Naudotis turiu galvoje ne pasinaudoti, o naudoti pagal paskirtį. Čia bus instrukcija, nes pasirodo, dalykas nėra toks akivaizdus, kaip galėtų atrodyti.

Poliklinika yra vienas iš tų daugybės netobulų būdų teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jų ypatybė ta, kad viename pastate, ar pastatų komplekse, sutelktos įvairių sričių specialistų komandos*, dėl to padidėja šių paslaugų prieinamumas vartotojui, lyginat su ligoninėmis. Palyginus su šeimos gydytojų kabinetais ar mažomis klinikomis, daugiau galimybių laiku atlikti įvairius tyrimus ir gauti konsultacijas. Bet šiaip poliklinika yra alternatyva ligoninei.

Kai kuriose pasaulio šalyse devyniasdešimt procentų darbo dirba šeimos gydytojai. Jų labai daug, jie dirba mažuose centruose ir prižiūri savo pacientus, kai tiems (gydytojams) kas nors negerai sekasi ar ima nebepatikti pacientas** nusiunčia į ligoninę. Lietuvoje gi, šeimos gydytojai turi dideles apylinkes (nes atlygis iš esmės skaičiuojamas nuo apylinkės dydžio, o ne nudirbto darbo. Tai išeina, kad kuo mažiau žmonės serga, tuo mažiau darbo gydytojas turi, tai kaip ir suinteresuotas, kad visi būtų kuo sveikesni) ir mažai laiko vienam pacientui, nelabai pritaikytas patalpas smulkioms manipuliacijoms (pvz. neturi nuosavo procedūrų kabineto, kuriame galėtų suleisti vaistus, nupunktuoti perteklinius kūno skysčius, susiūti žaizdas ar išimti siūles.). Teoriškai galėtų, nes dauguma moka, ar bent kažkada mokėjo, praktiškai neturi tam sąlygų ir laiko, tai siunčia specialistui.  Į polikliniką. Supermamų forume vienas iš šeimos gydytojo gerumo vertinimo kriterijų yra „negaili siuntimų ir tyrimų“. Man labai patinka tas forumas. Atskleidžia tiek tyro ir nesumeluoto paprasto žmogaus, kuris jaučiasi gudrus ir nepaprastas, suvokimo.

Daktaras žino.

Kol dar visai nepribalamūtinau ir nesukėliau sumaišties: Poliklinikose dirba šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai. Yra laboratorijos ir diagnostikos kabinetai su tyrimams reikalinga aparatūra ir personalu. Poliklinikose darbas vyksta aiškiomis valandomis. Gydytojai žino kada ateis į darbą ir kada iš jo išeis, nes pacientai užrašomi tvarkingai kas 5-15 minučių. Pirmą kartą ateinančiam pacientui skiriama daugiausiai laiko, gydytojo paskyrimu pakartotinai – trumpiausiai. Šiaip kiekvienoje įstaigoje pacientų vizitui skiriamas laikas skirtingas. Kai kur pas šeimos gydytoją tiek pirminiai, tiek pakartotiniai, tiek būtinosios pagalbos vizitams skiriama po 15 minučių, kai kur specialistų konsultacijos po 10 minučių, o pakartotiniai vizitai po 5 minutes. Taip pat yra būtinajai pagalbai rezervuoti laikai (tarp medikų vadinami ekstriniais). Į juos įrašyti pacientą galima tik tą pačią dieną, kai žmogus suserga. Įrašo registratūra arba kiti gydytojai. Priklausomai nuo gydytojo užimtumo, tokių būtinųjų pagalbų gali būti nuo vienos iki daug. Daug pas specialistą bus trys ar keturi, pas šeimos gydytoją kad ir trečdalis priėmimo laiko. Paprastai labai greitai tie talonėliai dingsta, bet jei kas nors atsiuntė į ekstrinį vizitą be ekstrinio reikalo, tas kas siuntė atsiduria juodajame sąraše. Paprastai mandagu siųsti tokiu pacientus, kurie neseniai patyrė traumą ir yra apgydyti, kurie staiga susirgo, bet tai nėra tokia liga, dėl kurios reikėtų gultis į ligoninę, jeigu jau serga kokia nors liga, bet simptomai labai pablogėjo ir taip toliau. Norint atsidurti juodajame sąraše reikia atsiųsti ligonį, kuris tris mėnesius sėdėjo su trauma namie, bet šiandien sugalvojo, kad reikia nueiti pas gydytoją, arba, kai ligoniui skauda koją,  bet yra laisvas talonėlis pas akių ligų gydytoją, tai įrašo akių ligų gydytojui. Realybėje taip niekas nesielgia, iš tiesų kai žmogus išsinarina raktikaulį, o išraše iš įstaigos, kur diagnozavo ir sutvarkė parašyta: dieną X apsilankyti pas traumatologą kontrolei, tada atsiunčia pirmo lygio chirurgui. Chirurgas pažiūri, pakraipo galvą, patrūkčioja pečiais, nes nu aš čia prie ko, pacientas lieka nepatenkintas, gydytojas lieka nepatenkintas, registratūra lieka patenkinti, nes jė, radom laisvą talonėlį, bėda nuo mūsų nuslinko.

Žodžiu, poliklinikose visi daugiau mažiau dirba pagal savo valandas ir iš anksto žinodami ko tikėtis. Net ir kad bus ne visai į temą atsiųsti pacientų beveik tikisi. Bet kartais įvyksta nelaimės. Pavyzdžiui kokiam nelaimėliui šalia poliklinikos pervažiuoja koją. Arba varna iškerta gabalą skalpo, arba dar kokia neganda užeina. Tada neikite į polikliniką. Jūsų ten niekas nelaukia. Jei šalia dar kokia mažesnė, tai gal išvis nebus specialisto galinčio suteikti reikiamą pagalbą. Jei kas nors išnyra, lūžta, trūksta, plyšta – į ligoninę. Jie ten turi priėmimo kambarius, traumų punktus ir kitą infrastruktūrą pagalbai teikti.

Neseniai viename portale buvo pasipiktinusios pilietės neva tai atviras laiškas, bet visas anoniminis, nes poliklinika neįvardinta, kaip ją geras žmogus atvedė iki poliklinikos alpstančią mirštančią su trauma, o jai ten niekas nesuteikė pagalbos, registratorės tik apkoneveikė ir ištiko visos kitos bėdos. Šiandien irgi buvo atvejis, kai žmogui šalia poliklinikos atsitiko bėda, pakliuvo pas budintį gydytoją, nors reikėjo traumatologo. Laisvų  vietų nebuvo, tada pabandė chirurgui. Bet chirurgai niekuo pagal savo kompetencijas padėti negalėtų. Jei nutinka kas nors netikėto su sveikata ir ateinate į polikliniką, galima pakliūti pas šeimos gydytoją (budintį), jai labai pasiseka, pas chirurgą, pas dermatovenerologą, ginekologą ir psichiatrą. Viskas. Čia yra pirmo lygio specialistai, kuriems siuntimo nereikia. Jie gali būti ir antro lygios specialistai, pas kuriuos siuntimo reikia. Šie specialistai visų gyvenimo problemų nesprendžia, pavyzdžiui, negydo traumų. Ypač ne savo poliklinikos pacientams. Taigi, iš esmės galima patekti tik pas budintį šeimos gydytoją. Tada gydytojas įvertins būklę ir galės parašyti siuntimą kitam specialistui. Arba į tą pačią įstaigą, arba į ligoninę. Jei į polikliniką, reikės daug laukti, jei į ligoninę, reikės ilgai sėdėti, pasėdėjus įvertins būklės sunkumą, suteiks reikiamą pagalbą, o paskui vertins pagal tai kaip žmogus atrodo*** ir pagal tai, ar yra ligoninėje laisvų lovų, ar guldyti, ar paleisti namo.

Kai ne ten papuoli…

Dar kartą apibendrinsiu: Jei kas nors ištinka, kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jie jus geriausiai pažįsta, be to daug išmano apie visą mediciną, ne vien kokią siaurą sritį. Net tuo atveju kai santykiai su šeimos gydytoju nėra patys geriausi, mažų mažiausiai nukreips pas tinkamą specialistą.

Jei įvyksta trauma, geriau iškart važiuoti į ligoninę. Ten daugiau šansų greitai sulaukti pagalbos, nes poliklinikoje visi užsiėmę planiniais pacientais. Jei jūs būtumėte užsirašęs pas gydytoją ir du mėnesius laukęs, nesidžiaugtumėte, jei kas alpdamas įeitų prieš jus ir dar ilgiau lauktumėte.

Jei staiga pablogėja sveikata, bet nejaučiate, kad tuoj mirsite, paskambinkite į poliklinikos  registratūrą arba atvykite ir papasakokite situaciją, jei nepakliūsite pas savo gydytoją, bet pas budintį pasirodysite, o tada nuspręs kaip jums padėti.

Nesirkite.

_________

*Čia biškį meluoju iš knygų. realybėje dažniausiai dirba gydytojas su ar be slaugytojos. Kai kuriais atvejais dar reabilitacijos komanda yra, bet ir tie nežinau ar susirenka ir aptaria konkretų pacientą. Turbūt ne, bent jau ne poliklinikoje.

** Jei gydytojas sako „oi koks negražus vaikas“ tai reiškia, kad viskas gerai su vaiku, tik labai liga ant veido matosi.

*** Panašiai kaip antra išnaša. Kuo negražesnis ir kuo labiau nepatinka pacientas, tuo daugiau šansų, kad medikai imsis jį grąžinti į gyvenimą. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus serga mirtina liga ir jam taikomos paliatyvios slaugos priemonės, t.y. kai medicininis įsikišimas duotų daugiau žalos nei naudos, ir ne tik pacientui, bet ir bendram gėriui.