Temos Archyvai: Medicina

Praktika, klinikos, pacientai, gydytojai ir kaip viskas tarpusavyje sąveikauja

Kodėl bijoma kosulio ir kada juo verta susirūpinti

Paskelbta: |

Beveik baigiau kosėti, prieš dvi savaites buvau suslogavusi, porą dienų atrodė, kad jau paskutinioji, bet žinau, kad čia tik taip atrodo, o iš tiesų tik kūnas liepia eit pagulėt, pamiegot ir paniekoneveikt, atstoti nuo savęs ir jis pats susitvarkys, taigi, atstojau nuo savęs, pasveikau, o dabar kosčiu sveikimo kosuliu ir apie jį mąstau. 

Kosulys yra tas simptomas, dėl kurio labai dažnai žmonės kreipiasi į gydytojus ir labai dažnai gydytojai neturi ką pasiūlyti, tad ima siūlyti placebo vertės priemones, nes pacientai jų nesupras, jei pasakysi nedaryti nieko, ir palyginus retais atvejais reikia medicinos labiau, nei slaugos.

Dažnas kosintysis jaučiasi kaip Šventasis Sebastijonas šiame 1625 Hendrick ter Brugghen paveiksle

Fantazuoju, iš kur atsirado tikėjimasis, kad kai pradedi kosėti tuoj pat ir pasveiksi, kad kosulio nebuvimas žymi sveikatą, o ne atvirkščiai, jo buvimas. Fantazuoju, kad medicinos pažanga buvo tokia staigi, tokia greita, kad mitologija ir iš kartos į kartą perduodami mokymai nespėjo prisivyti. Jei kosulys liga – jo nebuvimas sveikata. Ir jei vaistai gali išgydyt vėžį, ar rečiausias, sunkiausias ligas sukontroliuoti, tai tikrai galės įveikti kažką tokio paprasto, kaip peršalimas.

Prieš šimtą metų ilgai besitęsiantis kosulys (mėnesių mėnesiais ar net metais) reikšdavo džiovą, dabar vadinamą, tuberkuliozę, bakterinę infekciją, kuri anksčiau buvo mirtina, dabar išgydoma, nors gydymas ilgas, sudėtingas ir ne visada efektyvus, bet dabar visų mirčių kontekste sudaranti labai mažą dalį, ir vis tiek ji bijoma labiau, nei aukštas kraujo spaudimas, ar padidėjęs cholesterolis, kosulys, toks budrinantis ir akivaizdus, iškart piešia mirties scenarijų ir gena pas gydytojus prašyti vaistų, bet kokių vaistų, kad tik padėtų. Nors didesnė tikimybė, kad jie mirs dėl infarkto ar užsimušę kelyje viršydami greitį, nei nuo to, kas kosulį sukelia. Ypač jei „jau keturias dienas kosėju ir niekaip nepraeina”. 

Dar labai gąsdinantis kosulys, kuris dažnas, arba lojantis, arba su temperatūra – neabejotinai plaučių uždegimas, kitų priežasčių būti negali. Jei jau visa diena taip, reiškia, kad tik antibiotikai padės. Jei neatrodo, kad miršti, tai gal ir ne pneumonija, bet tikrai bronchitas.  Arba kažkas tikrai mirtino. Jei tolimas giminaitis sirgo plaučių vėžiu, apsvarstytas ir šis variantas, net jei esi niekada nerūkiusi dvidešimtmetė. Bet niekas neklausia, ar jiems ne kokliušas, arba difterija. Kai pasiūlau revakcinuotis nuo šitų ligų, beveik visi tuos žodžius išgirsta pirmą kartą, nes taip greitai pasimiršo šitų baisių ligų pavadinimai. Net jei kelis kartus viešai kalbi ta tema, susitikę asmeniškai, sako, kad jiems niekas nesakė persiskiepyti. O kadaise tiek vaikų mirdavo, iki kol nebuvo skiepų. Dabar šitos ligos snaudžia, tyko ir laukia, kol žmonės nustos skiepytis, kad vėl galėtų šiurpinti žmones ir atsiimtų savo garbę iš generinės pneumonijos ir bronchito.

Kosulys taip tapatinamas su liga, nei su sveiko, adaptyvaus kūno požymiu, kad dažnas net nežino, kad tai apsauginis refleksas.Staigus gilus įkvėpimas, tada krūtinės, taršonkaulinių, diafragmos ir net pilvo raumenų staigus susitraukimas išpučiant orą iš plaučių šimto kilometrų per valandą greičiu, tam, kad pašalintų kliuvinį. Tas kliuvinys gali būti bet kad nuo blogai nuryto kąsnio, virusų pažeisto kvėpavimo takų epitelio iki kaimyno bute užsirūkytos cigaretės dūmo, tokia galybė priežasčių, ko kūnas ima saugotis ir bando išstumti lauk. Kartais net tikros priežasties seniai nebėra, audiniai tik savo ramiu tempu gyja, panašiai kaip oda po įdrėskimo, nervina, erzina, apie save primena ir tarsi pats kūnas bando iškosėti kosulį lauk, kol ima skaudėti pilvą ir visus šonus. 

Kiekviena baimė, net jei atrodo neracionaliai, neadekvačiai per didelė, turi pagrindą. Mūsų kūnai dešimtis tūkstančių metų buvę apsupti nesvetingos aplinkos, taršos, bado ir skurdo, dabar tarpsta nefiziologišjoje gausybėje ir pertekliuje, o namai, iššveisti vos ne iki sterilumo. Keli dešimtmečiai švaros, prevencijos ir efektyvios medicinos yra mirksnis amžinybės kontekste, kuriame formavosi archetipai. Kosulys dabartyje labiau skelbia, kad reikia būti budriam, nei pranašauja laidotuves.

Kaip jau minėjau anksčiau, kosulys yra apsauginis refleksas. Jis kyla, kai cheminis arba mechaninis dirgiklis paliečia sensorinius, arba juntamuosius, receptorius, kurie yra ryklėje, gerklose, trachėjoje ir bronchuose ir siunčia signalą į smegenyse esantį kvėpavimą centrą, iš čia, daugiausiai per klajoklį nervą, ateina signalas į motorinius, arba judinamuosius, receptorius ir raumenys susitraukia, pašalintų dirgiklį. Dažnai žmonės galvoja, kad kosulys reiškia problemą plaučiuose, bet receptorių yra ir žymiai aukščiau, todėl kosulys atsiranda žymiai anksčiau, nei būna pažeisti plaučiai, prisiminkite – kosulio paskirtis saugoti plaučius. Todėl nėra vaistų, kurie kosulį gydo, nes jo gydyti nereikia, būna tokių, kurie palengvina simptomus. Pavyzdžiui palengvina gleivių iškosėjimą, išplečia bronchus, slopina kvėpavimo centrą, bet nei vieni nesutrumpina sveikimo trukmės. Antibiotikai žudo bakterijas, bet bakterinės kosulio priežastys yra retos ir labiau būdingos tiems, kurie vaizduoja didvyrius ir eina dirbt prisigėrę paracetamolinių vaistų, arba sergantiems kitomis lėtinėmis ligomis, nei tiems, kurie kosėti pradėjo prieš penkias dienas ir kurių temperatūra neišeina iš normalaus intervalo. 

Susirgus ūmia liga, sukelta bakterijų ar virusų, kūnas ima gintis išskirdamas daugiau sekretų, kad surištų ir mechaniškai pašalintų svetimas priešiškas gyvybės formas. Patys virusai irgi pažeidžia paviršinius ląstelių sluoksnius, vyksta mūšis, su daug mažų lavoniukų, kuriuos paskui reiškia iššnipršti su snargliais ir iškosėti. Po to, kai virusų jau nebelieka, lieka pažeistų ląstelių, kurios po truputį miršta, atsisluoksniuoja, o jų vietą užima naujos – tai vadinama epitelio regeneracija. Šio proceso trukmė individuali, bet rūkymas, fizinis neaktyvumas, nepakankama mityba ir skysčių vartojimas gali prailginti sveikimą. Normali kosulio trukmė yra apie dvi savaites, bet kartais gali užsitęsti ir iki aštuonių. 

Kai kosulys trunka daugiau kaip du mėnesius, jau vadinamas lėtiniu. Jei po persirgtos infekcijos galima ramiai sau kosėti ir negaišti laiko einant pas gydytojus, tai kai kosulys trunka du ir daugiau mėnesius pasirodyti reikia. Šiais laikais dažnesnės lėtinės plaučių ligos, nei mirtinos infekcijos, bet būna ir vėžių, refliukso, lėtinės slogos ar kitų priežasčių sukeltų kosulių, kuriuos padės atskirti gydytojas. Kada neverta eiti, tai kai kosulys trunka kelias dienas ir kartu nėra kitų įtartinų simptomų. Taip pat kosulys nereiškia, kad negalite eiti į darbą, ar kad esate pavojingas kitiems žmonėms.

Kada kosint būtina eiti pačias ar vesti vaiką pas gydytoją:

  1. Kosulys nepraeina daugiau kaip 8 savaites
  2. Atkosima gausiai tamsiai žalsvų-gelsvų skreplių
  3. Karščiuojama daugiau kaip 38,5°C IR nepadeda temperatūrą mažinantys vaistai
  4. Atsiranda dusulys, oro trūkumas, sunkumas ryti
  5. Girdisi švilpimas, švokštimas
  6. Alpstama, trinka sąmonė
  7. Jei vaikas nežaidžia, nesidomi aplinka, atsisako valgyti ir gerti
  8. Pradeda kristi svoris, atsiranda tinimai
  9. Atkosima kraujo ar rausvų skreplių
  10.  Kosulio metu vemiama
  11. Atsiranda skausmas krūtinėje

Kaip sau padėti ūmaus kosulio metu:

  1. Dažnai po nedaug gerti skysčius
  2. Čiulpti pastiles. Nėra skirtumo kokios, kuo didesnės ir lėčiau tirpsta tuo geriau. Nakčiai geriau rinktis neturinčias cukraus.
  3. Palaikyti nosies higieną

Pasaulinė hipertenzijos diena

Paskelbta: |

Klausiau podcastų, viename iš jų nagrinėja studiją, tai, kad važiavimas į darbą sumažina širdies ligų riziką. Ką čia nagrinėti, juk tas pats, kas nagrinėti, ar turtas turi teigiamos įtakos sveikatai – taip turi. Kritikuodamas, kad čia viso labo stebėjimo tyrimas, vis pamini dviratį, kaip prabangą, kad jei gali sau leisti dviratį, tai vadinasi dirbi darbą ir gyveni geroje vietoje ir esi pakankamai turtingas, kad galetum nusipirkti dviratį, kad nereiktėtų į darbą važinėti automobiliu. Podcastas, žinoma, amerikietiškas. Žodžiu, kadminančjų į darbą sveikata geresnė, dar nieko nereiškia, nes per mažai įrodymų, nes gal ne dėl paties judėjimo taip. Visiškai sutinku, stebėjimo tyrimai neprilygsta dvigubai akliems kontoliuojamas tyrimas.

Kitame podcaste, viena iš temų buvo apie tai, kad kalorijų skaičiavimo metodas visiškai neefektyvus mažinant svorį, nes apie kalorijas mąstome neteisingai. Kalorija yra energijos matas, ir tuo grindžiama, kad norint sulieknėt pakanka mažiau kalorijų reikia suvalgyti, nei sudeginama. Problema ta, kad kalorija nieko nepasako apie maisto kokybę ir kaip organizas į jį reguos. Dar didesnė problema, kad apskaičiavimai yra netikslūs, tiek kiek jų produktuose, tiek skaičiuojant kiek jų išeikvojama. Skaičiai nurodyti ant pakuočių gali būti su didesne nei 10% paklaida. Ir apskritai, antsvoris ir nutukimas didele dalimi yra emocinis dalykas. Pašnekovas pateikia receptą, kaip sulieknėti:

  1. Valgyti maistą, o ne produktus: daržovės, vaisiai, grūdai, žuvis mėsa, vietoje perdirbtų produktų, tokių kaip duona, dešros, ir visokie pusgaminiai.
  2. Valgyti tik tada kai esi alkanas ir nevalgyti, kai nesi. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, bet dažnai valgymas yra socialinė veikla ir kartais nemokame su žmonėmis kalbėtis nekramtydami.
  3. Low fat dažniausiai reikš, kad riebalai yra pakeisti cukrumi, tad nesižavėti etiketėmis ir apskritai nevalgyti priedėtinio cukraus. Pavyzdžiui vietoje saldžių gėrimų rinktis vandenį.

Jei skaitėtė Harari knygą Sapiens, tai žinote, kad žmogus nukonkuravo kitų rūšių žmones ir gyvūnus, nes moka fantazuoti. Ir ne tik moka, bet daro tai be atvangos, didžiają laiko dalį praleisdamas savo fantazijose. Fantazuoja, ar sveika judėti, fantazuoja, ar geriau skaičiuoti kalorijas, ar valgyti maistą kokį tik užsimanai (jei tai maistas, o ne koldūnai ir sasyskos). Kita mintis likusi iš tos knygos, tai kaip ilgai žmonės buvo klajokliai, kad agrarinis gyvenimo būdas yra sąlyginai trumpas rūšies kontekste, o dar trumpesnis miestietiškas gyvenimo būdas. Lietuvoje trečios-ketvirtos kartos miestietis veikiau išimtis, nei taisyklė.

Kai man pasidaro sunku pasirinkti, imu galvoti apie žmogų kaip apie rūšį, kaip apie gyvūną, biologinę būtybę. Vienas Santaros klinikų kardiologas per penkiaminutę yra pasakęs, kad žmonės veikia netinkamais eksploataciniais režimais. Galvoju, tai koks režimas yra tinkamas. Turbūt daug judėti, mažai valgyti, daugiausiai to, ką randi, bendrauti su gentainiais, žaisti, mylėtis, kariauti dėl teritorijos, pasakoti istorijas, klausytis istorijų, planuoti, galvoti apie pasėkmes ir neurotizuotis.

Kartais man atrodo, kad didysis mokslas, ypač medicinos, per daug pasimeta smulmenose ir mechanizmuose ir tada mes nematome žmogaus kaip individo. Ir mes taip įpratę gyventi savo galvose, kad pamirštame savo gyvūniškąją, kūniškąją prigimtį.

Juvenalis savo poemoje rašė, kad reikia melstis, kad sveikame kūne būtų sveika siela (kažkodėl išpopuliarėjo apkarpyta šios sentencijos versija, kuri viską keičia). Gegužės 17 yra pasaulinė Hipertenzijos diena, ligos, nuo kurios komplikacijų miršta daugiau kaip pusė tautiečių. Tai liga, kurią gali a kontroliuoti ar atitolinti gyvenimo būdu. Pirmiausia mylint save, įsiklausant į savo mintis ir jausmus, įprasminant savo buvimą, maldos ar meditacijos pagalba, o paskui bus lengviau ir judėti, ir sveikiau maitintis.

Sviestas prieš margariną: ką reikia žinoti apie transriebalus

Paskelbta: |

Už akių užkliuvo toks SAM ministro įsakymas V-964 (turintis įsigalioti nuo rugsėjo 1) apie vaikų įvairiose įstaigoje maitinimą. Mityba yra tokia labai įdomi ir net kontroversiška sritis, kur galima apie kiekvieną produktą rasti daug teiginių apie jų sveikumą, ir lygiai tiek pats įrodymų apie jų žalą. Pavyzdžiui pieno produktus, mėsą, kiaušinius. Ar net apie konkrečias grupes, kaip riebalai ar angliavandeniai. Netgi apie kiekvieną aminorūgštį galima rasti daugybę prieštaringos informacijos. Visgi apsistosiu ties vieninteliu punktu:

10.3. Sviestas, kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų rūgščių ne daugiau kaip 33 proc. bendrojo riebalų kiekio.

 

 

Skaitydama šitą jaučiuosi kaip laiko mašina nusikėlusi į devintąjį dešimtmetį ar dar senesnius laikus, kai natūralūs riebalai vis dar buvo laikomi žalingais.

Margarinas išrastas ir užpatentuotas 1869, prancūzų chemiko Hippolyte Mège-Mouriès, laimėjęs Napoleono III paskelbtą konkursą, kuriuos buvo siekta rasti alternatyvą sviestui, ir taip pamaitinti Prancūzijos karius ir varguomenę. Tuometinio margarino receptūra buvo kiek kitokia, nei dabar naudojamo, nes sudėtyje buvo gyvulinių riebalų. Plačiau pradėtas vartoti 20 a. pradžioje, per Didžiąją Depresiją JAV, nes buvo galima panaudoti nuo gamybos atlikusį sojų aliejų, ar bet kokį kitą augalinį aliejų, bet labiausiai dėl to, kad trūko sviesto, kurį ne visi galėjo ir įpirkti. Margarinas patogus, nesunkiai pagaminamas, labai ilgai galiojantis ir pigus. Būtent kaip pigus sviesto pakaitalas jis ir buvo žinomas, kol 1980-aisias neįgavo naujos, sveiko maisto, reputacijos. Spoiler alert: visiškai be pagrindo.

Esu anksčiau rašiusi, kaip cukraus pramonė suvertė kaltę riebalams apie širdies ir kraujagyslių ligas. Žmonėms pradėjus mirti nebe nuo infekcinių, o nuo širdies-kraujagyslių sistemos ligų, buvo surastas kaltininkai – mažo tankio lipoproteinai (MTL, angl. LDL) ir sočiosios riebalų rūgštys. Jų galima rasti visuose gyvūniniuose produktuose: mėsoje, taukuose, pieno produktuose, kiaušiniuose. Mintis buvo tokia: mirštančių nuo tokių ligų kaip insultas, infarktas, koronarinė širdies liga ir panašiai, kraujagyslių sienelės būdavo susiaurėjusios nuo aterosklerotinių plokštelių, kurias sudaro pakitęs cholesterolis. Iš tiesų viskas žymiai sudėtingiau, o cholesterolių įtaka čia žymiai mažesnė nei cukraus ar transriebalų.

Didelio tankio lipoproteinai (DTL, HDL), dar vadainami geruoju cholesteroliu, yra didelės molekulės, negalinčios praeiti ląstelių sienelių.  Kraujas jį nuneša į kepenis, kuriose tampa tulžimi. MTL yra mažos molekulės, kraujyje būna ilgą laiką, kol pasiekia ląsteles ir į jas įlenda, kus panaudojamas ląstelių atsinaujinimui ir hormonų, tokių kaip vitaminas D ar testosteronas, gamybai). Kai MTL yra per daug, jis nusėda ant kraujagyslių sienelių, susiformuoja plokštelė, kuri blokuoja kraujo tekėjimą, ar gali net visiškai aklinai užkimšti. Plokštelė gali atitrūkti, aplink ją susiformuoja krešulys, dar vadinamas trombu, kuris nukeliavęs į smegenis, plaučius, žarnyną ar dar kur nors gali užkimšti ir taip nužudyti. Toks yra labai suprimityvintas modelis. Iš tiesų pats savaime MTL nėra blogas, tas kurį suvalgome su maistu nėra blogas. Blogas jis tampa tada, kai jo molekulė pakinta – oksiduojasi. Laboratoriniai tyrimai matuojantys MTL koncentraciją, visgi dar išlieka aktualūs, nes kuo daugiau MTL, tuo daugiau šansų, kad jis tikrai taps blogas.

Buvo manyta, kad sotieji riebalai yra atsakingi už MTL padidėjimą kraujyje, taigi ir mirtinas širdies-kraujagyslių sistemos ligas. Margarinas sočiųjų riebalų rūgščių, kurios suteikia formą, neturi. Tai yra hidrinti augaliniai transriebalai, arba nesočiosios riebalų rūgštys, kurios cheminiu būdu apdorotos pakeičia savo erdvinę struktūrą, dėl to skystas aliejus tampa kietas ir tepus.

Taip devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjo lieso maisto kultas: liesas pienas, sumažinto riebumo jogurtai, ir, žinoma, sviestą pakeitė margarinas. Greitojo maisto restoranai vos ne per naktį nuo taukų perėjo prie augalinių aliejų ir margarino. Ypač išpopuliarėjo palmių aliejus, kaip neva sveikesnis pasirinkimas (pasirodė, kad yra atvirkščiai). Atsirado daug cukringų užkandžių „be riebalų“. Mirtingumas nuo kraujagyslių ir onkologinių ligų augo.

Prabėga dešimt metų ir ima nesustabdomai daugėti naujų klinikinių tyrimų. Vartojant sočiąsias riebalų rūgštis, kraujyje didėja tiek MTL, tiek DTL koncentracija, riebalų vartojimas nėra vienintelis mirštamumą didinantis faktorius. Pašalinus sočiuosius riebalus iš mitybos, mirštamumas nesumažėdavo. Atkreipus daugiau dėmesio į transriebalus buvo pastebėta, kad jų vartojimas iš tiesų yra katastrofiškas. Jie organizme sukelia tyliai rusenantį uždegimą, dėl ko padidėja aterosklerozės atvejų ir  mirtingumas nuo širdies-kraujagyslių sistemos ligų, išauga onkologinių ligų rizika. Kraujyje žymiai išauga MTL, trigliceridų ir uždegimo rodiklių kiekiai, sumažėja DTL. Paprastai kalbant, žmogaus organizmui, tai yra svetimos molekulės, o viską, kas svetima, reikia pulti. Nedidelis kiekis transriebalų susidaro natūraliai, tačiau perdirbtuose gaminiuose kiekiai pavojingai didesni.

Kokie pagrindiniai transriebalų šaltiniai? Iš principo bet koks perdirbtas maistas. Klasikinis pavyzdys yra margarinas. Taip pat tai pramoniniu būdu pagaminti kepiniai, bet koks aliejuje gruzdintas maistas, bulvių traškučiai, šaldytos tešlos, glaistai, varškės sūreliai, ledai, šaldyti pusgaminiai ir t.t.

Ant etikečių nebūna parašyta kiek transriebalų yra maiste, tačiau sudėtyje turi būti nurodyta yra ar nėra iš dalies hidrintų riebalų. Radus tokį užrašą, stengtis tokių produktų nepirkti iš vis, ar vartoti juos kaip galima rečiau. Įtartinai reikėtų žiūrėti ir į užrašą augaliniai riebalai – paprastai tai reiškia palmių aliejų, nes bet kas vertingesnio įrašoma konkrečiai.

Kodėl niekas nedaroma, kad šitos mirtinos dalys būtų pašalintos iš maisto?

Daroma. Danija buvo pirmoji šalis pasaulyje, uždraudusi naudoti transriebalus pramonėje (nurodžiusi maksimalią leidžiamą koncentraciją 100 g. produkto.), jos pavyzdžiu pasekė Šveicarija, Norvegija, Vengrija, Islandija. Didžiojoje Britanijoje tokie produktai buvo išimti iš prekybos ir liepta griežtai ženklinti. Nuo 2006 juos draudžiama naudoti restoranuose JAV. Europos sąjungoje yra nustatytos rekomendacijos, kad transriebalai neturėtų sudaryti daugiau kaip 1% dienos raciono.

Danijoje per mažiau nei 15 metų nuo transriebalų draudimo ženkliai sumažėjo mirčių nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.

Grįžkime prie margarino. Jame hidrintų riebalų kai kuriais atvejais gali būti net mažiau nei svieste (Australijoje margarine būna 0,2% transriebalų, o svieste apie 4%). Atsiradus tyrimų rodančių hidrintų riebalų žalą, buvo sugalvota mažiau sveikatai žalinga margarino gamybos technologija – intersterifikacija (nors nežinau ar tai tikslus lietuviškas terminas), kurios metu aliejai sukietinami nesukuriant transriebalų. Tyrimų, rodančių ilgalaikį tokio margarino vartojimą, nėra. Dabar gaminami margarinai būna praturtinti polinesočiosiomis riebalų rūgštimis (omega-3), kurios kaip tik turi apsauginį poveikį kraujagyslėms, vitaminais, dažikliais, emulsikliais ir kitokiais priedais, bet sočiųjų riebalų juose mažai.

Ar sviestas tikrai toks žalingas? Bloga jo reputacija irgi pagrįsta daugiau mitais ir nepilnomis išvadomis. Patys iš savęs riebalai nėra nei geri, nei blogi, kol vartojami su saiku. Sotieji riebalai naujesnių prospektyvinių studijų duomenimis nedidina mirtingumo. Sviesto kokybę daugiausiai lemia pienas, iš kurio jis padarytas – ar tai buvo iš pieno, kurį davė laisvėje žolę rupšnojusios ir po medžiu begulinėjančios linksmos karvutės, ar vargšės uždarytos tvartuose ir šertos iš maišelių.

Kaip ir viskas susiję su maistu, turi būti vertinama atsargiai ir pasvertai. Margarino šalininkai įrodinės koks svietas žalingas, o sviesto šalininkai įrodys jo palankumą sveikatai ir margarino žalą.

Nesu ekspertė ir negaliu atsakyti, ar margarinas geriau už sviestą. Kaip pilietei man labai nepatinka sveikatos apsaugos ministrų produktyvumas, siekiant aprašyti kiekvieną žingsnį. Manau, kad reguliavimų yra per daug. Ministro įsakymas šiuo atveju yra perteklinis, visiškai užtektų gairių ir rekomendacijų kaip maitinti vaikus. Ypač kai tyrimai mitybos srityje yra besikeičiantys greičiau nei ministrai.

Smurtas prieš vaikus kaip bejėgiškumas

Paskelbta: |

Įrašas publikuotas 2017 01 27 socialiniuose tinkluose 

Mark Nixon – Labai mylėti pliušiniai meškiukai

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja per vieną pamoką, jau neatsimenu kokiame kontekste, paminėjo, kad jos tėvai niekada netaikė fizinių bausmių. Buvo labai sunku patikėti. Kaip tai netaikė. Sakė, net į kampą nestatė. Apie rėkimą ar balso kėlimą jau neatsimenu.

Šis epizodas mane labai sukrėtė. Ilgai galvojau, kad ji meluoja ar maivosi, kad taip negali būti. Vaikystėje būdavo visai einamos temos, apie tai, kokio skonio beržinę košę kas valgo. Pavyzdžiui, kai muša su diržu, per nuogą užpakalį, ar per drabužius. Kiek smūgių kumščiais daugiausiai yra kas gavęs. Kokiais dar daiktais, be diržo, dar yra buvę mušti. Na, įsivaizduojat.

Mano vaikiškoje galvoje net nebuvo koncepto, kad įmanoma vaikų nemušti. Tai atrodė savaime suprantama, kaip pasakos prieš miegą, ar pusryčiai. Ir štai, suaugęs žmogus sako, kad nežino, kaip galima vaikus mušti. Savo vaikus. Vaikus.

Po kurio laiko ėmiau galvoti, kad gal ji nemelavo. Gal iš tiesų įmanoma vaikystė napatyrus smurto. Ji buvo netradicinė mokytoja, su metodais, kurie kartais keldavo frustraciją ir pyktį, o kartais susižavėjimą. Ji buvo griežta ir nenuolaidžiaujanti. Ir kaip vaikai ne visada ją mėgdavome. Jos bjaurumą tada buvau linkusi suversti tam, kad jos tėvai teisingai neaklėjo, t.y. nemušė. Nu nes kaip kitaip tokiai užaugti. (Jei ką, tik pabaigusi mokyklą supratau kiek daug davė jos lietuvių kalbos pamokos, ir kokia nuostabią mokytoją turėjome.)

Bet kai praėjo dar daugiau laiko, pasijaučiau labai smarkiai išduota. Tuo metu ėmė rastis suvokimas, kad smurtas negerai. Ir kur kas negeriau yra tiems žmonėms kurie jį patiria, nei kad nepatiria. Kad smurtas tai nėra normalu ir savaime suprantama. Kad mūsų vaikiški pokalbiai apie tai, kokiais būdais mus muša tėvai iš tiesų buvo labai kraupūs.

Vėliau buvo medicinos studijos, ir sužinojau kokiais dar būdais tėvai auklėja savo vaikus. Pavyzdžiui metimu į sieną. Pavyzdžiui purtymu iki sąmonės netikimo. Ir visokiais kitokiais. Jausdavau šleikštulį. Fizinį. Esu per paskaitą apie smurtą prieš vaikus apsiverkusi.

Man labai pasisekė. Sužinojau, kad vaikų įmanoma nemušti būdama pati dar vaikas. Ir turėjau pakankamai daug laiko pergyventi ir išgyventi su tuo susijusias emocijas. Išgyvendinti įsivaizdavimą, kad tas kas muša ir rodo jėgą, tas iš tiesų yra stiprus, ir suvokti, kad jeigu reikia demonstruoti jėgą, kad esu ne stiprus, o visiškas bejėgis. Turėjau užtektinai suprasti, kad mūsų visų tėvai nėra blogi žmonės. Suprasti, kad tai, kad mušamas vaikas nėra dėl to kaltas, nusipelnęs ir prisiprašęs.

Mūsų, tų vaikų, aptarinėjančių smurtą, tėvai patys buvo tie bėjėgai, nežinoję, neįsisąmoninę, kad gali būti kitaip. Suaugę žmonės patys tampa savo tėvų kopijomis. Ir auklėdami vaikus auklėja taip pat, kaip buvo auklėti patys. Nebent imasi to sistemingai ir tikslingai mokytis dar prieš susilaukdami vaikų.

Realybėje nesuskaičiuojamus kiekius žmonių vaikai ištinka, neplanuotai atsiranda gyvenime. Ir tada svarbesni fiziniai poreikiai, tokie kaip išgyventi. Nežinia kurioje vietoje atsiduria mokymasis kas tas vaikas ir ką su juo daryti. Ir visiškai prioritetų gale vertybiniai klausimai. Nes apsisprendimas muši vaiką, ar nemuši, yra vertybinis.

Net planuoti vaikai, kai gimsta, pasirodo ne tokie mieli, kaip įsivaizduota. Toli gražu. Suaugystė dar nereiškia, kad išaugai tą vaiką iš savęs. Vis dar būni silpnas, bejėgis, kuris nori, kad jį apbglogbtų šiluma ir besąlygine meile, bet dabar pats turi būti to davėjas. Tik gamtos dėsniai tokiai, kad negali duoti to, ko neturi. Kai kas iš vaikų tikisi besąlyginės meilės. Bet vaikai yra bjaurūs spinagrizai, kurie nuolat reikalauja, reikalauja, reikalauja. Atrodo vis duodi, o jiems negana. Duodi viską, ką turi, o jiems negana. Nes svarbiausio dalyko tai taip ir negavo – meilės, tiek kad jos užtektų.

Mušti vaikai nebūtinai užauga blogi ir nepataisomai suluošinti. Tik jie labai giliai sužeisti. Ir ne vien kumščiai sužeidžia, labiau pats principas. Be to prieš diržą dar būna daug žodžių. Rėkimo, grasinimų, prasivardžiavimo. Būna ir gerų dalykų. Būtent ta meilė ir žiaurumas, kurie eina kartu, sukelia labai didelį vidinį konfliktą. Taip išmokstama išdavystės, ir kas tai, ką labiausiai myli, labiausiai ir įskaudina, todėl niekuo negali pasitikėti. Jei šis konfliktas paliekamas neišspręstas, jei neatleidi savo tėvams, vėliau gali tapti kaip jie. Bejėgiu ir greitai palūžtančiu. Konfliktai sprendžiami senais būdais, neieškant kitokių metodų, nesprendžiant jų ramiai ir netradiciškai.
Esu girdėjusi iš jaunų tėvų, savo bendraamžių, kad kai pati turėsiu vaikų, tada juos suprasiu ir ne tik pateisinsiu fizinį vaikų baudimą, bet pati taip darysiu. Tai žmonės, kurie iki apsivaikavimo patys galvojo, kad fizinės bausmės nėra labai gerai.

Smurtas yra baisiausias ne konkrečiai pasireiškiančiu aktu, o savo kontekstu ir prielaidomis jam atsirasti. Pats smurtinis veiksmas yra tik galutinė išraiška. Bet už to yra kenčiantys žmonės, bejėgiai, sutrikę, nelaimingi, sutrikę.

Kai eina kalba apie smurto uždraudimą, tie, kas jam priešinasi galvoja visai kitaip, nei tie, kas nori smurtą uždrausti. Tie žmonės patys nepergyvenę savo konfliktų, su jais neišbuvę, jie patys labai įsibaiminę.

Manau, kad vienintelis būdas išvengti smurto, tai jo nekurti. Bet koks smurtautojas, absoliučiai bet koks, pats yra pirmiausia auka. Jie buvo skriaudžiami ar asmeniškai, ar sistemiškai. Galbūt augo skurde, jei ne materialiniame, tai emociniame. Ir tokiems žmonėms reikia padėti. Yra daugybė būdų, kaip būsimiems ir esamiems tėvams padedama spręsti sunkumus auklėjant ir prižiūrint vaiką. Tėvystė yra labai sunkus įgūdis, kurio reikia mokytis. Tiems, kuriems nesugeba patys, kur kas efektyviau yra padėti, nei juos bausti.

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Paskelbta: |

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.

Kaip padėti sergančiam depresija

Paskelbta: |

Balandžio 7 yra pasaulinė sveikatos diena, šiemet ji paskirta depresijos temai. Depresija yra viena iš dažniausiai paplitusių lėtinių neinfekcinių ligų, bet nepaisant to, dėmesio jai būtų galima skirti daugiau, o stigmatizuoti mažiau. Vienas iš pagrindinių būdų kaip stigmą mažinti, tai kalbėti ir norėti sužinoti kas tai. Nuo depresijos niekas nėra apsaugotas, nors kai kurie žmonės turi kiek didesnį polinkį. Kiekvienas kurio nors gyvenimo etapu su ja susidurs, jei ne patys, tai jų artimas žmogus.

Depresija, ypač lengvesnių formų, yra „labai mandagi liga“ – frazė su šia liga gyvenančio žmogaus. Ir tikrai, nei smirda, nei deformuoja galūnes, nei bjauriai išberia, nei sukelia nemalonų kosulį ar čiaudilį.  Tokia mandagi ir tyli, kad aplinkiniai net gali nesuprati, kad šalia esančiam kažkas ne taip. Kad tas šalia esantis jaučiasi mirštąs viduje, o tam, kad ateitų iki darbo ar mokslo turi kovoti su savimi. Ir taip kiekvieną dieną. Kiekviena minutė praleista lovoje, bandant iš jos išlipti, sukelia tik kančią ir gėdą,  nes primena žmogui koks jis niekam tikęs. Bet koks veiksmas, ar neveiksmas, primena sergančiam, koks jis nevykėlis, koks netikėlis, koks našta jis yra. Kiekvienas krustelėjimas reikalauja milžiniškų pastangų. Net paprasčiausi dalykai, kaip išsirinkti ką rengtis, ką valgyti. Jei depresija sunki, tai net atsikelti iš lovos žmogus negali. Gali nustoti valgyti, kad nereikėtų rinktis ką, o po to keltis eiti į tualetą. Tų žmonių jėgų rezervai visiškai minimalūs, labai žemi, labai depresyvūs.

Depresija tai nėra liūdesys. Tie, kad su ja nesusidūrę kartais sunkiai suvokia.  Depresija yra visko mažai. Mažai džiaugsmo, mažai valios, mažai jėgų, mažai pasitikėjimo savimi, mažai susidomėjimo, mažai noro gyventi, mažai aistros, ir taip toliau. Kiekviena depresija yra labai skirtinga, ir kiekvienas žmogus su ja gyvena savaip. Kai kuriais atvejais liga prislėgia, ir tada pasidaro labai liūdna, net iki ašarų, kadangi mažai svarbu aplinka, gali apsiverkti nors ir viduryje gatvės. Nuotaika būna ir jokia, iš šono tai gali atrodyti liūdnumas, arba dirglumas.  Kai kas apibūdina tai kaip gyvenimą duobėje, kiti kaip didelį nieko jausmą. Girdėjau ir apibūdinimą, kad jautiesi tarsi įstrigęs kisieliuje, viskas labai tąsu, labai klampu ir atrodo niekada nesibaigs. Kiekvienas bendravęs su sergančiu ar pats susirgęs surastų savo apibūdinimų kaip jaučiasi, ir visi jie būtų teisingi, ir labai sunkūs klausyti.

Depresiją labai sunku atpažinti, nes ji nuostabiai moka maskuotis. Savo vertės menkumo simptomo užkamuoti žmonės labai daug stengiasi, labai daug dirba, ir labai daug sugeba pasiekti, aplinkiniams atrodydami produktyvūs ir šaunūs. Arba jie šypsosi ir juokina kitus, tik tie juokai tokie pamąstymui kartais būna. Yra vadinamoji „besišypsanti depresija“, kuri labai pavojinga, nes susijusi su didesne savižudybės rizika. Tokie žmonės aplinkiniams atrodo lengvabūdžiai ir smagūs, ir visiškai nesukelia įtarimo. kol vieną dieną jų nebelieka, ir visi nustemba. Taip būna su garsių komikų savižudybėmis.  Bet labiausiai maskuoti ir slėpti ligą skatina stigma, galimas artimųjų ir kolegų jei ne pasmerkimas, tai nuvertinimas, bereikalingas gailestis, netaktiški komentarai, nereikalingi patarimai ir kitokios papildomos naštos.

Nepaisant to, kad depresiją galima gerai maskuoti, blogis išsisuoda, ir galima atpažinti depresiją. Noriu pabrėžti, kad diagnozuoti gali tik gydytojas, išnagrinėjęs istoriją ir atskyręs nuo kitų ligų, galinčių duoti panašius požymius. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  1. Nuotaika: didžiąją dalį dienos liūdna, prislėgta, dirgli nuotaika
  2. Interesai: didžiąją dalį dienos sumažėjęs susidomėjimas veiklomis, malonumais
  3. Svoris: apetitas gali sumažėti ir tada reikšmingai (5%) krenta svoris, apetitui padidėjus, svoris auga.
  4. Miegas: nemiga arba per ilgas miegojimas
  5. Aktyvumas: gali būti sujaudintas arba labai prislopintas
  6. Energija: jaučiasi pavargęs, neturintis jėgų. labiau iš ryto, vakarais gali pasidaryti lengviau. („Išsivaikšto“)
  7. Kaltės idėjos: neadekvačiai jaučia gėdą, kaltę, save nuvertina
  8. Koncentracija: sunkiau susikaupia, blogiau išlaiko dėmesį, gali pablogėti atimintis
  9. Suicidiškos mintys: nuolat sugrįžtančios mintys apie mirtį, gali turėti planą kaip nusižudys.

Kaip padėti

Pirmiausia ir svarbiausia įtarus, pasakyti pačiam žmogui, kad įtariate, kad jis serga. Pasakyti, čia ne tu, čia liga. Paskatinti žmogų kreiptis ieškoti pagalbos. Pirmiausia galite kreiptis į šeimos gydytoją. Jie gali diagnozuoti ir pradėti pirminį gydymą, net kelis mėnesius kompensuoti vaistus. Vaistai nėra pakankama, jei leidžia finansinės galimybės, verta susirasti psichoterapeutą. Psichoterapija yra viena iš geriausių investicijų, nes išmoko kaip gyventi su savimi, ir nauda išlieka visam gyvenimui.

Daug kas bijo, kad jei kreipsis į medikus liks ženklas visam gyvenimui. Šita legenda nėra be pagrindo, bet ji pervertinama. Kai kurioms profesijoms yra apribojimas, kad negali dirbti, jei serga kokiomis nors psichikos ligomis, kartais būna išskirta depresija atskirai. Kitais atvejais apribojimai darbui atsiranda tik jei žmogus dėl depresijos yra gydytas ligoninėje. Įvertinimą, ar žmogus darbingas, ar ne, atlieka psichiatras. Be to, čia labai svarbu, sveikatos knygelėje, kurią nešate į darbą, jokių diagnozių ir kodų negali būti rašoma, draudžiama. Taigi, jei gydotės, psichiatras įrašo, kad „šiuo metu psichikos būklė stabili:. Pati mačiau tokių įrašų įklijuotų į korteles, kai žmonės eina į medicinines komisijas. Jei depresija kontroliuojama, ir žmogus į ligoninę niekad nepakliūna, tai ir darbui apribojimų jokių nėra. Dar nerimauja dėl teisių. Lygiai tas pats kas su darbu. Diagnozės nerašomos, rašoma tik specialisto išvada.

Būkite su žmogumi. Žinote, kad ne žodžiai, o veiksmai mus apibrėžia. Pasakymai, „tu man rūpi“, ar „tu man svarbus“ yra tokie bjaurūs ir dirbtinai skambantys, kad gali net išprovokuoti juoką juos išgirdus. Todėl vietoje jų sakymo, tiesiog būkite su žmogumi. Eikite į kiną, kartingus, pasivažinėti riedučiais, pasivaikščioti palei upę, maisto gaminimo pamokas, – bet ką, kas įdomu. Būkite kuo daugiau laiko gryname ore. Žmogus gyvenantis su depresija gali sakyti, kad nenori, tada kalbėkitės, kokios yra baimės, kokie lūkesčiai. Paklauskite kada norės. Nuimkite kuo daugiau naštos. Svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Jei darysite, kad pabūtumėte didvyriu ir gelbėtoju, sergančiam tik pablogės, nes užgrius kaltė ir gėda, kad šokdina. Bet jai nuoširdžiai domėsitės artimuoju, jums bus atlyginta dideliu dėkingumu.

Išklausykite. Iš pradžių sergantis šykščiai kalbėti ir neatsiverti. Taip nutinka žmonėms, kurie girdėjo per daug nereikalingų komentarų, patarimų, palyginimų. Labai skaudina, kai žmogus nori išsipasakoti, o kitas ima sakyti, kad jam buvo dar blogiau. Taip pasakotojas turi tapti klausytoju. Nekankinkite savo artimo istorijomis, leiskite jam kalbėti. Mokėti klausytis yra didis įgūdis. Pabandykite, labai padėsite.

Palaikykite ryšį. Karts nuo karto paskambinkite, susitikite. Nepalikite žmogaus vieno. Užeikite į svečius, arba pasikvieskite pas save, pavaišinkite pietumis. Pasiūlykite savo pagalbą, bet tik tuo atveju, jei tiksliai žinote ką galite padaryti. Mažų mažiausia pagalba, pagaminti pietus, ir paskui suplauti indus. Bet galbūt tai kas nors labiau sofistikuoto. Būtinai paklauskite, kaip sekasi gydymas. Vaistai, psichoterapija, užimtumas ir artimųjų parama, tai geriausias gydymas.

Kuo daugiau domėkitės apie ligą. Skaitykite žmonių istorijas, medicininę, populiariąją literatūrą, pasistenkite suprasti kas tai per liga, ir kaip su ja gyventi artimiesiems, ir pačiam žmogui. Depresija yra lėtinė liga. Jei anksti diagnozuota, ir taikytas geriausias gydymas, ji nebegrįš. Bet didžiajai daliai žmonių, ji vis grįžta ir grįžta. Todėl ir sakoma, gyventi su depresija. Ji gali būti lengvesnė, gali būti sunkesnė, bet supratus ligą, ir išmokus su ją gyventi, tampa lengviau.

Depresija gali ištikti bet kurį. Padėdami artimajam kartu apsaugote ir save. Pagalba nėra sunki, tik reikia laiko ir kantrybės. Bet žinokite, kad depresija praeina, atsitraukia, ypač kuo anksčiau ir tiksliau pradėtas taikyti gydymas. Ir dar kartą priminsiu, kad gydymas nėra tik vaistai.

Vaikystės draugą brolį nušovė alkoholis

Paskelbta: |

Studijų metais per klinikinių dalykų pratybas, t.y. tas, kuriose bendraudavome su pacientais, arba nagrinėdavome ligos istorijas, o ne vien faktus, teorijas ir mechanizmus, labai trikdydavo bendraamžių ligos istorijos. Jei tai būdavo kokia liga iš serijos, kur nepasisekė su genais ar kitaip su gyvenimu, na, ką padarysi, bet jei būdavo bendraamžiai, tai žmonės, kuriems dvidešimt-nedaug metų ir jie betampą zombiais nuo alkoholio, – šitai mane trikdydavo. Galbūt, tai kraštutiniai atvejai, bet jų buvo vis tiek per daug ir tai man labai neduodavo ramybės, ir neduoda iki šiol. Kaip ir apskritai vartojimo alkoholio klausimas.

Alkoholizmas yra smegenų liga – tai išmokau universitete. Tai labai kompleksinė viso organizmo liga. Ne degradavimas, o rimta priklausomybė. Bet iki kol tai tampa priklausomybe, kurią pripažįsta pats sergantis, yra šioks toks kelias. Vieniems jis trumpesnis, kitiems ilgesnis, bet saugus nėra nei vienas, ir jei vartoji pavojingas substancijas, kurios nei trupučio nenaudingos organizmui*, reikia turėti mintyje, kad vieną kartą galima  tapti vienu iš tų, kurie dieną pradeda ir užbaigia alkoholiu, nes kitaip negali funkcionuoti. Nes persekioja košmarai, krečia drebulys, neįmanoma komunikuoti su aplinkiniais, nesiseka darbas, atsiranda konfliktai šeimoje ir visa kita. Ir nebūtina būti benamiu. Toks gali būti ir chirurgas dirbantis ligoninėje, kuri save vadina pačia geriausia. Tada, kad nedrebėtų rankos, išgeria benzodiazepinų, ir eina daryti, pavyzdžiui, plastinių operacijų, arba dar geriau, smegenų. Žinoma, tai tik teorinis modelis, jokiu būdu jokių sąsajų su realybe, tikrai ne. O šiaip alkoholizmas yra arčiau jūsų, nei jūs įsivaizduojate. Savidiagnozei siūlau pabandyti alkoholizmo testą, kurį gražiai sudėliojo Rokiškis Rabinovičius.

Nepatikimi šaltiniai skaičiuoja, kad žmonės alkoholį vartoja seniau, nei prisijaukino gyvulius, kad juos suvalgytų, t.y. apie 12 tūkst. metų. Matyt, toks ilgas populiacijos gėrimo stažas yra ta aplinkybė, kodėl net nekyla klausimų prieš pakeliant bokalą. Klausimų, ar tai tai tikrai yra tai, ką aš noriu daryti. Kam man gerti alkoholį? Ar vakarėlyje tikrai negaliu atsipalaiduoti iš savęs, ir man reikia svaigalų? Tai jei reikia svaigalų, kodėl alkoholio, o ne kokių amfetaminų, ar haliucinogenų? Nes legalus, priešingai, nei visi tie baisūs narkotikai. Ne tai, kad aš už legalizavimą visų kitų medžiagų, bet iš gydytojo pozicijos alkoholis ne ką geriau atrodo nei LSD. O pagal žalą vizuomenės sveikatai, lenkia visus kitus narkotikus sudėjus ir dar labiau. Na taip, nes legalus, o kitų prieinamumas mažesnis.

Kepenų cirozę žino visi, dar kai kas žino ūmų pankreatitą – tai ligos, kurias sukelia alkoholis, na, nelaimingi atsitikimai. Bet alkoholio padramoa žalai sveikatai gerokai didesnė. Visų pirma alkoholis yra žinomas kancerogenas. Labai juokinga, kai žmonės atsisako tarkim rūkytos mėsos gaminių ar kepti tefloninėse keptuvėse, arba iš vis suranda kokius nors nišinius kancerogenus, bet sėkingai sau plempia alų, ar būna vyno išmanovai ir gėrikai, ir taip toliau. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, kuriomis sirgti yra lygis, oru ir socialiai priimtina, irgi labai gerai kimba prie vartojančių alkoholį. PSO skaičiuoja, kad tokiose šalyse kaip Lietuva, 25% darbingo amžiaus vyrų, t.y. 15-64 metų miršta nuo su alkoholio vartojimu susijusių priežasčių. Jaučiat? Kas ketvirtą vyrą nužudo alkoholis. Kaip toje grupės Siela dainoje „Štormai“: vaikystės draugą brolį nušovė alkoholis.

Medicininiai faktai apie alkoholio žalą sveikatai daro nelabai didelę įtaką apsisprendimui vartoti ar ne. Kur kas svarbesni kultūriniai veiksniai, šeimos įtaka, galų gale, politiniai sprendimai, lemiantys alkoholio prieinamumo ribojimą. Pastebiu, kad žmonės labai jautriai reaguoja į bandymus reguliuoti alkoholio prieinamumą. Nors studijų daugybė, kurios rodo, kad barų darbo laiko sutrumpinimas sumažina nusikalstamumą reikšmingai. Kad vietų, kuriose galima įsigyti, tankis didina nusikalstatumą ir pakliuvimą į ligoninę dėl su alkoholiu susijusių sveikatos sutrikimų. 2010 m. Lietuvoje alkoholio pardavimo ribojimai buvo sumažinti, užtai yra kuo didžiuotis, nes pasaulio ekspertai dabar gali mus naudoti kaip blogą pavyzdį kaip daryti nereikia. Kai pradedama kalbėti apie mokesčių didinimą ir kainos kėlimą irgi prasideda putojimasis, kad va, kontrabanda. Nors jos mastai ir žala ekonomikai vis tiek mažesnė, nei alkoholizmo padarinių. Ypač alkoholizmo jauname amžiuje. Mažų mažiausiai uždraudus reklamą, alkoholio vartojimas tarp nepilnamečių ilgainiui sumažėtų. Nes jei reklama neveiktų, tai nereiktų sidriukų ir radleriukų reklamuoti prie mokyklų. Bet suprantat, crapšinis sužlugs, jei ne alaus reklamos, nū.

Nors geria visa Europa, Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, daug rizikingo gėrimo. Tai ne vien išgerti daugiau nei rekomenduojama** vieno prisėdimo metu, tai taip pat dažnas išgėrimas, vairavimas išgėrus, alkoholio vartojimas darbe, gėrimas iki apsinuodijimo, išgertuvių fragmentų pamiršimas, pagirių ryte turėjimas. Kai žmonėms pasakau, gal gyvenime nesu turėjusi pagirių, netiki. Mane labai liūdina ir gąsdina jų reakcija ne dėl manęs, o dėl jų, nes yra nuostata, kad normalu yra būti rimtai apsinuodijus. Kai paauglystėje atsinešdavau į vakarėlius apelsinų sulčių, būdavau suvokiama kaip maištininkė, dar geriau, tai būdavo suvokiama kaip nepagarba kitiems ten esantiems. Kokie nesaugūs turi jaustis žmonės, kad kažkas, kas nenori gerti alkoholio yra suvokiamas kaip grėsmė jiems. Jie patys viduje suvokia, kad su jais ne viskas gerai, kad jie nemoka linksmintis, nemoka užkalbinti žmonių, nemoka pamiršti juos varginančių dalykų, nemoka mėgautis laiku sau. Visi gyvūnai turi polinkį svaigintis, nuo kačių, iki delfinų, žmonės čia neišskirtiniai. Bet žmogus turi gebėjimą reflektuoti, ir gali suprasti kodėl kyla noras svaigintis ir ką su tuo daryti.

cocktail-glasses.jpg

________________

* Neva tai mokslas pagrindžia naudą sveikatai? Labą dieną, žurnalizdai perskaito pusę straipsnio, trečdalį iš jo supranta, vėliau išpučia burbulą pagal savo vertybes ir užsakovų pageidavimus, ir štai, turite viešąją opiniją. Paprastai žmonių, kurie sąmoningai būtų apsisprendę absoliučiai nevartoti alkoholio ne tiek ir daug, ir iš tų nemaža dalis, kurie nustoja tai daryti dėl prastos sveikatos. Iš čia ir mitas, kad maži kiekiai geriau, nei jokio kiekio. Supainiota koreliacija su priežastingumu. Ir naudodami šį neva tai mokslu pagrįsta pasiteisinimą, žmonės geria tai, ką įsivardina saikingu kiekiu.

** Jungtinė Karalystė suvienodino normas vyrams ir moterims, nes pasirodo, vyrai ne ką labiau atsparesni alkoholiui. Pagal jų rekomendacijas, reikėtų išgerti ne daugiau kaip 14 SAV per savaitę. Bet su sąluga, kad toks kiekis bus išdalintas per ne mažiau kaip tris dienas per savaitę. 1 butelis vyno turi apie 10 SAV, pusė litro silpno (4%) alaus 2,3 SAV, o jei 8% alus, tai 4,5 SAV. Tai per savaitę iš principo galima išgerti mažiau nei 6 bokalus silpno alaus, arba 6 standartines (175 ml) taures vidutinio stiprumo vyno. O kiek jūs išgeriate?

Saldūs saldūs melai

Paskelbta: |

Maistas turi neabejotiną įtaką sveikatai. Tai ką mes dedame į save, tai kuras kuriuo maitiname savo ląsteles, arba nuodijame. Karts nuo karto pasirodo straipsnių apie tvarią mitybą, tai tokia, kur maistas vietinis, ir panašus į protėvių. Tyrimai ir stebėjimai rodo, kad žmonės, kurie radikaliai pakeičia gyvenamąją vietą ir gyvenimo būdą turi polinkį į stipresnes ligas. Radikalumas šiuo atveju pakeistas žemynas ir prisitaikymas prie naujų sąlygų. Pavyzdžiui jei kokie azijiečiai išvyksta į Amerikas, ar Afrikiečiai į Europą. Iš kitos pusės, net jei tie patys europiečiai perima kitokius mitybos įpročius, nei jų protėviai, tai organizmui irgi gali būti sudėtinga susigaudyti kas vyksta. Kas čia per avokadai, kas per krevetės, kas per agavų sirupas. Viskas lyg ir logiška.

Skaitant apie sveiką mitybą, ir skaitant šiuolaikines mitybos rekomendacijas man kildavo įtarimų. Ar seniau tikrai taip valgydavo, pagal mitybos piramidę. Bent jau lietuviška virtuvė yra gana riebi, ir aš nekalbu apie cepelinus, kurie tradiciniai tiek pat kaip kolūkiai, su kuriais šitie ir išplito. Štai yra rekomendacijos nevalgyti riebaus maisto, riebią mėsą ir žuvį keisti liesa, atsisakyti sviesto, pereiti prie aliejų, pavyzdžiui alyvuogių, daugiau grūdų, daugiau javų, makaronų, labai sumažinti druską. Saldumynai irgi nebuvo pateikta kaip gėris, bet labiau kaip tuščios kalorijos, kurios nėra reikšmingas blogis. Bet nors dabar riebalų suvartojama gerokai mažiau, vis tiek širdies ir kraujagyslių ligos vyrauja, nors tu ką, kaip ir vėžys.

2194193992_bd8fb5b144_b

Cukraus piramidė. Beveik kaip masonų, tik iš cukraus

Pasirodo, už šitų šiuolaikinių rekomendacijų yra daug daug dolerių ir beveik pusė šimto metų kryptingo tyrimų iškraipymų. The New York Times radau straipsnį apie cukraus pramonę papirkinėjusią tyrėjus, kurie vėliau spausdino savo atradimus įtakinguose žurnaluose, kurie vėliau formavo visą dietologiją. Industrijos finansuojamuose tyrimuose labai sistemingai buvo mažinama cukraus įtaka nutukimui ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms. Visa žala, kurią daro cukrus buvo permesta sotiesiems riebalams ir cholesteroliui. Na kaip, beveik tiesa. Beveik, nes būtent cukraus perteklius ir skatina riebalų atsidėjimą ir sutrikdo cholesterolio apykaitą. Man labai patiko šitas straipsnis, atskleidžiantis, kaip nuo 1960’ųjų klastojamas mokslas. Jis absoliučiai nuostabus. Jūs pagalvokite, cukraus klausimas taip stigmatizavo riebalus, kad juos pakeitė kiti produktai. Tą žinią pasigavo rinkodara. Atsirado ištisos kūdų produktų linijos, kurios niekuo nenaudingos. Dietologijoje yra vienas labai paprasta principas, mažiau valgant vienų dalykų daugiau būna suvartojama kitų. Ir cukraus pramonė čia genialiai sužaidė, nes mažiau riebalų, reiškia daugiau angliavandenių. Ar tikrai reikia tiek daug grūdų ir javų dietoje? Juk javai yra ta pati gliukozė, tik ilgos grandinės, o ne trumpos, kaip paprastajame cukruje. Ar jūs jaučiate, kokio didingo masto tos suklastotos studijos, nes jų dėka dabar turime visus tuos sumažinto riebumo jogurtukus, liesą pieną, liesą varškę, visokius javainius, su rėksmingomis 0% riebalų etiketėmis (bet prifarširuotais cukriuko), kurie pozicionuojami kaip sveikas pasirinkimas.

Riebalų klausimas pastaruoju metu pasidarė labai įdomus. Kita man patikusi istorija buvo apie tyrimą, vykdyta 1968-1973 globos institucijose su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis. Viena grupė gaudavo įprasto maisto, kuriuose gausu buvo gyvulinės kilmės sočiųjų riebalų, o kita grupė gavo maisto, kur tie riebalai buvo pakeisti augaliniai aliejais, kukurūzų sirupu ir kitais dalykais, žodžiu, gavo šiuolaikišką dietą. Studijos dizainas buvo labai patogus, nes tai žmonės, kurie patys nesirenka ką valgo, taigi, jų dietą lengva kontroliuoti. Ir tiriamųjų daug, ir gali laike stebėti kaip  kinta rodikliai. Tyrėjų tikslas buvo įrodyti, kad nauja dieta sumažina kardiovaskulinių ligų riziką ir sumažins mirtingumą. Ir, tadadadam, duomenų niekas taip iki galo ir neišanalizavo, o studija beveik pasimiršo istorijos šiukšlyne. Atrasta buvo per gryną atsitiktinumą 2009 metais. O vėliau išanalizavus pasirodė labai įdomūs rezultatai. Dietoje su sumažintu riebalų kiekiu cholesterolio lygis sumažėjo 14%, o kontrolinėje grupėje tik 1%. O bet tačiau, mirtingumas tai nesiskyrė, na o bet dar labiau tačiau, kuo labiau krito cholesterolio lygis kraujyje, tuo mirtingumo rizika šokdavo. Laikotarpis, kuriuo buvo atlikta ši studija, buvo tas, kai riebalų, kaip ligų šaltinio tyrimai buvo ant bangos, taigi, viena versijų, kodėl tyrimas liko neužbaigtas, yra ta, kad žurnalai tiesiog būtų nepriėmę tokio skandalingo tyrimo. O galbūt tiesiog turėjo trūkumų, dėl kurių ir liko iki galo neišanalizuotas. Bet naujesni, t.y. šio dešimtmečio, tyrimai irgi rodo tą patį. Augaliniai aliejai cholesterolio kiekį mažina, bet mirtingumo nuo širdies ligų ne. Bet gal dėl to, kad kuo daugiau cholesterolio buvo, tuo daugiau gali jo sumažėti, ir kuo ilgiau tokia situacija buvo, tuo didesnė žala sveikatai susikumuliavo. Visgi, klausimas, ar sotieji riebalai yra toks jau didelis blogis, lieka neatsakytas.

sviestas.jpg

Daugėjant duomenų, kad sotieji riebalai iš pieno ir mėsos produktų nėra tokie jau blogi, Prancūzijos mokslininkai nusprendė patyrinėti jiems aktualų sviesto klausimą ir atliko metaanalizę iš straipsnių apie sviestą ir kardiometabolinius rizikos veiksnius. Būm, sviesto valgytojai nemiršta labiau nei aliejaus valgytojai, diabetu labiau irgi neserga, pastaruoju gal net vos vos rečiau. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar galima sviestą ryti tokiais kiekiais, kad gautumėte paros vitamino A normą. Čia anksčiau buvo vienintelis sviesto gynėjų argumentas, kodėl verta neišbraukti to puikaus riebalo iš meniu. Smulkmenėlė, tektų suvalgyti pusę poko sviesto. Kad ir kaip ten būtų, prancūzišką svogūnų sriubą dabar galima bus valgyti be sąžinės graužimo, kad šaukiatės infarkto.

Mokslinė cukraus afera turbūt yra ta priežastis, kodėl maiste visur tiek daug cukraus. Ne vien saldžiuose gėrimuose, bet net ten, kur neturėtų būti: burokėlių salotose, duonoje, silkėje, marinuotuose agurkuose, piene ir taip toliau. Šventės neįmanomos be saldumynų ir alkoholio*. Cukraus maiste yra tiek daug, kad net deda priedus į jį, kad maskuotų jo skonį. Šitai visiškai protu nesuvokiama. Kodėl? Nes cukrus skanus, pigus, suteikia masę, sukelia priklausomybę (yay, augantys pardavimai), nenumalšina troškulio, o jį stimuliuoja. Cukrus tai bendrinis pavadinimas, ir vis dažniau gamintojai suvokia, kad šis žodis vis didesnei daliai pirkėjų tampa raudona vėliava. Ant pakuočių galima rasti kitaip užmaskuoto, neva sveikesnio, cukraus: fruktozės sirupas, agavų sirupas, obuolių culčių ekstraktas, cukranendrių ekstraktas, razinų saldiklis… Labai džiaugiuosi maistinės vertės lentelėmis, ten būna gražiai parašyta kiek yra cukraus. Pavzydžiui teryaki padaže iš Lidlo 100 gramų yra 51,1g cukraus. Daugiau nei pusė pakuotės yra cukrus. Turbūt daug kas matėte tas moksleiviškas instaliacijas, kur pakabinta tuščia gėrimo pakuotė, o po ja maišelis su cukraus ekvivalentu jame, arba šalia padėti gababėliai cukraus. Tai taip yra ne vien su gėrimais.

Ką galima su tuo padaryti? Mažų mažiausiai, dėl savęs – nustoti dėti cukrų į kavą ir arbatą. Jei kava kokybiška iš gerų pupelių, tai ji turės natūralaus saldumo, o cukrus nemaskuos visų tų skonių, poskonių ir atasakonių (tiesa, yra rizika tapti kavos snobu). Po šito atskleidimo, kad kava yra saldi iš savęs, atsiverčiau atgal į kavos gėrimą, po beveik metų negėrimo. Dabar net nežinau kaip galėdavau ją gerti su cukrumi. Toliau – gaminti maistą namuose. Pavyzdžiui tos puikios apskrudusiu sluoksniu padengtos traškios bulvės traškios ne šiaip sau, o dėl to paties cukraus. Kaip ir batonas skrudinimui gražiai apskrunda dėl to, kad cukrus karamelizuojasi. Ir turbūt geriausias dalykas – nepriprasti. Ir nepripratinti savo vaikų.

Į Lietuvą iš Skandinavijos po truputį ateina tradicija saldumynai šeštadieniais, idėja, kad vaikams saldumynų duodama vieną kartą per savaitę. Šią praktiką atneša odontologai, susirūpinę Lietuvos vaikų dantų būkle. Viskas labai paprasta, šeima visą savaitę kaupia saldumynus saldumynų banke, o šeštadieniais jų galima valgyti kiek tik norisi, be ribojimų. Į šią veiklą įtraukiamos ugdymo institucijos, kad darželiuose ar mokyklose šventės būtų ne su torčiukais ir saldainiukais, o sveikais užkandžiais. Jei netyčia taip nutinka, kad saldumynų suvalgoma, tarkime, antradienį, tai įvardijama persikėlimu, ir saldumynų diena tampa tas antradienis, o jau šeštadienį saldumynų nebevalgai. Ir tai galioja ne vien vaikams, bet visai šeimai. Netgi teko bendrauti su viena gydytoja, kurios abu vaikai nuo mažens auga pagal šią tradiciją. Sakė, labai patinka, labai laukia, labai mielai kaupia saldainius, ir džiugina pats kaupimo ir laukimo procesas, o ne vien valgymas. Be to neturi problemų su nevalgumu, kaip kiti vaikai, jau nekalbant apie sveikus dantis. Ir šiaip ta praktika nuo mažens ugdo discipliną.

w89

Dabar žinant, kad cukrus ne vien gadina dantis, bet yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnys, iš seniau žinant jo įtaką nutukimui, cukriniam diabetui, vėžio vystimuisi, akivaizdu, kad vaikai, kurie valgo tik šeštadieniais saldumynus užaugs daug sveikesniais žmonėmis. Ir kad tą praktiką būtų visai sveika perimti ir suaugusiems žmonėms.

___________

*Alkoholis pagal savo struktūrą yra angliavandenis, taigi, grubiai tariant tas pats cukrus, tik dar bjauresnis, dar piktesnis ir dar nenaudingesnis. Apie alkoholio įtaką organizmui jau esu rašiusi. Kitą savaitę bus apie alkoholį visuomenėje. Pavyzdžiui negaliu atsistebėti, kad kai pagauna girtą už vairo, pagautojo aplinka linkčioja kaip čia jam vargšui nepasisekė, arba mentai gaidžiai, bet ne, kad pagautasis yra durnius.

Kodėl aš pavydžiu šarlatanams

Paskelbta: |

 

Ištarus žodį gydytojas, atsiranda vaizdinys solidaus vidutinio amžiaus žmogaus, baltu chalatu, rūpestinga išraiška, švelniu guodžiančiu ir raminančiu balsu, skiriančiu visą laiką, kiek jo reikia žmogui. Gydytojo pagrindinis dėmesio ir išmanymo objektas yra žmogus. Gydytoja žino atsakymus į klausimus, dar prieš tiems klausimams kylant, ji moka taip paklausti, kad net nustembi, ir sutinki, nes tai būtent tai, kas jau seniai vargina, tie taiklūs klausimai. Ir tada ranka gydymą, kuris lyg ranka nuima simptomus. Na gerai, gal ne viskas visai taip. Bet tam tikri atributai, yra siejami su gydytojo įvaizdžiu. Tai išvaizda, kuri turi simbolinę prasmę. Tai dėmesingumas, atida, profesionalumas. Taip pat gebėjimas paaiškinti pacientui kas su juo vyksta ir ką su tuo daryti. Tam tikras maginis ritualas.

Kaip gaila, kad šiuolaikinis gydytojas labiau privestas domėtis, ar yra paciento ligos istorija, nes jei nebus, negalės eiti vizituoti į palatą, ar nepriims konsultacijai. Reikia išmanyti su kuo sudariusi ar nesudariusi sutartis gydymo įstaiga, kurioje dirbi. Tam atvejui, jei pacientas užsimanyto siuntimo į konkrečią įstaigą, kad galėtum pasakyti pacientui, kad sori, nieko nebus (nes jei parašytum siuntimą, tai už konsultaciją iš atlyginimo išskaičiuotų, už padarytą finansinę žalą). Arba jei poliklinikos darbo metu atvyksta pacientas į ligoninę, kad grąžintum atgal į polikliniką, jei nėra pavojaus gyvybei. Gydytojui lengviau suprasti yra ar nėra pavojus, o žmonės todėl ir važiuoja, kad išsigąsta, o ligoninių priėmimo skyriai atviri visą laiką. Priėmimo gydytojai tada pyksta, kad važiuoja čia visokie neadekvatūs, poliklinikiniai pacientai, tik pamiršta, ar nežino, kad poliklinikose tyrimus gali pasidaryti tik nuo 7 iki 11 ryto, ir tik pralaukęs ilgai eilėje pas šeimos gydytoją, o jei reikia daugiau tyrimų, tai tik po specialisto konsultacijos, kurios lauki mėnesį, ir tai jei pasiseka. Ir po to mėnesio gauni penkias minutes laiko, ir išeini nieko nesupratęs. Ir toliau važiuos žmonės į priėmimo skyrius, ir toliau priėmimo skyriuose bus diagnozuojami išplitę vėžiai, užleistos lėtinės ligos ir visa kita. Nes gydytojai tarnauja sistemai, o ne dirba pacientui. Apskritai, pacientai trukdo dirbti.

tushinukai

Gydytojas įpareigotas atsiskaitinėti, ar jo vieši ir privatūs interesai nesupainioti, deklaruoti pajamas, deklaruoti darbovietes. Darbo vietoje turi atsimušinėti nuo pacientų brukamų dovanų ar dar blogiau, pinigų, o jei atsimušti nepavyksta, tai apie tai pranešinėti įstaigos antikorupcijos skyriui, lyg ir taip darbo būtų per mažai. Pacientai nuoširdžiai nustemba, kai pamato kiek daug mes rašome. Pavyzdžiui jei reikia siuntimo į kitą įstaiga, tai surašai viską į siuntimą, ir tada dar kartą viską į kortelę. Arba receptus, rašai rašai, rašai rašai. Tiesa, elektroninis receptas kiek greičiau veikia, bet kadangi rezidentas yra mažiau gydytojas, nei gydytojas, tai su šita sistema nedirbame.

Nežinau, ar tai labiau guodžia, ar neramina, kad visos šios administracinės ir sisteminės ydos – kai gydytojas labiau domisi taisyklėmis, įstatymais, tvarkomis, potvarkiais, dokumentais, kompiuteriais ir kuo nori, tik ne pacientais – yra ne vien Lietuvoje, bet visame išsivysčiusiame pasaulyje. Prieš kelis mėnesius skaičiau JAV chirurgo rašinį, kodėl jis metė mediciną ir išėjo į verslo konsultavimą. Lygiai tie patys dalykai, ir dar jis išskiria supersiaurą specializaciją, kai darbe bunki ir darai mechininius judesius, ir nesidomi daugiau niekuo, išskyrus vieną temą. Bet tada nukenčia bendras paciento, kaip nedalomos sistemos, kontinuumo, suvokimas.

Pavyzdžiu šatlatanams. Šarlatanai šiuo atveju tik bendras kodinis pavadinimas visiems, kurie praktikuoja ne moksilinį kišimąsį į žmogaus sveikatą. Ar tai būtų rajono masažistė, ar chiropraktikas, ar aurų koreguotojas, čakrų atverėjas, sąmoningo kvėpavimo guru, heomeopatai, reiki meistrai, akupresūristai, fototerapeutai, užkalbėtojai ir t.t. Šiaip šarlatanai savo metodais turi gana ribotą tiesioginį efektyvumą – ligų neišgydytų, suteiktų neben šiokį tokį pagerėjimą. Bet tai, ką jie padaro, yra kur kas daugiau ir svarbiau. Tą krislą tikėjimo, tikėjimo pačia bendriausia prasme, susitprina ir padeda žmogui patikėti savimi. Šarlatanai gali sakyti, kad nuima blokus. Nežinau apie kokius blokus kalba jie, bet žmonės tikrai juos užsideda, gyvendami nuostata aš negaliu, man nepavyks, aš nepavesveiksiu, esu toks silpnas, niekas nepavyks, niekas nepasikeis. Visos  šios nuostatos stabdo nuo bandymo, nuo veiksmų, jos įveda žmogų į lėtinį stresą. Kitas svarbus dalykas, tai paciento išjudinimas, sugebėjimas pakeisti ne vien nuostatas, bet kartu įpročius ir rutiną, gyvenimo būdą. Pradedant mityba, dienos režimu, baigiant minčių higiena. Jei aš kaip gydytoja pasakyčiau pacientui, kaip prižiūrėti savo mintis, aiškinu apie paros režimą ir sveiką mitybą, bei judėjimą, jie paprastai numoja ranka, maždaug, viską žinau, viskas girdėta. Bet šarlatanas sugeba į tai įvesti magišką ritualinį elementą, ir tas kaip, kurio nesugeba nurodyti gydytojas, pacientui paaiškėja. Ši dalis man labiausiai patinka apie visas tas atlernatyviąsias praktikas – paciento įgalinimas keisti save.

Festivalyje galite pamatyti palapinę Auros korekcija, bet turbūt nepamatysite Priklausomybės ligų gydytojas konsultuoja. Besiverčiantis magine veikla, kali turėti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, mokėti 5% gyventojų pajamų mokestį (kai kiti, tarp jų gydytojai, moka 15%) ir būti niekam neatskaitingi. Negi dabar kas patikrins ar aura gerai sukalibruota ar ne, per čakras gerai chi plaukia, ar kur susidaro turbulentinės srovės. Norint tapti kokius nors didingu specialistu irgi nereikia nei šešerius metus trunkančių magistrantūros studijų, nei investuoti į brangią literatūrą, nei vėliau mokytis nuo trejų iki šešerių metų rezidentūroje. Užtenka kelis mėnesius pasimokyti ir jau turi prakilnią popierutę, kad esi sertifikuotas dvasinio stuburo tiesintojas. Kartą jau baigęs savo mokslus tampi amžiams tobulas, nereikia įrodinėti, kad kvalifikaciją dar turi ir prasitęsti licencijos galiojimo laiko. Pradėkim nuo to, kad jos iš viso nereikia.

161788093

Dabar būdama gydytoja, galiu dirbti tik įstaigose, ir pageidautina, kad jos būtų sudariusios sutartis su ligonių kasomis. Antraip nei siuntimukai, nei kompensuojamųjų veistų receptukai negalios, jau nekalbant, kad kiekvienas gydytojo tušinuko krustėlėjimas, slaugytojo bakstelėjimas ir panašiai kainuos bedieviškus pinigus.Bet eidamas pas gydytoją pacientas yra saugus, nes žino, kad tai nuosabios kvalifikacijos ir išmanymo specialistas. Juk licencijavimo tarnyba labai kruopščiai tikrina, ar gydytojas surinko reikiamą valandų skaičių besitobulindamas konferencijose, kurių kaina didesnė nei mėnesio atlyginimas, stažuotėse ar kitokiuose mokymuose, kuriuose dalyvauja po darbo šviežia ir nepavargusia galva, arba nemokamų atostagų metu. Negi išleisi iš darbo, kai eilės pacientų laukia, tikrai ne. O kadangi visiems trūksta pinigų, tai gydytojai patys turi susimokėti už mokslus. Kadangi neįperka mokymosi, gali kilti pagunda nesitobulinti, tai va todėl ir reikia griežtai sekti, kad valandas tikrai būtų surinkę. Vasarą būdama Danijoje pas draugę ten dirbančią radiologe, viltingai pavydėjau, klausydama, kad jie gauna porą tūkstančių eurų per metus profesiniam tobulėjimui, ir gali važiuoti į kokius nori kursus, kokias nori konferencijas. Tiesa, jei du tūkstančiai eurų atrodo daug, tai taip nėra, nes už tokią sumą galima nuvykti į dvi tris konferencijas per metus, jei neskaičiuotume pragyvenimo išlaidų. Taip pat kol gydytojas dirba, tol jo licencija galioja, ir nereikia papildomai atsiskaitinėti. Na, o darbo kokybę vertina jau pati įstaiga, nes matuoja darbo rodiklius, o ne buria iš kavos tirščių. Kaip gerai, kad mūsų šalyje yra supratingų ir paslaugių farmacijos kompanijų, kurios tuos mokymus paorganizuoja nemokai, arba paremia puikiąsias mokslines-praktines konferencijas. Tiesa, nelabai žinau kuri dalis jose būna praktinė: pademonstravimo, kad nemoki elgtis su stalo įrankiais prie staltiese padengto stalo, ar telefono smaukymo, klausant nykių pranešimų.

Galiausiai, šarlatanams nereikia nuolat jaustis kaltiems. Kaltiems, kad nugydė, kaltiems, kad grubūs. Kaltiems, kad kyšininkai. Apskritai jiems niekas nesiūlo vokelių, nes už jų darbą vartotojas susimoka tiesiogiai, o ne mokesčių pavidalu. Reguliavimo jiems yra mažiau. Ne tai, kad manau, kog gydytojų darbui reiktų reguliavimą panaikinti, ar kad atvirkščiai, šarlatanizmą, atsiprašau, atlernatyviąją mediciną pradėti regmalementuoti. Ir ne tai, kad dabar reikia uždrausti jiems versti individualia veikla (nors mokesčius galėtų kaip visi mokėti, o ne sumažintą tarifą). Čia labiau apie kultūrinius padėkos dalykus. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad turi duoti kokį nors artefaktą, ar tai būtų obuolys, ar gėlė, ar saldainis, ar banknotas, tam, kas jį gydo, nes tada gydymas veiks labiau. Argumentas, kad jau už paslaugas susimokėjai mokėdamas mokesčius pro ausis praslysta. Tokie žmonės klausia, kodėl susimokėję visus mokesčius negali patys spręsti ką jiems veikti su laisvais likusiais jų pinigais, jei jie norės, jei ir duos gydytojui tiesiogiai į kišenę. Šis ne toks retas pavyzdys yra platesnio korupcijos suvokimo dedamoji. Labai įdomu, kad kol dauguma žmonių galvoja, kad imti kyšį blogai,  tos daugumos nebelieka, kai kalbama apie davimą. Lyg tai būtų visai atskiros sistemos.

Kartais turiu tokią fantaziją, kad esu šarlatanė. Mano darbo vietoje būtų smilkalų, pritemdyta šviesa, degtų žvakės, būtų kolbų, stiklinaičių ir buteliukų, menzūrėlių, grūstūvėlių, džiūtų žolės. Dailiuose įmantrių formų butelaičiuose būtų spalvoti kvapnūs skysčiai, o šalia butelaičių pipetės. Kai eitų žmonės, jiems skirčiau laiko tiek, kiek reikia. Ir kalbėtumėmės kaip moko medicinos vadovėliai; paklausti apie žmogaus socialines sąlygas, ką dirba, kaip atrodo darbo diena, apie šeimą, ir santykius su artimaisiais. Paklausčiau kaip jaučiasi, ir nereikėtų nervingai žiūrėti į laikrodį, jei pradeda kalbėti apie daugiau nei vieną problemą. Galėčiau pamosikuoti rankomis, kad įvertinčiau energijos tėkmę, paslaptingai prisimerkusi įžvelgčiau aurą. Paskui pagal tai, ką išgirdusi ir tai ką užčiuopusi ir truputį ką išbūrusi dėstyčiau apie gyvenimą, kurį gyvena šis žmogus, ir kas per blokai jo gyvenime. Tada tartumėmės, ką šis žmogus toliau darys su savo gyvenimu. parduočiau jam tada artefaktų, kurie būtų simboliai ir priminimai naujo besiformuojančio įpročio grandinėje. Gal net sąžinės priekaištas, kad mulkinu žmones būtų mažesnis už tą beviltiškumo jausmą, kurį dabar jaučiu, kai tenka vaikyti pacientus nuo durų prie durų ir žinant, kad niekuo negaliu jiems padėti, nes sistema mus triuškina.

Nevalgyti mėsos labai lengva

Paskelbta: |

„Vegetarizmas yra žydiškas judėjimas“ rašė Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knygoje“. Tai labai nuostabi istorinė knyga, parašyta 1938 Vilniuje, žydės turėjusios savo garsų ir populiarų restoraną. Deja, atėjo karas, o toliau istoriją žinote. Toliau ponia Lewando dėsto istorines vegetarizmo atsiradimo aplinkybes, nuo termino atsiradimo 1847 Prancūzijoje, susiformavusios filosofinės idėjos, kad žmogui natūralus tik toks maistas, kuris yra iš augalų. Neturtingi valstiečiai neišgalėję dažnai valgyti mėsos, o mitę daugiausiai kruopomis ir kitu augaliniu maistu ir kartais pieno produktais ir kiaušiniais sugebėdavo energingai dirbti fizinius darbus, ir tai pasufleravo mintį, kad galbūt žmogui mėsa nėra tokia jau būtina. Tuo pat metu kai vyko pramonės revoliucija, mokslas sparčiai tobulėjo, ėmė rastis gyvybę gelbstinčios vakcinos ir vaistai, žmonių kiekis sparčiai augo, irgi atsirado kalbų, kad tik augalinis maistas gali išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją. Vėliau šis judėjimas išplito į Angliją (garsiausias centras buvo Mančesteryje), Jungtines valstijas ir kitas Europos šalis. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje steigėsi vegetarų draugijos, kai kuriose iš tų šalių buvo viešbučių su vien vegetariškomis virtuvėmis. Beje, Lietuvoje panašiu metu irgi buvo vegetaru. Turbūt garsiausias visų laikų lietuvis veganas Vydūnas, šia dieta išsigydęs tuberkuliozę. Kodėl žydiškas judėjimas? Nes biblijoje rašoma, kad dievas sukūręs pasaulį nurodė, kad žmogui duodamos sėklos, auginti medžiams, kurių vaisius turėsią valgyti žmonės. Ir tik po didžiojo tvano buvo leista valgyti mėsą, nes dar nepakankamai augalų buvo ataugę.

Lietuvškai išleido Alma Littera

Lietuvškai išleido Alma Littera

The Guardian rašė, kad per pastarąjį dešimtemtį veganų padaugėjo 350%.  Jei vegetarizmas yra labiau dieta, tai veganizmas yra to variantas su platesne gyvenimo būdo filosofija, apimančią gyvūnų teises, aplinosaugą, etiką, madą ir kitas sritis. Vegetarai atsisako iš dalies ar visiškai mėsos, ir gali, bet nebūtinai, kitų gyvūninės kilmės produktų. Veganai visiškai nevartoja gyvūninės kilmės produkcijos: ne valgo gyvūnų, nei pieno produktų, kiaušinių, medaus, želatinos ir kt, nei rengiasi gyvūninės kilmės drabužiais (oda, kailiai, vilnos), nei naudoja ant gyvūnų išbandytą kosmetiką. Norėtų nevartoti ant gyvūnų išbandytų vaistų, bet kadangi taip dalykai nevyksta, tai bent nevartoja tų, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų.

Pati pusiau atsitiktinai, pusiau ne nuo gruodžio nevalgau mėsos. Viskas prasidėjo kaip eksperimentas, norėjau išbandyti ką reiškia vegetariškai maitintis iki Naujųjų metų. Bet buvau nustebusi, kaip tai stulbinančiai lengva, ir kaip net nesijaučia jokių pokyčių. Jau anksčiau yra mano gyvenime buvę vienokio ar kitokio sąmoningų ar nesąmoningų mėsos nevalgymo epizodų. Tiesa, vienas dalykas pasijautė gana greitai, tai milžiniškas alkis. Anksčiau buvau įpratusi valgyti du kartus per dieną ir vieną du kartus lengvai užkąsti, dabar tenka valgyti dažniau. Ir dar augalinis maistas užima daugiau tūrio, todėl greičiau ateina sotumo jausmas, nors energinė vertė jo nėra tokia didelė. Taip pat augalinis maistas ne taip lengvai virškinamas ir ne taip gerai iš jo įsisavinamos maisto medžiagos ir mikroelementai su vitaminais kaip iš gyvūninio (daugiausiai dėl skaidulų ir augalų ląstelių struktūros – žmonės turi skirtingas celiuliozės virškinimo galimybes, jos priklauso nuo žarnyno mikrofloros).  Realių problemų tai nesudaro, nes reikalingas mikroelementų kiekis yra mikro-, tad net tas truputis yra pakankamas. Aplinka naggino apie hemoglobiną, tai pasidariau kraujo tyrimus. Hemoglobinas 133 g/l (norma moterims nuo 120 iki 150 g/l, vyrams 135 – 170 g/l, nors skirtingose laboratorijose konkretūs skaičiai gali skirtis), tokio gero gyvenime nesu turėjusi. Ir priešingai paplitusiai nuomonei, dažnas vegetaras/veganas pastebi panašius dalykus, nes pradėjęs kitaip maitintis po truputį imi kitaip mąstyti ir labiau domiesi tai ką valgai, todėl imi valgyti sveikiau (ilgalaikių stebėjimų duomenys rodo, kad augaliniu maistu grįsta dieta susijusi su mažesniu vėžio, širdies-kraujagyslių, cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, nutukimo dažniu).

Kaip maitintis

Žmonėms be fantazijos arba laiko skirti restoranai. Kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga turi veganiškų ar bent vegetariškų opcijų. Bent jau Vilniuje, o dažnai ir Kaune ar kituose didesniuose miestuose pirmame pasitaikiusiame restorane ar valgykloje bus ką valgyti. Ne taip atsitiktinai renkantis bus daugiau nei vienas patiekalas, ir dar net už įprastą kainą, gražiai patiektas ir vis kita kaip priklauso.  Norintys pamėginti veganiškų restoranų gali paieškoti pavyzdžiui čia: Kur valgo veganai ar Vegan.lt Kur valgyti.

Tiems kurie nori valgyti namuose, bet neturi fantazijos ar laiko turiu du patarimus kaip susidaryti valgiaraštį. Vienas mažiau konkretus: maistas gali būti bet koks, svarbu, kad jame būtų bent trijų skirntigų spalvų maisto. Šį patarimą labai mėgsta amerikietiški puslapiai. Kiek konkretesnis patarimas, kuriuo pati vadovaujuosi, yra penkių žingsnių patiekalai:

  1. Grūdų pagrindas (kuskusas arba, grikiai, ar perlinės kruopos, ar bolivinės balandos, ar makaronai, ar ryžiai ir t.t.)
  2. Daržovės (pomidorai, avokadai, agurkai, baklažanai, mango, bulvės, morkos, ar kas tik nori)
  3. Baltymai (tofu, panyras ar kitoks sūris, kiaušiniai)
  4. Žalumynai (špinatai, kalendros, petražolės, laiškiniai čenakai, laiškiniai svogūnai, citrinžolė, ir t.t.)
  5. Traškumynai (kanapių sėklos, linų sėkmenys, sezamai, ir t.t.)
Perlinis kuskusas, avokadai, pomidorai, kaparėliai

Perlinis kuskusas, avokadai, agurkai, pomidorai, kaparėliai, chia sėklos

Apskritai tai galima bet kokius derinius daryti. Dažnai valgau tiesiog kokias kruopas su dviem-trim daržovėm ir daug prieskonių.  Jei kas nors labai mėgsta mėsą, ir jaučia nuoskaudą jos atsisakyti, tai kai kurias daržoves tinkamai išprieskoniavus galima apsigauti. Saviapgaulėms labai tinka baklažanai, lęšiai, tofu ir kitokios sojos, seitanas (tokia gliti masė iš kviečių gliuteno, gaminama su sojų padažu, išvirusi tampa panaši į mėsą). Iš prieskonių maskuoja kaliandros sėklos, rozmarinas, sojų padažas. Bet labiau reikia žiūrėti konkrečių derinių. Kadangi nematau prasmės atsisakius mėsos dar imituoti mėsos skonį, atradimus padarau tik atsitiktinai.

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Perlinės kruopos, pomidorai, špinatai, kepti svogūnai, kanapių sėklos, druska, šafranas

Alkio jausmą išmokau panaikinti bulvių patiekalais, kurių anksčiau labai retai valgydavau (per metus suvartotadavau apie porą kilogramų bulvių, įskaitant čipsus ir fritkes. Nepatikimi šaltiniai sako, kad europiečiai per metus suvalgo vidutiniškai 90 kg) ir grybais. Naujiems vegetarams kyla pavojus tapti makaronų ir picų valgytojais. Tai taip, picų etapas buvo. :) Geriausius pasirinkimus turi Jurgis ir Drakonas, Vapiano ir PJazz.

Apskritai nuostabūs dalykai avinžirniai. Pavyzdžiui pasigaminti falafelius labai lengva. per naktį didelę stiklinę avinžirnių mirkau vandenyje. Kitą dieną juos sumalu su mikseriu, įdedu nemažą svogūną, kokias keturias penkias česnako skilteles, pakapoju po gerą saują kalendros ir petražolių lapelių (kai švieži suteikia dailiai žalsvą spalvą), įberiu žiupsnelį kumino, truputį šafrano, truputį ciberžolės (irgi splavų suteikia, dar druska, kepimo milteliai ir viską malu su mikseriu iki vientisos masės. Paskui formuoju rutuliukus (jei blogai formuojasi galima įdėti miltų) ir kepu įkaitintame aliejuje. Norint mažiau ribalų, galima kepti orkaitėje. Iškepa tada, kai tampa dailiai rudi. Priklausomai nuo įdėtų prieskonių turi geltoną, oranžinę arba žalią spalvą viduje. Kai karšti tai maloniai traškūs. Atmetus brinkinimo dalį, man visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kitas dalykas, kurį darau su avinžirniais tai užtepėle su baklažanais. Išverdu avinžirnius kol suminkštėja, pakepu baklažaną su prieskoniais (česnakas, raudinėlis, druska). Vandens, kuriame virė avinžirniai neišpilu. Maldama avinžirnius vis įpilu pagal poreikį ir norimą konsistenciją. Paskui sudedu baklažanus ir vėl viską permalu. Dėl spalvos įdedu ciberžolės, nes kitaip būna baisiai pilkos spalvos.

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Salotos ir tas neiškus daiktas iš avinžirnių ir baklažanų ant skrebučio. Taip atrodo nedažyta

Kitas sotus dalykas kurį mėgsta tubūt visi vegetarai tai bolivinės balandos (lot. Chenopodium quinoa) sėklos. Jos labai sočios (100 g: baltymų apie 14 g, riebalų apie 14 g, angliavandenių apie 60-70 g), ir turi daug aminorūgšių, iš kurių formuojami baltymai, tarp kurių ir kai kurios nepakeičiamosios, t.y. tos, kurių žmogaus organizmas nemoka susintetinti pats, todėl turi gauti su maistu. Geriausia jas virti šiek tiek pasūdytame vandenyje, išverda per 10-15. O paskui pagal fantaziją. Galima valgyti kaip košę, galima daryti salotas pagal anksčiau aprašytą penkių žingsnių planą, galima gaminti picos papločius, arba bet ką pagal fantaziją ar mokėjimą googlinti receptus. Aš labai mėgstu kepsnelius. Išverdu sėklas (300 ml sėklų ir 600 ml vandens), atvėsinu, sumaišau su keturiais kiaušiniais (geriausiai kai išplakti atskirai, bet nieko labai blogo neatsitiko kai pamiršau tai padaryti), šviežiais laiškiniais česnakais (labai iš bėdos tinka ir džiovinti, bet švieži skaniau), smulkintu vienu vidutinio dydžio svogūnu, dviem trim česnako skiltelėmis, druska, ir kitais prieskoniais (esu bandžiusi su ciberžole, šafranu, imbieru, kardamonu – paskutiniai du nelabai), dar reikia įddėti geroką žiupsnį kietojo sūrio (naudoju Džiugą) ir stiklinę džiuvesėlių, kad viską surištų. Suformuoju kepsnelius ir tada kepu įkaitintoje uždengtoje keptuvėje kol dailiai paruduoja. Iš kiekvienos pusės apie 7 minutes išeina. Iš minėto kiekio išeina apie 15-16 kepsnelių, tai 3-5 porcijos, priklausomai nuo valgančiųjų alkanumo.

Bolivinių balandų kepsneliai

Bolivinių balandų kepsneliai

Quinoa (kvyna) sėklos, kaip ir bulvės, manoma, buvo pagrindinis Pietų amerikos civilazcijų maisto šaltinis. Bet dabar visokie mandri išpindėję europiečiai ir kiti vakarai jas taip pamėgo, kad jų kaina išaugo, ir vargšams boliviečiams jų pagrindinis maistas tapo sunkiai įperkamas. #globalizacija #sustainability

Ir dar vienas dalykas kurį labai pamėgau, tai augalinės dešrelės. Veg maisto heiteriai apie augalines dešras ypatingai mėgsta heitinti, maždaug, jei taip nori dešros, tai kam atsisakei mėsos. Nes dešra, mielieji, yra labai patogus maisto formatas. Dešrelę labai patogu valgyti. Ji yra labai aiškios ir konkrečios porcijos dydžio. Ją labai lengva paruošti. Dešra yra gėris, dešra yra džiaugsmas, dešra yra meilė, jei ji pagamanta iš augalų. Ir ne, ne vien iš sojos jas gamina. Pavyzdžiui, iš lubinų. Standartiniuose prekybos centruose yra Sojalitos gaminamų klasikinių ir pikantiškų dešrelių. Jų skonis toks pats nineties kaip ir pavadinimas. Klasikinės tai labai sauso skonio, visiškai nykios, gelbėja tik pomidorų padažas su garstyčiomis. Pikantiškos turi savyje prieskonių ir yra šiek tiek geresnės, taip pat geriau laiko formą. Normalių, skanių (ir man asmeniškai skanesnių už mėsiškas) galima nusipirkti Veggo parduotuvėje Vilniuje (į kitus miestus siunčia). Tiesa, kainuoja brangiau. Labai patiko dešrelės su kariu. Kelis kartus pirkau kaip patiko. Ir apskritai atradusi augalines dešreles atradau ir English breakfast malonumą (dešros, kiaušiniai, pupelės, pomidorai, grybukai, kiaušiniai ir skrebučiai). Ir ne, jos savo skoniu visai neprimena mėsos, būtent todėl jas ir pamėgau. Kaip ir veganiškas užtepėlas, neva tai paštetus (iš sojos, iš grybų ir t.t.)

Lubinų dešrelės

Lubinų dešrelės. Puikiai tinka kepimui. Mano skoniui per daug juodųjų pipirų

Bandžiau atsisakyti pieno produktų, bet procese supratau koks džiaugsmas ir laimė yra pats pienas ir kiti. Karvės pienas turi nepakartojamai gerą ir malonią tekstūrą. Dėl ir ledai iš grietinėlės yra tokie teisingi, o augaliniai kažkas ne tokio. Skanu, gerai, bet nu nedžiugina. (Nors sojų jogurtai ir grietinėlė man skanesni nei karvės).  Ir suprantu, kad kai valgau ledus, karvytės patiria kančią. Kaip ir vištos, perinčios kiaušinius. Ir nors pieną su sąžinės priekaištai perku iš didžiųjų gamintojų, kiaušinius perku tik laisvų vištų. Ant kiaušinių būna numeriai su vištų laikymo sąlygomis ir nurodytu ūkio kodu. 0 – ekologiški kiaušiniai, 1 – laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai. Mažų mažiausiai ką galima padaryti norit nekenkti gyvūnams, bet nenorint atsisakyti įprastos dietos, tai pirkti tą maistą, kuriam pagaminti gyvūnas patyrė mažiau kančių: tai pirkti iš nedidelių žinomų ar sertifikuotų ūkių, iš patikimų kaimo žmonių. Nors geriausiai būtų visai atsisakyti maisto, kuriam sukurti reikalingi gyvūnų resursai. Bet tai nėra realu, todėl net maži žingsneliai svarbūs.

Ar tai sveika?

Vegetariška dieta – taip. Veganiška – pasistengus sveikatai nepavojingas, labiau pasistengus sveika. Dieta kurioje yra mėsos nėra savaime nesveikesnė, bet nesveika yra apsileidimas, nesidomėjimas ir atsitiktinis kimšimas. Vegetariška dieta susidedanti iš makaronų su kečupu irgi gali būti tokia pati žalinga, kaip cepelinai su spirgais. Daug kas kritikuoja veganus dėl to, kad jų pasirinkta dieta nėra niekuo sveikesnė už kitas madingas dietas (Atkinsono, arba ketogeninę, paleo, Viduržemio jūros ir pan.), visiškai pamiršdami, kad žmonės veganizmą pasirenka dėl etinių , o ne medicininių priežasčių.

Veganams pagrindinės problemos kyla su vitaminu B12, kurio yra  tik gyvūninės kilmės maiste. Taip pat sunkiau su D vitaminu, omega-3 ir kitomis polinesočiosiomis riebalų rūštimis, kalciu, jodu. Nors daug kas skalambija apie geležį ir baltymus, jų visai gausu augaliniame maiste, ir nesunku gauti normą tinkamai suderinus produktus. Gera žinia, kad B12 normos gana nedidelės (suaugusiam 2,4 mcg). Vartojantiems maisto papildus reikėtų žinoti, kad tik apie pusė kiekio yra pasisavinama, todėl papilduose turėtų būti bent 3 mcg B12. Žinoma, jei kartu nėra kitų medicininių būklių, dididančių vitamino poreikį arba trikdančių pasisavinimą.  Kita gera žinia, kad organizmas kaupia rezervą, taigi, net gerokai mažiau gaunant su maistu, ilgą laiką trūkumas nepasijaus. Veganai vartodami augalinį maistą gauna labai daug folio rūgšties, kuri ilgą laiką gali maskuoti tikrą B12 deficitą. Veganai turi būtinai vartoti maisto papildus ar mikroelementais praturitintą maistą. Tiesa, dar viena gera žinia, žmonės evoliucionuoja, tai gal po keliolikos tūkstančių metu veganiškos mitybos žmonės sugebės susisitentinti B12 ir omega-3.

Beje, Indijoje gyvenantys ir ištisomsi kartomis vegetariškai besimaitinę žmonės turi geno mutaciją, pavadintą rs66698963, kuri augalų riebalus paverčia omega-6 riebalų rūgštimi ir arachnoidine rūgštimi. Arachnoidinė rūgštis yra toks junginys, reikalingas uždegimo mediatoriams ir krešėjimo fakroriams formuotis. Deja, nors tai ir naudingas dalykas organizmas, jis susijęs ir su padidėjusia trombozių (infarktų, insulto) ir vėžio rizika.

Geno paplitimo žemėlapis.

Geno paplitimo žemėlapis. (J. Thomas Brenna, Cornell University)

Naujiems vegetarams viskas kur kas paprasčiau. Suvalgant vieną kiaušinį per dieną nereikia nerimauti dėl vitamino B12. Valgydami kietąjį sūrį gali nesukti galvos dėl kalcio (jo taip pat yra ropėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse). Visokios pupos, lęšiai, riešutai ir kita aprūpina baltymais, taip pat ir kiaušiniai su pieno produktais. Lęšiai, kaip ir tamsiai žalios daržovės yra ir geras geležies šaltinis, nors iš augalų geležis gana prastai pasisavinama. Cinkas irgi prasčiau pasisavinamas, nei iš gyvūninių produktų. Jo yra pieno produktuose, ankštiniuose, tarp jų sojoje, lęšiuse, grūduose, daiguose, riešutuose. Riešutai (ypač graikiniai, kedro) polinesočiosiomis riebalų rūgštimis.

Kaip pradėti

Geri pavyzdžiai užkrečia. Pati irgi ne iš niekur užsivegetarinau. Labiausiai turbūt įkvėpė kiti mėsos nevalgantys gydytojai. Taip pat artimiausioje aplinkoje yra gyvūnų nevalgančių žmonių. Tarp pažįstamų yra ir atsidavusių veganų aktyvistų ir atsitiktinių vegetarų. Žinau ir tokių, kurie beveik visą savo gyvenimą nuo vaikystės nejautė poreikio mėsai. Noriu tikėti, kad ir mano pačios pavyzdys jau užkrėtė žmones sumažinti ar visai atsisakyti mėsos.

Pokyčiai turi būti daromi palaipsniui. Galima po truputį keisti mėsą į sojų produktus. Išbandyti naujus receptus. Galima pradėti nuo to, kad pirksi mėsą tik iš pažįstamų ūkininkų. Arba nustosi valgyti mėsą viešojo maitinimo įstaigose, o namie valgysi tik iš žinomų ūkių, o ne masinių žudynių vietų. Bet paprasčiau tiesiog palaipsniui mažinti suvartojamos mėsos produktų kiekį, apribojant pradžioje iki dviejų trijų kartų per savaitę (apskritai dažniau nei tris kartus per savaitę valgyti mėsą nėra reikalo), vėliau atsisakant vis daugiau atskirų kitų gyvūninių produktų. Atsisakius vienų produktų, reikia įlieti kitus. Aš (iš naujo) atradau avinžirnius, bulves, bolivines balandas, grybus, perlines kruopas. Artimiausiu metu planuoju ką mokysiuos gaminti iš lęšių.

vegan bacon

Kelio į augalinį sąmoningą valgymą pradžiai, kelios nuorodos:

  • Veggo – augalinio maisto parduotuvė
  • AuGalybė – augalinio maisto restoranai Lietuvoje
  • Ką valgo veganai – veganiški receptai, veganiškų spotų apžvalgos ir kritika
  • Nutrition Data – amerikeitiškas portalas, kuriame galima susieškoti ir palyginti įvairių produktų energines ir maistines vertes, sudėtį
  • Vegan.com – įvadas į veganišką gyvenimo būdą