio, bet maistingą maistą, tai energijos gali gauti pakankamai, bet vis dar jausi alkį. Tai kol dar nesujauti visiškai sotus, galima keltis, tikrasis sotumo pojūtis ateis po kurio laiko. Bet kaip persivalgymas pažeidžia blužnį nesugalvoju. Bet štai senovės kinai tikėjo, kad kepenys, kasa ir blužnis yra virškinimo organai.

7) Kai ką nors darai, skirk tiek laiko, kiek tau reikia, neskubėk per daug. Prisimink, „neskubėk ir būsi pirmas“.
Skubėjimas sukelia stresą. Sukelia neatidumą, o po to reikia daugiau taisyti, kas yra baisiai neekonomiška, nes vėl gaištamas laikas. Galima dar grįžti prie ankstesnio patarimo – dirbti su tam tikromis pertraukomis, pagal savo rutiną.

8) Jei visą laiką atliksi tik fizinius pratimus, bet niekada neužsiimsi Qigong, gali prarasti vidinę pusiausvyrą ir tapsi nekantrus. Prarasi savo kūno Yin. Pratimai padeda palaikyti pusiausvyrą tarp Yin ir Yang.
Qigong (či-kung arba či-gung: či – gyvybinė energija, kung – pilnatvė, užbaigtumas) yra tam tikri senovės kinų medicinos pratimai (bet ne visai pratimai, greičiau sveikatos sistema), apimanti tam tikras kūno pozas, kvėpavimą, mąstymo sutelkimą, sufokusavimą. Pozos gali būti statinės ir dinaminės, kvėpavimo tempas, dažnis, gylis yra sąmoningai reguliuojama, o mąstymo apie kažką konkretaus, arba kaip tik, minčių nukreipimas. Dažnai ši sistema prakatikuojama tarp kovos menų atstovų, ypač kung-fu, siekiant susikoncentruoti į savo kūną ir išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir proto. Iš dalies tokią patirtį galima gauti per sąmoningą kvėpavimą, meditaciją ar mindfullness praktikas, bet tai bus tik fragmentai. Kadangi judesiai labai lengvi (light), juos gali atlikti ir ne tokie fiziškai pajėgūs žmonės. Čia labai rytietiška. Nežinau ar Lietuvoje kur nors galima išmokti Qigong technikos. patys kinai sako, kad tai nėra panacėja, bet padeda palaikyti balansą tarp kūno ir proto, tai sąmonėjimo proceso dalis, įsigilinimo į save, minčių nuraminimo technika. Iš vakarietiškos medicinos pusės žiūrint, tai yra tai, ko trūksta mums – to suvokimo, kad esi pats atsakingas už save ir savo kūną, kad padėti pirmiausia gali pats, o ne sveiktos apsaugos sistema ir valstybė (kadangi dirbame poliklinikoje su vedėja, vis ateina nepatenkintų pacientų skųstis, kur žiūri valstybė, kodėl nesirūpina žmonių sveikata. Nu begėdė gi ta valstybė, kai paklausai). Yin ir Yang daugelis turbūt žino – tai dvi, viena kitą papildančios ir viena nuo kitos priklausomos prieštaros, kurios kartu yra ir viena kitos dalis: chaosas ir tvarka, šviesa ir tamsa, kūnas ir siela (mano žodyne siela yra jausmų, mąstymo ir valios derinys), etc.

9) Jei visą laiką užsiimsi tik meditacija, Qigong, ramiais ir lengvais užsiėmimais, bet niekada nedarysi fizinių pratimų, negausi Yang energijos, taigi, galiausiai ją prarasi.
Kitaip kalbant, jei būsi susitelkęs tik į sielos dalykus, nusilps kūnas. Bendrai sveikatai palaikyti būtina fizinė veikla. Kardiologai sako, kad prieš paskiriant vaistus kraujospūdžiui mažinti, žmogus prieš tai turi išbandyti bent vidutinį fizinį krūvį, kas prilygsta 5-7 kartais per savaitę bent po 30 minučių cardio pratimų: ėjimo, plaukimo, bėgimo. Arba po 12 jėgos pratimų kiekvienai treniruojamai raumenų grupei. O geriausia derinti cardio ir jėgos pratimus.

10) Shaolin Gong Fu visą tai suteikia. Treniruočių tikslas yra palaikyti pusiausvyrą tarp Yin ir Yang. Valandų skaičius nesvarbus. Svarbiausia suprasti ko reikia tavo kūnui.
Dabar pagalvokime, kaip tai yra realu moderniame pasaulyje. Kuriame yra vyturių diktatūra, sakanti, kad darbe turi būti aštuntą, kai dirbti kartais tenka tiek, kad net neturi kada nueiti į tualetą ar pavalgyti. Visi tie patarimai veikia tada, kai yra nuoseklus įprotis yra įsišaknijęs gyvenimo būdas. Tik tada. Prie to galima prieiti palaipsniui, susikuriant rutinas, atsisakant žalojančių minčių**, išmokstant suvaldyti emocijas per meditaciją, maldą, sprotą, žaidimus ar bet ką, kas atitinka jūsų skonį ir poreikius. Vienuolystė ir griežtas asketizmas kai kam tinka, bet turbūt būtų per daug radikalus sprendimas. Bet suvokimas, kad nesi vien fizinė būtybė, kuriai nereikia meno, grožio ir ramaus susitelkimo, arba vien šventoji dvasia, kuriai nereikia valgyti, kvėpuoti ir užsiimti seksu, yra pasiekiamas, kaip ir balanso suradimas.

Iš esmės šituos patarimus galima sutraukti iki darbo-poilsio, kūno-dvasios režimo paisymo. Ir įsiklausyti į save, į savo poreikius.

______________

* Viena bobutė sakė – šaltinis kuriuo dažniausiai remiasi pletkologai ir gerųjų naujienų skleidėjai.

** Yra daug kritikos pozityviam mąstymui, kad jis visiškas šūdas. Nes tada tiesiog susitaikai, atleidi, nuryji ir toliau palaimingu veideliu leidiesi išnaudojamas, valdomas sistemos ar panašiai. Pozityvistai dar įsivaizduoja, kad pozityviai apie kažką mąstydami automatiškai tampa geresni ir stuff pasidaro savaime vien nuo to, kad jie teigiamai galvoja. Tai yra blogai, nes susitelki ne į darymą, rizikos vertinimą, o tiesiog esi kažkos užkoučintas. Sutinku. Bet kai kuriais atvejais, kai negali dalykams turėti įtakos, pozityvus mąstymas nukrauna įtampą ir negaišti laiko savigailai. Tiesiog atsiriboji ir tiek. Prie žalingų minčių nepriskiriu ir sportinio heitinimo. Čia tokie protiniai pratimai, kai surandi kokią kvailybę, vidutinybę ar kitokią kategoriją, ir iš jos juokiesi, ją menkini ir būni labai fainas, nes tu toks nesi, esi geresnis. Žodžiu, vėl viskas atsiremia į tai, kad balansas yra sveika. Reikia pozityvo, reikia ir heito. Pasimokykite iš šio katinuko.

Žaidžiam daktarus

Paskelbta: 2014 10 22 | Emilija

Yra toks dalykas kaip peer-presure, tai mano aplinkoje yra netolerancija deminutyvams. Deminutyvai yra aktyvios agresijos išraiška. Ir bendraudama su pacientais labai stengiuosi jų nevartoti. Bet būna, ateina koks nors pacientas vaistukų išsirašyti. Ausis rėžia. Na, tiek, to. Bet štai kita rezidentė, su kuria dirbu, neturi tos netolerancijos deminutyvams, tai vaistukus ir išrašinėja. Kartais girdime kaip pacientai burbuliuoja ką čia dešimt minučių vaistus išrašinėti.

Tai dabar papasakosiu kaip susidaro dešimt minučių. Ateina žmogus. Žmogus. Ne vaistų gėrimo ir pinigų leidimo automatas. Tai su tuo žmogumi reikia pasikalbėti. Bent jau apie tai, kaip sekasi vartojant vaistus pasiekti gydymo ar kontrolės tikslus. Jei blogai, tada mąstome ką daryti. Būna, dozę padidiname, būna sumažiname. Būna, pridedame naują, ar nuimame kokį vaistą. Dar kartais pacientai nusprendžia, kad jiems reikia kokio konkretaus vaisto. Tada aiškinamės kodėl taip mano. Jei norai pagrįsti, tada galima išrašyti. Jei nepagrįsti, o dažniausiai nepagrįsti, nes kaimynai yra didžiausias sveikatos autoritetai. Reikia pagrįsti, kodėl neskiri ir įrodyti, kad, visgi, tu esi autoritetas. Bet čia pokalbiai. Dar yra rašymo dalis. Jei turite kompensuojamųjų vaistų pasą, pažiūrėkite į paliktas grafas. Tai jas reikia užpildyti, labai labai tiksliai, o paskui perrašyti į ambulatorinę kortelę. Ir nurašyti kiekvieno recepto numerį. Ranka. Nes kompais būtų per lengva. Ir dar ten yra šiek tiek matematikos. suskaičiuoti iki kada galioja receptas ar kiek tablečių išrašyti, ypač jei pacientas vartoja dvi dienas vienaip, dvi dienas kitaip, o tris dienas dar kitaip. Na, bet čia taip reikia. Jei nauji vaistai, tada reikia pasižiūrėti kokį kompensacijos kodą įrašyti. Vieni varto knygas, bet man labai patinka internetas ir naudojuosi puslapiu gydytojams apie vaistus. Ten tas pats kaip knygoje, tik viskas vienoje vietoje ir gražiai ir moderniai (#kaip_reikia). Nu, ir dozę pasižiūrim. Ir pavadinimą, nes pacientai ar vyresni gydytojai firminius surašo. Viskas ranka. Nes teoriškai tai el. recepto sistema yra. Visos vaistinės kompiuterius turi, vaistininkai gydytojų keverzones permaigo klaviatūra į juos. Bet čia gydymo įstaigos apsileidusios, nes žmogų išlaikyti pigiau už kompiuterį, joms taip atrodo. Ne, nu tai jo, kai moki tik truputį daugiau nei minimumą, tai kompas belekaip brangiau. Dar, įsivaizduokite, reikės žmones jais naudotis mokyti. Ū, siaubingos išlaidos. O gal dar personalas spaudintuvų užsinorės. Išvis išlaidavimas. Ne, geriau laikykime kačiukui megztinius mezgantį personalą.

Šiaip beveik visi pacientai yra normalūs ir mandagūs, bet kai kurie labai faini. Išrašai receptus, tada persigalvoja, nusprendžia, kad reikia kitokiai trukmei, nei sakė ir pradžių. Šypt. Jei gali, patvarkai. Pvz papildomą receptą gydymui tęsti rašai. Jei ne, tada palieki ir atsiprašai, kad nepaklausei prieš išrašinėdamas (nes nors kuo daugiau dirbu su pacientais ir vis daugiau randu skirtumų tarp jų ir klientų, bet vis tiek savo darbą iš dalies vadinčiau klientų aptarnavimu), dar pasiūlai kaip galima su šituo receptu vartoti pagal tikrą poreikį. Arba išrašai, atiduodi, atsisveikini, prisimena, kad dar tų vaistukų miegui nori. Vėl iš naujo ritualas (viduje kenti, nes gamini babytę-narkomanę). Arba paklausi ar suvartojo vaistus, sako, kad taip. Išrašai, prisimena, kad dar turi dėžutę ir kad negalėjai išrašyti. Arba atvirkščiai, sako, kad geria po vieną tabletę, prašo išrašyti pusei metų. Išrašai (ir dar šešis receptus kitiems jo vartojamiems vaistams po pusę metų). Nusiperka vaistus. Grįžta prisiminęs, kad vartoja po dvi tabletes ir prašo pataisyti receptą. Vėl atsiprašai. Paaiškini, kad ateitų, kai baigsis vaistai ir tada išrašysime iš naujo, parašę, kad vaistai baigėsi, nes gydymo režimas toks ir toks, o ne toks, kaip klaidingame recepte ir taip reikia, viskas čia ok. Atsiprašome, kad sukėlėme nepatogumų.

Ai, su kolege dirbame vienos už sergančią gydytoja. Na kaip, vienos, su slauge. Sesute. Kuri sako, kad moka išrašinėti vaistus, kad šiaip daug ką moka, tokia beveik daktaras, bet aha, tikrai. Kaip ten sako, velnias slypi detalėse. Tai va tos detalės ir yra gydytojo darbas. Va dėl tų detalių ir galima atskirti kurie receptai padirbti, o kurie tikri. Va todėl sesučių darbas poliklinikoje yra pildyti papildomą dokumentaciją, užrašinėti lapukus siuntimams ir panašiai. Ten irgi reikia žinių, bet ten nėra tokios pinigus kainuojančios atsakomybės. Pasikartosiu – pinigus.

Ai, dar pacientai ateina ir sako, kad jiems reikia siuntimo. Paklausi kodėl. Supranti, kad nereikia. Bet jie jau užsirašė. Varge mano. Nu tada reikia apsimesti, kad čia yra kažkas rimto. O viduje tyliai mirštu, kaip švaistomi valstybės pinigai ir veltui formuojamos eilės, nes net rezidentai kai kurias žmonių problemas gali sutvarkyti, nereikia jums tų kardiologų, chirurgų ar nervų ligų gydytojų. Nu tiesiog nereikia. Bet vis tiek parašai kitam gydytojui, kodėl siunti pas jį konsultuoti. Kartais atsisuku į pacientą ir sakau ką man dabar apie jus rašyti? Kartais pavyksta atkabėti. Ypač jei nėra eilės už durų. Dar labiau, kai dar nebūna pasiėmę iš anksto talonėlio. Jaučiu kai užaugsiu ir būsiu pikta, sakysiu, kad galite eiti už savo pinigus, nes siuntimo jums nereikia. Vaistus sukoreguoti ir aš moku, operacijos jūs vis tiek nenorite ir ne, jums nėra Ebolos. Vienas pacientas teiravosi, ar ja neserga. Prieš tai paklausęs ar koks nors jo simptomas nėra vėžys. Ne, ne vėžys.

Norite sužinoti, kas yra specialistų konsultacijos? Įsivaizduokite šeimos gydytoją Jis teoriškai moka visą mediciną. Jis prižiūri pacientą nuo iki. Ir jam kartais gali būti kažkas neaišku. Arba kaip tik aišku, bet tas aiškumas peržengia kompetencijos ribas. Pvz įtari smegenų naviką,o patvirtinimui nori smegenų MRT. Brangių tyrimų šeimistai neišrašo, be to smegenų neoperuoja, tai siunčia, kad jį, šeimos gydytoją (ar šiaip bet kurį siunčiantį), o ne pacientą, pakonsultuotų. Tai va, konsultacija yra kito gydytojo paaiškinimas šeimistui (ar kitam specialistui) apie pacientą. Siuntimas yra vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. Konsultacija yra kitas vieno gydytojo laiškas kitam gydytojui. (Smegenų vėžio niekam dar neįtarėme. Bet buvo šiaip daug įdomių atvejų) Kai tai supranti, kur kas atsakingiau rašai siuntimus, nes galvoji, ar pats gavęs tokį siuntimą suprastum ko iš tavęs tikisi kitas gydytojas.

Ach. Įdomūs atvejai. Šiaip jų daug. Bent po kelis kasdien. Nu rimtai. Pavyzdžiui, seilių liaukų akmenligė. Arba tikras nugaros skausmas. Tikras, tai todėl, kad nugaros, todėl, kad yra nervų pažeidimas ir tada kai tikrai reikia nervų ligų gydytojo. Ten su kojų tirpimu, juntamu temperatūrų skirtumu, o atliekant įvairius mėginius gaunami akivaizdūs skirtumai. „Netikras“, kai pageri paracetamolio, padarai mankštą ir susigyveni. Ne todėl, kad neskauda, o todėl, kad nemirštama ir todėl, kad luošumas negresia. Bet tas „netikras“ yra irgi įdomu, nes būna labai dažnai. Ir labai dažnai žmonės dėl to nori nedarbingumo. Tai įdomu dar iš socialinės ir komunikacinės pusės. Arba visokie bėrimai, mazgai keistose vietose, niekada nematyti simptomai. Tai yra rewarding. Arba kai paskiri gydymą, po savaitės grįžta kontrolei pacientai, pasitaisę, laimingi, sako ačiū, daktare. Nu arba šiaip kai nusišypso. Arba kai turi įdomų vardą ir būna malonūs. Tokių dauguma.

– Kaip jaučiatės?
– Dėkui, viskas blogai. Bet šiaip nesiskundžiu niekuo. Atėjau vaistų.

Tai va, jei pradžioje pasirodžiau labai grumpy, tai šiaip esu labai patenkinta tiek savo darbu, tiek savo darboviete. O pacientai elgiasi pagal profesiją, t.y. būna ligoniai, pacientai, kenčiantys žmonės. Patikėkite, koks geras jausmas yra žinoti, kad padedi kitam žmogui, kad palengvini, nors truputį, jų gyvenimą. Ir dar labai gera yra mokytis ir sužinoti naujų dalykų, ir už ko nepatyrimą tavęs niekas netarkuoja, kai bendrauja kaip su kolega. Apskritai, personalas toks malonus ir pasiryžęs padėti. Ir pacientai supratingi. Nors biurokratinių šūdų galėtų būti ir mažiau, ar bent jau jie neturėtų būti gydytojo kompetencija.

Kad suprastum, žodžiai nebūtini

Paskelbta: 2014 10 01 | Emilija

Ar būna, kad kažkas neduoda viduje ramybės? Žinoma, kad būna. Ir tai prasimuša per nuolat kartojamas tas pačias frazes tik skirtingiems žmonėms, per straipsnius skaitomus iš serijos Psichologija tau, penktą kartą zulinant tas pačias nuskaitytas banalybėmis perpildytas self-help knygeles (nors jei žinutė nauja, niekada negirdėta, o pats taip šauniai nesugebi sugalvoti, tai gal ne tokia ir banalybė), per kompulsyviai rūkomas cigaretes ar ritualinį alkoholio vartojimą (tam tikra proga, tam tikrame inde, su tam tikrais žmonėmis ar tam tikra rūšis – bet kas, iš ko padaromas ritualas). Galbūt grauži save tiek, kad tikrąja to žodžio prasme susigrauži – atsiranda nugręžti dantys (arba bruksizmas), virškinimo sutrikimai, miego sutrikimai ir panašiai. Dar būna, kad nepripažįsti, kad kažkas tave graužia ir tada darai meną, mokslą ar pinigus. Arba pripažįsti, bet darai meną, mokslą ar pinigus, nes nenori galvoti, nes nieko nėra nuodingiau už overthinking. Skaitykite toliau →

Sutikti aušrą darbe

Paskelbta: 2014 09 22 | Emilija

Pusė aštuonių vakaro. Žmonės perka maistą vakarienei, jiems savaitgalis. Autobuse krykštauja patys sau faini paaugliai, tada išlipa, eis daryti namų darbų. Santariškių stotelėje išlipu vienintelė. Autobuse lieka dar viena keleivė. Greičiausiai ir ji namo važiuoja. Kai priėjau prie pagrindinio įėjimo, akimirką sudvejojau ar bus atidaryta. Dienos metu beveik visada tos durys varstosi. Bet viskas gerai, atidaryta. Dažnai ligoninės vakarais įėjimą palieka tik per Priėmimo skyrių. Bet viskas gerai. Ligoninė tuščia. Tik šlepsi pavieniai pižamuoti pasiklydėliai, vedini maišeliais, kurie pasibaigia šlapimo pūslės kateteriu. Arba kurie įsikibę veža lašelinę. Bet šiaip tuščia. Skubu atsižymėti visuose skyriuose ir paleisti prieš mane budėjusią rezidentę. Išleidžiu, o ji man dar įduoda arbatos pakelių, nes šilti skysčiai naktį geriau. Skaitykite toliau →

Emilijos užrašai

Temos Archyvai: Medicina