Žymų Archyvai: skundai

Trumpa instrukcija, kaip gauti skundą

Paskelbta: |

Dirbti gydytoju yra labai smagu. Nesibaigiančios dėmesio ir pagalbos norinčių pacientų eilės. Pacientų lūkesčiai, didesni už jų antsvorį. Darbo valandos, kurios nesibaigia, net pasibaigus darbo valandoms – jūs pabandykite visuomenei ką nors papasakoti apie jus ribojančią medicinos normą ir darbo valdas, sulauksite vartomų akių su legendiniu klausimu „Ar prisiekėte Hipokratrato prieskaiką?!“ Neprisiekiau, niekas neprisiekia. Ir smagiausia dalis, kad bet kada pacientai ar jų artimieji gali parašyti skundą. Pradedant skyriaus vedėjui ar įstaigos administracijai, baigiant Sveikatos apsaugos ministerija. Kiti dar nueina pasiskųsti televizijai, o televizija iš tų nelaimėlių, t.y. pacientų ir jų artimųjų, pasidaro šou, pasikelia reitingus, ir trina letenėles, kol nelaimėliai po laidos burba, kad vėl nerado teisybės.

Kadangi skundai yra neatsiejama darbo dalis, tai net gėda būtų tokio negauti. Todėl norintiems tapti gydytojais pateiksiu instrukciją kaip elgtis, kad būtumėte apskųstas. Pacientams irgi bus naudinga, jei nuosavos fantazijos nepakanka. Visos istorijos tikros, iš gyvenimo ir praktikos.

  • Gydytojas vėluoja vieną minutę. Jei pacientas nebūtų nuėjęs skųstis, būtų priimtas. Paprastai vėlavimas susideda iš to, kad pacientas turi labai daug problemų, ir visas jas nori išspręsti. Lūkestis pagrįstas. Šeimos gydytojas pacientui gali skirti ne daugiau kaip 15 minučių. Bet tas 15 minučių gauna su sąlyga, jei nebus jokių papildomų pacientų. Tokių dienų beveik niekada nebūna, ir priimama didelė dalis norinčių patekti, todėl išeina, kad vienam pacientui vidutiniškai tenka 7-10 minučių. Kai kurie žmonės turi labai daug problemų, todėl vien jų išsakymas užtrunka visą tą laiką. Dar pacientą reikia apžiūrėti, surašyti statusą į kortelę, paskirti gydymą, išrašyti vaistus ir viską išaiškinti. O jei tokių sunkių pacientų daug? O jei daug vyresnio amžiaus žmonių? O jei tėvai atveda savo mažus vaikus, kurių rūbinėje nenurengia. Tada visa ta išvyniojimo-suvyniojimo procedūra vyksta kabinete. Vaikai paprastai apžiūrimi nurengus, nes patys nepasakys kur kas negerai, todėl reikia atidžiai apžiūrėti. Žinoma, pacientai labai pagrįstai piktinasi, kad tenka palaukti už durų. Bet juk jūs norėtumėte, kad gydytojas jums skirtų tiek dėmesio, kiek reikia, tiesa?
  • Nepriima neužsirašiusių pacientų. Dažnesnė nei galima būtų pagalvoti situacija. Pavyzdžiui žmogus turi paskirtą vizito laiką trečiadieniui, bet ateina pirmadienį, ir nori būti priimtas. Jam mandagiai pasakoma, kad jau esate užregistruotas. Jei asmuo būtų penkiasdešimčia metų jaunesnis ir šimtu kilogramų lengvesnis, turbūt kristų ant žemės ir imtų voliodamasis verti, dar mušdamas grindis kumščiukais. Dabar per amžių sukauptas onoras tenuneša iki administracijos išdėstyti skundų. Dar geresni būna tie, kurie nevaikšto nevaikšto į polikliniką, o paskui sniegui nutirpus staiga nori visus reikalus užsimano susitvarkyti tą pačią dieną. Registratūrą aplankyti tokiems ne lygis, bent jau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo juo labiau. Ir mano mėgstamiausi, kurie užrašyti pas vieną gydytoją, kuris, tarkime, dirba po pietų, ar kitą dieną, bet įsiveržia pas kitą ir reikalauja būti priimtas čia ir dabar. Paaiškinimai, kad jus priims kitas gydytojas, būna palaikomi asmeniniu įžeidimu, vėl primenama Hipokrato priesaika, nieko nepešus surašomas skundas.
  • Gydytojas priėmė pacientą be eilės. Tarkime, gydytojas nealtaikė aukščiau minėtų pacientų spaudimo, ir priiėmė, kad išvengtų skundo. Pacientai, kurių eilė buvo eiti pas gydytoja, įsižeidžia ir surašo skundą. Jei gydytojas pakvietė ankstesnio atvejo pacientą į kabinetą tik tam, kad pasakytų, jog ateitų kitu laiku, gauna du skundus.
  • Nepriima paciento po savo darbo valandų. Čia būna įvairiai, ir tų, kurie neužsirašę įsiveržia, ir tų, kurie valandą vėluoja, ir įsivaizduoja, kad gydytojo darbo valandos neribotos, ir tie, kurie kažkaip įsigudrina gauti asmeninį telefoną.
  • Geria kavą. Pertraukos metu. Yra masė žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę į poilsį ir pietus. Dar kad gydytojas gali norėti nueiti į tualetą. Atostogauti. Ir turi kitokių fiziologinių poreikių. Kad ir tą pačią kavą. Svarstau, ar tas besipiktinimas kito poilsiu kaip nors susijęs su sutikimu dirbti už minimumą arba sutikimu gauti dalį atlyginimo vokelyje.
  • Liepia atvykti, kai reikia biuletenio (nedarbingumo pažymėjimo).  Pacientai piktinasi, kad „sergantys žmonės yra  varinėjami po poliklinikas“. Deja, bet griežtą nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką sugalvojo ne gydytojai, ir jos reikia paisyti. Gydytojas privalo apžiūrėti pacientą, supažindinti su nedarbingumo taisyklėmis, o pacientas turi pasirašyti, kad su jomis sutinka. Telefonu įvertinti būklės neįmanoma, o parašo gauti juo labiau. Net jei vakar buvote pas gydytoją ir šiandien persigalvoję nusprendėte, kad visgi reikia to biuletenio, vis tiek iš naujo turite ateiti, nes atgaline data to padaryti nėra galimybės.
  • Virusų negydo antibiotikais. Antibiotikai labai nuostabūs vaistai, bet jų nuostabumas labai smarkiai pervertintas. Pačių antibiotikų veikimas labai ribotas, kiekvienas antibiotikas veikai skirtingas bakterijas, todėl kiekvienai liga yra vis kitoks gydymas. Tai kodėl jums rašo visada Ospamoxą? Nes sergate tik tomis ligomis, kurias sukelia šiam vaistui jautrios bakterijos. Jūsų vietoje džiaugčiausi. Tokie dalykai kaip kosulys, sloga, veido skausmas, gerklės skausmas nėra priežastis rašyti antibiotikus. Antibiotikai žudo bakterijas, o ne lengvina atsikosėjimą, ar juo labiau, nepadeda nuo slogos. Dažniausiai virusai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, pradedant sloga, baigiant pneumonija (plaučių uždegimu). Net bronchitus kai kas įsivaizduoja, kad reikia gydyti antibiotikais, kai toli gražu ne. Plaučių uždegimus taip pat dažniau sukelia virusai, nei bakterijos. Kalbant apie vaikus, tai bakterinės pneumonijos dar retesnės. Va ir gyvenkite dabar su tuo. Nuo daugumos virusų vaistų nėra. Tie vaistai kurie egzistuoja, irgi nėra absoliutaus efektyvumo. Na o galiausiai, yra labai reti atvejai, kai antibiotikai skiriami profilaktikai, ir tikrai ne peršalimui ar kitoms nemirtinoms ligoms. Deja, bet toks ir dar išsamesnis paaiškinimas pacientų neįtikina, ir jie ima klausti ar apskritai tai dėstantis gydytojas yra kur nors baigęs mokslus.
  • Neišrašo nekompensuojamų vaistų su kompensacija. Kaip tai leksiukas, arba chanachas nekompnsuojami? Man visada rašydavo kompensuojamus! Jūs pažiūrėkit!!!!!!!! Šiaip jau man sunkiai protu suvokiama kodėl kiti du, čia nepaminėti benzodiazipinai, dar liaudyje žinomi kaip tie vaistukai miegui arba trankviliantai pensininkams gali būti kompensuojami. Tai siaubingą priklausomybę sukeliantys vaistai, kurie dar ir blogina atmintį, ir sukelia pusiausvyros sutrikimus, didina kritimų riziką, taigi, visiškai netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Nepaisant to, daugybė, nesuskaičiuojama daugybė bobučių ir diedukų kone maitinasi šiais vaistais, ir drebėdami atakuoja poliklinikas, kad tik gautų dozę. Dar šeimos gydytojai užsitraukia pacientų rūstybę, kai neišrašo kompensuojamųjų vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai, pavyzdžiui urologai, psichiatrai, kardiologai ir t.t. Sutinku, daug biurokratijos ir bereikalingo vaikščiojimo nuo Einošiaus pas Keipošių, ir meldžiu atleidimo, kad iš savo asmeninės sąskaitos tų vaistų kompensuoti nenoriu. Ne viskas galima šeimos gydytojams. Išduosiu paslaptį – ant išduotų kompensuojamųjų vaistų parašyta iki kada jų užteks. Pažiūrėkite į datą ir pasiplanuokite vizitą, kad laiku patektumėte pas reikiamus gydytojus.
  • Parašė brangius vaistus. Deja, bet gydytojai nežino visų vaistų kainų. Tų vaistų teik daug, kad neįmanoma visko sužiūrėti. Dar svarbiau, vaistai skiriami tokie, kokie reikia, kartais tai būna vienintelis gydymas tam atvejui, ir turi kažką daryti.
  • Paskyrė tyrimus, kuriems pacientas nedavė sutikimo. Pacientai paprastai duoda raštišką sutikimą tyrimams, gydymui ir bet kokioms kitokioms intervencijoms į jų privatumą. Dažniems dalykams, tokiems kaip apžiūra, apčiuopa, rentgeno tyrimai duoda vienkartinį visą laiką galiojanti sutikimą, vos prisirašo į polikliniką, ar atsigula į ligoninę. Bet būna tokių retų atvejų, kur vienam iš išvardintų dalykų nepasirašo, vadinasi, reikia prieš darant gauti raštišką sutikimą. Gydytojas padaro klaidą, kad paklausia tik žodžiu, ir gauna tik žodinį sutikimą padaryti tyrimą. pacientas neatsisako, tyrimą atlieka, pavyzdžiui rentgeno nuotrauką, kai gauna atsakymą, rašo skundą, kad tyrimas buvo atliktas be jo sutiko. Kodėl neatsisakė sunku pasakyti. Gal kad galėtų apskųsti gydytojo veiksmus.
  • Nepaskyrė tyrimų. Gydytojas vertina pagal daugybė požymių, koks ištyrimas kokiam pacientui yra reikalingas. Pagrindinis dalykas pagal kurį nustatoma diagnozė, tai pokalbis su pacientu, dar vadinamas anamneze, pažodžiui išvertus, paciento atsiminimais apie susirgimą. Visa kita: apžiūra, apčiuopa, laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti tyrimai, yra viso labo priedas prie apklausos, kurie padeda patikslinti diagnozę. Gydytojas skiria konkrečius tyrimus kai turi įtarimą, ir kai jam reikalingas patikslinimas dėl tolesnio gydymo. Labai daug tyrimų daroma šiaip sau, apsidraudimui, kas sukelia sumaištį pacientų suvokime, ir jie ima galvoti, kad tyrimai yra langas į tiesą. Pagrindinė priežastis kodėl gydytojai neskiria tyrimo, tai, kad atsakymas niekaip nepakeistų gydymo taktikos. Bet man reikia žinoti, sako pacientai. Puiku, jums reikia, jūs ir pirkite. Deja, gydytojai ne visu tyrimus gali paskirti nemokamai, tik tuos, ir tik tokį kiekį, kokį apmoka ligonių kasos.
  • Nedavė siuntimo. Su siuntimais specialistų konsultacijoms yra panašiai kaip su tyrimais. Verta siųsti, jeigu tai ką nors pakeis. Ir kaip su tyrimais yra panašūs finansiniai apribojimai. Jeigu pacientas nesilaiko paskirto gydymo, tai vargu, ar po penktos ketvirto specialisto šį mėnesį konsultacijos kas nors pasikeis.
  • Nugydė. Šitas toks įdomesnis. Gydytojai tikrai padaro klaidų. Pati matau medicininiuose dokumentuose aprašytų, arba jei dirbu su specialistais jie pakomentuoja. Nustebsite, bet tie pacientai, kurie tikrai patyrė medicininius sužalojimus, nesiskundžia. Tiesiog taip, patyrę visokias sunkias komplikacijas, jie labai ramiai gyvena toliau ir nereiškia pretenzijų gydytojams. netgi būna dėkingi, už išsaugotą gyvybę, na, ar bent galūnę. Tuo tarpu kuo menkesnis sveikatos sutrikimas (sloga), arba kuo daugiau yra gyvenimo būdo sukeltų padarinių (alkoholis, narkotikai, rūkymas, nutukimas, nejudrumas, darbo saugos nesilaikymas ir to sukelti padariniai, ir t.t.), tuo daugiau atsakomybės bandoma suverti gydytojui, už nepadarytus veiksmus, arba blogai padarytus. Nei vienas, na beveik nei vienas, gydytojas tyčia nekenktų pacientui. Būna ligų, kurių eiga neprognozuojama, būna įvyksta nenumatytų atvejų. Kai kurie pacientai tai supranta, kai kurie ne. Taip pat kur kas daugiau nei medicina, žmogaus sveikatai įtakos turi kiti veiksniai, ypač ką pats žmogus daro su savimi.
  • Nepriimtinai bendravo. Čia yra tikroji ir vienintelė visų skundų priežastis – gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas. Bet kuri iš aukščiau minėtų situacijų yra nesusikalbėjimas. Pradžią jai duoda nerealistiški, per dideli paciento lūkesčiai, pacientų charakterio subtilybės, o gydytojo bendravimo įgūdžių stoka, medicinos sistemos apribojimai tik pastiprina pacientų pasipiktinimą. Pacientas yra kenčiantis žmogus, labai jautrus ir pažeidžiamas, kuris mažiausiai nori galvoti apie gydytojų problemas, ir dar mažiau apie sveiktos sistemos netobulumus. Deja, bet gydytojai tokie patys žmonės. Neatsparūs įtampai, turintys fiziologinių poreikių, turintys savų emocijų, savo neurozių, netgi tų pačių lūkesčių pacientams. Gydytojai per mažai turi specifinio bendravimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų ar krizių valdymas. Ir dar laiko trūkumas. Ramiai atsisėdus, išaiškinus paciento nuogąstavimus, baimes, tai ko tikisi galima rasti kompromisą. Tik labai suku tai daryti, kai jau ir taip vėluoji, kai dar nevalgei, kai suplyšęs chalatas, ir reikia naujo*, o alga tokia maža, kad kažką dėl reikės aukoti. Ir kai susiduria šie du nelaimingi žmonės, kartais viskas baigiasi gerai, o kartais pacientas išsilieja parašydmas skundą. Gydytojui išsilieti sunkiau. Kartais gydytoja išsiliedami ant pacientų patys tuos skundus prisišaukia. Labai sunku padėti žmogui, kuris ant tavęs rėkia, kuris vadina visokiais epitetais (medikų sadistų klanas), kurie pasitinka ne pasisveikinimu, o kaltinimu.

Nepagarbus pacientų elgesys, toks kaip grasinimai, rėkimai, skundai nereikalingai supriešina gydytojus ir pacientus, ir pačius pacientus tarpusavyje. Kartais vengdami skundų gydytojai nusileidžia, bet taip nukenčia sąžiningi, tvarkingi, mandagūs ir niekuo dėti pacientai. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje konfliktiški ir agresyvūs pacientai išlošia, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi visi.

Labai patogu įsivaizduoti gydytoją kaip šiek tiek antžmogį, t.y. su daugiau proto, daugiau susitvardymo, nuolatos pasirengusį padėti, visada malonų, korektišką, profesionalų, kuris padarys absoliučiai viską dėl paciento. Šansai, kad būtent taip ir bus padidėja, jei esi geras ir malonus su gydytoju. Tie pacientai kurie pasisveikina, nusišypso, padėkoja, yra tokia atgaiva sielai. Tai labai paprasti žmogiški dalykai. Parodę šiek tiek šilumos gydytojui, jos sulauksite žymiai daugiau. Tada ir jums patiems nebebus priežasčių rašyti skundus.

Linkiu jums ramybės ir susitaikymo. Gražių pavsario švenčių, būkite jautresni vieni kitiems.

Kaip jaučiasi gydytojai

Paskelbta: |

Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

perspektyvos

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

north-sea

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).