Yra buvę atvejų, kai jūs kažkam patinkate, bet tas kažkas nepatinka jums? Arba atvirkščiai? Manau, kad buvę.

Dažniausiai su šiuo neatitikimu susiduriu darbe, nes apskritai darbo pobūdis lemia, kad tiesiog kiekybiškai yra daugiau žmonių, iš kitos pusės,  pačioje santykio kokybėje užprogramuota, kad toks neatitikimas atsiras, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių apskritai vieni kitiems žmonės patinka arba nepatinka.

Turbūt esminis patikimo kitiems punktas yra kaip patogiai kitas šalia tavęs jaučiasi. Patogumas labai sąlyginas terminas, čia bus ir ar jautiesi oriai, pagarbiai, įvertintas, pripažintas, išgirstas, suprastas, ar nesijauti suvaržytai, gėdingai, ir būtų galima tęsti, tęsti, tęsti. Komfortą kitam galima sukelti paprastais keliais žingsniais: šypsotis; išmokti ir atsiminti vardą žmogaus su kuriuo bendrauji; išmokti klausytis, išgirsti, atsižvelgti; neapkrauti kito žmogaus informacija, kurios nenori girdėti; kalbomis ir veiksmais parodyti, kad tas žmogus yra svarbus; kalbėti pašnekovui suprantama kalba; ir panašiai.

Dar vienas kiek subtilesnis atvejis patikti, kai atitinki kažkieno lūkesčius. Jis visiškai nepriklauso nuo objekto. Jei subjekto lūkesčiai nepatenkinami, tada ir objektas ima visiškai nepatikti. Stenkis kiek nori, jei asmuo, su kuriuo bendrauji turi įsivaizdavimą apie tai, koks turėtum būti, bet nesi, atsiras emocija skalėje nuo švelnaus nusivylimo iki įtampos.

Lūkesčiai

Taigi, pacientai.

Papasakosiu asmeninę istoriją iš to, kaip pati buvau paciento pozicijoje. Keičiau gydymo įstaigą į esančią arčiau namų. Reikėjo išsirinkti naują šeimos gydytoją. Pabandžiau būti kaip pacientas ir išsiaiškinti kas iš toje įstaigoje dirbančių medikų yra geriausi. Ir susidūriau su problema. Visų pirma nėra kur ieškoti informacijos. Yra toks puslapis pincetas.lt kur atsiliepimai apie gydytojus truputį nekonkretūs, švelniai tariant. Apie tą patį specialistą gali rasti ir kad vos ne dievas, ir kad vos nenuvarė į kapus. Jei kaip kontrolinę grupę pasirenki asmeniškai žinomą gydytoją ir paskaitai komentarus, tai jie rodosi dar mažiau naudingi. Iš esmės beveik visi komentarai yra apie bendravimo kokybę. Ar maloniai kalba, ar paaiškina kaip ką kodėl daro, ar atsako į klausimus. Jei bendravo nemaloniai dar bus parašyta, kad pražiūrėjo ligą, nugydė, nužudė, išvarė (kai kuriais atvejais tikrai pagrįstai gydytojai nepriima pacientų. Ir ne todėl, kad pacientui pagalbos nereikėtų, bet todėl, kad ne ten atėjo arba su netvarkingais dokumentais). Bandžiau ieškoti kur nors kitur, atsidūriau supermamų forume, kur išvis kosminiai gydytojų vertinimo kriterijai „negaili siuntimų“. Nu wow. Just wow. Aš apskritai galvočiau, kad šitas gydytojas arba lengvai pasiduoda pacientų spaudimui, arba nelabai gerai išmano mediciną arba pacientas turi tikrai daug problemų. Bet daug. Apie sunkumą kalba neina, eina apie kiekį. „Superfaina ir šauni daktarė“ kad ir ką tai reikštų. Dar amžius: arba „jauna/-as“ arba „patyrusi/-ęs“. Dar užteko kantrybės paskaityti šiaip atsitiktinius forumus ar puslapiuose atsiliepimus, kuriuose nieko svarbaus neradau. Galiausiai gydytoją išrinkti patikėjau registratorėms, maždaug kaip bus taip bus.

Tas, kad pacientai neturi aiškių gydytojų darbo vertinimo kriterijų labai jaučiasi bendraujant su jais. Vis išgirstu iš pacientų „jūs labai gera“, kad ir keista, bet mane tai liūdina, net sukelia šiokią tokią įtampą, nes bijau, ar tai nėra kartais manipuliacija, panaši kaip saldainių ar sunkiu atveju eurų kišimas. Ir dar tas „jūs labai gera“ yra ad hominem, o ne kaip specialistui. Kažkam, kas yra po baltu chalatu ir tam, kas lieka po darbo. Bet kai išgirstu tai iš pacientų, nesijaučiu gera. Juk darau ne tai, ko jie norėtų: arba nepaguldau į ligoninę, arba atvirkščiai, neišleidžiu. Galbūt nepaskiriu geriausio įmanomo gydymo. Galbūt neatlikau visų potencialiai reikalingų tyrimų. Galbūt blogai galvojau apie tą pacientą. Galbūt tiesiog dirbu savo darbą. Ir man atrodo įeina į pareigas išklausyti žmogų, ypač jei turiu laiko. Būtent žmogų.

Žmonės pasipasakoja kodėl anksčiau nesikreipė į gydymo įstaigą, kodėl nesigydė namuose, kodėl neteisingai vartojo vaistus, kodėl norėtų, kad jų giminaitis, kurį atvežė, atsigultų į ligoninę, kodėl nesilaikė ankstesnių gydytojų rekomendacijų, kodėl jiems tai neatrodė svarbu, kodėl darė kitus, atrodytų, kvailus, nelogiškus dalykus. Ir tada pamatai, kad jie turi savitą, kad ir iškreiptą logiką. Yra kategorija žmonių, kurie juokiasi, neva tai egzistuoja moteriška logika, bet jų mitinė moteriška logika, net jų pačių mizoginiškais standartais atrodytų prasminga, palyginus su pacientų logika.

Tie, kuriems viskas visada blogai

Taigi, klausaisi, šypsaisi, linksi, įterpi porą „suprantama“, „matau, kaip jums sunku“, palinksi protingu žvilgsniu, dar ko nors paklausi  perfrazuodamas jų ankstesnius pasakojimus, arba paaiškini savo veiksmus pagal jų pavartotus raktinius žodžius, bet iš tiesų nepadarai nieko, o jiems lengviau. Jie išreiškia savo simpatijas. Čia nieko kito, tik maginė medicina. Bet tas kas sėdi po baltu chalatu ir klausosi viso to chaoso, kompleksų, kreivo mąstymo, prietarų, įsivaizdavimų, nesusipratimų, klaidingų interpretacijų, belieka tik ramiai šypsotis ir atsiriboti nuo neurotipiškos pagundos teisti ir vertinti. Bet negali mėgsti tų žmonių, gali užjausti, išklausyti, jei pavyksta, mylėti tyra besąlygine krikščioniška arba ezoterine meile, bet tik ne mėgti tuos žmones. Ir vis tiek rūpiniesi, kad jiems patiktų.

Jau nekalbant apie tai, kad stengiesi dar ir gerai atlikti savo darbą iš profesinės pusės. Viską išsiklausti, tinkamai apžiūrėti, paskirti reikiamus tyrimus, gydymą, visą tai suprantamai paaiškinti pacientui. Bet kartais ir tai juos suglumina, nes jei bandai tartis dėl gydymo, kai kurie tai palaiko ne informuoto paciento įtraukimu į gydymo procesą, o gydytojo nekompetencija, ką, nejau gydytojas nežino kaip gydyti, kad liepia pacientui rinktis iš dviejų galimybių, juk jis pacientas, jis neišmano nieko. Arba kiti būna atvirkščiai, susigraudina, kad kažkas pagaliau pasidomėjo ko jie nori.

Didžioji dali pacientų negali patys įvertinti gydytojo darbo, tad vertina šalutinius dalykus, tokius kaip bendravimas. Arba tokius akivaizdžius kaip pagerėjo, nepagerėjo, pablogėjo. Net jei tai nebūtinai bus susiję su gydytojo veiksmais ar neveikimu. Žinodamas kas svarbu pacientams gali labai lengvai išmokti jiems patikti, net nebūtinai viską darydamas mediciniškai teisingai. Gali vykdyti maginę mediciną, o ne įrodymais pagrįstą mediciną ir praslysti, arba gali taikyti abi.

Tiesa, kai leidi žmonėms atsiverti daugiau, tai kaip Pandoros skrynios atvėrimas. Bet visiškai taip. Ant dugno lieka viltis. Tai jei per anksti užveri skrynią, gali tapti ciniku mizantropu, kaip gydytojai iš anekdotų. Arba gali ieškoti tos vilties, to krislo žmogiškumo, ir pasistengti pamėgti tą kitą, kuriam pasirinkai (tokį darbą) padėti.

Visų pirma, tu negali to artimo išvengti; jis iš esmės gyvena tavo kieme. Nepaisyti jo nepadės jokia tobuliausia filosofija. Gali arba nekęsti, arba mylėti; ir tu pasirenki meilę, nes tau gali prireikti jo pagalbos, o jam tavo, ir kartais taip staiga, kad kartais nebus kada nė pagalvoti apie atsakymą. O kadangi tu privalai duoti, kadangi būdamas žmogumi negali neduoti, tai verčiau pasistengti pamėgti tą žmogų, kuriam vis tiek turėsi duoti. (Aldous Huxley, ‘“Kontrapunktas„)

Jis stengėsi
(Iliustracija iš Kurto Vonneguto)