Visokių daktarų būna – gerų, blogų, pasikėlusių, kuklių ir net gražių ir protingų. Bet man, kaip medicinos studentei, juos labiau teko pažinti kaip mokytojus, o ne kaip daktarus. O va mokytojų tipų jau mažiau – vos keletas. Visų pirma yra tie, kurie, jums pasirodžius gydytojų kabinete ir prisistačius, kad esate internas/studentas/praktikantas ir dirbsite jų skyriuje, nuoširdžiai nudžiunga, pasisodina, duoda kokį saldainį ir pradeda vardinti darbus, kuriuos turėsit padaryti, kol jis bus išėjęs. Nes jūs jau didelis ir juk viską mokat, taip? Ir išbėga. O tada sukis kaip nori, klausk kitų (geriau neklausk), bandyk logiškai iš situacijos išsisukti, o jei logika nepadeda – tada bent jau būk kūrybingas (ir prisimink, ką 6 metus į galvą kišai). Bet grįžęs toks daktaras visai nebus nusivylęs, jei ne visus punktus būsite įvykdęs – jis nemato problemos ligos istorijoje truputį pabraukyti jūsų šiaip ne taip sukurptą statusą („ko tokį trumpą parašei?“ – o bandėt jį išgimdyti kokias 15 minučių…), atšaukti jūsų užsakytą konsultaciją („eeeeeeik, nereikia čia to kardiologo, matai gi bobutė kiek metų gyvena su tuo prieširdžių virpėjimu, tai viskas čia OK bus“ – jūsų pasaulis tai girdint dūžta į šipulius, o jūs linksit galvą, šypsotės ir tylit) ar dar tris kartus jus nusiųsti pas ligonį, nes pamiršot paklausti kokius vaistus geria/kam alergiškas/kokias operacijas yra turėjęs. Visiškai chill daktarėlis, pas kurį pakliuvę pirmomis dienomis jausit baisų stresą (nes jūs ne tik galvojat, kad nieko nemokat, jūs dar ir TEISUS – tikrai nemokat), bet ilgainiui, taikant tokį „tough love“ rėžimą tapsit tikru asu. Taigi šitą mentorių imam. Skaitykite toliau →