Įrašas publikuotas 2017 11 01 socialiniuose tinkluose

Atvirukas iš Rumunijos, vaizduojamos kapinės

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos asocijuojasi su rimtimi ir mirties prisiminimu. Apie mirusiuosius gerai arba nieko. Prisimink, kad mirsi. Ir panaši nuotaika. Vienintelis džiugumas, tai žvakutės ant kapų, net tų, kuriuos visi pamiršo.

Šiame kontekste man suprantama suagusiųjų reakcija į vieną incidentą, kai buvau pradinukė. Reikėjo nupiešti savo linksmiausią šventę. Visi likę vaikai piešė gimtadienius, naujamečius, kažkas Užgavėnes (o gal jų ir nepiešė). Žodžiu, tortai, kepurėlės, daug spalvų. O aš nupiešiau Vėlines. Kapus, žvakes, tamsias figūras aplink kapą. Kaip likau nesuprasta. Gal suaugusieji net kiek išsigando ir sunerimo, kaip čia man kapai yra linksma. Ir niekas nepaklausė, kodėl.

Visų pirma man be galo pasisekė su giminėmis. Nuo pat mažumės giminės susibūrimai reiškė smagią atmosferą ir skanų maistą. Ir būtent kapų lankymo dienos labai patogus pretekstas giminei susitikti. Suaugusieji šneka įdomybes, vaikai žaidžia ir visi džiaugiasi vieni kitus matydami. Susėdimas prie stalo reiškia prisiminimus mirusių. Tai visokios smagios istorijos apie praeitį, ypač įdomu būdavo, jei kas nors rodydavo senovines nuotraukas. Mirusių ir niekada nepažinotų giminaičių istorijos žavėdavo savo paslaptingumu ir kurstydavo fantaziją. Bėgant metams pasakojimai pasipildo pažinotų žmonių nuotykiais, ir tada supranti, kad gal ne taip gerai juos ir pažinojai.

Vakar jaunimas šventė halloweeną. Man labai patiko, nors pati ir nesu vakarėlių entuziastė, ir tik stebėjau praeivius. Tiek daug besišypsančių žmonių ir šventiška atmosfera buvo malonus kontrastas žvarbiam orui. Į vieną išsipuošusį žmogų turbūt net per ilgai užsižiopsojau, tas nejaukiai šyptelėjo, nevalingai nusišypsojau, po to ir jo šypsena tapo žvalesnė. Pasijutau tarsi su tuo nepažįstamuoju būtų įvykęs mikrosąmokslas.

Tėvai neseniai turistaudami aplankė vieno rumunų miestelio kapines. Iki šiol džiaugiasi ir juokiasi. Rumunai turi dvipusius antkapius, vienoje pusėje gražus spalvingas piešinys vaizduojantis mirusiojo gyvenimą, kitoje pusėje piešinys rodantis tikrąjį veidą. Ir fasadinėje pusėje tekstas. Dažniausiai ką artimieji galvojo apie mirusįjį. Tos kapinės toli gražu neprimena rūsčios rimties. Jos spalvingos ir kupinos šmaikščių ketureilių apie nuodėmingą paprastų kaimiečių gyveną, jų ydas ir gal net kartais lengvą atsikvėpimą, kad šie pagaliau atsikraustė amžinajam poilsiui.

Mirtis visada šalia, net jei jos labai mažai matome. Mirtis yra neišvengiama, bet mes nežinome kas laikia, kai mes išeisime.
Tai tik trys pavyzdžiai kaip galima apmąstyti ir išgyventi mirtį.

Mirusiojo įamžinimas kaip priminimas gyviesiems žvelgti į ateitį: būsi prisimintas blogiausias, koks buvai saviškiams.

Dabarties baimių vaikymas persirengiant simboliniais kostiumais ir triukšmingai švenčiant. Net jei seniai tomis baimėmis niekas netiki, o kostiumai be gilesnės prasmės, tai džiaugsmingumas ir gyvybė via tiek laimi prieš rudenišką tamsą ir šaltį.

Arba susirenkant visiems gyviesiems, pabūti kartu, pažvelgtį į pareitį, apmąstyti mirusių artimųjų gyvenimus be nuoskaudų, leidžiant pasimiršti ir išnykti tam, kam neverta išlikti, ir pamintint tai, ką verta perduoti.

Gyvenimo prasmė yra, kad jis baigiasi, – net nebeatsimenu kur tai perskaičiau, bet labai tuo tikiu. Sustojimas pamąstyti apie mirtį, labai sveikas savo gyvenimui įvertinti.