Kodėl aš pavydžiu šarlatanams

 

Ištarus žodį gydytojas, atsiranda vaizdinys solidaus vidutinio amžiaus žmogaus, baltu chalatu, rūpestinga išraiška, švelniu guodžiančiu ir raminančiu balsu, skiriančiu visą laiką, kiek jo reikia žmogui. Gydytojo pagrindinis dėmesio ir išmanymo objektas yra žmogus. Gydytoja žino atsakymus į klausimus, dar prieš tiems klausimams kylant, ji moka taip paklausti, kad net nustembi, ir sutinki, nes tai būtent tai, kas jau seniai vargina, tie taiklūs klausimai. Ir tada ranka gydymą, kuris lyg ranka nuima simptomus. Na gerai, gal ne viskas visai taip. Bet tam tikri atributai, yra siejami su gydytojo įvaizdžiu. Tai išvaizda, kuri turi simbolinę prasmę. Tai dėmesingumas, atida, profesionalumas. Taip pat gebėjimas paaiškinti pacientui kas su juo vyksta ir ką su tuo daryti. Tam tikras maginis ritualas.

Kaip gaila, kad šiuolaikinis gydytojas labiau privestas domėtis, ar yra paciento ligos istorija, nes jei nebus, negalės eiti vizituoti į palatą, ar nepriims konsultacijai. Reikia išmanyti su kuo sudariusi ar nesudariusi sutartis gydymo įstaiga, kurioje dirbi. Tam atvejui, jei pacientas užsimanyto siuntimo į konkrečią įstaigą, kad galėtum pasakyti pacientui, kad sori, nieko nebus (nes jei parašytum siuntimą, tai už konsultaciją iš atlyginimo išskaičiuotų, už padarytą finansinę žalą). Arba jei poliklinikos darbo metu atvyksta pacientas į ligoninę, kad grąžintum atgal į polikliniką, jei nėra pavojaus gyvybei. Gydytojui lengviau suprasti yra ar nėra pavojus, o žmonės todėl ir važiuoja, kad išsigąsta, o ligoninių priėmimo skyriai atviri visą laiką. Priėmimo gydytojai tada pyksta, kad važiuoja čia visokie neadekvatūs, poliklinikiniai pacientai, tik pamiršta, ar nežino, kad poliklinikose tyrimus gali pasidaryti tik nuo 7 iki 11 ryto, ir tik pralaukęs ilgai eilėje pas šeimos gydytoją, o jei reikia daugiau tyrimų, tai tik po specialisto konsultacijos, kurios lauki mėnesį, ir tai jei pasiseka. Ir po to mėnesio gauni penkias minutes laiko, ir išeini nieko nesupratęs. Ir toliau važiuos žmonės į priėmimo skyrius, ir toliau priėmimo skyriuose bus diagnozuojami išplitę vėžiai, užleistos lėtinės ligos ir visa kita. Nes gydytojai tarnauja sistemai, o ne dirba pacientui. Apskritai, pacientai trukdo dirbti.

tushinukai

Gydytojas įpareigotas atsiskaitinėti, ar jo vieši ir privatūs interesai nesupainioti, deklaruoti pajamas, deklaruoti darbovietes. Darbo vietoje turi atsimušinėti nuo pacientų brukamų dovanų ar dar blogiau, pinigų, o jei atsimušti nepavyksta, tai apie tai pranešinėti įstaigos antikorupcijos skyriui, lyg ir taip darbo būtų per mažai. Pacientai nuoširdžiai nustemba, kai pamato kiek daug mes rašome. Pavyzdžiui jei reikia siuntimo į kitą įstaiga, tai surašai viską į siuntimą, ir tada dar kartą viską į kortelę. Arba receptus, rašai rašai, rašai rašai. Tiesa, elektroninis receptas kiek greičiau veikia, bet kadangi rezidentas yra mažiau gydytojas, nei gydytojas, tai su šita sistema nedirbame.

Nežinau, ar tai labiau guodžia, ar neramina, kad visos šios administracinės ir sisteminės ydos – kai gydytojas labiau domisi taisyklėmis, įstatymais, tvarkomis, potvarkiais, dokumentais, kompiuteriais ir kuo nori, tik ne pacientais – yra ne vien Lietuvoje, bet visame išsivysčiusiame pasaulyje. Prieš kelis mėnesius skaičiau JAV chirurgo rašinį, kodėl jis metė mediciną ir išėjo į verslo konsultavimą. Lygiai tie patys dalykai, ir dar jis išskiria supersiaurą specializaciją, kai darbe bunki ir darai mechininius judesius, ir nesidomi daugiau niekuo, išskyrus vieną temą. Bet tada nukenčia bendras paciento, kaip nedalomos sistemos, kontinuumo, suvokimas.

Pavyzdžiu šatlatanams. Šarlatanai šiuo atveju tik bendras kodinis pavadinimas visiems, kurie praktikuoja ne moksilinį kišimąsį į žmogaus sveikatą. Ar tai būtų rajono masažistė, ar chiropraktikas, ar aurų koreguotojas, čakrų atverėjas, sąmoningo kvėpavimo guru, heomeopatai, reiki meistrai, akupresūristai, fototerapeutai, užkalbėtojai ir t.t. Šiaip šarlatanai savo metodais turi gana ribotą tiesioginį efektyvumą – ligų neišgydytų, suteiktų neben šiokį tokį pagerėjimą. Bet tai, ką jie padaro, yra kur kas daugiau ir svarbiau. Tą krislą tikėjimo, tikėjimo pačia bendriausia prasme, susitprina ir padeda žmogui patikėti savimi. Šarlatanai gali sakyti, kad nuima blokus. Nežinau apie kokius blokus kalba jie, bet žmonės tikrai juos užsideda, gyvendami nuostata aš negaliuman nepavyks, aš nepavesveiksiu, esu toks silpnas, niekas nepavyks, niekas nepasikeis. Visos  šios nuostatos stabdo nuo bandymo, nuo veiksmų, jos įveda žmogų į lėtinį stresą. Kitas svarbus dalykas, tai paciento išjudinimas, sugebėjimas pakeisti ne vien nuostatas, bet kartu įpročius ir rutiną, gyvenimo būdą. Pradedant mityba, dienos režimu, baigiant minčių higiena. Jei aš kaip gydytoja pasakyčiau pacientui, kaip prižiūrėti savo mintis, aiškinu apie paros režimą ir sveiką mitybą, bei judėjimą, jie paprastai numoja ranka, maždaug, viską žinau, viskas girdėta. Bet šarlatanas sugeba į tai įvesti magišką ritualinį elementą, ir tas kaip, kurio nesugeba nurodyti gydytojas, pacientui paaiškėja. Ši dalis man labiausiai patinka apie visas tas atlernatyviąsias praktikas – paciento įgalinimas keisti save.

Festivalyje galite pamatyti palapinę Auros korekcija, bet turbūt nepamatysite Priklausomybės ligų gydytojas konsultuoja. Besiverčiantis magine veikla, kali turėti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, mokėti 5% gyventojų pajamų mokestį (kai kiti, tarp jų gydytojai, moka 15%) ir būti niekam neatskaitingi. Negi dabar kas patikrins ar aura gerai sukalibruota ar ne, per čakras gerai chi plaukia, ar kur susidaro turbulentinės srovės. Norint tapti kokius nors didingu specialistu irgi nereikia nei šešerius metus trunkančių magistrantūros studijų, nei investuoti į brangią literatūrą, nei vėliau mokytis nuo trejų iki šešerių metų rezidentūroje. Užtenka kelis mėnesius pasimokyti ir jau turi prakilnią popierutę, kad esi sertifikuotas dvasinio stuburo tiesintojas. Kartą jau baigęs savo mokslus tampi amžiams tobulas, nereikia įrodinėti, kad kvalifikaciją dar turi ir prasitęsti licencijos galiojimo laiko. Pradėkim nuo to, kad jos iš viso nereikia.

161788093

Dabar būdama gydytoja, galiu dirbti tik įstaigose, ir pageidautina, kad jos būtų sudariusios sutartis su ligonių kasomis. Antraip nei siuntimukai, nei kompensuojamųjų veistų receptukai negalios, jau nekalbant, kad kiekvienas gydytojo tušinuko krustėlėjimas, slaugytojo bakstelėjimas ir panašiai kainuos bedieviškus pinigus.Bet eidamas pas gydytoją pacientas yra saugus, nes žino, kad tai nuosabios kvalifikacijos ir išmanymo specialistas. Juk licencijavimo tarnyba labai kruopščiai tikrina, ar gydytojas surinko reikiamą valandų skaičių besitobulindamas konferencijose, kurių kaina didesnė nei mėnesio atlyginimas, stažuotėse ar kitokiuose mokymuose, kuriuose dalyvauja po darbo šviežia ir nepavargusia galva, arba nemokamų atostagų metu. Negi išleisi iš darbo, kai eilės pacientų laukia, tikrai ne. O kadangi visiems trūksta pinigų, tai gydytojai patys turi susimokėti už mokslus. Kadangi neįperka mokymosi, gali kilti pagunda nesitobulinti, tai va todėl ir reikia griežtai sekti, kad valandas tikrai būtų surinkę. Vasarą būdama Danijoje pas draugę ten dirbančią radiologe, viltingai pavydėjau, klausydama, kad jie gauna porą tūkstančių eurų per metus profesiniam tobulėjimui, ir gali važiuoti į kokius nori kursus, kokias nori konferencijas. Tiesa, jei du tūkstančiai eurų atrodo daug, tai taip nėra, nes už tokią sumą galima nuvykti į dvi tris konferencijas per metus, jei neskaičiuotume pragyvenimo išlaidų. Taip pat kol gydytojas dirba, tol jo licencija galioja, ir nereikia papildomai atsiskaitinėti. Na, o darbo kokybę vertina jau pati įstaiga, nes matuoja darbo rodiklius, o ne buria iš kavos tirščių. Kaip gerai, kad mūsų šalyje yra supratingų ir paslaugių farmacijos kompanijų, kurios tuos mokymus paorganizuoja nemokai, arba paremia puikiąsias mokslines-praktines konferencijas. Tiesa, nelabai žinau kuri dalis jose būna praktinė: pademonstravimo, kad nemoki elgtis su stalo įrankiais prie staltiese padengto stalo, ar telefono smaukymo, klausant nykių pranešimų.

Galiausiai, šarlatanams nereikia nuolat jaustis kaltiems. Kaltiems, kad nugydė, kaltiems, kad grubūs. Kaltiems, kad kyšininkai. Apskritai jiems niekas nesiūlo vokelių, nes už jų darbą vartotojas susimoka tiesiogiai, o ne mokesčių pavidalu. Reguliavimo jiems yra mažiau. Ne tai, kad manau, kog gydytojų darbui reiktų reguliavimą panaikinti, ar kad atvirkščiai, šarlatanizmą, atsiprašau, atlernatyviąją mediciną pradėti regmalementuoti. Ir ne tai, kad dabar reikia uždrausti jiems versti individualia veikla (nors mokesčius galėtų kaip visi mokėti, o ne sumažintą tarifą). Čia labiau apie kultūrinius padėkos dalykus. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad turi duoti kokį nors artefaktą, ar tai būtų obuolys, ar gėlė, ar saldainis, ar banknotas, tam, kas jį gydo, nes tada gydymas veiks labiau. Argumentas, kad jau už paslaugas susimokėjai mokėdamas mokesčius pro ausis praslysta. Tokie žmonės klausia, kodėl susimokėję visus mokesčius negali patys spręsti ką jiems veikti su laisvais likusiais jų pinigais, jei jie norės, jei ir duos gydytojui tiesiogiai į kišenę. Šis ne toks retas pavyzdys yra platesnio korupcijos suvokimo dedamoji. Labai įdomu, kad kol dauguma žmonių galvoja, kad imti kyšį blogai,  tos daugumos nebelieka, kai kalbama apie davimą. Lyg tai būtų visai atskiros sistemos.

Kartais turiu tokią fantaziją, kad esu šarlatanė. Mano darbo vietoje būtų smilkalų, pritemdyta šviesa, degtų žvakės, būtų kolbų, stiklinaičių ir buteliukų, menzūrėlių, grūstūvėlių, džiūtų žolės. Dailiuose įmantrių formų butelaičiuose būtų spalvoti kvapnūs skysčiai, o šalia butelaičių pipetės. Kai eitų žmonės, jiems skirčiau laiko tiek, kiek reikia. Ir kalbėtumėmės kaip moko medicinos vadovėliai; paklausti apie žmogaus socialines sąlygas, ką dirba, kaip atrodo darbo diena, apie šeimą, ir santykius su artimaisiais. Paklausčiau kaip jaučiasi, ir nereikėtų nervingai žiūrėti į laikrodį, jei pradeda kalbėti apie daugiau nei vieną problemą. Galėčiau pamosikuoti rankomis, kad įvertinčiau energijos tėkmę, paslaptingai prisimerkusi įžvelgčiau aurą. Paskui pagal tai, ką išgirdusi ir tai ką užčiuopusi ir truputį ką išbūrusi dėstyčiau apie gyvenimą, kurį gyvena šis žmogus, ir kas per blokai jo gyvenime. Tada tartumėmės, ką šis žmogus toliau darys su savo gyvenimu. parduočiau jam tada artefaktų, kurie būtų simboliai ir priminimai naujo besiformuojančio įpročio grandinėje. Gal net sąžinės priekaištas, kad mulkinu žmones būtų mažesnis už tą beviltiškumo jausmą, kurį dabar jaučiu, kai tenka vaikyti pacientus nuo durų prie durų ir žinant, kad niekuo negaliu jiems padėti, nes sistema mus triuškina.

Ką nuperka kyšis

Buvo rugsėjis ir dar šilta. Su drauge šnekučiavomės mažutėje kavinėje Trakų gatvėje, kai kažkurioje vietoje į pokalbį įsiterpė miela senjorė. Išreiškė savo nuomonę apie tai, ką mes kalbėjom, apie tai, kad nusivylė Butkevičiumi, nes ir tas korumpuotas ir praktikuojantis nepotizmą, o galiausiai pasisuko kalba apie „atsidėkojimą“ gydytojams. Su drauge prisipažinome, kad esame gydytojos, ir bandėme savo pavyzdžiu nupasakoti, kad niekas nesikeičia, ar tu duosi, ar neduosi pinigų, bet ji netikėjo. Sakė kaip dalino litus, taip toliau dalins eurus, nes nori gyventi. O jei neims, tai ras kaip duoti, nes vis tiek taip veikia geriau.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mąsto žmonės, kurie mielai atsisveikina su pinigais. Blogiausia, kad negali sakyti, jog jie visiškai neteisūs. Dar liūdniau, kad patys gydytojai kartais vieni kitiems moka kyšius. Tiesa, mokėti kyšius nepainioti su šiaip pinigų davimu,  tai paaiškinsiu vėliau. Kita noro gyventi pusė yra, kad pacientai jaučiasi geriečiais ir teisuoliais, nes nori, kad gydytojas gyventų, todėl pašelpia savo varganais €10. Kažkaip įdomiausia, kad tai nesutrukdo tiems patiems žmonėms padejuoti, kad kompensuojamųjų priemoka didelė (nebūtų tokia didelė, jei pirktų generinius vaistus, o ne etinius*).

Daug skaičiau pacientų forumuose ar klausiau pasisakymų, kodėl jie duoda pinigus. Arba daiktus, arba maistą**. Yra ne vien pragmatinis momentas, bet daug maginio mąstymo, sakyčiau net, archetipinio įpročio. Prisiminkite, iki modernių laikų su visokiais sveikatos draudimais, fondais ir valstybinėmis medicinomis, žmonės su gydytojais atsiskaitydavo tiesiogiai pagal savi išgales, kad pinigais, kas daržo gėrybėmis, arba gaudavo už dyką paslaugas kaip labdarą. Kitiems davimas yra kaip beviltiškumo mostas link begalybės.

Linkėjimai nuo Arthur Sch.

Linkėjimai nuo Arthuro Sch.

Yra viena pagrindinė baimė – mirties baimė, visos kitos tik išvestinės. Mirtis nebūtinai fizinė, tai gali būti socialinė mirtis, baimė, kad tapsi nereikšmingas, nereikalingas, pamirštas, neįgalus, išjuoktas, sumenkintas, pažemintas. Medikų tokia jau darbo specifika: būti šalia tas baimes išgyvenančių ar jas į pasąmonę nugrūdančių žmonių. Vieni tą baimę sprendžia keldami nepagrįstai didelius lūkesčius gydytojams. Kai gydytojas atsisako, priima tai kaip žinutę susimokėti. Dažnai beviltiškumo akimirkomis žmonės pasirengę bet kokius gydytojo gestus interpretuoti kaip užuominą apie vokelius. Nesusimąsto, kad gal gydytojas nevalgė nuo pat penkių ryto, kai atsikėlė, ir pasiglosto tuščią pilvą, kad neurgztų, ar ilgesingai pažiūri pro langą, nes iki tol matė tik ligos istorijas, arba elementariai susikuteno ties ta vieta, kur kišenė, be jokių gilesnių minčių. Kitiems davimas (nebūtinai pinigų, kad ir gėlės) yra įsitraukimo į procesą simbolis. Dar yra padėka po gydymo, dėkojama nebūtinai už išskirtinai gerą servisą, ar ypatingas pastangas. Gydytojui gali atrodyti, kad jis tik dirba savo darbą, kad darė viską pagal standartines procedūras, bet jei žmogus išsivaduoja iš egizistencinio nerimo, tai vėl, tas fantas eurų, šokolado, medaus, pyrago, vilnonių kojinių, autorinių darbų ar ko tik nori, pavidalu tarsi materializuojasi ir gali būti paleistas, kartu sustiprinant gydomąjį efektą.

Kai kalbama apie tai, kaip pacientai kažką turinčio materialinę vertę duoda gydytojui, tai skamba korupcijos kontekste***. Bet korupcija juk yra siekis, kad kažkas darytų tai, ko neturėtų daryti mainais į materialią naudą, arba kad nedarytų to, ką turėtų padaryti, irgi, iš to gaudamas naudos. Vertinti davimą tik kaip korupciją apraišką irgi yra ne iki galo tikslu. Labai pakeitė požiūrį trumpas ciklas vienoje privačioje klinikoje, ir kad ten pacientai lygiai taip pat neša butelius, saldainius, ar palieka grynųjų, tik skirtumas tas, kad dar susimoka į kasą.

Kai žmonės duoda pinigų, gėlių, maisto, savo daiktų ir panašiai, jei dažniausiai tai iškeičia į tai, ką gydytojas ir taip daro ir darytų. Maždaug, Laba diena, gydytoja, čia jums rožė už tai, kad egzistuojate (paskui tą rožę palikau registratūroje, nes nesiveši gi autobusu per pusę miesto). Gydytojas kartais prašo pinigų už savo tiesioginį darbą. Pavyzdžiui, už biuletenį (nedarbingumo pažymėjimą, kaip šiais laikais vadina). Arba už gyvybiškai nebūtiną, gyvenimo kokybę gerinančią operaciją. Bet jeigu jis kažką turi daryti ir nedaro, kol nesumokėta – čia jau reketas, ir pacientas turi kreiptis į STT, o teismas bausti. Tik pacientas nesikreipia. Gal tai  nedidelis miestelis, o tas gydytojas turi monopolį, ir tada pigiau sukandus dantis nuleidus galvą susimokėti, nei važiuoti į kitą miestą ir ieškoti kito specialisto, tiesiog kainuos mažiau laiko, nervų ir pinigų. Galbūt tai nors ir didelis miestas, bet gydytojas dirba patogioje vietoje ir patogiu laiku, ir daugiau nežinia kuo pakeisti, tai kenti, nes pripratęs prie to žmogaus, ir susimokėti ne taip dažnai reikia. Dalis žmonių moka neoficialiai nes neturi galimybės susimokėti į kasą.****  Pavyzdžiui už greitesnes ar geresnes paslaugas, už daugiau dėmesio. Kiti atvejai būna, kai pacientai savo iniciatyva agresyviai bruka pinigus. Pacientui nieko nereiškia įkišti pinigus tarp saldainių (jei jūsų giminaitis medikas davė dėžę saldainių, o ten radote eurų, tai maža tikimybė, kad jie iš minėto giminaičio kišenės), nieko nereiškia ir prisliūkinus į kišti kokią vieną ar dvi žalias kupiūras  į kišenę, o paskui pabėgti, kad nesugalvotų grąžinti. Ir aš patyriau „galiu atsilyginti“, kai išeinu pro duris, nes „bėda, neapsižiūrėjau, reikia šiandien siuntimo“. Kai pagalvoji, virtuvė pati nesusiremontuos. Pasiūliau užsirašyti bendra tvarka registratūroje vizitui, nes tvarka galioja visiems vienoda ir man nereikia jūsų „atsilyginsiu“. Bet jei jie su tais pinigais nori tik atsisveikinti, ir neįdeda į tai jokio prašymo, tada koks tai kyšis? Yra tokių, kurie duoda su reikalavimu: daugiau dėmesio, arba priimti anksčiau numatyto laiko, anksčiau išoperuoti, būti priimtiems papildomai, kad ateitų į namus, kad perkeltų į geresnę palatą.

Gydytojai kitiems gydytojams paduoda vokus kartu su prašymu. Tai ypatingo liūdnumo dalykas. Toks liūdnas, kad man norisi verkti iš nusivylimo ir bejėgiškumo. Kai sužinojau, kad taip būna, negalėjau patikėti. Tai vienas iš pavyzdžių to beviltiškumo. Iš dalies būti gydytoju ir pacientu, arba būti gydytoju, ir kai tavo artimasis yra pacientas, yra ypatingai sudėtinga situacija. Tau atrodo, kad žinai geriau. Kartais taip ir būna, kartais būna visai ne taip. Nuomonės su gydančia komanda išsiskiria. Tada galiausiai nusprendi, velniop, yra įprasta duoti pinigų, todėl duodi. Pasieki rezultatą. Jautiesi kaip nekokybiška savęs iškamša. Ir graudus beviltiškumas būna, kai tikrai darai daug, stengiesi, nes esi gydytojas ir tau patinka medicina, patinka dirbti ir būti gydytoju, ir darai nes jauti, kad reikia tam žmogui, o tada įkiša pinigų. Bloga, nes jautiesi nusipelnęs ir užsidirbęs. Ką tik pardavei meilę už pinigus, sveikinu. Jau ne vien pagal ligų riziką ir profesijos senumą esi panašus su kai kuo.

Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus. Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t,y., žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam juos padaryti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną-du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. Už juos niekas nieko nemoka, į darbo valandų apskaitą neįtraukiamą, o po tokios paros budėjimo, laisvos dienos irgi gali nesulaukti. Taip, leftistinė Europos sąjungos darbo laiko direktyva tik bailiams. Tada nusispjauna ir paima, kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia atvykti į „darbą“, atsinešti valgyti, ir tai padaryti už savo lėšas). Paskui turbūt ties kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti pinigų virš biudžeto. Paskui pabundi vieną dieną, suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug €200 vertės) nusipenėjęs endoprotezistas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.

Kaip elgiasi gydytojas, kai gauna eurų ar suvenyrų, bet pats to neprašė, ar kai pacientas tiesiog duoda ir nieko papildomo neužsako. Niekas nepasikeičia. Blogas chirurgas kruopščiau rankų nesiplauna ir geriau operuoti nepradeda. Geras chirurgas negavęs irgi blogiau nepradės operuoti. Nes tai apie įgūdžius ir įpročius. Šeimos gydytojas kaip rašė paskirtus (kompensuojamuosius) vaistus, tai toliau rašys, nes yra reikalas. Arba paskirs tyrimus pagal reikalą tiek, kiek gali. Iš kitos pusės, net neprašydamas pacientas, kai ateina su suvenyrais atsineša nebylų lūkestį, o gydytojas jį gali perimti. Tai baigiasi agresyvesniu gydymu, pradedant nuo nebūtinai reikalingų antibiotikų (penktadienis, paskui nedirbs poliklinika), baigiant didesnės chirurgijos pertekliumi (gal čia dar kokius limfmazgius išlupti, gal čia dar labiau prapjauti, o maža kur tas vėžys išėjęs). Nežinau kodėl taip įprasta vertinti pastangas, o ne rezultatą.

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Kaip išnaikinti neoficialių mokėjimų kultūrą? Pirmiausia neturi likti poreikio gauti. Adekvatūs atlyginimai, protu suvokiami krūviai, darbas kuriam reikia tų žinių ir įgūdžių, kuriems mokytasi, o ne nekvalifikuoti darbai. Iš pacientų pusės – pasakyti nuoširdų ačiū. Arba nuoširdų prašau man padėti, atvirai išsakyti savo baimę ir nerimą. Absoliuti daugumą gydytojų visai nenori jokių jūsų pinigų ar saldainių. Daug gydytojų purtysis grynųjų, bet mielai įrodys savo profesionalumą ir kvalifikaciją.Galiausiai, nereikia išradinėti dviračio, kai jį jau, pavyzdžiui, Tarptautinis Skaidrumas išrado.

_______

* Farmos meluotojai atstovai pateikia neatremiamą argumentą, kad tyrimai tai su jų brand’iniu (etiniu), „originaliu“ kaip patys vadina, vaistu daryti, kad čia jie išrado tą vaistą, tai jis by default geresnis. Ne nu tai jo, jei perki mašiną, tai tik Mercedes pirkti reikia, nes Karlas Benzas su Geottliebu Daimleriu automobilį išrado. Visokie Lexus, Porche, ir kiti tai čia generinis pasirinkimas. Nieko gero. O su kokia nors Volvo ar neduokdie, Jaguar, tai išvis šakės. Čia jų „argumentacija“ tokia, true story.

** Neša pvz. saldų čilietišką vyną (ir tai geriausiu atveju), o tai kodėl ne craft alų, kokios fancy schmancy rūšies ar daryklos. Arba prideda pigios kavos, pigaus šokolado, pigių saldainių, tai kodėl ne tiesiog ne dėžutę brangesnių sausainių? Saldainiai ir šokoladai yra visai nesveika, kaip ir alkoholis, kodėl tai neša gydytojams, kodėl ne kokius nors Pringles? Arba vaisius ir daržoves. Kartais žmonės atneša savo kepinių ar rankdarbių. Tada yra miela. Kai kurie pacientai sako, kad maisto atnešimas nuvertina gydytoją, todėl ir duoda eurus. O tai jau nežemina?

***Jei The Economist straipsnis TL;DR – Dovanos ir kyšiai Europoje būdingi Rytų šalims, posovietinei erdvei kur likę mažos algos, bet blogiausia, sisteminė korupcija: klanai, susitarimai, postų dalybos, lėšų skirstymo neskaidrumas. O kalbant apie gydytojo-paciento santykį korupcijos terminas per siauras ir netikslus. Apie ką ir aš rašau.

**** Beje, kai žmogus pats moka už paslaugas, tai turi kur kas geresnį terapinį efektą. Todėl psichoterapija beveik visada mokama – kieno pinigai, to ir muzika. Iš dalies tiek daug nesusipratimų sveikatos apsaugoje, nes moka ne pacientas tiesiogiai, o sumokėtus mokesčius skirsto ligonių kasos.

Geriausias kyšis yra jūsų šypsena ir bendradarbiavimas

Elena:

Šiandien truputį pastebėjimų, po pirmadienį kilusių minčių. Ko pacientai nori iš savo gydytojų? Žinoma, rūpesčio, atsakomybės, pagalbos ir, aišku, gydymo. Bet kažkodėl žymiai rečiau žmonės pagalvoja, kad ir gydytojai gali kažko norėti iš pacientų. Ne, šiandien ne apie kyšius. Šiandien apie tai, kad medicina – ne tipinis verslas ir kad klientas čia ne visada teisus. Keista susidurti su situacijomis, kai gydytojui nespėjus įeiti į palatą jį užsipuola pikti ir pasiruošę krūtine ginti pacientą jo (dažniausiai) giminaičiai. Ginti? Nuo ko? Gydytojas ateina gydyti. Ateina PADĖTI. Ateina pasiruošęs išklausyti susirgimo istoriją, pasiruošęs suprasti, kas yra ne taip ir kodėl taip yra. Ne bausti, ne teisti ir tuo labiau ne kenkti. Bet kartais, žmonėms atrodo kitaip. Atrodo, kad jei daktaro neįvarysi į kampą, jis nesistengs. Kad jei nepagrasinsi jam ligoninės administracija, jis nesuverš siūlių. Kad jei neduosi jam vokelio, nepažiūrės į tyrimus ir paskirs ne tokį vaistą. Skaitykite toliau