Šiandien buvo gera diena, nes pagaliau išdrįsau nusiprausti kelio endoprotezavimo operacijai. Iš šono žiūrint tai baisiai brutalus procesas, gręžimai, kapojimai, daug jėgos reikalaujantis kalima, traukimas, kojos kilnojimas, laikymas ir taip apie pusantros valandos. Tai tykiai sėdėdavau ant palangės atidžiai sekdama kiekvieną chirurgo, bet labiau asistento judesį, jei pati įsidrąsinčiau šalia atsistoti. Kelio endoprotezavimą daro dažniausia pagyvenusioms, nutukusioms, sunkius darbus gyvenime dirbusioms moteriškaitėms ir truputį rečiau pilvingiems ponams. Nes didelis svoris, traumos, monotoniški judesiai, raumenų silpnumas, galų gale dėl amžiaus vykstanti involiucija ir susidėvėjimas lemia, kad nudyla kremzlė taip, kad kaulas ima trintis į kaulą, pradeda skaudėti sąnarį ir tada lieka vienintelis gydymas protezuoti sąnarį. Tada sąnarinis paviršius nugrandomas, jam pjūklu suteikiama tokia forma, kad būtų galima pritvirtinti protezą ir tada jis įdedamas. Viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau. Po kokių  metų, kaip visi mechaniniai dalykai, jis susidėvi ir reikia keisti. Tai šiandien buvau tas trečias operacinėje, kuris iš principo nieko nedaro, bet mačiau visą ta fancy procesą iš labai arti. Taip arti, kad kauke nepridengtos veido ir kaklo dalys buvo aptaškytos krauju ir smulkiomis kaulo drožlėmis. Savotiškai žavus jausmas. Ir labai gražiai atrodžiau, kai nusiėmiau kaukę. Skaitykite toliau →