Autoriaus Archyvai: Emilija

Emilija

Pagal išsilavinimą gydytoja, dabar KET praktikė

Kam reikalingas dvasingumas

Paskelbta: |

Kadaise, kai dar tik ruošiausi pradėti studijuoti kognityvinę elgesio terapiją (KET), galvojau, kad žmonėms reikėtų dvasingumu grįstos terapijos, nes yra žmonių, kurie domisi dvasingumu ir jaučia jo poreikį, tai galėčiau čia atrasti nišą. Kuo labiau mąsčiau apie šitą idėją, tuo daugiau klausimų man kilo, pavyzdžiui, jei dvasingumas tikras, ar vis dar reikės terapijos, ir visų pirma, kas yra dvasingumas. 

Dvasingumą geriausiai suprantu ne per apibrėžimus, bet per tai, kas tai nėra. Jis nėra materialus, neturi matomo, apčiuopiamo, užuodžiamo fizinio kontūro, neišmatuojamas sisteminiais vienetais. Taip pat tai nėra kiti nematerialūs dalykai, tokie kaip tik nuotaikos, emocijos, mintys, tarpasmeniniai ryšiai ar atmosfera. Nėra ir asketizmas, ar atmetimas visko, kas materialu, rengiantis visokiais skarmalais.

Nicolas Poussin „Peizažas su dviem nimfomis“

Dvasingumas man labiau atrodo kaip ryšys pirmiausia mano su manimi, mano dalių tarpusavio ryšys, jaučiančios, mąstančios, veikiančios, save suvokiančios dabartyje ir prisimenančios praeitį, taip pati yra apie bendrumą tarp manęs ir kitų žmonių, ryšį su protėviais, su erdvėmis ir jaučia savo vietą tame kas yra dabar, buvo ir bus. Pavyzdžiui, jei matau lauko pakrašty seną ąžuolą, tai dvasinga patirtis būtų pajausti ryšį su šiuo medžiu, su šiuo lauku ir jausti, kad tą pati galėjo jausti šimtai žmonių per šimtmečius, tas jutimas ne šiaip mintis, bet gilus, visaapimantis bendrumo potyris. Trumpai tariant, dvasingumas yra nematerialus sąmoningas savęs, pasaulio, savo vietos pasaulyje ir ryšio tarp visų dalių patyrimas. 

Man atrodo, buvimas dvasingu, tai yra pilnesnis gyvenimas, sodresnis, ramesnis, nes jausdamas bendrume su kitais žmonėmis nesi vienišas, ryšyje su aplinka nesi pasiklydęs, o ryšyje su praeitimi ir ateitimi, jauti savo vietą kontinuume, esi atsparesnis gyvenimo negandoms, nes jų visada buvo, tad dabar jas išgyvenęs, pasiruoši ateinančioms, labiausi pasitikėti pasauliu ir būti saugesniu. 

Praktikuodama KET, pastebiu, kad ne dvasingumo žmonėms trūksta. Jei pašalintume kliūtis gyventi pilnatūrį gyvenimą, tai kartu ir dingtų kliūtys dvasingumui. Taip pat, kad sėkmingai žmogus gali gyventi aktyviai nepraktikuodamas dvasingumo, sėkmingai, tai reiškia, kad žino ko nori, pasiekia ko nori ir patiria iš to pasitenkinimą. Apskritai, dvasingumas nelabai tinkamas būdas ką nors gydyti, nes čia kaip pilti vandenį į suskilusį indą, vanduo neužsibus, o gali tik labiau suskaldyti, nes dvasingumas kyla iš sveikosios dalies, suaugusiojo. Manau, kad dažnai tai ir suklaidina, kad žmonės, kurie praktikuoja visokias dvasines praktikas išlieka sveiki ir laimingi, sudaro vaizdą, kad dėl to, kad yra dvasingi, o ne dėl to dvasingi, kad turi stiprią sveiką dalį. Turbūt dar labiau tokį vaizdą gali sudaryti žmonės, kurie turėdami liguistą nerimą, arba liguistą liūdesį atranda meditacijas ir tada jiems pagerėja, atrodo, kad čia dėl meditacijų, kai greičiausiai jų dėmesys nuo savo sunkumų nuėjo į buvimą čia ir dabar, bet kliūtys trukdančios kasdien būti čia ir dabar, be appsų ir be grupių, nedingsta. Kartais gali paaiškėti, kad tos kliūtys buvo mažos ir nereikšmingos, kartais tos kliūtys būna tokios, kad po visų tų dvasingumų sustiprėja taip, kad žmogus gali nueiti į psichozę, ypač kai praktikos rodomas nemokšiškai. 

Nemokšišku dvasingumu vadinu iš esmės gerus metodus ir praktikas, kurias veda žmonės, kurie ne iki galo supranta kodėl tai daro (pvz. galvoja, kad nori padėti kitiems, o iš tiesų nori išspręsti savo problemas šlove ir pinigais) ir ką daro (taiko praktikas, kurių išmoko trumpų kursų metu, kuris užsibaigia gavus pažymėjimą, o ne palaipsniui pasiekus meistrystę). Atrodo, tarsi silpnaregis rodytų kelią aklajam, nes praktika daroma iš skurdo, ne iš pertekliaus. 

Kad ir kaip man patiktų Rytų filosofijos ir Rytų dvasingumas, bet jame matau labai daug potencilo žalojančiam nemokšiškumui, per pusiau nugirstas tiesas, vertimo klaidas, nepatogių mokymų ignoravimą arba sukūrimą Frankenšteino pabaisos kombinuojant „geriausia kas iš rytų ir vakarų“, galbūt geriausio net nepaimant, nes vertina kas gera ar bloga, tas, kuris yra netobulas ir šališkas, ieškantis būdo savo kančiai palengvinti, bet ne visada pasiruošęs sunkiai dirbti, kad tą kančia paleistų. Žalingiausios čia būtent tos pusinės tiesos, o būnant toli nuo išminties šaltinio, neturint gyvos tradicijos ir ryšio su ja, labai sunku surinkti dalis į vientisą paveikslą. Savas, krikščioniškas dvasingumas, vieniems atgrasus dėl žmonių, kurie turėtų ganyti sielas paklydimų ar nusikaltimų,  kitiems atrodo per daug viskas žinoma ir atsibodę, net nepabandžius to priimti. Kitame pasaulio gale esantis dvasingumas atrodo tarsi doresnis tyresnis, nes jį praktikuojančių nusikaltimai ir ydos nepasiekia mūsų akių ir ausų, o išmintys tokios naujos ir gilios. 

Kaip atrodo dvasingumo praktikavimas? Dažniausia to forma yra ritualai ir šventės, pavyzdžiui tvarkyti mirusio giminaičio kapą, uždegti žvakutę ir parymoti prie kapo jį prisimenant, tada su gyvais giminaičiais eiti valgyti patiekalų, kurie kiekvienais metais tie patys, apsikeičiant tomis pačiomis mandagumo arba įkyrumo frazėmis, dvasingumas šioje vietoje atsiranda tada, kai visi veiksmai atliekami iš noro juos atlikti ir atliekant jaučiama pilnatvė. Yra daug žmonių kurie į šventes vyksta iš įpročio. Man labai patiko vieno kunigo pasakymas, kad jei malda tampa įpročiu, tai nebe malda, nes nelieka kreipimosi į Dievą, nelieka ryšio, ji beprasmė. Tas pats su bet kokiais ritualais, kad jei jie daromi mechaniškai, tai juos darantis gauna naudos tik tiek, kad būdamas mandagus bent jau nesusigadina sau nuotaikos ir kitiems šventės. (Kiek aš švenčių esu gadinusi iš maišto!)  Kiti grupiniai dvasingumai yra per šokį, dainas, Himno giedojimą, bet kokius kitus tos grupės ritualus, bet su ta pačia sąlyga, kad grupė tai daro sąmoningai, dėmesingai ir geranoriškai. Būna ir daugybė asmeninių dvasingumo būdų – nuo meditacijos ir maldos, iki trumpų akimirkų einant ir pasidžiaugiant vaizdu. Bet kas gali būti dvasingumas, kai tai daroma visa siela ir kūnu. 

Dabar dvasingumu grįsta terapija man atrodo abejotina idėja, nes suvokiu pati savo ribotumą, greičiausiai būčiau šarlatanė, kuri turėtų daugiau šansų žmones išvesti iš proto, užuot išvedusi iš susipainiojimo. Dvasingumas ateina savaime iš meilės, kai kliūčių mylėti save, aplinkinius ir pasaulį, kai nėra vidinių kliūčių tą meilę jausti, ją nėra kliūčių ir praktikuoti. 

Kodėl bijoma kosulio ir kada juo verta susirūpinti

Paskelbta: |

Beveik baigiau kosėti, prieš dvi savaites buvau suslogavusi, porą dienų atrodė, kad jau paskutinioji, bet žinau, kad čia tik taip atrodo, o iš tiesų tik kūnas liepia eit pagulėt, pamiegot ir paniekoneveikt, atstoti nuo savęs ir jis pats susitvarkys, taigi, atstojau nuo savęs, pasveikau, o dabar kosčiu sveikimo kosuliu ir apie jį mąstau. 

Kosulys yra tas simptomas, dėl kurio labai dažnai žmonės kreipiasi į gydytojus ir labai dažnai gydytojai neturi ką pasiūlyti, tad ima siūlyti placebo vertės priemones, nes pacientai jų nesupras, jei pasakysi nedaryti nieko, ir palyginus retais atvejais reikia medicinos labiau, nei slaugos.

Dažnas kosintysis jaučiasi kaip Šventasis Sebastijonas šiame 1625 Hendrick ter Brugghen paveiksle

Fantazuoju, iš kur atsirado tikėjimasis, kad kai pradedi kosėti tuoj pat ir pasveiksi, kad kosulio nebuvimas žymi sveikatą, o ne atvirkščiai, jo buvimas. Fantazuoju, kad medicinos pažanga buvo tokia staigi, tokia greita, kad mitologija ir iš kartos į kartą perduodami mokymai nespėjo prisivyti. Jei kosulys liga – jo nebuvimas sveikata. Ir jei vaistai gali išgydyt vėžį, ar rečiausias, sunkiausias ligas sukontroliuoti, tai tikrai galės įveikti kažką tokio paprasto, kaip peršalimas.

Prieš šimtą metų ilgai besitęsiantis kosulys (mėnesių mėnesiais ar net metais) reikšdavo džiovą, dabar vadinamą, tuberkuliozę, bakterinę infekciją, kuri anksčiau buvo mirtina, dabar išgydoma, nors gydymas ilgas, sudėtingas ir ne visada efektyvus, bet dabar visų mirčių kontekste sudaranti labai mažą dalį, ir vis tiek ji bijoma labiau, nei aukštas kraujo spaudimas, ar padidėjęs cholesterolis, kosulys, toks budrinantis ir akivaizdus, iškart piešia mirties scenarijų ir gena pas gydytojus prašyti vaistų, bet kokių vaistų, kad tik padėtų. Nors didesnė tikimybė, kad jie mirs dėl infarkto ar užsimušę kelyje viršydami greitį, nei nuo to, kas kosulį sukelia. Ypač jei „jau keturias dienas kosėju ir niekaip nepraeina”. 

Dar labai gąsdinantis kosulys, kuris dažnas, arba lojantis, arba su temperatūra – neabejotinai plaučių uždegimas, kitų priežasčių būti negali. Jei jau visa diena taip, reiškia, kad tik antibiotikai padės. Jei neatrodo, kad miršti, tai gal ir ne pneumonija, bet tikrai bronchitas.  Arba kažkas tikrai mirtino. Jei tolimas giminaitis sirgo plaučių vėžiu, apsvarstytas ir šis variantas, net jei esi niekada nerūkiusi dvidešimtmetė. Bet niekas neklausia, ar jiems ne kokliušas, arba difterija. Kai pasiūlau revakcinuotis nuo šitų ligų, beveik visi tuos žodžius išgirsta pirmą kartą, nes taip greitai pasimiršo šitų baisių ligų pavadinimai. Net jei kelis kartus viešai kalbi ta tema, susitikę asmeniškai, sako, kad jiems niekas nesakė persiskiepyti. O kadaise tiek vaikų mirdavo, iki kol nebuvo skiepų. Dabar šitos ligos snaudžia, tyko ir laukia, kol žmonės nustos skiepytis, kad vėl galėtų šiurpinti žmones ir atsiimtų savo garbę iš generinės pneumonijos ir bronchito.

Kosulys taip tapatinamas su liga, nei su sveiko, adaptyvaus kūno požymiu, kad dažnas net nežino, kad tai apsauginis refleksas.Staigus gilus įkvėpimas, tada krūtinės, taršonkaulinių, diafragmos ir net pilvo raumenų staigus susitraukimas išpučiant orą iš plaučių šimto kilometrų per valandą greičiu, tam, kad pašalintų kliuvinį. Tas kliuvinys gali būti bet kad nuo blogai nuryto kąsnio, virusų pažeisto kvėpavimo takų epitelio iki kaimyno bute užsirūkytos cigaretės dūmo, tokia galybė priežasčių, ko kūnas ima saugotis ir bando išstumti lauk. Kartais net tikros priežasties seniai nebėra, audiniai tik savo ramiu tempu gyja, panašiai kaip oda po įdrėskimo, nervina, erzina, apie save primena ir tarsi pats kūnas bando iškosėti kosulį lauk, kol ima skaudėti pilvą ir visus šonus. 

Kiekviena baimė, net jei atrodo neracionaliai, neadekvačiai per didelė, turi pagrindą. Mūsų kūnai dešimtis tūkstančių metų buvę apsupti nesvetingos aplinkos, taršos, bado ir skurdo, dabar tarpsta nefiziologišjoje gausybėje ir pertekliuje, o namai, iššveisti vos ne iki sterilumo. Keli dešimtmečiai švaros, prevencijos ir efektyvios medicinos yra mirksnis amžinybės kontekste, kuriame formavosi archetipai. Kosulys dabartyje labiau skelbia, kad reikia būti budriam, nei pranašauja laidotuves.

Kaip jau minėjau anksčiau, kosulys yra apsauginis refleksas. Jis kyla, kai cheminis arba mechaninis dirgiklis paliečia sensorinius, arba juntamuosius, receptorius, kurie yra ryklėje, gerklose, trachėjoje ir bronchuose ir siunčia signalą į smegenyse esantį kvėpavimą centrą, iš čia, daugiausiai per klajoklį nervą, ateina signalas į motorinius, arba judinamuosius, receptorius ir raumenys susitraukia, pašalintų dirgiklį. Dažnai žmonės galvoja, kad kosulys reiškia problemą plaučiuose, bet receptorių yra ir žymiai aukščiau, todėl kosulys atsiranda žymiai anksčiau, nei būna pažeisti plaučiai, prisiminkite – kosulio paskirtis saugoti plaučius. Todėl nėra vaistų, kurie kosulį gydo, nes jo gydyti nereikia, būna tokių, kurie palengvina simptomus. Pavyzdžiui palengvina gleivių iškosėjimą, išplečia bronchus, slopina kvėpavimo centrą, bet nei vieni nesutrumpina sveikimo trukmės. Antibiotikai žudo bakterijas, bet bakterinės kosulio priežastys yra retos ir labiau būdingos tiems, kurie vaizduoja didvyrius ir eina dirbt prisigėrę paracetamolinių vaistų, arba sergantiems kitomis lėtinėmis ligomis, nei tiems, kurie kosėti pradėjo prieš penkias dienas ir kurių temperatūra neišeina iš normalaus intervalo. 

Susirgus ūmia liga, sukelta bakterijų ar virusų, kūnas ima gintis išskirdamas daugiau sekretų, kad surištų ir mechaniškai pašalintų svetimas priešiškas gyvybės formas. Patys virusai irgi pažeidžia paviršinius ląstelių sluoksnius, vyksta mūšis, su daug mažų lavoniukų, kuriuos paskui reiškia iššnipršti su snargliais ir iškosėti. Po to, kai virusų jau nebelieka, lieka pažeistų ląstelių, kurios po truputį miršta, atsisluoksniuoja, o jų vietą užima naujos – tai vadinama epitelio regeneracija. Šio proceso trukmė individuali, bet rūkymas, fizinis neaktyvumas, nepakankama mityba ir skysčių vartojimas gali prailginti sveikimą. Normali kosulio trukmė yra apie dvi savaites, bet kartais gali užsitęsti ir iki aštuonių. 

Kai kosulys trunka daugiau kaip du mėnesius, jau vadinamas lėtiniu. Jei po persirgtos infekcijos galima ramiai sau kosėti ir negaišti laiko einant pas gydytojus, tai kai kosulys trunka du ir daugiau mėnesius pasirodyti reikia. Šiais laikais dažnesnės lėtinės plaučių ligos, nei mirtinos infekcijos, bet būna ir vėžių, refliukso, lėtinės slogos ar kitų priežasčių sukeltų kosulių, kuriuos padės atskirti gydytojas. Kada neverta eiti, tai kai kosulys trunka kelias dienas ir kartu nėra kitų įtartinų simptomų. Taip pat kosulys nereiškia, kad negalite eiti į darbą, ar kad esate pavojingas kitiems žmonėms.

Kada kosint būtina eiti pačias ar vesti vaiką pas gydytoją:

  1. Kosulys nepraeina daugiau kaip 8 savaites
  2. Atkosima gausiai tamsiai žalsvų-gelsvų skreplių
  3. Karščiuojama daugiau kaip 38,5°C IR nepadeda temperatūrą mažinantys vaistai
  4. Atsiranda dusulys, oro trūkumas, sunkumas ryti
  5. Girdisi švilpimas, švokštimas
  6. Alpstama, trinka sąmonė
  7. Jei vaikas nežaidžia, nesidomi aplinka, atsisako valgyti ir gerti
  8. Pradeda kristi svoris, atsiranda tinimai
  9. Atkosima kraujo ar rausvų skreplių
  10.  Kosulio metu vemiama
  11. Atsiranda skausmas krūtinėje

Kaip sau padėti ūmaus kosulio metu:

  1. Dažnai po nedaug gerti skysčius
  2. Čiulpti pastiles. Nėra skirtumo kokios, kuo didesnės ir lėčiau tirpsta tuo geriau. Nakčiai geriau rinktis neturinčias cukraus.
  3. Palaikyti nosies higieną

Pasaulinė hipertenzijos diena

Paskelbta: |

Klausiau podcastų, viename iš jų nagrinėja studiją, tai, kad važiavimas į darbą sumažina širdies ligų riziką. Ką čia nagrinėti, juk tas pats, kas nagrinėti, ar turtas turi teigiamos įtakos sveikatai – taip turi. Kritikuodamas, kad čia viso labo stebėjimo tyrimas, vis pamini dviratį, kaip prabangą, kad jei gali sau leisti dviratį, tai vadinasi dirbi darbą ir gyveni geroje vietoje ir esi pakankamai turtingas, kad galetum nusipirkti dviratį, kad nereiktėtų į darbą važinėti automobiliu. Podcastas, žinoma, amerikietiškas. Žodžiu, kadminančjų į darbą sveikata geresnė, dar nieko nereiškia, nes per mažai įrodymų, nes gal ne dėl paties judėjimo taip. Visiškai sutinku, stebėjimo tyrimai neprilygsta dvigubai akliems kontoliuojamas tyrimas.

Kitame podcaste, viena iš temų buvo apie tai, kad kalorijų skaičiavimo metodas visiškai neefektyvus mažinant svorį, nes apie kalorijas mąstome neteisingai. Kalorija yra energijos matas, ir tuo grindžiama, kad norint sulieknėt pakanka mažiau kalorijų reikia suvalgyti, nei sudeginama. Problema ta, kad kalorija nieko nepasako apie maisto kokybę ir kaip organizas į jį reguos. Dar didesnė problema, kad apskaičiavimai yra netikslūs, tiek kiek jų produktuose, tiek skaičiuojant kiek jų išeikvojama. Skaičiai nurodyti ant pakuočių gali būti su didesne nei 10% paklaida. Ir apskritai, antsvoris ir nutukimas didele dalimi yra emocinis dalykas. Pašnekovas pateikia receptą, kaip sulieknėti:

  1. Valgyti maistą, o ne produktus: daržovės, vaisiai, grūdai, žuvis mėsa, vietoje perdirbtų produktų, tokių kaip duona, dešros, ir visokie pusgaminiai.
  2. Valgyti tik tada kai esi alkanas ir nevalgyti, kai nesi. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, bet dažnai valgymas yra socialinė veikla ir kartais nemokame su žmonėmis kalbėtis nekramtydami.
  3. Low fat dažniausiai reikš, kad riebalai yra pakeisti cukrumi, tad nesižavėti etiketėmis ir apskritai nevalgyti priedėtinio cukraus. Pavyzdžiui vietoje saldžių gėrimų rinktis vandenį.

Jei skaitėtė Harari knygą Sapiens, tai žinote, kad žmogus nukonkuravo kitų rūšių žmones ir gyvūnus, nes moka fantazuoti. Ir ne tik moka, bet daro tai be atvangos, didžiają laiko dalį praleisdamas savo fantazijose. Fantazuoja, ar sveika judėti, fantazuoja, ar geriau skaičiuoti kalorijas, ar valgyti maistą kokį tik užsimanai (jei tai maistas, o ne koldūnai ir sasyskos). Kita mintis likusi iš tos knygos, tai kaip ilgai žmonės buvo klajokliai, kad agrarinis gyvenimo būdas yra sąlyginai trumpas rūšies kontekste, o dar trumpesnis miestietiškas gyvenimo būdas. Lietuvoje trečios-ketvirtos kartos miestietis veikiau išimtis, nei taisyklė.

Kai man pasidaro sunku pasirinkti, imu galvoti apie žmogų kaip apie rūšį, kaip apie gyvūną, biologinę būtybę. Vienas Santaros klinikų kardiologas per penkiaminutę yra pasakęs, kad žmonės veikia netinkamais eksploataciniais režimais. Galvoju, tai koks režimas yra tinkamas. Turbūt daug judėti, mažai valgyti, daugiausiai to, ką randi, bendrauti su gentainiais, žaisti, mylėtis, kariauti dėl teritorijos, pasakoti istorijas, klausytis istorijų, planuoti, galvoti apie pasėkmes ir neurotizuotis.

Kartais man atrodo, kad didysis mokslas, ypač medicinos, per daug pasimeta smulmenose ir mechanizmuose ir tada mes nematome žmogaus kaip individo. Ir mes taip įpratę gyventi savo galvose, kad pamirštame savo gyvūniškąją, kūniškąją prigimtį.

Juvenalis savo poemoje rašė, kad reikia melstis, kad sveikame kūne būtų sveika siela (kažkodėl išpopuliarėjo apkarpyta šios sentencijos versija, kuri viską keičia). Gegužės 17 yra pasaulinė Hipertenzijos diena, ligos, nuo kurios komplikacijų miršta daugiau kaip pusė tautiečių. Tai liga, kurią gali a kontroliuoti ar atitolinti gyvenimo būdu. Pirmiausia mylint save, įsiklausant į savo mintis ir jausmus, įprasminant savo buvimą, maldos ar meditacijos pagalba, o paskui bus lengviau ir judėti, ir sveikiau maitintis.

Sviestas prieš margariną: ką reikia žinoti apie transriebalus

Paskelbta: |

Už akių užkliuvo toks SAM ministro įsakymas V-964 (turintis įsigalioti nuo rugsėjo 1) apie vaikų įvairiose įstaigoje maitinimą. Mityba yra tokia labai įdomi ir net kontroversiška sritis, kur galima apie kiekvieną produktą rasti daug teiginių apie jų sveikumą, ir lygiai tiek pats įrodymų apie jų žalą. Pavyzdžiui pieno produktus, mėsą, kiaušinius. Ar net apie konkrečias grupes, kaip riebalai ar angliavandeniai. Netgi apie kiekvieną aminorūgštį galima rasti daugybę prieštaringos informacijos. Visgi apsistosiu ties vieninteliu punktu:

10.3. Sviestas, kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų rūgščių ne daugiau kaip 33 proc. bendrojo riebalų kiekio.

 

 

Skaitydama šitą jaučiuosi kaip laiko mašina nusikėlusi į devintąjį dešimtmetį ar dar senesnius laikus, kai natūralūs riebalai vis dar buvo laikomi žalingais.

Margarinas išrastas ir užpatentuotas 1869, prancūzų chemiko Hippolyte Mège-Mouriès, laimėjęs Napoleono III paskelbtą konkursą, kuriuos buvo siekta rasti alternatyvą sviestui, ir taip pamaitinti Prancūzijos karius ir varguomenę. Tuometinio margarino receptūra buvo kiek kitokia, nei dabar naudojamo, nes sudėtyje buvo gyvulinių riebalų. Plačiau pradėtas vartoti 20 a. pradžioje, per Didžiąją Depresiją JAV, nes buvo galima panaudoti nuo gamybos atlikusį sojų aliejų, ar bet kokį kitą augalinį aliejų, bet labiausiai dėl to, kad trūko sviesto, kurį ne visi galėjo ir įpirkti. Margarinas patogus, nesunkiai pagaminamas, labai ilgai galiojantis ir pigus. Būtent kaip pigus sviesto pakaitalas jis ir buvo žinomas, kol 1980-aisias neįgavo naujos, sveiko maisto, reputacijos. Spoiler alert: visiškai be pagrindo.

Esu anksčiau rašiusi, kaip cukraus pramonė suvertė kaltę riebalams apie širdies ir kraujagyslių ligas. Žmonėms pradėjus mirti nebe nuo infekcinių, o nuo širdies-kraujagyslių sistemos ligų, buvo surastas kaltininkai – mažo tankio lipoproteinai (MTL, angl. LDL) ir sočiosios riebalų rūgštys. Jų galima rasti visuose gyvūniniuose produktuose: mėsoje, taukuose, pieno produktuose, kiaušiniuose. Mintis buvo tokia: mirštančių nuo tokių ligų kaip insultas, infarktas, koronarinė širdies liga ir panašiai, kraujagyslių sienelės būdavo susiaurėjusios nuo aterosklerotinių plokštelių, kurias sudaro pakitęs cholesterolis. Iš tiesų viskas žymiai sudėtingiau, o cholesterolių įtaka čia žymiai mažesnė nei cukraus ar transriebalų.

Didelio tankio lipoproteinai (DTL, HDL), dar vadainami geruoju cholesteroliu, yra didelės molekulės, negalinčios praeiti ląstelių sienelių.  Kraujas jį nuneša į kepenis, kuriose tampa tulžimi. MTL yra mažos molekulės, kraujyje būna ilgą laiką, kol pasiekia ląsteles ir į jas įlenda, kus panaudojamas ląstelių atsinaujinimui ir hormonų, tokių kaip vitaminas D ar testosteronas, gamybai). Kai MTL yra per daug, jis nusėda ant kraujagyslių sienelių, susiformuoja plokštelė, kuri blokuoja kraujo tekėjimą, ar gali net visiškai aklinai užkimšti. Plokštelė gali atitrūkti, aplink ją susiformuoja krešulys, dar vadinamas trombu, kuris nukeliavęs į smegenis, plaučius, žarnyną ar dar kur nors gali užkimšti ir taip nužudyti. Toks yra labai suprimityvintas modelis. Iš tiesų pats savaime MTL nėra blogas, tas kurį suvalgome su maistu nėra blogas. Blogas jis tampa tada, kai jo molekulė pakinta – oksiduojasi. Laboratoriniai tyrimai matuojantys MTL koncentraciją, visgi dar išlieka aktualūs, nes kuo daugiau MTL, tuo daugiau šansų, kad jis tikrai taps blogas.

Buvo manyta, kad sotieji riebalai yra atsakingi už MTL padidėjimą kraujyje, taigi ir mirtinas širdies-kraujagyslių sistemos ligas. Margarinas sočiųjų riebalų rūgščių, kurios suteikia formą, neturi. Tai yra hidrinti augaliniai transriebalai, arba nesočiosios riebalų rūgštys, kurios cheminiu būdu apdorotos pakeičia savo erdvinę struktūrą, dėl to skystas aliejus tampa kietas ir tepus.

Taip devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjo lieso maisto kultas: liesas pienas, sumažinto riebumo jogurtai, ir, žinoma, sviestą pakeitė margarinas. Greitojo maisto restoranai vos ne per naktį nuo taukų perėjo prie augalinių aliejų ir margarino. Ypač išpopuliarėjo palmių aliejus, kaip neva sveikesnis pasirinkimas (pasirodė, kad yra atvirkščiai). Atsirado daug cukringų užkandžių „be riebalų“. Mirtingumas nuo kraujagyslių ir onkologinių ligų augo.

Prabėga dešimt metų ir ima nesustabdomai daugėti naujų klinikinių tyrimų. Vartojant sočiąsias riebalų rūgštis, kraujyje didėja tiek MTL, tiek DTL koncentracija, riebalų vartojimas nėra vienintelis mirštamumą didinantis faktorius. Pašalinus sočiuosius riebalus iš mitybos, mirštamumas nesumažėdavo. Atkreipus daugiau dėmesio į transriebalus buvo pastebėta, kad jų vartojimas iš tiesų yra katastrofiškas. Jie organizme sukelia tyliai rusenantį uždegimą, dėl ko padidėja aterosklerozės atvejų ir  mirtingumas nuo širdies-kraujagyslių sistemos ligų, išauga onkologinių ligų rizika. Kraujyje žymiai išauga MTL, trigliceridų ir uždegimo rodiklių kiekiai, sumažėja DTL. Paprastai kalbant, žmogaus organizmui, tai yra svetimos molekulės, o viską, kas svetima, reikia pulti. Nedidelis kiekis transriebalų susidaro natūraliai, tačiau perdirbtuose gaminiuose kiekiai pavojingai didesni.

Kokie pagrindiniai transriebalų šaltiniai? Iš principo bet koks perdirbtas maistas. Klasikinis pavyzdys yra margarinas. Taip pat tai pramoniniu būdu pagaminti kepiniai, bet koks aliejuje gruzdintas maistas, bulvių traškučiai, šaldytos tešlos, glaistai, varškės sūreliai, ledai, šaldyti pusgaminiai ir t.t.

Ant etikečių nebūna parašyta kiek transriebalų yra maiste, tačiau sudėtyje turi būti nurodyta yra ar nėra iš dalies hidrintų riebalų. Radus tokį užrašą, stengtis tokių produktų nepirkti iš vis, ar vartoti juos kaip galima rečiau. Įtartinai reikėtų žiūrėti ir į užrašą augaliniai riebalai – paprastai tai reiškia palmių aliejų, nes bet kas vertingesnio įrašoma konkrečiai.

Kodėl niekas nedaroma, kad šitos mirtinos dalys būtų pašalintos iš maisto?

Daroma. Danija buvo pirmoji šalis pasaulyje, uždraudusi naudoti transriebalus pramonėje (nurodžiusi maksimalią leidžiamą koncentraciją 100 g. produkto.), jos pavyzdžiu pasekė Šveicarija, Norvegija, Vengrija, Islandija. Didžiojoje Britanijoje tokie produktai buvo išimti iš prekybos ir liepta griežtai ženklinti. Nuo 2006 juos draudžiama naudoti restoranuose JAV. Europos sąjungoje yra nustatytos rekomendacijos, kad transriebalai neturėtų sudaryti daugiau kaip 1% dienos raciono.

Danijoje per mažiau nei 15 metų nuo transriebalų draudimo ženkliai sumažėjo mirčių nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.

Grįžkime prie margarino. Jame hidrintų riebalų kai kuriais atvejais gali būti net mažiau nei svieste (Australijoje margarine būna 0,2% transriebalų, o svieste apie 4%). Atsiradus tyrimų rodančių hidrintų riebalų žalą, buvo sugalvota mažiau sveikatai žalinga margarino gamybos technologija – intersterifikacija (nors nežinau ar tai tikslus lietuviškas terminas), kurios metu aliejai sukietinami nesukuriant transriebalų. Tyrimų, rodančių ilgalaikį tokio margarino vartojimą, nėra. Dabar gaminami margarinai būna praturtinti polinesočiosiomis riebalų rūgštimis (omega-3), kurios kaip tik turi apsauginį poveikį kraujagyslėms, vitaminais, dažikliais, emulsikliais ir kitokiais priedais, bet sočiųjų riebalų juose mažai.

Ar sviestas tikrai toks žalingas? Bloga jo reputacija irgi pagrįsta daugiau mitais ir nepilnomis išvadomis. Patys iš savęs riebalai nėra nei geri, nei blogi, kol vartojami su saiku. Sotieji riebalai naujesnių prospektyvinių studijų duomenimis nedidina mirtingumo. Sviesto kokybę daugiausiai lemia pienas, iš kurio jis padarytas – ar tai buvo iš pieno, kurį davė laisvėje žolę rupšnojusios ir po medžiu begulinėjančios linksmos karvutės, ar vargšės uždarytos tvartuose ir šertos iš maišelių.

Kaip ir viskas susiję su maistu, turi būti vertinama atsargiai ir pasvertai. Margarino šalininkai įrodinės koks svietas žalingas, o sviesto šalininkai įrodys jo palankumą sveikatai ir margarino žalą.

Nesu ekspertė ir negaliu atsakyti, ar margarinas geriau už sviestą. Kaip pilietei man labai nepatinka sveikatos apsaugos ministrų produktyvumas, siekiant aprašyti kiekvieną žingsnį. Manau, kad reguliavimų yra per daug. Ministro įsakymas šiuo atveju yra perteklinis, visiškai užtektų gairių ir rekomendacijų kaip maitinti vaikus. Ypač kai tyrimai mitybos srityje yra besikeičiantys greičiau nei ministrai.

Besąlyginė meilė

Paskelbta: |

Įrašas publikuotas 2018 02 14 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

– Jei tu netiki Dievu, tai kuo tada tiki?!
– Besąlygine Meile.
– Bet tokia neegzistuoja.
– Egzistuoja tiek pat kiek dievas.

Jai bandžiau pasakyti, kad tokia gali egzistuoti, sakiau, kad pavyzdžiui tėvai taip myli vaikus. Ji prunkštelėjo – turi du saugusius vaikus, o aš buvau jaunutė studentė.

Kaip žmonės tiki dievais, nereikalaudami jo įrodymų, taip aš tikiu Besąlygine Meile. Kaip nebūtina patirti dieviškojo apreiškimo, taip nebūtina išgyventi Besąlyginės Meilės. Nepaisant to, prie jos galima artėti ir jos siekti, tik ne gauti, o skleisti.

Besąlyginė ji todėl, kad nieko nereikalauja ir nesitiki iš meilės objekto. Tai meilė be lūkesčio ar troškimo, be praeities ir ateities, „čia ir dabar“. Nelaukia atsako iš mylimo, neprašo leidimo mylėti. Jei į meilę bus atsakyta, tai gerai, jei ne, meilė nuo to nei padidės, nei sumažės. Ji grįsta absoliučiu priėmimu ir susitaikymu. Tai mėgavimasis sielų bendryste pačiu gryniausiu, skaidriausiu, tyriausiu pavidalu. Džiaugimasis kito egzistavimu, tiesiog egzistavimo, be troškimo ką nors tobulinti ar savintis. Man tavęs nereikia, aš tavęs nenoriu, aš tave myliu.

Labai sudėtinga besąlygiškai mylėti romantinį partnerį, arba kitą artimąjį su kuriuo gyveni. Tiek į motiniškus, tiek į sutuoktinių santykius įsismelkia buities troškimai: tvarkos, taisyklių paisymo, rutinos palaikymo ir kitokie. Dar daugiau, artimus santykius raizgo visokiausi lūkesčiai: kad jis dovanos daiktus, kad ji sakys komplimentus, kad jis kartu svajos, kad ji palaikys tvarką, kad jis pasipirš, kad ji leis savo pinigus nereikalaudama išlaikymo, ir taip toliau.

Turbūt lengviausia besąlygiškai mylėti tėvynę. Upelius, krūmokšnius, piliečius, knygas, garsus. Tiesiog santūriai džiaugtis, nes juk tėvynė nieko negali duoti atgal, tik jos žmonės gali, ir nors žmonės yra svarbiausia tėvynės dalis, šioji yra kur kas daugiau.

Tuo tarpu Besąlyginė Meilė tiesiog egzistuoja. Ima tai, kas jai duodama, duoda tai ko prašoma, nieko nesitikėdama ir nereikalaudama atgal, nekeliaklupsčiaudama, nepataikaudama. Tai tobula meilė netemdoma buities šešėlio. Nepasiekiama kaip Nušvitimas.

Kaip ir nušvitimo nebūtina siekti, taip nežinau ar verta siekti Besąlyginės Meilės. Užtenka ja tikėti. Nors ji, kaip ir Dievas, egzistuos nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo ja.

Tagu smurtautojai bijo savo aukų

Paskelbta: |

Įrašas publikuotas 2018 02 05 socialiniuose tinkluose

iš tumblr

Išaiškėjus priekabiavimo, smurto šeimoje ar kitokio skriaudėjo-aukos santykiui, matoma tik tai, kad skriaudėjas yra nenusakomai bjaurus, šlykštus monstras, nuo kurio susitepimas išlieka taip ilgai, kad prireikia poros metų, kartais net dešimtmečių, kad prabiltum. Po kontakto su tokiu auka jaučiasi kaip įkritusi į nenusiplaunančio šūdo duobę, kuris sugebėjo persismelkti per odą iki pat sielos gelmių, užvaldomos mintis, palauždamas valią. Iš skaitomų istorijų galima užuosti tik lengvą viso to tvaiką, bet neįmanoma suprasti kaip jautėsi nukentėję žmonės.

Po visokių skandalų apie skriaudėjus pasigirsta kalbos, kad jie yra atmatos, siaubūnai, vadinami visokiais vardais ir jiems priskiriami epitetai. Nukentėjusiam nuo to gal net blogiau. Visi žino koks anas siaubūnas, o tu tokia silpna, ėmei ir pasimovei, ajajajai, nu argi ne gėda. Jei patyrei jų baudimą, vadinasi pati esi to verta.

Ar kalbėtume apie smurtą šeimoje, ar prievartą iš galios pozicijoje esančio žmogaus (dėstytojo, režisieriaus, rezidentūros vadovo, kuratoriaus ir t.t.) ar toksišką draugystę, jie aptariami tik po demaskavimo.
Skriaudėjai paprastai būna labai žavūs ir galintys daug pasiūlyti. Jie patys būdami labai pažeidžiami, jausdamiesi labai nesaugūs, geba šitai pamatyti kituose ir tuo pasinaudoti. Apie juos sakoma „geras psichologas“.

Labai lengva skriaudėją matyti kaip vien blogą, kaip gašlūną ar kontrolės maniaką. Šie žmonės kur kas įvairesni, ir jie nepaprastai žavingi. Jie turi labai daug ką pasiūlyti. Jie susikūrė tokį savęs vaizdą, kad patys pajėgtų save pakęsti, kad nuslėptų tai, kuo šlykštysi apie save, kad nuslėptų savo baimes ir gėdas. Jie gali tapti profesoriais, prizų už talentą laimėtojais, garsiais chirurgais, žymiais ir matomais Žmonių žurnale ar tarptautinėse parodų salėse. Arba jie bus charizmatiški patrauklūs pašnekovai, pasakojantys smagias istorijas. Jie bus labai vaišingi, arba apipils dovanomis. Mainais paprašys paklusti jų kompleksams, nesaugumams, baimėms, neįsisąmonintiems konfliktams ir gėdai. Skriaudėjai apie save sukuria patrauklumo ir galios atmosferą. Jie įsikuria ir po truputį plečiasi ten, kur yra toleruojami. Taip daugybę metų gali klestėti „viešos paslaptys“ apie dulkinamas studentes, rezidentes ar kursą kartojančius vaikinukus. Galiai labai palanku prietarai, smurtinių aktų neatpažinimas, baimės ir gandų be atviro faktų aparimo atmosfera.

Smurtautojas visų pirma auka. Ar tai vaikas kuris tyčiojasi iš klasiokų, ar tai žmona kuri vis keiksnoja ir žemina vyrą, ar tai dėstytojas kuris grasina nepasirašyti, jei nepaklusi jo terorui. Visi jie yra nesaugūs sužeisti žmonės, kurie slėpdamiesi nuo gėdos kursto kituose baimę ir trokšta būti garbinami. Smurtautojai gali vaidinti ir auką, o savo skriaudžiamuosius verčia pasijauti kalti, vertu bausmės, apsuka situaciją taip, tarsi jų auka yra smurtautojas. Tai vargšai žmonės, kuriems trūksta socialinės kompetencijos, nes niekas jų neišmokė kaip mylėti artimą savo.

„Ir atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“
Man atrodo, kad norit atrasti sielos ramybę po patirto smurtinio akto, reikia atleisti skriaudėjui. Tegu jį teisia teismai pagal įstatymus, ar kitais susilaukia sankcijų už savo veiksmus. Kad pati nustotum jausti skausmą, pirmiausia turi suprasti kodėl jis taip elgėsi su tavimi. Kad ne tu esi bloga, kad su tavimi viskas gerai, tau tik nepasisekė. Atsidūrei ne laiku, ne vietoje, su ne tais žmonėmis. Tu turi trūkumų, bet jie nepadaro tavęs nusipelniusios kentėti, būti žeminamai ir ujamai. Visi mes turime trūkimų. Tai, kad tave skriaudė, daugiau pasako apie jį, o ne apie tave. Kiekvienas smurtas yra bejėgiškumo aktas. Tą sunku priimti, tačiau priėmus pasidaro kiek lengviau. Ir tai apsaugo patį nuo tapimo smurtautoju.

Jie nori, kad jų bijotume, nes iš tiesų jie bijo mūsų.

Apie filmą: Nemeilė

Paskelbta: |

Įrašas publikuotas socialiniuose tinkluose 2018 01 14

Kadras iš filmo

Kartais žmonėms užduodu tokį klausimą:

Koks tavo bazinis laimės indeksas, skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 nuolatinė nepakeliama kančia, o 10 absoliuti įmanoma laimė ir ramybė.

Klausiu, kai man įdomu kaip po tam tikrų įvykių ar gyvenimo pokyčių šis indeksas pasikeistų, kartais šiaip, kai pagal kontekstą išpuola. Būna, kad į mane keistai pasižiūri ir neatsako. Čia šiaip lyrinis nukrypimas. Iš tiesų klausimą prisiminiau pažiūrėjusi filmą Nelyubov (nuotraukoje kadras iš jo).

Pati niekad nebūčiau sugalvojusi žiūrėti rusiško filmo, bet jį tiesiog įjungė ir nebuvo pasirinkimo. Pradžioje sabotavau, tie stambūs planai, meninės pauzės dar net neprasidėjus veiksmui, žodžiu, pažįstama maniera. Man sakė, kad čia labai geras filmas, perskaičiau, kad jį pastatė madingas rusų režisierius. Tai kaip ir laukiau, kas čia tokio gero. Dabar jau kelias valandas galvoju apie dalykus, kuriuos šitame filme rodė ir net viešai rašau, tai tikrai geras.

Komentatoriai sakė, kad juo labai taikliai atskleista šiuolaikinė Rusijos visuomenė. Siauras tai požiūris, lygiai taip pat šį filmą kokie prancūzai ar korėjiečiai būtų galėję pastatyti. Net Lietuvoje, kadrai pradžioje tikrai priminė lietuvišką kiną. Tik vaidyba čia nepalyginamai geresnė, nesu ekspertė, bet mane labai įtikino, nors kai kurie personažai pasirodė ne iki galo išvystyti.

Filmas labai liūdnas. Labai, jame viskas blogai ir niūru. Istorija apie besiskiriančią šeimą. Prasideda nuo to, kaip mama į vaiką žiūri kaip į kliūtį, vėliau sutuoktinių barnis, vaikas verkia. Per visą filmą tėvas nė karto nepasižiūri į savo sūnų ir apskritai su juo nė viename kadre nebuvo. Jie skiriasi ir nenori pasiimti vaiko su savimi. Vaikas netyčiukas. Vyrui reikėjo vaiko ir žmonos, kad gautų gerai apmokamą darbą ortodoksiškoj kontoroj, kurioje dirba tik vedę ir apsivaikavę, nei vieno išsiskyrusio nėra. Moteriai reikėjo vedybų, kad pabėgtų iš savo toksiškos motinos namų. Tiek moteris turi naują vyrą, tik vyras turi naują moterį (jau nėščią). Abu norėtų gyventi savo naujus blizgančius gyvenimus, bet tas senas vaikas viskam trukdo. Vaikas dingsta, tėvai pastebi tik po geros paros.

Dingimas ne tik nesuartina byrančios poros, bet dar labiau suintensyvina jų neapykantą vienas kitam. Vyras rodo žmonai aktyvų abejingumą. Moteris jį kaltina, kad šis sugadinęs jai gyvenimas. Fone formali policija, nevyriausybinė organizacija padedanti dingusių paieškoje, kurioms tai tik dar vienas atvejis, nuotrupos apie mokyklą ir epizodai iš besiskiriančios poros naujų gyvenimų.

Žiūrint filmą akivaizdu, kad šita pora neturėjo jokių šansų, gal tik stebina, kad taip ilgai ištempė kartu. Jie tarsi laukia, kad juos išgelbėtų: naujas vyras, naujas vaikas, taip atsakomybę nusiimdami nuo savęs ir perduodami gelbėtojui, kuris pasirodo esąs gyvenimo klaida. Jie senais žodžiais prisiekinėja naują meilę. Tai žmonės, kurie neišmoko būti laimingi būdami vieni. Ir ne vien tik būti laimingi, būti sąžiningi su savimi. Jie susitaiko su išorės spaudimu ir leidžiasi jo sugniuždomi (darbas, kuriame reikalaujama dalykų, visiškai prieštaraujančių asmeniniams įsitikinimams; artimųjų spaudimas ir vienintelis būdas išeiti iš jų per nuosavą šeimą). Aukų aukojimas, kurių niekam nereikia.

Filme labai daug visko, įlindimo į smartfonus, selfių, pozavimo, tuštumos, pasiklydimo, nykimo, intensyvių emocijų ir beviltiškumo.

Pofilminėje nuotaikoje prisiminiau savo klausimą apie laimės indeksą. Ypač įdomu kaip jis kinta, keičiantis gyvenimo situacijoms. Tik man sakė, kad tokį keistą klausimą būtų sudėtinga pamiršti, tai nežinau galėčiau pati testuoti dinamiką. Kita vertus, aš tik stebėtoja, gariausia vertinti pačiai save ir netapti tokiai kaip šio filmo personažai.

Trys būdai mąstyti apie mirtį

Paskelbta: |

Įrašas publikuotas 2017 11 01 socialiniuose tinkluose

Atvirukas iš Rumunijos, vaizduojamos kapinės

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos asocijuojasi su rimtimi ir mirties prisiminimu. Apie mirusiuosius gerai arba nieko. Prisimink, kad mirsi. Ir panaši nuotaika. Vienintelis džiugumas, tai žvakutės ant kapų, net tų, kuriuos visi pamiršo.

Šiame kontekste man suprantama suagusiųjų reakcija į vieną incidentą, kai buvau pradinukė. Reikėjo nupiešti savo linksmiausią šventę. Visi likę vaikai piešė gimtadienius, naujamečius, kažkas Užgavėnes (o gal jų ir nepiešė). Žodžiu, tortai, kepurėlės, daug spalvų. O aš nupiešiau Vėlines. Kapus, žvakes, tamsias figūras aplink kapą. Kaip likau nesuprasta. Gal suaugusieji net kiek išsigando ir sunerimo, kaip čia man kapai yra linksma. Ir niekas nepaklausė, kodėl.

Visų pirma man be galo pasisekė su giminėmis. Nuo pat mažumės giminės susibūrimai reiškė smagią atmosferą ir skanų maistą. Ir būtent kapų lankymo dienos labai patogus pretekstas giminei susitikti. Suaugusieji šneka įdomybes, vaikai žaidžia ir visi džiaugiasi vieni kitus matydami. Susėdimas prie stalo reiškia prisiminimus mirusių. Tai visokios smagios istorijos apie praeitį, ypač įdomu būdavo, jei kas nors rodydavo senovines nuotraukas. Mirusių ir niekada nepažinotų giminaičių istorijos žavėdavo savo paslaptingumu ir kurstydavo fantaziją. Bėgant metams pasakojimai pasipildo pažinotų žmonių nuotykiais, ir tada supranti, kad gal ne taip gerai juos ir pažinojai.

Vakar jaunimas šventė halloweeną. Man labai patiko, nors pati ir nesu vakarėlių entuziastė, ir tik stebėjau praeivius. Tiek daug besišypsančių žmonių ir šventiška atmosfera buvo malonus kontrastas žvarbiam orui. Į vieną išsipuošusį žmogų turbūt net per ilgai užsižiopsojau, tas nejaukiai šyptelėjo, nevalingai nusišypsojau, po to ir jo šypsena tapo žvalesnė. Pasijutau tarsi su tuo nepažįstamuoju būtų įvykęs mikrosąmokslas.

Tėvai neseniai turistaudami aplankė vieno rumunų miestelio kapines. Iki šiol džiaugiasi ir juokiasi. Rumunai turi dvipusius antkapius, vienoje pusėje gražus spalvingas piešinys vaizduojantis mirusiojo gyvenimą, kitoje pusėje piešinys rodantis tikrąjį veidą. Ir fasadinėje pusėje tekstas. Dažniausiai ką artimieji galvojo apie mirusįjį. Tos kapinės toli gražu neprimena rūsčios rimties. Jos spalvingos ir kupinos šmaikščių ketureilių apie nuodėmingą paprastų kaimiečių gyveną, jų ydas ir gal net kartais lengvą atsikvėpimą, kad šie pagaliau atsikraustė amžinajam poilsiui.

Mirtis visada šalia, net jei jos labai mažai matome. Mirtis yra neišvengiama, bet mes nežinome kas laikia, kai mes išeisime.
Tai tik trys pavyzdžiai kaip galima apmąstyti ir išgyventi mirtį.

Mirusiojo įamžinimas kaip priminimas gyviesiems žvelgti į ateitį: būsi prisimintas blogiausias, koks buvai saviškiams.

Dabarties baimių vaikymas persirengiant simboliniais kostiumais ir triukšmingai švenčiant. Net jei seniai tomis baimėmis niekas netiki, o kostiumai be gilesnės prasmės, tai džiaugsmingumas ir gyvybė via tiek laimi prieš rudenišką tamsą ir šaltį.

Arba susirenkant visiems gyviesiems, pabūti kartu, pažvelgtį į pareitį, apmąstyti mirusių artimųjų gyvenimus be nuoskaudų, leidžiant pasimiršti ir išnykti tam, kam neverta išlikti, ir pamintint tai, ką verta perduoti.

Gyvenimo prasmė yra, kad jis baigiasi, – net nebeatsimenu kur tai perskaičiau, bet labai tuo tikiu. Sustojimas pamąstyti apie mirtį, labai sveikas savo gyvenimui įvertinti.

Smurtas prieš vaikus kaip bejėgiškumas

Paskelbta: |

Įrašas publikuotas 2017 01 27 socialiniuose tinkluose 

Mark Nixon – Labai mylėti pliušiniai meškiukai

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja per vieną pamoką, jau neatsimenu kokiame kontekste, paminėjo, kad jos tėvai niekada netaikė fizinių bausmių. Buvo labai sunku patikėti. Kaip tai netaikė. Sakė, net į kampą nestatė. Apie rėkimą ar balso kėlimą jau neatsimenu.

Šis epizodas mane labai sukrėtė. Ilgai galvojau, kad ji meluoja ar maivosi, kad taip negali būti. Vaikystėje būdavo visai einamos temos, apie tai, kokio skonio beržinę košę kas valgo. Pavyzdžiui, kai muša su diržu, per nuogą užpakalį, ar per drabužius. Kiek smūgių kumščiais daugiausiai yra kas gavęs. Kokiais dar daiktais, be diržo, dar yra buvę mušti. Na, įsivaizduojat.

Mano vaikiškoje galvoje net nebuvo koncepto, kad įmanoma vaikų nemušti. Tai atrodė savaime suprantama, kaip pasakos prieš miegą, ar pusryčiai. Ir štai, suaugęs žmogus sako, kad nežino, kaip galima vaikus mušti. Savo vaikus. Vaikus.

Po kurio laiko ėmiau galvoti, kad gal ji nemelavo. Gal iš tiesų įmanoma vaikystė napatyrus smurto. Ji buvo netradicinė mokytoja, su metodais, kurie kartais keldavo frustraciją ir pyktį, o kartais susižavėjimą. Ji buvo griežta ir nenuolaidžiaujanti. Ir kaip vaikai ne visada ją mėgdavome. Jos bjaurumą tada buvau linkusi suversti tam, kad jos tėvai teisingai neaklėjo, t.y. nemušė. Nu nes kaip kitaip tokiai užaugti. (Jei ką, tik pabaigusi mokyklą supratau kiek daug davė jos lietuvių kalbos pamokos, ir kokia nuostabią mokytoją turėjome.)

Bet kai praėjo dar daugiau laiko, pasijaučiau labai smarkiai išduota. Tuo metu ėmė rastis suvokimas, kad smurtas negerai. Ir kur kas negeriau yra tiems žmonėms kurie jį patiria, nei kad nepatiria. Kad smurtas tai nėra normalu ir savaime suprantama. Kad mūsų vaikiški pokalbiai apie tai, kokiais būdais mus muša tėvai iš tiesų buvo labai kraupūs.

Vėliau buvo medicinos studijos, ir sužinojau kokiais dar būdais tėvai auklėja savo vaikus. Pavyzdžiui metimu į sieną. Pavyzdžiui purtymu iki sąmonės netikimo. Ir visokiais kitokiais. Jausdavau šleikštulį. Fizinį. Esu per paskaitą apie smurtą prieš vaikus apsiverkusi.

Man labai pasisekė. Sužinojau, kad vaikų įmanoma nemušti būdama pati dar vaikas. Ir turėjau pakankamai daug laiko pergyventi ir išgyventi su tuo susijusias emocijas. Išgyvendinti įsivaizdavimą, kad tas kas muša ir rodo jėgą, tas iš tiesų yra stiprus, ir suvokti, kad jeigu reikia demonstruoti jėgą, kad esu ne stiprus, o visiškas bejėgis. Turėjau užtektinai suprasti, kad mūsų visų tėvai nėra blogi žmonės. Suprasti, kad tai, kad mušamas vaikas nėra dėl to kaltas, nusipelnęs ir prisiprašęs.

Mūsų, tų vaikų, aptarinėjančių smurtą, tėvai patys buvo tie bėjėgai, nežinoję, neįsisąmoninę, kad gali būti kitaip. Suaugę žmonės patys tampa savo tėvų kopijomis. Ir auklėdami vaikus auklėja taip pat, kaip buvo auklėti patys. Nebent imasi to sistemingai ir tikslingai mokytis dar prieš susilaukdami vaikų.

Realybėje nesuskaičiuojamus kiekius žmonių vaikai ištinka, neplanuotai atsiranda gyvenime. Ir tada svarbesni fiziniai poreikiai, tokie kaip išgyventi. Nežinia kurioje vietoje atsiduria mokymasis kas tas vaikas ir ką su juo daryti. Ir visiškai prioritetų gale vertybiniai klausimai. Nes apsisprendimas muši vaiką, ar nemuši, yra vertybinis.

Net planuoti vaikai, kai gimsta, pasirodo ne tokie mieli, kaip įsivaizduota. Toli gražu. Suaugystė dar nereiškia, kad išaugai tą vaiką iš savęs. Vis dar būni silpnas, bejėgis, kuris nori, kad jį apbglogbtų šiluma ir besąlygine meile, bet dabar pats turi būti to davėjas. Tik gamtos dėsniai tokiai, kad negali duoti to, ko neturi. Kai kas iš vaikų tikisi besąlyginės meilės. Bet vaikai yra bjaurūs spinagrizai, kurie nuolat reikalauja, reikalauja, reikalauja. Atrodo vis duodi, o jiems negana. Duodi viską, ką turi, o jiems negana. Nes svarbiausio dalyko tai taip ir negavo – meilės, tiek kad jos užtektų.

Mušti vaikai nebūtinai užauga blogi ir nepataisomai suluošinti. Tik jie labai giliai sužeisti. Ir ne vien kumščiai sužeidžia, labiau pats principas. Be to prieš diržą dar būna daug žodžių. Rėkimo, grasinimų, prasivardžiavimo. Būna ir gerų dalykų. Būtent ta meilė ir žiaurumas, kurie eina kartu, sukelia labai didelį vidinį konfliktą. Taip išmokstama išdavystės, ir kas tai, ką labiausiai myli, labiausiai ir įskaudina, todėl niekuo negali pasitikėti. Jei šis konfliktas paliekamas neišspręstas, jei neatleidi savo tėvams, vėliau gali tapti kaip jie. Bejėgiu ir greitai palūžtančiu. Konfliktai sprendžiami senais būdais, neieškant kitokių metodų, nesprendžiant jų ramiai ir netradiciškai.
Esu girdėjusi iš jaunų tėvų, savo bendraamžių, kad kai pati turėsiu vaikų, tada juos suprasiu ir ne tik pateisinsiu fizinį vaikų baudimą, bet pati taip darysiu. Tai žmonės, kurie iki apsivaikavimo patys galvojo, kad fizinės bausmės nėra labai gerai.

Smurtas yra baisiausias ne konkrečiai pasireiškiančiu aktu, o savo kontekstu ir prielaidomis jam atsirasti. Pats smurtinis veiksmas yra tik galutinė išraiška. Bet už to yra kenčiantys žmonės, bejėgiai, sutrikę, nelaimingi, sutrikę.

Kai eina kalba apie smurto uždraudimą, tie, kas jam priešinasi galvoja visai kitaip, nei tie, kas nori smurtą uždrausti. Tie žmonės patys nepergyvenę savo konfliktų, su jais neišbuvę, jie patys labai įsibaiminę.

Manau, kad vienintelis būdas išvengti smurto, tai jo nekurti. Bet koks smurtautojas, absoliučiai bet koks, pats yra pirmiausia auka. Jie buvo skriaudžiami ar asmeniškai, ar sistemiškai. Galbūt augo skurde, jei ne materialiniame, tai emociniame. Ir tokiems žmonėms reikia padėti. Yra daugybė būdų, kaip būsimiems ir esamiems tėvams padedama spręsti sunkumus auklėjant ir prižiūrint vaiką. Tėvystė yra labai sunkus įgūdis, kurio reikia mokytis. Tiems, kuriems nesugeba patys, kur kas efektyviau yra padėti, nei juos bausti.

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Paskelbta: |

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.